BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. balandžio 13 d.(*)
„Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Maisto produktų iš intervencinių atsargų paskirstymas labiausiai nepasiturintiems asmenims – Reglamentas (EB) Nr. 983/2008 – Planas skirti valstybėms narėms lėšų paskirstymo programai 2009 biudžetiniais metais – Kaupimas rinkoje – Ieškinys dėl panaikinimo“
Byloje T‑576/08
Vokietijos Federacinė Respublika, iš pradžių atstovaujama M. Lumma ir B. Klein, vėliau – M. Lumma, B. Klein, T. Henze ir N. Graf Vitzthum,
ieškovė,
palaikoma
Švedijos Karalystės, atstovaujamos A. Falk, K. Petkovska, S. Johannesson ir A. Engman,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą F. Erlbacher ir A. Szmytkowska,
atsakovę,
palaikomą
Ispanijos Karalystės, atstovaujamos B. Plaza Cruz,
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir B. Cabouat,
Italijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos I. Bruni, vėliau – avvocato dello Stato P. Gentili,
ir
Lenkijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos M. Dowgielewicz, vėliau – M. Szpunar, ir galiausiai – M. Szpunar, B. Majczyna ir M. Drwiecki,
įstojusių į bylą šalių,
dėl prašymo iš dalies panaikinti 2008 m. spalio 3 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 983/2008, kuriuo patvirtinamas planas skirti valstybėms narėms 2009 biudžetiniais metais lėšų maisto produktams iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje tiekti (OL L 268, p. 3),
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro teisėjai pirmininko pareigas einantis M. Prek (pranešėjas), S. Soldevila Fragoso ir S. Frimodt Nielsen,
posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. rugsėjo 9 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007, nustatančio bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 299, p. 1) 10 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Siekiant stabilizuoti rinkas ir užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, skirtinguose sektoriuose buvo įvesta kainų palaikymo diferencijuota sistema <...>. Šios priemonės – tai viešoji intervencija arba paramos išmokos už privatų grūdų, ryžių, cukraus, alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių, galvijienos, pieno ir pieno produktų, kiaulienos, ožkienos [ir] avienos sektorių produktų sandėliavimą. Todėl atsižvelgiant į šio reglamento tikslus, reikia ir toliau taikyti kainų palaikymo priemones, jeigu jos buvo numatytos anksčiau parengtuose instrumentuose, nedarant esminių pakeitimų, palyginti su ankstesne teisine padėtimi.“
2 Šio reglamento 18 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Kadangi Bendrija turi įvairių žemės ūkio produktų intervencinių atsargų, ji turi potencialių priemonių labai prisidėti prie savo labiausiai nepasiturinčių piliečių gerovės. Bendrija yra suinteresuota naudoti šį potencialą ilgą laiką, kol atsargos bus sunaudotos iki normalaus lygio įvedant atitinkamas priemones. Atsižvelgiant į tai, 1987 m. gruodžio 10 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 3730/87, nustatančiame bendrąsias maisto iš intervencinių atsargų tiekimo paskirtoms organizacijoms, jį skirstančioms labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje, taisykles, iki šiol buvo nustatyta, kad maistą paskirsto labdaros organizacijos. Ši svarbi socialinė priemonė, kuri gali būti labai naudinga mažiausiai galimybių turintiems asmenims, turėtų būti taikoma toliau ir įtraukta į šį reglamentą.“
3 Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento II dalies I antraštinės dalies I skyriaus II skirsnio IV poskirsnyje „Taikant intervenciją supirktų produktų realizavimas“ įtvirtinti 25–27 straipsniai.
4 Pagal Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 25 straipsnį „taikant valstybės intervenciją supirkti produktai realizuojami taip, kad būtų išvengta rinkos sutrikimo ir būtų užtikrintos vienodos galimybės įsigyti prekių ir lygios pirkėjų teisės“.
5 Šio reglamento 27 straipsnyje „Paskirstymas labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje“ nustatyta:
„1. Produktai iš intervencinių atsargų tiekiami tam tikroms paskirtoms organizacijoms, kurios pagal metinį planą paskirstytų maistą labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje.
Skirstoma:
a) nemokamai arba
b) kaina, kuri jokiu būdu negali viršyti tos, kuri pagrįsta paskirtų organizacijų įgyvendinant šią akciją patirtomis išlaidomis.
2. Produktas gali būti kaupiamas Bendrijos rinkoje, jeigu:
a) įgyvendinant 1 dalyje minimą metinį planą šio produkto laikinai nėra Bendrijos intervencinėse atsargose tiek, kiek reikia, kad vienoje arba daugiau valstybių narių planas būtų įgyvendintas, ir jei išlaidos neviršija Bendrijos biudžete tuo tikslu numatytų išlaidų, arba
b) įgyvendinant planą reikėtų valstybėms narėms keistis nedideliais intervencinių produktų kiekiais, kuriuos intervencinėse atsargose turi ne ta valstybė (-ės) narė (-ės), kuriai (-ioms) to produkto reikia.
3. Atitinkamos valstybės narės paskiria 1 dalyje minimas organizacijas ir kasmet laiku praneša Komisijai apie tai, kad nori taikyti šią schemą.
4. 1 ir 2 dalyse minimi produktai paskirtoms organizacijoms perduodami nemokamai. Apskaitinė tokių produktų vertė yra lygi intervencinei kainai, kuri prireikus koreguojama koeficientais atsižvelgiant į kokybės skirtumus.
5. Nedarant poveikio 190 straipsnio taikymui, pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis tiekiami produktai yra finansuojami iš Europos Bendrijų biudžeto atitinkamos EŽŪOGF išlaidų kategorijos asignavimų <...>“
6 1992 m. spalio 29 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 3149/92, nustatančio išsamias maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje taisykles (OL L 313, p. 50; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 196), 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės, norinčios taikyti Reglamentu <...> Nr. 3730/87 numatytas priemones labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje, kiekvienais metais ne vėliau kaip iki vasario 1 d. prieš 2 straipsnyje nurodyto metinio plano įgyvendinimo laikotarpį praneša apie tai Komisijai.
2. Ne vėliau kaip iki gegužės 31 d. atitinkamos valstybės narės Komisijai praneša apie:
a) kiekvieno tipo produkto kiekius <...>, reikalingus jų teritorijoje tų metų planui įgyvendinti;
<...>“.
7 Pagal šio reglamento 2 straipsnį:
„1. Kiekvienais metais iki spalio 1 d. Komisija patvirtina maisto skirstymo labiausiai skurstantiems asmenims metinį planą, suskirstytą pagal atitinkamas valstybes nares. Skirstydama išteklius valstybėms narėms, Komisija atsižvelgia į tinkamiausią labiausiai skurstančių asmenų skaičiaus įvertinimą atitinkamoje valstybėje narėje. <...> ji taip pat atsižvelgia į tai, kaip buvo vykdomos operacijos ir kaip buvo naudojami ištekliai ankstesniais finansiniais metais.
2. Rengdama metinį planą Komisija konsultuojasi su didesnėmis organizacijomis, susipažinusiomis su labiausiai nepasiturinčių asmenų Bendrijoje problemomis.
3. Plane numatoma visų pirma:
1) kiekvienai iš šią sistemą taikančių valstybių narių:
a) maksimalūs finansiniai ištekliai, skiriami jos plano daliai vykdyti;
b) kiekvieno tipo produkto kiekis, pašalintinas iš intervencijos agentūrų laikomų intervencinių atsargų;
c) subsidija, skirta kiekvienam produktui pirkti Bendrijos rinkoje tais atvejais, kai priimant metinį planą atitinkamo produkto laikinai negalima gauti iš intervencijos agentūrų laikomų atsargų.
Ši subsidija nustatoma kiekvienam produktui atsižvelgiant, pirma, į 1 straipsnio 2 dalyje minėtame valstybės narės pranešime nurodytą kiekį, antra, į intervencinėse atsargose trūkstamus kiekius ir, trečia, į produktus, prašytus ir skirtus ankstesniais finansiniais metais bei jų faktišką naudojimą.
<...>“
8 Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad planas įgyvendinamas nuo spalio 1 d. iki kitų metų gruodžio 31 d.
9 Pagal Reglamento Nr. 3149/92 4 straipsnio 1a dalies ketvirtą pastraipą:
„Tam tikras produktas gali būti telkiamas rinkoje tik tuo atveju, jei visi tos pačios kategorijos produkto kiekiai, kuriuos reikia pašalinti iš intervencinių atsargų tiekimo tikslais taikant 2 straipsnio 3 dalies 1 punkto b papunktį, įskaitant kiekius, perkeltinus taikant 7 straipsnį, jau buvo paskirstyti. Kompetentinga nacionalinės valdžios institucija informuoja Komisiją apie telkimo procedūrų rinkoje pradžią.“
Ginčijamas reglamentas
10 Metinis planas skirti valstybėms narėms 2009 biudžetiniais metais lėšų maisto produktams iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje tiekti buvo patvirtintas 2008 m. spalio 3 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 983/2008 (OL L 268, p. 3, toliau – ginčijamas reglamentas).
