GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2022 m. kovo 10 d.(1)
Byla C‑804/21 PPU
C,
CD,
dalyvaujant:
Syyttäjä
(Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584 – Prašomo perduoti asmens perdavimas prašančiai perduoti teisminei institucijai – Perdavimo terminas – Galimybės perduoti nebuvimas dėl nenugalimos jėgos – Kompetencija konstatuoti nenugalimos jėgos aplinkybę – Perdavimo termino pasibaigimas – Covid-19 – Prieglobsčio prašymas“
I. Įžanga
1. Pagrindų sprendimo 2002/584(2) 23 straipsnyje reglamentuojamas Europos arešto orderiu prašomų perduoti asmenų perdavimas po to, kai kompetentingos vykdančiosios valstybės narės institucijos priima galutinį sprendimą šiuos asmenis išduoti. Jeigu prašomas perduoti asmuo per labai trumpą terminą nėra perduodamas, pagal 23 straipsnio 5 dalį jis privalo būti paleistas. Jeigu prašomo perduoti asmens perdavimui trukdo nenugalimos jėgos aplinkybės, šis terminas pagal 23 straipsnio 3 dalį gali būti pratęstas. Nuostatoje nedaroma skirtumo tarp to, ar arešto orderiu siekiama patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, ar vykdyti laisvės atėmimo bausmę.
2. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui progą patikslinti Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalies aiškinimą, kiek tai susiję su tuo, ar vykdančiosios valstybės narės policijos institucijos gali nustatyti esant nenugalimos jėgos aplinkybes. Be to, reikia išsiaiškinti, kokia reikšmė tenka prašomo perduoti asmens prieglobsčio prašymui perdavimo terminų ir paleidimo atžvilgiu. Taip pat kyla klausimas, kokiomis sąlygomis apskritai taikomas 23 straipsnis.
II. Teisinis pagrindas
A. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK)
3. EŽTK 5 straipsnyje įtvirtinta teisė į laisvę ir saugumą:
„1. „Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Laisvė negali būti niekam atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka:
a) kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį;
b) <...>
c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;
<...>
f) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba, kai pradėtas jo deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.
2. <...>
3. Kiekvienas sulaikytasis ar kalinamasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.
4. Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.
5. <...>“
B. Pagrindų sprendimas 2002/584
4. Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta Europos arešto orderio taikymo sritis:
„Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.“
5. Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtos kompetentingos institucijos:
„1. Išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.
2. Vykdančioji teisminė institucija – tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.“
6. Pagrindų sprendimo 2002/584 8 konstatuojamojoje dalyje paaiškinamas vykdančiosios teisminės institucijos vaidmuo:
„Sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo turi būti taikoma pakankama kontrolė, o tai reiškia, kad valstybės narės, kurioje prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas, teisminė institucija turi priimti sprendimą dėl jo (jos) perdavimo.“
7. Pagrindų sprendimo 2002/584 7 straipsnyje leidžiama kreiptis į centrinę instituciją:
1. Kiekviena valstybė narė gali paskirti centrinę instituciją arba, jei taip numato jos teisinė sistema, kelias centrines institucijas, kurios padėtų kompetentingoms teisminėms institucijoms.
2. Valstybė narė, prireikus ir atsižvelgdama į savo vidaus teisminės sistemos sąrangos ypatybes, centrinę instituciją (institucijas) gali paskirti atsakingą (-as) už administracinį Europos arešto orderių perdavimą ir priėmimą bei už visą kitą su jais susijusį oficialų susirašinėjimą.
<...>“
8. Pagrindų sprendimo 2002/584 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Centrinių valdžios institucijų vaidmuo, vykdant Europos arešto orderį, turi apsiriboti praktine ir administracine pagalba.“
9. Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnyje reglamentuojami Europos arešto orderiu prašomo perduoti asmens perdavimo terminai, kai kompetentingos vykdančiosios valstybės narės institucijos priima galutinį sprendimą vykdyti Europos arešto orderį:
„1. Prašomas perduoti asmuo perduodamas kuo greičiau atitinkamų institucijų suderintą dieną.
2. Asmuo perduodamas ne vėliau kaip praėjus 10 dienų nuo galutinio sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo.
3. Jei prašomo perduoti asmens perdavimui per šio straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį trukdo nuo valstybių narių nepriklausančios aplinkybės, vykdančioji ir išduodančioji teisminės institucijos nedelsdamos susisiekia ir susitaria dėl naujos perdavimo datos. Tokiu atveju perdavimas turi įvykti per 10 dienų nuo naujai suderintos datos.
4. Išimtiniais atvejais perdavimas gali būti laikinai sustabdytas dėl rimtų humanitarinio pobūdžio priežasčių, pavyzdžiui, jei yra rimto pagrindo manyti, kad dėl to akivaizdžiai kils pavojus prašomo perduoti asmens gyvybei ar sveikatai. Europos arešto orderis įvykdomas, kai tik išnyksta tokios priežastys. Vykdančioji teisminė institucija nedelsdama apie tai praneša išduodančiajai teisminei institucijai ir susitaria dėl naujos perdavimo datos. Tokiu atveju perdavimas turi įvykti per 10 dienų nuo naujai suderintos datos.
5. Pasibaigus šio straipsnio 2–4 dalyse nurodytam terminui, jei asmuo vis dar yra laikomas nelaisvėje, jis yra paleidžiamas.“
C. Perkėlimas į Suomijos nacionalinę teisę
10. Pagrindų sprendimą 2002/584 į nacionalinę teisę Suomija perkėlė Laki rikoksen johdosta tapahtuvasta luovuttamisesta Suomen ja muiden Euroopan unionin jäsenvaltioiden välillä (1286/2003) (Įstatymas Nr. 1286/2003 dėl perdavimo tarp Suomijos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių dėl padarytos nusikalstamos veikos, toliau – Įstatymas dėl perdavimo ES). Pagrindų sprendimo 23 straipsnis buvo perkeltas 46–48 straipsniais.
11. Pabrėžtina Įstatymo dėl perdavimo ES 46 straipsnio 2 dalis, kuria į nacionalinę teisę perkeliama Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalis ir kurioje numatyta, kad „kompetentingos institucijos“ (toimivaltaisten viranomaisten) susitaria dėl naujos perdavimo datos. Bet pagrindų sprendimo 23 straipsnio 3 dalyje, taip pat ir jos versijoje suomių kalba, vartojama sąvoka „teisminė institucija“ (oikeusviranomaisen).
