Byla T‑745/18
(Ištraukų skelbimas)
Covestro Deutschland AG
prieš
Europos Komisiją
2021 m. spalio 6 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas
„Valstybės pagalba – Pagalbos schema, kurią Vokietija taikė tam tikriems dideliems elektros energijos vartotojams – Atleidimas nuo tinklo mokesčių 2012–2013 m. – Sprendimas, kuriuo pagalbos schema pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka ir neteisėta bei nurodoma susigrąžinti išmokėtą pagalbą – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinio pareiškimo terminas – Priimtinumas – Pagalbos sąvoka – Valstybės ištekliai – Vienodas požiūris – Teisėti lūkesčiai“
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Terminai – Termino eigos pradžia – Paskelbimo data – Sužinojimo apie aktą data – Papildomas kriterijus – Aktai, kurie pagal suformuotą institucijos praktiką yra skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje
(SESV 263 straipsnio šešta pastraipa)
(žr. 36–44 punktus)
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų – Vertinimas atsižvelgiant į visas reikšmingas ginčijamos operacijos aplinkybes ir į jos kontekstą – Valstybės narės, kaip viešosios valdžios subjekto, priimta priemonė
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 50–54 ir 61–63 punktus)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybės išteklių teikiama pagalba – Valstybės išteklių sąvoka – Didiesiems energijos vartotojams taikomas atleidimas nuo tinklo mokesčių – Tinklo operatorių prarastų pajamų kompensavimas nustatant priemoką, taikomą galutiniams vartotojams ar elektros energijos tiekėjams – Įtraukimas – Sąlygos – Rinkliava, prilygintina parafiskaliniam mokesčiui – Viso priemokos surinkimo ir surinktų lėšų paskirstymo mechanizmo valstybinė kontrolė
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
(žr. 85–97 ir 109–148 punktus)
4. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, kurią galima pripažinti suderinama su vidaus rinka – Pagalba, skirta dideliems valstybės narės ekonominiams sutrikimams atitaisyti – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos – Valstybei narei tenkanti įrodinėjimo pareiga
(SESV 107 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies b punktas)
(žr. 152–166 punktus)
5. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagalba, kurią galima pripažinti suderinama su vidaus rinka – Vertinimas atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą – Kriterijai
(SESV 107 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies c punktas)
(žr. 169–191 punktus)
6. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Nediskriminavimo principo pažeidimas – Nebuvimas
(žr. 194–210 punktus)
7. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio procedūros taisykles – Pagalbos gavėjų galimi teisėti lūkesčiai – Nebuvimas, išskyrus ypatingas aplinkybes
(žr. 213–219 punktus)
Santrauka
Nuo 2011 m. Vokietijos Federacinė Respublika tam tikrus didžiuosius elektros vartotojus visiškai atleido nuo tinklo mokesčių (toliau – ginčijamas atleidimas nuo mokesčių). Dėl šio atleidimo susidariusios išlaidos teko perdavimo sistemos operatoriams.
Siekdama kompensuoti pajamų praradimą dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių Bundesnetzagentur (BNetzA, Federalinė tinklo agentūra, Vokietija) 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu (toliau – 2011 m. BNetzA sprendimas) nustatė finansavimo mechanizmą, kuris įsigaliojo 2012 m. Pagal šį mechanizmą paskirstymo sistemų operatoriai iš galutinių vartotojų ar elektros energijos tiekėjų rinkdavo priemoką (toliau – ginčijama priemoka), kurios suma buvo pervedama perdavimo sistemos operatoriams.
Priemokos dydis kiekvienais metais buvo nustatomas remiantis BNetzA nustatytu metodu. Už 2012 m., t. y. pirmuosius schemos įgyvendinimo metus, BNetzA tiesiogiai nustatė fiksuoto dydžio priemoką. Be to, kadangi šis mechanizmas nebuvo taikomas 2011 m. ginčijamo atleidimo nuo mokesčių sąnaudoms, tais metais kiekvienas perdavimo ir paskirstymo sistemos operatorius turėjo padengti su minėtu atleidimu nuo mokesčių susijusius nuostolius pagal tinklo, prie kurio pagalbos gavėjai buvo prijungti, lygį.
Kadangi ginčijamas atleidimas nuo mokesčių Vokietijos teismų sprendimais vėliau buvo pripažintas negaliojančiu, jis buvo panaikintas nuo 2014 m. sausio 1 d.
2018 m. gegužės 28 d. sprendimu(1) (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija, gavusi kelis skundus, konstatavo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vokietijos Federacinė Respublika neteisėtai teikė valstybės pagalbą ginčijamo atleidimo nuo mokesčių forma ir taip leido didiesiems energijos vartotojams išvengti tinklo mokesčių.
Covestro Deutschland AG (toliau – ieškovė) pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Pripažinęs šį ieškinį priimtinu Bendrasis Teismas jį atmetė, be kita ko, patvirtindamas dėl ginčijamos priemokos gautų išteklių valstybinį pobūdį, taigi ir pagalbos, suteiktos iš valstybės išteklių, egzistavimą.