11 Ginčijamo reglamento 4 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Reglamento <...> Nr. 3149/92 2 straipsnio 3 dalies 1 pastraipos c punkte numatyta skirti lėšas produktams, kurių laikinai nėra intervencinėse atsargose, pirkti rinkoje. Šiuo metu intervencijos agentūrų turimos žmonėms vartoti skirtų grūdų atsargos yra labai nedidelės; jau imtasi priemonių, susijusių su šių grūdų pardavimu rinkoje. Be to, šiuo metu intervencijos agentūros neturi ryžių ir nugriebto pieno miltelių atsargų, ir 2008 metais nenumatyta tiekti šių prekių į intervencines atsargas. Taigi lėšos turi būti paskirstytos taip, kad grūdų, nugriebto pieno miltelių ir ryžių būtų galima nusipirkti rinkoje, kaip reikalaujama siekiant įgyvendinti 2009 biudžetinių metų planą.“
12 Ginčijamo reglamento 1 straipsnyje nustatyta:
„Pagal Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnį labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje skirti maisto produktai 2009 m. skirstomi pagal šio reglamento I priede pateiktą metinį paskirstymo planą.“
13 Remiantis ginčijamo reglamento 2 straipsniu, „Valstybėms narėms skiriamos lėšos grūdams, nugriebto pieno milteliams ir ryžiams rinkoje įsigyti, siekiant įgyvendinti 1 straipsnyje nurodytą planą, pateikiamos [šio reglamento] II priede“.
14 Ginčijamo reglamento I priedo a punkte nustatyta, kad lėšos, skirtos paskirstymo planui kiekvienoje valstybėje narėje įgyvendinti, siekia 496 mln. eurų.
15 Ginčijamo reglamento II priede nustatyta, kad valstybėms narėms skiriamos lėšos produktams pirkti Bendrijos rinkoje neviršijant šio reglamento I priedo a punkte nurodytų didžiausių sumų iš viso siekia 431 420 891 eurų.
16 Bendrasis 2009 m. finansinių metų Europos Sąjungos biudžetas buvo patvirtintas 2008 m. gruodžio 18 d. (OL L 69, p. 1). Jame buvo numatytas 500 mln. eurų kreditas, skirtas maisto programoms labiausiai nepasiturinčių asmenų Europos bendrijoje naudai.
Procesas ir šalių reikalavimai
17 Ši byla buvo pradėta Vokietijos Federacinės Respublikos ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2008 m. gruodžio 23 dieną.
18 2009 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu Italijos Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti Europos Bendrijų Komisijos reikalavimus.
19 2009 m. balandžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu Prancūzijos Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.
20 2009 m. balandžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu Švedijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimus.
21 2009 m. balandžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu Lenkijos Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.
22 2009 m. gegužės 27 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu prašymu Ispanijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.
23 2009 m. birželio 3 d. Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininkas nutartimi leido Prancūzijos Respublikai, Italijos Respublikai, Lenkijos Respublikai ir Švedijos Karalystei įstoti į bylą. Šios įstojusios į bylą šalys pateikė savo paaiškinimus per nustatytą terminą.
24 Nors Ispanijos Karalystės prašymas leisti įstoti į bylą buvo pateiktas praėjus Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 115 straipsnio 1 dalyje numatytam šešių savaičių terminui, 2009 m. rugsėjo 8 d. penktosios kolegijos pirmininko nutartimi Ispanijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus ir pateikti pastabas žodinės procedūros metu.
25 Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos sudėtis buvo pakeista šios bylos nagrinėjimo tikslams.
26 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
27 Per 2010 m. rugsėjo 9 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo (anksčiau – Pirmosios instancijos teismas) žodžiu pateiktus klausimus.
28 Vokietijos Federacinė Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą reglamentą,
– apriboti panaikinimo pasekmes vien ginčijamo reglamento 2 straipsniui bei jo II priedui ir „sustabdyti jų taikymą“,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 Švedijos Karalystė Bendrojo Teismo prašo:
– patenkinti Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį,
– „palikti galioti“ panaikinto reglamento sukeltas pasekmes.
30 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– „neatsižvelgti“ į jokias nuorodas į 2008 m. spalio 17 d. Tarybos teisės tarnybos nuomonę,
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– nepatenkinus šio reikalavimo, apriboti ginčijamo reglamento panaikinimo pasekmes ir „sustabdyti jų taikymą“,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
31 Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
32 Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– ginčijamo reglamento panaikinimo atveju, pripažinti, kad visos jo sukeltos pasekmės laikytinos galiojančiomis,
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
33 Ispanijos Karalystė ir Lenkijos Respublika prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį.
Dėl teisės
Dėl Italijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos pateiktų prieštaravimų dėl priimtinumo
Šalių argumentai
34 Italijos Respublika ir Lenkijos Respublika teigia, kad šis ieškinys nepriimtinas.
35 Konkrečiai Italijos Respublika teigia, kad Vokietijos Federacinė Respublika turėjo ginčyti 2009 m. Bendrijos biudžetą, kiek tai susiję su pirkimams žemės ūkio rinkose skirtais asignavimais. Kadangi ginčijamu reglamentu tik paskirstomi šie asignavimai, ieškinys dėl šio reglamento pateiktas pavėluotai ir todėl yra nepriimtinas.
36 Lenkijos Respublika savo ruožtu tvirtinta, kad šiuo ieškiniu iš tikrųjų siekiama iškelti klausimą dėl pagrindinių Bendrajame bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamente, kuriuo grindžiamas ginčijamas reglamentas, įtvirtinto paskirstymo mechanizmo taisyklių bei dėl Reglamente Nr. 3149/92 apibrėžtos metinių paskirstymo planų rengimo procedūros.
37 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad šios dvi įstojusios į bylą šalys neturi teisės pareikšti tokių prieštaravimų dėl priimtinumo, nes, remiantis teismų praktika, įstojusios į bylą šalys negali reikšti prieštaravimo dėl ieškinio priimtinumo, jeigu tokio prieštaravimo nepareiškia pagrindinė bylos šalis.
Bendrojo Teismo vertinimas
38 Bendrasis Teismas konstatuoja, kad Komisija nėra pareiškusi, jog ieškinys nepriimtinas ir apsiribojo prašymu atmesti ieškinį dėl nepagrįstumo iš esmės. Reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą, taikomą procesui Bendrajame Teisme vadovaujantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti. Be to, pagal Procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalį įstojantis į bylą asmuo pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jo įstojimo į bylą metu.
39 Tai reiškia, kad Italijos Respublika ir Lenkijos Respublika neturi teisės pareikšti prieštaravimų dėl ieškinio priimtinumo ir kad dėl to Bendrasis Teismas neprivalo nagrinėti jų pateiktų ieškinio nepriimtinumo pagrindų (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 20–22 punktus ir 1997 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kaysersberg prieš Komisiją, T‑290/94, Rink. p. II‑2137, 76 punktą). Taigi reikia atmesti Italijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos pareikštus prieštaravimus dėl priimtinumo.
Dėl Komisijos prašymo neatsižvelgti į ieškinyje esančias nuorodas į 2008 m. spalio 17 d. Europos Sąjungos Tarybos teisės tarnybos nuomonę
40 Komisija tvirtina, kad, kiek tai susiję su Komisijos pasiūlymu dėl Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento dalinio pakeitimo, pateikti tokią nuomonę nebuvo leidusi Taryba ir nebuvo nurodęs Bendrasis Teismas. Todėl, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, Bendrasis Teismas neturėtų atsižvelgti į jokią ieškinyje esančią nuorodą į šią nuomonę.
41 Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad dėl šios lemiamos reikšmės sprendimui šioje byloje neturinčios nuomonės jau buvo pateikta oficiali ataskaita ir kad aptariama nuomonė ieškinyje minima tik visiškai bendrame kontekste.
42 Reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika pripažinus kitų asmenų nei tarnybos, kurių prašymu vidaus dokumentai buvo parengti, teisę pateikti šiuos dokumentus Bendrajam Teismui, nors suinteresuota institucija nedavė sutikimo ar teismas nepriėmė sprendimo šiuo klausimu, būtų pažeistas viešasis interesas, kuris institucijoms užtikrina teisę prašyti savo teisės tarnybos pateikti nepriklausomą nuomonę (2002 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo nutarties Austrija prieš Tarybą, C‑445/00, Rink. p. I‑9151, 12 punktas; 2000 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ghignone ir kt. prieš Tarybą, T‑44/97, Rink. VT p. I‑A‑223 ir II‑1023, 48 punktas ir 2005 m. sausio 10 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Gollnisch ir kt. prieš Parlamentą, T‑357/03, Rink. p. II‑1, 34 punktas).
43 Todėl reikia patenkinti Komisijos prašymą neatsižvelgti į ieškinyje esančias nuorodas į 2008 m. spalio 17 d. Tarybos teisės tarnybos nuomonę.
Dėl esmės
Šalių argumentai
44 Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Švedijos Karalystės, pateikia vienintelį ieškinio pagrindą, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas pažeidžiant Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į šio reglamento 18 konstatuojamąją dalį, kurioje skelbiamas Bendrijos suinteresuotumas naudoti žemės ūkio produktus ilgą laiką, kol atsargos bus sunaudotos iki normalaus lygio, bei EB 33 straipsnį ir EB 37 straipsnį. Anot jos, ginčijamas reglamentas „prarado bet kokį ryšį“ su bendrąja žemės ūkio politika (BŽŪP) ir iš tikrųjų priskirtinas socialinei politikai.
