PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. rugsėjo 12 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas − Vaizdinio Bendrijos prekių ženklo „La Española“ paraiška − Vaizdinių nacionalinių ir Bendrijos prekių ženklų „Carbonell“ savininko protestas − Protesto atmetimas − Dominuojantys elementai − Panašumas − Galimybė supainioti − Teisė pakeisti sprendimą“
Byloje T‑363/04
Koipe Corporación, SL, įsteigta San Sebastiane (Ispanija), atstovaujama advokato M. Fernández de Béthencourt,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą J. García Murillo,
atsakovę,
dalyvaujant kitai procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šaliai, įstojusiai į bylą Pirmosios instancijos teisme,
Aceites del Sur, SA, įsteigtai Sevilijoje (Ispanija), atstovaujamai advokatų C. L. Fernández-Palacios ir R. Jiménez Díaz,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2004 m. gegužės 11 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1109/2000‑4) dėl protesto procedūros tarp Koipe Corporación, SL ir Aceites del Sur, SA,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. D. Cooke, teisėjai R. García-Valdecasas ir V. Ciucă,
posėdžio sekretorė B. Pastor, kanclerio pavaduotoja,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. kovo 14 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1) 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta:
„1. Ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas:
<...>
b) jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas; suklaidinimo galimybė apima ir galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu.“
2 To paties reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti „ankstesni prekių ženklai“ reiškia:
a) tokius prekių ženklus, kurių įregistravimo paraiškos padavimo data yra ankstesnė už Bendrijos prekių ženklo įregistravimo paraiškos padavimo datą, prireikus atsižvelgiant į šiems prekių ženklams prašomus suteikti prioritetus:
i) Bendrijos prekių ženklus;
ii) prekių ženklus, įregistruotus valstybėje narėje, o Belgijos, Nyderlandų ar Liuksemburgo atvejais – Beneliukso prekių ženklų tarnyboje <...>.“
3 To paties reglamento 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta:
„Be to, ankstesnio prekių ženklo savininkui (šio straipsnio 2 dalies prasme) užprotestavus, pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, ir turi būti registruojamas prekėms arba paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu, kalbant apie ankstesnį Bendrijos prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą Bendrijoje arba, kalbant apie ankstesnį nacionalinį prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą toje valstybėje narėje ir jeigu dėl prekių ženklo vartojimo be rimtos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui.“
4 Minėto reglamento 55 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Prašymas panaikinti arba paskelbti negaliojančiu nepriimamas, jeigu ieškinys dėl tokio pat dalyko ir tokiu pat pagrindu, dalyvaujant toms pačioms šalims, buvo išnagrinėtas valstybės narės teisme ir įgijo galutinio sprendimo galią.“
Bylos aplinkybės
5 1996 m. balandžio 23 d. Aceites del Sur, SA, remdamasi Reglamentu Nr. 40/94, Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) pateikė Bendrijos prekių ženklo paraišką.
6 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti (toliau – prašomas įregistruoti prekių ženklas arba prekių ženklas „La Española“), yra toliau pateikiamas vaizdinis žymuo:
7 Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priskiriamos peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti (toliau – Nicos sutartis) 29 ir 30 klasėms ir pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį aprašymą:
– 29 klasė: „Mėsa, žuvis, paukštiena ir žvėriena; mėsos ekstraktai; konservuoti, džiovinti, virti ir kepti vaisiai ir daržovės; drebučiai, uogienės, kompotai, kiaušiniai, pienas ir pieno produktai; maistiniai aliejai ir riebalai“;
– 30 klasė: „Kava, arbata, kakava, cukrus, ryžiai, tapijoka, sago kruopos, kavos pakaitalai; miltai ir grūdų produktai, duona, pyragas ir konditerijos gaminiai, ledai; medus, sirupas; mielės, kepimo milteliai; druska, garstyčios; padažai; prieskoniai, ledas“.
8 1998 m. lapkričio 23 d. prekių ženklo paraiška buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 89/98.
9 1999 m. vasario 19 d. La Española Alimentaria Alcoyana, SA, pateikė protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo (toliau – pirmasis protestas arba pirmoji protesto procedūra). Pirmasis protestas pateiktas dėl visų prekių, kurios buvo nurodytos Bendrijos prekių ženklo paraiškoje.
10 Šis protestas motyvuojamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta galimybe supainioti prašomą įregistruoti prekių ženklą su La Española Alimentaria Alcoyana priklausančių ankstesniu vaizdiniu prekių ženklu, kuriame yra vaizdinis elementas ir žodinis elementas „la española“ ir kuriam buvo taikoma apsauga dėl Nr. 1816147 įregistruoto Bendrijos prekių ženklo ir Ispanijoje Nr. 1816147 įregistruoto prekių ženklo. Bendrijos prekių ženklas Nr. 15909 buvo įregistruotas tam tikroms Nicos sutarties 29 klasės prekėms, tarp kurių nebuvo maistinių aliejų ir riebalų. Bendrijos prekių ženklas Nr. 15909, kaip ir ispaniškas prekių ženklas Nr. 1816147, taip pat buvo įregistruotas daugeliui prekių, priklausančių Nicos sutarties 30 klasei.
11 1999 m. vasario 23 d. įmonė Aceites Carbonell, tapusi Koipe Corporation, SL, pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo įregistravimo visų paraiškoje nurodytų prekių atžvilgiu. Šis protestas motyvuojamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte, 8 straipsnio 2 dalies c punkte ir 8 straipsnio 5 punkte numatyta galimybe supainioti prašomą įregistruoti prekių ženklą ir toliau pateikiamą ankstesnį vaizdinį ieškovės prekių ženklą „Carbonell“ (toliau – ankstesnis prekių ženklas arba prekių ženklas „Carbonell“):
12 Siekdama įrodyti ankstesnio prekių ženklo egzistavimą ieškovė rėmėsi Ispanijoje Nr. 994364, 1238745, 1698613, 28270, 252783, 994365 įregistruotais prekių ženklais, Nr. 338681 įregistruotu Bendrijos prekių ženklu, tarptautinėmis registracijomis Nr. 244428 ir 528639, taip pat Airijoje, Danijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje įregistruotais nacionaliniais prekių ženklais. VRDT protestų skyrius, įvertinęs pateiktus dokumentus nurodytų teisių buvimui ir galiojimui įrodyti, nusprendė, kad ieškovė sugebėjo įrodyti tik šių keturių prekių ženklų registracijų buvimą:
– 1982 m. spalio 20 d. Ispanijoje Nr. 994364 įregistruoto prekių ženklo Nicos sutarties 29 klasei priklausančiam „grynam alyvuogių aliejui“;
– 1988 m. birželio 20 d. Ispanijoje Nr. 1238745 įregistruoto prekių ženklo Nicos sutarties 29 klasei priklausančiam „alyvuogių aliejui“;
– 1994 m. sausio 5 d. Ispanijoje Nr. 1698613 įregistruoto prekių ženklo Nicos sutarties 29 klasei priklausančiam „alyvuogių aliejui“;
– 2000 m. sausio 24 d. Nr. 338681 įregistruoto Bendrijos prekių ženklo Nicos sutarties 29 klasei priklausančiam „alyvuogių aliejui“.
13 Vėliau 1999 m. rugsėjo 29 d. VRDT adresuotu laišku įstojusi į bylą šalis sutrumpino prekių, kurioms prašoma registracija, sąrašą:
– 29 klasė: „maistiniai aliejai ir riebalai“;
– 30 klasė: „majonezo padažas ir actas“.
14 Per pirmąją protesto procedūrą 2000 m. vasario 22 d. Protestų skyriaus sprendimu Nr. 259/2000 prašomą įregistruoti prekių ženklą atsisakyta registruoti Nicos sutarties 30 klasei priklausančioms prekėms. Tačiau šiuo sprendimu Protestų skyrius atmetė La Española Alimentaria Alcoyana protestą dėl Nicos sutarties 29 klasei priklausančių prekių. Šį sprendimą patvirtino VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba 2003 m. vasario 17 d. Sprendimu byloje R 326/2000‑4. Todėl įstojusios į bylą šalies Bendrijos prekių ženklo paraiška yra susijusi tik su Nicos sutarties 29 klasei priklausančiomis prekėmis.
