Laikina versija

BENDROJO TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. balandžio 22 d.(*)

„Valstybės pagalba – Direktyva 92/81/EEB – Mineralinių alyvų akcizo mokesčiai – Mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje – Atleidimas nuo akcizo mokesčio – Esama ar nauja pagalba – Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i), iii) ir iv) papunkčiai – Teisinis saugumas – Teisėti lūkesčiai – Protingas terminas – Gero administravimo principas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Pareiga motyvuoti – Valstybės pagalbos sąvoka – Pranašumas – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos iškraipymas“

Sujungtose bylose T‑50/06 RENV II ir T‑69/06 RENV II

Airija, atstovaujama E. Creedon, A. Joyce ir E. McPhillips, padedamų SC P. McGarry,

Aughinish Alumina Ltd, įsteigta Askitone (Airija), atstovaujama solisitorių C. Waterson, C. Little ir J. Handoll,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, N. Khan, G. Conte, D. Grespan ir K. Walkerová,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimą 2006/323/EB dėl mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Gardanne, Shannon regionuose ir Sardinijoje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu Prancūzijoje, Airijoje ir Italijoje (OL L 119, 2006, p. 12), kiek šis sprendimas susijęs su mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Šanono (Airija) regione, neapmokestinimu akcizo mokesčiu,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas H. Kanninen, teisėjai I. Pelikánová (pranešėja), E. Buttigieg, S. Gervasoni ir L. Madise,

posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. gegužės 6 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

 Ginčijamas neapmokestinimas

1        Aliuminio oksidas – daugiausia lydyklose aliuminiui gaminti naudojami balti milteliai. Jie gaunami iš boksito rūdos vykstant rafinavimo procesui, kurio paskutinį etapą sudaro kalcinavimas. Daugiau kaip 90 % kalcinuoto aliuminio oksido naudojama aliuminiui lydyti. Likusi dalis yra toliau perdirbama ir naudojama cheminiams procesams. Yra dvi atskiros produktų rinkos: lydyti naudojamo aliuminio oksido atmaina (toliau – LA) ir cheminė aliuminio oksido atmaina (toliau – CA). Mineralinės alyvos gali būti naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamybai.

2        Airijoje, Italijoje ir Prancūzijoje yra tik po vieną aliuminio oksido gamintoją. Airijoje tai Aughinish Alumina Ltd (toliau – AAL), įsteigta Šanono regione. Vokietijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje taip pat yra aliuminio oksido gamintojų.

3        Nuo 1983 m. gegužės 12 d. Airija neapmokestina akcizo mokesčiu mineralinių alyvų, naudojamų kaip kuras aliuminio oksido gamyboje (toliau – ginčijamas neapmokestinimas). Ginčijamas neapmokestinimas buvo įtvirtintas Airijos teisėje 1983 m. gegužės 12 d. Statutory instrument nº 126/1983, Imposition of Duties (nº 265) (Excise Duty on Hydrocarbon Oils) Order, 1983) (Mokesčių nustatymo priemonė (Nr. 265) (akcizai už angliavandenilio alyvas)) (toliau – 1983 m. priemonė).

4        1992 m. spalio 19 d. Tarybos sprendimu 92/510/EEB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikroms mineralinėms alyvoms, kai jos naudojamos pagal specialią paskirtį, galiojančius sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos (OL L 316, p. 66), buvo leista taikyti ginčijamą neapmokestinimą Šanono regione. Šį leidimą 1997 m. birželio 30 d. Sprendimu 97/425/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos (OL L 182, p. 22), Europos Sąjungos Taryba peržiūrėjo ir pratęsė iki 1998 m. gruodžio 31 d. Leidimas iki 2000 m. gruodžio 31 d. dar kartą buvo pratęstas 1999 m. gruodžio 17 d. Sprendimu 1999/880/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyvoje 92/81/EEB nustatytos tvarkos (OL L 331, p. 73).

5        2001 m. kovo 12 d. Tarybos sprendimu 2001/224/EB dėl sumažintų akcizų tarifų ir atleidimo nuo akcizų tam tikroms mineralinėms alyvoms, kai jos naudojamos pagal specialią paskirtį (OL L 84, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 342), t. y. paskutiniu, susijusiu su ginčijamu neapmokestinimu, minėtas neapmokestinimas buvo pratęstas iki 2006 m. gruodžio 31 d. Pagal šio sprendimo 5 konstatuojamąją dalį jis „nedaro įtakos procedūrų dėl bendrosios rinkos veikimo iškraipymų, kurios gali būti pradėtos būtent pagal [EB] 87 ir [EB] 88 straipsnius, rezultatams“ ir „neatleidžia valstybių narių nuo pareigos pranešti Komisijai apie galimos valstybės pagalbos atvejus pagal [EB] 88 straipsnį“.

 Administracinė procedūra

6        1983 m. sausio 28 d. raštu Airija pranešė Europos Bendrijų Komisijai, kad ketina įgyvendinti 1970 m. balandžio mėn. Alcan Aluminium Ltd (toliau – Alcan) atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą dėl aliuminio oksido gamyklos, kuri vėliau buvo perleista AAL, statybos Šanono regione ir mineralinių alyvų, naudojamų kaip kuras aliuminio oksido gamyboje šioje gamykloje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu. 1983 m. kovo 22 d. raštu Komisija nurodė, kad šis neapmokestinimas yra valstybės pagalba, apie kurią reikia pranešti. Ji taip pat patikslino, kad nors pagalba gali būti taikoma tik nuo šio rašto, ji galėtų 1983 m. sausio 28 d. raštą laikyti pranešimu, kaip jis suprantamas pagal EB 88 straipsnio 3 dalį. 1983 m. gegužės 6 d. Airija paprašė Komisijos minėtą raštą laikyti tokiu pranešimu. Po šio susirašinėjimo Komisija nepriėmė jokio sprendimo.

7        2000 m. liepos 17 d. raštu Komisija paprašė Airijos pranešti jai apie ginčijamą neapmokestinimą. 2000 m. rugsėjo 27 d. raštu ji Airijai priminė apie šį prašymą ir paprašė pateikti papildomos informacijos. Airija pateikė atsakymą 2000 m. spalio 18 d. raštu.

8        2001 m. spalio 30 d. sprendimu C(2001) 3296 Komisija pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl ginčijamo neapmokestinimo (toliau – formali tyrimo procedūra). Apie šį sprendimą Airijai buvo parnešta 2001 m. lapkričio 5 d. raštu, o paskelbtas jis buvo 2002 m. vasario 2 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 30, p. 25).

9        2001 m. gruodžio 1 d. faksu paprašiusi pratęsti terminą – jis buvo pratęstas 2001 m. gruodžio 7 d. – Airija 2002 m. sausio 8 d. raštu pateikė savo pastabas.

10      2002 m. vasario 18 d. raštu Komisija paprašė Airijos pateikti papildomos informacijos.

11      2002 m. vasario 26, 28 d. ir kovo 1 d. raštais Komisija gavo atitinkamai AAL, Eurallumina SpA, Alcan Inc. ir Europos aliuminio asociacijos pastabas. Šios pastabos buvo pateiktos Airijai 2002 m. kovo 26 d. raštais.

12      2002 m. balandžio 26 d. raštu Airija atsakė į jai Komisijos 2002 m. vasario 18 d. rašte pateiktą prašymą.

 Sprendimas „Aliuminio oksidas I“

13      2005 m. gruodžio 7 d. Komisija priėmė Sprendimą 2006/323/EB dėl mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Gardanne, Shannon regione ir Sardinijoje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu Prancūzijoje, Airijoje ir Italijoje (OL L 119, 2006, p. 12, toliau – Sprendimas Aliuminio oksidas I).

14      Sprendimas Aliuminio oksidas I susijęs su laikotarpiu iki 2004 m. sausio 1 d., t. y. iki datos, kada įsigaliojo 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičianti Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk.,1 t., p. 405), nuo 2003 m. gruodžio 31 d. panaikinanti 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/81/EEB dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų derinimo (OL L 316, p. 12) ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/82/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo (OL L 316, p. 19) (57 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto jis taip pat apima formalią tyrimo procedūrą, vykusią po 2003 m. gruodžio 31 d. (92 konstatuojamoji dalis).

15      Sprendimo Aliuminio oksidas I rezoliucinėje dalyje nustatyta:

„1 straipsnis

Atleidimas nuo akcizo mokesčio sunkiojo mazuto, naudojamo aliuminio oksido gamybai, Prancūzijos, Airijos ir Italijos taikytas iki 2003 m. gruodžio 31 d., yra valstybės pagalba, kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 1 dalyje.

2 straipsnis

1990 m. liepos 17 d.–2002 m. vasario 2 d. laikotarpiu skirta pagalba, jei ji yra nesuderinama su bendrąja rinka, nebus susigrąžinama, nes tai prieštarautų bendriesiems Bendrijos teisės principams.

3 straipsnis

1 straipsnyje minima pagalba, skirta 2002 m. vasario 3 d.–2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, yra suderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 3 dalyje, jeigu pagalbos gavėjai mokėjo bent 13,01 EUR mokestį už 1 000 kg sunkiojo mazuto.

4 straipsnis

<...> pagalba, skirta 2002 m. vasario 3 d.–2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 3 dalyje, jeigu pagalbos gavėjai nemokėjo 13,01 EUR mokesčio už 1 000 kg sunkiojo mazuto.

5 straipsnis

1.      Prancūzija, Airija ir Italija imasi visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjų susigrąžintų 4 straipsnyje minimą nesuderinamą pagalbą.

<...>

5.      Prancūzija, Airija ir Italija per du mėnesius nuo šio sprendimo skelbimo dienos nurodo 4 straipsnyje minimos neteisėtos pagalbos gavėjams grąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą kartu su palūkanomis.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

16      2006 m. vasario 17 ir 23 d. atitinkamai Airija ir AAL Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Tesimas) kanceliarijai pateikė šiuos ieškinius; jiems bylų registre buvo suteikti numeriai T‑50/06 ir T‑69/06.

17      Atskiru aktu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2006 m. kovo 22 d., pagal EB 242 straipsnį AAL pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekė, kad Sprendimo Aliuminio oksidas I vykdymas tiek, kiek jis susijęs su ja, būtų sustabdytas. Šis prašymas buvo užregistruotas ir jam suteiktas numeris T‑69/06 R. 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė minėtą prašymą, o bylinėjimosi išlaidų klausimą atidėjo.

18      Pagal 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 14 straipsnį, atsižvelgęs į antrosios kolegijos pateiktą pasiūlymą, Bendrais Teismas, išklausęs šalis pagal minėto reglamento 51 straipsnį, nusprendė šią bylą perduoti nagrinėti išplėstinės sudėties kolegijai.

19      2007 m. gegužės 24 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, sujungė bylas T‑50/06, T‑56/06, T‑60/06, T‑62/06 ir T‑69/06 (toliau – bylos Aliuminio oksidas I), kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis, kaip numatyta 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 50 straipsnyje.

20      2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Airija ir kt. / Komisija (T‑50/06, T‑56/06, T‑60/06, T‑62/06 ir T‑69/06, EU:T:2007:383) Bendrasis Teismas sujungė bylas Aliuminio oksidas I, kad būtų bendrais priimtas sprendimas, panaikino Sprendimą Aliuminio oksidas I, o byloje T‑62/06 atmetė likusią ieškinio dalį.

21      2008 m. vasario 26 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo.

22      2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimu Komisija / Airija ir kt. (C‑89/08 P, Rink., EU:C:2009:742) Teisingumo Teismas panaikino šio sprendimo 20 punkte minėtą Sprendimą Airija ir kt. / Komisija (EU:T:2007:383), kiek Bendrasis Teismas panaikino Sprendimą Aliuminio oksidas I, grąžino bylas Aliuminio oksidas I Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo, o bylinėjimosi išlaidų klausimą atidėjo.

23      Priėmus šio sprendimo 22 punkte minėtą Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2009:742) ir remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 118 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. gruodžio 18 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu bylos Aliuminio oksidas I buvo priskirtos antrajai išplėstinei kolegijai.

24      2010 m. kovo 1 d. Bendrojo Teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos Aliuminio oksidas I buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas. 2010 m. rugsėjo 20 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu bylos Aliuminio oksidas I buvo perskirtos ketvirtajai išplėstinei kolegijai.

25      2012 m. kovo 21 d. Sprendimu Airija / Komisija (T‑50/06 RENV, T‑56/06 RENV, T‑60/06 RENV, T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV, Rink., EU:T:2012:134) Bendrasis Teismas panaikino Sprendimą Aliuminio oksidas I, kiek juo konstatuojama ar jis grindžiamas išvada, kad mineralinių alyvų, naudojamų kaip kuras aliuminio oksido gamyboje, neapmokestinimas akcizo mokesčiu Prancūzijos Respublikoje, Airijoje ir Italijos Respublikoje iki 2003 m. gruodžio 31 d. (toliau – atleidimas nuo akcizo mokesčio) yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir kiek juo nurodoma Prancūzijos Respublikai, Airijai ir Italijos Respublikai imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų išieškotas minėtas nesumokėtas mokestis iš naudos gavėjų, jeigu pagalbos gavėjai nemokėjo 13,01 EUR mokesčio už 1 000 kg sunkiojo mazuto.

26      2012 m. birželio 1 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo.

27      2013 m. gruodžio 10 d. Sprendimu Komisija / Airija ir kt. (C‑272/12 P, Rink., EU:C:2013:812) Teisingumo Teismas panaikino šio sprendimo 25 punkte minėtą Sprendimą Airija ir kt. / Komisija (EU:T:2012:134), grąžino bylas Aliuminio oksidas I Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo, o bylinėjimosi išlaidų klausimą atidėjo.

28      Priėmus šio sprendimo 27 punkte minėtą Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812), 2014 m. sausio 21 d. ir kovo 10 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimais bylos Aliuminio oksidas I buvo priskirtos pirmajai kolegijai.

29      Pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 119 straipsnio 1 dalį šalys pateikė savo rašytines pastabas: atitinkamai 2014 m. vasario 21 d. – Airija, o 2014 m. balandžio 14 d. – Komisija byloje T‑50/06 RENV II, 2014 m. vasario 26 d. – AAL, o 2014 m. balandžio 15 d. – Komisija byloje T‑69/06 RENV II. Savo rašytinėse pastabose ieškovės patvirtino paliekančios visus pagrindus, nurodytus grindžiant reikalavimus šiose bylose. Komisija į tai atsižvelgė savo rašytinėse pastabose.

30      2014 m. rugsėjo 30 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 118 straipsnio 1 dalimi bylos Aliuminio oksidas I buvo perskirtos pirmajai išplėstinei kolegijai.

31      Remdamasis teisėjos pranešėjos pranešimu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir taikydamas proceso organizavimo priemonę pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies d punktą paprašė Airijos byloje T‑50/06 RENV II pateikti 2002 m. sausio 8 ir balandžio 26 d. raštus (žr. šio sprendimo 9 ir 12 punktus). Airija įvykdė šį prašymą per nustatytą terminą.

32      2015 m. kovo 23 d. Bendrojo Teismo pirmosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi šios bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

33      2015 m. gegužės 6 d. posėdyje buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

34      Airija Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Sprendimą Aliuminio oksidas I, kiek jis susijęs su ginčijamu neapmokestinimu,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

35      AAL Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti Sprendimą Aliuminio oksidas I, kiek jis su ja susijęs,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

36      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

37      Pirmiausia reikia pažymėti, kad šie abu ieškiniai turi būti aiškinami taip, kad jais iš esmės siekiama panaikinti Sprendimą Aliuminio oksidas I, kiek juo konstatuojama valstybės pagalba, kurią Airija teikė nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., taikydama ginčijamą neapmokestinimą (toliau – ginčijama pagalba), ir nurodoma Airijai susigrąžinti šią pagalbą (toliau – ginčijamas sprendimas). Todėl minėtų ieškinių dalykas yra tas pats.

38      Grįsdama ieškinį byloje T‑50/06 RENV II Airija iš esmės nurodo keturis ieškinio pagrindus. Ieškinio pirmasis pagrindas susijęs su teisės klaida kvalifikuojant ginčijamą pagalbą pagal EB 88 straipsnį. Ieškinio antrasis pagrindas susijęs su teisinio saugumo principo, principo Estoppel ir Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu. Ieškinio trečiasis pagrindas susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu. Ieškinio ketvirtasis pagrindas iš esmės susijęs su principo Estoppel pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais.

39      Grįsdama ieškinį byloje T‑69/06 RENV II AAL nurodo šešis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su teisės klaida kvalifikuojant ginčijamą neapmokestinimą pagal EB 88 straipsnį. Antrasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su teisinio saugumo ir institucijų aktų veiksmingumo principų pažeidimu, taip pat įgaliojimų viršijimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su reikalavimų, išplaukiančių iš EB 3 straipsnio 1 dalies m punkto ir EB 157 straipsnio, nesilaikymu. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu. Penktasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su protingo termino laikymosi, teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimu, kiek tai susiję su pernelyg ilga formalios tyrimo procedūros trukme. Šeštasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su pareigos motyvuoti nesilaikymu ir EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

40      Pirmiausia reikia išnagrinėti pagrindus, kuriais ieškovės iš esmės nepritaria valstybės pagalbos taisyklių taikymui ginčijamam neapmokestinimui, t. y., pirma, antrąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teisinio saugumo principo, principo Estoppel ir Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu, ir ketvirtąjį ieškinio pagrindą, susijusį su principo Estoppel pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, kurie buvo nurodyti grindžiant ieškinį byloje T‑50/06 RENV II, ir, antra, antrąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teisinio saugumo ir institucijų aktų veiksmingumo principų pažeidimu, taip pat kompetencijos viršijimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, ir trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su reikalavimų, išplaukiančių iš EB 3 straipsnio 1 dalies m punkto ir EB 157 straipsnio, nesilaikymu, kurie buvo nurodyti grindžiant ieškinį byloje T‑69/06 RENV II.

41      Toliau reikia išnagrinėti ieškinio pagrindą, kuriuo AAL iš esmės prieštarauja ginčijamo neapmokestinimo iki 2003 m. gruodžio 31 d. kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, t. y. šeštąjį ieškinio pagrindą, nurodytą grindžiant ieškinį byloje T‑69/06 RENV II, susijusį su pareigos motyvuoti nesilaikymu ir EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

42      Paskui reikia išnagrinėti ieškinių pagrindus, kuriais ieškovės iš esmės nepritaria ginčijamo neapmokestinimo pripažinimui nauja, o ne esama pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnį, t. y. pirmuosius pagrindus, nurodytus grindžiant šiuos ieškinius, susijusius su ginčijamos pagalbos kvalifikavimu pagal EB 88 straipsnį.

43      Galiausiai reikia užbaigti išnagrinėjant ieškinių pagrindus, kuriais ieškovės iš esmės nepritaria ginčijamos pagalbos susigrąžinimui, t. y., pirma, trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, nurodytą grindžiant ieškinį byloje T‑50/06 RENV II, ir, antra, ketvirtąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu, ir penktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su protingo termino laikymosi, teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimu, kiek tai susiję su pernelyg ilga formalios tyrimo procedūros trukme, nurodytą grindžiant ieškinį byloje T‑69/06 RENV II.

 Dėl, pirma, ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su teisinio saugumo principo, principo „Estoppel“ ir Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu, ir ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su principo „Estoppel“ pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, nurodytų grindžiant ieškinį byloje T‑50/06 RENV II, ir, antra, ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir institucijų aktų veiksmingumo principų pažeidimu, taip pat kompetencijos viršijimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, nurodytų grindžiant ieškinį byloje T‑69/06 RENV II

44      Nurodydama antrąjį ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pagrindą Airija kaltina Komisiją, kad ši dėl ginčijamo neapmokestinimo priimdama sprendimą, kurio poveikis priešingas Sprendimo 2001/224 poveikiui, nes nors pastaruoju sprendimu Taryba leido toliau taikyti ginčijamą neapmokestinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d., Komisija Sprendimu Aliuminio oksidas I nusprendė, kad ginčijama pagalba yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, todėl turi būti susigrąžinta, pažeidė teisinio saugumo principą, kaip jis aiškinamas teisimų praktikoje. Be to, Airija tvirtina, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, kurio poveikis yra priešingas Sprendimo 2001/224 poveikiui, tačiau nepateikdama dėl šio sprendimo ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, pažeidė principą Estoppel. Galiausiai Airija tvirtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį, nes jei ji manė, kad ginčijamas neapmokestinimas, kurį ji Sprendimu 2001/224 leido taikyti iki 2006 m. gruodžio 31 d., iškraipo konkurenciją ar yra nesuderinamas su bendrąja rinka, ji turėjo laikytis minėtame straipsnyje numatytos procedūros ir pateikti Tarybai atitinkamus pasiūlymus, kad būtų panaikintas ar pakeistas suteiktas leidimas.

45      Nurodydama ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtąjį pagrindą Airija iš esmės tvirtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė principą Estoppel ir piktnaudžiavo įgaliojimais. Ji mano, kad principas Estoppel neleido Komisijai priimti ginčijamo sprendimo, nes nepaisydama informacijos, kurią ji turėjo apie ginčijamą neapmokestinimą ir jo įgyvendinimą, kaip matyti iš Sprendimo 2001/224, ji delsė priimti Sprendimą Aliuminio oksidas I. Pirma, Airija remiasi 1983 m. pradžios pranešimu Komisijai apie ginčijamą neapmokestinimą, kuriam Komisija nusprendė pritarti. Antra, ji remiasi tuo, kad nuo 1995 m. Komisijai buvo siunčiama periodinė informacija apie numanomą ginčijamos pagalbos dydį, o šią informaciją Komisija naudojo Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) teikiamuose pranešimuose apie pagalbą. Trečia, ji nurodo 1997, 1999 ir 2001 m. sprendimus, kuriais Taryba Komisijos siūlymu vieningai nusprendė leisti pagalbą. Ketvirta, ji nurodo, kad Komisija nepateikė Tarybai pasiūlymo pagal Direktyvos 92/81, kuri buvo priimta pagal EB 93 straipsnio lex specialis, 8 straipsnio 5 dalį. Penkta, ji remiasi tuo, kad Komisija dėl Sprendimo 2001/224 nepateikė ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį. Šešta, ji nurodo Komisijos delsimą priimti Sprendimą Aliuminio oksidas I, nesilaikant protingo termino reikalavimo, nes minėtas sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei 43 mėnesiams po to, kai Komisija 2002 m. balandžio mėn. gavo Airijos atsakymą į šios institucijos prašymą pateikti papildomos informacijos. Septinta, ji nurodo Komisijos pareiškimus ir Tarybos sprendimus leisti pagalbą per visą formalią tyrimo procedūrą, kurie leidžia manyti, kad ginčijama pagalba buvo leista. Aštunta, ji remiasi Komisijos elgesiu, nes visais atvejais ši institucija ginčijamą pagalbą laikė esama pagalba. Devinta, ji nurodo, kad Komisija nenurodė sustabdyti pagalbos teikimo pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 11 straipsnio 1 dalį, nors tai būtų sumažinę pagalbos poveikį bendrajai rinkai ir šios pagalbos susigrąžinimo poveikį AAL. Be to, Airija tvirtina, kad Komisija ginčijamą sprendimą priėmė siekdama neutralizuoti Sprendimo 2001/224, kuriuo buvo leista toliau taikyti ginčijamą neapmokestinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d., nors ji Tarybai siūlė minėtą leidimą pratęsti tik iki 2002 m. gruodžio 31 d., pasekmes.