45 Ji teigia, kad Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnyje, esančiame II dalies I antraštinės dalies I skyriaus II skirsnio IV poskirsnyje „Taikant intervenciją supirktų produktų realizavimas“, papildomai nupirkti maisto produktus rinkose leidžiama, tik kai įgyvendinant metinį planą šio produkto laikinai nėra intervencinėse atsargose tiek, kiek reikia, kad vienoje arba daugiau valstybių narių planas būtų įgyvendintas.
46 Ji atkreipia dėmesį, kad, pirmiausia, ginčijamame reglamente nėra kalbama apie produktus, kurių „laikinai nėra intervencinėse atsargose“. Nors pagal šią sąlygą reikalaujama, kad visų pirma būtų paskirstytos intervencinės atsargos ir kad papildomi pirkimai būtų vykdomi tik laikinai ir išimtiniais atvejais, santykis tarp maisto produktų iš intervencinių atsargų ir papildomai nupirktų maisto produktų radikaliai pasikeitė bei pastarųjų produktų dalis visame plane numatytame kiekyje nuo 18,06 % 2006 m. padidėjo iki 85,35 % 2008 m. ir 86,98 % 2009 m. Be to, remiantis Komisijos prognozėmis dėl intervencinių atsargų raidos, tokia situacija vyraus kurį laiką.
47 Dėl 2009 m. plano įgyvendinimui skirto biudžeto ieškovė teigia, kad jis buvo padidintas iki 500 mln. eurų, tačiau šis padidinimas nebuvo pateisinamas produktų, kuriuos apima planas, kainų augimu palyginti su ankstesniais metais. Vokietijos Federacinė Respublika taip pat abejoja plano patvirtinimo procedūros atitiktimi Reglamentui Nr. 3149/92, teigdama, kad remdamasi paskelbtu planui skirto biudžeto padidinimu Komisija, pasibaigus tam skirtam terminui, pakvietė valstybes nares peržiūrėti savo paraiškas dėl planui įvykdyti reikalingų produktų.
48 Antra, produktų intervencinėse atsargose turi nebūti „įgyvendinant <...> metinį planą“. Anot Vokietijos Federacinės Respublikos, šią sąlygą reikia aiškinti taip, kad pirkimą galima numatyti, kai produktų stokojama įgyvendinant metinį planą arba jei sudarant metinį planą konstatuojama, jog esamų intervencinių atsargų veikiausiai ar tikrai nepakaks. Tačiau ginčijamu reglamentu lėšos suteikiamos pirkti produktams, kurių atveju sudarant planą atitinkamiems metams nebuvo numatyta sudaryti jokių intervencinių atsargų.
49 Trečia, nustatytas planas grindžiamas ne esančiomis ar prognozuojamomis intervencinėmis atsargomis, o vien dalyvaujančių valstybių narių deklaruotais poreikiais, ir todėl jis neatitinka to, kas yra „būtina“ jo įgyvendinimui. Anot Vokietijos Federacinės Respublikos, plano apimtis turi būti susijusi su intervencinėmis atsargomis. Pavyzdžiui, Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 43 straipsnio g punkte Komisija įgaliojama sudaryti metinį planą vien remiantis šio reglamento 27 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatytas produktų iš intervencinių atsargų paskirstymas.
50 Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad ginčijamu reglamentu sukurtu planu nėra siekiama nė vieno EB 33 straipsnio tikslų. Ji primena Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir kuriems, be kita ko, priskiriami teisės akto tikslas ir turinys. Anot jos, nagrinėjamas reglamentavimas nėra susijęs su žemės ūkio produktų gamyba ar prekyba jais, ir tai nėra įgyvendinant BŽŪP priimta priemonė.
51 Jos teigimu, priešingai nei mano Komisija, nagrinėjamas planas „prarado bet kokį ryšį“ su BŽŪP ir, be kita ko, su rinkų stabilizavimo tikslu, kaip tai suprantama pagal EB 33 straipsnio 1 dalies c punktą. Kadangi staiga taip stipriai sumažėjo intervencinės atsargos, o planas daugiausiai grindžiamas maisto produktų pirkimu, ši priemonė nebėra žemės ūkio rinkos dalis ir yra paskesnėje pakopoje jos atžvilgiu. Ieškovė mano, kad ginčijamas planas susijęs su EB 33 ir EB 37 straipsniais tik kaip pagalbinis intervencinio mechanizmo elementas ir juo pirmiausia siekiama socialinio tikslo. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką BŽŪP taikymo sritis apribojama, kai tam tikras teisės aktas turi tam tikro poveikio žemės ūkiui, kuris, palyginti su pagrindiniu tikslu, yra tik pagalbinis.
52 Be to, priešingai nei teigia Komisija, Bendrijos aprūpinimo maistu saugumo programa taip pat nepadeda užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas, kaip tai suprantama pagal EB 33 straipsnio 1 dalies e punktą. Kadangi maisto produktai skirstomi labiausiai nepasiturintiems asmenims, priimtinų kainų tikslo apskritai neįmanomai pasiekti. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, kainos priimtinumas negali būti prilygintas kuo mažesnėms kainoms.
53 Anot Vokietijos Federacinės Respublikos, šias išvadas patvirtina 2008 m. rugsėjo 17 d. Komisijos pasiūlymas dėl Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento dalinio pakeitimo, kuriame, be kita ko, numatyta panaikinti papildomų pirkimų galimybių apribojimus laikinos intervencinių atsargų stokos atvejais. Ieškovės nuomone, šis pakeitimas atitinka būtinybę suderinti išvestinės teisės aktus su tikrove, o tai patvirtino ir Komisija.
54 Dėl Reglamento Nr. 3149/92 ieškovė mano, kad savaime jis neprieštarauja Sąjungos teisei, tačiau jis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į aukštesnę teisinę galią turinčias teisės normas ir jokiu būdu negali nuo jų nukrypti.
55 Švedijos Karalystė pirmiausia priduria, kad Bendrajame bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamente iš principo numatytas vien intervencinių atsargų panaudojimas ir kad dideliais produktų pirkimais Bendrijos rinkoje šis reglamentas „apeinamas“. Jos nuomone, šio reglamento 27 straipsnio 2 dalyje nustatytos produktų pirkimo sąlygos turi būti aiškinamos siaurai, nes tai yra išimtys.
56 Dėl momento, kai galima pradėti pirkimus, Švedijos Karalystė atkreipia dėmesį į tam tikrus galimus skirtumus įvairiose Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio kalbinėse versijose. Remiantis versija švedų kalba, produkto turi pritrūkti įgyvendinant planą ir tokiu atveju pakaktų priimti metinio plano pakeitimus. Jos nuomone, tokį aiškinimą patvirtina šios nuostatos kontekstas ir paskirtis, kurią sudaro prasmingas intervencinių atsargų panaudojimas, o ne, pirmiausia, pagalba labiausiai nepasiturintiems asmenims. Be to, anot Švedijos Karalystės, pagal Reglamento Nr. 3149/92 4 straipsnį tam tikras produktas gali būti perkamas rinkoje tik tuo atveju, jei privalantys būti patiekti pirmo būtinumo produktai jau buvo paskirstyti iš intervencinių atsargų ir perkeliant juos iš kitų valstybių narių.
57 Švedijos Karalystės teigimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas niekuomet nenorėjo numatyti nuolatinės pagalbos programos. Priešingai, remiantis Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 18 konstatuojamąja dalimi intervencinių atsargų sumažėjimas lemia programos apimties sumažėjimą. Iš Reglamento Nr. 3149/92 1 ir 2 straipsnių aiškiai matyti socialinės politikos tikslai.
58 Švedijos Karalystė tvirtina, kad Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsniu nėra siekiama užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas, kaip tai numatyta EB 33 straipsnio 1 dalyje. Dėl rinkų stabilizavimo tikslo ji primena, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, jog šis tikslas taip pat apima siekį sumažinti perteklių Bendrijoje. Tačiau ginčijamame reglamente nustatytas produktų paskirstymas neturi reikiamo ryšio su intervenciniais pirkimais šiuo tikslu. Jos nuomone, priešingas aiškinimas galėtų lemti tai, kad EB 37 straipsnis būtų naudojamas kaip teisinis pagrindas visiems teisės aktams, skirtiems subsidijuoti maisto produktų pirkimą.
59 Be to, jos teigimu, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jeigu Bendrijos teisės akto analizė parodo, kad juo siekiama dvigubo tikslo arba kad jis turi dvi sudedamąsias dalis, ir jei vienas šių tikslų arba viena sudedamųjų dalių yra laikytina pagrindine ar dominuojančia, teisės aktas turi būti grindžiamas vien ja. Švedijos Karalystė mano, kad toks teisės aktas kaip ginčijamas sprendimas gali būti priimtas remiantis EB 308 straipsniu.
60 Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos, tvirtina, kad ginčijamas reglamentas yra suderinamas su Bendruoju bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentu bei Reglamentu Nr. 3149/92.
61 Komisija tvirtina, kad Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai dėl EB 33 straipsnio aiškinimo visiškai nereikšmingi. Tačiau atsakydama į kritiką, kad ginčijamu reglamentu nėra siekiama šio straipsnio tikslų, Komisija daro nuorodą į teismų praktiką, pagal kurią reglamentavimas priskirtinas žemės ūkio – taigi EB 37 straipsnio – sričiai, jeigu produktai, kuriam jis skirtas, išvardyti EB sutarties I priede, ir jeigu šiuo reglamentavimu padedama pasiekti vieną ar kelis BŽŪP tikslus, o produktų, kuriems skirtas Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnis, atveju taip ir yra.
