GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2014 m. spalio 9 d.(1)
Byla C‑527/13
Lourdes Cachaldora Fernández
prieš
Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS),
Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS)
(Tribunal Superior de Justicia de Galicia (Ispanija) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 79/7/EEB – Vienodas požiūris į darbuotojus vyrus ir moteris socialinės apsaugos srityje – Mokėtinų nuolatinio invalidumo pensijos išmokų apskaičiavimas – Laikotarpių, kai suinteresuotasis asmuo nemokėjo socialinės apsaugos sistemos įmokų, įtraukimas – Ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams specialiai skirta nuostata – Netiesioginė moterų diskriminacija – Objektyvus pateisinimas“
1. Pagrindinė byla susijusi su galimu nuolatinio invalidumo pensijos apskaičiavimo tvarkos, taikomos darbuotojams (visų pirma moterims), kurie laikotarpiu prieš pat nutraukiant socialinės apsaugos sistemos įmokų mokėjimą dirbo ne visą darbo dieną, diskriminaciniu pobūdžiu.
2. Todėl Tribunal Superior de Justicia de Galicia (Galicijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) prašo Teisingumo Teismo įvertinti minėtos tvarkos atitiktį Sąjungos teisės normoms, kuriomis draudžiama socialinės apsaugos srityje diskriminuoti vyrus ir moteris, t. y., pirma, 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje(2) 4 straipsniui ir, antra, 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC)(3), 5 punkto 1 dalies a papunkčiui.
3. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Cachaldora Fernández, vienos šalies, ir Instituto Nacional de la Seguridad Social (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas, toliau – INSS) ir Tesorería General de la Seguridad Social (Bendrasis socialinės apsaugos fondas, toliau – TGSS), kitos šalies, dėl pensijos, mokamos dėl visiškos ir nuolatinės negalios, apskaičiavimo pagrindo nustatymo.
4. Siekdamos apskaičiuoti minėtą pensiją, kompetentingos nacionalinės institucijos įtraukė laikotarpius, kai suinteresuotasis asmuo nemokėjo socialinės apsaugos sistemos įmokų, remdamosi sumažintomis bazinėmis įmokomis, nes laikotarpiu prieš pat nutraukiant šių įmokų mokėjimą minėtas asmuo dirbo ne visą darbo dieną. Šioje byloje Cachaldora Fernández ginčija tokią metodiką, nes ją taikant sumažėja jai mokėtinos invalidumo pensijos išmokos, nors per savo profesinę karjerą ji labai ilgai dirbo visą darbo dieną, taigi mokėjo socialinės apsaugos sistemos įmokas.
5. Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių, mano nuomone, tokiu reglamentavimu netiesiogiai diskriminuojama dėl lyties, priešingai, nei nustatyta Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalyje. Taip pat paaiškinsiu, kodėl Ispanijos valdžios institucijų nurodytas motyvas, susijęs su socialinės apsaugos sistemos įmokiniu pobūdžiu ir būtinybe paisyti proporcingumo principo, mano nuomone, negali pateisinti tokios diskriminacijos.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. Direktyva 79/7
6. Pagal Direktyvos 79/7 2 straipsnį ji taikoma dirbantiems asmenims, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis, pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančius asmenis, kurių veiklą nutraukia liga, nelaimingas atsitikimas arba priverstinis nedarbas, ir darbo ieškantiems asmenis, taip pat pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims, išėjusiems į pensiją arba tapusiems neįgaliais.
7. Pagal Direktyvos 79/7 3 straipsnio 1 dalį ji visų pirma taikoma įstatymų nustatytoms socialinės apsaugos sistemoms, kuriomis užtikrinama apsauga nuo invalidumo.
8. Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios [diskriminacijos dėl lyties], tiesioginės arba netiesioginės, ypač dėl santuokinės arba šeimyninės padėties, ir ypač susijusios su:
– socialinės apsaugos sistemų taikymo apimtimi ir galimybių naudotis jomis sąlygomis;
– įsipareigojimu mokėti įmokas ir įmokų dydžio apskaičiavimu;
– išmokų apskaičiavimu, įskaitant išmokų padidinimą sutuoktiniams ir išlaikomiems asmenims, taip pat sąlygomis, kurios reguliuoja teisės į išmokas trukmę ir išlaikymą.“
2. Direktyva 97/81
9. Direktyvos 97/81 1 straipsnyje patikslinta, kad šia direktyva siekiama įgyvendinti Bendrąjį susitarimą dėl darbo ne visą darbo dieną, sudarytą 1997 m. birželio 6 d. tarp pagrindinių skirtingų pramonės šakų organizacijų, t. y. Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), pateiktą šios direktyvos priede (toliau – Bendrasis susitarimas).