12. Teisminės institucijos, priimančios sprendimus dėl perdavimo ir suėmimo, yra Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas) ir Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) kaip apeliacinės instancijos teismas (Įstatymo dėl perdavimo ES 11, 19 ir 37 straipsniai). Pagal Įstatymo dėl perdavimo ES 44 straipsnį jurisdikciją vykdyti sprendimą dėl perdavimo turi Keskusrikospoliisi (centrinė kriminalinė policija).
III. Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą
13. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą bylos aplinkybės aprašomos taip, kaip nurodyta toliau.
14. Kompetentinga Rumunijos teisminė institucija 2015 m. gegužės 19 d. išdavė Europos arešto orderį dėl savo piliečio C, o 2015 m. gegužės 27 d. – dėl savo piliečio CD. Europos arešto orderiais buvo prašoma perduoti šiuos asmenis Rumunijai siekiant įvykdyti penkerių metų laisvės atėmimo bausmes ir papildomas trejų metų laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės buvo skirtos už prekybą pavojingomis ir labai pavojingomis narkotinėmis medžiagomis ir dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo veikloje.
15. Turimais duomenimis, C ir CD iš pradžių buvo Švedijoje. Todėl Švedijos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu (NJA 2020 p. 430) nurodė perduoti C Rumunijai. 2020 m. liepos 30 d. sprendimu Stokholme esantis Švedijos apeliacinis teismas įpareigojo perduoti CD Rumunijai. Tačiau prieš įvykdant šiuos sprendimus dėl perdavimo abu jie išvyko iš Švedijos į Suomiją.
16. 2020 m. gruodžio 15 d. C ir CD buvo sulaikyti Suomijoje pagal Europos arešto orderį ir suimti. Korkein oikeus įsiteisėjusiu 2021 m. balandžio 16 d. sprendimu (KKO 2021 24 ir [sprendimu Nr. 582/2021]) nurodė perduoti C ir CD Rumunijai. Rumunijos valdžios institucijų prašymu Suomijos Keskusrikospoliisi (centrinė kriminalinė policija) nustatė pirmąją perdavimo datą – 2021 m. gegužės 7 d., nes iki šios datos dėl Covid-19 pandemijos nebuvo tinkamo skrydžio.
17. 2021 m. gegužės 3 d. C ir CD kreipėsi į Korkein oikeus, prašydami panaikinti sprendimus dėl perdavimo. 2021 m. gegužės 4 d. Korkein oikeus iš pradžių laikinai uždraudė vykdyti sprendimus dėl perdavimo, o 2021 m. gegužės 31 d. atmetė apeliacinius skundus. Todėl sprendimas uždrausti vykdyti neteko galios. Antroji perdavimo data, dėl kurios susitarta, buvo 2021 m. birželio 11 d., tačiau ji taip pat buvo nukelta nesant tiesioginių skrydžių į Rumuniją, be to, nebuvo įmanoma laikantis sutarto tvarkaraščio organizuoti oro transporto per kitą valstybę narę. C ir CD pateikė dar kelis prašymus sustabdyti sprendimų dėl perdavimo vykdymą, tačiau jie visi buvo atmesti.
18. Galiausiai CD turėjo būti perduotas Rumunijai 2021 m. birželio 17 d., o C – 2021 m. birželio 22 d. Tačiau jų perdavimui atsirado kliūčių, nes abu paprašė prieglobsčio Suomijoje. 2021 m. lapkričio 12 d. Maahanmuuttovirasto (Nacionalinė imigracijos tarnyba) atmetė šiuos prieglobsčio prašymus, tačiau C ir CD apskundė šiuos sprendimus Hallinto-oikeus (administracinis teismas).
19. Vykstant jų prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrai, C ir CD kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismus, prašydami paleisti juos į laisvę. Korkein oikeus šioje byloje 2021 m. gruodžio 20 d. pateikė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:
„1. Ar pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį, siejamą su šio sprendimo 23 straipsnio 5 dalimi, reikalaujama, kad, jeigu suimtas asmuo nebuvo perduotas laiku, vykdančioji teisminė institucija, numatyta pagrindų sprendimo 6 straipsnio 2 dalyje, turi nuspręsti dėl naujos perdavimo datos ir patikrinti, ar yra nuo valstybių narių nepriklausančios aplinkybės ir ar yra laikomasi suėmimui keliamų sąlygų, o gal procedūra, per kurią teismas nagrinėja šias aplinkybes tik šalių prašymu, taip pat yra suderinama su pagrindų sprendimu? Jeigu tam, kad būtų pratęstas terminas, būtinas teisminės institucijos įsikišimas: ar tokio įsikišimo nebuvimas būtinai reiškia, kad pagrindų sprendime nustatyti terminai yra pasibaigę, ir tokiu atveju pagal to paties pagrindų sprendimo 23 straipsnio 5 dalį suimtas asmuo turi būti paleistas į laisvę?
2. Ar Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad nuo valstybių narių nepriklausančių aplinkybių sąvoka apima ir teisines perdavimo kliūtis, grindžiamas vykdančiosios valstybės narės nacionalinės teisės aktais, kaip antai draudimą vykdyti, kuris galioja, kol trunka teismo procesas, arba prieglobsčio prašytojo teisę likti vykdančiojoje valstybėje, kol bus priimtas sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo?“
20. Teisingumo Teismas yra gavęs C ir CD bei Europos Komisijos rašytines pastabas. 2022 m. kovo 2 d. įvykusiame posėdyje dalyvavo C ir CD, Suomijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Europos Komisija.
IV. Teisinis vertinimas
21. Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnyje numatyti griežti Europos arešto orderiu prašomo perduoti asmens perdavimo terminai. Asmuo privalo būti perduotas kuo greičiau (1 dalis), paprastai ne vėliau kaip praėjus 10 dienų nuo galutinio sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo (2 dalis). Tiesa, 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei prašomo perduoti asmens perdavimui per 23 straipsnio 2 dalyje nurodytą laikotarpį trukdo nenugalimos jėgos(3) aplinkybės, susitariama dėl naujos perdavimo datos.