15 1999 m. vasario 23 d. Protestą VRDT protestų skyrius atmetė 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Nr. 2084/2000 dėl to, kad nagrinėjami žymenys iš esmės kėlė skirtingą vizualinį įspūdį, visiškai neturėjo panašių elementų fonetiniu atžvilgiu ir konceptualus ryšys, susijęs su agrokultūriniu pobūdžiu ir kilme, buvo labai nedidelis, o tai pašalino bent kokią galimybę supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas.
16 2001 m. sausio 19 d. ieškovė VRDT pateikė apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo. 2004 m. gegužės 11 d. VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba sprendimu byloje R 1109/2000‑4 (toliau – ginčijamas sprendimas) šią apeliaciją atmetė. Ji patvirtino, kad šių žymenų keliamas bendras vizualinis įspūdis skyrėsi. Iš tikrųjų ji pažymėjo, kad vaizdiniai elementai, kurie iš esmės buvo alyvmedžių plantacijoje sėdinčio žmogaus paveikslėlis, turėjo tik nedidelį skiriamąjį požymį alyvų aliejaus atžvilgiu, o tai leido suteikti žodiniams elementams „la española“ ir „carbonell“ esminę reikšmę. Kalbant apie fonetinį ir konceptualų žymenų palyginimą, ji konstatavo, kad ieškovė nepaneigė visiško žodinių elementų sutapimo nebuvimo nei konceptualaus ryšio tarp žymenų, dėl kurių kilo ginčas, menkumo. Galiausiai ji pripažino, kad Protestų skyrius turėjo pareikšti nuomonę dėl ankstesnių prekių ženklų žinomumo. Tačiau ji manė, kad toks vertinimas bei Protestų skyriui pateiktų dokumentų minėtam žinomumui įrodyti įvertinimas nebuvo neišvengiamai būtinas, nes nebuvo įvykdyta viena iš išankstinių sąlygų įvertinti galimybę supainioti su gerą vardą turinčiu ar plačiai žinomu prekių ženklu, t. y. žymenų panašumo buvimą.
Procesas ir šalių reikalavimai
17 2004 m. rugpjūčio 31 dieną Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje gautu pareikšimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
18 Pirmosios instancijos teismui skirtu 2004 m. lapkričio 8 d. laišku ieškovė paprašė pridėti prie bylos medžiagos Ispanijos prekybos rūmų Belgijoje ir Liuksemburge patvirtinimą dėl prekių ženklo „Carbonell“ žinomumo. Šis patvirtinimas buvo persiųstas ieškovei po to, kai ji pareiškė ieškinį, nors ir buvo prašiusi tai padaryti anksčiau. Pirmosios instancijos teismas patenkino šį prašymą 2004 m. lapkričio 17 d. Sprendimu.
19 2005 m. kovo 1 d. VRDT pateikė atsakymą į ieškinį. 2005 m. sausio 17 d. įstojusi į bylą šalis pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą. 2005 m. gegužės 10 d. gautu laišku ieškovė paprašė leisti pateikti dubliką, tačiau Pirmosios instancijos teismas 2005 m. gegužės 23 d. Sprendimu šį prašymą atmetė.
20 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Pirmosios instancijos teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
21 Per 2007 m. kovo 14 d. posėdį buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
22 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– pripažinti, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas yra negaliojantis, arba prireikus nurodyti atmesti Bendrijos prekių ženklo paraišką,
– priteisti iš VRDT ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas per procedūrą Ketvirtojoje apeliacinėje taryboje.
23 VRDT Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
24 Įstojusi į bylą šalis Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį ir patvirtinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
25 Per posėdį įstojusi į bylą šalis atsisakė prašymo iškviesti jos asmeninį atstovą bei savo prieštaravimo dėl priimtinumo dėl ieškovės atstovo advokato įgaliojimų.
Dėl priimtinumo
Dėl prašymo, kad Pirmosios instancijos teismas pripažintų, jog prašomas įregistruoti prekių ženklas yra negaliojantis, arba prireikus nurodytų atmesti jo paraišką, priimtinumo
Šalių argumentai
26 VRDT mano, kad antrasis ieškovės reikalavimas, kuriuo prašoma, kad Pirmosios instancijos teismas pripažintų prekių ženklą „La Española“ negaliojančiu arba prireikus nurodytų atmesti Bendrijos prekių ženklo paraišką, yra nepriimtinas, nes Pirmosios instancijos teismas neturi teikti nurodymų VRDT, o pastaroji turi padaryti išvadas iš teismo sprendimų rezoliucinių dalių bei motyvų (2002 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Institut fur Lernsysteme prieš VRDT – Educational Services (ELS), T‑388/00, Rink. p. II‑4301, 19 punktas).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
27 Antrąjį ieškovės reikalavimą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje ieškovė prašo pripažinti, kad prekių ženklas „La Española“ yra negaliojantis. Antrojoje dalyje ji prašo nurodyti atsisakyti įregistruoti šį prekių ženklą.
28 Kalbant apie prašymą pripažinti prekių ženklą „La Española“ negaliojantį, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 40/94 62 straipsnio 3 dalis numato, jog Apeliacinių tarybų sprendimai įsigalioja, jeigu buvo pareikštas ieškinys Bendrijos teisme, nuo tokio ieškinio atmetimo dienos. Todėl, kaip teisingai nurodo VRDT, prašomas įregistruoti prekių ženklas dar nebuvo įregistruotas ir negali būti panaikintas. Dėl to pirmoji ieškovės antrojo reikalavimo dalis neturi dalyko.
29 Kalbant apie šio reikalavimo antrąją dalį, ieškovė Pirmosios instancijos teismo iš esmės prašo priimti sprendimą, kurį, jos manymu, turėjo priimti VRDT, t. y. sprendimą, konstatuojantį, kad įvykdytos protesto sąlygos, vadinasi, VRDT jį vykdytų atsisakydama įregistruoti prašomą prekių ženklą.
30 Todėl ieškovė prašo pakeisti ginčijamą sprendimą, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalyje. Iš tikrųjų šiuo prašymu nesiekiama, kad Pirmosios instancijos teismas kaip nors įpareigotų VRDT ką nors padaryti arba ne, nes tai būtų pastarajai skirtas nurodymas. Atvirkščiai, juo siekiama, kad Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kaip ir Apeliacinė taryba, ar prašomas įregistruoti prekių ženklas gali būti registruojamas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Toks sprendimas yra viena iš priemonių, kurių gali imtis Pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise pakeisti sprendimą (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MFE Marienfelde prieš VRDT – Vétoquinol (HIPOVITON), T‑334/01, Rink. p. II‑2787, 19 punktą ir 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Freixenet prieš VRDT (Balto matinio butelio forma), T‑190/04, Rink. p. II‑0000, 17 punktą).
31 Iš to matyti, kad antrojo ieškovės reikalavimo antroji dalis yra priimtina.
Dėl ieškovės atstovo įgaliojimų apimties
Šalių argumentai
32 Įstojusi į bylą šalis nurodo, kad ieškovės advokatui suteikti įgaliojimai neleidžia jam atstovauti jai Pirmosios instancijos teisme. Įstojusios į bylą šalies teigimu, notariškai patvirtinti ieškovės suteikti įgaliojimai J. Munguía Arsuaga leidžia pastarajam atstovauti jai Ispanijos, o ne Bendrijos teismuose. Todėl J. Munguía Arsuaga suteikti įgaliojimai Fernández de Béthencourt, t. y. advokatui, kuris pasirašė ieškinį ieškovės vardu ir už ją, viršija J. Munguía Arsuaga suteiktus įgaliojimus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
33 Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 5 dalies b punktas reikalauja, kad, kai ieškovas yra privatinės teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, kartu su ieškiniu jis pateikia įrodymą, jog advokato įgaliojimus jam tinkamai suteikė asmuo, kuris turi teisę tai daryti.