10. Pagrindinei bylai svarbios šios Bendrojo susitarimo nuostatos:
„Preambulė
<...>
Šis susitarimas reglamentuoja darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, darbo sąlygas ir patvirtina, kad klausimus, susijusius su įstatymų nustatyta socialine apsauga, sprendžia valstybės narės. Atsižvelgdamos į nediskriminavimo principą, šio susitarimo šalys nurodo 1996 m. gruodžio mėn. Dublino Europos Vadovų Tarybos deklaraciją dėl užimtumo, kurioje, inter alia, Taryba pažymėjo, kad socialinio aprūpinimo sistema turėtų būti palankesnė užimtumui, „plėtojant socialinės apsaugos sistemas, galinčias prisitaikyti prie naujų darbo modelių ir suteikti atitinkamą apsaugą žmonėms, dirbantiems pagal šiuos modelius“. Susitarimo šalys mano, kad reikėtų šią deklaraciją įteisinti.
<...>
1 straipsnis. Tikslas
Bendrojo susitarimo tikslas:
a) sudaryti sąlygas, kurios panaikintų darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, diskriminaciją ir gerintų darbo ne visą darbo dieną kokybę;
<...>
2 straipsnis. Taikymo sritis
1. Šis susitarimas taikomas ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kurie sudarė darbo sutartį arba kurių darbo santykius apibrėžia kiekvienoje valstybėje narėje galiojantys įstatymai, kolektyvinės sutartys ir praktika.
<...>
4 straipsnis. Nediskriminavimo principas
1. Darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, negali būti sudaromos blogesnės darbo sąlygos, negu panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, tik dėl tos priežasties, kad jie dirba ne visą darbo dieną, nebent šis nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas.
<...>
5 straipsnis. Darbo ne visą darbo dieną galimybės
1. Pagal šio susitarimo 1 straipsnį ir pagal darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną ir visą darbo dieną, nediskriminavimo principą:
a) valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais ir remdamosi nacionaline teise arba praktika, nustato ir peržiūri teisinio ar administracinio pobūdžio kliūtis, kurios gali apriboti darbo ne visą darbo dieną galimybes, ir prireikus šias kliūtis pašalinti;
<...>“
B – Ispanijos teisės aktai
11. Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo (Ley general de la seguridad social)(4) 140 straipsnio 1 dalies a punkte patikslinta, kad dėl ligos, išskyrus profesines ligas, invalidumo pensijų apskaičiavimo pagrindas nustatomas bazines įmokas, kurias suinteresuotasis asmuo mokėjo 96 mėnesius, einančius iš karto prieš mėnesį, kai atsitiko priežastinis įvykis, padalijus iš 112.
12. Minėto įstatymo 140 straipsnio 4 dalyje reglamentuota koreguojamojo mechanizmo įgyvendinimo tvarka, kai apskaičiuojant invalidumo pensiją galima atsižvelgti į laikotarpius, per kuriuos asmuo neprivalėjo mokėti socialinės apsaugos sistemos įmokų. Ši nuostata suformuluota taip:
„Jeigu per laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti apskaičiuojant mokesčio bazę, yra mėnesių, per kuriuos nebuvo pareigos mokėti įmokų, į pirmuosius 48 mėnesius atsižvelgiama taikant konkrečiu momentu mažiausią bazinę įmoką, o į likusius mėnesius – taikant 50 % šios minimalios bazinės įmokos <...>“
13. LGSS 7 papildomoje nuostatoje patikslinamos taisyklės, taikomos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams.
14. 3 taisyklėje patikslinama koreguojamojo mechanizmo įgyvendinimo tvarka, kai apskaičiuojant bazinį invalidumo pensijos dydį leidžiama įtraukti laikotarpius, kuriais asmuo nemokėjo įmokų. Joje nurodyta:
„b) Apskaičiuojant senatvės ir dėl neprofesinės ligos invalidumo pensijas, laikotarpiai, kuriais netaikoma jokia pareiga mokėti įmokas, įtraukiami taikant mažiausią bazinę įmoką iš kiekvienu laikotarpiu taikomų bazinių įmokų, atitinkančių paskutinį kartą dirbtą valandų skaičių.“
15. Ši nuostata įgyvendinta Karaliaus dekreto Nr. 1131/2002, kuriuo reglamentuojama ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų socialinė apsauga ir dalinė pensija(5), 7 straipsnio 2 dalimi. Joje numatyta:
„Siekiant apskaičiuoti senatvės ir dėl neprofesinės ligos ar nelaimingo atsitikimo atsiradusio invalidumo pensiją, laikotarpiai, kai nebuvo jokios pareigos mokėti įmokas, įtraukiami, atsižvelgiant į mažiausią bazinę įmoką iš kiekvienu laikotarpiu taikomų bazinių įmokų pagal išdirbtų valandų skaičių remiantis sutartimi tą dieną, kai ši įmokų mokėjimo pareiga nutrūko ar pasibaigė“.
II – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
16. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad L. Cachaldora Fernández nuo 1971 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. balandžio 25 d., t. y. iš viso 5 523 dienas, kuriomis ji dirbo visą darbo dieną, išskyrus laikotarpį nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. sausio 23 d., kai ji dirbo ne visą darbo dieną, mokėjo Ispanijos socialinės apsaugos sistemos įmokas. Tačiau nuo 2002 m. sausio 23 d. iki 2005 m. lapkričio 30 d. L. Cachaldora Fernández nevykdė jokios profesinės veiklos, todėl per šį laikotarpį nemokėjo socialinės apsaugos sistemos įmokų.
17. 2010 m. balandžio 21 d. L. Cachaldora Fernández kreipėsi į INSS su prašymu skirti jai invalidumo pensiją.
18. 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu ši pensija jai buvo skirta dėl galimybės dirbti įprastą darbą visiško praradimo visam laikui. Taigi ji gavo invalidumo pensiją, kuri sudarė 55 % mėnesinės bazinės sumos, t. y. 347,03 EUR.
19. Pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus šios pensijos dydis buvo apskaičiuotas pagal įmokas, kurias suinteresuotasis asmuo mokėjo aštuonerius metus iki priežastinės aplinkybės atsiradimo, t. y. nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2010 m. vasario mėn. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, kalbant apie laikotarpį nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2005 m. lapkričio mėn., kompetentingos institucijos atsižvelgė į mažiausias bazines įmokas, mokėtas per laikotarpį iki jų mokėjimo nutraukimo, ir pritaikė joms koeficientą, taikomą darbui ne visą darbo dieną.
20. L. Cachaldora Fernández apskundė tokį sprendimą teigdama, kad, siekiant apskaičiuoti jos pensiją, dėl laikotarpio nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2005 m. lapkričio mėn. reikia atsižvelgti į bendrą mažiausių bazinių įmokų sumą kiekvienais metais, o ne į sumažintą jų sumą, gautą pritaikius koeficientą, taikomą darbui ne visą darbo dieną. Pagal šį apskaičiavimo metodą jos bazinė pensija, kurios INSS neginčijo, padidėtų iki 763,76 EUR.
21. INSS atmetė šį skundą remdamasi tuo, kad siūlomas apskaičiavimo metodas neatitinka Karaliaus dekreto Nr. 1131/2002 7 straipsnio 2 dalies. Todėl L. Cachaldora Fernández pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo Juzgado de lo Social n 2 de Ourense (Ourensės darbo bylų teismas Nr. 2). 2010 m. spalio 13 d. sprendimu minėtas teismas atmetė ieškinį ir patvirtino INSS administracinį sprendimą, remdamasis LGSS 7 papildomos nuostatos tekstu ir Karaliaus dekreto Nr. 1131/2002 7 straipsnio 2 dalimi.
22. Tuomet L. Cachaldora Fernández šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė Tribunal Superior de Justicia de Galicia. Suabejojęs dėl to, kaip reikia aiškinti Sąjungos teisę, minėtas teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar tokia vidaus teisės norma, kaip [LGSS] 7 papildomosios nuostatos 1 dalies 3 taisyklės b punktas, kuris daugiausia įtakos turi moterims ir pagal kurį, apskaičiuojant invalidumo pensiją, įmokų nemokėjimo laikotarpiai, prieš kuriems prasidedant buvo dirbama ne visą darbo dieną, įtraukiami į referencinį laikotarpį taikant konkrečiu momentu galiojantį mažiausią įmokų apskaičiavimo pagrindą, sumažintą iki nutrūkusio įmokų mokėjimo ne visą darbo dieną dirbto darbo koeficientu, nors toks sumažinimo koeficientas netaikomas tuo atveju, kai buvo dirbama visą darbo dieną, prieštarauja direktyvos [79/7] 4 straipsniui?
2. Ar tokia vidaus teisės norma, kaip [LGSS] 7 papildomosios nuostatos 1 dalies 3 taisyklės b punktas, kuris daugiausiai įtakos turi moterims ir pagal kurį, apskaičiuojant invalidumo pensiją, įmokų nemokėjimo laikotarpiai, prieš kuriems prasidedant buvo dirbama ne visą darbo dieną, įtraukiami į referencinį laikotarpį taikant konkrečiu momentu galiojantį mažiausią įmokų apskaičiavimo pagrindą, sumažintą iki nutrūkusio įmokų mokėjimo ne visą darbo dieną dirbto darbo koeficientu, nors toks sumažinimo koeficientas netaikomas tuo atveju, kai buvo dirbama visą darbo dieną, prieštarauja direktyvos [97/81] 5 straipsnio 1 dalies a punktui?
23. Pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija.
III – Pirminės pastabos
24. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo įvertinti LGSS 7 papildomosios nuostatos 1 dalies 3 taisyklės b punkto atitiktį, pirma, Direktyvos 79/7 4 straipsniui, dėl to pateikdamas pirmąjį prejudicinį klausimą, ir, antra, Direktyvos 97/81 5 straipsnio 1 dalies a punktui, dėl to pateikdamas antrąjį prejudicinį klausimą.
25. Siūlau Teisingumo Teismui atsakyti tik į pirmąjį iš šių dviejų klausimų.
26. Iš tiesų, kaip ir pastabas šioje byloje pateikusios šalys, manau, kad šioje byloje nagrinėjamas atvejis nepatenka į Direktyvos 97/81 dalykinę taikymo sritį.
27. Pagal prie šios direktyvos pridėto Bendrojo susitarimo 1 straipsnio a punktą jo tikslas visų pirma yra „sudaryti sąlygas, kurios panaikintų darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, diskriminaciją ir gerintų darbo ne visą darbo dieną kokybę“. Jo 4 straipsnio 1 dalyje taip pat siekiama užtikrinti nediskriminavimo principo paisymą, kalbant apie ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų darbo sąlygas(6).
28. Pagal prie minėtos direktyvos pridėto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės raginamos nustatyti ir ištirti teisinio ar administracinio pobūdžio kliūtis, kurios gali apriboti darbo ne visą darbo dieną galimybes, ir prireikus šias kliūtis pašalinti. Kaip aiškiai patikslina Sąjungos teisės aktų leidėjas, ši sąlyga taikoma „pagal [Bendrojo susitarimo] 1 straipsnį ir pagal darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną ir visą darbo dieną, nediskriminavimo principą“, numatytą šio susitarimo 4 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau pažymėjau, Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalyje konkrečiai numatytos „darbo sąlygos“.
29. Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tokia nuostata, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurioje įtvirtintas koreguojamasis mechanizmas, taikytinas apskaičiuojant teisę į nuolatinio invalidumo pensiją, pagal Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalį nėra „darbo sąlyga“.
30. Iš tiesų Teisingumo Teismas Sprendime Bruno ir kt. (C‑395/08 ir C‑396/08, EU:C:2010:329) laikėsi nuomonės, kad „darbo sąlygos“ pagal Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalį apima pensijas, mokamas dėl darbuotojo ir darbdavio darbo santykių, išskyrus teisės aktuose numatytas socialinio draudimo pensijas, kurios mokamos ne dėl tokių santykių, o dėl socialinės politikos priežasčių“(7). Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjama pensija, kuri skirta apdrausti nuo konkrečios rizikos, t. y. negalios, priklauso Ispanijos teisinei apsaugos sistemai.
31. Be to, nereikėtų pamiršti, kad pagal Bendrojo susitarimo preambulės trečią pastraipą šalys susitarė dėl to, kad „klausimus, susijusius su įstatymų nustatyta socialine apsauga, sprendžia valstybės narės“. Taigi šalys susitarė neįtraukti į Bendrojo susitarimo taikymo sritį tokių klausimų kaip nagrinėjamasis, susijusių su mokėtinų nuolatinio invalidumo pensijos išmokų apskaičiavimu.
32. Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad nagrinėjama nuostata nepatenka į Direktyvos 97/81 taikymo sritį, vadinasi, nereikia atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą.
33. Tačiau tokia pensija patenka į Direktyvos 79/7 taikymo sritį tiek, kiek ji priskiriama teisinei sistemai, skirtai apsaugoti nuo šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje išvardytų rizikos rūšių, pavyzdžiui, neįgalumo, ir kiek ji tiesiogiai ir faktiškai susijusi su apsauga nuo šios rizikos(8). Todėl LGSS 7 papildomosios nuostatos 1 dalies 3 taisyklės b punkto atitiktį reikia įvertinti atsižvelgiant į šią nuostatą.
IV – Dėl pirmojo klausimo
34. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiamas toks reglamentavimas kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, jeigu pagal jį darbuotojai, dirbusiai ne visą darbo dieną laikotarpiu iki jos socialinės apsaugos įmokų mokėjimo nutraukimo, sumažinama mokėtinos nuolatinio invalidumo pensijos išmokų suma.
35. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad šiuo teisės aktu nustatomas nepagrįstas mokėtinų išmokų dydžio skirtumas tarp ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų kategorijos, kurios daugumą sudaro moterys, ir visą darbo dieną dirbančių darbuotojų.
36. Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar, taikant nagrinėjamoje nuostatoje įtvirtintą metodiką, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų kategorija iš tikrųjų gali atsidurti nepalankioje padėtyje.