62 EB 33 straipsniu siekiama stabilizuoti rinkas parduodant ir laikinai superkant produktus Bendrijos rinkoje ir jis skirtas užtikrinti vartotojams, tarp jų ir labiausiai nepasiturintiems asmenims, priimtinas tiekiamos produkcijos kainas, pasiūlant pastariesiems žemės ūkio produktus įperkamomis kainomis. Komisija priduria, kad socialinis paskirstymo plano tikslas visuomet buvo aiškiai pabrėžiamas bazinėse teisės nuostatose bei EB 2 ir EB 3 straipsniuose, atsižvelgiant į kuriuos aiškintina BŽŪP. Ji mano, kad šis planas išlaikė ryšį su BŽŪP.
63 Dėl tariamo Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio pažeidimo Komisija teigia, kad sąlyga dėl intervencinių atsargų stokos „įgyvendinant <...> metinį planą“ įvykdoma, jeigu intervencinės atsargos nėra prieinamos vykdant metinį planą. Be to, anot jos, iš Reglamento Nr. 3149/92 bei iš Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio konteksto ir paskirties išplaukia, kad intervencinių atsargų buvimą būtina patikrinti priimant metinį planą. Pagal Reglamentą Nr. 3149/92 paskirstymas planuojamas nuo ankstesnių metų gegužės mėnesio (valstybių narių pranešimas apie savo poreikius), siekiant priimti planą iki spalio 1 d., t. y. dienos, kai jis pradedamas įgyvendinti. Remiantis šio reglamento 2 straipsnio 3 dalies 1 punkto c papunkčiu, subsidija valstybėms narėms skiriama, kai priimant metinį planą atitinkamo produkto laikinai negalima gauti. Be to, anot Komisijos, dublike išdėstyti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai šiuo klausimu taip pat atrodo liudijantys apie tai.
64 Dėl „laikinos [intervencinių atsargų] stokos“ Komisija pritaria Vokietijos Federacinės Respublikos požiūriui dėl pirkimo subsidiarumo, palyginti su intervencinėmis atsargomis. Vis dėlto ji tvirtina, kad nesant šios sąlygos apibrėžties ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento paskirtį, nes viešosios intervencijos rinkoje yra nuolatinis instrumentas vykdant BŽŪP, kuriai būtinos tinkamos produktų pardavimo galimybės, ir to Vokietijos Federacinė Respublika neginčija. Siekiant išlaikyti tokias galimybes, atitinkami pirkimai ne tik leidžiami, bet ir reikalingi. Todėl kol teisiškai leidžiama ir faktiškai pakankamai tikėtina, kad bus kaupiamos tam tikrų produktų intervencinės atsargos, Komisija turi pareigą numatyti papildomus šių produktų pirkimus.
65 Be to, frazę „laikinai nėra“ reikia suprasti bendros kelerių metų analizės kontekste. Pavyzdžiui, pagal Reglamento Nr. 3149/92 2 straipsnį, priimdama planą, Komisija privalo atsižvelgti į tai, kaip buvo naudojami ištekliai ankstesniais laikotarpiais. Turint omenyje didelę Komisijos diskreciją šiuo klausimu, atitinkami pirkimai draudžiami, tik jeigu tam tikram produktui intervencijos mechanizmas panaikinamas arba sustabdomas ilgam laikui.
66 Kiek tai susiję su ginčijamu reglamentu, taip nebuvo. Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio reikalavimams įvykdyti Komisija privalo kontroliuoti prieinamumą dėl kiekvieno produkto atskirai, o ne dėl visų intervencinių atsargų. Komisija teigia, kad, pirma, pagal šį reglamentą plane numatyti produktai galėjo būti papildomai perkami intervencijos tikslais. Antra, skirtingų produktų intervencinių atsargų lygis nėra stabilus ir kinta bėgant metams. Trečia, produktai, kurie turėjo būti sukaupti 2009 m., nebuvo prieinami tik trumpą laiką. Be to, anot Komisijos, naujos besikaupiančios intervencinės atsargos galėjo padengti didelę 2010 m. metinio plano dalį. Todėl, Komisijos nuomone, ji teisingai nusprendė, kad atsargų stokojama tik laikinai ir ji gali numatyti šių produktų kaupimą Bendrijos rinkoje.
67 Komisija mano, kad Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai šiuo klausimu prieštaringi ir neatsako į klausimą, nuo kokios esamų intervencinių atsargų apimties ji gali nurodyti atlikti papildomus pirkimus. Ji teigia, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktas kiekybinis rodiklis neišplaukia iš nagrinėjamos Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento nuostatos. Be to, anot jos, jis prieštarauja reglamento paskirčiai ir jo taikymas lemtų teisinį nesaugumą. Bet kuriuo atveju, Komisijos nuomone, Vokietijos Federacinės Respublikos argumentai negali paneigti tokio šios nuostatos išaiškinimo, kurio laikėsi Komisija, arba sukelti abejonių dėl tokiu aiškinimu grindžiamo ginčijamo reglamento teisėtumo. Komisija atkreipia dėmesį, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktame kas pusmetį pasirodančiame dokumente kalbama apie ilgalaikes prognozes, kuriomis negali būti grindžiamas Komisijos sprendimas dėl metinių planų įgyvendinimo. Bet kuriuo atveju, vertinant ginčijamo reglamento teisėtumą, reikšminga vien jį priimant susiklosčiusi teisinė padėtis.
68 Dėl reikalingumo sąlygos Komisija primena, kad 2009 m. metiniame plane apsiribojama vien šiam tikslui Sąjungos biudžete numatytomis išlaidomis, kaip to reikalaujama Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio 2 dalies a punkte. Jos nuomone, pagal šią nuostatą reikalingumas turi būti vertinamas remiantis ne santykiu tarp plano apimties ir intervencinių atsargų, o tuo, kiek produkto turi būti sukaupta, siekiant įgyvendinti planą jame dalyvaujančiose valstybėse narėse. Ji teigia, kad per laikotarpius, kuriais intervencinės atsargos buvo labai didelės, įgyvendinant planą buvo sunaudota tik labai nedidelė šių atsargų dalis. Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad metiniu planu siekiama – laikantis turimų biudžetinių lėšų – padengti valstybių narių poreikius, kuriuos jos deklaruoja paisydamos savo patikimiausių prognozių dėl labiausiai nepasiturinčių asmenų skaičiaus.
69 Šiuo klausimu Komisija ginčija Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą dėl biudžeto padidinimo ir teigia, kad jis nustatomas ne abstrakčiai, o remiantis sąnaudomis tam tikro produktų kiekio pirkimui rinkos kaina, kurios stipriai padidėjo 2008 m. ir buvo daug didesnės nei intervencinės kainos.
70 Anot Komisijos, staigus plano sumažinimas ar panaikinimas dėl laikino intervencinių atsargų sumažėjimo apskritai ir konkrečiai dėl tam tikrų produktų stokos prieštarautų plano paskirčiai. Dėl to iš plano įgyvendinimo pasitrauktų nuo jo priklausančios labdaros organizacijos ir būtų prarasta su atsargų realizavimo instrumentu susijusi infrastruktūra kitais metais, kai atsargos padidėja. Komisijos nuomone, tai sukeltų pavojų rinkos stabilizavimo ir aukšto socialinės apsaugos lygio užtikrinimo tikslams, kurių siekiama planu.
71 Galiausiai Komisija tvirtina, kad jos pasiūlymas dėl Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento dalinio pakeitimo nesukelia jokių privalomų teisinių pasekmių ir todėl negali būti ieškinio dalykas.
72 Savo pastabose dėl Švedijos Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimų Komisija ginčija aiškinimą, kad papildomi pirkimai leidžiami, tik jeigu produktų intervencinėse atsargose stokojama įgyvendinant planą. Komisijos teigimu, absoliuti dauguma Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio kalbinių versijų veikiau atitinka jos siūlomą aiškinimą. Be to, ji tvirtina, jog iš šio reglamento 18 konstatuojamosios dalies tikrai neišplaukia, kad teisės aktų leidėjas būtų numatęs plano apimties sumažinimą turimų intervencinių atsargų sumažėjimo atveju.
73 Italijos Respublika, savo ruožtu, mano, kad 2000 m. balandžio 4 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą (C‑269/97, Rink. p. I‑2257), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB 33 ir EB 37 straipsniai gali sudaryti teisinį pagrindą priimant priemonę, kurios vieną ir galbūt pagrindinį tikslą sudaro visuomenės sveikatos apsauga, gali būti pritaikytas šiam atvejui. Jos teigimu, iš EB 2, EB 136 ir EB 137 straipsnių išplaukia, kad EB 33 ir EB 37 straipsniai gali būti išimtinis teisinis pagrindas priimant priemones, taip pat ar net daugiausia turinčias socialinę paskirtį, jeigu tokiu atveju naudojamos nuostatos dėl žemės ūkio rinkų reglamentavimo ar intervencijų jose, o kiek tai susiję su ginčijamu reglamentu taip ir yra.