34 Iš 2004 m. rugpjūčio 16 d. notariškai patvirtintų suteiktų įgaliojimų ieškovės atstovui J. Munguía Arsuaga matyti, kad jis turėjo įgaliojimus pats atstovauti ieškovei ar suteikti įgaliojimus advokatams šiuo klausimu „tiek nacionaliniu, tiek viršnacionaliniu lygiu“, o tai apima atstovavimą Pirmosios instancijos teisme. Todėl stebėtina, kodėl ieškovė tvirtina, kad J. Munguía Arsuaga suteikti įgaliojimai Fernández de Béthencourt viršija pirmajam suteiktus įgaliojimus. Šis teiginys akivaizdžiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms.
35 Iš to matyti, kad šis nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.
Dėl įsiteisėjusio sprendimo galios principo taikymo
Šalių argumentai
36 Įstojusi į bylą šalis mano, kad šioje byloje taikoma išimtis dėl galutinio sprendimo galios, numatyta Reglamento Nr. 40/94 55 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią prašymas panaikinti arba paskelbti negaliojančiu nepriimamas, jeigu ieškinys dėl tokio pat dalyko ir tokiu pat pagrindu, dalyvaujant toms pačioms šalims, buvo išnagrinėtas valstybės narės teisme ir įgijo galutinio sprendimo galią.
37 Įstojusi į bylą šalis mano, kad 1997 m. liepos 7 d. vieno Ispanijos teismo, t. y. Audiencia Provincial de Sevilla (Sevilijos provincijos teismas, Ispanija) sprendimas turi būti laikomas kaip galutinio sprendimo galią turintis sprendimas Reglamento Nr. 40/94 55 straipsnio 3 dalies prasme, nes jis susijęs su tomis pačiomis šalimis, tuo pačiu dalyku ir tuo pačiu pagrindu kaip ir ši byla. Iš tikrųjų aptariamas teismo sprendimas susijęs su ieškovės ir į bylą įstojusios šalies ginču, kuriame ieškovė bandė užkirsti kelią įstojusiai į bylą šaliai pasinaudoti prekių ženklui „La Española“ tapačiu ispanišku prekių ženklu remdamasi draudimu imituoti, kurį numato 1991 m. sausio 10 d. Įstatymas Nr. 3/1991 dėl nesąžiningos konkurencijos (ley 3/1991, de 10 de enero, de competencia desleal, BOE, Nr. 10, 1991 m. sausio 11 d., p. 959). Aptariamame teismo sprendime nuspręsta, kad abu prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, sutampa, ir pripažįstama, kad ieškovė klydo. Šis sprendimas tapo galutiniu, kai Tribunal Supremo (Aukščiausiasis teismas, Ispanija) 1999 m. vasario 16 d. Nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą. Todėl įstojusi į bylą šalis reikalauja šį ieškinį pripažinti nepriimtiną.
38 Ieškovė ir VRDT per posėdį nurodė, kad Reglamento Nr. 40/94 55 straipsnis netaikomas šioje byloje, nes šios bylos ir tos, kurioje priimtas Audiencia Provincial de Sevilla sprendimas, nei pagrindas, nei dalykas nėra tapatūs.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
39 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos prekių ženklų režimas yra autonominė sistema, kurią sudaro taisyklių ir siekiamų specifinių tikslų visuma ir kurios taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos (2000 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Messe München prieš VRDT (electronica), T‑32/00, Rink. p. II‑3829, 47 punktas ir 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Sadas prieš VRDT – LTJ Diffusion (ARTHUR ET FELICIE), T‑346/04, Rink. p. II‑4891, 70 punktas).
40 Todėl Apeliacinės tarybos sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis vien Bendrijos teismo pateiktu Reglamento Nr. 40/94 išaiškinimu, o ne nacionalinių teismų praktika (2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Laboratorios RTB prieš VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, Rink. p. II‑2821, 53 punktas; 2003 m. lapkričio 4 d. Sprendimo Díaz prieš VRDT – Granjas Castelló (CASTILLO), T‑85/02, Rink. p. II‑4835, 37 punktas ir 2004 m. liepos 13 d. Sprendimo AVEX prieš VRDT – Ahlers (a), T‑115/02, Rink. p. II‑2907, 30 punktas).
41 Bendrijos režimo autonomiškumo principas yra taikomas a fortiori tokiomis situacijomis, kokios yra šioje byloje, nes Audiencia Provincial de Sevilla sprendimas pagrįstas ne Reglamento Nr. 40/94 taisyklėms analogiškomis taisyklėmis, o Įstatymu dėl nesąžiningos konkurencijos.
42 Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 40/94 55 straipsnio 3 dalis yra pirmiau minėto principo išimtis. Šis nuostata tik numato, kad VRDT turi laikyti nepriimtiną prašymą panaikinti ar paskelbti negaliojančiu jau įregistruotą Bendrijos prekių ženklą, jeigu prašymo dalykas yra tas pats, t. y. minėto Bendrijos prekių ženklas panaikinimas ar paskelbimas negaliojančiu, o nacionalinis teismas nusprendė dėl tokio paties pagrindo tarp tų pačių šalių ir šis sprendimas įgijo galutinio sprendimo galią.
43 Todėl ši nuostata negali turėti jokios įtakos šio ieškinio, kuris nėra prašymas nei panaikinti, nei paskelbti negaliojančiu ir kuris buvo pateiktas ne VRDT, o Pirmosios instancijos teismui, priimtinumui.
44 Pagaliau papildomai reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina įstojusi į bylą šalis, 1997 m. liepos 7 d. Sprendime Audiencia Provincial de Sevilla išspręstos bylos pagrindas ir dalykas nesutampa su šios bylos. Kalbant apie pagrindą, byla buvo susijusi su Ispanijos įstatymo dėl nesąžiningos konkurencijos pažeidimu, o šiuo metu nagrinėjama byla susijusi su Reglamentu Nr. 40/94. Kalbant apie pirmos bylos dalyką, reikia pažymėti, kad Audiencia Provincial de Sevilla sprendimas iš esmės buvo pagrįstas 1987 m. birželio 10 d. Tribunal Supremo sprendimu, kuris nepripažino prekių ženklo „Carbonell“ suderinamumo su prašomu įregistruoti prekių ženklu. Šis Tribunal Supremo sprendimas buvo susijęs vien tik su tuo, ar įstojusios į bylą šalies prekių ženklas, kuris labai panašus į prašomą įregistruoti prekių ženklą, suderinamas su ieškovei priklausančiu prekių ženklu „La Española“, įregistruotu „kiaulienos gaminiams“, priklausantiems Nicos sutarties 29 klasei. Todėl negalima konstatuoti, kad dalykas kaip nors sutampa, nes nagrinėjami prekių ženklai skiriasi nuo prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas šioje byloje.
45 Todėl nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.
Dėl esmės
46 Ieškovė remiasi dviem ieškinio pagrindais dėl panaikinimo, susijusiais su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktu bei pareiga įvertinti ankstesnio prekių ženklo gero vardo įrodymus.
Pirminės pastabos
47 Šalys nesutaria dėl registracijų, į kurias reikia atsižvelgti siekiant įvertinti, ar egzistuoja teisė pateikti protestą, kurią pripažinti reikalauja ieškovė. Ji tvirtina, kad reikia atsižvelgti tik į registracijas Ispanijoje ir Bendrijos prekių ženklo registraciją, į kurias atsižvelgė Protestų skyrius bei Apeliacinė taryba, bet ir į kitas registracijas, kuriomis ji remiasi. VRDT ir įstojusi į bylą šalis ginčija šį teiginį ir atsikerta, jog kadangi ieškovė Bendrijos prekių ženklo registraciją Nr. 338681 pateikė vėliau už prašomo įregistruoti Bendrijos prekių ženklo paraišką, Apeliacinė taryba neprivalėjo į ją atsižvelgti.