Bendrojo Teismo vertinimas
Pirma, Bendrasis Teismas atmetė Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą, pagal kurį ieškinys dėl panaikinimo buvo pateiktas praleidus terminą, nes ieškovė apie ginčijamą sprendimą žinojo dar prieš jo paskelbimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.
Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad iš pačios SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos formuluotės aišku, jog sužinojimo apie aktą dienos, kaip ieškinio pareiškimo termino eigos pradžios, kriterijus yra subsidiarus, palyginti su akto paskelbimo ar pranešimo apie jį kriterijais. Net jei ginčijamo sprendimo paskelbimas nėra jo įsigaliojimo sąlyga, nes Komisijos sprendimai užbaigti pagalbos tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį yra skelbiami Oficialiajame leidinyje, ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad ginčijamas sprendimas bus paskelbtas ir turėjo teisę paskelbimo Oficialiajame leidinyje datą laikyti ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia.
Antra, dėl ginčijamos priemokos pripažinimo valstybės ištekliais Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, vertinant, ar tokia paramos priemonė yra valstybinio pobūdžio, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(2) iš esmės remiamasi dviem pagrindiniais veiksniais: pirma, privalomo mokėjimo, tenkančio vartotojams ar galutiniams vartotojams, paprastai vadinamo „mokesčiu“, o konkrečiai – „parafiskaline rinkliava“, buvimas ir, antra, valstybės atliekama schemos valdymo kontrolė, be kita ko, vykdant valstybinę lėšų arba šių lėšų valdytojų (trečiųjų šalių) kontrolę.
Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad iš esmės tai yra du veiksniai, sudarantys alternatyvą. Iš tiesų bendras bylų, kuriose Teisingumo Teismas pripažino valstybės išteklių buvimą, vardiklis yra tai, kad valstybė vienaip ar kitaip kontroliavo atitinkamas pajamas.
Atsižvelgdamas į šiuos patikslinimus, Bendrasis Teismas visų pirma patikrino, ar ginčijama priemoka iš tikrųjų buvo privalomas mokestis, taigi prilygintinas parafiskalinei rinkliavai, ir, antra, ar valstybė kontroliavo surinktas lėšas arba už jų administravimą atsakingas įstaigas.
Atlikęs šį tyrimą Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijama priemoka priskirtina valstybei; ši išvada nedaro įtakos klausimui, ar 2011 m. BNetzA sprendimas gali būti laikomas ultra vires sprendimu pagal Vokietijos teisę, ir klausimui dėl to sprendimo panaikinimo Vokietijos teismuose, nes minėtas sprendimas iš tikrųjų buvo taikomas atitinkamu laikotarpiu.
Dėl ginčijamos priemokos privalomumo Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ši priemoka, kurią administracinė institucija nustatė priimdama reguliavimo priemonę, buvo įstatymiškai perkelta tos priemokos galutiniams mokėtojams – tinklo naudotojams, t. y. patiems tiekėjams ir tiesiogiai prie tinklo prijungtiems galutiniams vartotojams, o ne kitiems galutiniams vartotojams. Iš tiesų 2011 m. BNetzA Sprendime paskirstymo sistemos operatoriams buvo nustatyta pareiga surinkti papildomas išlaidas, susijusias su ginčijama priemoka, iš galutinių vartotojų, taigi ši priemoka yra parafiskalinė rinkliava ir reiškia valstybės išteklių naudojimą.
Be to, dėl priemokos mechanizmo valdymo valstybinės kontrolės Bendrasis Teismas konstatavo, kad, viena vertus, yra analogija tarp ginčijamos priemokos ir dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių susidariusių papildomų sąnaudų ir, kita vertus, tinklo operatoriai veikė kaip paprasti tarpininkai, vykdydami valstybės nuostatomis visiškai reglamentuojamą mechanizmą. Taigi egzistavo viso priemokos surinkimo ir surinktų lėšų paskirstymo mechanizmo valstybinė kontrolė. Iš tiesų paskirstymo sistemos operatoriai buvo įpareigoti iš tinklo naudotojų, įskaitant galutinius vartotojus, rinkti ginčijamą priemoką, apskaičiuotą BNetzA (2012 m.) arba pagal jos nustatytą metodą (2013 m.). Be to, pajamos buvo skirtos išimtinai sistemos tikslams pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, numatančius, kad šios pajamos pervedamos perdavimo sistemos operatoriams kaip kompensacija už papildomas sąnaudas, susidariusias dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ginčijama priemoka yra laikoma parafiskaline rinkliava arba privalomu mokesčiu, kurios dydį nustato valdžios institucija (2012 m.) arba jis nustatomas pagal šios institucijos patvirtintą metodą (2013 m.); ja siekiama viešojo intereso tikslų, ji nustatoma tinklo operatoriams, remiantis objektyviais kriterijais, ir ji renkama tinklo operatorių pagal nacionalinės valdžios institucijų nustatytas taisykles, taigi tai yra iš valstybės išteklių teikiama priemonė.