A – Dėl ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų nepalankios padėties
37. Pagal LGSS 140 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta taisyklė, taikoma bendrai darbuotojų kategorijai, nuolatinio invalidumo pensijos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į bazines įmokas(9), mokėtas aštuonerius metus iki priežastinės aplinkybės atsiradimo (toliau – referencinis laikotarpis).
38. Jeigu kelis šio referencinio laikotarpio mėnesius suinteresuotasis asmuo nemokėjo socialinės apsaugos sistemos įmokų, teisės aktų leidėjas LGSS 140 straipsnio 4 dalyje numatė koreguojamąjį mechanizmą, leidžiantį įtraukti šiuos laikotarpius apskaičiuojant bazinę invalidumo pensiją. Taigi kompetentingos institucijos atsižvelgia į vadinamąsias „fiktyvias“ bazines įmokas. Šios bazinės visą darbo dieną dirbančių darbuotojų kategorijos įmokos atitinka mažiausią bazinę įmoką, taikytiną pirmuosius ketverius metus, o paskutinius ketverius metus – 50 % šios mažiausios bazinės įmokos sumos.
39. Vis dėlto ši nuostata netaikoma ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams.
40. Iš tiesų teisės aktų leidėjas nustatė šiai darbuotojų kategorijai atskirą, specifinį, mechanizmą ir įtvirtino jį LGSS 7 papildomosios nuostatos 1 dalies 3 taisyklės b punkte; šios nuostatos atitiktis Sąjungos teisei vertinama šioje byloje. Primenu, kad ši nuostata įgyvendinta Karaliaus dekreto Nr. 1131/2002 7 straipsnio 2 dalimi.
41. Pagal minėtas nuostatas, jeigu į referencinį laikotarpį (jeigu toks yra) įeina laikotarpiai, kuriais suinteresuotasis asmuo neturėjo mokėti įmokų, kompetentingos institucijos įtraukia šiuos laikotarpius, atsižvelgdamos į mažiausią iš bazinių įmokų, kurios atitinka valandų, numatytų sutartyje tą dieną, kai nutrūko ar pasibaigė pareiga mokėti įmokas, skaičių.
42. Taigi, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, minėtų nuostatų taikymas priklauso nuo paskutinės sutarties, galiojusios iki įmokų mokėjimo nutraukimo, pobūdžio.
43. Be to, kaip savo pastabose pažymi Komisija, laikotarpiai, kuriais suinteresuotasis asmuo nemokėjo įmokų, yra įskaičiuojami ir įtraukiami taip pat kaip ir laikotarpis prieš pat profesinės veiklos nutraukimą.
44. Kitaip tariant, jeigu suinteresuotasis asmuo nutraukė profesinę veiklą iš karto po laikotarpio, kuriuo jis dirbo visą darbo dieną, kompetentingos institucijos turės atsižvelgti į bazinę įmoką, taikytiną laikotarpiams, kai buvo dirbama visą darbo dieną.
45. Tačiau jeigu laikotarpiu prieš pat šių įmokų mokėjimo nutraukimą suinteresuotasis asmuo dirbo ne visą darbo dieną, laikotarpių, per kuriuos šis asmuo nemokėjo įmokų, įtraukimas apskaičiuojamas pagal sumažintą bazinę įmoką. Iš tiesų, jeigu ne visą darbo dieną dirbantis darbuotojas dėl darbo valandų sumažėjimo gauna mažesnio dydžio darbo užmokestį, įmokos, kurios skaičiuojamos kaip darbo užmokesčio procentinė dalis, taip pat sumažinamos.
46. Todėl skiriasi darbuotojų, laikotarpiu, einančiu prieš pat įmokų nutraukimą, dirbusių ne visą darbo dieną, ir darbuotojų, kurie per tą patį laikotarpį dirbo visą darbo dieną ir kurių atveju šių laikotarpių įtraukimas apskaičiuojamas remiantis visa bazine įmoka, invalidumo pensijos išmokų dydis.
47. Taigi, kalbant apie laikotarpių, kuriais L. Fernández įmokų mokėjimas buvo nutrūkęs, t. y. nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2005 m. lapkričio mėn., įtraukimą, kompetentingos institucijos rėmėsi sumažintomis bazinėmis įmokomis, joms pritaikiusios darbui ne visą darbo dieną(10) taikomą koeficientą, jeigu suinteresuotasis asmuo tą dieną, kai nutrūko pareiga mokėti įmokas, dirbo ne visą darbo dieną.
48. Kitaip tariant, taikant nagrinėjamą nuostatą laikotarpis, kuriuo suinteresuotasis asmuo nutraukė savo įmokų mokėjimą, įtraukiamas apskaičiuojant jo invalidumo pensiją remiantis aštuntadaliu sumažintomis bazinėmis įmokomis, nors šis asmuo labai didelę savo profesinės karjeros dalį dirbo visą darbo dieną ir todėl mokėjo socialinės apsaugos sistemos įmokas.