22. Prejudicinio sprendimo procedūroje keliami trys klausimai, susiję su nenugalimos jėgos sąvoka, į kurią reikia atsižvelgti taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį.
23. Pirmoje pirmojo klausimo dalyje siekiama išsiaiškinti, ar, taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį, visada būtent teisminė institucija turi patikrinti, ar yra nenugalimos jėgos aplinkybių, ir susitarti dėl naujos perdavimo datos, o gal imtis šių priemonių leidžiama pirma policijos institucijai, jeigu teismas, gavęs prašymą, jas peržiūri (žr. C dalį).
24. Antrasis klausimas susijęs su nenugalimos jėgos sąvokos išaiškinimu: klausiama, ar prašomo perduoti asmens prieglobsčio prašymas ir su jo nagrinėjimu susijęs vilkinimas perdavimo atveju laikytinas nenugalimos jėgos aplinkybėmis (žr. D dalį).
25. Šie abu klausimai yra reikšmingi nagrinėjamu atveju, nes Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 5 dalyje be tolesnių apribojimų numatyta, kad, jeigu prašomas perduoti asmuo, pasibaigus 23 straipsnio 2–4 dalyse nurodytam terminui, vis dar laikomas nelaisvėje, jis yra paleidžiamas. Todėl pirmojo klausimo antroje dalyje Korkein oikeus klausia, ar asmuo privalo būti paleistas jau tuomet, jeigu teismas nepatikrino, ar tikrai yra nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl kurių terminą reikėtų pradėti skaičiuoti iš naujo. Nors šį klausimą Korkein oikeus užduoda tik tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad teismas iš tiesų privalo atlikti tokį patikrinimą, prieš nagrinėdamas kitus du klausimus pasvarstysiu, ar pasibaigus terminams asmuo turi būti faktiškai paleistas į laisvę, nes taip bus aiškesni susiję interesai ir teisinės pozicijos (žr. B dalį).
26. Vis dėlto iš pradžių reikia aptarti teismo posėdyje išsakytą Komisijos argumentą, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnis netaikomas, kol neišnagrinėtas skundas dėl perdavimo.
A. Dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio taikymo
27. Iš pagrindų sprendimo 23 straipsnio 2 dalies matyti, kad šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti tik nuo galutinio sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo priėmimo dienos.
28. 23 straipsnis yra Pagrindų sprendimo 2002/584 2 skyriaus, kuriame reglamentuojama sudėtinga perdavimo tvarka, gale. Jis tampa reikšmingas tik po to, kai vykdančioji teisminė institucija jau yra atlikusi visus kitus būtinus veiksmus, tarp jų – priėmusi sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo(4).
29. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nagrinėjamu atveju tas momentas buvo tuomet, kai priimtas galutinis 2021 m. balandžio 16 d. Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas.
30. Vis dėlto Komisija įsitikinusi, kad toks sprendimas netenka savo galutinio pobūdžio, kai paduodamas skundas dėl perdavimo. Toks skundas gali būti veiksmingas tik tuomet, jei dėl jo perdavimas draudžiamas. Ir jeigu nacionalinėje teisėje numatyta galimybė paduoti tokį skundą, turi būti bent teoriškai įmanoma, kad skundą patenkinus bent laikinai užkertamas kelias perdavimui. Taigi prieš tai priimtas sprendimas dėl vykdymo netenka savo galutinio pobūdžio. Vadinasi, Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnis gali būti vėl taikomas tik tuomet, kai skundas atmetamas.
31. Jeigu nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimų, susijusių su Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsniu, būtų pateiktas vykstant procesui dėl tokio skundo, nereikėtų priimti sprendimo ir į atsakyti klausimus. Pakaktų pranešti Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas), kad 23 straipsnis netaikomas.
32. Vis dėlto pagrindinė byla formaliai susijusi ne su skundu dėl perdavimo, o iškelta dėl to, kad prašomas perduoti asmuo pateikė prieglobsčio prašymą. Šios bylos dalykas yra kitas nei skundo dėl perdavimo. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad teisė į prieglobstį pagal Protokolą Nr. 24 dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių prieglobsčio nėra Europos arešto orderio nevykdymo pagrindas(5). Sprendimas dėl perdavimo lieka galutinis.
33. De facto nagrinėjamu atveju dėl prieglobsčio procedūros perdavimas vis dėlto neįmanomas, o tuo atveju (nors ir mažai tikėtina), jei prieglobsčio prašymai būtų patenkinti, būtų kvestionuojamas Europos arešto orderio vykdymas. Todėl, kiek tai susiję su pagrindų sprendimo 23 straipsnio taikymu, šios procedūros poveikis turi būti toks pat kaip ir skundo dėl perdavimo.
34. Vadinasi, Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnis netaikomas, kai perdavimas negalimas dėl prieglobsčio procedūros.
35. Atsižvelgiant į šią išvadą, sprendimui pagrindinėje byloje priimti nereikalingi atsakymai į Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) pateiktus klausimus. Vis dėlto juos išnagrinėsiu, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano nuomonei.
B. Dėl prašomo perduoti asmens paleidimo
36. Pirmojo klausimo antra dalis susijusi su prašomo perduoti asmens paleidimu. Visų pirma išnagrinėsiu normines paleidimo sąlygas ir pasekmes, tada aptarsiu kai kurias su jų proporcingumu susijusias abejones. Paskui pristatysiu Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į laisvę kontekstą.
1. Norminės paleidimo sąlygos ir pasekmės
37. Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 5 dalį prašomas perduoti asmuo paleidžiamas, jeigu pasibaigus 23 straipsnio 2–4 dalyse nurodytam terminui jis vis dar laikomas nelaisvėje.
38. Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas labai trumpas terminas. Asmuo perduodamas ne vėliau kaip praėjus 10 dienų nuo galutinio sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo. Dėl tikslios perdavimo datos laikantis šio termino susitaria atitinkamos institucijos (23 straipsnio 1 dalis).
39. Bet jeigu taikoma Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalis arba 4 dalis, nustatyti termino pabaigą nėra paprasta. Abiejose dalyse taip pat kalbama apie 10 dienų terminą, tačiau jis pradedamas skaičiuoti tik nuo sutartos naujos perdavimo datos.