74 Jos nuomone, 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, p. 1) numatyta, kad Europos žemės ūkio garantijų fondas (toliau – EŽŪGF) finansuoja žemės ūkio rinkų stabilizavimą. Kadangi Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsniu nagrinėjamų pirkimų finansavimas pavedamas EŽŪGF, šie pirkimai taip pat sudaro išlaidas žemės ūkio rinkų stabilizavimui, kaip numatyta 1987 m. gruodžio 10 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3730/87, nustatančio bendrąsias maisto iš intervencinių atsargų tiekimo paskirtoms organizacijoms, jį skirstančioms labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje, taisykles (OL L 352, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 7 t., p. 318), 4 straipsnyje, laikantis biudžeto institucijos šiam tikslui patvirtintų sąlygas atitinkančių išlaidų ribų.
75 Italijos Respublika atkreipia dėmesį, kad iš 1995 m. spalio 24 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2535/95, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 3730/87, pirmos konstatuojamosios dalies išplaukia, kad, nepaisant laipsniško intervencinių atsargų režimo sumažinimo, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo palikti galioti nagrinėjamą planą, numatydamas pirkimą rinkoje kaip „pakaitinę“, t. y. atsargų realizavimui lygiavertę, o ne papildomą ar pagalbinę, priemonę, kuri ir toliau atitiko BŽŪP tikslus. Taigi konstatavus tam tikro produkto stoką, veiksmų laisvę tarp atsargų realizavimo ir pirkimų rinkoje riboja vien pareiga išnaudoti atsargas prieš pradedant pirkimus. Anot jos, šią išvadą patvirtina Reglamento Nr. 3730/87 antra konstatuojamoji dalis, Reglamento Nr. 3149/92 trečia konstatuojamoji dalis ir 4 straipsnis, 1996 m. vasario 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 267/96, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 3149/92 (OL L 36, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 18 t., p. 436), trečia ir ketvirta konstatuojamosios dalys bei 2007 m. rugsėjo 28 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1127/2007, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 3149/92 (OL L 255, p. 18), penkta konstatuojamoji dalis.
76 Italijos Respublika mano, kad visi pirkimai, skirti plane nustatytiems poreikiams, kurių pirmiausia negalima patenkinti panaudojant intervencines atsargas, padengti, yra reikalingi. Tačiau, jos nuomone, ši sąlyga nėra susijusi su minimalių atsargų, kurias galima panaudoti, buvimu ir juo labiau su aplinkybe, kad šis minimumas būtų didesnis nei rinkoje nupirkti kiekiai.
77 Dėl produkto stokos įgyvendinant planą Italijos Respublika teigia, kad Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnis taip suformuluotas, nes tik nuo tokio momento galima atlikti reikalingus pirkimus rinkoje, o tai atitinka ir Reglamento Nr. 3149/92 3 straipsnį. Taigi, jos nuomone, pirkimai atliekami tik jeigu atsargų stoka pasitvirtina įgyvendinant planą. Ši nuoroda į plano įgyvendinimo laikotarpį, anot jos, netrukdo iš anksto įvertinti atsargų trūkumą, nes tai būtina pirkimams skirtiems biudžeto asignavimams nustatyti. Italijos Respublikos manymu, tai atitinka Reglamento Nr. 267/96 pirmą konstatuojamąją dalį.
78 Prancūzijos Respublika savo ruožtu pabrėžia ginčijamo reglamento tikslą, kurį, jos nuomone, sudaro priimtinų tiekiamos produkcijos kainų užtikrinimas vartotojams, o tą ginčija Vokietijos Federacinė Respublika. Prancūzijos Respublikos teigimu, šiuo reglamentu, nepaisant to, ar tai būtų daroma už tam tikrą pinigų sumą, ar nemokamai, kaip tik siekiama užtikrinti kainą, kuri vienintelė galėtų būti laikoma priimtina labiausiai nepasiturintiems asmenims, visų pirma, kai ši kaina būtų palyginta apskritai su kainomis, kurias šie asmenys moka už įprastoje prekyboje įsigytus maisto produktus.
79 Ji priduria, kad BŽŪP sudaro vieną iš EB 3 straipsnio 1 dalyje išvardytų Bendrijos veiklos sričių, kurių įgyvendinimas, remiantis EB 2 straipsniu, be kita ko, turi leisti skatinti aukšto lygio socialinę apsaugą visoje Bendrijoje. Anot jo, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekiant BŽŪP tikslų, be kita ko, per bendro rinkos organizavimo priemones, negalima nepaisyti bendrojo intereso reikalavimų, kaip antai vartotojų apsaugos ar žmonių ir gyvūnų sveikatos ir gyvybės apsaugos. Pagalba labiausiai nepasiturintiems asmenims taip pat yra vienas bendrojo intereso reikalavimų.
80 Dėl intervencinių atsargų stokos laikinumo Prancūzijos Respublika teigia, kad šių atsargų panaudojimas buvo ypač sumažėjęs tik pastaraisiais dvejais metais, t. y. nuo 2008 m.
81 Lenkijos Respublika tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio frazės yra miglotos ir labai bendros, Komisija turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su maisto produktų pirkimu rinkoje. Jos teigimu, bet kuriuo atveju vienintelis teisingas šio straipsnio išaiškinimas pateiktas Reglamente Nr. 3149/92. Savo ruožtu, jeigu būtų pritarta Vokietijos Federacinės Respublikos argumentams dėl ginčijamame reglamente nustatytų pirkimo rinkoje dalių, paskirstymo mechanizmas būtų papildytas nauja sąlyga, kuri šiuo metu nėra numatyta Bendrajame bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamente. Be to, turint omenyje didelę Komisijos diskreciją BŽŪP srityje, šioje srityje priimtos priemonės neteisėtumą galėtų paveikti tik akivaizdžiai netinkamas tokios priemonės pobūdis.
82 Konkrečiai dėl laikinos produktų stokos sąlygos Lenkijos Respublika mano, jog ši sąlyga susijusi ne su atitinkamos priemonės praeitimi, o su jos „numatoma ateitimi“. Todėl atsižvelgiant į tai, jog nėra garantijos, kad „numatomoje ateityje“ šios atsargos nesusidarys, ši sąlyga įvykdoma.
83 Dėl BŽŪP tikslų Lenkijos Respublika teigia, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką jie turi būti aiškinami atsižvelgiant į bendrus Sąjungos socialinius ir ekonominius tikslus, kaip jie apibrėžti EB 2 straipsnyje, taip pat į susiklosčiusią ekonominę ir socialinę padėtį bei nuolat besikeičiančias aplinkybes. Jos nuomone, Vokietijos Federacinės Respublikos pasiūlytas aiškinimas neatitinka šių kriterijų. Konkrečiai, šiame aiškinime tariamai neatsižvelgiama į esminius žemės ūkio situacijos pasikeitimus po pastarųjų Sąjungos plėtros etapų.
84 Anot Lenkijos Respublikos, EB 33 straipsnio 1 dalyje išvardytus BŽŪP tikslus galima suskirstyti į dvi lygiavertes grupes, kurių pirmoji skirta užtikrinti žemės ūkio plėtrą ir išlaikyti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, o antroji – garantuoti pakankamą tiekimą bei priimtinas kainas, iš esmės adresuotą maisto produktų vartotojams. Šiuo klausimu ji mano, kad Vokietijos Federacinė Respublika neteisingai prilygina priimtinų kainų sąvoką rinkos kainų sąvokai, nes pirmoji turi būti aiškinama atsižvelgiant į specifines konkretaus atvejo aplinkybes ir todėl ne visuomet turi atitikti antrąją. Be to, Lenkijos Respublikos nuomone, Vokietijos Federacinė Respublika neteisingai išaiškino Teisingumo Teismo praktiką dėl priimtinos kainos, nes ji nėra susijusi su specifine labiausiai nepasiturinčius asmenis apimančia vartotojų kategorija.
85 Galiausiai Lenkijos Respublika teigia, kad pagal paskirstymo mechanizmą naudojami žemės ūkio produktai, neatsižvelgiant į savo kilmę, sumažina rinkoje esančių produktų perteklių, o tai padeda ją stabilizuoti bei pagerinti žemės ūkio sektoriuje dirbančių asmenų pajamas.
86 Per teismo posėdį Ispanijos Karalystė pabrėžė maisto produktų paskirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims mechanizmo stabilumo reikalavimą, akcentuodama, kad papildomi pirkimai būtini siekiant užtikrinti šios priemonės išlaikymą ir gerą veikimą kelerius metus. Jos nuomone, finansiniu ir funkciniu požiūriu būtų pernelyg sudėtinga panaudoti materialinius ir žmogiškuosius plano įgyvendinimo išteklius vien tais metais, kuriais viršijamos atsargos. Be to, anot jos, ši priemonė yra ne vien socialinio pobūdžio, nes ji naudinga ne vien labiausiai nepasiturintiems asmenims, bet ir visai žemės ūkio maisto produktų rinkai.