49. Taigi tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, taikant šį apskaičiavimo metodą suinteresuotajam asmeniui mokėtinų invalidumo pensijos išmokų suma iš tiesų sumažėjo neproporcingai, atsižvelgiant į įmokas, kurias šis asmuo mokėjo per savo profesinę karjerą, todėl šis asmuo profesinės karjeros požiūriu atsidūrė nepalankioje padėtyje.
50. Kaip Komisija nurodė savo rašytinėse pastabose ir per posėdį, ji šiai analizei nepritaria.
51. Ji teigia, kad daugeliu atvejų taikant nagrinėjamoje nuostatoje įtvirtintą metodiką gali paaiškėti, kad ji yra labai palanki ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, jeigu paskutinė sutartis prieš profesinio neaktyvumo laikotarpį būna sutartis dėl darbo visą darbo dieną.
52. Komisija savo analizę grindžia pavyzdžiu moters, kuri referenciniu laikotarpiu ketverius metus dirbo ne visą darbo dieną, o vėliau šešis mėnesius – visą darbo dieną, tuomet trejus metus buvo nutraukusi profesinę veiklą ir galiausiai šešiems mėnesiams vėl sugrįžo į darbą visą darbo dieną. Taigi per šiuos aštuonerius metus ši moteris ketverius metus dirbo ne visą darbo dieną ir vienus metus – visą darbo dieną. Tokiomis aplinkybėmis Komisija pabrėžia, kad profesinio neaktyvumo laikotarpis prilyginamas atvejui, kai asmuo dirbo visą darbo dieną, todėl kompetentingos institucijos skaičiuoja ketverius metus taikydamos dirbant visą darbo dieną taikomą įmoką, nors asmuo pagal šio pobūdžio sutartį tedirbo vienus metus.
53. Nesutinku su Komisija.
54. Iš tiesų šios išvados 42 ir 43 punktuose pažymėjau, kad nagrinėjamų nuostatų taikymas priklauso nuo paskutinės sutarties, galiojusios prieš nutrūkstant įmokų mokėjimui, pobūdžio. Komisija savo pastabose pati pažymėjo, kad profesinio neaktyvumo laikotarpiai prilyginami laikotarpiui, einančiam prieš pat juos, lyg jie būtų lygiaverčių paslaugų teikimo pagrindas. Todėl man atrodo, kad tokiu atveju, kurį nurodė Komisija, jeigu asmuo laikotarpiu, einančiu prieš pat įmokų mokėjimo nutraukimą, dirbo visą darbo dieną, taikytinos tik LGSS 140 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytos bendrosios taisyklės, netaikant šioje nuostatoje numatytų specialiųjų taisyklių. Todėl manau, jog sunku teigti, kad ši nuostata gali būti labai palanki, nes ji nebūtų taikoma.
55. Todėl šiuo savo analizės etapu laikausi nuomonės, kad LGSS 7 papildomosios nuostatos 1 dalies trečios taisyklės b punkte nustatytas apskaičiavimo metodas yra nepalankus darbuotojams, kurie laikotarpiu, einančiu prieš pat socialinės apsaugos sistemos įmokų mokėjimo nutraukimą, dirbo ne visą darbo dieną.
56. Klausimas, į kurį reikia pateikti atsakymą, yra tas, ar šio apskaičiavimo metodo taikymas taip pat lemia moterų diskriminaciją, prieštaraujančią Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 daliai.
B – Dėl nagrinėjamos nuostatos diskriminacinio pobūdžio
57. Darau išvadą, kad nagrinėjama nuostata vienodai taikoma darbuotojams vyrams ir darbuotojoms moterims, ja nenustatoma tiesioginė diskriminacija dėl lyties.
58. Vis dėlto atrodo, kad ji lemia netiesioginę diskriminaciją, prieštaraujančią Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 daliai, nes, atsižvelgiant į Ispanijos darbo jėgos padėtį apibūdinančius statistinius duomenis, ji gali būti nepalanki gerokai daugiau moterų nei vyrų(11).
59. Iš pradžių norėčiau pažymėti, kad ši išvada nesusilpnina diskrecijos, kurią Teisingumo Teismas pripažįsta tik nacionaliniam teismui. Iš tiesų, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, darytina išvada, kad tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar yra netiesioginė diskriminacija, ir išnagrinėti, ar statistinių duomenų, kuriais jis turi remtis, pakanka bylai išspręsti ir ar jie galioja(12). Teisingumo Teismo teigimu, tai reiškia, kad ši informacija, susijusi su pakankamu asmenų skaičiumi, apskritai atrodo reikšminga ir kad ji neišreiškia vien atsitiktinių ar konjunktūrinių reiškinių.
60. Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo vertinimą grindžia statistiniais duomenimis, kuriuos sudarė Instituto Nacional de Estadistica (Nacionalinis statistikos institutas). Pagal šiuos duomenis tuo metu, kai susidarė pagrindinėje byloje nagrinėjama priežastinė aplinkybė, ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų kategoriją sudarė daugiau kaip 80 % moterų. Nors 2013 m. šią kategoriją papildė daug darbuotojų vyrų, šie statistiniai duomenys rodo, kad šiai kategorijai priklausančių darbuotojų moterų procentinė dalis vis dėlto išliko 73 %.
61. Šie duomenys rodo, kad nagrinėjami teisės aktai gali būti taikomi gerokai didesnei darbuotojų moterų nei darbuotojų vyrų procentinei daliai. Be to, jie rodo nuolatinį trejus metus trunkantį reiškinį, kurio, mano nuomone, negalima laikyti atsitiktiniu ar tiesiog konjunktūriniu, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką. Iš tiesų, nors 2013 m. statistiniai duomenys atskleidžia, kad skirtumas tarp darbuotojų vyrų ir darbuotojų moterų, priklausančių ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų kategorijai, sumažėjo, akivaizdu, kad jis išlieka labai didelis. Be to, tai išplaukia iš per posėdį vykusių diskusijų, labai tikėtina, kad tuo metu, kai atsirado priežastinė aplinkybė, kai ekonomikos krizė Ispanijoje dar nebuvo pasiekusi šiandienos mastų, vyrų, dirbančių ne pilną darbo dieną, dalis buvo gerokai mažesnė.
62. Manau, šie duomenys yra patikimas ir reikšmingas rodiklis, leidžiantis daryti išvadą (kurią vis dėlto turi padaryti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad nagrinėjamo koreguojamojo mechanizmo įgyvendinimas tikrai gali turėti nepalankų poveikį gerokai didesnei darbuotojų moterų nei darbuotojų vyrų procentinei daliai.
63. Ispanijos vyriausybė nepritaria šiam požiūriui ir nesutinka, kad yra netiesioginė diskriminacija, remdamasi INSS pateiktais statistiniais duomenimis(13).
64. Jos teigimu, šie duomenys rodo, kad nagrinėjamas koreguojamasis mechanizmas iš tikrųjų taikomas šiek tiek daugiau vyrų nei moterų. Pavyzdžiui, 2010 m. šis mechanizmas buvo pritaikytas 5 657 vyrams ir 5 237 moterims; 2011 m. statistika – 5 566 vyrams ir 5 129 moterims; 2012 m. – 5 568 vyrams ir 4 830 moterims ir galiausiai 2013 m. – 5 935 vyrams ir 5 066 moterims.
65. Nemanau, kad šie duomenys leidžia suabejoti statistiniais duomenimis, kuriais remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir išvada, kurią siūlau padaryti.
66. Iš tiesų iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog nepakanka atsižvelgti vien į darbuotojų vyrų ir darbuotojų moterų, kuriems taikomi nagrinėjami teisės aktai, skaičių(14). Kalbama apie santykinius duomenis, kurie priklauso nuo valstybėje narėje aktyvių darbuotojų skaičiaus ir kurie neleidžia įvertinti atitinkamos vyrų ir moterų, priklausančių ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų kategorijai, dalies.
67. Todėl, nepaisydamas duomenų, kuriuos Ispanijos vyriausybė pateikė savo pastabose, ir toliau manau, kad nagrinėjama nuostata gali būti nepalanki gerokai daugiau moterų nei vyrų, vadinasi, lemia netiesioginę diskriminaciją, prieštaraujančią Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 daliai.
68. Toliau reikia atsakyti į klausimą, ar kompetentingų nacionalinių institucijų nurodyti motyvai gali pateisinti tokią diskriminaciją.
C – Dėl pateisinimo buvimo
69. Teisingumo Teismas pripažįsta, kad valstybės narės turi didelę diskreciją rinkdamosi priemones, kurios būtų tinkamos jų tikslams socialinės politikos ir užimtumo srityse pasiekti. Todėl, jeigu valstybės narės priima tariamai diskriminacinius teisės aktus, jos turi įrodyti, kad jie gali būti pateisinami objektyviais veiksniais, svetimais bet kokiai diskriminacijai dėl lyties(15).
70. Taigi valstybės narės turi įrodyti, kad nagrinėjami teisės aktai atitinka teisėtą jų socialinės politikos tikslą. Be to, jos turi įrodyti, kad pasirinktos priemonės yra tinkamos šiam tikslui įgyvendinti ir kad jos įgyvendinamos nuosekliai ir sistemiškai(16).
