TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2011 m. vasario 10 d.(*)
„Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas – 2003 m. Stojimo aktas – Pereinamojo laikotarpio priemonės – Lenkijos piliečių įsidarbinimas valstybėse, kurios buvo Sąjungos valstybės narės jau Lenkijos Respublikos įstojimo momentu – Reikalavimas gauti darbo leidimą skiriant darbuotojus – Direktyva 96/71/EB – 1 straipsnio 3 dalis“
Sujungtose bylose C‑307/09–C‑309/09
dėl Raad van State (Nyderlandai) 2009 m. liepos 29 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo 2009 m. rugpjūčio 3 d., pagal EB 234 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Vicoplus SC PUH (C‑307/09),
BAM Vermeer Contracting sp. zoo (C‑308/09),
Olbek Industrial Services sp. zoo (C‑309/09)
prieš
Minister van Sociale Zaken en Werkgelegenheid
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas, U. Lõhmus (pranešėjas) ir A. Ó Caoimh,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. liepos 8 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Vicoplus SC PUH, atstovaujamos advocaat E. Vliegenberg,
– BAM Vermeer Contracting sp. zoo ir Olbek Industrial Services sp. zoo, atstovaujamų advocaat M. Lewandowski,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir B. Koopman,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir T. Müller,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Vang,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma, N. Graf Vitzthum ir J. Möller,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos E. Riedl ir G. Hesse,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz, J. Faldyga ir K. Majcher,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren, I. Rogalski, W. Wils ir E. Traversa,
susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su SESV 56 bei 57 straipsnių ir 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431) 1 straipsnio 3 dalies c punkto išaiškinimu.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant bylas Vicoplus SC PUH (toliau – Vicoplus), BAM Vermeer Contracting sp. zoo (toliau – BAM Vermeer) ir Olbek Industrial Services sp. zoo (toliau – Olbek) prieš Minister van Sociale Zaken en Werkgelegenheid (Socialinių reikalų ir darbo ministerija), susijusias su baudomis, kurios joms buvo paskirtos už lenkų darbuotojų komandiravimą į Nyderlandus be darbo leidimų.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
2003 m. Stojimo aktas
3 Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33; toliau – 2003 m. Stojimo aktas) 24 straipsnyje numatytas šio akto V–XIV prieduose įtvirtintas jame numatytomis sąlygomis naujosioms valstybėms narėms taikomų priemonių sąrašas.
4 2003 m. Stojimo akto XII priedas pavadintas „Stojimo akto 24 straipsnyje nurodytas sąrašas: Lenkija“. Šio priedo 2 skyriaus „Laisvas asmenų judėjimas“ 1, 2, 5 ir 13 dalyse numatyta:
„1. [SESV 45 straipsnis ir SESV 56 straipsnio pirmoji pastraipa] visiškai taikoma laisvam darbuotojų judėjimui ir laisvei teikti paslaugas, apimančiai laikiną darbuotojų judėjimą, apibrėžtą Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnyje, tarp Lenkijos ir Belgijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Vengrijos, Nyderlandų, Austrijos, Portugalijos, Slovėnijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės tik laikantis 2–14 dalyse išdėstytų pereinamojo laikotarpio nuostatų.
2. Nukrypstant nuo [1968 m. spalio 15 d. Tarybos] reglamento [dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15)] Nr. 1612/68 1–6 straipsnių ir iki dvejų metų laikotarpio nuo įstojimo dienos pabaigos, esamos valstybės narės taikys nacionalines priemones arba priemones pagal dvišalius susitarimus, reglamentuojančias Lenkijos piliečių patekimą į jų darbo rinkas. Esamos valstybės narės gali toliau taikyti tokias priemones iki penkerių metų laikotarpio nuo įstojimo dienos pabaigos.
<...>
5. Valstybė narė, toliau taikanti nacionalines priemones ar priemones pagal dvišalius susitarimus, penkerių metų laikotarpio, nurodyto 2 dalyje, pabaigoje, esant dideliems jos darbo rinkos trikdymams ar kilus tokiai grėsmei, pranešusi Komisijai, gali toliau taikyti šias priemones iki septintųjų metų nuo įstojimo dienos pabaigos. Nepranešus, taikomi Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 1–6 straipsniai.