40. Susitarti dėl tokios naujo perdavimo datos galima, jeigu perdavimui per iš pradžių sutartą laikotarpį trukdo nenugalimos jėgos aplinkybės (Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalis) arba svarios humanitarinio pobūdžio priežastys (23 straipsnio 4 dalis).
41. Šios naujos perdavimo datos momentas Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 ir 4 dalyse detaliau neapibrėžtas. 23 straipsnio 1 dalyje ir dėl šių dviejų atvejų nustatyta, kad prašomas perduoti asmuo turi būti perduotas kuo greičiau. Todėl, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, toliau laikyti asmenį nelaisvėje leidžiama tik tuo atveju, kai perdavimo procedūra – taip pat atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnį(6) – buvo vykdoma pakankamai kruopščiai, todėl įkalinimo trukmė atitinkamai nėra pernelyg ilga(7).
42. Naujajai perdavimo datai pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį arba 4 dalį bet kuriuo atveju taikomas ne 10 dienų terminas, numatytas 23 straipsnio 2 dalyje. Tai rodo jau tas faktas, kad teisės aktų leidėjas abiejose dalyse nustatė aiškiai trumpus 10 dienų terminus, bet jie pradedami skaičiuoti tik nuo naujai sutartos perdavimo datos ir netaikomi šios naujos datos nustatymui. Naujosios perdavimo datos nustatymo terminas neturėtų prasmės, nes 23 straipsnio 3 ir 4 dalių atvejais neįmanoma prognozuoti, kiek ilgai atitinkama kliūtis išliks.
43. Vis dėlto, jeigu terminai pasibaigia, o prašomas perduoti asmuo tebėra nelaisvėje, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 5 dalį jis turi būti paleistas. Šios taisyklės išimčių nenumatyta.
44. Ši Teisingumo Teismo sprendime Vilkas(8) patvirtinta išvada yra netikėta, nes kelia riziką, kad prašomas perduoti asmuo sieks išvengti tolesnio arešto orderio vykdymo slapstydamasis.
45. Šiuo klausimu generalinis advokatas M. Bobek laikėsi nuomonės, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 5 dalyje numatytas įpareigojimas paleisti prašomą perduoti asmenį reiškia tikrą ir besąlygišką paleidimą, kuris užkerta kelią remiantis Europos arešto orderiu imtis priemonių užtikrinti, kad prašomas perduoti asmuo nepasislėptų(9).
46. Vis dėlto Teisingumo Teismo išvadas Sprendime Vilkas aš suprantu taip, kad vykdančioji valstybė narė, net ir paleidusi asmenį pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 5 dalį, privalo imtis tolesnių priemonių, kurios yra reikalingos siekiant užtikrinti perdavimą, tačiau negali prašomo perduoti asmens suimti. Šios valstybės narės teisminės institucijos ir toliau privalo tęsti Europos arešto orderio vykdymo procedūrą ir vykdyti prašomo perduoti asmens perdavimą. Tam jos turi susitarti dėl naujos perdavimo datos(10). Siekdama įvykdyti savo pareigą vykdančioji valstybė narė, be kita ko, turi turėti įgaliojimus imtis tiesiogiai su perdavimu susijusių prievartos priemonių. Tai prieštarautų pareigai tęsti procedūrą(11), jeigu vykdančioji valstybė narė, siekdama neleisti asmeniui pasislėpti, neturėtų teisės imtis kitų laisvę ribojančių priemonių, netampančių laisvės atėmimo priemonėmis(12).
47. Vis dėlto pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 12 straipsnį, siejamą su Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi, prašomą perduoti asmenį leidžiama suimti tik tuomet, kai tai yra būtina(13). Tai reiškia, kad turi būti neįmanoma užtikrinti Europos arešto orderio vykdymo mažiau varžančiomis priemonėmis. Taigi aplinkybė, kad prašomi perduoti asmenys vykdančiojoje valstybėje narėje dažnai laikomi suimti, patvirtina, kad alternatyvios priemonės nėra tokios pat tinkamos siekiant užkirsti kelią slapstymuisi(14).
2. Paleidimo proporcingumas
48. Taigi nagrinėjamos bylos aplinkybės verčia abejoti, ar paleidimas remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 5 dalimi yra proporcinga priemonė.
49. Pirma, yra svaraus pagrindo manyti, kad egzistuoja didelė slapstymosi grėsmė. Prašomi perduoti asmenys, siekdami išvengti Europos arešto orderio vykdymo, jau yra pabėgę iš Švedijos, o galbūt dar prieš tai ir iš Rumunijos. Dėl sprendimo vykdyti Europos arešto orderį terminų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, jeigu kyla labai didelis pavojus, jog asmuo pasislėps, ir jo negalima sumažinti iki priimtino lygio nustatant tinkamas priemones, šio asmens paleidimas yra nesuderinamas su Pagrindų sprendimu 2002/584(15).
50. Antra, dėl vėluojančio perdavimo pagrindinėje byloje bent iš dalies yra kalti patys prašomi perduoti asmenys, nes jie iš pradžių perdavimą apskundė, o vėliau paprašė prieglobsčio, nors prima facie nė vienas iš Protokole Nr. 24 dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių prieglobsčio numatytų kelių išimtinių prieglobsčio suteikimo atvejų negali būti taikomas. Rumunijos teigimu, atsisakydami atlikti būtinus testus jie netgi trukdė įveikti Covid-19 sukeltas perdavimo kliūtis. Todėl jų paleidimas sudarytų sąlygas vilkinimo praktikai, kuri trukdytų vykdyti Europos arešto orderius(16).
51. Trečia, Rumunijos teismai, taigi, valstybės narės teismai, prašomus perduoti asmenis įsiteisėjusiais nuosprendžiais yra nuteisę ilgalaikėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Nepaisant galimų priemonių slapstymosi rizikai sumažinti, prašomų perduoti asmenų paleidimas padidina riziką, kad bausmė negalės būti įvykdyta. Toks rezultatas prieštarautų valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo ir abipusio pripažinimo principui, kuris yra įgyvendinamas Pagrindų sprendimu 2002/584(17). Tačiau jeigu nagrinėjamų arešto orderių, skirtų laisvės atėmimo bausmėms vykdyti, atveju prašomi perduoti asmenys ir toliau liktų įkalinti, tai juos paveiktų labai ribotai arba visai nepaveiktų, nes išduodančioji valstybė narė pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 26 straipsnį įskaito dėl Europos arešto orderio vykdymo taikomo kalinimo trukmę į paskirtą bausmę(18).