46      Nurodydama ieškinio byloje T‑69/06 RENV II antrąjį pagrindą AAL tvirtina, kad Komisija pažeidė teisinio saugumo principą, kaip jis aiškinamas teismų praktikoje, ir institucijų aktų veiksmingumo principą, taip pat ji tvirtina, kad Komisija viršijo savo kompetenciją, nes ginčijamas sprendimas ginčijamo neapmokestinimo atžvilgiu turėjo priešingą poveikį nei Sprendimas 2001/224, nes nors pastaruoju sprendimu Taryba leido Airijai toliau taikyti ginčijamą neapmokestinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d., Sprendime Aliuminio oksidas I buvo nuspręsta, kad pagalba, suteikta ginčijamo neapmokestinimo forma, yra iš dalies nesuderinama su bendrąja rinka ir todėl turi būti susigrąžinta iš jos gavėjų, išskyrus laikotarpį nuo 1990 m. liepos 17 d. iki 2002 m. vasario 2 d. Šiuo klausimu pirmiausia AAL remiasi Direktyva 92/81, priimta remiantis EB 93 straipsniu, kuris yra lex specialis, leidžiančiu Airijai nukrypti nuo lex generalis valstybės pagalbos srityje pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nes Tarybos sprendimai, kuriais leidžiama pagalba, grindžiami išvada, kad ginčijamas neapmokestinimas nedaro poveikio konkurencijai ar neiškraipo bendrosios rinkos veikimo. Antra, ji nurodo, jog Komisija nepradėjo Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalyje numatytos procedūros, kad išspręstų galimas konkurencijos iškraipymo problemas, susijusias su ginčijamu neapmokestinimu, kurį leido Taryba, taip pat tai, kad Komisija nepateikė ieškinio dėl Sprendimo 2001/224 panaikinimo pagal EB 230 straipsnį. Trečia, ji remiasi 1999 m. lapkričio 29 d. Tarybos sprendimo leisti pagalbą pasiūlymu ir 2000 m. lapkričio 15 d. Tarybos sprendimo leisti pagalbą 3 straipsniu, iš kurio matyti, kad Komisija neplanavo priimti neigiamo galutinio sprendimo valstybės pagalbos srityje iki Tarybos sprendimo leisti pagalbą galiojimo pabaigos ir kad ji neprieštaravo ginčijamai pagalbai. Ketvirta, ji remiasi iki Sprendimo 2001/224 priimtais Tarybos sprendimais leisti pagalbą, kuriuose nebuvo minima valstybės pagalbos taisyklių lygiagretaus taikymo galimybė. Penkta, ji nurodo, kad Direktyvos 2001/224 5 konstatuojamoji dalis neturi būti taikoma ginčijamam neapmokestinimui, kuris yra esama pagalba, apie kurią pranešta 1983 m. sausio mėn. Šešta, ji nurodo, kad Komisija, prasidėjus formaliai tyrimo procedūrai, 2001 m. spalio 30 d., t. y. likus apie 14 mėnesių iki leidimo, kurį pati pasiūlė, toliau taikyti ginčijamą neapmokestinimą galiojimo pabaigos, t. y. 2002 m. gruodžio 31 d., pakeitė savo politiką dėl minėto neapmokestinimo. Septinta, ji nurodo neteisėtą elgesį, būtent tai, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, atšaukė leidimą taikyti ginčijamą neapmokestinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d., kurį suteikė Taryba Sprendimu 2001/224, o vėliau – panaikino Direktyvos 92/81 bet kokį veiksmingumą.

47      Bet kuriuo atveju AAL tvirtina, kad tik taikydama valstybės pagalbos taisykles ginčijamame sprendime Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, nes neteisingai ginčijamą pagalbą pripažino neteisėta, nors Taryba buvo leidusi šią pagalbą. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad Taryba suteikė ilgesnį leidimą, nei siūlė Komisija, nes Taryba veikė teisėtai, laikydamasi savo įgaliojimų mokesčių derinimo srityje ribų.

48      Komisija prašo atmesti šiuos pagrindus kaip nepagrįstus.

49      Pirmiausia reikia pažymėti, kad kadangi ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtasis pagrindas susijęs su numanomu pagalbos patvirtinimo sprendimu, kuris, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalimi, turėjo būti priimtas po pranešimo Komisijai apie ginčijamą neapmokestinimą 1983 m. pradžioje ir kuris turėjo leisti pagalbą, apie kurią buvo pranešta, perkvalifikuoti į esamą pagalbą, šis ieškinio pagrindas sutampa su ieškinio šioje byloje pirmojo pagrindo pirma dalimi, todėl šiuo atžvilgiu reikia nurodyti minėtos dalies analizę (žr. šio sprendimo 135 ir 163 punktus).

50      Kadangi tuo pačiu ieškinio pagrindu Airija, regis, kaltina Komisiją pažeidus jos pačios sukurtus AAL teisėtus lūkesčius dėl ginčijamo neapmokestinimo teisėtumo, nes delsė priimti Sprendimą Aliuminio oksidas I, šis ieškinio pagrindas gali būti suprantamas kaip iš esmės susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu. Dėl to jis sutampa su ieškinio byloje T‑50/06 RENV II trečiuoju pagrindu, kurio tyrimą ir reikia nurodyti (žr. šio sprendimo 205–263 punktus).

51      Galiausiai, kadangi nurodydama ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtąjį pagrindą Airija kaltina Komisiją delsus priimti ginčijamą sprendimą, šis pagrindas iš esmės susijęs su kaltinimu dėl protingo termino laikymosi principo pažeidimo ir yra panašus į AAL penktąjį ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pagrindą, todėl juos reikia nagrinėti kartu (žr. šio sprendimo 264–273 punktus).

52      Likusi šių pagrindų dalis iš esmės susijusi su klausimu, ar Komisija pažeidė teisinio saugumo ir institucijų aktų veiksmingumo principus, nes ginčijamo sprendimo teisiniai padariniai skiriasi nuo Sprendimo 2001/224, kuriuo Airijai aiškiai buvo leista toliau taikyti ginčijamą neapmokestinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d. būtent dėl to, kad minėtas neapmokestinimas neiškraipė konkurencijos, poveikio.

53      Be to, ieškinio byloje T‑50/06 RENV II antruoju ir ketvirtuoju pagrindais keliamas klausimas dėl galimo principo Estoppel pažeidimo, susijusio su Sprendimo 2001/224 ir ginčijamo sprendimo tariamai skirtingais teisiniais padariniais ir galimu Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu, susijusiu su tuo, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nesilaikė Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalyje numatytos procedūros, kad pakeistų ar panaikintų Sprendimą 2001/224.

54      Be to, nurodydama ketvirtąjį ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pagrindą Airija kaltina Komisiją nagrinėjamu atveju nesustabdžius ginčijamos pagalbos teikimo pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį.

55      Galiausiai ketvirtuoju ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pagrindu ir antruoju ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pagrindu norima išsiaiškinti, ar Komisija nepiktnaudžiavo įgaliojimais priimdama ginčijamą sprendimą.

56      Pirma, dėl kaltinimo, kad buvo pažeistas principas Estoppel, nurodyto ieškinio byloje T‑50/06 RENV II antrajame ir ketvirtajame pagrinduose, reikia pažymėti, kad principas Estoppel yra anglosaksų teisinis institutas, kurio nėra Europos Sąjungos teisėje, tačiau tai nereiškia, kad tam tikri principai, kaip antai teisinio saugumo principas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir tam tikros taisyklės, kaip antai minėto principo taisyklė nemo potest venire contra factum proprium, negali būti vertinami kaip susiję su šiuo principu ar į jį panašūs. Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas kaip teisiškai nepagrįstas, kiek jis grindžiamas principo Estoppel pažeidimu, tačiau tai nepanaikina galimybės nagrinėti Airijos argumentų, kai jais grindžiamas ieškinio pagrindas, iš esmės susijęs su teisinio saugumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

57      Antra, dėl kaltinimų, kad buvo pažeisti teisinio saugumo ir institucijų aktų veiksmingumo principai, Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalis ar viršyta kompetencija, nurodytų šio ieškinio antrajame pagrinde ar ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtajame pagrinde, pirmiausia reikia priminti, kad pagal kompetencijos suteikimo principą, numatytą EB 5 ir 7 straipsniuose, Bendrija veikia neperžengdama EB sutarties jai suteiktų įgaliojimų ir paisydama jai iškeltų tikslų, o kiekviena institucija veikia neviršydama toje pačioje sutartyje jai suteiktų įgaliojimų.

58      Be to, pagal teismų praktiką institucijų teisės aktams taikoma teisėtumo prezumpcija, todėl jie sukelia teisinių pasekmių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, paskelbti negaliojančiais išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą (šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija / BASF ir kt., C‑137/92 P, Rink., EU:C:1994:247, 48 punktą; 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Chemie Linz / Komisija, C‑245/92 P, Rink., EU:C:1999:363, 93 punktą ir 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑475/01, Rink., EU:C:2004:585, 18 punktą).

59      Galiausiai reikia priminti, kad teisinio saugumo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas (žr. 2007 m. lapkričio 8 d. Nutarties Fratelli Martini ir Cargill, C‑421/06, EU:C:2007:662, 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad šiuo principu siekiama užtikrinti, kad Europos Sąjungos teisėje reglamentuojamos situacijos ir teisiniai santykiai būtų numatomi (2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Schulin, C‑305/00, Rink., EU:C:2003:218, 58 punktas ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Airija / Komisija, C‑199/03, Rink., EU:C:2005:548, 69 punktas). Šiuo tikslu būtina, kad institucijos laikytųsi savo priimtų aktų, kuriais veikiama teisės subjektų teisinė ir faktinė padėtis, neliečiamumo, t. y. kad jos galėtų pakeisti šiuos aktus tik laikydamosi kompetencijos ir procedūros taisyklių (žr. 1997 m. spalio 21 d. Sprendimo Deutsche Bahn / Komisiją, T‑229/94, Rink., EU:T:1997:155, 113 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Laikantis teisinio saugumo principo taip pat būtina, kad institucijos iš principo vengtų neatitikimų, kurių gali atsirasti įgyvendinant įvairias Sąjungos teisės nuostatas, ir tai ypač taikytina tuo atveju, kai šiomis nuostatomis siekiama to paties tikslo, kaip antai neiškraipytos konkurencijos bendrojoje rinkoje (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra / Komisiją, C‑225/91, Rink., EU:C:1993:239, 41 ir 42 punktus ir 2001 m. sausio 31 d. Sprendimo RJB Mining / Komisiją, T‑156/98, Rink., EU:T:2001:29, 112 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

60      Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Jei Komisija nusprendžia, kad 4 dalyje numatyti atleidimai ar sumažinimai nebegali būti palikti galioti, ypač dėl nesąžiningos konkurencijos, vidaus rinkos veikimo iškraipymo arba Bendrijos aplinkos apsaugos politikos, ji Tarybai pateikia atitinkamus pasiūlymus. Taryba vienbalsiai priima sprendimą dėl šių pasiūlymų.“

61      Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodo Komisija, argumentai, kuriais grindžiami šie kaltinimai, buvo aiškiai paneigti šio sprendimo 27 punkte minėtame Sprendime Komisija / Airija ir kt.(EU:C:2013:812).

62      Iš tikrųjų šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 45–48 punktuose Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė atitinkamai Tarybos ir Komisijos kompetenciją, viena vertus, akcizą reglamentuojančių teisės aktų derinimo srityje ir, kita vertus, valstybės pagalbos srityje. Jis, be kita ko, teisingai nurodė, kad Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalyje numatytos procedūros tikslas ir taikymo sritis skiriasi nuo EB 88 straipsnyje įtvirtintos tvarkos tikslo ir taikymo srities.

63      To paties sprendimo 49 punkte jis nusprendė, kad todėl Tarybos sprendimas, kuriuo, remiantis Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalimi, valstybei narei suteikiamas leidimas taikyti neapmokestinimą akcizo mokesčiu, negalėjo būti kliūtis Komisijai naudotis Sutartimi jai suteikta kompetencija ir taip įgyvendinti EB 88 straipsnyje nustatytą procedūrą, kad būtų išnagrinėta, ar šis atleidimas nuo akcizo mokesčio yra valstybės pagalba, ir kad, pasibaigus šiai procedūrai, jei reikia, būtų priimtas sprendimas, kaip antai Sprendimas Aliuminio oksidas I.

64      Teisingumo Teismas Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 50 punkte nurodė, jog aplinkybė, kad Taryba savo sprendimais leido visiškai netaikyti akcizo mokesčio, nustatydama tikslias geografines ir laiko sąlygas, o šių sąlygų valstybės narės griežtai laikėsi, neturi reikšmės Tarybos ir Komisijos kompetencijų pasidalijimui, todėl negalėjo panaikinti Komisijos teisės veikti laikantis savo kompetencijos ribų.

65      To paties sprendimo 51 punkte jis pažymėjo, kad būtent atsižvelgiant į šį kompetencijų pasidalijimą Sprendimo 2001/224, kuris galiojo tuo laikotarpiu, už kurį ginčijamu sprendimu nurodoma susigrąžinti ginčijamą pagalbą, 5 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad minėtas sprendimas nedaro įtakos galimų procedūrų, kurios gali būti pradėtos pagal EB 87 ir EB 88 straipsnius, baigčiai ir neatleidžia valstybių narių nuo „pareigos pranešti Komisijai apie galimos valstybės pagalbos atvejus“.

66      Galiausiai šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 52 ir 53 punktuose Teisingumo Teismas dar kartą nurodė, jog aplinkybė, kad Tarybos sprendimai leisti pagalbą buvo priimti pasiūlius Komisijai ir kad pastaroji niekada nesinaudojo savo įgaliojimais, jai suteiktais pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį ar EB 230 ir EB 241 straipsnius, leidžiančiais reikalauti šių pagalbą leidžiančių sprendimų pakeitimo ar panaikinimo, nekliudo atleidimų nuo akcizo mokesčio pripažinti valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, jei tenkinamos valstybės pagalbos buvimo sąlygos.

67      Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 2 dalį grąžinus bylą Bendrajam Teismui, Teisingumo Teismo sprendimas teisės klausimais tam teismui yra privalomas. Dėl 27 punkte nurodyto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 54 punkte išdėstytų motyvų reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 62–66 punktuose minimi motyvai yra privalomi grindžiant minėto sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje Teisingumo Teismas panaikino šio sprendimo 25 punkte minėtą Sprendimą Airija / Komisija (EU:T:2012:134) ir grąžino bylas Aliuminio oksidas I Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo.

68      Iš šių motyvų matyti, kad, pradėjusi EB 88 straipsnyje numatytą procedūrą, kad nustatytų, ar ginčijamas neapmokestinimas yra valstybės pagalba, ir užbaigdama šią procedūrą, t. y. priimdama Sprendimą Aliuminio oksidas I, Komisija paprasčiausiai veikė laikydamasi savo kompetencijos, kurią jai valstybės pagalbos srityje suteikia EB sutartis, ribų, todėl ji negalėjo pažeisti Tarybai EB sutartimi suteiktos kompetencijos, susijusios su akcizų teisės aktų ar aktų, kuriuos Taryba priėmė laikydamasi šios savo kompetencijos, derinimu.

69      Iš to matyti, kad, įgyvendindama EB 88 straipsnyje numatytą procedūrą, prieš tai nepradėjusi Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalyje numatytos procedūros, kad nustatytų, ar ginčijamas neapmokestinimas yra valstybės pagalba, ir užbaigdama minėtą procedūrą, t. y. priimdama Sprendimą Aliuminio oksidas I, nors Sprendimo 2001/224 1 straipsnio 2 dalis aiškiai leido Airijai toliau taikyti ginčijamą neapmokestinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d., Komisija nepažeidė nei teisinio saugumo ir institucijų aktų veiksmingumo principų, nei, kaip tvirtina Airija, Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalies. Iš tikrųjų Tarybos sprendimai leisti pagalbą, priimti Komisijos siūlymu, turėjo poveikį tik akcizų teisės aktų derinimo srityje ir neturėjo įtakos galimam sprendimui, kaip antai Sprendimas Aliuminio oksidas I, kurį Komisija galėjo priimti įgyvendindama savo kompetenciją valstybės pagalbos srityje.

70      Be to, iš šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 52 ir 53 punktų, kuriuose Teisingumo Teismas priminė, kad valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai ir negali priklausyti nuo institucijų elgesio ar pareiškimų, matyti, kad aplinkybė, jog Tarybai priimant sprendimus leisti pagalbą Komisija manė, kad atleidimas nuo akcizo mokesčio neiškraipo konkurencijos ir nesudaro kliūčių sklandžiai veikti bendrajai rinkai, nekliudo minėto atleidimo pripažinti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, jei tenkinamos valstybės pagalbos buvimo sąlygos.

71      Iš Teisingumo Teismo išvados a fortiori matyti, kad Komisija, kvalifikuodama atleidimą nuo akcizo mokesčio kaip valstybės pagalbą, nebuvo saistoma Tarybos vertinimų, išdėstytų šios institucijos sprendimuose, susijusiuose su akcizus reglamentuojančių teisės aktų derinimo sritimi, pagal kuriuos minėti atleidimai neiškraipo konkurencijos ir nesudaro kliūčių sklandžiai veikti bendrajai rinkai.

72      Taigi AAL nepagrįstai teigia, kad Komisija priimdama ginčijamą sprendimą peržengė savo kompetencijos ribas. Todėl ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad ginčijamo sprendimo teisiniai padariniai prieštarauja Sprendimo 2001/224 teisiniams padariniams.

73      Dėl to, kad nurodydama ieškinio byloje T‑69/06 RENV II antrąjį pagrindą AAL iš esmės priekaištauja Komisijai, kad ši ginčijamą neapmokestinimą pripažino neteisėta pagalba, nors minėtą neapmokestinimą Taryba buvo leidusi, norint atmesti šį kaltinimą kaip nepagrįstą, pakanka priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 49 punkte, Tarybos sprendimas leisti pagalbą atsižvelgiant į teisės aktų dėl akcizų mokesčių derinimo taisykles negalėjo būti kliūtis Komisijai naudotis savo kompetencija valstybės pagalbos srityje ir, užbaigiant EB 88 straipsnyje numatytą procedūrą, jei reikia, priimti tokį sprendimą, kaip ginčijamas sprendimas.

74      Todėl kaltinimus, susijusius su teisinio saugumo ir institucijų aktų veiksmingumo principų pažeidimu, Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu ir kompetencijos ribų peržengimu reikia atmesti kaip nepagrįstus.

75      Trečia, dėl kaltinimų, susijusių su Komisijos piktnaudžiavimu įgaliojimais, nurodytų ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtajame pagrinde ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II antrajame pagrinde, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvoka Sąjungos teisėje turi tiksliai apibrėžtą reikšmę ir apima situaciją, kai administracinė valdžios institucija naudojasi savo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, kuriam tie įgaliojimai jai buvo suteikti. Sprendimas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis objektyviais, svarbiais ir nuosekliais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas siekiant kitų nei nurodytieji tikslų (žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Bayer CropScience ir kt. / Komisija, T‑75/06, Rink., EU:T:2008:317, 254 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

76      Nagrinėjamu atveju įrodinėdamos piktnaudžiavimą įgaliojimais ieškovės nepateikia objektyvių, svarbių ir nuoseklių duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas siekiant kitų nei nustatytieji tikslų, t. y. siekiant susigrąžinti su bendrąja rinka nesuderinamą valstybės pagalbą, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį.

77      Taigi reikia taip pat kaip nepagrįstus atmesti kaltinimus dėl Komisijos piktnaudžiavimo įgaliojimais.

78      Ketvirta, dėl to, kad nurodydama ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtąjį pagrindą Airija kaltina Komisiją nagrinėjamu atveju nesustabdžius ginčijamos pagalbos teikimo pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį, pakanka priminti, kad pagal šią nuostatą „Komisija, suteikusi suinteresuotajai valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, gali priimti sprendimą, įpareigojantį, kad minėtoji valstybė narė nutrauktų bet kurią neteisėtą pagalbą, kol Komisija priims sprendimą dėl tokios pagalbos atitikimo bendrajai rinkai“.

79      Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalis neįpareigoja Komisijos, kai tenkinamos tam tikros sąlygos, priimti sprendimą, įpareigojantį nutraukti pagalbos teikimą, o paprasčiausiai numato, kad ji gali priimti tokį sprendimą, jei mano, kad tai būtina. Iš to matyti, kad Airija nepagrįstai kaltina Komisiją, kuri šiuo atveju nemanė, kad būtina priimti sprendimą, įpareigojantį nutraukti pagalbos teikimą, pažeidus Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį.

80      Todėl reikia atmesti kaltinimą, kuris iš esmės susijęs su Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

81      Neatsižvelgiant į kaltinimus, kuriuos reikia išnagrinėti vertinant kitus ieškinio pagrindus (žr. šio sprendimo 49 ir 50 punktus) ar atskirai (žr. šio sprendimo 51 punktą), kadangi kiti kaltinimai, nurodyti pateikiant antruosius šių ieškinių pagrindus ir ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtąjį pagrindą, turi būti visiškai atmesti, reikia atmesti minėtus ieškinių pagrindus kaip nepagrįstus.

 Dėl ieškinio byloje T‑69/06 RENV II trečiojo pagrindo, susijusio su iš EB 3 straipsnio 1 dalies m punkto ir EB 157 straipsnio išplaukiančių reikalavimų nesilaikymu

82      AAL tvirtina, kad Komisija nesilaikė reikalavimų, išplaukiančių iš EB 3 straipsnio 1 dalies m punkto ir EB 157 straipsnio, nes, užuot padėjęs Bendrijos įmonėms būti konkurencingesnėms, ginčijamas sprendimas sumažino Bendrijos konkurencingumą ir sudarė jai nepalankią padėtį pasaulinėje rinkoje, į kurią ji eksportuoja didžiąją dalį savo produkcijos. Tarybos sprendimai leisti pagalbą buvo pagrįsti tuo, kad ginčijamas neapmokestinimas neiškraipo konkurencijos, nors Komisija pradžioje tai pripažino ir tai net buvo nurodyta Sprendimo 92/510 4 konstatuojamojoje dalyje.

83      Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.

84      Šiame ieškinio pagrinde iš esmės keliamas klausimas, ar priimdama sprendimą Komisija nesilaikė reikalavimų, išplaukiančių iš EB 3 straipsnio 1 dalies m punkto ir EB 157 straipsnio, nes ji neleido taikyti priemonės (ginčijamo neapmokestinimo), kuri galėjo sustiprinti AAL konkurencingumą pasaulinėje aliuminio oksido gamybos rinkoje, neiškraipant konkurencijos, kaip matyti iš Sprendimo 2001/224.