<...>
13. Vokietija ir Austrija, siekdamos spręsti didelius savo darbo rinkos konkrečiuose jautriuose paslaugų sektoriuose trikdymus ar kilus jų grėsmei dėl transnacionalinių paslaugų teikimo, kaip apibrėžta Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnyje, tam tikruose regionuose, kol jos, remdamosi pirmiau išdėstytomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, taiko nacionalines priemones ar priemones pagal dvišalius susitarimus dėl Lenkijos darbuotojų laisvo judėjimo, pranešusios Komisijai, gali nukrypti [nuo SESV 56 straipsnio pirmos pastraipos] siekdamos apriboti laikiną darbuotojų, kurių teisei dirbti Vokietijoje ir Austrijoje taikomos nacionalinės priemonės, judėjimą bendrovių, įsteigtų Lenkijoje, teikiamų paslaugų kontekste.
<...>“
Direktyva 96/71
5 Direktyvos 96/71 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:
„1. Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.
<...>
3. Ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių:
a) savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais;
arba
b) komandiruoja darbuotojus į įstaigą arba grupės valdomą įmonę kitos valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais;
arba
c) kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais.
<...>“
Direktyva 91/383/EEB
6 Pagal 1991 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos 91/383/EEB, pateikiančios papildomas priemones, skatinančias gerinti terminuotuose arba laikinuose darbo santykiuose esančių darbuotojų saugą ir sveikatą darbe (OL L 206, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 418), 1 straipsnį:
„Ši direktyva taikoma:
<...>
2) tarp laikino įdarbinimo tarnybos, kuri yra darbdavys, ir darbuotojo susiklosčiusiems laikiniems darbo santykiams, kai darbuotojas yra skiriamas dirbti įmonėje ir (arba) įstaigoje, kurioms reikia jo paslaugų ir kurios jį kontroliuoja.“
Nacionalinė teisė
7 Pagal Wet arbeid vreemdelingen (Užsieniečių darbo įstatymas, Stb., Nr. 959, 1994; toliau – Wav) 2 straipsnio 1 dalį darbdaviui draudžiama Nyderlanduose įdarbinti užsienietį be darbo leidimo.
8 Besluit uitvoering Wav (Nutarimas dėl Wav įgyvendinimo, Stb., Nr. 406, 1995), iš dalies pakeisto 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimu (Stb., Nr. 577, 2005; toliau – Nutarimas dėl Wav įgyvendinimo), 1 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Wav 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas netaikomas užsieniečiams, kurie tarpvalstybinių paslaugų teikimo atveju Nyderlanduose laikinai dirba darbdaviui, įsteigtam ne Nyderlandų Karalystėje, o kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, tik jei:
a) užsienietis valstybėje, kurioje darbdavys įsteigtas, gali būti įdarbintas kaip to darbdavio darbuotojas;
b) apie darbą Nyderlanduose darbdavys iš anksto informavo Centrale Organisatie voor werk en inkomen (Centrinė darbo ir pajamų organizacija) ir
c) tai nėra paslauga, kurios esmė – darbuotojo skyrimas.“
9 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, reikalavimas gauti darbo leidimą, įtvirtintas Wav 2 straipsnio 1 dalyje, kaip 2003 m. Stojimo akto XII priede numatytas laikinas Lenkijos darbuotojų judėjimo apribojimas, galiojo iki 2007 m. gegužės 1 dienos.
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
10 Kalbant apie bylą C‑307/09, pažymėtina, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Darbo inspekcijai atlikus patikrinimą buvo konstatuota, kad Vicoplus įdarbinti trys Lenkijos piliečiai dirbo Nyderlandų bendrovėje Maris, kuri verčiasi kitoms įmonėms tiekiamų siurblių priežiūra. Vadovaujantis Maris ir kitos bendrovės sudaryta sutartimi, šie asmenys turėjo dirbti nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 30 dienos.