71. Šioje byloje Ispanijos vyriausybė teigia, kad pagal Ispanijos Konstitucijos 41 straipsnį nagrinėjamais teisės aktais siekiama užtikrinti teisingą, darnią ir solidarią viešąją pensijų sistemą, užtikrinant socialinės apsaugos sistemos gyvybingumą ir finansinę pusiausvyrą.
72. Kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme anksčiau teigė INSS, Ispanijos vyriausybė remiasi įmokiniu sistemos pobūdžiu ir būtinybe paisyti proporcingumo principo. Taigi šios sistemos siūloma apsauga niekada negalėtų viršyti į ją anksčiau padaryto įnašo, o suinteresuotieji asmenys turi gauti savo įnašui į sistemą proporcingą pensiją. Todėl pagal šį principą yra pagrįstas skirtumas tarp visą darbo dieną ir ne visą darbo dieną dirbusiam darbuotojui skiriamų išmokų sumos.
73. Be to, pagal šį principą kompetentingos institucijos turi įtraukti laikotarpius, kuriais asmuo buvo nutraukęs šių įmokų mokėjimą iš karto po to, kai baigė dirbti ne visą darbo dieną. Taigi Ispanijos vyriausybė mano, kad nuo to momento, kai asmuo sumoka išdirbtam laikui proporcingą įmoką, atitinkančią ne visą darbo dieną dirbtą laikotarpį, laikantis proporcingumo principo būtina, kad kompetentingos institucijos, taikydamos koreguojamąjį mechanizmą, atsižvelgtų į šio asmens įmoką, kurią jis būtų sumokėjęs, jeigu pareiga mokėti įmokas nebūtų nutrūkusi.
74. Dėl tų pačių priežasčių, kurias nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad šie motyvai neleidžia pateisinti netiesioginės diskriminacijos, kurią patyrė suinteresuotasis asmuo.
75. Iš tiesų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad L. Cachaldora Fernández socialinės apsaugos sistemos įmokas mokėjo nuo 1971 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. balandžio 25 d., t. y. iš viso 5 523 dienas, kuriomis ji dirbo visą darbo dieną, išskyrus šiuos laikotarpius: nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 1999 m. vasario 28 d., nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2001 m. kovo 23 d. ir galiausiai nuo 2001 m. kovo 24 d. iki 2002 m. sausio 23 d. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, L. Cachaldora Fernández ne visą darbo dieną dirbo trejus metus ir 10 mėnesių, o tai yra labai nedidelė beveik trisdešimt devynerius metus trukusios jos profesinės karjeros dalis.
76. Taikant nagrinėjamą nuostatą, laikotarpis, kai ji nutraukė savo socialinės apsaugos sistemos įmokų mokėjimą, buvo įtrauktas apskaičiuojant jos invalidumo pensiją pagal mažiausias bazines įmokas, sumažintas aštuntadaliu, nors labai didelę savo profesinės karjeros dalį ji dirbo visą darbo dieną ir todėl mokėjo socialinės apsaugos sistemos įmokas kaip visą darbo dieną dirbanti darbuotoja.
77. Nors Ispanijos vyriausybė savo pastabose teigia, kad toks metodas leidžia tiesiogiai susieti pensijos sumą su darbuotojo sumokėtomis įmokomis, manau, kad, taikant šią metodiką, nuolatinio invalidumo pensija apskaičiuojama remiantis įmokomis, suinteresuotojo asmens mokėtomis karjeros „T laikotarpiu“, o tai nebūtinai rodo šio asmens mokėtas įmokas.
78. Todėl man atrodo, kad, taikant tokią metodiką, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis nuolatinio invalidumo pensijos išmokų suma sumažėja neproporcingai, palyginti su įmokomis, kurias suinteresuotasis asmuo mokėjo per visą savo profesinę karjerą, vadinasi, šios metodikos negalima pateisinti objektyviu veiksniu, susijusiu su socialinės apsaugos sistemos įmokiniu pobūdžiu ir būtinybe paisyti proporcingumo principo.
79. Taigi, atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, manau, jog Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami tokie teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, jeigu dėl jų darbuotojams, kurie laikotarpiu prieš pat socialinės apsaugos įmokų mokėjimo nutraukimą dirbo darbą ne visą darbo dieną, sumažėja mokėtinų nuolatinio invalidumo pensijos išmokų suma.
V – Išvada
80. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į Tribunal Superior de Justicia de Galicia pateiktus klausimus:
1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami tokie teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, jeigu dėl jų darbuotojams, kurie laikotarpiu prieš pat socialinės apsaugos įmokų mokėjimo nutraukimą dirbo darbą ne visą darbo dieną, sumažėja mokėtinų nuolatinio invalidumo pensijos išmokų suma.