52. Nepaisant nieko, Teisingumo Teismas Sprendime Vilkas ir dėl tokių atvejų manė, kad asmuo privalo būti paleistas(19).
53. Pasislėpimo pavojus byloje Vilkas buvo mažų mažiausiai tikėtinas, nes pasipriešinimas perdavimui liudijo, jog prašomas perduoti asmuo nebuvo pasirengęs atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės ir pasiduoti tolesniam baudžiamajam persekiojimui.
54. Be to, dėl atsiradusio vilkinimo buvo kaltas ir prašomas perduoti asmuo, nes jis sėkmingai pasipriešino perdavimui naudojantis komerciniu skrydžiu(20) – tai Teisingumo Teismas tik labai išimtiniais atvejais laikytų nenugalimos jėgos aplinkybe(21).
55. Galiausiai Sprendime Vilkas, kaip ir šioje byloje, buvo nagrinėjamas arešto orderis siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę. Nei generalinio advokato išvadoje(22), nei sprendime(23), nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą neminimas pagrindas, kuriuo remiantis buvo išduoti abu toje byloje nagrinėti arešto orderiai. Tačiau Airija toje byloje paaiškino, kad vienu iš arešto orderių buvo siekiama patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, o kitu – vykdyti laisvės atėmimo bausmę, be kita ko, skirtą dėl apiplėšimo ir viešosios tvarkos pažeidimo(24). Taigi, Teisingumo Teismas negalėjo daryti prielaidos, kad arešto orderiais buvo siekiama tik patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Bent jau generalinio advokato M. Bobek argumentai, kad prašomo perduoti asmens keliamų trukdymų numatomumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į „nusikaltimus, dėl kurių asmenį prašoma perduoti arba už kuriuos jis nuteistas“(25), ir į „konkrečios bylos medžiag[ą]“(26), rodo, kad jam buvo žinomi abiejų arešto orderių pagrindai.
56. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad Teisingumo Teismas Sprendime Vilkas expressis verbis nekonstatavo, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 5 dalį asmuo, pasibaigus terminui, visada privalo būti paleistas į laisvę net ir Europos arešto orderio, kuriuo siekiama vykdyti laisvės atėmimo bausmę, atveju. Todėl nebūtų nukrypta nuo šio sprendimo, jeigu Teisingumo Teismas galimybę taikyti 23 straipsnio 5 dalį tokiems arešto orderiams nagrinėjamoje byloje aiškintų siaurai. Tai reikia įvertinti atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į laisvę.
3. Pagrindinė teisė į laisvę
57. Pagal Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnį kiekvienas – taigi, ir laisvės atėmimo bausme nuteistas, bet pabėgęs nusikaltėlis – turi teisę į laisvę ir saugumą.
58. Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje pripažįstama galimybė apriboti naudojimąsi teisėmis, kaip antai jos 6 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, jei šie apribojimai numatyti įstatyme, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, laikantis proporcingumo principo, yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrųjų interesų tikslus arba reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti(27).
59. Be to, iš Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad jeigu Chartijoje nurodytos teisės atitinka EŽTK garantuojamas teises, jų esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK. Pagrindinių teisių chartijos 53 straipsnyje priduriama, kad jokia jos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti EŽTK pripažintas teises(28).
60. Taigi, kaip pripažinta EŽTT jurisprudencijoje, teisės į laisvę apribojimas turi turėti teisinį pagrindą, kuris turi būti pakankamai prieinamas, tikslus ir jo taikymą turi būti galima numatyti siekiant išvengti bet kokios savivalės pavojaus(29). Tai visų pirma turi galioti nelaisvėje laikomiems nuteistiems nusikaltėliams, nes jų atveju savivalės pavojus ypač didelis.
61. Per perdavimo procedūrą teisinis suėmimo pagrindas gali būti Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatose bei perkeliant jį į nacionalinę teisę priimtuose teisės aktuose(30). Tačiau ir Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 5 dalyje, ir Suomijos Įstatymo dėl perdavimo ES 48 straipsnyje be jokių apribojimų numatyta, kad praėjus pagrindų sprendimo 23 straipsnyje nustatytiems terminams prašomas perduoti asmuo paleidžiamas į laisvę. Tokio šių nuostatų aiškinimo, kuris leistų laikyti prašomą perduoti asmenį nelaisvėje, nepaisant pasibaigusių terminų, nebebūtų galima numatyti, jis netgi būtų contra legem. Todėl abejotina, ar pagrindų sprendimo 23 straipsnio 5 dalies taikymo apribojimas Europos arešto orderių, kuriais siekiama vykdyti laisvės atėmimo bausmes, atveju būtų suderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnyje ir EŽTK 5 straipsnyje įtvirtinta pagrindine teise į laisvę.
62. Be to, arešto orderio siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę atveju galima būtų manyti, kad šis nuosprendis kartu su taikytomis baudžiamosios teisės normomis yra tolesnio kalinimo teisinis pagrindas. Tačiau Pagrindų sprendime 2002/584 tai nėra specialiai reglamentuota.
63. Veikiau kitose valstybėse narėse skirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymui turėtų būti taikomas Pamatinis sprendimas 2008/909(31). Bet nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei pateiktose pastabose nėra duomenų, rodančių, kad yra įvykdytos tokio vykdymo sąlygos. Nėra duomenų ir apie tinkamus Suomijos teisės aktus.
64. Taigi tol, kol teisės aktų leidėjas nepakeis pagrindų sprendimo 23 straipsnio 5 dalies, Europos arešto orderių, kuriais siekiama vykdyti laisvės atėmimo bausmes, atveju preziumuotina, kad, jeigu 23 straipsnio 2–4 dalyje numatyti terminai pasibaigia, o prašomas perduoti asmuo tebėra nelaisvėje, jis turi būti paleistas.
65. Vadinasi, tuo didesnė reikšmė tenka kitiems dviem klausimams, kuriais siekiama išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis terminas gali būti pratęstas pagal pagrindų sprendimo 23 straipsnio 3 dalį.