11 Byloje C‑308/09 pagrindinės bylos aplinkybės susijusios su 2006 m. liepos 31 d. Darbo inspekcijos parengta ataskaita, kuria remiantis nuo 2006 m. sausio 10 d. du Lenkijos piliečiai dirbo montuotojais Nyderlandų bendrovės Flevoservice en Flevowash BV garaže. Juos įdarbino BAM Vermeer, sudariusi sutartį su minėta bendrove tam, kad būtų taisomi ir pritaikomi sunkvežimiai bei priekabos.
12 Dėl bylos C‑309/09 pažymėtina, kad sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodoma, kad 2005 m. lapkričio 15 d. Olbek bendrovė pirmtakė sudarė sutartį su Nyderlandų bendrove HTG Nederveen BV, kad jai perleistų darbuotojus, kurie kelis mėnesius teiktų atliekų tvarkymo paslaugas. Per Darbo inspekcijos atliktą HTG Nederveen BV biurų patikrinimą nustatyta, kad kartu su kitais darbuotojais šį darbą atliko 20 Lenkijos piliečių.
13 Trims ieškovėms pagrindinėje byloje buvo skirtos baudos už Wav 2 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes jos komandiravo Lenkijos darbuotojus į Nyderlandus be darbo leidimų.
14 Atmesdami dėl šių baudų pateiktus skundus, Staatsecretaris van Sociale Zaken en Werkgelegenheid (socialinių reikalų ir darbo valstybės sekretorius) (byloje C‑307/09) ir Ministervan Sociale Zaken en Werkgelegenheid (bylose C‑308/09 ir C‑309/09) tvirtino, kad atitinkamai Vicoplus, BAM Vermeer ir Olbek teiktos paslaugos reiškė darbuotojų skyrimą pagal Nutarimo dėl Wav įgyvendinimo 1e straipsnio 1 dalies c punktą.
15 Kadangi Rechtbank’s‑Gravenhage atmetė dėl šių sprendimų ieškovių pagrindinėje byloje pareikštus ieškinius, jos Raad van State pateikė apeliacinius skundus.
16 Šis teismas pažymi, kad aišku, jog Nutarimo dėl Wav įgyvendinimo 1e straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga gauti darbo leidimus siekiant skirti darbuotojus yra laisvės teikti paslaugas apribojimas. Vis dėlto jis mano, kad iš 1990 m. kovo 27 d. Sprendimo Rush Portuguesa (C‑113/89, Rink. p. I‑1417), 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Vander Elst (C‑43/93, Rink. p. I‑3803), 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą (C‑445/03, Rink. p. I‑10191), 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją (C‑244/04, Rink. p. I‑885) bei 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją (C‑168/04, Rink. p. I‑9041) darytina išvada, kad toks apribojimas gali būti pateisinamas, jeigu juo siekiama bendrojo intereso tikslo apsaugoti nacionalinę darbo rinką pirmiausia nuo kėsinimosi apeiti laisvo darbuotojų judėjimo apribojimą.
17 Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad minėto reikalavimo gauti darbo leidimą palikimas galioti pagrįstas visų pirma minėtu Sprendimu Rush Portuguesa, tačiau pažymi, kad nurodytuose vėlesniuose sprendimuose Teisingumo Teismas nepatvirtino šio sprendimo 16 punkte pateiktų išvadų. Todėl kyla klausimas, ar pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę draudžiama nustatyti, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis darbuotojų skyrimas būtų siejamas su darbo leidimo gavimu.
18 Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar siekiant apsaugoti nacionalinę darbo rinką darbo leidimas, pagal Wav 2 straipsnį reikalaujamas tuo atveju, kai teikiama paslauga, kurios esmė – darbuotojų skyrimas, yra proporcinga priemonė pagal SESV 56 bei 57 straipsnius ir atsižvelgiant į 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje nustatytą išlygą, kiek ji susijusi su laisvu darbuotojų judėjimu. Jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, šiam teismui kyla klausimas dėl žodžių junginio „darbuotojų skyrimas“ reikšmės ir, konkrečiai kalbant, dėl pagrindinės veiklos, kurią paslaugą teikianti įmonė vykdo savo buveinės valstybėje, rūšiai teiktinos svarbos.