48 Tačiau Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis klausimas šioje byloje nėra svarbus. Iš tikrųjų ginčijamas sprendimas iš esmės pagrįstas tuo, kad prekių ženklo „Carbonell“ vaizdinis elementas nepanašus į prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdinį elementą. Prekių ženklo „Carbonell“ vaizdinis elementas yra tapatus visoms registracijoms, kuriomis remiasi ieškovė – tiek toms, į kurias Apeliacinė taryba atsižvelgė, tiek toms, kurias ji atmetė.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
Šalių argumentai
49 Ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą, nes jame neatsižvelgiama nei į tai, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, iš pirmo žvilgsnio iš esmės yra panašūs ir todėl rinkoje gali sukelti galimybę supainioti, nei į tai, kad prekės, dėl kurių pateikta registracijos paraiška, yra tapačios ankstesniu prekių ženklu žymimoms prekėms.
50 Kalbant apie prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių panašumą, ieškovė nurodo, pirma, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą ginčijamo sprendimo 17 punkte padarydama išvadą, jog dalis šių prekių yra tapačios (maistiniai aliejai ir riebalai) ir dalis – labai panašios (druska, garstyčios, actas, padažai, prieskoniai), o likusi dalis – skirtingos. Ji nurodo, kad atsižvelgus, pirma, į prekių sąrašo sutrumpinimą, kurį padarė įstojusi į bylą šalis savo 1999 m. rugsėjo 29 d. laiške, taip pat, antra, į tai, kad atsisakyta įregistruoti prekių ženklą „La Española“ Nicos sutarties 30 klasei priklausančioms prekėms, prekės, kurioms prašoma registracijos, yra tapačios toms, kuriomis prekiaujama su jos ankstesniu prekių ženklu, nes prekių ženklu „Carbonell“ saugomas alyvuogių aliejus (Nicos sutarties 29 klasė) patenka tarp „mastinių aliejų ir riebalų“, nurodytų Bendrijos prekių ženklo paraiškoje. Ieškovė nurodo, kad todėl turi būti taikoma Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią, bendrai vertinant galimybę supainioti, nedidelį žymenų panašumą gali kompensuoti šiuo prekių ženklu žymimų prekių tapatumas (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Canon, C‑39/97, Rink. p. I‑5507, 17 punktą ir 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Marca Mode, C‑425/98, Rink. p. I‑4861, 40 punktą).
51 Antra, ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba padarė vertinimo klaidą dėl vizualios prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, analizės, manydama, jog vaizdinis elementas turi neryškų skiriamąjį požymį, ir suteikdama daugiau reikšmės žodiniam elementui. Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba, atlikdama palyginamąjį įvertinimą, turėjo labiau sutelkti dėmesį ties vaizdinių elementų, esančių dominuojančiomis prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, sudedamosios dalimis, panašumais.
52 Todėl ieškovė nurodo, kad tokio piešinio, kuris yra ankstesniame prekių ženkle, naudojimas nėra nei būtinas, nei įprastas alyvuogių aliejaus prekyboje. Skirtingai nuo alyvmedžių ar alyvuogių pavaizdavimo, moters, dėvinčios akivaizdžiai tradiciniu apdaru, piešinys pirmajame plane nėra įprastas. Šiuo atžvilgiu ji prideda notaro pažymą, patvirtinančią fotografijų rinkinio apie prekių ženklus, kuriais žymimas Ispanijos teritorijoje pardavinėjamas alyvuogių aliejus ir kurie kartu užima 95 % šios rinkos, tikrumą; iš šio rinkinio matyti, kad, išskyrus prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, nė vienoje etiketėje, kuria žymimos šios prekės, moteris nėra pavaizduota.
53 Ieškovė nurodo, kad, atvirkščiai, pavadinimas „la española“ neturi jokio skiriamojo požymio. Ji pažymi, jog žodžiai „España“ ir „española“ yra plačiai vartojami ir jų reikšmė yra visiems žinoma, net ir tiems, kurie nemoka ispanų kalbos. Šalyse, kuriose nevartojama ispanų kalba, pavadinimas „la española“ suprantamas kaip apibūdinantis prekės geografinę kilmę.
54 Ieškovė taip pat nurodo, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į tai, jog paprastas vartotojas suvokia prekių ženklą kaip visumą, ir neanalizavo atskirų jo dalių. Ji pažymi, jog vartotojas dažniausiai perka jos prekes didelėse patalpose, kur ši prekė yra išdėliota lentynose, kad vartotojas ją iš karto pasiimtų, neprašydamas žodžiu. Ieškovė mano, jog susirinkdamas atskirus pirkinius įvairiose prekybos vietose, vartotojas praranda nedaug laiko. Tokiomis aplinkybėmis pirkimas yra masinis, neapgalvotas ir nesąmoningas veiksmas, o nesąmoningumą sustiprina tai, kad prekės išdėliotos toje pačioje vietoje, o tai padidina galimybę supainioti. Iš tikrųjų vartotojas labiau vadovausis įspūdžiu nei tiesioginiu įvairių prekių ženklų palyginimu. Paprastai jis bus mažiau pastabus nei specialių žinių turintis vartotojas. Iš to ieškovė daro išvadą, kad renkantis prekę lemiama yra vizualinė etiketės, ant kurios užrašytas prekių ženklas, įtaka.
55 Trečia, ieškovė išvardija šešiolika ankstesnio ir prašomo įregistruoti prekių ženklo sutapimų.
56 Ieškovė pastebi, kad šie dviejų piešinių sutapimai vizualiu požiūriu sukuria labai panašų bendrą įspūdį. Todėl net jeigu paprastas vartotojas galėtų pastebėti tam tikrus šių dviejų žymenų skirtumus, galimybė nustatyti šių dviejų prekių ženklų ryšį yra visiškai reali.
57 Ketvirta, ieškovė nurodo, kad atsižvelgiant į žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą visuomenė gali manyti, jog prašomas įregistruoti prekių ženklas paprasčiausiai yra prekių ženklo „Carbonell“ variantas. Ji pastebi, jog pagal teismo praktiką gali būti, kad įmonė naudoja išvestinius prekių ženklus iš pagrindinio prekių ženklo ir turinčius bendrų dominuojančių elementų, siekiant atskirti skirtingas gamybos linijas (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Koubi prieš VRDT – Flabesa (CONFORTFLEX), T‑10/03, Rink. p. II‑719, 61 punktą). Šiuo klausimu ieškovė patikslina pardavinėjanti įvairias alyvuogių aliejaus rūšis, žymimas tuo pačiu piešiniu, tačiau atskirtus įvairiais pavadinimais, kaip antai „carbonell“, „fontana“, „finoliva“, „sotoliva“ ir „mezquita“.
58 Galiausiai ieškovė pastebi, kad jos naudojamas paveikslėlis yra esminis „Carbonell“ atžvilgiu, nes jis vartotojui leidžia automatiškai nustatyti jos prekių kilmę, nesant reikalo įrašyti pavadinimą „carbonell“.
59 VRDT sutinka, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą neatsižvelgusi į prekių, dėl kurių pateikta registracijos paraiška, sąrašo sutrumpinimą. Ji pripažįsta, jog alyvuogių aliejus (ankstesniu prekių ženklu saugoma prekė) yra tapati prekė maistiniams aliejams ir riebalams, dėl kurių pateikta registracijos paraiška, kai pastarosios prekės yra alyvuogių aliejus. Tačiau VRDT ir įstojusi į byla šalis mano, jog tokia klaida neturėjo esminės įtakos ginčijamam sprendimui, nes jis pagrindžia protesto atmetimą tuo, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, nėra panašūs, o ne tuo, kad aptariamos prekės nebuvo nei tapačios, nei panašios. Įstojusi į bylą šalis priduria, jog nereikia sieti jokių pasekmių su tuo, kad ginčijamame sprendime vardijamos kitos prekės, nes Protestų skyrius, kaip ir Apeliacinė taryba, niekada neginčijo, kad prekės iš dalies tapačios.
60 VRDT patvirtina Apeliacinės tarybos vertinimą, pagal kurį žymenys, dėl kurių kilo ginčas, sukelia kitokį vizualinį įspūdį.