87 Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas 73 punkte minėtas Sprendimas Komisija prieš Tarybą, į kurį daro nuorodą Italijos Respublika, šioje byloje ginčijamu reglamentu nėra siekiama užtikrinti žemės ūkio produktų gamybą ir realizaciją, ir jis 90 % susijęs su žemės ūkio produktų pirkimais, kurie atliekami visiškai nepriklausomai nuo BŽŪP instrumentų. Ji ginčija Italijos Respublikos argumentą, kad aprūpinimo maistu saugumo programa tapo stabiliu BŽŪP tikslu, nes tai neatitinka su kompetencijų tarp Bendrijos ir valstybių narių paskirstymo taisyklių. Be to, ji mano, kad priemonės pripažinimo priklausančia BŽŪP sričiai neįmanoma pateisinti, teigiant, jog ši priemonė de jure išplaukia iš atitinkamų lėšų priskyrimo EŽŪGF.
88 Vokietijos Federacinė Respublika taip pat pabrėžia, kad Reglamentas Nr. 2535/95 šioje byloje nėra reikšmingas ir kad Italijos Respublikos išvada nėra susijusi su šio reglamento pirmos konstatuojamosios dalies paskutine dalimi. Dėl Reglamento Nr. 1127/2007 ji teigia, kad jis negali turėti įtakos aukštesnę teisinę galią turinčių teisės normų aiškinimui. Galiausiai, jos nuomone, Reglamentas Nr. 3730/87 neturėtų būti aiškinamas taip, kad jame jau buvo numatyta išplėsti maisto produktų programos priemones.
89 Dėl Prancūzijos Respublikos argumentų, susijusių su tuo, kad ginčijamame reglamente siekiama BŽŪP tikslų, Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia, jog pagal Teisingumo Teismo praktiką rinkos stabilizavimo tikslas atitinka pusiausvyros tarp pasiūlos ir paklausos rinkoje sukūrimu, ir todėl atitinkamos priemonės turi prisidėti prie bendros rinkos veikimo, o taip nėra ginčijamame reglamente numatytų pirkimų atveju. Be to, maksimali kaina, kurios galima reikalauti maisto produktų tiekimui, apskaičiuojama vien pagal savikainą ir todėl ja taip pat negali būti siekiama užtikrinti priimtinas kainas. Be to, šis tikslas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neminimas nė viename ginčijamo reglamento teisinį pagrindą sudarančių teisės aktų.
90 Vokietijos Federacinė Respublika taip pat ginčija Prancūzijos Respublikos vertinimą dėl laikino atsargų stokos pobūdžio ir teigia, kad didele laikytina jau 20 %–30 % pirkimų rinkoje dalis ir kad todėl aprūpinimo sunkumai egzistuoja jau mažiausiai ketverius metus.
91 Dėl didelės Komisijos diskrecijos, tariamai išplaukiančios iš Lenkijos Respublikos paminėtos teismų praktikos, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad ši diskrecija netaikoma aiškinant tam tikros priemonės tikslus ir todėl netaikoma ir šioje byloje.
92 Kalbėdama apie laikinos produktų stokos kriterijų, Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad tarp tokios stokos ir papildomų pirkimų apimties egzistuoja tam tikras ryšys, nes tokia paskirstymo programa negali būti grindžiama pakankamai ilgą laiką vis didėjančiais pirkimais, kurie pastaraisiais metais sudarė beveik visą tiekimų apimtį. Jos nuomone, vertinant tokį laikiną pobūdį visiškai pagrįsta atsižvelgti į ankstesnę padėtį.
93 Vokietijos Federacinė Respublika daro nuorodą į Europos Bendrijų Audito Rūmų Specialiąją ataskaitą Nr. 6/2009 „Europos Sąjungos pagalba maistu nepasiturintiems asmenims: tikslų, taikomų priemonių ir metodų įvertinimas“, kurioje Audito Rūmai išsakė nuomonę, kad nors pagalbos maistu programa kaip socialinė priemonė politiškai pageidautina, ji nėra suderinama su BŽŪP nuostatomis ir jos finansavimu. Ji teigia, kad Audito Rūmai taip pat išreiškė abejones dėl šios programos indėlio į rinkos reguliavimą.
Bendrojo Teismo vertinimas
94 Pradžiai reikėtų išsiaiškinti ryšius tarp Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento, Reglamento Nr. 3149/92 ir ginčijamo reglamento.
95 Pirma, iš nuorodų ginčijamame reglamente matyti, kad jis buvo priimtas remiantis Bendruoju bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentu ir visų pirma jo 43 straipsnio g punktu kartu su jo 4 straipsniu, o šiuose straipsniuose kalbama apie Komisijos patvirtinamas Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio 1 dalyje numatyto metinio plano įgyvendinimo taisykles bei apie Komisijos taikytiną procedūrą.
96 Be to, iš ginčijamo reglamento 1 straipsnio išplaukia, kad labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje remiantis Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsniu skirti maisto produktai skirstomi pagal metinį paskirstymo planą.
97 Antra, dėl ryšių tarp ginčijamo reglamento ir Reglamento Nr. 3149/92 reikia pabrėžti, kad pastaruoju aktu Komisija nusistatė tam tikras taisykles savo iš Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento kylančių įgaliojimų įgyvendinimui.
98 Pavyzdžiui, patvirtindama metinį planą Komisija privalėjo paisyti ir Reglamento Nr. 3149/92. Šiuo klausimu reikia priminti, kad ginčijamo reglamento pirmoji konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Pagal <...> Reglamento <...> Nr. 3149/92 <...> 2 straipsnį Komisija turi patvirtinti paskirstymo planą, finansuotiną iš 2009 biudžetiniais metais turimų lėšų. Visų pirma šiame plane kiekvienai priemonę taikančiai valstybei narei turėtų būti nustatyta didžiausia lėšų suma, skiriama jos plano daliai įgyvendinti, ir kiekvienos rūšies produkto kiekis, kuris turi būti paimtas iš intervencijos agentūrų turimų atsargų.“
99 Tai reiškia, kad ginčijamo reglamento teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Bendrąjį bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą, kuris sudaro jo teisinį pagrindą, bei į Reglamentą Nr. 3149/92.
100 Kolizijos tarp pastarųjų dviejų reglamentų nuostatų atveju reikia pastebėti, kad pagal teisės normų hierarchijos paisymo principą įgyvendinimo reglamentas negali nukrypti nuo įgyvendinamame akte nustatytų taisyklių (žr. 2007 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, T‑219/04, Rink. p. II‑1323, 66 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
101 Vis dėlto reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju šalys neteigia, jog egzistuoja kokių nors prieštaravimų tarp Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento ir Reglamento Nr. 3149/92, tačiau jos siūlo skirtingai aiškinti Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnį.
102 Taigi šios bylos baigtis priklauso nuo to, kokiam Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio aiškinimui teiktina pirmenybė.
103 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu reikia aiškinti antrinės Sąjungos teisės akto nuostatą, esant galimybei, ji turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Sutarties nuostatoms. Įgyvendinimo reglamentas, esant galimybei, turi būti aiškinamas taip, kad neprieštarautų bazinio reglamento nuostatoms (1993 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dr Tretter, C‑90/92, Rink. p. I‑3569, 11 punktas ir 1996 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑61/94, Rink. p. I‑3989, 52 punktas).
104 Todėl Bendrąjį bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą reikia aiškinti paisant reikšmingų Sutarties nuostatų dėl BŽŪP, kuriai jis priklauso.
105 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką aiškinant tam tikrą Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr. 2005 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, Rink. p. I‑4983, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
106 Be to, jei lingvistinis ir istorinis tam tikro reglamento ir visų pirma tam tikros jo nuostatos aiškinimas neleidžia tiksliai nustatyti jų tikslios reikšmės, atitinkamą reglamentavimą reikia aiškinti remiantis jo tikslais bei bendra struktūra (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, C‑68/94 ir C‑30/95, Rink. p. I‑1375, 168 punktą ir 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gencor prieš Komisiją, T‑102/96, Rink. p. II‑753, 148 punktą).
107 Ginčijamo reglamento teisėtumas vertintinas atsižvelgiant būtent į šiuos principus.
– Dėl vienintelio ieškinio pagrindo, kad ginčijamas reglamentas tariamai buvo priimtas pažeidus Bendrąjį bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą ir visų pirma jo 27 straipsnį
108 Kaip matyti iš Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 10 konstatuojamosios dalies, intervenciniai pirkimai yra BŽŪP instrumentas, siekiant stabilizuoti žemės ūkio rinkas ir užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį. Viešoji intervencija šiuo metu reglamentuojama Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento II dalies I antraštinės dalies I skyriuje. Pagal šio reglamento 27 straipsnį viena iš taip sudarytų intervencinių atsargų realizavimo priemonių yra jų paskirstymas labiausiai nepasiturintiems asmenims.
109 Reikia priminti istorinį šios nuostatos kontekstą.
110 Maisto produktų paskirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje priemonė buvo įvesta Reglamentu Nr. 3730/87. Šio reglamento trečioje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „Bendrija, disponuodama intervencinėmis įvairių žemės ūkio produktų atsargomis, turi potencialių priemonių labai prisidėti prie savo labiausiai nepasiturinčių asmenų gerovės“ ir kad „naudoti šį potencialą ilgą laiką, kol atsargos bus išnaudotos iki normalaus lygio įvedant atitinkamas priemones, atitinka Bendrijos interesus ir [BŽŪP tikslus]“.
111 Po kelių BŽŪP reformų intervencinės atsargos buvo palaipsniui mažinamos ir padaugėjo laikotarpių, kai šios atsargos buvo mažos ar jų iš viso nebuvo. Todėl Reglamentas Nr. 3730/87 buvo iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 2535/95. Šiuo reglamentu buvo įvesta galimybė, esant tam tikroms sąlygoms, įsigyti tam tikrus produktus rinkoje.