19 Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti šių bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius vienodai suformuluotus prejudicinius klausimus:
„1. Ar [SESV 56] ir [57 straipsnius] reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata kaip (Wav) 2 straipsnis, skaitomas su Nutarimo dėl Wav įgyvendinimo 1e straipsnio 1 dalies c punktu, pagal kurį komandiruojant darbuotojus pagal Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalies c punktą reikalaujama darbo leidimo?
2. Kokiais kriterijais remiantis turi būti nustatoma, ar darbuotojai komandiruoti pagal Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalies c punktą?“
20 2009 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑307/09–C‑309/09 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas bendras sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
21 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal SESV 56 ir 57 straipsnius draudžiami tokie valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos kitos valstybės narės piliečių darbuotojų komandiravimas pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą į pirmosios valstybės teritoriją siejamas su darbo leidimo gavimu.
22 Reikia priminti, kad tai, jog nacionalinis teismas formaliai pateikė prejudicinį klausimą, nurodydamas tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui išsamaus aiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką (žr., be kita ko, 2009 m. spalio 27 d. Sprendimo ČEZ, C‑115/08, Rink. p. I‑10265, 81 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
23 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iki 2007 m. gegužės 1 d. palikusi galioti Wav 2 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimą gauti darbo leidimą, taikomą Nyderlandų Karalystėje ketinantiems dirbti Lenkijos piliečiams, ši valstybė narė pasinaudojo su laisvu darbuotojų judėjimu susijusia nukrypti leidžiančia nuostata, numatyta 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje. Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 16–18 punktų, jis abejoja, ar, remiantis Nutarimo dėl Wav įgyvendinimo 1e straipsnio 1 dalies c punktu, tai, kad šis reikalavimas paliktas galioti teikiant paslaugas, kurių esmė – Lenkijos darbuotojų skyrimas dirbti į Nyderlandų Karalystės teritoriją, gali būti pateisinama atsižvelgiant į šią nukrypti leidžiančią nuostatą.
24 Šiuo aspektu pažymėtina, kad jeigu nacionalinės teisės aktai pateisinami vienos iš 2003 m. Stojimo akto 24 straipsnyje numatytų priemonių, šiuo atveju – šio akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje numatyta pereinamojo laikotarpio priemonė, atžvilgiu, nebereikia kelti klausimo dėl šių teisės aktų atitikties SESV 56 ir 57 straipsniams (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Valeško, C‑140/05, Rink. p. I‑10025, 74 punktą).
25 Todėl reikia išnagrinėti, ar tokie teisės aktai kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, patenka į minėtos pereinamojo laikotarpio priemonės taikymo sritį.
26 Pirma, svarbu priminti, kad 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje nukrypstama nuo laisvo darbuotojų judėjimo ir numatoma, kad Reglamento Nr. 1612/68 1–6 straipsniai laikinai netaikomi Lenkijos piliečiams. Iš tikrųjų šioje nuostatoje numatyta, kad dvejus metus nuo 2004 m. gegužės 1 d. valstybės narės taikys nacionalines priemones arba priemones pagal dvišalius susitarimus, reglamentuojančias Lenkijos piliečių patekimą į jų darbo rinkas. Be to, pagal minėtą nuostatą numatyta, kad valstybės narės gali toliau taikyti tokias priemones ne ilgiau nei penkerius metus nuo Lenkijos Respublikos įstojimo į Sąjungą dienos.
27 Antra, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad veikla, kai įmonė už atlyginimą skiria savo darbuotojus dirbti paslaugos gavėjui nesudariusi su juo darbo sutarčių, yra profesinė veikla, atitinkanti SESV 57 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytas sąlygas, ir todėl pagal šią nuostatą turi būti pripažinta paslauga (žr. 1981 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Webb, 279/80, Rink. p. 3305, 9 punktą ir 2010 m. birželio 16 d. Nutarties RANI Slovakia, C‑298/09, 36 punktą).