85      EB 3 straipsnyje, be kita ko, nustatyta:

„Siekiant 2 straipsnyje iškeltų tikslų, kaip numatyta šioje Sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų, Bendrijos veiklos sritys yra šios:

<...>

m)      Bendrijos pramonės konkurencingumo didinimas <...>“

86      EB 157 straipsnyje, be kita ko, nustatyta:

„1.      Bendrija ir valstybės narės užtikrina, kad būtų sudarytos Bendrijos pramonės konkurencingumui reikalingos sąlygos.

Tuo tikslu pagal atvirų ir konkurencingų rinkų sistemą jų veikla yra siekiama:

–        spartinti pramonės prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių;

–        skatinti palankios aplinkos, įmonių, ypač mažųjų ir vidutinių, iniciatyvai ir plėtrai visoje Bendrijoje kūrimą;

–        skatinti aplinkos, palankios įmonėms bendradarbiauti, kūrimą;

–        siekti geriau panaudoti inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politikos sukuriamą pramonės potencialą.

<...>

3.      Bendrija 1 dalyje išdėstytų tikslų padeda siekti vykdydama savo politikos kryptis ir veiklą pagal kitas šios Sutarties nuostatas. Taryba, spręsdama [EB] 251 straipsnyje nustatyta tvarka ir pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, gali nuspręsti dėl konkrečių priemonių, remiančių valstybių narių veiklą, kuria siekiama 1 dalyje išdėstytų tikslų.

Ši antraštinė dalis nesuteikia Bendrijai pagrindo imtis kokių nors priemonių, galinčių iškreipti konkurenciją arba turinčių mokesčių nuostatų ar nuostatų, susijusių su pagal sutartį dirbančių asmenų teisėmis ir interesais.“

87      Kaip teisingai nurodo Komisija, EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte taip pat buvo numatyta, jog į Bendrijos veiklos sritį patenka „sistema, užtikrinanti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma“. Be to, EB 157 straipsnyje buvo nurodyta, kad jis nesuteikia Bendrijai pagrindo imtis kokių nors priemonių, galinčių iškreipti konkurenciją.

88      Nors šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 52 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad, Tarybai priimant sprendimus leisti pagalbą pagal taisykles mokesčių teisės aktų suderinimo srityje, Komisija manė, jog ginčijamas neapmokestinimas neiškraipo konkurencijos ir nesudaro kliūčių sklandžiai veikti bendrajai rinkai, jis to paties sprendimo 53 punkte taip pat pažymėjo, kad tai nekliudo šio neapmokestinimo pripažinti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, jei tenkinamos valstybės pagalbos buvimo sąlygos, nes valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai ir negali priklausyti nuo institucijų elgesio ar pareiškimų.

89      Sprendime Aliuminio oksidas I Komisija konstatavo, kad ginčijamas neapmokestinimas turi būti laikomas valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, kadangi, kaip nurodyta to paties sprendimo 61 ir 62 konstatuojamosiose dalyse, buvo galima daryti prielaidą, jog jis iškraipė ar galėjo iškraipyti konkurenciją, net jei didelė aliuminio oksido dalis buvo sunaudojama aliuminį gaminančiose gamyklose, nes ginčijamas neapmokestinimas buvo aiškiai skirtas šią lengvatą gaunančių asmenų konkurencingumui sustiprinti konkurentų, be kita ko, veikiančių Bendrijoje, t. y. Graikijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje (nuo šios valstybės įstojimo į Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d.), atžvilgiu, sumažinant jų gamybos išlaidas.

90      Nurodydama šį ieškinio pagrindą AAL tik pažymi, kad šio sprendimo 89 punkte minimi Komisijos vertinimai nesuderinami su Tarybos sprendimuose leisti pagalbą, priimtuose Komisijos siūlymu, pateiktais vertinimais dėl mokesčių teisės aktų suderinimo, tačiau konkrečiai neginčija šio vertinimo pagrįstumo.

91      Kadangi dėl šio sprendimo 88 punkte išdėstytų priežasčių Komisija nagrinėjamu atveju nebuvo saistoma Tarybos sprendimuose leisti pagalbą, priimtuose pačios Komisijos siūlymu, pateiktų vertinimų dėl mokesčių teisės aktų suderinimo, reikia konstatuoti, kad ji priimdama ginčijamą sprendimą nepažeidė EB 3 straipsnio 1 dalies ir EB 157 straipsnio.

92      Todėl ieškinio byloje T‑69/06 RENV II trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

93      Šis atmetimas neturi įtakos tyrimui, kuris bus atliktas nagrinėjant to paties ieškinio šeštąjį pagrindą, susijusį su klausimu, ar Komisija laikėsi pareigos motyvuoti, kuri jai tenka pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, kai Sprendimo Aliuminio oksidas I 61 ir 62 konstatuojamosiose dalyse konstatavo, jog šiuo atveju tenkinama poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių sąlyga (žr. šio sprendimo 94–131 punktus).

 Dėl ieškinio byloje T‑69/06 RENV II šeštojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti nesilaikymu ir EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu

94      Pirmiausia AAL tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime nesilaikė jai tenkančios pareigos motyvuoti, nes ji nepateikė adekvačių motyvų dėl tam tikrų sąlygų, reikalingų, kad minėta pagalba būtų pripažinta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, t. y. poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymo buvimo. Pagal tam tikrų Komisijos narių pageidavimą ši institucija turėjo ginčijamame sprendime išdėstyti priežastis, dėl kurių po išsamios ir aktualios ginčijamos pagalbos poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių ekonominės analizės nusprendė, kad minėtos sąlygos šiuo atveju yra tenkinamos.

95      Antra, AAL tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį, nes neatlikusi rimtos ekonominės analizės klaidingai konstatavo, kad ginčijama pagalba jai suteikė pranašumą, darė įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ar iškraipė arba galėjo iškraipyti konkurenciją. Šiuo klausimu pirmiausia ji remiasi tuo, kad Komisija Sprendimo Aliuminio oksidas I 62 konstatuojamojoje dalyje atlikdama poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai analizę neatsižvelgė į tai, kad egzistuoja du atskiri produktai, t. y. LA ir CA, nors kaip LA gamintoja ji iš esmės konkuravo su užsienio gamintojais, o ne su kitais Europos gamintojai, kurie gamino CA. Antra, ji nurodo, kad Sprendimo Aliuminio oksidas I 61 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai apibūdino situaciją, kai nurodė, kad ginčijama pagalba buvo skirta jos konkurencingumui sustiprinti konkurentų atžvilgiu, sumažinant jos išlaidas, o tai galima pasakyti tik kalbant apie santykius su ne Europos aliuminio oksido gamintojais, o ne su Europos gamintojais, tarp kurių konkurencija buvo labai maža, nes Bendrija yra aliuminio oksido grynoji importuotoja, o didelė dalis Bendrijos aliuminio oksido gamybos yra uždara. Trečia, ji nurodo, jog Komisija neatsižvelgė į aplinkybę, kad, pirma, Europos aliuminio oksido gamintojai, konkrečiai įsikūrę Vokietijoje, buvo atleisti nuo jų sunaudojamos energijos, kuri ir taip jau jiems buvo pigesnė, mokesčio ir, antra, dėl įvairiose valstybėse galiojančių skirtingų teisės aktų, reglamentuojančių licencijų aplinkos apsaugos srityje suteikimą, palyginti su kitais Europos aliuminio oksido gamintojais, ji buvo nepalankioje situacijoje kalbant apie išlaidas.

96      Komisija prašo atmesti šį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.

97      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas ir jį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvų pagrįstumo, kuris susijęs su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, Rink., EU:C:2011:620, 146 punktą ir nurodytą teismų praktiką, taip pat 2014 m. gegužės 14 d. Sprendimo Donau Chemie / Komisija, T‑406/09, Rink., EU:T:2014:254, 28 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

98      Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti kaltinimą dėl EB 253 straipsnyje nustatytos pareigos motyvuoti nesilaikymo, o paskui – kaltinimą dėl nurodomo EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

99      Pirmiausia dėl kaltinimo, susijusio su EB 253 straipsnyje nustatytos pareigos motyvuoti nesilaikymu, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsniu reikalaujamas pagrindimas turi atitikti atitinkamą teisės aktą ir išreikšti šį teisės aktą priėmusios institucijos samprotavimus taip tiksliai ir aiškiai, kad leistų suinteresuotiesiems asmenims suprasti priimtų priemonių pateisinančias priežastis, o kompetentingam teismui atlikti priežiūros funkciją (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink., EU:C:1998:154, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktika). Motyvavimo reikalavimas turi būti įvertintas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, be kita ko, į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, ar kitų asmenų, kurie yra konkrečiai ir tiesiogiai su šiuo aktu susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimų (žr. minėto Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, EU:C:1998:154, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

100    Kai pareiga motyvuoti taikoma kvalifikuojant valstybės pagalbos priemonę, reikalaujama, kad būtų nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija nusprendė, kad aptariama priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies (žr. 2010 m. birželio 15 d. Sprendimo Mediaset / Komisija, T‑177/07, Rink., EU:T:2010:233, 144 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), kuri draudžia valstybių narių tarpusavio prekybai įtaką darančią ir konkurenciją iškraipančią ar galinčią iškraipyti pagalbą (2009 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑211/05, Rink., EU:T:2009:304, 151 punktas), taikymo sritį.

101    Priežastys, kurias šiuo atžvilgiu turi nurodyti Komisija, turi būti nustatytos atsižvelgiant į teismų praktikoje nustatytus reikalavimus, kad būtų konstatuota įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymas, kaip nurodyta šio sprendimo 112–115 punktuose.

102    Atsižvelgiant į šio sprendimo 99 ir 100 punktuose ir 112–115 punktuose nurodytą teismų praktiką reikia šiuo atveju įvertinti, ar Komisija pakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymo sąlygomis.

103    Šioje byloje ginčijamo sprendimo 60–62 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikė šiuos motyvus:

„(60)      Atleidimas nuo akcizo mokesčio sumažina vienos svarbios gamybos dalies išlaidas, todėl pagalbos gavėjams suteikiamas pranašumas, o jų finansinė situacija tampa geresne nei įmonių, naudojančių mineralinę alyvą kitose pramonės šakose arba regionuose.

(61)      Savo pastabose pagalbos gavėjai ir Prancūzija pareiškė, kad lengvata neiškraipo konkurencijos ir nekenkia bendros rinkos funkcionavimui, ypač todėl, kad Bendrija yra aliuminio oksido importuotojas, todėl kad Bendrijos gamintojai turi konkuruoti pasaulio mastu, o jų padėtis dėl didelių energijos kainų yra nepalankesnė, taip pat todėl, kad panaikinus neapmokestinimą situacija aliuminio oksido rinkoje Bendrijos lygmeniu nepagerėtų ir būtų sumažintas pagrindinių aliuminio gamybai tiekiamų išteklių saugumas. Teigiama, kad konkurencijos iškraipymo nebuvimą patvirtina tai, kad jokie konkurentai nepateikė pastabų apie Komisijos sprendimą inicijuoti [formalią tyrimo] procedūrą. Tačiau visa tai nesumenkina 60 konstatuojamoje dalyje pateikto įvertinimo. Priešingai, patvirtinama, kad akcizo mokesčio sumažinimai buvo skirti sustiprinti pagalbos gavėjų konkurencingumą konkurentų atžvilgiu, sumažinant sąnaudas. Komisija pastebi, kad aliuminio oksidas taip pat yra gaminamas Graikijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje (nors Vengrija ES valstybe nare tapo tik 2004 m. gegužės 1 d.).

(62)      Aliuminio oksido, tiek [LA], tiek [CA], prekyba vyksta tarp valstybių narių, lygiai kaip ir prekyba aliuminiu, kurio rinka yra glaudžiai susijusi su aliuminio oksido rinka. Todėl galima manyti, kad pagalba daro poveikį prekybai Bendrijos teritorijoje, ir gali kenkti arba iškreipti konkurenciją, net jei didelė dalis pagaminamo aliuminio oksido yra naudojama netoliese esančiose aliuminio gamyklose.“

104    Kadangi ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė „aliuminio oksid[ą], tiek [LA], tiek [CA]“, reikia patikslinti, kad to paties sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė:

„<...> Keliuose sprendimuose dėl susijungimo Komisija nustatė, kad yra dvi atskiros produkto rinkos: lydymui naudojamo aliuminio oksido atmaina (toliau – [LA]) ir cheminė aliuminio oksido atmaina (toliau – [CA]). [CA] yra gerokai didesnės pridėtinės vertės produktas negu [LA]. [CA] geografinė rinka apima visą pasaulį, o [LA] rinką sudaro tik Europa.“

105    Ginčijamo sprendimo 61 ir 62 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad, remiantis 2000 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendime 2002/174/EB, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla COMP/M.1693 – Alcoa / Reynolds) (OL L 58, 2002, p. 25, toliau – Sprendimas Alcoa / Reynolds), nurodytame ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamosios dalies išnašoje, pateikta analize, LA ir CA sudaro dvi atskiras europinio masto rinkas, nes jos apima ne tik gamintojus, esančius Airijoje, Italijoje ir Prancūzijoje, bet ir esančius Graikijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje (nuo 2004 m. gegužės 1 d.). Ji taip pat konstatavo, kad aliuminio oksidu (LA ir CA) prekiaujama ir tarp valstybių narių, tačiau šie kiekiai iš principo priklauso nuo artimose aliuminio gamyklose nesuvartoto kiekio (toliau – perteklinis aliuminio oksidas), kuris siūlomas tretiesiems asmenis laisvojoje rinkoje, kitaip nei „uždaros rinkos aliuminio oksidas“, kuris viduje naudojamas integruotų gamintojų, kaip tai matyti iš minėto Sprendimo Alcoa / Reynolds 13 konstatuojamojoje dalyje pateiktos analizės.

106    Be to, ginčijamo sprendimo 60 ir 61 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, jog atleidimai nuo akcizo mokesčio, kaip antai ginčijamas neapmokestinimas, mažina svarbios žaliavos, kurią naudoja minėtą lengvatą gaunantys aliuminio oksido gamintojai, t. y. Airijos Šanono regione, Prancūzijos Gardano regione ir Italijoje Sardinijoje įsteigti gamintojai, kainą, todėl, net jei Komisija ginčijamame sprendime to aiškiai ir nenurodė, ginčijamą pagalbą reikėjo vertinti kaip pagalbą šių gamintojų veiklai, nes jų produktyvumas buvo padidintas, palyginti su kitais Europos aliuminio oksido gamintojais, kurie nebuvo atleisti nuo mokesčio, t. y. Graikijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje įsteigtais gamintojais.

107    Galiausiai ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje Komisija atmetė pagalbą gavusių gamintojų, tarp kurių buvo ir AAL, ir Prancūzijos Respublikos per administracinę procedūrą išdėstytus prieštaravimus.

108    Atsižvelgdama į šiuos vertinimus ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė galinti preziumuoti, kad šiuo atveju ginčijama pagalba darė įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipė ar galėjo iškraipyti konkurenciją.

109    Atsižvelgiant į šio sprendimo 99 ir 100 punktuose bei 112–115 punktuose nurodytą teismų praktiką, Komisija pakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymo sąlygų tenkinimo, kai glaustai, tačiau aiškiai išdėstė priežastis, dėl kurių atsižvelgiant į perteklinio aliuminio oksido (LA ir CA) prekybą tarp valstybių narių ir europinio masto rinkas, taip pat į tai, kad ginčijama pagalba buvo pagalba veiklai, buvo galima preziumuoti, kad ši pagalba galėjo daryti įtaką minėtai prekybai ir iškraipyti konkurenciją minėtose rinkose, sustiprindama Airijos Šanono regione, Prancūzijos Gardano regione ir Italijoje Sardinijoje įsteigtų aliuminio oksido gamintojų konkurencingumą kitų Europos gamintojų, įsteigtų Graikijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje, atžvilgiu.

110    Todėl reikia atmesti kaip nepagrįstą kaltinimą dėl EB 253 straipsnyje nustatytos pareigos motyvuoti nesilaikymo.

111    Antra, dėl kaltinimo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu, AAL iš esmės tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą kvalifikuodama valstybės pagalbą pagal EB 87 straipsnį, nes nurodė, kad ginčijama pagalba jai suteikė pranašumą, turėjusį įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipiusį ar galėjusį iškraipyti konkurenciją.

112    Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką vertindama poveikio prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijos iškraipymo sąlygas Komisija turi ne nustatyti pagalbos realią įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir realų konkurencijos iškraipymą, o tik išsiaiškinti, ar pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją (žr. 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Holland Malt / Komisija, T‑369/06, Rink., EU:T:2009:319, 37 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir šio sprendimo 100 punkte nurodyto Sprendimo Italija / Komisija, EU:T:2009:304, 152 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Iš to matyti, kad Komisija neprivalo atlikti realios situacijos atitinkamose rinkose, įmonių pagalbos gavėjų rinkos dalies, įmonių konkurenčių pozicijos ir esamos prekybos tarp valstybių narių ekonominės analizės (žr. šio sprendimo 100 punkte minėto Sprendimo Mediaset / Komisija, EU:T:2010:233, 145 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

113    Iš teismų praktikos matyti, kad sąlygos, susijusios su įtaka prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijos iškraipymu, paprastai yra neatskiriamai susijusios (2001 m. balandžio 4 d. Sprendimo Regione Autonoma Friuli-Venezia Giulia / Komisija, T‑288/97, Rink., EU:T:2001:115, 41 punktas ir 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo Alzetta ir kt. / Komisija T‑298/97, T‑312/97, T‑313/97, T‑315/97, T‑600/97–T‑607/97, T‑1/98, T‑3/98–T‑6/98 ir T‑23/98, Rink., EU:T:2000:151, 81 punktas). Be kita ko, iš teismų praktikos matyti, kad bet kokia pagalba, suteikta įmonei, kuri savo veiklą vykdo bendrojoje rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją ir daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių (žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo ASM Brescia / Komisija, T‑189/03, Rink., EU:T:2009:193, 68 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir minėto Sprendimo Italija / Komisija, T‑222/04, Rink., EU:T:2009:194, 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

114    Be to, dėl sąlygos, susijusios su konkurencijos iškraipymu, teismų praktikoje įtvirtinta prezumpcija, kad veiklos pagalba įmonėms, t. y. pagalba, skirta bendrovės išlaidoms apmokėti, kurias įprastai ji turi padengti pati valdydama ar vykdydama įprastą veiklą, pagalbos gavėjui suteikia dirbtinę finansinę paramą, kuri paprastai iškreipia konkurenciją tuose sektoriuose, kuriuose teikiama pagalba (1995 m. birželio 8 d. Sprendimo Siemens / Komisija, T‑459/93, Rink., EU:T:1995:100, 48 ir 77 punktai ir 2000 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo CETM / Komisija, T‑55/99, Rink., EU:T:2000:223, 83 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑156/98, Rink., EU:C:2000:467, 30 punktą ir 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑288/96, Rink., EU:C:2000:537, 77 ir 78 punktus). Iš to matyti, kad kai Komisija konstatuoja pagalbą veiklai, ji neprivalo nurodyti priežasčių, kodėl ši pagalba iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Vokietija / Komisija, EU:C:2000:537, 86 punktą).

115    Galiausiai dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygos iš teismų praktikos matyti, kad kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai (žr. 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑278/92–C‑280/92, Rink., EU:C:1994:325, 40 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei šio sprendimo 100 punkte nurodyto Sprendimo Italija / Komisija, EU:T:2009:304, 153 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Nėra ribos, kurios neperžengus galima būtų manyti, kad nedaroma įtaka prekybai tarp valstybių narių (žr. šio sprendimo 113 punkte nurodyto Sprendimo ASM Brescia / Komisija, EU:T:2009:193, 69 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir šio sprendimo 113 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija, EU:T:2009:194, 69 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Konkrečiai kalbant, sąlyga, kad pagalba gali daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių, nepriklauso nuo atitinkamos veiklos srities svarbos (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, Rink., EU:C:2003:415, 82 punktas).

116    Pirmiausia dėl kaltinimo, kuriuo AAL iš esmės ginčija, kad buvo tenkinama sąlyga dėl pranašumo pagalbos gavėjui suteikimo, reikia priminti, kad EB 87 straipsnio tikslas – neleisti, kad valstybės institucijų suteiktas pranašumas, kuris, palaikydamas tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, įvairiais būdais iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. 1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, Rink., EU:C:1994:100, 12 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

117    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagalbos sąvoka gali apimti ne tik tokias pozityvias išmokas, kaip subsidijos, bet ir paramą, kuri, būdama įvairių formų, sumažina įmonei tenkančią finansinę naštą ir kuri, nebūdama subsidija siaurąja sąvokos prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį pat poveikį (2000 m. birželio 13 d. Sprendimo EPAC / Komisija, T‑204/97 ir T‑270/97, Rink., EU:T:2000:148, 65 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Iš to matyti, kad priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių ir dėl kurios šios įmonės atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti mokesčių mokėtojai, yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (šio sprendimo 116 punkte minėto Sprendimo Banco Exterior de España, EU:C:1994:100, 14 punktas).

118    Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamosios dalies matyti, kad, Komisijos nuomone, AAL pritaikius ginčijamą neapmokestinimą buvo suteiktas pranašumas, nes „atleidimas nuo akcizo mokesčio sumažin[o] vienos svarbios gamybos dalies“, kurią naudoja pagalbos gavėjai, „[kurių] finansinė situacija tampa geresne nei įmonių, naudojančių mineralinę alyvą kitose pramonės šakose arba [kituose] regionuose“, išlaidas.

119    Atsižvelgiant į šio sprendimo 117 punkte nurodytą teismų praktiką, Komisija pagrįstai galėjo konstatuoti, kad atleidimas nuo akcizo mokesčio panaikino naštą, t. y. akcizo mokestį už mineralines alyvas, kuri paprastai tenka įmonių, kurios, kaip AAL, naudoja minėtas alyvas kaip kurą gamindamos aliuminio oksidą Airijoje Šanono regione, Prancūzijoje Gardano regione ir Italijoje Sardinijoje, biudžetui, todėl šioms įmonėms suteikė pranašumą kitų įmonių, kurios taip pat naudoja mineralinę alyvą gamindamos savo produkciją kituose sektoriuose ar kituose regionuose, atžvilgiu.

120    Šios išvados nepaneigia AAL argumentas, iš esmės pagrįstas ginčijamo neapmokestinimo kompensaciniu pobūdžiu, atsižvelgiant į objektyviai nepalankią jos konkurencinę padėtį kalbant apie jos dideles gamybos išlaidas, palyginti su kitais Europos aliuminio oksido gamintojais, konkrečiai įsteigtais Vokietijoje. Iš tikrųjų šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aplinkybė, kai valstybė narė vienašališkai priimdama priemones siekia suderinti tam tikrame ūkio sektoriuje egzistuojančias konkurencijos sąlygas su vyraujančiomis kitose valstybėse narėse, nereiškia, kad šios priemonės negali būti valstybės pagalba (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, Rink., EU:C:2004:234, 67 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

121    Todėl kaip nepagrįstą reikia atmesti kaltinimą, susijusį su sąlygos dėl pranašumo pagalbos gavėjui suteikimo nesilaikymu.