112 Reglamento Nr. 2535/95 pirma konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„kadangi Reglamentu <...> Nr. 3730/87 <...> nustatytos <...> priemonės yra grindžiamos turimomis viešosiomis atsargomis, kurias supirko intervencinės agentūros <...>; kadangi dėl kai kurių pagrindinių produktų trūkumo [intervencinėse atsargose] tam tikru metų laikotarpiu gali būti sunku įgyvendinti metinį maisto tiekimo planą; kadangi ši grėsmė gali padidėti atsižvelgiant į priemones, kurių buvo imtasi siekiant kuo veiksmingiau kontroliuoti rinką ir suderinti gamybą bei poreikius; kadangi tokiomis aplinkybėmis ir nekeliant pavojaus tiekimo programoms atrodo, kad būtų tikslinga [kaip pakaitinę priemonę] numatyti galimybę kaupti minimus produktus Bendrijos rinkoje, tačiau tokiomis sąlygomis, kurios nepakenktų intervencijai supirktų produktų tiekimo principui [ir neviršytų šiam tikslui Bendrijos biudžete numatytų lėšų]“.
113 Reglamentų Nr. 3730/87 ir Nr. 2535/95 pagrindu suformuluota nuostata buvo perimta į susiformulavusį Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnį, kurio 18 konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „kadangi Bendrija turi įvairių žemės ūkio produktų intervencinių atsargų, ji turi potencialių priemonių labai prisidėti prie savo labiausiai nepasiturinčių piliečių gerovės“, patikslinant, kad „Bendrija yra suinteresuota naudoti šį potencialą ilgą laiką, kol atsargos bus sunaudotos iki normalaus lygio įvedant atitinkamas priemones“. Iš tos pačios konstatuojamosios dalies matyti, kad Reglamentu Nr. 3730/87 buvo įvesta „socialinė priemonė“, kurią taikant maistas buvo skirstomas labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje, ir kad ji turėtų būti taikoma toliau ir įtraukta į Bendrąjį bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą.
114 Kaip minėta šio sprendimo 3 punkte Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnis yra II dalies I antraštinės dalies I skyriaus II skirsnio IV poskirsnyje „Taikant intervenciją supirktų produktų realizavimas“. Šio 27 straipsnio „Paskirstymas labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje“ 1 dalyje nustatyta, kad produktai iš intervencinių atsargų tiekiami tam tikroms pagal metinį planą paskirtoms organizacijoms. Šio straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad tam tikras produktas gali būti kaupiamas Bendrijos rinkoje, be kita ko, „jeigu įgyvendinant 1 dalyje minimą metinį planą šio produkto laikinai nėra Bendrijos intervencinėse atsargose tiek, kiek reikia, kad vienoje arba daugiau valstybių narių planas būtų įgyvendintas, ir jei išlaidos neviršija Bendrijos biudžete tam tikslui numatytų išlaidų“.
115 Todėl šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad joje numatytas prasmingas intervencinių atsargų panaudojimas.
116 Konstatuotina, kad šis ginčas susijęs su reglamentavimo, kuriame numatytos dvi stadijos, taikymu. Pirmąja stadija, t. y. viešąja intervencija rinkoje, aiškiai siekiama EB 33 straipsnio 1 dalyje nustatytų BŽŪP tikslų ir konkrečiai tikslo stabilizuoti rinką. Kita stadija – tai taip sudarytų intervencinių atsargų realizavimas, kurio vieną iš galimybių sudaro produktų paskirstymas labiausiai nepasiturintiems asmenims. Tokiu paskirstymu siekiama socialinio tikslo, kuris gali būti tik antrinis ir tam tikra prasme pagalbinis palyginti su pirminiais BŽŪP tikslais ir todėl iš principo jo gali būti siekiama tik neviršijant perteklinių atsargų bei atsižvelgiant į tai, kad „naudoti šį potencialą ilgą laiką, kol atsargos bus išnaudotos iki normalaus lygio įvedant atitinkamas priemones, atitinka <...> [BŽŪP tikslus]“.
117 Dėl papildomų pirkimų galimybės iš Reglamento Nr. 2535/95 pirmos konstatuojamosios dalies išplaukia, kad ši priemonė buvo priimta, nes „dėl kai kurių pagrindinių produktų trūkumo [intervencinėse atsargose] tam tikru metų laikotarpiu gali būti sunku įgyvendinti metinį maisto tiekimo planą“, bei reikėjo „tokiomis aplinkybėmis ir nekeliant pavojaus tiekimo programoms <...> numatyti galimybę kaupti minimus produktus Bendrijos rinkoje“. Tačiau šioje konstatuojamojoje dalyje taip pat patikslinama, kad tai turi būti daroma „tokiomis sąlygomis, kurios nepakenktų intervencijai supirktų produktų tiekimo principui [ir neviršytų šiam tikslui Bendrijos biudžete numatytų lėšų]“.
118 Taigi iš to, kas pasakyta, aiškiai išplaukia, kad šios priemonės egzistavimas grindžiamas intervencinių atsargų bei metinio jų paskirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims plano buvimu. Todėl metinio plano ir jame nustatytų papildomų pirkimų tikslas, priešingai nei teigia Komisija, negali būti padengti įgyvendinant planą dalyvaujančių valstybių narių deklaruotus poreikius, o paskirstyti labiausiai nepasiturintiems asmenims esančias intervencines atsargas.
119 Atitinkamai Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tiekiami „produktai iš intervencinių atsargų“, o pagal jo 2 dalies a punktą tam tikras produktas gali būti kaupiamas rinkoje tuomet, kai „įgyvendinant <...> metinį planą [jo] laikinai nėra <...> intervencinėse atsargose“. Tai parodo, kad tokių produktų papildomas pirkimas numatytas kaip išimtis iš intervencinėse atsargose esančių produktų paskirstymo taisyklės. Taigi kaip išimtis ši priemonė turi būti aiškinama siaurai. Ji jokiu būdu negali būti prilyginta taisyklei.
120 Siaurai aiškinti frazę „laikinai nėra [įgyvendinant metinį planą]“ reikalauja ir papildomas patikslinimas Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio 2 dalies a punkte, pagal kurį tam tikras produktas gali būti kaupiamas rinkoje tik „kiek reikia, kad <...> [metinis] planas būtų įgyvendintas, ir jei išlaidos neviršija Bendrijos biudžete tuo tikslu numatytų išlaidų“.
121 Iš šios nuostatos išplaukia, kad tam tikras produktas gali būti nupirktas rinkoje tik tuomet, kai įgyvendinant metinį planą jo laikinai nėra intervencinėse atsargose. Ji taip pat suponuoja, kad metinis planas bei jo įgyvendinimo biudžetas būtų nustatyti prieš pradedant galimą kaupimą.
122 Teisinga, kad, kaip teigia Komisija, dėl praktinių įgyvendinimo priežasčių ir būtent tam, kad galėtų patvirtinti planą bei jo įgyvendinimui skirtą biudžetą, plano tvirtinimo momentu ji privalo turėti galimybę žinoti produktų kiekius, kuriuos reikės papildomai nusipirkti dėl jų stokos intervencinėse atsargose. Šis metodas iš tiesų yra vienintelis galimas ir suderinamas su reikšmingomis Reglamento Nr. 3149/92 nuostatomis.
123 Pagal Reglamento Nr. 3149/92 1 straipsnį dalyvaujančios valstybės narės praneša apie savo poreikius Komisijai ne vėliau kaip iki gegužės 31 d. prieš metinio plano įgyvendinimo laikotarpį. Pagal šio reglamento 2 straipsnį iki tų pačių metų spalio 1 d. Komisija patvirtina metinį planą, kuriame, be kita ko, numatoma „subsidija, skirta [valstybėms narėms] kiekvienam produktui pirkti Bendrijos rinkoje tais atvejais, kai priimant metinį planą atitinkamo produkto laikinai negalima gauti iš intervencijos agentūrų laikomų atsargų“.
124 Vis dėlto šių nuostatų jokių būdu negalima suprasti taip, kad jomis Komisijai suteikiami įgaliojimai patvirtinti planą neatsižvelgiant į turimas ir (arba) atitinkamiems metams prognozuojamas intervencines atsargas. Pavyzdžiui, nors nustatydama subsidijas ji turi atsižvelgti į valstybių narių prašomus kiekius, į intervencinėse atsargose trūkstamus kiekius ir į produktus, prašytus ir skirtus ankstesniais ataskaitiniais laikotarpiais bei jų faktišką naudojimą (Reglamento Nr. 3149/92 2 straipsnio 3 dalies c punkto antra pastraipa), ji vis tiek negali viršyti aukštesnę teisinę galią turinčioje teisės normoje, t. y. Bendrajame bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamente, nustatytų ribų.