28 Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad tokia veikla gali turėti įtakos valstybių narių, kurioms šios paslaugos teikiamos, darbo rinkai. Iš tikrųjų, pirma, SESV 45–48 straipsniai ir jiems įgyvendinti priimti Sąjungos reglamentai prireikus gali būti taikomi darbuotojus skiriančiose įmonėse dirbantiems darbuotojams (žr. minėto Sprendimo Webb 10 punktą).
29 Antra, dėl su darbuotojų skyrimu susijusių darbo ryšių ypatingo pobūdžio šios veiklos vykdymas daro tiesioginį poveikį tiek darbo rinkos santykiams, tiek teisėtiems šių darbuotojų interesams (minėto Sprendimo Webb 18 punktas).
30 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas minėto Sprendimo Rush Portuguesa 16 punkte nusprendė, kad skirianti darbuotojus įmonė, nors ir yra paslaugų teikėja pagal ESV sutartį, vis dėlto vykdo veiklą, kurios esmė yra darbuotojų įdarbinimas priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje.
31 Dėl šios išvados pateisinama tai, kad pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą skirtas darbuotojas paprastai per paskyrimo laikotarpį įmonėje, kuriai reikalingos paslaugos, užima iki tol jos darbuotojui priklausiusią darbo vietą.
32 Darytina išvada, kad tokie valstybės narės teisės aktai kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje turi būti laikomi priemone, kurioje reglamentuojamas Lenkijos piliečių įdarbinimas pirmosios valstybės narės darbo rinkoje pagal 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalį.
33 Todėl šie teisės aktai, pagal kuriuos per 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje numatytą pereinamąjį laikotarpį Lenkijos piliečių komandiravimas pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą į šios valstybės narės teritoriją tebesiejamas su darbo leidimo gavimu, yra suderinami su SESV 56 ir 57 straipsniais.
34 Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į minėtos nuostatos tikslus, mat ja siekiama užkirsti kelią trikdymams, kurie galėtų atsirasti naujoms valstybėms įstojus į Sąjungą ankstesnių valstybių narių darbo rinkose dėl staigaus didelio skaičiaus naujųjų valstybių piliečių darbuotojų atvykimo (šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Lopes da Veiga, 9/88, Rink. p. 2989, 10 punktą ir minėto Sprendimo Rush Portuguesa 13 punktą). Šis tikslas, be kita ko, matyti ir 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 5 dalyje, kiek joje numatyta galimybė valstybei narei, esant dideliems jos darbo rinkos trikdymams ar kilus tokiai grėsmei, toliau taikyti to paties skyriaus 2 dalyje numatytas priemones iki septintųjų metų nuo Lenkijos Respublikos įstojimo dienos pabaigos.
35 Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 51 punkte, atribojimas to, kaip darbuotojai patenka į priimančiosios valstybės narės darbo rinką – paskirti ar tiesiogiai ir savarankiškai, yra dirbtinis, nes abiem atvejais tai potencialiai didelio masto darbuotojų judėjimas, dėl kurio gali būti sutrikdyta darbo rinka. Todėl jei darbuotojų skyrimas nepatektų į 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalies taikymo sritį, atsirastų rizika, kad ši nuostata didele dalimi neteks savo veiksmingumo.
36 Išvada šio sprendimo 33 punkte, be kita ko, atitinka Teisingumo Teismo išvadą minėtame Sprendime Rush Portuguesa dėl Akto dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių pritaikomųjų pataisų (OL L 302, 1985, p. 23) 216 straipsnio. Iš tikrųjų, kadangi jis šio sprendimo 14 punkte nusprendė, kad minėtas straipsnis, be kita ko, taikytinas Portugalijos darbuotojų įdarbinimo kitų valstybių narių darbo rinkoje atveju, pagal jį draudžiama, kad paslaugas teikianti įmonė skirtų darbuotojus iš Portugalijos.