122    Dėl kaltinimo, kuriuo AAL iš esmės ginčija, kad buvo tenkinta konkurencijos iškraipymo sąlyga, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 113 ir 114 punktuose nurodytą teismų praktiką, pirma, bet kokia pagalba, suteikta įmonei, kuri savo veiklą vykdo bendrojoje rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją ir, antra, pagalba įmonių veiklai, t. y. pagalba, skirta bendrovės išlaidoms apmokėti, kurias paprastai ji turi padengti pati valdydama ar vykdydama įprastą veiklą, paprastai iškreipia konkurenciją tuose sektoriuose, kuriuose teikiama pagalba.

123    Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad, Komisijos nuomone, „atleidimas nuo akcizo mokesčio sumažin[o] vienos svarbios žaliavos“, kurią naudoja Airijoje Šanono regione, Prancūzijoje Gardano regione ir Italijoje Sardinijoje įsteigti pagalbos gavėjai, išlaidas. Šis vertinimas yra pagrįstas, nes įmonės, kurios, kaip AAL, mineralines alyvas naudoja kaip kurą gamindamos aliuminio oksidą minėtuose regionuose, normaliomis sąlygomis būtų turėjusios sumokėti akcizo mokestį už mineralines alyvas, todėl šį mokestį atitinkančios išlaidos būtų įtrauktos į jų biudžetą. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 106 punkte, ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pagrįstai netiesiogiai, tačiau tikrai nusprendė, kad atleidimas nuo akcizo mokesčio yra pagalba veiklai, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 114 punkte nurodytą teismų praktiką, nes jis naudingas aliuminio oksido gamintojams, įsteigtiems Airijoje Šanono regione, Prancūzijoje Gardano regione ir Italijoje Sardinijoje. Galiausiai, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 105 punkte, Komisija ginčijamo sprendimo 61 ir 62 konstatuojamosiose dalyse konstatavo, kad bendrai kalbant apie perteklinį aliuminio oksidą (LA ir CA) egzistuoja prekyba juo tarp valstybių narių ir europinio masto rinkos. Šios išvados konkrečiai grindžiamos Komisijos Sprendime Alcoa / Reynolds (žr. šio sprendimo 105 punktą) atlikta ekonomine analize. Tačiau kartu su šiuo ieškiniu AAL nepateikė jokios įrodymais pagrįstos ekonominės analizės, kuri galėtų paneigti bendros Sprendime Alcoa / Reynolds išdėstytos ekonominės analizės, į kurią daroma nuoroda ginčijamame sprendime, pagrįstumą. Todėl nagrinėjamu atveju negali būti paneigtas šios analizės pagrįstumas. Atsižvelgiant į visas Komisijos išvadas, pateiktas ginčijamo sprendimo 60–62 konstatuojamosiose dalyse, ši institucija, remdamasi šio sprendimo 113 ir 114 punktuose nurodyta teismų praktika, galėjo pagrįstai preziumuoti, kad ginčijama pagalba iškraipė ar galėjo iškraipyti konkurenciją tarp Europos aliuminio gamintojų, įsteigtų, viena vertus, Airijoje Šanono regione, Prancūzijoje Gardano regione ir Italijoje Sardinijoje ir, kita vertus, Graikijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje, europinio masto perteklinio aliuminio oksido (LA ir CA) rinkose.

124    Pažymėtina, jog AAL argumentas, susijęs iš esmės su tuo, kad Komisija tinkamai nesuprato konkrečių konkurencijos sąlygų aliuminio oksido (LA ir CA) rinkose, negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo pagrįstumui, kiek jis susijęs su konkurencijos iškraipymo sąlygos tenkinimu. Iš tikrųjų reikia priminti, kad remiantis šio sprendimo 111 punkte nurodyta teismų praktika Komisija neprivalėjo atlikti tikslios ekonominės analizės ir kad konkrečiai šiuo atveju, kai ginčijamas neapmokestinimas buvo veiklos pagalba, ji, be kita ko, pagrįstai galėjo preziumuoti, jog ši pagalba iškraipo konkurenciją mažiausiai tiek, kiek ji susijusi su aliuminio oksidu (LA ir CA), kuriuo prekiaujama tarp valstybių narių ir kurio rinkos yra europinio masto (žr. šio sprendimo 123 punktą). Dėl AAL kaltinimo, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog didelė Bendrijos gamybos dalis buvo uždara, reikia pažymėti, kad šis kaltinimas nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nes ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės nurodė, kad tarp valstybių narių prekiaujama tik pertekliniu aliuminio oksidu (LA ir CA).

125    Be to, dėl AAL tvirtinimo, kad ji iš esmės konkuravo ne su Europos aliuminio oksido gamintojais, o tik su ne Europos aliuminio oksido gamintojais, jos argumentas taip pat negali paneigti ginčijamo sprendimo pagrįstumo, kiek jis susijęs su konkurencijos iškraipymo sąlygos tenkinimu. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad AAL tvirtinimai yra nepagrįsti ir, be kita ko, buvo paneigti jos pačios tvirtinimais, kad ginčijamas neapmokestinimas turėjo leisti kompensuoti aliuminio oksido gamintojo, kuris, kaip ir ji, įsteigtas Airijoje, nepalankią situaciją, susijusią su išlaidomis, palyginti su kitais Europos aliuminio oksido gamintojais, įsteigtais kitose valstybės narėse, pavyzdžiui, Vokietijoje. Taigi iš pačios AAL tvirtinimų matyti, kad ji konkuravo su kitais Europos aliuminio oksido gamintojais.

126    Todėl kaip nepagrįstą reikia atmesti kaltinimą, susijusį su tuo, kad nebuvo tenkinta konkurencijos iškraipymo sąlyga.

127    Galiausiai dėl kaltinimo, kuriuo AAL iš esmės ginčija, kad buvo tenkinta įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai sąlyga, reikia priminti, kad remiantis šio sprendimo 113 ir 115 punktuose nurodyta teismų praktika, pirma, bet kokia pagalba, suteikta įmonei, kuri savo veiklą vykdo Europos rinkoje, gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir, antra, kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai.

128    Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 123 punkte, Komisija pagrįstai konstatavo, kad bendrai kalbant apie perteklinį aliuminio oksidą (LA ir CA) egzistuoja prekyba juo tarp valstybių narių ir europinio masto rinkos. Be to, kadangi nuo akcizo atleidžiami tik aliuminio oksido gamintojai, kurie, kaip AAL, įsteigti Airijoje Šanono regione, Prancūzijoje Gardano regione ir Italijoje Sardinijoje, tačiau neatleidžiami aliuminio oksido gamintojai, įsteigti Graikijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje, su kuriais AAL konkuruoja (žr. šio sprendimo 124 punktą), Komisija pagrįstai galėjo nuspręsti, kad ginčijama pagalba galėjo daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių.

129    Dėl AAL argumento, susijusio iš esmės su tuo, kad Komisija nepaisė aplinkybės, jog didelė Bendrijos aliuminio oksido gamybos dalis buvo uždara ir kad aliuminiu (LA ir CA) buvo prekiaujama ne tarp valstybių narių, o su trečiosiomis valstybėmis, nes Bendrija yra šių produktų grynoji importuotoja, reikia pažymėti, kad jis negali paneigti ginčijamo sprendimo pagrįstumo, kiek šis susijęs su įtakos valstybių tarpusavio prekybai sąlygos tenkinimu. Pirma, kaltinimas nepakankamai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, kiek tai susiję su uždaru aliuminio oksidu. Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 124 punkte, ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės nurodė, kad tarp valstybių narių buvo prekiaujama tik pertekliniu aliuminio oksidu (LA ir CA). Antra, kiek tai susiję su prekyba aliuminio oksidu (LA ir CA) tarp valstybių narių, šis kaltinimas nepagrįstas ir netgi paneigtas pačios AAL tvirtinimais jos procesiniuose dokumentuose, pagal kuriuos „maža jos [produkcijos] dalis, parduodama aliuminio oksido trihidrato forma <...> cheminio aliuminio oksido gamintojo <...> įsteigto Vokietijoje, [buvo] naudojama kaip pirminis produktas“, o „visa [jos] aliuminio oksido produkcija <...> [buvo] eksportuojama per jos jūrinį terminalą į kitas, ne Airijos, rinkas, iš esmės į Jungtinę Karalystę, Skandinaviją ir kitas vietas Europoje“. Taigi iš pačios AAL tvirtinimų matyti, kad ji buvo perteklinio aliuminio oksido (LA ir CA) tiekėja bendrojoje rinkoje.

130    Todėl kaip nepagrįstą reikia atmesti kaltinimą dėl įtakos prekybai tarp valstybių narių sąlygos tenkinimo.

131    Kadangi visi grindžiant šeštąjį ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pagrindą nurodyti kaltinimai atmestini, kaip nepagrįstą reikia atmesti visą šį pagrindą.

 Dėl ieškinių pirmųjų pagrindų, susijusių su teisės klaida kvalifikuojant ginčijamą pagalbą pagal EB 88 straipsnį

132    Nurodydamos pirmuosius nagrinėjamų ieškinių pagrindus ieškovės kaltina Komisiją ginčijamame sprendime padarius teisės klaidą, nes ginčijamą pagalbą laikė nauja pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, o ne esama pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 88 straipsnio 1 dalį, tai pat dėl to, kad ji minėtai pagalbai netaikė procedūros, taikomos esamoms pagalbos schemoms.

133    Pirmąjį ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pagrindą sudaro trys alternatyvios dalys. Pirma dalis susijusi iš esmės su EB 88 straipsnio ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunktyje įtvirtintų taisyklių pažeidimu ir procedūrinių reikalavimų, susijusių su esamos valstybės pagalbos schemomis, įtvirtintų Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsnyje, nesilaikymu. Antra dalis susijusi su kartu skaitomų EB 88 straipsnio, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iv papunkčio ir 15 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu ir procedūrinių reikalavimų, susijusių su esamos valstybės pagalbos schemomis, įtvirtintų Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsnyje, nesilaikymu. Trečia dalis susijusi iš esmės su EB 88 straipsnio ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunkčio pažeidimu.

134    Ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmasis pagrindas taip pat sudarytas iš trijų alternatyvių dalių. Pirma dalis susijusi iš esmės su EB 88 straipsnio ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktyje įtvirtintos taisyklės pažeidimu. Antra dalis susijusi su EB 88 straipsnio ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunktyje įtvirtintos taisyklės pažeidimu. Trečia dalis iš esmės susijusi su kartu skaitomų EB 88 straipsnio, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iv papunkčio ir 15 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu.

 Dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmos dalies ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo antros dalies, susijusių su EB 88 straipsnio ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunktyje įtvirtintos taisyklės pažeidimu, o byloje T‑50/06 RENV II – dar ir su procedūrinių reikalavimų, susijusių su esamos valstybės pagalbos schemomis, įtvirtintų Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsnyje, nesilaikymu

135    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pažeidė EB 88 straipsnį ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunktyje įtvirtintą taisyklę, nes ji ginčijamą pagalbą pripažindama nauja pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgė į tai, kad ši pagalba turėjo būti laikoma jai leista, nes Komisija per protingą terminą nuo pranešimo apie pagalbą nepateikė savo nuomonės dėl ginčijamo neapmokestinimo. Byloje T‑50/06 RENV II Airija taip pat nurodo procedūrinių reikalavimų, susijusių su esamos pagalbos schemomis, įtvirtintų Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsnyje, nesilaikymą.

136    Šiuo klausimu pirmiausia Airija remiasi 1983 m. gegužės 6 d. raštu, iš kurio matyti, kad ji pritarė Komisijos pasiūlymui, pateiktam 1983 m. kovo 22 d. rašte, 1983 m. sausio 28 d. raštą, kuriuo ji buvo informuota apie numatomą ginčijamą neapmokestinimą, laikyti pranešimu apie pagalbą, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Antra, ji dar kartą nurodo 1983 m. gegužės 6 d. raštą, kuriuo ji Komisijai iš anksto pranešė apie ginčijamo neapmokestinimo taikymą, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalį. Trečia, ji remiasi tuo, kad Komisija per du mėnesius nuo pranešimo apie ginčijamą neapmokestinimą, kaip numatyta Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalyje, ar per protingą terminą nuo išankstinio pranešimo apie pagalbos taikymą nepriėmė jokio sprendimo ir iki 1992 m., t. y. devynerius metus nuo pranešimo, nesiėmė jokių veiksmų ir tylėjo. Ketvirta, ji nurodo, kad aplinkybė, jog ji taikė ginčijamą neapmokestinimą nesulaukusi oficialaus Komisijos sprendimo dėl atitikties taisyklėms valstybės pagalbos srityje, yra nereikšminga, nes toks sprendimas nebuvo priimtas per protingą terminą, o ginčijamas neapmokestinimas buvo pradėtas taikyti praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo pranešimo apie jį Komisijai 1983 m. sausio 28 d. Be to, Airija remiasi tuo, kad Komisija pati elgėsi taip, lyg ji ginčijamą pagalbą laikytų esama pagalba. Šiuo klausimu pirmiausia ji nurodo Sprendimo 92/510 4 konstatuojamosios dalies aiškų ir tikslų tekstą: „Komisija ir valstybės narės suti[ko], kad atleidimai nuo mokesčių yra tinkamai pagrįsti konkrečios politikos požiūriu ir neiškreipia konkurencijos ir nekenkia vidaus rinkos funkcionavimui“, o tai galima laikyti ginčijamą neapmokestinimą, apie kurį buvo pranešta 1983 m. sausio 28 d., leidžiančiu sprendimu ar bent principiniu pareiškimu, kad Komisijos abejonės dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka išsklaidytos. Antra, Airija nurodo Sprendimo 97/425 5 konstatuojamojoje dalyje ir Sprendimo 1999/880 4 konstatuojamojoje dalyje pavartotą terminiją, kuri panaši į Komisijos vartojamą, kai ji atlieka esamos pagalbos schemos tyrimą pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 straipsnį. Trečia, ji nurodo 1999 m. lapkričio ir 2000 m. Tarybos sprendimų pasiūlymus ir Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamąją dalį, kuriuose nebuvo jokio įspėjimo apie ginčijamos pagalbos neteisėtumą. Ketvirta, ji nurodo aplinkybę, kad bet kuriuo atveju pati Komisija Tarybai pasiūlė leisti taikyti ginčijamą neapmokestinimą po 1983 m. Be to, Airija iš esmės kaltina Komisiją pažeidus procedūrą dėl esamos pagalbos schemų, numatytą Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsniuose, nes ji įpareigojo atgaline data susigrąžinti pagalbą, neatsižvelgdama į tai, kad atlikdama nuolatinę esamos pagalbos kontrolę ji gali tik nurodyti nutraukti ar pakeisti šią pagalbą per jos nurodytą terminą.

137    Pirma, AAL remiasi 1983 m. gegužės 6 d. raštu, iš kurio matyti, kad Airija sutiko su Komisijos 1983 m. kovo 22 d. rašte išdėstytu pasiūlymu 1983 m. sausio 28 d. raštą, kuriuo pranešta apie numatomą ginčijamą atleidimą, laikyti pranešimu apie pagalbą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį. Antra, ji nurodo, kad ginčijamas neapmokestinimas buvo pradėtas taikyti maždaug trys mėnesiai po to, kai Komisijai buvo nusiųstas 1983 m. sausio 28 d. raštas. Trečia, ji nurodo 1983 m. gegužės 6 d. raštą, kuriuo Airija iš anksto pranešė Komisijai apie ginčijamo neapmokestinimo taikymą, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalį. Ketvirta, ji nurodo, kad Komisijos argumentas, kad ginčijamas neapmokestinimas jos pačios ir Airijos nebuvo taikomas griežtai laikantis teismų praktikoje nustatytų sąlygų (1973 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Lorenz, 120/73, Rink., EU:C:1973:152), vėliau įtvirtintų Reglamente Nr. 659/1999, jai negali būti taikomas, nes pati Komisija nukrypo nuo šio teisinio pagrindo leisdama Airijai jos 1982 m. sausio 28 d. raštą laikyti pranešimu apie pagalbą, todėl nepaliko sau galimybės priimti sprendimo per protingą dviejų mėnesių terminą. Subsidiariai ji nurodo, kad jai taip pat negali būti taikomas Komisijos argumentas dėl tariamai neišsamaus pranešimo apie pagalbą, nes, Airijos informuota apie neišvengiamą pagalbos teikimą, ši 1983 m. kovo 22 d. rašte atsisakė reikalauti papildyti informaciją. Penkta, ji nurodo Komisijos tylą ir neveikimą iki 2000 m. liepos mėn., t. y. 17 metų neveikimas nuo pranešimo apie ginčijamą neapmokestinimą ir informacijos apie neišvengiamą pagalbos teikimą gavimo. Šešta, ji remiasi tuo, kad Komisija neatsižvelgė į 1983 m. sausio 28 d. pranešimą apie pagalbą, kai 2000 m. liepos 17 d. paprašė pranešti apie neapmokestinimą ir 2001 m. spalio 30 d. pradėjo formalią tyrimo procedūrą, todėl buvo padaryta teisės klaida kvalifikuojant pagalbą. Septinta, ji nurodo Sprendimo 92/510 4 konstatuojamąją dalį, kuri vertintina kaip Komisijos pripažinimas, kad ginčijamas neapmokestinimas yra esama pagalba. Aštunta, ji nurodo situaciją, kurią Komisija išprovokavo ir kuriai leido ilgai tęstis, ir kuri objektyviai leidžia ginčijamą pagalbą laikyti esama pagalba.

138    Komisija prašo atmesti šias ieškinių pirmųjų pagrindų dalis kaip nepagrįstas.

139    Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad EB sutartis nustato skirtingas procedūras atsižvelgiant į tai, ar pagalba yra esama, ar nauja. Pagal EB 88 straipsnio 3 dalį Komisija turi būti iš anksto informuojama apie naują pagalbą, ir ji neįgyvendinama, kol nepriimamas galutinis sprendimas, o pagal Sutarties 88 straipsnio 1 dalį esama pagalba gali būti teisėtai įgyvendinama, kol Komisija nustato, kad ji nesuderinama su bendrąja rinka (žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, T‑443/08 ir T‑455/08, Rink., EU:T:2011:117, 187 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taigi galimas sprendimas dėl esamos pagalbos nesuderinamumo gali turėti pasekmių tik ateičiai (žr. minėto Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, EU:T:2011:117, 187 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

140    Be to, kadangi ieškovės aiškiai nurodo Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunkčio pažeidimą, reikia pažymėti, kad kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, minėtoje nuostatoje įtvirtinta materialinė norma jau galiojo nuo 1999 m. balandžio 16 d. Nors pagal teismų praktiką (1975 m. gegužės 14 d. Sprendimo CNTA / Komisija, 74/74, Rink., EU:C:1975:59, 33–43 punktai; 1990 m. birželio 26 d. Sprendimo Sofrimport / Komisija, C‑152/88, Rink., EU:C:1990:259, 16 ir 17 punktai; 1993 m. spalio 5 d. Sprendimo Driessen ir kt., C‑13/92–C‑16/92, Rink., EU:C:1993:828, 30–35 punktai) apsaugant teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principus nustatomos materialinių normų nedelsiamo taikymo ribos, šios ribos netaikomos neteisėtos pagalbos ar pagalbos, apie kurią buvo pranešta, atveju, kol Komisija dar nėra leidusi tokios pagalbos. Iš tikrųjų vadovaujantis valstybės pagalbos kontrolės sistema ir logika, situacija akivaizdžiai nėra nedelsiant ir galutinai apibrėžta tik pranešus apie pagalbą arba ją suteikus, nes ji laikoma atvira pasikeitimams tol, kol priimamas Sąjungos institucijų sprendimas. Tokioje situacijoje Komisija turi taikyti materialines normas, galiojančias tuo metu, kai ji priima sprendimą dėl nagrinėjamos pagalbos ar pagalbos schemos ir dėl jų suderinamumo su bendrąja rinka, ir tai yra vienintelės normos, pagal kurias turi būti vertinamas jos priimto sprendimo šiuo klausimu teisėtumas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Sachsen, C‑334/07 P, Rink., EU:C:2008:709, 53 punktą). Taigi, kadangi tuo metu, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunktis galiojo, jis taikomas nagrinėjamu atveju.

141    Tačiau procedūrinės normos, įtvirtintos Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalyje, į kurią daroma nuoroda to paties reglamento 1 straipsnio b punkto iii papunktyje, negali būti taikomos procedūriniams aktams, priimtiems iki minėtų normų įsigaliojimo 1999 m. balandžio 16 d. Iš tikrųjų pagal teismų praktiką procedūrinės normos paprastai taikomos iki jų įsigaliojimo pradėtoms, tačiau nebaigtoms procedūroms (žr. šiuo klausimu 1981 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Meridionale Industria Salumi ir kt., 212/80–217/80, Rink., EU:C:1981:270, 9 punktą ir 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Molenbergnatie, C‑201/04, Rink., EU:C:2006:136, 31 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tuo metu, kai vyko ginčijamo neapmokestinimo preliminarus tyrimas, per kurį ginčijama pagalba buvo laikoma Komisijos leista pagalba, t. y. 1983 m., šios normos dar negaliojo. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip teisingai Sprendimo Aliuminio oksidas I 67 konstatuojamojoje dalyje pripažino Komisija, Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalimi, be kita ko, buvo siekiama įtvirtinti procedūrines normas, kurios remiantis 137 punkte minėtame Sprendime Lorenz įtvirtinta teismų praktika (EU:C:1973:152, 6 punktas) (toliau – Sprendime Lorenz įtvirtinta praktika) buvo taikomos tuo metu, kai buvo padaryti nurodomi procedūriniai veiksmai. Remiantis AAL byloje T‑69/06 RENV II minima teismų praktika, EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje (tapusi EB 88 straipsnio 3 dalimi) nurodoma, kad jei Komisija po to, kai jai valstybė narė praneša apie ketinimą skirti ar pakeisti pagalbą, nepradeda EB sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (dabar EB 88 straipsnio 3 dalis) numatytos ginčo procedūros (ar formalios tyrimo procedūros) kviesdama suinteresuotąją valstybę narę pateikti savo pastabas, pasibaigus atlikti pirminį tyrimą pakankamam terminui ši valstybė narė gali teikti planuotą pagalbą, jei iš anksto apie tai praneša Komisijai ir ši pagalba vėliau priskiriama esamos pagalbos schemai (1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Namur-Les assurances du crédit, C‑44/93, Rink., EU:C:1994:311, 12 punktas). Dėl termino Komisijai atlikti pirminį tyrimą (ar preliminarų tyrimą) pakankamumo ar protingumo Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad reikia remtis dviejų mėnesių terminu, numatytu EB sutarties 173 ir 175 straipsniuose (dabar EB 230 ir 232 straipsniai), norint pareikšti ieškinius dėl panaikinimo ar neveikimo (137 punkte minėto Sprendimo Lorenz, EU:C:1973:152, 6 punktas).

142    Taigi kaltinimus dėl Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunkčio pažeidimo reikia suprasti kaip iš esmės susijusius su Sprendime Lorenz įtvirtintos praktikos nesilaikymu.