61 VRDT ir įstojusi į bylą šalis mano, jog šiam ginčui reikia taikyti Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią visapusiškas galimybės supainioti vertinimas, kiek jis susijęs su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu nagrinėjamų prekių ženklų panašumu, turi būti pagrįstas bendru jų sukeliamu įspūdžiu, atsižvelgiant visų pirma į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus (1997 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo SABEL, C‑251/95, Rink. p. I‑6191, 23 punktas ir 1999 m. birželio 22 d. Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, Rink. p. I‑3819, 25 punktas). VRDT mano, kad Protestų skyriaus vertinimai dėl bendro įspūdžio, kurį vartotojui sukelia žymenys, dėl kurių kilo ginčas, kuriuos pakartojo Apeliacinė taryba, atitinka teismo praktiką. Iš tikrųjų šiuose vertinimuose atsižvelgta į tai, kad šie vaizdiniai elementai gali būti susieti su preke ir dėl to turėti nedidelę įtaką žymens suvokimui.
62 VRDT pritaria, kad tradiciniu kostiumu vilkinčios sėdinčios moters piešinys gali būti skiriamasis aptariamų prekių atžvilgiu. Tačiau ji mano, kad šiuo atveju bendri abiejų žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdiniai elementai neturi kokios nors ypatingos skiriamosios galios. Šiuo klausimu ji mano, kad joks konkurentas negali pasisavinti kaimiško peizažo su alyvmedžiais (nei šiame peizaže naudojamų spalvų kombinacijos) paveikslėlio, nes jis yra glaudžiai susijęs su žymima preke (alyvuogių aliejumi) ir jo kilme. Be to, negalima pasisavinti idėjos pavaizduoti moterį. Įstojusi į bylą šalis savo ruožtu nurodo, kad prekių ženklams, dėl kurių kilo ginčas, bendri vaizdiniai elementai yra susiję su bendrais dalykais arba bendromis dalykų kategorijomis, o šie dalykai turi nedidelę skiriamąją galią.
63 Įstojusi į bylą šalis ginčija notariškai patvirtinto akto, kurį pateikė ieškovė siekdama įrodyti, kad joks Ispanijos teritorijoje pardavinėjamo alyvuogių aliejaus prekių ženklas nevaizduoja moters, įrodomąją galią. Kaip priešingus pavyzdžius ji išvardija kitus prekių ženklus, kurie naudoja besiplaikstančia suknele ar čigonės drabužiais vilkinčios moters paveikslėlį, ir šiuo klausimu pateikia įvairių dokumentų.
64 Šiuo klausimu VRDT mano, kad labai svarbus yra aptariamų žymenų sukeliamo vaizdinio įspūdžio žodinis elementas ir kad akivaizdu, jog elementai „la española“ ir „carbonell“ vizualiu požiūriu labai skiriasi.
65 Nors VRDT pritaria, kad žodžių junginys „la española“ pats savaime nėra labai skiriamasis, ji vis dėlto neigia, jog į juos nereikia atsižvelgti, lyginant žymenis, dėl kurių kilo ginčas, kaip kad tvirtina ieškovė. VRDT nuomone, reikia atsižvelgti į tai, kad sudėtinių prekių ženklų, kuriuos sudaro vaizdiniai elementai ir žodinis elementas, atveju žodinis elementas paprastai atlieka esminį vaidmenį, nes vartotojui jį paprasčiau atsiminti ir jis yra mažiau dviprasmiškas kalbant apie prekių ženklo nustatymą ir trečiųjų asmenų informavimą apie jį. Savo ruožtu įstojusi į bylą šalis pažymi, jog iš esmės žodinis elementas yra dominuojantis dėl to, kad vartotojas identifikuoja sudėtinius prekių ženklus pagal jų vardą, visų pirma kai vartotojas prašo jo žodžiu, ir todėl kad vaizdinis elementas tam tikrais atvejais yra nereikalingas, kaip radijo reklamos atveju.
66 Įstojusi į bylą šalis patvirtina analizę, pagal kurią pavadinimai „la española“ ir „carbonell“ yra svarbiausi elementai. Kalbant apie pirmąjį pavadinimą, ji priduria, kad šią svarbą dar labiau sustiprina prekių ženklo „Española“ žinomumas.
67 VRDT, palaikoma įstojusios į bylą šalies, konstatuoja, kad aptariami žymenys ypač nesiskiria kalbant apie bendrą nupieštos moters vaizdą, tiek dėl jos pozos, aprangos ir veido bruožų, tiek dėl to, kad Bendrijos prekių ženklo paraiškoje moteris rankose laiko ąsotį, o prekių ženkle „Carbonell“ ji vaizduojama pakeltomis rankomis ir besilaikanti už alyvmedžio šakos. Be to, Tarnyba pastebi, kad ankstesniame prekių ženkle moteris vaizduojama atsisėdusi ant nedidelės sienos, ant kurios padėti du tradiciniai bidonai, o prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškoje esančiame piešinyje nematyti, ant ko moteris sėdi.
68 Galiausiai konceptualiu požiūriu VRDT nurodo, kad vartotojas žodį „carbonell“ suvoks kaip pavardę, o vaizdinis elementas sukels jam asociaciją su natūralia ir tradicine prekės kilme. Kalbant apie prašomą įregistruoti prekių ženklą, tiek pats vaizdinis elementas, tiek pavadinimas „la española“ visuomenei turėtų sukelti aiškią asociaciją su gamtine ir geografine prekės kilme. VRDT iš to daro išvadą, kad tarp aptariamų prekių egzistuoja ryšys, kuris gali būti laikomas gamtinės prekių kilmės nuoroda. Taryba pažymi, kad toks ryšys yra paprasčiausiai susijęs su prekių charakteristikomis ar kokybe, o ne su jų komercine kilme.
69 VRDT tvirtina, kad Apeliacinė taryba nepadarė jokios klaidos vertindama žymenis nusprendusi, jog nagrinėjami žymenys nėra nei tapatūs, nei panašūs ir kad todėl neegzistuoja supainiojimo galimybė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme (2004 m. spalio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vedial prieš VRDT, C‑106/03 P, Rink. p. I‑9573, 53 ir 54 punktai). VRDT priduria, kad dėl tos pačios priežasties veiksnių tarpusavio priklausomybės principas nėra taikytinas šioje byloje.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
70 Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba pripažįsta (17 punktas), jog prekių ženklu „Carbonell“ saugomos prekės ir tos, kurios nurodytos prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškoje, iš dalies tapačios (maistiniai aliejai ir riebalai, priklausantys Nicos sutarties 29 klasei) ir iš dalies labai panašios (druska, garstyčios; actas, padažai; prieskoniai, priklausantys Nicos sutarties 30 klasei), o likusios prekės – skirtingos.
71 Tačiau, kaip teisingai nurodė ieškovė ir jai per posėdį pritarė VRDT bei įstojusi į bylą šalis, ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba turėjo tik padaryti išvadą, kad prekių ženklu „Carbonell“ žymimos prekės yra tapačios toms, kurios žymimos prašomu įregistruoti prekių ženklu, kai pastarosios prekės yra alyvuogių aliejus, ir prekių ženklu „Carbonell“ žymimų prekių bei tų, kurios žymimos prašomu įregistruoti prekių ženklu, kai pastarosios prekės yra kiti maistiniai riebalai, panašumas yra didelis. Iš tikrųjų tokia išvada peršasi po, pirma, prekių sąrašo sutrumpinimo, kuris atliktas 1999 m. rugsėjo 29 d. įstojusios į bylą šalies laišku, ir, antra, iš 2000 m. vasario 22 d. Protestų skyriaus sprendimo pirmojoje protesto procedūroje, kurioje ji atsisakė įregistruoti prekių ženklą „La Española“ Nicos sutarties 30 klasei priklausančioms prekėms, o tai 2003 m. vasario 17 d. Sprendimu patvirtino Ketvirtoji apeliacinė taryba.