37 Šiuo atžvilgiu, nors, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas vėlesniuose sprendimuose tiesiogiai nenurodė minėto Sprendimo Rush Portuguesa 16 punkto, vis dėlto jis nurodė to paties sprendimo 17 punktą, kuriame paaiškinama iš minėto 16 punkto išplaukianti išvada: valstybė narė, atsižvelgdama į Sąjungos teisėje nustatytas ribas, turi turėti galimybę patikrinti, ar realiai laisve teikti paslaugas nesinaudojama tam, kad būti skiriami judėjimo laisvės neturintys darbuotojai (žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Liuksemburgą 39 punktą bei Komisija prieš Austriją 56 punktą).
38 Aišku, 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 1 dalyje įtvirtinamos pereinamojo laikotarpio priemonės, susijusios ne tik su laisvu darbuotojų judėjimu, bet ir su laisve teikti paslaugas, dėl kurių darbuotojai juda laikinai, kaip tai apibrėžta Direktyvos 96/71 1 straipsnyje. Tačiau to paties skyriaus 13 dalyje vien Vokietijos Federacinei Respublikai ir Austrijos Respublikai leidžiama pagal joje numatytas sąlygas nukrypti nuo SESV 56 straipsnio teikiant taip apibrėžtas tarpvalstybines paslaugas.
39 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Direktyvos 96/71 1 straipsnyje numatyti du tarpvalstybinio darbuotojų skyrimo atvejai. Iš tikrųjų, pirma, šio straipsnio 3 dalies c punktas apima komandiravimo atvejus, kai valstybėje narėje įsisteigusi laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra skiria darbuotoją į kitos valstybės narės teritorijoje įsisteigusią ar veikiančią įmonę, kuriai reikalingos paslaugos. Antra, tos pačios dalies b punkte numatytas grupės valdomos įmonės vienoje valstybėje narėje darbuotojo komandiravimas į tai pačiai grupei priklausančią įstaigą arba įmonę.
40 Vis dėlto, kaip pažymėjo Danijos ir Vokietijos vyriausybės, 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 13 dalis yra Vokietijos Federacinės Respublikos ir Austrijos Respublikos derybų, pradėtų siekiant nustatyti pereinamuoju laikotarpiu visoms pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalį teikiamoms paslaugoms taikytiną tvarką, rezultatas. Tačiau negalima nuspręsti, kad dėl jo iš visų valstybių, kurios Lenkijos Respublikos stojimo į Sąjungą metu jau buvo Sąjungos narės, reikėtų atimti galimybę Lenkijos piliečių darbuotojų komandiravimui pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą taikyti jų nacionalines priemones. Tokia išvada prieštarautų minėto skyriaus 2 dalies tikslui, kaip nurodyta šio sprendimo 34 punkte.
41 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal SESV 56 ir 57 straipsnius nedraudžiama, kad valstybė narė 2003 m. Stojimo akto XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu Lenkijos piliečių darbuotojų komandiravimą pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą į savo teritoriją sietų su darbo leidimo gavimu.
Dėl antrojo klausimo
42 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia apie kriterijus, kurie leistų apibrėžti, ar suteikta paslauga, kurios esmė – darbuotojų komandiravimas pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą.
43 Pirma, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 27 punkte, iš minėto Sprendimo Webb 9 punkto matyti, kad darbuotojo skyrimas dirbti paslaugos gavėjui, nesudarius su juo darbo sutarčių, yra atlygintinas paslaugų teikimas pagal SESV 57 straipsnio pirmą pastraipą.
44 Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punkte taip pat pažymima, kad komandiruotės metu laikinojo įdarbinimo įmonė arba darbuotoją skirianti įmonė ir darbuotojas turi būti saistomi darbo santykiais.
45 Antra, svarbu atskirti darbuotojų skyrimą ir į kitą valstybę narę išsiunčiamų atlikti darbų dėl darbdavio įsipareigojimo suteikti paslaugą darbuotojų laikiną perkėlimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Rush Portuguesa 15 punktą), kuris, beje, numatytas Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies a punkte.