143    Nagrinėjamu atveju ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime padarė klaidą ginčijamą pagalbą kvalifikuodama kaip naują pagalbą ir nurodydama ją susigrąžinti atgaline data, nors tai buvo esama pagalba, kaip tai suprantama pagal Sprendime Lorenz įtvirtintą praktiką, nes Komisija nepriėmė sprendimo dėl ginčijamo neapmokestinimo per protingą terminą nuo pranešimo apie jį.

144    Visų pirma reikia išnagrinėti, ar 1983 m. sausio 28 d. raštas negalėjo būti oficialiai laikomas pranešimu, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, apie ginčijamą neapmokestinimą, paskui – subsidiariai – reikia išnagrinėti, ar šis pranešimas buvo neišsamus, nes Airija 1983 m. gegužės 6 d. rašte neatsakė į Komisijos klausimą dėl pagalbos AAL teikimo trukmės, kurį ši uždavė 1983 m. kovo 22 d. rašte.

145    Šiuo klausimu reikia priminti, kad vykdydamas teisėtumo kontrolę Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju negali skundžiamo akto rengėjo motyvų pakeisti savaisiais (žr., be kita ko, 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisiją, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 89 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas, kad atmestų jam pateiktą pagrindą dėl panaikinimo, neperžengdamas savo kontrolės ribų negali remtis su ginčijamu sprendimu nesusijusiais motyvais (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Frucona Košice / Komisija, EU:C:2013:32, 88 punktą).

146    Sprendimo Aliuminio oksidas I 67 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė:

„<...> pagalba negali būti laikoma leidžiama pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalį. Prancūzija ir Italija niekada nepranešė apie priemones. 1983 m. gegužės 6 d. laiške Airija patvirtino, kad pagalba tik dabar yra įgyvendinama, ir kad jos raštas Komisijai galėtų būti laikomas pranešimu [EB] Sutarties 93 straipsnio 3 dalies tikslais. Tačiau Airija niekada neatsiuntė jokio oficialaus išankstinio pranešimo Komisijai apie ketinimus įgyvendinti pagalbos priemonę, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalyje. Priešingai, Airija pradėjo priemonės įgyvendinimą praėjus tik 1 savaitei po Komisijai išsiųsto 1983 m. gegužės 6 d. rašto, kuriame Komisija raginama laikyti, kad apie pagalbą buvo pranešta. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad pagalba turi būti laikoma neteisėta pagalba, kaip apibrėžiama Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f dalyje. Prancūzijos ir Italijos skirta pagalba taip buvo pradėta įgyvendinti nesulaukus Komisijos pritarimo, pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Valstybės narės negali remtis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 4 straipsnio 6 dalyje nustatytomis su valstybės pagalba susijusiomis taisyklėmis. Nors Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 įsigaliojo tik 1999 m., iki tol panašios taisyklės jau buvo taikomos pagal Teisingumo Teismo praktiką.“

147    Be to, Sprendimo Aliuminio oksidas I 5 straipsnio 5 dalyje Komisija, be kita ko, nurodė Airijai iš AAL susigrąžinti ginčijamą pagalbą, teiktą nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.

148    Iš Sprendimo Aliuminio oksidas I 67 konstatuojamosios dalies matyti, kad nors Komisija priekaištavo Prancūzijos Respublikai ir Italijos Respublikai, jog šios jai nepranešė apie jų taikytą atleidimą nuo akcizo mokesčio, Airiją ji kaltino ne dėl to, kad ši nepranešė apie ginčijamą neapmokestinimą, o tik dėl to, kad jai iš anksto nepranešė, kaip reikalaujama pagal Sprendime Lorenz suformuotą praktiką, apie savo ketinimą taikyti šį neapmokestinimą; šį neapmokestinimą taikyti Airija pradėjo praėjus tik savaitei po 1983 m. gegužės 6 d. rašto, kuriuo ji siūlė 1983 m. sausio 28 d. raštą laikyti pranešimu, išsiuntimo. Tai neprieštarauja aplinkybei, kad 1983 m. gegužės 6 d. rašte Airija tik sutiko su Komisijos 1983 m. kovo 22 d. laiške pateiktu pasiūlymu 1983 m. sausio 28 d. raštą, kuriuo Airija pranešė apie savo ketinimą taikyti ginčijamą neapmokestinimą, laikyti pranešimu apie pagalbą, kaip tai suprantama pagal EB sutarties 93 straipsnio 3 dalį.

149    Kadangi pagrindas dėl Airijos nepranešimo ar neišsamaus pranešimo Komisijai apie ginčijamą neapmokestinimą nesusijęs su ginčijamu sprendimu, Bendrasis Teismas, neperžengdamas savo atliekamos kontrolės nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo ribų, negali remtis tokiu pagrindu, kad atmestų ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmą dalį.

150    Todėl reikia atmesti Komisijos argumentus, pateiktus norint paneigti ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmą dalį, susijusius visų pirma su nepranešimu apie ginčijamą neapmokestinimą, kaip numatyta EB 88 straipsnio 3 dalyje, ir subsidiariai – su tariamu pranešimo neišsamumu.

151    Antra, reikia išnagrinėti gynybos pagrindą, kurį nurodė Komisija ginčydama ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo antrą dalį, susijusį iš esmės su tuo, kad tik 1983 m. gegužės 6 d. raštas galėjo jai leisti manyti, jog pranešimu apie ginčijamą neapmokestinimą, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, laikytinas 1983 m. sausio 28 d. raštas, todėl terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 1983 m. gegužės 6 d. rašto gavimo dienos.

152    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tik 1983 m. gegužės 6 d. raštu Airija paprašė Komisijos laikyti jos 1983 m. sausio 28 d. raštą pranešimu apie pagalbą pagal EB sutarties 93 straipsnio 3 dalį, kaip tai siūlė Komisija 1983 m. kovo 22 d. rašte. Taigi Komisija pagrįstai tvirtina, kad iki 1983 m. gegužės 6 d. rašto nebuvo galima laikyti, jog buvo oficialiai pranešta apie ginčijamą pagalbą, todėl pakankamas ir protingas terminas jai atlikti pirminį šios pagalbos tyrimą galėjo būti pradėtas skaičiuoti tik nuo paskutinio rašto gavimo dienos.

153    Trečia, reikia išnagrinėti gynybos pagrindą, kurį Komisija nurodė ginčydama ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmą dalį ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo antrą dalį, susijusį su tuo, kad 1983 m. gegužės 6 d. raštas, priešingai, nei nurodo ieškovės, negalėjo būti laikomas išankstiniu pranešimu apie planuojamos pagalbos teikimą, kurio reikalaujama pagal teismų praktiką.

154    Šiuo klausimu iš EB sutarties 93 straipsnio (dabar EB 88 straipsnis) nuostatų turinio ir tikslo matyti, kad pagal šio straipsnio 1 dalį esama pagalba gali būti laikoma pagalba, kuri teisėtai galėjo būti teikiama EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis, įskaitant ir išplaukiančias iš šio straipsnio išaiškinimo, kurį 137 punkte minėtame Sprendime Lorenz pateikė Teisingumo Teismas (EU:C:1973:152, 4–6 punktai) (šio sprendimo 141 punkte minėto Sprendimo Namur-Les assurances du crédit, EU:C:1994:311, 13 punktas ir 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Piaggio, C‑295/97, Rink., EU:C:1999:313, 48 punktas). Atsižvelgiant į Sprendime Lorenz įtvirtintoje teismų praktikoje nustatytas procedūrines normas, pagalbos, apie kurią buvo pranešta, perkvalifikavimas į esamą pagalbą galimas esant dviem būtinoms ir pakankamoms sąlygoms: pirma, valstybė narė turi iš anksto pranešti Komisijai apie planuojamą pagalbos teikimą ir, antra, Komisija per du mėnesius nuo išsamaus pranešimo apie pagalbą nepradeda ginčo procedūros pagal EB sutarties 93 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2001 m. vasario 15 d. Sprendimo Austrija / Komisija, C‑99/98, EU:C:2001:94, 84 punktą).

155    Nagrinėjamu atveju reikia nagrinėti tik ar valstybė narė iš anksto pranešė Komisijai apie planuojamą pagalbos teikimą; ši vienintelė sąlyga buvo Komisijos nagrinėjama ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 146 punktą).

156    Net pripažinus, kad Airija pateikė Komisijai išsamų pranešimą apie ginčijamą neapmokestinimą 1983 m. gegužės 6 d. raštu, kuriuo ji prašė Komisijos 1983 m. sausio 28 d. raštą laikyti pranešimu pagal EB sutarties 93 straipsnio 3 dalį, kaip tai savo 1983 m. kovo 22 d. laiške siūlė Komisija, atsižvelgiant į Sprendime Lorenz įtvirtintoje teismų praktikoje nustatytas procedūrines normas minėta institucija turėjo du mėnesius, kad pradėtų formalią tyrimo procedūrą. Iš šių nuostatų matyti, kad iš principo tik pasibaigus minėtam terminui, t. y. 1983 m. liepos 7 d., Airija galėjo pradėti teikti ginčijamą pagalbą (šiuo klausimu žr. 154 punkte minėto Sprendimo Austrija / Komisija, EU:C:2001:94, 77 punktą), jei ji iš anksto būtų apie tai pranešusi Komisijai, o pagalba, suteikta šio neapmokestinimo forma, būtų laikytina esama pagalba (šio sprendimo 141 punkte minėto Sprendimo Namur-Les assurances du crédit, EU:C:1994:311,12 punktas).

157    Tačiau reikia konstatuoti, kad 1983 m. gegužės 6 d. raštas, kuriuo buvo patvirtintas pranešimas Komisijai apie ginčijamą neapmokestinimą, negalėjo būti laikomas taip pat ir išankstiniu pranešimu apie minėto neapmokestinimo taikymą. Iš tikrųjų, net pripažinus, kad išankstinis pranešimas buvo pateiktas nepasibaigus dviejų mėnesių terminui, numatytam pradėti formalią tyrimo procedūrą, t. y. laikotarpiu, per kurį Airija bet kuriuo atveju negalėjo pradėti teikti ginčijamos pagalbos, reikia konstatuoti, kad minėtame rašte ši valstybė narė neįspėjo Komisijos, kad negavusi iš jos jokio atsakymo pradės taikyti ginčijamą neapmokestinimą, o tik pripažino, kad apie ginčijamą neapmokestinimą turėjo būti pranešta, patvirtino, kad apie šį neapmokestinimą ji pranešė Komisijai, ir pateikė šiai institucijai papildomos informacijos apie minėtą neapmokestinimą. Taip pat reikia konstatuoti, kad bylos medžiaga neleidžia nustatyti, kad po to, kai išsiuntė 1983 m. gegužės 6 d. raštą, ir iki 1983 m. gegužės 12 d., kai buvo pradėtas taikyti ginčijamas neapmokestinimas, Airija būtų pateikusi Komisijai aktą, kurį būtų galima laikyti išankstiniu pranešimu apie minėto neapmokestinimo taikymą.

158    Todėl Komisija pagrįstai tvirtina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo tenkinamos visos teismų praktikoje nustatytos sąlygos, kad pagalbą, apie kurią buvo pranešta, būtų galima perkvalifikuoti į esamą pagalbą.

159    Ketvirta, lieka išnagrinėti ieškovės argumentus, susijusius su tuo, kad Komisija pati elgėsi taip, lyg ginčijama pagalba būtų esama pagalba, kurie pagrįsti Tarybos sprendimo leisti pagalbą, priimto Komisijos siūlymu, turiniu ir laikotarpio, per kurį Komisija nepradėjo formalios tyrimo procedūros, ilgumu.

160    Šiuo klausimu reikia priminti, kad klausimas, ar pagalba yra nauja, ar esama, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 154 punkte nurodytą teismų praktiką, ir ar dėl to norint ją teikti reikia, kad būtų pradėtas preliminarus tyrimas, numatytas EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje, negali priklausyti nuo subjektyvaus Komisijos vertinimo (šiuo klausimu žr. 154 punkte minėto Sprendimo Piaggio, EU:C:1999:313, 47 ir 48 punktus). Be to, vien tai, kad Komisija santykinai ilgai nepradėjo tyrimo dėl konkrečios valstybės priemonės, nesuteikia šiai priemonei objektyvių esamos pagalbos požymių, kai kalbama apie pagalbą (2002 m. balandžio 30 d. Sprendimo Government of Gibraltar / Komisija, T‑195/01 ir T‑207/01, Rink., EU:T:2002:111, 129 punktas).

161    Iš šio sprendimo 160 punkte minėtos teismų praktikos matyti, kad ieškovių argumentai, susiję iš esmės su tuo, kad Komisijos elgesys rodė, jog ši institucija ginčijamą pagalbą laiko esama pagalba, yra nepagrįsti ir turi būti atmesti.

162    Dėl visų nurodytų priežasčių reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė klaidos atsisakydama patvirtinti, jog ginčijama pagalba po pranešimo apie ją buvo perkvalifikuota į esamą pagalbą. Nurodydama susigrąžinti šią pagalbą nuo 2002 m. vasario 3 d. ji taip pat nepažeidė procedūros, taikomos esamos pagalbos schemoms, įtvirtintos Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsniuose, nes ši procedūra aptariamai pagalbai netaikytina.

163    Todėl kaip nepagrįstas reikia atmesti ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmą dalį ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo antrą dalį.

 Dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo antros dalies ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusių su EB 88 straipsnio nuostatų, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iv papunkčio ir 15 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu

164    Ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė EB 88 straipsnio nuostatas, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iv papunkčio ir 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai Sprendimo Aliuminio oksidas I 68 konstatuojamojoje dalyje kvalifikuodama ginčijamą pagalbą kaip naują pagalbą, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, nuo 1990 m. liepos 17 d. neatsižvelgė į tai, kad AAL gavo šią pagalbą nuo 1983 m. rugsėjo mėn., kad Komisijos įgaliojimų valstybės pagalbos išieškojimo srityje dešimties metų senaties terminas, numatytas Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 3 dalyje, jau buvo pasibaigęs, kai Komisija 2000 m. liepos 17 d. ėmėsi veiksmų, ir kad nuo minėtos datos ginčijama pagalba turėjo būti laikoma esama pagalba.

165    Be to, byloje T‑50/06 RENV II Airija iš esmės kaltina Komisiją pažeidus procedūrines normas, susijusias su esamos pagalbos schemomis, įtvirtintas Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsniuose, nes ginčijamame sprendime ji nurodė susigrąžinti ginčijamą pagalbą atgaline data, neatsižvelgdama į aplinkybę, kad vykdydama nuolatinę esamos pagalbos schemų kontrolę ji galėjo tik nurodyti panaikinti ar pakeisti šią pagalbą per jos numatytą terminą.

166    Šiuo klausimu Airija pirmiausia remiasi aplinkybe, kad, kaip tai patvirtina doktrina, senatis pasibaigus senaties terminui įgyjama, kai, kaip šiuo atveju, minėtu laikotarpiu pagalbos charakteristikos nesikeičia. Antra, ji nurodo pareigą pripažinti bet kokią valstybės pagalbą „esama“ arba „nauja“ pagal Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnį, nes „iš dalies naujos ar iš dalies esamos“ pagalbos sąvoka nenumatyta Reglamente Nr. 659/1999. Trečia, ji nurodo teismų praktiką, iš kurios matyti, kad senaties terminu visų pirma siekiama apsaugoti tam tikrų suinteresuotųjų šalių, įskaitant atitinkamas valstybes nares ir pagalbos gavėjus, teises ir interesus. Ketvirta, ji nurodo, kad 2000 m. liepos 17 d. raštas, kuris parengtas jau pasibaigus Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 3 dalyje numatytam senaties terminui, neturėjo senaties termino skaičiavimą stabdančio poveikio. Penkta, ji remiasi „esamos pagalbos“ sąvoka, pateikta Reglamente Nr. 659/1999, kuri apima ne tik realiai gautą finansinę naudą konkrečiu metu, tačiau taip pat apima ir pagalbos schemas. Be to, Airija iš esmės kaltina Komisiją, kad ši pažeidė procedūrines normas, susijusias su esamos pagalbos schemomis, įtvirtintas Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsniuose, kai ginčijamame sprendime nurodė susigrąžinti ginčijamą pagalbą atgaline data, neatsižvelgdama į tai, kad vykdydama nuolatinę esamos pagalbos kontrolę galėjo tik nurodyti panaikinti ar pakeisti šią pagalbą per jos nustatytą terminą.

167    Pirma, AAL nurodo prieštaravimą teisinio saugumo principui Komisijai ginčijamame sprendime pateikiant Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio išaiškinimą, pagal kurį tik dalis ginčijamo neapmokestinimo forma suteiktos pagalbos, kuriai jau buvo suėjusi senatis, buvo pripažinta esama pagalba. Antra, ji tvirtina, kad Komisija negalėjo atsiliepime į ieškinį pirmą kartą tvirtinti, jog ginčijamas neapmokestinimas yra ne individuali pagalba, o pagalbos schema, kuri jai buvo teikiama nuolat, kiekvieną kartą, kai, taikant ginčijamą neapmokestinimą, ji būdavo atleidžiama nuo akcizo mokesčio vykdant muitinės operaciją. Trečia, ji remiasi Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 3 dalyje esančiu terminu „laikoma“, iš kurio galima daryti išvadą, kad individuali pagalba laikoma tapusia esama pagalba pasibaigus dešimties metų senaties terminui, skaičiuojamam nuo pirmo pagalbos suteikimo 1983 m.

168    Komisija prašo atmesti šias pirmųjų ieškinio pagrindų dalis kaip nepagrįstas.

169    Dėl ieškovių nurodomo Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iv papunkčio pažeidimo reikia pažymėti, kad pagal šio sprendimo 140 punkte nurodytą teismų praktiką tuo metu, kai Komisija priėmė sprendimą dėl ginčijamos pagalbos, minėta nuostata jau galiojo, todėl ji taikoma šioje byloje.

170    Pagal šią nuostatą „esama pagalba“ yra „pagalba, kuri pagal šio reglamento 17 straipsnį yra laikoma esama pagalba“.

171    Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje numatyta:

„1.      Komisijos įgaliojimams išieškoti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas.

2.      Senaties terminas prasideda tą dieną, kai pagalbos gavėjui suteikiama neteisėta pagalba kaip individuali pagalba arba kaip pagalba pagal atitinkamą pagalbos schemą. Bet kuri su neteisėta pagalba susijusi priemonė, kurios imasi Komisija arba jos prašymu veikianti valstybė narė, nutraukia senaties terminą. Po kiekvieno senaties termino nutraukimo laikas skaičiuojamas iš naujo. Senaties terminas sustabdomas, kol Komisijos sprendimas nagrinėjamas Europos Bendrijų Teisingumo Teisme.

3.      Bet kokia pagalba, kurios išieškojimo senaties terminas yra pasibaigęs, laikoma „esama pagalba“.“

172    Kaip matyti iš Reglamento Nr. 659/1999 14 konstatuojamosios dalies, šio reglamento 15 straipsnyje numatytu senaties terminu siekiama apsaugoti tam tikras suinteresuotąsias šalis, įskaitant atitinkamas valstybės nares ir pagalbos gavėjus (2005 m. spalio 6 d. Sprendimo Scott / Komisija, C‑276/03 P, Rink., EU:C:2005:590, 30 punktas).

173    Pirmiausia reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnis yra procedūrinė norma, kuri, remiantis šio sprendimo 141 punkte minėta teismų praktika, turi būti taikoma nuo jos įsigaliojimo, t. y. šiuo atveju nuo 1999 m. balandžio 16 d. Vis dėlto, kadangi, skirtingai nei Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, to paties reglamento 15 straipsnyje nėra pereinamojo pobūdžio nuostatų dėl jo taikymo laiko atžvilgiu, reikia konstatuoti, kad pastarasis straipsnis taikomas visoms formalioms tyrimo procedūroms, kurios neužbaigtos iki 1999 m. balandžio 16 d. ar pradėtos po šios datos (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Hotel Cipriani ir kt. / Komisija, T‑254/00, T‑270/00 ir T‑277/00, Rink., EU:T:2008:537, 357 punktą). Iš to matyti, kad net jei pagalba buvo suteikta anksčiau, nei įsigaliojo Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnis, vis dėlto šis straipsnis leidžia taikyti jame numatytą dešimties metų senaties terminą, kai sprendimas susigrąžinti šią pagalbą, kaip ir nagrinėjamu atveju, priimamas po minėto straipsnio įsigaliojimo.

174    Nagrinėjamu atveju ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija padarė klaidą, kai nusprendė, jog ginčijama pagalba yra nauja pagalba, nors Sprendimo Aliuminio oksidas I 68 konstatuojamojoje dalyje ji konstatavo, kad ginčijamo neapmokestinimo forma iki 1990 m. liepos 17 d. suteikta pagalba laikytina esama pagalba pagal Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnį, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio b punkto iv papunktį, ir kad Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje numatytas senaties terminas taip pat taikytinas ginčijamai pagalbai.

175    Sprendimo Aliuminio oksidas I 68 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė:

„<...> pagalba gali būti tik dalinai laikoma esama pagalba pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnį. Šiuo straipsniu Komisijai suteikiami įgaliojimai susigrąžinti pagalbą per 10 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo tos dienos, kai neteisėta pagalba buvo skirta. Airijos atveju šį laikotarpį sustabdė 2000 m. liepos 17 d. Komisijos raštas. Tai reiškia, kad tik Airijoje taikomas neapmokestinimas iki 1990 m. liepos 17 d. gali būti laikomas esama pagalba.“

176    Iš Sprendimo Aliuminio oksidas I minėtos konstatuojamosios dalies matyti, kad šiame sprendime Komisija ginčijamą neapmokestinimą iki 1990 m. liepos 17 d. laikė esama pagalba pagal Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnį, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 1 straipsnio b punkto iv papunktį.

177    Savo procesiniuose dokumentuose Komisija nurodo, jog šią išvadą galima daryti atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas neapmokestinimas yra „pagalbos schema“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio d punktą, ir į tai, kad remiantis to paties reglamento 15 straipsniu senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo dienos, kada realiai AAL buvo suteikta neteisėta pagalba pagal minėtą schemą.

178    Pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio d punktą „pagalbos schema“ yra „bet kuris teisės aktas, pagal kurį bendrai ir abstrakčiai teisės aktuose apibrėžtoms įmonėms netaikant kitų įgyvendinimo priemonių galima teikti individualią pagalbą, ir bet kuris teisės aktas, pagal kurį vienai arba kelioms įmonėms gali būti teikiama su konkrečiu projektu nesusijusi ir neribotam laikotarpiui skirta pagalba, ir (arba) neriboto dydžio pagalba“. Šia nuostata įtvirtinta patikslinta ankstesnė teismų praktika (šiuo klausimu žr. 1996 m. birželio 5 d. Sprendimo Kahn Scheepvaart / Komisija, T‑398/94, Rink., EU:T:1996:73, 41 ir 49 punktus).