72 Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai neatsižvelgė į teismo praktiką, pagal kurią bendrai vertinant galimybę supainioti mažą žymenų panašumą gali kompensuoti didelis prekių panašumas (minėto sprendimo Canon 17 punktas ir minėto sprendimo Marca Mode 40 punktas).
73 Tačiau ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba nusprendė, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, visiškai nepanašūs, nes jų vaizdiniai elementai alyvuogių aliejaus atžvilgiu turi nedidelį skiriamąjį požymį, o visiškai skirtingų jų žodinių elementų palyginimas turi esminę reikšmę. Būtent dėl to Apeliacinė taryba, netaikydama minėtos teismų praktikos, nusprendė, jog nėra jokios galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas.
74 Pirmosios instancijos teismas toliau nagrinės reikalavimus, susijusius su neryškiu vaizdinių elementų skiriamuoju požymiu, su žodinių elementų dominuojančiu požymiu ir su prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu bei galimybe juos supainioti.
– Dėl vaizdinių elementų skiriamojo požymio
75 Ginčijamo sprendimo 18 punkte Apeliacinė taryba, siekdama pagrįsti savo reikalavimą dėl neryškaus prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdinių elementų skiriamojo požymio, tik pažymėjo, kad juos iš esmės sudaro kaimiško peizažo fone, kalbant konkrečiai, alyvmedžių plantacijoje, sėdintis žmogus. Šią lakonišką analizę reikia suprati taip, kad Apeliacinė taryba perėmė Protestų skyriaus analizę, pagal kurią prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdiniai elementai turi nedidelį skiriamąjį požymį, nes jie yra įprasti alyvuogių aliejaus sektoriuje (ginčijamo sprendimo 9 punkto antra įtrauka).
76 Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba niekur nepatikslino priežasčių, dėl kurių ji manė, kad ginčijamas paveikslėlis yra įprastas alyvuogių aliejaus sektoriuje, ir nenurodė jokio kito prekių ženklo, turinčio panašų vaizdinį elementą kaip ir nagrinėjami prekių ženklai, išskyrus tuos, dėl kurių kilo ginčas.
77 Atvirkščiai, iš notariškai patvirtintoje pažymoje pateikto fotografijų rinkinio apie prekių ženklus, kuriais žymimas Ispanijos teritorijoje pardavinėjamas alyvuogių aliejus ir kurie užima 95 % šios rinkos, matyti, kad nė vienam iš šių prekių ženklų nenaudojamas moters paveikslėlis, išskyrus prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas. Nei VRDT, nei įstojusi į bylą šalis neginčijo šio dokumento teisingumo. Tačiau VRDT per posėdį ginčijo jo priimtinumą, motyvuodama tuo, kad jis nebuvo pateiktas per administracinę procedūrą. Tačiau dokumentas pateiktas kartu su ieškiniu, kaip to reikalauja Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalis, ir juo konkrečiai siekiama įrodyti, kad ginčijamame sprendime pateikta analizė dėl aptariamų vaizdinių elementų įprasto pobūdžio buvo neteisinga. Todėl jis yra priimtinas.
78 Negali būti priimtas įstojusios į bylą šalies argumentas, pagrįstas tuo, kad kitiems ispaniškiems alyvuogių aliejaus prekių ženklams naudojamas moters paveikslėlis ir pagal kurį aptariamas paveikslėlis nėra neįprastas tarp ispaniškų alyvuogių aliejaus prekių ženklų. Iš tikrųjų išnagrinėjus šiuos prekių ženklus matyti, kad jiems naudojamas moters paveikslėlis labai skiriasi nuo to, kuris pavaizduotas prekių ženkluose, dėl kurių kilo ginčas. Be to, šie prekių ženklai mažai aptinkami Ispanijos alyvuogių aliejaus rinkoje. Šių prekių ženklų nėra vieninteliame Pirmosios instancijos teismui pateiktame dokumente, iš kurio matyti įvairių alyvuogių aliejaus prekių ženklų paplitimas Ispanijoje, t. y. 2004 m. rugpjūčio 18 d. rinkos tyrimų bendrovės AC Nielsen Company SL ataskaitoje, kurio teisingumo neužginčijo nė viena iš šalių.
79 Tokiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime klaidingai nusprendė, jog prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdinis elementas yra įprastas Ispanijos alyvuogių aliejaus rinkoje.
80 Tačiau VRDT mano, kad priežastis, dėl kurios Apeliacinė taryba nusprendė, jog yra neryškus prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdinių elementų skiriamasis požymis, buvo ne panašių prekių ženklų buvimas šioje rinkoje, o tas pats motyvas, dėl kurio ji nusprendė, jog yra nedidelis prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, konceptualus ryšys, t. y. tai, kad jų vaizdiniai elementai susiję su nurodytų prekių agrikultūrine rūšimi ir kilme (ginčijamo sprendimo 9 punkto ketvirta įtrauka). Todėl paprastas vartotojas šiuose elementuose matys ne komercinę šių prekių kilmės nuorodą, o aliuziją į jo nepramoninę ir tradicinę gamybą.
81 Darant prielaidą, kad ginčijamas sprendimas gali būti aiškinamas taip, kaip nurodė VRDT, Pirmosios instancijos teismas negali pritarti pastarosios argumentui.
82 Pirma, nors ir būtų galima manyti, kad alyvmedžių plantacijos paveikslėlis daro nuorodą į neišvengiamai su alyvuogių aliejumi susijusį elementą, tokios pačios išvados negalima daryti kalbant apie sėdinčio žmogaus paveikslėlį. Savo atsakyme į ieškinį (50 punktas) pati VRDT pripažįsta, kad sėdinčios moters, vilkinčios tradiciniu tautiniu kostiumu, paveikslėlis gali būti skiriamasis nagrinėjamų prekių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas mano, kad nėra jokio pagrindo daryti išvados, jog sėdinčios moters paveikslėlis paprastam vartotojui daro nuorodą į prekės nepramoninę ir tradicinę kilmę, o ne į jos komercinę kilmę.
83 Tačiau VRDT mano, kad joks konkurentas negali pasisavinti moters piešinio. Tai, ar prekių ženklo elementus gali laisvai naudoti kiti konkurentai, nepatenka į prekių ženklo vaizdinio elemento skiriamojo požymio nagrinėjimą (pagal analogiją žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo SAT.1 prieš VRDT, C‑329/02 P, Rink. p. I‑8317, 36 punktą). Vienintelis šiame vertinime svarbus klausimas yra tas, ar analizuojamas žymuo yra skiriamasis, o tai yra klausimas, į kurį, kalbant apie sėdinčios moters paveikslėlį, VRDT jau atsakė teigiamai.
84 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovė nesiekia apskritai pasisavinti nei bet kokio alyvmedžių plantacijos, nei moters piešinio. Ji siekia išimtinumo konkretaus šių dviejų elementų kombinacijos piešinio, kuris yra jos prekių ženklo dalis, pavaizdavimui. Todėl ieškovė prieštarauja ne tam, kad įstojusi į bylą šalis savo prekių ženkle naudotų moters paveikslėlį, bet tam, kad ji naudotų tokį paveikslėlį, kuris, jos nuomone, yra panašus į jos.
85 Antra, reikia pažymėti, kad, kalbant apie prekių ženklo vaizdinį elementą, jo skiriamasis požymis gali būti nagrinėjamas dalimis, t. y. kiekvieno iš jo žodžių ar sudedamųjų dalių atžvilgiu atskirai, tačiau bet kokiu atveju turi priklausyti nuo visumos, kurią jie sudaro, nagrinėjimo. Vien tik aplinkybė, kad kiekvienas iš šių elementų atskirai neturi skiriamųjų požymių, nereiškia, kad skiriamojo požymio negali turėti jų derinys (pagal analogiją žr. minėto sprendimo SAT.1 prieš VRDT 28 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
86 VRDT ir įstojusi į bylą šalis vertina prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdinio elemento skiriamąjį požymį remdamosi atskira kiekvienos iš jo sudedamųjų dalių analize – pirmiausia alyvmedžių plantacijos bei sėdinčios moters paveikslėliais, taip pat papildomais prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, elementais, kaip antai raudoni rėmeliai ir vieta pavadinimams įrašyti, taip pat jų formos – visiškai neatsižvelgdamos į tai, kad kai kurios sudedamosios dalys, atskirai neturinčios skiriamojo požymio, kartu jį turėti gali.
