Sujungtos bylos T‑8/95 ir T‑9/95
Wilhelm Pelle ir Ernst-Reinhard Konrad
prieš
Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisiją
„Deliktinė atsakomybė – Pienas – Papildomas mokestis – Referencinis kiekis – Reglamentas (EEB) Nr. 2187/93 – Kompensacija gamintojams – Senaties termino sustabdymas“
Sprendimo santrauka
1. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Senaties terminas – Pradžios momentas
(EB 235 straipsnis ir EB 288 straipsnio antroji pastraipa; EB Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnis (dabar – Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis); Tarybos reglamentai Nr. 1078/77 ir Nr. 857/84)
2. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Senaties terminas – Nutraukimas
(EB 230 ir EB 232 straipsniai; EB Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnis (dabar – Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis); Tarybos reglamentai Nr. 1078/77, Nr. 857/84 ir Nr. 2187/93; Tarybos ir Komisijos pranešimas 92/C 198/04)
3. Procesas – Terminas ieškiniui pareikšti – Teisės praradimas praleidus terminą
1. EB Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnyje (dabar – Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis) numatytas ieškinio senaties terminas, taikomas ieškiniams prieš Bendrijas su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais, neprasideda, kol nėra įvykdomos visos sąlygos, kuriomis pagrįsta pareiga atlyginti žalą, ypač kalbant apie atvejus, kai atsakomybė išplaukia iš norminio akto, iki pasireiškia žalingas akto poveikis, ir pabrėžtina, kad šios sąlygos susijusios su neteisėtais Bendrijos institucijų veiksmais, tariamos žalos tikrumu ir priežastinio ryšio tarp veiksmų bei nurodytos žalos egzistavimu.
Šiuo klausimu žala, atsiradusi dėl pieno gamintojo negalėjimo pasinaudoti referenciniais kiekiais, yra patirta nuo dienos, kai pasibaigus įsipareigojimui neprekiauti, pasirašytam pagal Reglamentą Nr. 1078/77, atitinkamas gamintojas būtų galėjęs iš naujo tiekti pieną, nemokėdamas papildomo mokesčio, jeigu nebūtų buvę atsisakyta jam suteikti tokį kiekį. Taigi sąlygos pareikšti ieškinį prieš Bendrijas dėl žalos atlyginimo yra įvykdytos tą dieną.
(žr. 61 ir 62 punktus)
2. Pagal EB Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnį (dabar – Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis) ieškinio senaties terminas nutraukiamas tik pareiškus ieškinį Bendrijos teismui arba padavus išankstinį prašymą kompetentingai Bendrijos institucijai; tačiau pastaruoju atveju ieškinio senaties termino eiga sustabdoma, tik jei po tokio prašymo, atsižvelgus į aplinkybes, per EB 230 straipsnyje ar EB 232 straipsnyje numatytus terminus pareiškiamas ieškinys.
Tarybos ir Komisijos pranešimas dėl vėlesnio Reglamento Nr. 2187/93 priėmimo, numatantis kompensaciją atitinkamiems gamintojams, kuriuo institucijos įsipareigojo kai kuriems gamintojams netaikyti senaties termino pagal 43 straipsnį, kol bus apibrėžta kompensavimo tvarka atitinkamiems gamintojams, nėra pagrindas pradėti naujo penkerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimą nuo dienos, kai pasibaigė šis apribojimas. Tačiau įsipareigojimas netaikyti ieškinio senaties termino ir ankstesni laiškai, išsiųsti po išankstinių prašymų dėl kompensacijos, turi įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui. Iš tiesų ieškinio senaties sustabdymas, atsiradęs dėl institucijų vienašališko įsipareigojimo netaikyti ieškinio senaties, esančio šiame pranešime ir galbūt taip pat ankstesniuose laiškuose, galioja, nesvarbu, kada ieškovas Pirmosios instancijos teismui pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Šiuo atžvilgiu institucijų vienašališko įsipareigojimo besąlygiškai sustabdyti ieškinio senatį pranašumas reiškia, kad ieškinio senatis taikoma ne vien pieno gamintojams, kurie nepateikė prašymo pagal Reglamento Nr. 2187/93 10 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą. Tokio prašymo buvimas ar nebuvimas yra svarbus tik siekiant nustatyti iš šio įsipareigojimo kylančio ieškinio senaties sustabdymo galutinę datą, kuri priklauso nuo tokio prašymo pateikimo ar jo nebuvimo.
(žr. 67, 69, 71–73 ir 76 punktus)
3. Atsižvelgiant į Bendrijos teisės aktus, susijusius su ieškinio senatimi, pateisinamos klaidos sąvoka turi būti aiškinama siaurai ir gali būti taikoma tik ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis būtent dėl paties atitinkamos institucijos elgesio padaroma pateisinama klaida arba kurią toks elgesys didžiąja dalimi lemia, kai teisės subjektas yra sąžiningas ir įrodo bet kokį rūpestingą elgesį, kurio reikalaujama iš įprastai informuoto subjekto. Tokiu atveju administracija neturėtų remtis savo teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų nesilaikymu, dėl kurio šalis suklydo.
(žr. 93 punktą)