125 Būtent tvirtinant planą Komisijai tenka atsakomybė pritaikyti jo apimtis intervencinių atsargų apimtims. Tai darydama ji iš tiesų turi tam tikrą veiksmų laisvę, kuri jai suteikiama Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio 2 dalimi, tačiau tai negali lemti išimtinio šios nuostatos pobūdžio nepaisymo. Kadangi intervencinės atsargos turi būti suprantamos kaip nuolatinis institutas, kuriose nelygu rinkos svyravimai ir viešosios intervencijos keičiasi tik kiekiai, sąvoka „laikinai nėra“ negali būti aiškinama kaip susijusi su mėnesių ar metų skaičiumi, o kaip išimtis iš intervencinėse atsargose esančių produktų paskirstymo taisyklės. Todėl papildomų pirkimų kiekių proporcijos, palyginti su bendrais metinio plano kiekiais, turi atspindėti išimtinį šios priemonės pobūdį nes šia priemone siekiama tik kompensuoti trūkstamus kiekius, kurie nelygu atsargų būklė galėtų atsirasti įgyvendinant planą. Priešingu atveju pasikeistų santykis tarp taisyklės ir išimties.
126 Ši išvada neprieštarauja nė vienai Reglamento Nr. 3149/92 nuostatai. Be to, ji atitinka Reglamento Nr. 2535/95, kuriuo buvo įvesta papildomų pirkimų galimybė, pirmos konstatuojamosios dalies tekstą, kad šią galimybę reikėjo numatyti siekiant nekelti pavojaus tiekimo programoms.
127 Nagrinėjamu atveju ginčijamu reglamentu Komisija 2009 m. laikotarpiui patvirtino metinį maisto produktų labiausiai nepasiturintiems asmenims paskirstymo planą, pagal kurį II priede numatė, kad valstybėms narėms skiriamos lėšos produktams pirkti rinkoje iš viso siekia 431 420 891 eurą, t. y apie 89,98 % viso plano apimties, kuri buvo 496 mln. eurų (ginčijamo reglamento I priedo a punktas).
128 Taigi konstatuotina, kad pagrindinis ginčijamame reglamente įtvirtinto metinio plano tikslas buvo ne realizuoti intervencines atsargas, o padengti įgyvendinant planą dalyvaujančių valstybių narių deklaruotus poreikius.
129 Be to, iš atsiliepimo į ieškinį priedų išplaukia, kad, Komisijos pirmininkui pareiškus apie dviem trečdaliais padidinamą maisto produktų paskirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims programai skirtą biudžetą, Komisija pakvietė dalyvaujančias valstybes nares peržiūrėti 2009 m. laikotarpiui deklaruotus poreikius ir pranešti jai apie juos iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos, t. y. jau pasibaigus Reglamento Nr. 3149/92 1 straipsnio 2 dalyje numatytam galutiniam terminui.
130 Šiomis aplinkybėmis metinis planas 2009 m. laikotarpiui negali būti pripažintas atitinkančiu Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnį, kaip šis straipsnis išaiškintas pirmiau šiame sprendime.
131 Šios išvados negali paneigti nė vienas Komisijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos pateiktų argumentų.
132 Komisija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Lenkijos Respublika, be kita ko, tvirtina, kad staigus plano sumažinimas ar panaikinimas dėl laikino intervencinių atsargų sumažėjimo ar dėl tam tikrų produktų stokos atsargose prieštarautų plano paskirčiai, nes dėl to iš plano įgyvendinimo pasitrauktų nuo jo priklausančios labdaros organizacijos ir būtų prarasta su atsargų realizavimo instrumentu susijusi infrastruktūra kitais metais, kai atsargos padidėja. Anot jų, tai prieštarautų BŽŪP tikslams ir dėl to programa negalėtų būti panaudota aukšto socialinės apsaugos lygio užtikrinimo tikslui.
133 Šiam argumentui negali būti pritarta. Pirma, reikia pažymėti, kad šiame ieškinyje nekeliamas klausimas dėl paties metinio maisto produktų paskirstymo labiausiai nepasiturintiems asmenims plano sudarymo. Tačiau pagal Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnį pagrindinis šio plano tikslas – paskirstyti intervencinių atsargų produktus, o ne užtikrinti programoje dalyvaujančių labdaros organizacijų poreikių tenkinimo stabilumą. Antra, iš bylos medžiagos ir pirmiau išdėstytų samprotavimų matyti, kad ginčijamu reglamentu įtvirtintas 2009 m. planas ne tik buvo atskirtas nuo turimų intervencinių atsargų dydžio, bet jame taip pat buvo numatytos subsidijos papildomiems pirkimams, išnaudojant daug didesnį biudžetą nei per trejus ankstesnius metus. Šiomis aplinkybėmis neįmanoma teigti, kad ginčijamu reglamentu buvo siekiama užtikrinti aptariamos programos stabilumą.
134 Komisijos, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos argumentai, kad Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsniu bei ginčijamu reglamentu siekiama skirtingų BŽŪP tikslų, kaip jie apibrėžti EB 33 straipsnio 1 dalyje, net jei būtų manoma, kad jie teisingi, negali paneigti išvados, kad ginčijamas reglamentas, kaip tai matyti iš pirmiau išdėstytų samprotavimų, prieštarauja Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsniui, kurio teisėtumas šiame ieškinyje bet kuriuo atveju neginčijamas.
135 Šiomis sąlygomis Komisijos, Italijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos bei Vokietijos Federacinės Respublikos nurodyta teismų praktika dėl tinkamo tam tikros priemonės teisinio pagrindo nustatymo atsižvelgiant į šia priemone siekiamus tikslus nagrinėjamu atveju nėra reikšminga. Ši byla nėra susijusi su tam tikro teisės akto teisinio pagrindo parinkimo klausimu.
136 Galiausiai dėl įvairių reglamentų, į kuriuos nebuvo atsižvelgta pirmiau išdėstytame Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio išaiškinime, t. y. Reglamentų Nr. 267/96 ir Nr. 1127/2007, iš dalies keičiančių Reglamentą Nr. 3149/92, konstatuojamųjų dalių ištraukų, į kurias daro nuorodą Italijos Respublika motyvuodama tuo, kad iš jų tariamai matyti, jog papildomų pirkimų sąlygą sudaro tam tikro produkto stoka mažėjančiose intervencinėse atsargose, konstatuotina, kad šios konstatuojamosios dalys negali sukelti abejonių dėl Bendrojo Teismo pasirinkto Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio išaiškinimo. Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio išaiškinimui negali turėti įtakos žemesnio rango reglamentų, kurie buvo priimti jam įgyvendinti, nuostatos.
137 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas pažeidžiant Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnį.
– Dėl Bendrojo bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento 27 straipsnio pažeidimo pasekmių
138 Tam atvejui, jeigu ieškinys būtų patenkintas, Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Švedijos Karalystės, prašo, kad Bendrasis Teismas pasinaudotų savo teise nuspręsti apriboti panaikinimo pasekmes vien ginčijamo reglamento 2 straipsniui bei jo II priedui ir „sustabdyti jų taikymą“, siekiant išvengti, kad šis panaikinimas galėtų turėti neigiamų pasekmių plano įgyvendinimui labdaros organizacijų naudai 2009 m. ataskaitiniu laikotarpiu arba – jeigu Bendrasis Teismas priimtų sprendimą šiam laikotarpiui pasibaigus – vėliau.
139 To paties prašo Komisija, palaikoma Italijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos.
140 Pirmiausia konstatuotina, kad taip suformulavusi prašymą Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Švedijos Karalystės, iš tikrųjų reikalauja iš dalies panaikinti ginčijamą reglamentą, t. y. panaikinti jo 2 straipsnį ir II priedą.
141 Svarbu priminti, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas ne paties išteklių skyrimo labiausiai nepasiturinčių asmenų naudai mechanizmo teisėtumas, o aplinkybė, kad ginčijamu reglamentu sukurtas 2009 m. planas iš esmės grindžiamas papildomais produktų pirkimais rinkoje. Todėl atsižvelgiant į šio sprendimo 137 punkte padarytą išvadą naikintinos tik tos nuostatos, kuriose numatytos subsidijos tokiems pirkimams, t. y. ginčijamo reglamento 2 straipsnis ir jo II priedas.
142 Antra, pažymėtina, kad ginčijamas reglamentas iš dalies panaikinamas, kai iš principo jau yra išmokėtos visos subsidijos. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išvengti, kad panaikinimo poveikis atgaline data sukurs šias subsidijas gavusioms valstybėms narėms grąžinimo pareigą, Bendrasis Teismas turi pasinaudoti savo įgaliojimu įvardyti tas panaikinto teisės akto sukeltas pasekmes, kurios laikytinos galutinėmis.
143 Taigi ypatingomis šios bylos aplinkybėmis reikia panaikinti ginčijamo reglamento 2 straipsnį ir II priedą ir nuspręsti, kad šis dalinis panaikinimas neturi poveikio jau išmokėtų subsidijų galiojimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
144 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų ji turi padengti Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
145 Be to, pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Lenkijos Respublika ir Švedijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2008 m. spalio 3 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 983/2008, kuriuo patvirtinamas planas skirti valstybėms narėms 2009 biudžetiniais metais lėšų maisto produktams iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems asmenims Bendrijoje tiekti, 2 straipsnį ir II priedą.
2. Reglamento Nr. 983/2008 2 straipsnio ir II priedo panaikinimas neturi poveikio jau išmokėtų subsidijų galiojimui.
3. Europos Komisija padengia savo ir Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
4. Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Lenkijos Respublika ir Švedijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Prek | Soldevila Fragoso | Frimodt Nielsen |
Paskelbta 2011 m. balandžio 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.