C. Dėl kreipimosi į teisminę instituciją
66. Pirmojo klausimo pirmoje dalyje Korkein oikeus siekia išsiaiškinti, ar terminas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį gali būti pratęstas tik tuo atveju, jeigu teisminė institucija konstatuoja, jog perduoti prašomo perduoti asmens laiku nepavyko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.
67. Šis klausimas užduodamas todėl, kad pagal Suomijos teisę, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl perdavimo, su perdavimo vykdymu susiję uždaviniai pereina Keskusrikospoliisi (centrinė kriminalinė policija). Keskusrikospoliisi atsakinga už praktinį sprendimo dėl perdavimo įgyvendinimą, palaiko ryšius su kompetentingomis išduodančios valstybės narės institucijomis ir susitaria dėl naujos perdavimo datos, jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, prašomas perduoti asmuo nebuvo perduotas per 10 dienų laikotarpį.
68. Perduotinas asmuo turi teisę bet kada kreiptis į teismą su prašymu įvertinti, ar jo kalinimas vis dar tebėra pagrįstas, ar jis turi būti paleistas į laisvę remiantis tuo, kad įkalinimo trukmė pernelyg ilga. Tokiu atveju teismas, be kita ko, privalo patikrinti, ar perdavimas neįvyko dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį, kurioje, nepažeidžiant 23 straipsnio 5 dalies, leidžiama pratęsti perdavimo terminą ir perduotino asmens kalinimo trukmę. Tačiau Keskusrikospoliisi arba kita institucija kalinimo tęsimo klausimo automatiškai teismui nepateikia.
69. Kaip pabrėžia Korkein oikeus, Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje aiškiai numatyta, kad tuo atveju, jeigu prašomo perduoti asmens neįmanoma perduoti per 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą dėl nenugalimos jėgos aplinkybių(32), vykdančioji teisminė institucija ir išduodančioji teisminė institucija nedelsdamos susisiekia ir susitaria dėl naujos perdavimo datos.
70. Šioje nuostatoje nenustatyta, kokia institucija patikrina, ar yra nenugalimos jėgos aplinkybių, tačiau, bent jau sprendžiant iš jos teksto, nenugalimos jėgos aplinkybės buvimas yra susitarimo dėl naujos perdavimo datos sąlyga. Tai reiškia, kad susitarti dėl jos vykdančioji teisminė institucija ir išduodančioji teisminė institucija gali tik tuomet, kai, jų įsitikinimu, buvo nenugalimos jėgos aplinkybių.
71. Vis dėlto Suomijos Keskusrikospoliisi negali būti laikoma teismine institucija.
72. „Teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimą, yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka(33). Ši sąvoka reiškia arba teisėją ar teismą, arba teisminę instituciją, pavyzdžiui, valstybės narės prokuratūrą, kuri dalyvauja vykdant teisingumą toje valstybėje narėje ir kuri yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios(34). Sprendimus dėl Europos arešto orderio vykdymo, visų pirma dėl prašomo perduoti asmens perdavimo, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 8 konstatuojamąją dalį priima vykdančioji teisminė institucija.
73. Ministerijos ar policijos institucijos nėra teisminės institucijos, nes jos priklauso vykdomajai valdžiai(35). Dėl tokių institucijų Pagrindų sprendimo 2002/584 7 straipsnyje tėra numatyta, kad jos, kaip „centrinės institucijos“, gali būti atsakingos už administracinį Europos arešto orderių perdavimą ir priėmimą, taip pat už visą kitą su jais susijusį oficialų susirašinėjimą. Jų vaidmuo vykdant Europos arešto orderį, kaip nustatyta 9 konstatuojamojoje dalyje, turi apsiriboti praktine ir administracine pagalba.
74. Tikėtinas praktinės ir administracinės pagalbos atvejis būtų paprastas susitarimas dėl perdavimo eigos.
75. Tiesa, taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį šis praktinis aspektas susijęs su sprendimu tęsti įkalinimą: pirmiausia reikalingas sprendimas, ar įvykdytos nuostatos taikymo sąlygos, visų pirma, ar yra nenugalimos jėgos aplinkybių. O vėliau nustačius naują perdavimo datą nustatomas naujas kalinimo laikotarpis. Taigi, remiantis konkrečia nagrinėjamos situacijos kontrole ir atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, reikia įsitikinti, kad perdavimo procedūra buvo vykdoma pakankamai kruopščiai ir sulaikymo trukmė nėra per ilga(36).
76. Kaip pažymi ir Komisija, tai yra sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo, kuris pagal 8 konstatuojamąją dalį įeina į teisminių institucijų kompetenciją. Atitinkamai Rumunijoje, Rumunijos vyriausybės teigimu, tęsti kalinimą nenugalimos jėgos aplinkybių atvejais nurodo teismai.
77. Ši Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta apsauga yra platesnė, negu reikalaujama pagal EŽTK 5 straipsnį. EŽTK 5 straipsnio 3 dalyje tik reikalaujama, kad kardomajam kalinimui pagal 5 straipsnio 1 dalies c punktą būtų taikoma skubi teisminė kontrolė. O kalinimo ekstradicijos tikslais atveju pagal 5 straipsnio 1 dalies f punktą pakanka, kad kalinamas asmuo turėtų teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.
78. Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, ar Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnis apsiriboja šiuo minimaliu standartu, ar pagal šios Chartijos 52 straipsnio 3 dalies antrą sakinį suteikia platesnę apsaugą. Bet kuriuo atveju Pagrindų sprendime 2002/584, ypač jo 23 straipsnio 3 dalyje, yra aiškiai nustatyta tokia platesnė apsauga.
79. Jeigu valstybė narė nukrypsta nuo šios normos sprendimą dėl nenugalimos jėgos aplinkybių buvimo ir dėl naujos perdavimo datos perleisdama policijos institucijai, tai prieštarauja pagrindų sprendimo 23 straipsnio 3 daliai. Esant tokiam prieštaravimui, su termino pratęsimu susijęs kalinimo trukmės pratęsimas nebebūtų pakankamai prieinamas, tikslus ir jo taikymo nebūtų galima numatyti, taigi, jis būtų nesuderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsniu.
80. Tai reiškia, kad pratęsti perdavimo terminą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį ir toliau tęsti kalinimą pasibaigus 23 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui yra leidžiama tik tuo atveju, kai teisminė institucija konstatuoja, jog prašomo perduoti asmens nepavyko perduoti per 10 dienų nuo galutinio sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, ir patvirtina naują perdavimo datą.