179    Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ginčijamas neapmokestinimas Airijos teisėje buvo įtvirtintas 1983 m. priemone; ji įsigaliojo 1983 m. gegužės 13 d. Ši priemonė nustato akcizo mokesčio, taikomo mineralinėms alyvoms, naudojamoms kaip kuras aliuminio oksido gamyboje, nuolaidą, kurios dydis lygus pačiam akcizo mokesčiui, o tai iš esmės reiškia, kad taikomas atleidimas nuo šio mokesčio. Net atsižvelgiant į konkrečias ginčijamo neapmokestinimo geografines ir laiko sąlygas, nustatytas Tarybos sprendime leisti pagalbą (šiuo klausimu žr. 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija, EU:C:2013:812, 50 punktą), ši priemonė, priešingai, nei tvirtina AAL, yra „pagalbos schema“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio d punktą, nes pagalbos gavėjai yra bendrai ir abstrakčiai apibrėžti kaip aliuminio oksido gamintojai, o jiems suteiktos pagalbos suma yra neriboto dydžio.

180    Dėl AAL kaltinimo, kad Komisija pirmą kartą tik atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ginčijamas neapmokestinimas yra pagalbos schema, o ne individuali pagalba, pakanka konstatuoti, jog šis kaltinimas grindžiamas tvirtinimu, kad ginčijamas sprendimas neleido ginčijamo neapmokestinimo laikyti „pagalbos schema“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio d punktą. Tačiau AAL nepateikė jokios informacijos, kuri pagrįstų šį tvirtinimą. Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

181    Kaip teisingai nurodo Komisija, iš Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 2 dalies matyti, kad pagalbos schemos atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo neteisėtos pagalbos jos gavėjui suteikimo dienos, o tai šiuo atveju reiškia – kiekvieną kartą AAL importavus ar jai pristačius iš perdirbimo įmonės ar rezervuarų mineralinę alyvą, naudojamą kaip kuras aliuminio oksido gamyboje jos gamykloje Šanono regione. Iš tikrųjų praktiškai kiekvienu tokiu atveju AAL naudojosi ginčijamu neapmokestinimu ir individualiai gaudavo pagalbą pritaikius šį neapmokestinimą (žr. 173 punkte minėto Sprendimo Hotel Cipriani ir kt. / Komisija, EU:T:2008:537, 364 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taigi, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje numatytas senaties terminas, kalbant apie kiekvieną pagal šią pagalbos schemą, t. y. ginčijamą neapmokestinimą, suteiktą pagalbą, pradedamas skaičiuoti nuo jos suteikimo dienos (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, C‑81/10 P, Rink., EU:C:2011:811, 84 punktą).

182    Tokio Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio aiškinimo dėl senaties termino skaičiavimo pradžios (dies a quo) pagal pagalbos schemą suteiktos pagalbos atžvilgiu nepaneigia byloje T‑50/06 RENV II Airijos nurodytas šio sprendimo 172 punkte minėtas Sprendimas Scott / Komisija (EU:C:2005:590), kuris susijęs tik su klausimu, ar individualios pagalbos atveju tame straipsnyje numatyto senaties termino skaičiavimo sustabdymas galimas tik pagalbos gavėjui pranešus apie aktą, sustabdantį senaties termino skaičiavimą.

183    Be to, Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje numatytas senaties termino ginčijamo neapmokestinimo atžvilgiu skaičiavimas buvo sustabdytas Komisijos 2000 m. liepos 17 d. raštu.

184    Taigi, atsižvelgiant į tai, Komisija Sprendimo Aliuminio oksidas I 68 konstatuojamojoje dalyje pagrįstai nurodė, kad Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje numatytas senaties terminas buvo suėjęs tik dėl neapmokestinimo, taikyto iki 1990 m. liepos 17 d., ir kad todėl ginčijama pagalba, suteikta po šios datos, negalėjo būti laikoma esama pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iv papunktį, siejamą su to paties reglamento 15 straipsnio 3 dalimi. Įpareigodama susigrąžinti pagalbą, suteiktą po 2002 m. vasario 3 d., ji taip pat nepažeidė procedūros dėl esamos pagalbos, įtvirtintos Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsniuose, nes tokia procedūra minėtai pagalbai netaikytina.

185    Todėl kaip nepagrįstas reikia atmesti ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo antrą dalį ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo trečią dalį.

 Dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo trečios dalies ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmos dalies, iš esmės susijusių su EB 88 straipsnio ir normos, įtvirtintos Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktyje, pažeidimu

186    Ieškovės iš esmės tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pažeidė EB 88 straipsnį ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktyje įtvirtintą normą, nes, kvalifikuodama ginčijamą pagalbą kaip naują pagalbą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgė į tai, kad iki įstojimo 1973 m. sausio 1 d. į Europos ekonominę bendriją (EEB) Airija prisiėmė privalomus įsipareigojimus Alcan atžvilgiu dėl ginčijamo neapmokestinimo taikymo valdant aliuminio oksido gamyklą, esančią Šanono regione, vėliau perleistą AAL, nes ginčijama pagalba jos teritorijoje buvo teikiama iki EEB sutarties įsigaliojimo.

187    Šiuo klausimu pirmiausia Airija remiasi įsipareigojimu, įtvirtintu laiškuose tarp jos ir Alcan, siųstuose nuo 1970 m., pagal kurį gamykloje, kurią Alcan planavo statyti Šanono regione, žaliavai, naudojamai aliuminio oksido gamyboje, netaikomas joks mokestis. Antra, ji nurodo, kad pagal Airijos teisę šis įsipareigojimas yra teisiškai privalomas, kaip tai 1981 m. patvirtino Airijos vyriausybės teisininkai ir Attorney General. Trečia, ji nurodo, kad Komisija neatliko išsamaus tyrimo dėl šio įsipareigojimo pobūdžio Airijos teisėje. Ketvirta, ji remiasi 1983 m. gegužės 6 d. rašto, kuriame ji visai nepripažino, kad ginčijama pagalba nėra esama pagalba, o tik atsakė į Komisijos pasiūlymą 1983 m. sausio mėn. raštą laikyti pranešimu apie ginčijamo neapmokestinimo taikymą, turiniu. Penkta, ji nurodo, jog tai, kad 1983 m. priemonė buvo priimta po EEB sutarties įsigaliojimo jos teritorijoje, neturi reikšmės, nes ši priemonė buvo tik Alcan atžvilgiu iki minėto įsigaliojimo prisiimito teisiškai privalomo įsipareigojimo įforminimas ir kad tuo metu, kai buvo prisiimtas šis įsipareigojimas, jau galiojo įstatymas, leidžiantis ministrui nustatyti minėtą priemonę.

188    Pirma, AAL remiasi Airijos 1970 m. balandžio mėn. Alcan atžvilgiu prisiimtu teisiškai privalomu įsipareigojimu, pagal kurį gamykloje, kurią buvo planuojama statyti Šanono regione, žaliavoms, naudojamoms aliuminio oksido gamyboje, nebus taikomas joks mokestis, ir šis teisinis įsipareigojimas Alcan buvo patvirtintas 1983 m. sausio 28 d. Airijos raštu Komisijai. Antra, ji nurodo Airijos nuolat patvirtinamą, įskaitant ir 1983 m. gegužės 6 d. rašte, poziciją, kad ginčijamas neapmokestinimas buvo pagalba, apie kurią nereikia pranešti, nes ji jau buvo patvirtinta jai stojant į EEB ir tik apie jos taikymą buvo pranešta Komisijai 1983 m. Trečia, ji nurodo, kad tik tam tikriems atvejams taikoma mokesčių tvarka nėra reikšminga, nes pagalbą sudarė bendras atleidimas nuo vidaus mokesčio už žaliavą, skirtą perdirbti. Ketvirta, ji nurodo Airijos teisėkūros sistemą, pagal kurią ministras, priimdamas įstatymo įgyvendinamąjį aktą, nusprendžia dėl priemonės, o parlamentas vėliau įstatymu patvirtina tokią įstatymo įgyvendinamuoju aktu nustatytą priemonę.

189    Komisija prašo atmesti ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo trečią dalį kaip nepriimtiną, atsižvelgiant į taisyklę nemo potest venire contra factum proprium, nes Airija per administracinę procedūrą laikėsi priešingos pozicijos. Bet kuriuo atveju ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo trečia dalis yra nepagrįsta. Be to, Komisija prašo atmesti ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmą dalį kaip nepagrįstą.

190    Pirmiausia dėl ieškovės aiškiai nurodomo Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunkčio pažeidimo reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 140 punkte nurodyta teismų praktika, tuo metu, kai Komisija priėmė sprendimą dėl ginčijamos pagalbos, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktis jau galiojo, todėl tik jį buvo galima taikyti nagrinėjamu atveju.

191    Pagal pastarąją nuostatą „visa pagalba, kuri [<...>] iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos“, gali būti laikoma „esama pagalba“.

192    Visų pirma dėl Komisijos nurodomo ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo trečios dalies nepriimtinumo reikia priminti, kad pagal taisyklę nemo potest venire contra factum proprium niekas negali ginčyti to, ką anksčiau pripažino (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. vasario 13 d. Nutarties Marszałkowski / VRDT, C‑177/13 P, EU:C:2014:183, 73 ir 74 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

193    Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad Komisija pagrįstai gali remtis taisykle nemo potest venire contra factum proprium dėl iš pradžių per administracinę procedūrą pateiktų tvirtinimų, reikia patikrinti, ar Airija per minėtą procedūrą pripažino neteikusi ginčijamos pagalbos iki jos įstojimo 1973 m. sausio 1 d. į EEB.

194    1983 m. gegužės 6 d. rašte Airija nurodė, kad, remiantis 1983 m. kovo 22 d. Komisijos rašte nurodytais argumentais dėl jos prisiimtų įsipareigojimų Alcan atžvilgiu, ji gali pripažinti, kad apie minėtų įsipareigojimų įgyvendinimą reikia pranešti pagal EB sutarties 93 straipsnio 3 dalį, todėl paprašė jos 1983 m. sausio 28 d. raštą laikyti tokiu pranešimu. Sprendimo Aliuminio oksidas I 65 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje Komisija nurodė, kad savo 1983 m. gegužės 6 d. rašte Airija pripažino jos argumentus, kad apie ginčijamą pagalbą turėjo būti pranešta, todėl reikia manyti, kad tai buvo ne esama pagalba, o nauja pagalba, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą, nes, kaip numatyta EB sutarties 93 straipsnio 3 dalyje, tik apie naują pagalbą reikia pranešti (šio sprendimo 154 punkte minėto Sprendimo Piaggio, EU:C:1999:313, 48 punktas).

195    Vis dėlto, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamosios dalies, per formalią tyrimo procedūrą Airija chronologine tvarka priminė ginčijamo neapmokestinimo aplinkybes ir laikėsi nuomonės, kad apie jį reikėjo pranešti.

196    2002 m. kovo 1 d. AAL rašte Komisijai šis prieštaravimas buvo apribotas tik klausimu, ar ginčijamas neapmokestinimas, kuris buvo nauja pagalba, po pranešimo Komisijai nebuvo perkvalifikuotas į esamą pagalbą pagal Sprendime Lorenz nustatytą teismų praktiką, kuri vėliau įtvirtinta Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunktyje (žr. šio sprendimo 135 ir 136 punktus). Iš tikrųjų šiame rašte AAL pažymėjo, kad „Airijos valdžios institucijos 1983 m. gegužės mėn. pranešė apie neapmokestinimą ir šis tapo esama pagalba, kaip tai suprantama pagal normas valstybės pagalbos srityje“.

197    Vis dėlto ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyto 2002 m. sausio 8 d. rašto, kurio kopija buvo pateikta atsakant į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus, 3.1 punkte Airija nurodė, kad „aptariamą pagalbą [ji laiko] valdžios institucijų patvirtinta 1970 m., t. y. prieš Airijai įstojant į EEB, ir taikoma nuo 1982 m.“. Be to, ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyto 2002 m. balandžio 26 d. rašto, kurio kopija buvo pateikta atsakant į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus, priede Airija Komisijos prašymu pateikė visus dokumentus, įrodančius, kad ginčijama pagalba Airijos buvo suteikta prieš jai įstojant į EEB.

198    Iš bylos medžiagos matyti, kad pranešusi Komisijai apie neapmokestinimą Airija ir toliau per administracinę procedūrą tvirtino, kad ginčijamą pagalbą ji suteikė prieš jos įstojimą į EEB, todėl tai paskatino Komisiją išnagrinėti šį klausimą.

199    Tokioje situacijoje, net jei Airija sutiko su Komisijos pasiūlymu 1983 m. sausio mėn. raštą laikyti pranešimu apie ginčijamo neapmokestinimo taikymą, negalima konstatuoti, kad ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo trečioje dalyje Airija ginčijo faktines ir teisies aplinkybes, kurias ji buvo pripažinusi per administracinę procedūrą.

200    Todėl reikia nuspręsti, kad Komisijos vertinimas, pagal kurį Airija per administracinę procedūrą pripažino neteikusi pagalbos iki jos įstojimo į EEB 1973 m. sausio 1 d., neatitinka faktinių aplinkybių, todėl turi būti atmestas Komisijos prieštaravimas dėl priimtinumo, pagrįstas taisykle nemo potest venire contra factum proprium.

201    Antra, dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo trečios dalies ir ieškinio byloje pirmojo T‑69/06 RENV II pagrindo pirmos dalies pagrįstumo reikia priminti, jog tam, kad pagalbos schema būtų pripažinta „esama pagalba“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktį, ji turi būti ne tik iki atitinkamos valstybės narės įstojimo į EEB suteikta kompetentingai valdžios institucijai teisiškai privalomu aktu įsipareigojus suteikti pagalbą pagal minėtą schemą (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 14 d. Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, T‑109/01, Rink., EU:T:2004:4, 73 ir 74 punktus), bet taip pat ir pradėta taikyti realiai pervedant tam tikrą suteiktą pagalbą pagal minėtą schemą.

202    Nagrinėjamu atveju šalys neginčija, kad ginčijamas neapmokestinimas, kuris, kaip nurodo ieškovės, išplaukia iš Airijos prisiimto įsipareigojimo Alcan atžvilgiu prieš jai įstojat į EEB 1973 m. sausio 1 d., bet kuriuo atveju buvo pradėtas taikyti tik nuo 1983 m., t. y. praėjus nemažai laiko nuo minėto įstojimo. Apie tai per posėdį apklausiamos ieškovės negalėjo pateikti įrodymų, kad šiuo atveju buvo tenkinama sąlyga dėl aptariamos pagalbos schemos įgyvendinimo prieš atitinkamai valstybei narei įstojant į EEB, kaip reikalaujama tam, kad minėta pagalbos schema galėtų būti laikoma „esama pagalba“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktį.

203    Taigi, net netikrinant, ar, kaip tvirtina ieškovės, Airija iki jos įstojimo į EEB prisiėmė teisiškai privalomą įsipareigojimą Alcan atžvilgiu dėl ginčijamo neapmokestinimo taikymo valdant aliuminio oksido gamyklą, kurią Alcan pastatė Šanono regione ir vėliau perleido AAL, galima konstatuoti, kad šiuo atveju nebuvo tenkinama viena iš sąlygų, reikalingų, kad ginčijamas neapmokestinimas galėtų būti laikomas „esama pagalba“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktį. Todėl reikia atmesti ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo trečią dalį ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmą dalį.

204    Kadangi visos šių ieškinių pirmųjų pagrindų dalys buvo atmestos, reikia atmesti ir visus minėtus ieškinių pagrindus.

 Dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II trečiojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu

205    Nurodydama ieškinio byloje T‑50/06 RENV II trečiąjį pagrindą Airija tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą nuspręsdama, kad AAL teisėti lūkesčiai dėl tarimai suteiktos pagalbos teisėtumo baigėsi 2002 m. vasario 2 d., t. y. dieną, kai buvo paskelbtas sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą. Šiuo klausimu ji pirmiausia remiasi tuo, kad AAL galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad ginčijama pagalba bus pripažinta esama pagalba. Pirma, ji remiasi Sprendimo Aliuminio oksidas I privalomu pobūdžiu, kuriame šiuo klausimu 68 ir 104 konstatuojamosiose dalyse nurodoma, kad ginčijama pagalba yra iš dalies esama pagalba, kai kalbama apie pagalbą, suteiktą iki 1990 m. liepos 17 d., kartu pažymint, kad ši pagalba yra nauja pagalba, iš esmės nesuderinama su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį. Antra, ji nurodo Komisijos klaidą, nes, pirma, ši institucija nepripažino ginčijamos pagalbos esama pagalba, antra, šiuo atveju netaikė procedūros, taikomos esamos pagalbos schemoms, numatytos Reglamente Nr. 659/1999, ir, trečia, delsė nuspręsti, kad ginčijama pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei 43 mėnesiams nuo tada, kai ji atsakė į Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos. Airija taip pat tvirtina, kad Komisija negalėjo pasisavinti teisės ar galimybės ginčijamame sprendime nuspręsti dėl to, kada atsirado AAL teisėtų lūkesčių dėl tariamai suteiktos pagalbos teisėtumo, o paskui – kada jie išnyko. Galiausiai Airija mano, kad ji ir AAL galėjo pagrįstai remtis Sprendimu 2001/224, kuris leido toliau taikyti ginčijamą neapmokestinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d.

206    Dublike Airija tvirtina, kad atsižvelgiant į Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 6 dalį, kurioje nurodyta, kad Komisija turi stengtis priimti sprendimą per 18 mėnesių, į teisingumo principą ir į tai, kad Komisija pasisavino galimybę pačiai nuspręsti dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo AAL, pagalba gali būti susigrąžinta tik už 18 mėnesių laikotarpį, ėjusį iki Sprendimo Aliuminio oksidas I priėmimo. Be to, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad Komisija siuntė AAL prieštaringus signalus, ir į tai, kad AAL negalėjo apriboti savo nuostolių tariamai nuo 2002 m. vasario 3 d. suteiktos pagalbos grąžinimo atveju. Galiausiai reikia atsižvelgti į tai, kad Komisija nenurodė sustabdyti ginčijamos pagalbos teikimo, kaip numatyta Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalyje, taigi nesistengė sumažinti šios pagalbos poveikio bendrajai rinkai.

207    Nurodydama ieškinio ketvirtąjį pagrindą byloje T‑69/06 RENV II AAL tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus. Ši ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys, kurių antroji yra tik pirmosios tąsa, pateikiant papildomus argumentus.

208    Nurodydama ieškinio ketvirtojo pagrindo pirmą dalį AAL tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, būtent nurodydama susigrąžinti ginčijamą pagalbą dėl Sprendimo Aliuminio oksidas I 98 ir 99 konstatuojamosiose dalyse išdėstytų priežasčių, nes, pirma, sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą paskelbimas panaikino jos teisėtus lūkesčius dėl ginčijamos pagalbos teisėtumo ir, antra, teisinio saugumo principas nebetaikomas nuo to momento, kai ji paaiškino situaciją, kuri iki tol buvo neaiški. AAL mano, kad šiuo atveju buvo išimtinių aplinkybių, kurios, remiantis teismų praktika, leidžia remtis teisėtais lūkesčiais dėl to, kad pagalba buvo teisėtai suteikta pagal Sprendimą 2001/224 ir nebus išieškoma, taip pat dėl to, kad ginčijamas atleidimas galėjo būti teisėtai taikomas iki 2006 m. gruodžio 31 d., kaip numatyta pastarajame sprendime, net po to, kai buvo paskelbtas sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą. Minėtas paskelbimas nepadarė situacijos dėl ginčijamo neapmokestinimo teisėtumo aiškesnės. Šiuo klausimu, pirma, AAL nurodo 1983 m. pranešimą Komisijai apie ginčijamą neapmokestinimą ir šios institucijos 17 metų užsitęsusį neveikimą ar tylą. Antra, ji remiasi sprendimais, kuriais Taryba Komisijai siūlymu vieningai nusprendė leisti pagalbą, leidusiais manyti, kad ginčijama pagalba yra teisėta, nes juose nuspręsta ar jie grindžiami išvada, kad ginčijamas neapmokestinimas neiškraipo konkurencijos, ir jais leista Airijai taikyti ginčijamą neapmokestinimą ilgiausiai iki 2006 m. Trečia, ji remiasi 1999 m. lapkričio mėn. Tarybos sprendimo leisti pagalbą siūlymu, iš kurio matyti Komisijos ketinimas siekti galiausiai panaikinti leidimą taikyti ginčijamą neapmokestinimą, o ne išieškoti taikant minėtą neapmokestinimą per visą laikotarpį su Tarybos leidimu suteiktą pagalbą. Ketvirta, ji remiasi savo lūkesčiais dėl to, kad Airija laikosi savo įsipareigojimų pagal taisykles valstybės pagalbos srityje. Penkta, ji nurodo sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą paskelbimą, kuris reiškė tik tai, kad Komisija turi abejonių dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, ir, atsižvelgiant į Sprendimą 2001/224, negalėjo panaikinti jos teisėtų lūkesčių dėl to, kad bet kuriuo atveju pagalba, suteikta iki 2006 m., nebus išieškota. Šešta, ji nurodo savo teisėtus lūkesčius dėl to, kad formali tyrimo procedūra nesibaigs neigiamu sprendimu dėl valstybės pagalbos. Septinta, ji remiasi Komisijos delsimu priimti Sprendimą Aliuminio oksidas I – jis pažeidžiant gero administravimo ir teisinio saugumo principus buvo priimtas praėjus daugiau nei 43 mėnesiams nuo tos dienos, kai Komisija 2002 m. balandžio mėn. gavo Airijos atsakymą į šios institucijos pateiktą prašymą pateikti papildomos informacijos, o tai sustiprino jos teisėtus lūkesčius, kad ginčijama pagalba nebus išieškota. Aštunta, ji nurodo Komisijos elgesį, kai Taryba priėmė Direktyvą 2003/96, konkrečiai jos 2003 m. spalio 27 d. pranešimą spaudai, kuriame sveikino šį sprendimą, taip sukeldama teisėtų lūkesčių dėl ginčijamos pagalbos atitikties valstybės pagalbos taisyklėms. Devinta, ji nurodo, kad Komisija neįpareigojo Airijos sustabdyti neteisėtos pagalbos teikimo, iki ji priims sprendimą dėl šios pagalbos atitikties bendrajai rinkai, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį. Dešimta, ji savo valia 2003 m. rudenį padarė dideles ilgalaikes investicijas į bendrą šilumos ir elektros energijos gamybos jėgainę, kuri kainavo apie 100 mln. EUR, ir 70 mln. EUR investicijas, siekdama padidinti našumą, nes turėjo teisėtų lūkesčių, kad ginčijamas neapmokestinimas bus taikomas iki 2006 m. gruodžio 31 d. ar bent kad iki šios datos suteikta pagalba nebus išieškota.

209    Komisija prašo atmesti šiuos pagrindus kaip nepagrįstus.

210    Pirmiausia reikia pažymėti, kad nurodydama ieškinio byloje T‑69/06 RENV II ketvirtojo pagrindo pirmą dalį AAL pateikia kaltinimą dėl teisinio saugumo principo pažeidimo; ši dalis sutampa su kitu kaltinimu dėl teisinio saugumo principo pažeidimo, nurodytu antrajame pagrinde, pateiktame grindžiant tą patį ieškinį.