87 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime klaidingai nusprendė, kad prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdiniai elementai turi neryškų skiriamąjį požymį.
– Dėl žodinių dalių dominuojančio požymio
88 Ginčijamo sprendimo 18 punkte Apeliacinė taryba pažymi, kad atsižvelgiant į nedidelę prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdinių elementų skiriamojo požymio svarbą, šių prekių ženklų žodinio elemento palyginimas šioje byloje įgyja esminę reikšmę, net jei prekių ženklo „La Española“ žodinis elementas pats savaime turi tik neryškų skiriamąjį požymį.
89 Pirmosios instancijos teismas mano, kad Apeliacinės tarybos vertinimas yra klaidingas.
90 Pirma, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog yra neryškus prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdinių elementų skiriamasis požymis. Todėl žodinių elementų palyginimas negali būti atliekamas remiantis šiuo vertinimu.
91 Antra, teismo praktikoje nustatyta, kad tokiomis aplinkybėmis, kai sudėtinio prekių ženklo žodinis elementas turi tokią pačią svarbą, kaip ir vaizdinis elementas, pastarasis elementas vizualiu požiūriu negali būti laikomas antraeiliu kitos žymens sudėtinės dalies atžvilgiu (pagal analogiją žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vedial prieš VRDT – France Distribution (HUBERT), T‑110/01, Rink. p. II‑5275, 53 punktą). Tuo labiau tai turi būti taikoma tokiomis aplinkybėmis, kai vaizdinis elementas užima daug daugiau vietos nei žodinis elementas.
92 Trečia, Pirmosios instancijos teismas mano, kad žodinis elementas „la española“ turi tik neryškų skiriamąjį požymį. Šis žodis yra bendrai vartojamas Ispanijoje ir suprantamas kaip apibūdinantis prekių geografinę kilmę. Iš tikrųjų, kaip matyti iš 1987 m. birželio 10 d. Tribunal Supremo sprendimo, kurį prie bylos medžiagos pridėjo įstojusi į bylą šalis, žodinį elementą „la española“ turi apie 100 prekių ženklų Ispanijoje, iš kurių daugiau nei 12 priklauso Nicos sutarties 29 klasei. Pati įstojusi į bylą šalis Protestų skyriuje (žr. 2000 m. vasario 22 d. Protestų skyriaus sprendimo Nr. 259/2000 3 puslapio paskutinę pastraipą ir 4 puslapio paskutinę pastraipą) ir Apeliacinėje taryboje (žr. 2003 m. vasario 17 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo byloje R 326/2000‑4 4 puslapio trečiąją ir ketvirtąją pastraipas) tvirtino, kad žodis „la española“ tapo įprastu terminu bendrinėje kalboje, kad yra tik neryškiai skiriamasis ir jis yra bendra sektoriaus nuoroda.
93 Kitose protesto procedūrose pati VRDT palaikė priešingą poziciją tai, kurią palaiko šiame procese. Protestų skyrius 2000 m. vasario 22 d. Sprendime Nr. 259/2000 (6 puslapio penktoji pastraipa), kurį patvirtino Ketvirtoji apeliacinė taryba (2003 m. vasario 17 d. Sprendimas byloje R 326/2000‑4) pirmojoje protesto procedūroje ir 2000 m. vasario 27 d. Sprendime Nr. 843/2000 (6 puslapio ketvirtoji pastraipa), nusprendė, kad žodis „la española“ turi tik nedidelę skiriamąją galią, nes jis yra įprastas pavadinimas maisto prekių sektoriuje, ir daro nuorodą į prekių geografinę kilmę. Be to, priešingai tam, kas buvo tvirtinta šioje byloje, Protestų skyrius savo 2000 m. vasario 22 d. Sprendime nustatė, jog kadangi bendras dviejų prekių ženklų elementas turi neryškų skiriamąjį požymį, vartotojo dėmesį turi patraukti ne žodis „la española“, o prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdinis elementas.
– Dėl prekių ženklų panašumo ir galimybės supainioti
94 Apeliacinė taryba mano, kad bendras vaizdinis aptariamų prekių ženklų sukeliamas įspūdis yra skirtingas ir dėl to juos įvertinus bendrai nematyti joks jų panašumas, o tai pašalina bet kokią galimybę supainioti.
95 Reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, p. 1), 4 straipsnio 1 dalies b punkto, kurio turinys iš esmės sutampa su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktu, aiškinimu, matyti, kad supainiojimo galimybė egzistuoja, jeigu visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių (minėtų sprendimų Canon 29 punktas ir Lloyd Schuhfabrik Meyer 17 punktas). Pagal tą pačią teismo praktiką visuomenės suklaidinimo galimybės vertinimas turi būti visapusiškas, atsižvelgiant į visus su nagrinėjama byla susijusius veiksnius (minėto sprendimo SABEL 22 punktas; minėtų sprendimų Canon 16 punktas ir Lloyd Schuhfabrik Meyer 18 punktas).
96 Toks vertinimas reiškia tam tikrą nagrinėjamų veiksnių tarpusavio priklausomybę ir visų pirma prekių ženklų panašumą bei žymimų prekių ar paslaugų panašumą. Taigi mažas prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnis gali būti kompensuojamas dideliu prekių ženklų panašumo laipsniu, ir atvirkščiai (minėtų sprendimų Canon 17 punktas ir Lloyd Schuhfabrik Meyer 19 punktas).
97 Iš veiksnių tarpusavio priklausomybės principo taip pat išplaukia, kad didelis prekių ženklų panašumo laipsnis sustiprėja dėl didelio prekių panašumo laipsnio, o tuo labiau dėl jų tapatumo.
98 Reikia taip pat pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką du prekių ženklai yra panašūs, kai atitinkamos visuomenės požiūriu jos yra vienodos bent jau iš dalies vienu ar keliais atitinkamais aspektais (2002 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Matratzen Concord prieš VRDT – Hukla Germany (MATRATZEN/Matratzen Markt Concord), T‑6/01, Rink. p. II‑4335, 30 punktas ir 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo L & D prieš VRDT – Sämann (Aire Limpio), T‑168/04, Rink. p. II‑0000, 91 punktas).
99 Visapusiškas galimybės supainioti vertinimas, kiek jis susijęs su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu nagrinėjamų prekių ženklų panašumu, turi būti pagrįstas bendru jų sukeliamu įspūdžiu, atsižvelgiant visų pirma į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus, taip pat į tai, kad paprastas vartotojas paprastai prekių ženklą suvokia kaip visumą ir nenagrinėja jo įvairių detalių (minėto sprendimo SABEL 23 punktas ir minėto sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 25 punktas).
100 Kalbėdamas apie vaizdinį požiūrį, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad abu prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, turi labai daug bendrų elementų, t. y.:
– jų etiketė yra taisyklingos formos, identiško dydžio stačiakampis su raudonais apvaliais kutais;
– jų etiketėje yra vertikalus paveikslėlis, kurio pirmame plane sėdi moteris, kurios drabužiai yra panašaus pobūdžio, abi dėvi sijoną, baltą palaidinę ir raudoną šalį su suplėšytais kraštais;
– abiejų pavaizduotų moterų plaukai surišti, jos turi po gėlę už dešinės ausies ir dekoratyvines šukutes;
– abiejų pavaizduotų moterų rankos yra nuogos, galva pakreipta į kairę ir jos sėdi ant rusvos spalvos sienelės;
– prie abiejų pavaizduotų moterų galvos pirmame plane yra alyvmedžio šakelė;
– viršutinėje juostoje, kuri yra išlenkta viršutinės etiketės dalies link ir išgaubta į vidų, palikta vietos užrašyti prekės pavadinimą;
– prekių ženklo pavadinimas įrašytas baltuose rėmeliuose esančiame raudoname fone apatinėje etiketės dalyje;
– šių rėmelių forma yra plokščia ties apatine etiketės dalimi ir išgaubta į jos vidų;
– prekių ženklo pavadinimas įrašytas tokio paties dydžio baltomis raidėmis raudoname fone su rėmeliais;
– tokiomis pačiomis spalvomis perteiktos alyvmedžių plantacijos, kurios perspektyva užima tam tikrą dalį paveikslėlio ir kuri pavaizduota už moters.