81. Vis dėlto tokio teisminės institucijos sprendimo nebuvimas nereiškia, kad prašomas perduoti asmuo privalo būti iš karto paleistas. Policijos institucija irgi neturi teisės priimti sprendimo jį paleisti ir taip galbūt sutrukdyti prašomo išduoti asmens perdavimui, kuris yra tikrasis Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslas.
82. Veikiau tuo atveju, kai sprendimą, kad nenugalimos jėgos aplinkybės užkirto kelią perdavimui, iš pradžių priėmė ir galbūt dėl naujos perdavimo datos susitarė policijos institucija, siekdama ištaisyti šią klaidą ji privalo nedelsdama kreiptis į teismą su prašymu peržiūrėti šį sprendimą. Priklausomai nuo to, kaip teismas įvertins šiuos klausimus, jis turės arba nurodyti tęsti prašomo perduoti asmens kalinimą, arba jį paleisti.
D. Dėl prieglobsčio prašymų poveikio
83. Antrojo Korkein oikeus klausimo dalykas yra abiejų prašomų perduoti asmenų prieglobsčio prašymų poveikis Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnyje nustatytiems terminams. Teismas siekia išsiaiškinti, ar su tuo susijęs vykdymo draudimas tol, kol baigsis teismo procesas, arba prieglobsčio prašytojo teisė būti vykdančiojoje valstybėje narėje tol, kol bus priimtas sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo, laikytini nenugalimos jėgos aplinkybėmis.
1. Pagrindų sprendimo 23 straipsnio 3 dalies aiškinimas
84. Remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalies versijomis kai kuriomis kalbomis, ši išvada atrodo pagrįsta. Pagal šias versijas negalėjimo perduoti asmens dėl nuo atitinkamų valstybių narių nepriklausančių aplinkybių(37) pakanka tam, kad būtų galima tartis dėl naujos perdavimo datos. Tai, ar prašomi perduoti asmenys pateiks prieglobsčio prašymą, nuo valstybių narių paprastai nepriklauso.
85. Vis dėlto kitose kalbinėse versijose minima nenugalimos jėgos sąvoka(38).
86. Atsižvelgdamas į šias skirtingas kalbines versijas Teisingumo Teismas Sprendime Vilkas, pritardamas generaliniam advokatui M. Bobek(39), konstatavo, kad pagrindų sprendimo 23 straipsnio 3 dalis, remiantis jos geneze(40), gali būti taikoma tik nenugalimos jėgos aplinkybių atvejais(41).
87. Nenugalimos jėgos sąvoka, kaip ir kitose Sąjungos teisės srityse, reiškia su asmeniu, kuris remiasi šia situacija, nesusijusias, neįprastas ir iš anksto negalimas numatyti aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi(42). Šios išimties aprėptis turi būti aiškinama siaurai(43), t. y. kad ji apima tik tikruosius negalėjimo atvejus, ne vien tiesiog perdavimo sunkumus(44).
88. Vis dėlto abejoju, ar toks Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra suderinamas su Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsniu arba įmanomas atsižvelgiant į jį. Nagrinėjamu atveju perdavimo kliūtis buvo prieglobsčio prašymas, kuris, remiantis Protokolu Nr. 24 dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių prieglobsčio, vargu ar bus patenkintas. Ši aplinkybė, taip pat prašomo perduoti asmens elgesys byloje Vilkas aiškiai rodo riziką, kad prašomi perduoti asmenys, piktnaudžiaudami savo teisėmis, trukdo perdavimui nesant nenugalimos jėgos aplinkybių. Pagal suformuotą jurisprudenciją asmenys negali sukčiaudami arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis(45).
89. Taigi manau, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio aiškinimą reikia patikslinti: ši nuostata apima aplinkybes, dėl kurių, nepaisant visų atsargumo priemonių(46), perduoti prašomo perduoti asmens neįmanoma ir kurios nepriklauso nuo valstybių narių.
90. Nepaisant to, prašomi perduoti asmenys pagal Pagrindinių teisių chartijos 18, 47 ir 48 straipsnius iš principo turi teisę į tai, kad jų prieglobsčio prašymas būtų tinkamai išnagrinėtas, ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Protokolas Nr. 24 dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių prieglobsčio smarkiai apriboja Sąjungos piliečių teisę į prieglobstį kitose valstybėse narėse ir prieglobsčio prašymas nesuteikia galimybės atsisakyti perduoti asmenį(47), tačiau galutinai šios teisės nepanaikina. Todėl valdžios institucijos, taip pat ir imdamosi visų įmanomų atsargumo priemonių, neturi galimybių sutrukdyti prašomiems perduoti asmenims šitaip vilkinti perdavimą.
2. Alternatyviai: termino sustabdymas dėl prieglobsčio prašymo
91. Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas ir toliau laikytųsi nuomonės, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalis apima tik nenugalimos jėgos aplinkybių atvejus, šios nuostatos taikymo sąlygos nagrinėjamu atveju nėra įvykdytos.
92. Nuo vykdančiosios valstybės narės paprastai nepriklauso, ar prašomas perduoti asmuo pateiks prieglobsčio prašymą. Valstybė narė, net ir ėmusis visų atsargumo priemonių, negali išvengti dėl to atsirandančio perdavimo vilkinimo(48). Toks prašymas gali būti ir visiškai netikėtas.
93. Nepaisant to, aiškinant nenugalimos jėgos sąvoką siaurai, tai nėra neįprasta ir iš anksto negalima numatyti aplinkybė. Jeigu paaiškės, kad prašomi perduoti asmenys taip gali sutrukdyti perdavimui ir pasiekti, kad būtų paleisti į laisvę, ko gero, tokie prašymai taps įprasti. Tokiai praktikai paplitus, tikrai būtų neįmanoma prieglobsčio prašymo ir su juo susijusios perdavimo kliūties laikyti nenugalimos jėgos aplinkybėmis.