211    Dėl šio sprendimo 59 ir 61–74 punktuose išdėstytų priežasčių minėtas kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

212    Ieškinio trečiajame pagrinde byloje T‑50/06 RENV II ir ieškinio ketvirtojo pagrindo byloje T‑69/06 RENV II likusioje dalyje iš esmės keliamas klausimas, ar ginčijamame sprendime reikalaudama susigrąžinti pagalbą Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

213    Šiuo klausimu, visų pirma, reikia priminti, kad pagal teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kuris yra vienas pagrindinių Sąjungos teisės principų (1999 m. spalio 14 d. Sprendimo Atlanta / Europos bendrija, C‑104/97 P, Rink., EU:C:1999:498, 52 punktas), bet kuris ūkio subjektas, kuriam institucija sukėlė pagrįstų lūkesčių, gali jais remtis (1987 m. kovo 11 d. Sprendimo Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products (Lopik) / EEB, 265/85, EU:C:1987:121, 44 punktas; 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo ISD Polska ir kt. / Komisija, C‑369/09 P, Rink., EU:C:2011:175, 123 punktas ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija, T‑328/09, EU:T:2012:498, 18 punktas). Tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas gali numatyti, kad institucijų priimta priemonė paveiks jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę (žr. 1978 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lührs, 78/77, Rink., EU:C:1978:20, 6 punktą ir 2009 m. kovo 25 d. Sprendimo Alcoa Trasformazioni / Komisija, EU:T:2009:79, 102 punktą). Tam, kad būtų galima pasinaudoti teise remtis teisėtais lūkesčiais, reikia, kad būtų tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš atitinkamos institucijos patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslių, besąlyginių ir tarpusavyje derančių garantijų. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, suteiktos garantijos turi atitikti taikomas normas (žr. minėto Sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija, EU:T:2012:498, 19 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

214    Toliau konkrečiai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo valstybės pagalbos srityje reikia priminti, kad valstybė narė, kurios valdžios institucijos, pažeisdamos EB 88 straipsnyje nustatytas procedūros taisykles, suteikė pagalbą, gali remtis pagalbą gavusios įmonės teisėtais lūkesčiais siekdama Sąjungos teisme užginčyti Komisijos sprendimo, kuriuo jai nurodoma susigrąžinti pagalbą, teisėtumą, tačiau negali nepaisyti pareigos imtis jam įgyvendinti būtinų priemonių (žr. 1997 m. sausio 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑169/95, Rink., EU:C:1997:10, 48 ir 49 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Be to, iš teismų praktikos matyti, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiga pranešti yra esminė, siekiant užtikrinti privalomos Komisijos atliekamos valstybės pagalbos kontrolės veiksmingumą, pagalbos gavėjos iš esmės gali turėti teisėtų lūkesčių dėl minėtos pagalbos teisėtumo tik tuomet, jeigu ji buvo suteikta laikantis EB 88 straipsnyje nustatytos procedūros, ir rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi galėti įsitikinti, kad šios procedūros buvo laikomasi. Konkrečiai kalbant, kai pagalba suteikta iš anksto nepranešus Komisijai, todėl remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi ji yra neteisėta, tuo metu pagalbos gavėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jos suteikimo teisėtumo (šiuo klausimu žr. 213 punkte minėto Sprendimo Producteurs de légumes de France / Komisija, 20 ir 21 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką), išskyrus išimtines aplinkybes (1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑5/89, Rink., EU:C:1990:320, 16 punktas; taip pat žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑298/00 P, Rink., EU:C:2004:240, 86 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑427/04 ir T‑17/05, Rink., EU:T:2009:474, 263 punktas).

215    Taip pat reikia priminti, kad protingo termino paisymas vykstant administracinei procedūrai yra bendras Bendrijos teisės principas (2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Regione Siciliana / Komisija, T‑190/00, Rink., EU:T:2003:316, 136 punktas). Be to, pagrindinis teisinio saugumo reikalavimas, kuris prieštarauja tam, kad Komisija galėtų neapibrėžtą laiką delsti įgyvendinti savo įgaliojimus, skatina teismą išsiaiškinti, ar administracinės procedūros eiga rodo pernelyg didelį Komisijos delsimą (2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisiją, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink., EU:C:2002:524, 140 ir 141 punktai ir 2004 m. sausio 14 d. Sprendimo Fleuren Compost / Komisiją, T‑109/01, Rink., EU:T:2004:4, 145–147 punktai).

216    Komisijos delsimas nuspręsti, kad pagalba neteisėta ir kad valstybė narė ją turi panaikinti ir susigrąžinti, tam tikromis aplinkybėmis gali pagrįsti šios pagalbos gavėjų teisėtus lūkesčius taip, kad kliudytų Komisijai nurodyti valstybei narei šią pagalbą susigrąžinti (1987 m. lapkričio 24 d. Sprendimo RSV / Komisiją, 223/85, Rink., EU:C:1987:502, 17 punktas).

217    Vien aplinkybė, kad Reglamente Nr. 659/1999, be dešimties metų senaties termino (skaičiuojamo nuo pagalbos gavimo), kuriam pasibaigus pagalba nebegali būti susigrąžinta, nenustatytas joks terminas, net rekomenduojamojo pobūdžio, Komisijai ištirti neteisėtą pagalbą pagal minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad Komisija neprivalo laikytis to paties reglamento 7 straipsnio 6 dalyje numatyto termino, nekliudo Sąjungos teismui patikrinti, ar ši institucija paisė protingo termino ir ar pernelyg nedelsė imtis veiksmų (šiuo klausimu ir pagal analogiją dėl rekomenduojamojo pobūdžio termino žr. 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna / Komisija, T‑171/02, Rink., EU:T:2005:219, 57 punktą; 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt., T‑230/01–T‑232/01 ir T‑267/01–T‑269/01, EU:T:2009:316, 338 ir 339 punktus ir Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, T‑30/01–T‑32/01 ir T‑86/02–T‑88/02, Rink., EU:T:2009:314, 259 ir 260 punktus).

218    Galiausiai reikia priminti, kad iš teismų praktikos matyti, jog pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad tuo atveju, kai Komisija, nepaisydama jai tenkančios rūpestingumo pareigos, sukuria neaiškią situaciją, suteidama taikomiems teisės aktams netikrumo ir neaiškumo, o, be to, ilgai nesiima veiksmų, nors žino apie atitinkamą pagalbą, ji turi išaiškinti šią situaciją ir tik paskui gali imtis bet kokių veiksmų, kuriais siekiama susigrąžinti jau pervestą pagalbą (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 9 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, 26/69, Rink., EU:C:1970:67, 28–32 punktus).

219    Šalių argumentus reikia vertinti atsižvelgiant būtent į šias 210–218 punktuose primintas taisykles.

220    Šiuo atveju visų pirma reikia pažymėti, kad net pripažinus, jog apie ginčijamą sprendimą Komisijai buvo pranešta 1983 m. sausio 28 ir gegužės 6 d. raštais, šis neapmokestinimas buvo taikomas neteisėtai, nes viena iš Sprendime Lorenz nustatytoje teismų praktikoje įtvirtintų procedūrinių normų, t. y. reikalavimas valstybei narei iš anksto Komisijai pranešti apie planuojamos pagalbos taikymą, buvo pažeista (žr. šio sprendimo 154 ir 156–158 punktus). Todėl darytina išvada, kad ši pagalba buvo suteikta pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį.

221    Priešingai, nei teigia ieškovės, paskelbimas Oficialiajame leidinyje apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą galėjo panaikinti teisėtus lūkesčius, kurių AAL galėjo turėti dėl ginčijamo neapmokestinimo teisėtumo, atsižvelgiant į neaiškią situaciją, susiklosčiusią dėl Komisijos siūlymu priimtų Tarybos sprendimų suteikti leidimą, įskaitant Sprendimą 2001/224, kuris galiojo ginčijamame sprendime aptariamu laikotarpiu.

222    27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812), kuris pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 2 pastraipą Bendrajam Teismui yra privalomas, 52 ir 53 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad į aplinkybę, jog Tarybos sprendimai suteikti leidimą buvo priimti Komisijos siūlymu ir kad ji niekada nesinaudojo jai suteiktais įgaliojimais pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį arba EB 230 ir 241 straipsnius, kad panaikintų arba pakeistų šiuos sprendimus leisti pagalbą, reikėjo atsižvelgti, kiek tai susiję su pareiga susigrąžinti nesuderinamą pagalbą, turint omenyje teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, kaip Komisija ir padarė Sprendime Aliuminio oksidas I atsisakiusi nurodyti susigrąžinti pagalbą, kuri buvo suteikta iki 2002 m. vasario 2 d., t. y. dienos, kai Oficialiajame leidinyje paskelbta apie sprendimus pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šis motyvas nulėmė tai, kad 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) 54 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog to paties sprendimo 39–44 punktuose išdėstytais skundžiamo sprendimo motyvais negalima teisiškai pagrįsti Bendrojo Teismo padarytos išvados, kad Sprendime Aliuminio oksidas I užginčijamas Tarybos sprendimų suteikti leidimą teisėtumas ir taip pažeidžiami teisinio saugumo ir Sąjungos teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principai, ir padarė tais pačiais motyvais grindžiamą išvadą, kad byloje T‑62/06 RENV Komisija pažeidė gero administravimo principą.

223    Atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų, dėl neaiškios situacijos, susiklosčiusios dėl Komisijos siūlymu priimtų Tarybos sprendimų leisti pagalbą turinio, buvo draudžiama susigrąžinti tik pagalbą, suteiktą remiantis ginčijamu neapmokestinimu iki paskelbimo Oficialiajame leidinyje apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dienos. Tačiau nuo minėto paskelbimo dienos AAL turėjo žinoti, kad tuo atveju, jei ginčijama pagalba yra valstybės pagalba, jai pagal EB 88 straipsnį turėjo pritarti Komisija.

224    Darytina išvada, kad paskelbimas apie sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą panaikino teisėtus lūkesčius, kurių AAL galėjo anksčiau turėti dėl ginčijamo neapmokestinimo teisėtumo, atsižvelgdama į Komisijos siūlymu anksčiau priimtus Tarybos sprendimus leisti pagalbą.

225    Todėl Sprendimo Aliuminio oksidas I 98 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šiuo atveju buvo išimtinių aplinkybių, nes pateikdama Tarybai pasiūlymus ji leido atsirasti tam tikram neaiškumui ir neišsklaidė jo, taip pat į tai, kad dėl jos negalėjimo nustatyti, ar ir prireikus – kada valstybės narės iš tikrųjų įvairiems gavėjams buvo pranešusios apie jos sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, negalima atmesti galimybės, kad pagalbos gavėjai galėjo remtis teisėtų lūkesčių principu iki 2002 m. vasario 2 d., kai apie Komisijos sprendimus pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dėl atleidimų nuo akcizo mokesčio buvo paskelbta Oficialiajame leidinyje, pažymint, jog šis paskelbimas greitai išsklaidė visas abejones, susijusias su Tarybos sprendimų leisti pagalbą formuluotėmis, kiek tai susiję su tuo, kad pagal EB 88 straipsnį ji turėjo pritarti aptariamoms priemonėms, jei jos yra valstybės pagalba.

226    Kiti ieškovių pateikti argumentai nepaneigia tokios išvados pagrįstumo.

227    Dėl Airijos argumento, susijusio su tariamu Sprendimo Aliuminio oksidas I prieštaringumu dėl to, kad jo 68 ir 104 konstatuojamosiose dalyse nurodoma, kad ginčijama pagalba yra iš dalies esama ir iš dalies nauja pagalba, dėl šio sprendimo 174–184 punkte išdėstytų priežasčių reikia pažymėti, kad minėtose konstatuojamosiose dalyse Komisija tinkamai ir neprieštaringai pritaikė Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, atsižvelgiant į ginčijamo neapmokestinimo, kaip „pagalbos schemos“, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 1 straipsnio d punktą, pobūdį. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

228    Dėl Airijos argumento, susijusio su Komisijos tariamai padaryta klaida, nes ši institucija ginčijamos pagalbos nepripažino esama pagalba ir ginčijamam neapmokestinimui netaikė procedūros, kuri taikoma esamos pagalbos schemoms, reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 139–143, 155–162, 190 ir 201–203 punktuose nurodytų priežasčių minėtose konstatuojamosiose dalyse Komisija nepadarė klaidos ginčijamai pagalbai, suteiktai ginčijamo neapmokestinimo forma, pritaikiusi Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunktį, siejamą su Sprendime Lorenz įtvirtinta teismų praktika ir to paties reglamento 1 straipsnio b punkto i papunkčiu. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

229    Dėl AAL argumento, susijusio su 17 metų nuo 1983 m. pranešimo apie ginčijamą neapmokestinimą trukusiu Komisijos neveikimu, reikia pažymėti, kad kadangi, kaip buvo nurodyta Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamojoje dalyje, Tarybos sprendimai leisti pagalbą neatleido Airijos nuo pareigos pranešti apie galimą valstybės pagalbą (šiuo klausimu žr. 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt., EU:C:2013:812, 51 punktą) ir kadangi po pranešimo Airija pradėjo taikyti ginčijamą neapmokestinimą nesilaikydama reikalavimo iš anksto pranešti apie taikymą, kaip numatyta Sprendime Lorenz įtvirtintoje teismų praktikoje (žr. šio sprendimo 220 punktą), negalima kaltinti Komisijos per protingą terminą nuo vieno ar kito iš šių įvykio nepriėmus sprendimo dėl ginčijamo neapmokestinimo atitikties bendrajai rinkai, atsižvelgiant į bendras taisykles valstybės pagalbos srityje. Todėl reikia atmesti šį argumentą kaip nepagrįstą.

230    Dėl AAL argumento, susijusio su jos lūkesčiais, kad Airija laikosi įsipareigojimų valstybės pagalbos srityje, reikia priminti, jog tam, kad galėtų teisėtai taikyti ginčijamą neapmokestinimą, Airija turėjo laikytis savo pareigos pranešti Komisijai ne tik apie minėtą neapmokestinimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, bet ir iš anksto pranešti apie jo taikymą, kaip reikalaujama pagal Sprendime Lorenz įtvirtintą teismų praktiką. Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, atsižvelgiant į Komisijos atliekamą privalomąjį valstybės pagalbos tikrinimą pagal EB 88 straipsnį, įmonės, kurioms skiriama pagalba, iš esmės pagrįstų lūkesčių dėl suteiktos pagalbos teisėtumo galėtų turėti, tik jei pagalba suteikta laikantis minėtame straipsnyje nurodytos tvarkos. Iš tikrųjų nuovokus ūkio subjektas paprastai turi įsitikinti, ar buvo laikytasi šios procedūros (šio sprendimo 214 punkte minėto Sprendimo Komisija / Vokietija, EU:C:1990:320, 14 punktas ir 214 punkte minėto Sprendimo Ispanija / Komisija, EU:C:1997:10, 51 punktas). Nagrinėjamu atveju AAL turėjo patikrinti, prireikus paklausti Komisijos, ar Airija laikėsi jai tenkančių pareigų, be kita ko, pareigos iš anksto pranešti apie ginčijamo neapmokestinimo taikymą. Todėl reikia atmesti šį argumentą kaip nepagrįstą.

231    Dėl ieškovių argumentų, susijusių su Komisijos delsimu priimti Sprendimą Aliuminio oksidas I, reikia pažymėti, kad dėl visų 232–255 punktuose nurodytų priežasčių tai nėra išimtinė aplinkybė, galinti leisti iš naujo atsirasti AAL teisėtiems lūkesčiams dėl ginčijamos pagalbos teisėtumo.

232    Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar formalios tyrimo procedūros terminas šiuo atveju viršijo protingas ribas.

233    Šiuo klausimu pažymėtina, kad šio sprendimo 216 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisija (EU:C:1987:502) Teisingumo Teismas manė, kad 26 mėnesių terminas, kurio Komisijai prireikė priimti sprendimą, viršijo protingas ribas.

234    Be to, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 6 dalį referencinis terminas užbaigti formalią tyrimo procedūrą dėl praneštos valstybės pagalbos yra 18 mėnesių. Nors pagal Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 2 dalį šis terminas netaikomas neteisėtai pagalbai (žr. šio sprendimo 217 punktą), jis yra naudinga gairė vertinant formalios tyrimo procedūros, susijusios, kaip šiuo atveju, su priemone, apie kurią nepranešta, termino protingumą (žr. šio sprendimo 220 punktą).

235    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad 2000 m. liepos 17 d. Komisija Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos paprašė pranešti apie atleidimus nuo akcizo mokesčio pagal nuostatas dėl valstybės pagalbos. 2000 m. rugsėjo, spalio ir gruodžio mėn. ji gavo atsakymus, kurie nebuvo laikomi pranešimu. Paskui 2001 m. spalio 30 d. ji pradėjo formalią tyrimo procedūrą; apie šią procedūrą atitinkamoms valstybėms narėms buvo pranešta 2001 m. lapkričio 5 d., o Oficialiajame leidinyje paskelbta 2002 m. vasario 2 d. Ji gavo AAL (2002 m. vasario 26 d. ir kovo 1 d. raštai), Eurallumina (2002 m. vasario 28 d. raštas), Alcan Inc. (2002 m. kovo 1 d. raštas) ir Europos aliuminio asociacijos (2002 m. vasario 26 d. raštas) pastabas. 2002 m. kovo 26 d. šios pastabos buvo perduotos Airijai, Italijos Respublikai ir Prancūzijos Respublikai. Airija pateikė savo komentarus dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 2002 m. sausio 8 d. 2002 m. vasario 18 d. Komisija paprašė Airijos pateikti papildomos informacijos; ši atsakė 2002 m. balandžio 26 d., prieš tai paprašiusi pratęsti nustatytą atsakymo pateikimo terminą. Prancūzijos Respublika, 2001 m. lapkričio 21 d. taip pat paprašiusi pratęsti atsakymo pateikimo terminą, 2002 m. vasario 12 d. pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą. Italijos Respublika pateikė pastabas 2002 m. vasario 6 d.

236    Sprendimas Aliuminio oksidas I buvo priimtas 2005 m. gruodžio 7 d.

237    Taigi nuo sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą iki Sprendimo Aliuminio oksidas I priėmimo praėjo kiek daugiau nei 49 mėnesiai.

238    A priori, toks terminas, beveik dvigubai ilgesnis už terminą, į kurį buvo atsižvelgta 216 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisija (EU:C:1987:502), ir kiek daugiau nei dvigubai ilgesnis už Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 6 dalyje numatytą formalios tyrimo procedūros dėl valstybės pagalbos, apie kurią buvo pranešta, užbaigimo terminą, atrodo neprotingas. Tačiau remiantis teismo praktika reikia išnagrinėti, ar šis terminas galėjo būti pateisintas išimtinėmis atvejo aplinkybėmis.

239    Vis dėlto Komisijos nurodytos aplinkybės nepateisina 49 mėnesių tyrimo termino.

240    Aišku, šis terminas apima terminą, kuris valstybėms narėms ir pagalbos gavėjoms suteiktas tam, kad pateiktų pastabas, ir tai, kad Prancūzijos, Airijos ir Italijos vyriausybės paprašė Komisijos nukelti pastabų ir atsakymų vykstant formaliai tyrimo procedūrai pateikimo terminus. Turint omenyje šiuo atveju glaudžius atleidimų nuo akcizo mokesčio ryšius su panašiomis priemonėmis, kurioms tuo pačiu metu buvo pritarta pasibaigus tuo pačiu Tarybos sprendimu pradėtoms procedūroms, reikia atsižvelgti į visus procedūrinius veiksmus, atliktus aptariamose bylose, ir visų pirma į tai, kad 2002 m. balandžio 26 d. Airija atsakė į paskutinį Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos.

241    Tačiau ir po šios datos praėjo daugiau kaip 43 mėnesiai, kol Komisija priėmė Sprendimą Aliuminio oksidas I. Atsižvelgiant į visus atitinkamų valstybių ir suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas toks aptariamų bylų nagrinėjimo terminas šiuo atveju nepateisinamas.

242    Pirma, nurodomas bylų sudėtingumas neįrodytas, ir net jei būtų įrodytas, jis negalėtų pateisinti tokio ilgo, kaip šiuo atveju, tyrimo termino. Iš tiesų nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Komisija buvo susidūrusi su ypač didelėmis teisinėmis problemomis, nes Sprendimo Aliuminis I ilgis, beje, buvo protingas (112 konstatuojamųjų dalių) ir jo motyvuojamojoje dalyje nematyti jokių akivaizdžių sunkumų. Toliau, kaip teisingai pažymi Prancūzijos Respublika, Komisija žinojo apie atleidimus nuo akcizo mokesčio gerokai iki formalios tyrimo procedūros pradžios, nes pirmieji prašymai atleisti nuo mokesčio buvo pateikti 1992 m. Airijoje, 1993 m. Italijoje ir 1997 m. Prancūzijos Respublikoje. Beje, būtent Komisija pateikė Tarybai iš eilės kelis pasiūlymus dėl sprendimų leisti atleisti nuo akcizo mokesčio po to, kai gavo atitinkamus prašymus iš Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos. Galiausiai savo ataskaitose apie valstybės pagalbą Komisija informavo Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) apie atleidimą nuo mokesčio Airijoje.

243    Be to, pati Komisija pažymėjo, kad nuo 1999 m. ji laikė atleidimus nuo akcizo mokesčio prieštaraujančiais taisyklėms valstybės pagalbos srityje. Taigi nuo tos datos ji galėjo išsamiau panagrinėti šių atleidimų nuo mokesčio teisėtumą atsižvelgdama į šios srities taisykles.

244    Be to, aplinkybė, kad Komisija iš Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos neprašė jokios papildomos informacijos per 43 mėnesius iki Sprendimo Aliuminio oksidas I priėmimo, liudija, jog tuo metu ji turėjo visus duomenis, reikalingus sprendimui dėl atleidimų nuo akcizo mokesčio priimti.

245    Galiausiai dėl tariamo sudėtingumo, išplaukiančio iš pasikeitusios Bendrijos mineralinių alyvų apmokestinimo tvarkos ir visų pirma Direktyvos 2003/96 priėmimo, reikia pažymėti, kad Komisija negalėjo juo remtis. Iš tiesų Sprendimas Aliuminio oksidas I susijęs su teisine situacija, kurią reglamentuoja ne nauja mineralinių alyvų apmokestinimo tvarka, nustatyta Direktyva 2003/96, kuri buvo pradėta taikyti tik nuo 2004 m. sausio 1 d., o anksčiau taikyta mineralinių alyvų apmokestinimo tvarka. Todėl Komisijos nurodyti Bendrijos teisės aktų pokyčiai šiuo atveju neturėjo reikšmės. Tai patvirtina aplinkybė, kad Sprendime Aliuminio oksidas I Komisija pradėjo naują formalią tyrimo procedūrą, susijusią su atleidimais nuo mineralinėms alyvoms, kurios naudojamos kaip kuras gaminant aliuminį Gardano ir Šanono regionuose, taip pat Sardinijoje, taikomo akcizo mokesčio laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d., datos, nuo kurios priėmus Direktyvą 2003/96 buvo pradėta taikyti nauja mineralinių alyvų apmokestinimo tvarka. Kad ir kaip būtų, reikia pabrėžti, kad Sprendimas Aliuminio oksidas I buvo priimtas praėjus beveik dvejiems metams po Direktyvos 2003/96 priėmimo. Tačiau paprasčiausios būtinybės, kurią nurodo Komisija, atsižvelgti Sprendime Aliuminio oksidas I į naują mineralinių alyvų apmokestinimo tvarką, nustatytą Direktyva 2003/96, nepakanka siekiant pateisinti tokį ilgą tyrimo terminą, kaip nagrinėjamu atveju.