101 Pirmosios instancijos teismas mano, kad nagrinėjamų vaizdinių elementų panašumas tiek spalviniu požiūriu, tiek piešinio požiūriu yra svarbesnis nei nedideli skirtumai, kuriuos galima pamatyti tik po skrupulingo ir išsamaus išnagrinėjimo.
102 Konceptualiu požiūriu Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijamame sprendime (9 ir 19 punktai) pati Apeliacinė taryba mano, jog tarp prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, egzistuoja kad ir nedidelis konceptualus ryšys, susijęs su saugomų prekių pobūdžiu ir kilme.
103 Pirmosios instancijos teismas mano, kad abiem nagrinėjamiems prekių ženklams bendrų elementų visuma sukelia labai panašų bendrą vizualinį įspūdį, nes prekių ženklas „La Española“ labai tiksliai perteikia prekių ženklu „Carbonell“ pateikiamos informacijos esmę ir vizualinį įspūdį: tradicine suknele vilkinti moteris, sėdinti tam tikra poza prie alyvmedžio šakos alyvmedžių plantacijos fone – visuma apima beveik tapatų erdvės, spalvų, vietos, kur įrašyti pavadinimai, būdo, kaip tai įrašyta, išdėstymą.
104 Pirmosios instancijos teismas mano, kad dėl šio bendro panašaus sukelto įspūdžio vartotojas neišvengiamai gali supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas.
105 Šios galimybės supainioti nesumažina skirtingas žodinis elementas, nes, kaip jau buvo nuspręsta anksčiau, prašomo įregistruoti prekių ženklo žodinis elementas turi tik neryškų skiriamąjį požymį, nes jis daro nuorodą į prekės geografinę kilmę.
106 Iš tikrųjų reikia priminti, pirma, kad paprastas vartotojas tik retai turi galimybę tiesiogiai palyginti įvairius prekių ženklus ir remiasi netobulai prisimenamu jų vaizdu (minėto sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 26 punktas). Ši aplinkybė sustiprina akivaizdžiai matomų ir lengvai suvokiamų nagrinėjamų prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, elementų, kaip antai šioje byloje prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdinių elementų, svarbą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo CONFORFLEX 45 punktą).
107 Antra, reikia pažymėti, kad paprasto nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategorijos vartotojo suvokimas apie prekių ženklus yra vienas pagrindinių kriterijų atliekant visapusišką galimybės supainioti vertinimą (minėto sprendimo SABEL 23 punktas ir minėto sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 25 punktas). Šio bendro vertinimo tikslais paprastas vartotojas laikomas pakankamai informuotu ir protingai pastabiu bei nuovokiu, bet jo pastabumo lygis gali kisti atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategoriją (minėto sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 26 punktas).
108 Kadangi alyvuogių aliejus yra kasdieninio vartojimo prekės Ispanijoje, paprasto vartotojo pastabumo lygis jo išorės atžvilgiu yra mažesnis (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Georgika‑Pacific prieš VRDT (Reljefinis motyvas), T‑283/04, Rink. p. II‑0000, 41 punktą).
109 Trečia, reikia atsižvelgti į tai, kaip tai ginčijamame sprendime pripažįsta Apeliacinė taryba, kad alyvuogių aliejus paprastai perkamas didelėse patalpose ar parduotuvėse, kur ši prekė yra išdėliota lentynose. Tokio tipo pardavimo vietose, kaip tai tvirtina ieškovė, paprastas vartotojas susirinkdamas atskirus pirkinius įvairiose parduotuvės vietose praranda nedaug laiko ir žodžiu neprašo atskirų prekių, kurių jis ieško, bet iš karto eina prie lentynų, kur išdėliotos šios prekės, todėl prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, fonetiniai skirtumai neturi jokios reikšmės prekėms atskirti. Tokiomis aplinkybėmis vartotojui svarbesnis įspūdis, o ne tiesioginis įvairių prekių ženklų palyginimas, ir dažnai jis neskaito visų nuorodų ant kiekvieno indo su alyvuogių aliejumi. Daugeliu atveju jis tiesiog paima butelį, kurios etiketė jam sukelia vaizdinę asociaciją su prekių ženklu, kurio jis ieško. Tokiomis aplinkybėmis būtent prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, vaizdinis elementas įgyja didesnę reikšmę, priešingai nei tvirtinama ginčijamame sprendime, o tai padidina galimybę supainioti abu nagrinėjamus prekių ženklus.
110 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad kai prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra vertinami pagal atstumą ir greitį, kuriais vartotojas didelėje prekybos vietoje pasirenka ieškomas prekes, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumus sunkiau pamatyti, ir labiau matyti jų panašumai, nes paprastas vartotojas suvokia prekių ženklą kaip visumą ir nenagrinėja atskirų jo dalių.
111 Galiausiai reikia atsižvelgti į tai, kad pagal žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą ir pagal tai, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo žodinis elementas turi nedidelį skiriamąjį požymį, prašomą įregistruoti prekių ženklą vartotojas gali suprasti kaip išvestinį prekių ženklą, susijusį su prekių ženklu „Carbonell“, nurodantį kitokios kokybės alyvuogių aliejų nei tas, kurį žymi šis prekių ženklas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo CONFORTFLEX 61 punktą). Iš tikrųjų, kaip matyti iš bylos medžiagos, prekių ženklas, kuris Ispanijoje egzistuoja nuo 1904 m., Ispanijos rinkoje tapatinamas su alyvuogių aliejumi, o paveikslėlis, kuris jam naudojamas, automatiškai identifikuoja šį prekių ženklą.
112 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad Apeliacinė taryba padarė klaidingą išvadą, jog nėra jokios galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas (24 punktas). Atvirkščiai, iš visų Pirmosios instancijos teismo teiginių matyti, kad egzistuoja galimybė supainioti šiuos prekių ženklus.
113 Todėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktu pagrįstam pirmajam ieškinio pagrindui turi būti pritarta.
114 Todėl nesant būtinybės nagrinėti antrojo ieškinio pagrindo, remiantis Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 3 dalimi, reikia pakeisti ginčijamą sprendimą taip, kad Apeliacinei tarybai ieškovės pateikta apeliacija būtų pripažinta pagrįsta ir dėl to būtų patenkintas protestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
115 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio reglamento 136 straipsnio 2 dalį šalių patirtos būtinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu Apeliacinėje taryboje, laikomos atlygintinomis. Kadangi VRDT ir įstojusi į bylą šalis pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, jos turi padengti ieškovės išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Pakeisti 2004 m. gegužės 11 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1109/2000‑4) taip, kad Apeliacinei tarybai ieškovės pateikta apeliacija būtų pripažinta pagrįsta ir dėl to būtų patenkintas protestas.
2. Priteisti iš VRDT ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
Cooke | García-Valdecasas | Ciucă |
Paskelbta 2007 m. rugsėjo 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Teisinis pagrindas
Bylos aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl priimtinumo
Dėl prašymo, kad Pirmosios instancijos teismas pripažintų, jog prašomas įregistruoti prekių ženklas yra negaliojantis, arba prireikus nurodytų atmesti jo paraišką, priimtinumo
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl ieškovės atstovo įgaliojimų apimties
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl įsiteisėjusio sprendimo galios principo taikymo
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl esmės
Pirminės pastabos
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto pa˛eidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
– Dėl vaizdinių elementų skiriamojo požymio
– Dėl žodinių dalių dominuojančio požymio
– Dėl prekių ženklų panašumo ir galimybės supainioti
Dėl bylinėjimosi išlaidų