46 Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 65 punkte, pastaruoju atveju darbuotojų komandiravimas į kitą valstybę narę yra papildoma paslaugų, kurias šioje valstybėje teikia darbdavys, dalis. Todėl komandiruojama pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą tuomet, kai, skirtingai nuo ankstesniame punkte aprašytos laikinos komandiruotės, perkelti juos į kitą valstybę narę yra teikiamų tarpvalstybinių paslaugų tikslas.
47 Trečia, kaip pažymėjo visos Teisingumo Teismui pastabas pateikusios vyriausybės ir Komisija, darbuotojas, komandiruotas pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą, dirba kontroliuojamas ir vadovaujamas įmonės, kuriai reikalingos paslaugos. Tai išvestina iš to, kad toks darbuotojas atlieka darbus ne dėl savo darbdavio įsipareigojimo suteikti paslaugą priimančiojoje valstybėje narėje.
48 Šis kriterijus taip pat nurodytas Direktyvos 91/383 1 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad laikino įdarbinimo įmonės darbuotojas skiriamas dirbti jį kontroliuojančioje įmonėje ir (arba) įstaigoje, kurioms reikia jo paslaugų.
49 Tačiau tai, kad pasibaigus komandiruotei darbuotojas grįžta į savo kilmės valstybę narę, nereiškia, kad šis darbuotojas nebuvo paskirtas į priimančiąją valstybę narę. Iš tikrųjų, nors darbdavio įsipareigojimo suteikti paslaugas pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies a punktą atveju komandiruotas darbuotojas, suteikęs paslaugą, paprastai grįžta į savo kilmės valstybę (šiuo klausimu žr. minėtų Sprendimo Rush Portuguesa 15 punktą ir Sprendimo Vander Elst 21 punktą), negalima paneigti, kad komandiruotas pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą darbuotojas, baigęs dirbti įmonėje, kuriai reikalingos paslaugos, taip pat gali išvykti iš priimančiosios valstybės narės ir sugrįžti į savo kilmės valstybę narę.
50 Be to, nors dėl to, kad darbuotojo priimančiojoje valstybėje narėje atliktos užduotys neatitinka pagrindinės jo darbdavio veiklos, būtų galima manyti, jog šis darbuotojas paskirtas darbdavio, be kita ko, neatmestina galimybė, jog šis darbuotojas darbdavio nurodymu teikia paslaugas, kurios yra tik papildoma arba nauja darbdavio veikla. Priešingai, jeigu šios užduotys atitinka komandiruoto darbuotojo darbdavio pagrindinę veiklą, neatmestina, kad šis darbuotojas buvo paskirtas, nes ši aplinkybė gali atsirasti būtent tuo atveju, kai komandiruojama į tai pačiai grupei priklausančią įmonę, kaip numatyta Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies b punkte.
51 Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad darbuotojų komandiravimas pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą yra atlygintinas paslaugų teikimas, kai komandiruotas darbuotojas lieka dirbti paslaugas teikiančioje įmonėje nesudaręs darbo sutarties su įmone, kuriai reikalingos paslaugos. Jam būdinga tai, kad įmonės teikiamų paslaugų tikslas yra darbuotojo perkėlimas į priimančiąją valstybę narę, kur šis darbuotojas savo užduotis atlieka kontroliuojamas ir vadovaujamas įmonės, kuriai reikalingos paslaugos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
52 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Pagal SESV 56 ir 57 straipsnius nedraudžiama, kad valstybė narė Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų XII priedo 2 skyriaus 2 dalyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu Lenkijos piliečių darbuotojų komandiravimą pagal 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 1 straipsnio 3 dalies c punktą į savo teritoriją sietų su darbo leidimo gavimu.
2. Darbuotojų komandiravimas pagal Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktą yra atlygintinas paslaugų teikimas, kai komandiruotas darbuotojas lieka dirbti paslaugas teikiančioje įmonėje nesudaręs darbo sutarties su įmone, kuriai reikalingos paslaugos. Jam būdinga tai, kad įmonės teikiamų paslaugų tikslas yra darbuotojo perkėlimas į priimančiąją valstybę narę, kur šis darbuotojas savo užduotis atlieka kontroliuojamas ir vadovaujamas įmonės, kuriai reikalingos paslaugos.
Parašai.