94. Taigi tokia išvada galėtų paskatinti prašomus perduoti asmenis piktnaudžiauti savo teisėmis, tačiau Sprendime Vilkas Teisingumo Teismas iš principo nusprendė tai toleruoti. Prašomo perduoti asmens priešinimosi perdavimui jis, išskyrus retas išimtis(49), nelaikė iš anksto negalima numatyti, taigi, nenugalimos jėgos, aplinkybe(50). Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, jeigu neįmanoma konstatuoti nenugalimos jėgos aplinkybių, prašomas perduoti asmuo privalo būti paleistas(51).
95. Vis dėlto šios išvados grindžiamos idėja, kad atitinkamos institucijos, jeigu imasi visų atsargumo priemonių, turi priemonių, dažniausiai leidžiančių joms įveikti prašomo perduoti asmens pasipriešinimą(52).
96. O prieglobsčio prašymo atveju, kaip jau minėta(53), valdžios institucijos tokių priemonių neturi. Tokio pobūdžio vilkinimas yra pagrindas sustabdyti pagrindų sprendimo 23 straipsnyje nustatytus terminus, nelaikant prieglobsčio prašymo nenugalimos jėgos aplinkybe. Tai išplaukia iš 23 straipsnio aiškinimo atsižvelgiant į pagrindų sprendimo tikslus ir bendruosius Sąjungos teisės principus.
97. Įvairios Sąjungos teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad vykdymo, tyrimo ir persekiojimo veiksmai sustabdo(54) senaties terminus, rodo, kad šis sustabdymas yra bendrojo principo išraiška.
98. Šio principo išraiška yra ir minėta Komisijos pozicija, kad pateikus skundą dėl perdavimo nebegali būti taikomas Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnis(55).
99. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinės taisyklės, nustatančios trumpus senaties terminus, per kuriuos galima pareikšti Sąjungos teisėje numatytus reikalavimus atlyginti žalą konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju, kuriose nenumatytas termino skaičiavimo sustabdymas tol, kol vyksta teismo procedūros, per kurias pažeidimas nagrinėjamas, iš principo yra nesuderinamos su veiksmingumo principu(56).
100. Nagrinėjamos bylos aplinkybes labiau primena bylos Arslan aplinkybės: tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad dėl pasislėpimo pavojaus nelaisvėje jau laikomo trečiosios šalies piliečio, kurį ketinama išsiųsti, tolesnis kalinimas gali būti suderinamas su taikytinomis Sąjungos teisės nuostatomis, jeigu šis asmuo vilkina išsiuntimą, pateikdamas prieglobsčio prašymą(57).
101. Jeigu šio termino sustabdymas būtų expressis verbis reglamentuotas panašiai kaip nenugalimos jėgos atvejai ir humanitarinio pobūdžio priežastys pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 ir 4 dalis arba kaip ką tik minėti senaties termino sustabdymo atvejai, tai atitiktų įstatyminiam laisvės atėmimo pagrindui keliamus reikalavimus. Tačiau jeigu prašomi perduoti asmenys patys savo sprendimais sąmoningai kuria teisiškai neįveikiamas perdavimo kliūtis, jie negali teigti, kad negalėjo numatyti šio vilkinimo ir ilgesnio kalinimo būtinybės.
102. Taigi tik galutinai pasibaigus su prieglobsčio prašymo nagrinėjimu susijusiai procedūrai ir pašalinus atitinkamą perdavimo kliūtį gali būti vėl taikomi pagrindų sprendimo 23 straipsnio terminai.
103. Bet nėra prasmės toliau skaičiuoti terminą nuo to momento, nuo kurio jis buvo sustabdytas dėl prieglobsčio prašymo. Gali būti, kad, jeigu prašomas perduoti asmuo gudriai pasirinks prieglobsčio prašymo pateikimo momentą, per likusį terminą tiesiog nepakaks laiko perdavimui.
104. Neatrodo tinkama ir taikyti naują 10 dienų terminą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 2 dalį. Šis terminas galioja vykdančiajai teisminei institucijai ir jai padedančioms valdžios institucijoms, kurios tiesiogiai dalyvauja sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo priėmimo procedūroje. Todėl šioms institucijoms termino pradžia nebūna netikėta ir jos gali imtis priemonių, būtinų tam, kad perdavimas įvyktų laiku.
105. Bet sprendimą dėl prieglobsčio prašymo priima kitos institucijos. Todėl šios procedūros pasibaigimas veikiau panašesnis į dėl nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradusios kliūties išnykimą. Todėl pagal 23 straipsnio 3 dalį reikia susitarti dėl naujos perdavimo datos.
106. Taigi su prieglobsčio prašymu susijęs draudimas vykdyti Europos arešto orderį tol, kol bus baigtas teismo procesas, arba prieglobsčio prašytojo teisė būti vykdančiojoje valstybėje narėje tol, kol bus priimtas sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo, sustabdo Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnyje nustatytų terminų skaičiavimą. Jeigu prieglobsčio prašymas galutinai atmetamas, pagal 23 straipsnio 3 dalį reikia susitarti dėl naujos perdavimo datos.
107. Baigiant pažymėtina, kad pareiga perdavimo procedūrą vykdyti pakankamai greitai(58), taikoma ir institucijoms bei teismams, kurie nagrinėja prieglobsčio prašymą. Tačiau tai nereiškia, kad šiam procesui jie privalo teikti absoliučią pirmenybę kitų nagrinėjamų bylų atžvilgiu. Pakanka, jeigu jie tinkamai atsižvelgia į jo specifinę skubą, palyginti su kitų bylų skuba.
V. Išvada
108. Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus:
Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnis netaikomas, kai perdavimas negalimas dėl prieglobsčio procedūros.
109. Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų šiai nuomonei, siūlau taip atsakyti į prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus:
1. Pratęsti perdavimo terminą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį ir toliau tęsti kalinimą pasibaigus 23 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui yra leidžiama tik tuo atveju, kai teisminė institucija konstatuoja, kad prašomo perduoti asmens nepavyko perduoti per 10 dienų nuo galutinio sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, ir patvirtina naują perdavimo datą. Jeigu sprendimą dėl šių klausimų iš pradžių priėmė policijos institucija, siekdama ištaisyti šią klaidą ji privalo nedelsdama kreiptis į teismą su prašymu peržiūrėti šiuos sprendimus.
2. Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys apima visas aplinkybes, dėl kurių, nepaisant visų atsargumo priemonių, neįmanoma perduoti prašomo perduoti asmens ir kurios nepriklauso nuo valstybių narių.