246    Šiomis aplinkybėmis Komisija gerai žinojo apie teisines ir faktines atleidimų nuo akcizo mokesčio aplinkybes ir nebuvo susidūrusi su akivaizdžiu sunkumu vertindama juos pagal taisykles valstybės pagalbos srityje.

247    Antra, Komisijos nurodyti praktiniai ir kalbiniai sunkumai, net jei būtų įrodyti, negali pateisinti tokio ilgo tyrimo termino, kaip šiuo atveju. Bet kuriuo atveju Komisijoje yra tarnybų, kurios galėjo išspręsti jos nurodomus kalbinius sunkumus ir kartu ištirti atleidimus nuo akcizo mokesčio per gerokai trumpesnį terminą nei nagrinėjamu atveju, visų pirma gerai koordinavus savo tarnybų veiklą.

248    Todėl ginčijamos pagalbos tyrimo terminas šiuo atveju yra neprotingas.

249    Toliau reikia išnagrinėti, ar toks Komisijos delsimas priimti ginčijamą sprendimą galėjo pagrįstai leisti AAL patikėti, kad Komisija nebeturi abejonių ir kad nėra prieštaravimų dėl ginčijamo neapmokestinimo; taip pat reikia išnagrinėti, ar šis delsimas galėjo sukliudyti Komisijai prašyti susigrąžinti nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. suteiktą pagalbą taikant minėtą neapmokestinimą, kaip nuspręsta 216 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisiją (EU:C:1987:502, 16 punktas).

250    Tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad per 26 mėnesių laikotarpį, kurio Komisijai prireikė sprendimui šioje byloje priimti, pagalbą gavusi ieškovė galėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kurie institucijoms kliudytų nurodyti atitinkamoms nacionalinės valdžios institucijoms susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą.

251    Tačiau, nors reikia laikytis privačiuosius interesus saugančio teisinio saugumo įpareigojimų, juos taip pat reikia derinti su viešuosius interesus saugančio teisėtumo principo įpareigojimais, iš kurių vienas valstybės pagalbos srityje yra interesas išvengti, kad dėl valstybės pagalbos, kuri kenkia konkurencijai, nebūtų iškreiptas rinkos veikimas, o tam pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikia, kad neteisėta pagalba būtų susigrąžinta siekiant atkurti ankstesnę padėtį (žr. 2003 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya / Komisija, T‑116/01 ir T‑118/01, Rink., EU:T:2003:217, 207 ir 208 punktus ir nurodytą teismų praktiką).

252    Taigi 216 punkte minėtas Sprendimas RSV / Komisija (EU:C:1987:502) teismų praktikoje aiškinamas taip, kad byloje susiklosčiusios konkrečios aplinkybės turi lemiamą reikšmę Teisingumo Teismo gairėms (šiuo klausimu žr. 214 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija, EU:C:2004:240, 90 punktą; 120 punkte minėto Sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, EU:C:2004:234, 119 punktą; 217 punkte minėto Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, EU:T:2009:314, 286 punktą ir 217 punkte minėto Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt., EU:T:2009:316, 344 punktą). Konkrečiai kalbant, 216 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisija (EU:C:1987:502) nagrinėta pagalba buvo suteikta dar prieš tai, kai Komisija pradėjo dėl jos formalią tyrimo procedūrą. Be to, pervedus pagalbą, apie ją tuoj pat buvo oficialiai pranešta Komisijai. Ji buvo susijusi su papildomomis Komisijos leistos pagalbos sąnaudomis ir sektoriumi, kuriam nuo 1977 m. buvo skiriama Komisijos leista pagalba. Galiausiai nagrinėjant pagalbos suderinamumą nereikia išsamaus tyrimo.

253    Vis dėlto visų išimtinių bylos, kurioje priimtas 216 punkte minėtas Sprendimas RSV / Komisija (EU:C:1987:502), aplinkybių nėra nagrinėjamoje byloje. Tiesa, kaip ir byloje, kurioje priimtas 216 punkte minėtas Sprendimas RSV / Komisija (EU:C:1987:502), tuo metu, kai Komisija tikriausiai nevykdė veiksmų, jai jau buvo gerai žinoma apie ginčijamą neapmokestinimą, taigi ji galėjo nuspręsti dėl šio neapmokestinimo teisėtumo pagal taisykles valstybės pagalbos srityje, todėl ji nebeprivalėjo išsamiau nagrinėti šio klausimo. Tačiau kitų 216 punkte minėtame Sprendime RSV / Komisija (EU:C:1987:502) nurodytų svarbių aplinkybių šiuo atveju nėra. Konkrečiai kalbant, ginčijama pagalba buvo suteikta po to, kai Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą dėl ginčijamo neapmokestinimo.

254    Tai iš esmės skiria konkrečias bylos, kurioje priimtas 216 punkte minėtas Sprendimas RSV / Komisija (EU:C:1987:502), aplinkybes nuo aplinkybių, kuriomis grindžiama ši byla.

255    Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Demesa ir Territorio Histórico de Álava / Komisija (C‑183/02 P ir C‑187/02 P, Rink., EU:C:2004:701) 52 punkte Teisingumo Teismas dėl išimtinių aplinkybių, kuriomis gali būti teisėtai pagrįsti neteisėtos pagalbos gavėjos lūkesčiai dėl jos teisėtumo, kalbant konkrečiau, dėl Komisijos neveikimo galintys kilti teisėti lūkesčiai, nusprendė, kad bet koks šios institucijos neveikimas neturėjo reikšmės, jeigu jai nebuvo pranešta apie pagalbos schemą. Toks sprendimas taikytinas taip pat ir atvejui, kai, kaip ir šiose bylose, pagalbos schema buvo pradėta taikyti iš anksto nepranešus apie jos taikymą, kaip reikalaujama pagal Sprendime Lorenz įtvirtintą teismų praktiką (žr. šio sprendimo 220 punktą), todėl griežtai nesilaikant EB 88 straipsnyje numatytos procedūros (žr. šio sprendimo 214 punkte nurodytą teismų praktiką). Taigi šiuo atveju 43 mėnesių Komisijos neveikimas po to, kai Airija atsakė į paskutinį Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos (žr. 241 punktą), priešingai, nei reikalaujama pagal protingo termino paisymo principą, atsižvelgiant į taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymą vis dėlto neturi labai didelės reikšmės ginčijamai pagalbai, kuri buvo teikiama neteisėtai. Todėl šiuo atveju nepakanka konstatuoti tik išimtinių aplinkybių, galėjusių AAL sukelti teisėtų lūkesčių dėl ginčijamos pagalbos teisėtumo atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje, buvimo. Darytina išvada, kad šiuo atveju vien protingo termino paisymo principo pažeidimas priimant Sprendimą Aliuminio oksidas I nekliudė Komisijai nurodyti tame sprendime susigrąžinti ginčijamą pagalbą.

256    Taigi reikia atmesti argumentus dėl protingo termino nesilaikymo.

257    Dėl Airijos argumento, susijusio su Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 6 dalyje nustatyto 18 mėnesių termino nesilaikymu, reikia pažymėti, kad minėta nuostata numato tik kad pagalbos, apie kurią buvo pranešta, atveju „Komisija pagal galimybes stengiasi priimti sprendimą per 18 mėnesių po formalios tyrimo procedūros pradžios“. Iš šio straipsnio negalima daryti išvados, kad minėto termino pasibaigimas neleidžia Komisijai nurodyti susigrąžinti pagalbos, jei nesuėjęs Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje numatytas dešimties metų senaties terminas. Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad „[p]asibaigus šio straipsnio 6 dalyje nustatytam terminui ir suinteresuotosios valstybės narės prašymu Komisija per du mėnesius priima sprendimą, remdamasi turima informacija“. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

258    AAL argumentas, susijęs su aplinkybe, kad Komisija viešai sveikino Tarybos direktyvą 2003/96, yra nereikšmingas, nes aplinkybė, kad Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 28 straipsnio 2 dalimi, leido Airijai toliau taikyti ginčijamą neapmokestinimą nuo 2003 m. sausio 1 d., yra nereikšminga kalbant apie galimus teisėtus AAL lūkesčius dėl ginčijamo neapmokestinimo teisėtumo atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje. Iš tikrųjų tuo metu, kai Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalis įsigaliojo, t. y 2003 m. sausio 1 d., AAL jau turėjo būti informuota, kad pradėta formali tyrimo procedūra dėl ginčijamo neapmokestinimo ir kad jei ginčijamas neapmokestinimas būtų pripažintas valstybės pagalba, jį turėtų leisti Komisija, kaip numatyta EB 88 straipsnyje. Ši situacija negalėjo pasikeisti priėmus Direktyvą 2003/96 ir jai įsigaliojus atitinkamai 2003 m. spalio 27 d. ir 31 d., nes šios direktyvos 32 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad „ši direktyva nepažeidžia jokių būsimų valstybės pagalbos procedūrų, kurių gali būti imamasi pagal [EB] 87 ir [EB] 88 straipsnius, rezultatų“ (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 27 punkte minėto Sprendimo Komisija / Airija ir kt., EU:C:2013:812, 51 punktą). Taigi Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalis po sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą paskelbimo negalėjo sukelti AAL teisėtų lūkesčių dėl ginčijamo neapmokestinimo teisėtumo valstybės pagalbos taisyklių atžvilgiu.

259    Dėl ieškovių argumento, susijusio su tuo, kad Komisija nagrinėjamu atveju neįpareigojo remiantis Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalimi sustabdyti pagalbos teikimo, pakanka priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 79 punkte, ši nuostata neįpareigoja Komisijos, kai tenkinamos tam tikros sąlygos, priimti sprendimo, įpareigojančio nutraukti pagalbos teikimą, o paprasčiausiai numato, kad ji gali priimti tokį sprendimą, jei mano, kad tai būtina. Iš to matyti, kad AAL nagrinėjamu atveju negali daryti jokios išvados remdamasi tuo, kad Komisija nemanė turinti pareigą priimti sprendimą, įpareigojantį nutraukti pagalbos teikimą. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

260    Dėl AAL argumento, susijusio su ilgalaikėmis investicijomis į aliuminio oksido gamyklos statybą Šanono regione, reikia pažymėti, kad šiuo atveju Komisija pagrįstai neatsižvelgė į jį. Iš tikrųjų AAL nepagrįstai tvirtino, kad šios investicijos buvo daromos remiantis teisėtais lūkesčiais, jog jos gali būti amortizuotos dėl, be kita ko, naudos, kurią ji gaus dėl ginčijamo neapmokestinimo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Šiuo klausimu iš pačios AAL pareiškimų jos procesiniuose dokumentuose matyti, kad aptariamos investicijos buvo „suplanuotos 2003 m. rudenį“, t. y. po to, kai 2002 m. vasario 2 d. buvo paskelbtas Komisijos sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą. Kaip matyti iš šio sprendimo 221–225 punktų, po minėto paskelbimo AAL negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl ginčijamo neapmokestinimo teisėtumo atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje, o jei šis neapmokestinimas būtų pripažintas valstybės pagalba, Komisija galėtų nurodyti jį išieškoti. Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 258 punkte, Direktyvos 2003/96, kurios nuostatos buvo skirtos tik teisės aktams akcizo mokesčio srityje suderinti, priėmimas po sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą paskelbimo negalėjo iš naujo sukelti AAL teisėtų lūkesčių, kad ginčijama pagalba yra teisėta atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje ir kad ji nebus išieškota taikant minėtas taisykles. Bet kuriuo atveju AAL nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji investavo turėdama teisėtų lūkesčiu, jog minėtos investicijos gali būti amortizuotos, be kita ko, dėl naudos, kurią ji gaus dėl ginčijamo neapmokestinimo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Beje, viena iš investicijų buvo padaryta dalyvaujant konkurse Irish Capacity 2005 Competition, kurį AAL laimėjo 2003 m. Todėl ginčijamame sprendime Komisija pagrįstai neatsižvelgė AAL nurodomus teisėtus lūkesčius, kad investicijos į jos aliuminio oksido gamyklą Šanono regione gali būti amortizuotos dėl naudos, kurią ji gaus dėl ginčijamo neapmokestinimo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

261    Galiausiai Airijos tvirtinimas, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. AAL negalėjo padengti savo nuostolių pagalbos, suteiktos ginčijamo neapmokestinimo forma, grąžinimo atveju, turi būti atmestas, nes jis nebuvo nei detalizuotas, nei pagrįstas dublike byloje T‑50/06 RENV II, kurioje jis buvo nurodytas.

262    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ieškovės neįrodė, jog yra išimtinių aplinkybių, galinčių leisti AAL patikėti, kad Komisija nebeturi abejonių ir kad nėra prieštaravimų, susijusių su ginčijamu neapmokestinimu; šios aplinkybės galėtų būti laikomos kliūtimis, neleidžiančiomis Komisijai nurodyti susigrąžinti ginčijamą pagalbą.

263    Todėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II trečiasis pagrindas ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II ketvirtasis pagrindas turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

 Dėl kaltinimo, susijusio su protingo termino paisymo principo pažeidimu, nurodyto ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtajame pagrinde, ir dėl ieškinio byloje T‑69/06 RENV II penktojo pagrindo, susijusio su protingo termino paisymo, teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimu, nes formali tyrimo procedūra truko pernelyg ilgai

264    Nurodydama ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtąjį pagrindą Airija iš esmės kaltina Komisiją, kad ši pažeidė protingo termino paisymo principą, nes delsė priimti ginčijamą sprendimą (žr. šio sprendimo 45 ir 51 punktus).

265    Nurodydama ieškinio byloje T‑69/06 RENV II penktąjį pagrindą, AAL tvirtina, kad Komisija pažeidė protingo termino paisymo, teisinio saugumo ir gero administravimo principus, nes delsė priimti Sprendimą Aliuminio oksidas I – jis buvo priimtas praėjus daugiau nei 43 mėnesiams nuo tada, kai Komisija 2002 m. balandžio mėn. gavo Airijos atsakymą į paskutinį šios institucijos prašymą pateikti informacijos.

266    Komisija prašo atmesti šį kaltinimą ir šį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstus.

267    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagrindinis teisinio saugumo reikalavimas draudžia Komisijai be galo atidėlioti savo įgaliojimų įgyvendinimą (1972 m. liepos 14 d. Sprendimo Geigy / Komisija, 52/69, Rink., EU:C:1972:73, 20 ir 21 punktai ir 215 punkte minėto Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, EU:C:2002:524, 140 punktas).

268    Be to, protingo termino paisymas Komisijai priimant sprendimą užbaigus administracinę procedūrą konkurencijos politikos srityje yra gero administravimo principo taikymas (žr. 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Eridania Sadam / Komisija, T‑579/08, EU:T:2011:608, 79 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Taigi, kai Komisija nusprendžia pradėti formalią tyrimo procedūrą, ji ją turi užbaigti per protingą terminą (1979 m. liepos 11 d. Nutartis Fédération nationale des producteurs de vins de table et vins de pays / Komisija, 59/79, Rink., EU:C:1979:188, 2425 ir 2428 punktai).

269    Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 248 punkte, ginčijamos pagalbos tyrimas truko pernelyg ilgai.

270    Vis dėlto protingo termino paisymo principo pažeidimas leidžia panaikinti galiausiai priimtą ginčijamą sprendimą tik jei taip pat pažeidžiama atitinkamų įmonių teisė į gynybą. Jeigu nenustatyta, kad pernelyg ilgas terminas padarė poveikį suinteresuotųjų įmonių galimybei veiksmingai apsiginti, protingo termino principo nesilaikymas neturi poveikio administracinės procedūros teisėtumui ir gali būti nagrinėjamas tik kaip žalos, kurią siekiant išieškoti galima kreiptis į Sąjungos teismą, priežastis (žr. 268 punkte minėto Sprendimo Eridania Sadam / Komisija, EU:T:2011:608, 80 puntą ir jame nurodytą teismų praktiką).

271    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad EB 88 straipsnio 2 dalyje nurodyto tyrimo etape suinteresuotieji asmenys, kaip šiuo atveju AAL, negalintys naudotis teisei į gynybą prilyginamomis teisėmis, kurios pripažįstamos asmenims, kurių atžvilgiu pradėta procedūra, turi tik teisę dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr. 268 punkte minėto Sprendimo Eridania Sadam / Komisija, EU:T:2011:608, 81 straipsnį ir jame nurodytą teismų praktiką).

272    Nagrinėjamu atveju ieškovės netvirtina, kad Komisija per formalią tyrimo procedūrą pažeidė AAL teisę atsižvelgiant į bylos aplinkybes būti tinkamai išklausytai ir dalyvauti procedūroje.

273    Todėl kaip nepagrįstus reikia atmesti kaltinimą, susijusį su protingo termino paisymo pažeidimu, nurodytą ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtajame pagrinde, ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II penktąjį pagrindą.

274    Kadangi visi ieškinių pagrindai ir kaltinimai buvo atmesti, taip pat reikia atmesti ir šiuos ieškinius.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

275    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 219 straipsnį Bendrojo Teismo sprendimuose ir nutartyse, priimamuose panaikinus jo sprendimą ar nutartį ir grąžinus jam bylą, šis teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų, susijusių, pirma, su jo nagrinėtomis bylomis ir, antra, su Teisingumo Teismo nagrinėtais apeliaciniais skundais, klausimus. Kadangi 22 punkte minėtame Sprendime Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2009:742) ir 27 punkte minėtame Sprendime Komisija / Airija ir kt. (EU:C:2013:812) Teisingumo Teismas atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą, Bendrasis Teismas šiame sprendime taip pat turi nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su šiais apeliaciniais procesais.

276    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimo išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 1 dalį, kai to reikalauja teisingumas, išimties tvarka Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis, be savo išlaidų, padengia tik dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų. Be to, pagal to paties reglamento 135 straipsnio 2 dalį Bendrasis Teismas gali iš šalies, net jei ji laimėjo bylą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas arba jų dalį, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio, įskaitant elgesį iki proceso. Be kita ko, Bendrasis Teismas gali priteisti bylinėjimosi išlaidas iš institucijos, kurios sprendimas nepanaikintas, dėl to sprendimo nepakankamumo, galėjusio paskatinti ieškovę pareikšti ieškinį (pagal analogiją žr. 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / Komisija, T‑387/08, EU:T:2010:377, 177 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

277    Ieškovių reikalavimai nebuvo patenkinti. Tačiau nagrinėjant šiuos ieškinius šio sprendimo 248 punkte konstatuota, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė protingo termino paisymo principą, o tai galėjo paskatinti ieškoves pareikšti ieškinius, kad minėtas pažeidimas būtų konstatuotas. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad bylose T‑50/06, T‑50/06 RENV I ir T‑50/06 RENV II teisinga nurodyti Airijai susimokėti savo pačios bylinėjimosi išlaidas ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o Komisijai – ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų; bylose T‑69/06, T‑69/06 RENV I ir T‑69/06 RENV II nurodyti AAL padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o Komisijai – ketvirtadalį savo pačios bylinėjimosi išlaidų. Tačiau byloje T‑69/06 R AAL turi padengti visas bylinėjimosi išlaidas. Bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P, kadangi kiekvienoje iš jų su Komisija bylinėjosi po penkias šalis, reikia, taikant bylose T‑50/06, T‑50/06 RENV I ir T‑50/06 RENV II ir bylose T‑69/06, T‑69/06 RENV I ir T‑69/06 RENV II pritaikytą paskirstymo tvarką, nurodyti Airijai ir AAL padengti jų pačių bylinėjimosi išlaidas ir tris dvidešimtadalius, t. y. penktadalį trijų ketvirtadalių, Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o pastaroji turi padengti penktadalį jos pačios bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinius.

2.      Airija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir tris ketvirtadalius Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidų bylose T‑50/06, T‑50/06 RENV I ir T‑50/06 RENV II ir tris dvidešimtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P.

3.      Aughinish Alumina Ltd padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir tris ketvirtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų bylose T‑69/06, T‑69/06 RENV I ir T‑69/06 RENV II ir tris dvidešimtadalius Komisijos bylinėjimosi išlaidų bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P, o byloje T‑69/06 R padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

4.      Komisija padengia ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų sujungtose bylose T‑50/06 ir T‑69/06, sujungtose bylose T‑50/06 RENV I ir T‑69/06 RENV I ir sujungtose bylose T‑50/06 RENV II ir T‑69/06 RENV II ir penktadalį savo bylinėjimosi išlaidų bylose C‑89/08 P ir C‑272/12 P.

Kanninen Pelikánová Buttigieg

Gervasoni Madise

Paskelbta 2016 m. balandžio 22 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Ginčijamas neapmokestinimas

Administracinė procedūra

Sprendimas „Aliuminio oksidas I“

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl, pirma, ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su teisinio saugumo principo, principo „Estoppel“ ir Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu, ir ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su principo „Estoppel“ pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, nurodytų grindžiant ieškinį byloje T‑50/06 RENV II, ir, antra, ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir institucijų aktų veiksmingumo principų pažeidimu, taip pat kompetencijos viršijimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, nurodytų grindžiant ieškinį byloje T‑69/06 RENV II

Dėl ieškinio byloje T‑69/06 RENV II trečiojo pagrindo, susijusio su iš EB 3 straipsnio 1 dalies m punkto ir EB 157 straipsnio išplaukiančių reikalavimų nesilaikymu

Dėl ieškinio byloje T‑69/06 RENV II šeštojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti nesilaikymu ir EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu

Dėl ieškinių pirmųjų pagrindų, susijusių su teisės klaida kvalifikuojant ginčijamą pagalbą pagal EB 88 straipsnį

Dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmos dalies ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo antros dalies, susijusių su EB 88 straipsnio ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iii papunktyje įtvirtintos taisyklės pažeidimu, o byloje T‑50/06 RENV II – dar ir su procedūrinių reikalavimų, susijusių su esamos valstybės pagalbos schemomis, įtvirtintų Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsnyje, nesilaikymu

Dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo antros dalies ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo trečios dalies, susijusių su EB 88 straipsnio nuostatų, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto iv papunkčio ir 15 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu

Dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II pirmojo pagrindo trečios dalies ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II pirmojo pagrindo pirmos dalies, iš esmės susijusių su EB 88 straipsnio ir normos, įtvirtintos Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktyje, pažeidimu

Dėl ieškinio byloje T‑50/06 RENV II trečiojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, ir ieškinio byloje T‑69/06 RENV II ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu

Dėl kaltinimo, susijusio su protingo termino paisymo principo pažeidimu, nurodyto ieškinio byloje T‑50/06 RENV II ketvirtajame pagrinde, ir dėl ieškinio byloje T‑69/06 RENV II penktojo pagrindo, susijusio su protingo termino paisymo, teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimu, nes formali tyrimo procedūra truko pernelyg ilgai

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų.