Byla C‑603/20 PPU
SS
prieš
MCP
High Court of Justice, (England & Wales), Family Division (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), šeimos bylų skyrius) prašymas priimti prejudicinį sprendimą
2021 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – 10 straipsnis – Jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų – Vaiko pagrobimas – Valstybės narės teismų jurisdikcija – Teritorinė taikymo sritis – Vaiko išvežimas į trečiąją valstybę – Šioje trečiojoje valstybėje įgyta nuolatinė gyvenamoji vieta“
1. Prejudiciniai klausimai – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Sąlygos – Mažamečio vaiko atskyrimas nuo tėvų ir išvežimas – Grėsmė, kad bus rimtai pakenkta jų santykiams ir vaiko raidai – Grėsmė, kad grąžinimo atveju vaikui bus sunku integruotis į jo šeiminę ir socialinę aplinką
(Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 2201/2003)
(žr. 33–35 punktus)
2. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas Nr. 2201/2003 – Jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų – Jurisdikcija vaiko grobimo atveju – Speciali jurisdikcija – Siauras aiškinimas
(Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnis)
(žr. 43, 47 punktus)
3. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas Nr. 2201/2003 – Jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų – Jurisdikcija vaiko grobimo atveju – Vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki jo pagrobimo valstybės narės teismų jurisdikcija – Taikymo sritis – Vaiko neteisėtas išvežimas į trečiąją valstybę – Vaikas, kuris prašymo dėl tėvų pareigų pateikimo dieną buvo įgijęs nuolatinę gyvenamąją vietą šioje trečiojoje valstybėje – Netaikymas – Jurisdikcijos nustatymas remiantis tarptautinėmis konvencijomis, susitarimu dėl jurisdikcijos ar nacionalinėmis nuostatomis
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 2201/2003 33 konstatuojamoji dalis, 8 straipsnio 1 dalis, 10, 12, 14 straipsniai ir 60 straipsnio e dalis)
(žr. 39, 40, 45, 46, 49–55, 58–64 punktus ir rezoliucinę dalį)
Santrauka
SS ir MCP, abu Indijos piliečiai, turintys leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje, yra 2017 m. gimusio vaiko P, Jungtinės Karalystės piliečio, tėvai. 2018 m. spalio mėn. motina su vaiku išvyko į Indiją, kur vaikas nuo to laiko gyvena su senele iš motinos pusės, taigi nebeturi nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje. Remdamasi šia aplinkybe motina užginčijo Anglijos ir Velso teismų, kurių vaiko tėvas prašė nurodyti grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę, o nepatenkinus šio prašymo, suteikti teisę bendrauti, kreipdamasis į High Court of Justice, (England & Wales), Family Division (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), šeimos bylų skyrius, Jungtinė Karalystė), jurisdikciją.
Aukštasis Teisingumo Teismas manė, kad jo jurisdikciją reikia vertinti remiantis reglamentu „Briuselis IIa“(1). Šiuo klausimu jis konstatavo, kad dieną, kai į jį kreipėsi vaiko tėvas, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Indijoje ir jis visiškai integravosi į Indijos socialinę ir šeiminę aplinką, nebuvo konkrečių jo ryšių su Jungtine Karalyste, išskyrus pilietybę.
Aukštasis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad reglamento „Briuselis IIa“ 10 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės neteisėto vaiko išvežimo ar negrąžinimo atvejais, tačiau jam kilo abejonių visų pirma dėl to, ar ši nuostata gali būti taikoma valstybės narės ir trečiosios valstybės teismų jurisdikcijos kolizijai. Jis iš esmės klausė Teisingumo Teismo, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad jei vaikas buvo įgijęs nuolatinę gyvenamąją vietą trečiojoje valstybėje po to, kai buvo neteisėtai į ją išvežtas ir negrąžintas, valstybės narės, kurioje vaikas prieš pat jį pagrobiant turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išsaugo savo jurisdikciją neribotą laiką. Taigi ši byla suteikė galimybę Teisingumo Teismui pasisakyti dėl šios nuostatos teritorinės taikymo srities.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirma, Teisingumo Teismas nurodė, kad, kiek tai susiję su jurisdikcija vaikų grobimo atveju, iš reglamento „Briuselis IIa“ 10 straipsnio matyti, kad jame įtvirtinti jurisdikcijos suteikimo vaiko grobimo atveju kriterijai taikomi situacijai, susiklosčiusiai valstybių narių teritorijoje. Aplinkybė, kad šiame straipsnyje vartojamas žodžių junginys „valstybė narė“, o ne „valstybė“ arba „trečioji valstybė“, reiškia, kad jame reglamentuojamas jurisdikcijos klausimas vaikų grobimo valstybėse narėse atvejais.
Antra, dėl reglamento „Briuselis IIa“ 10 straipsnio konteksto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jame įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė, palyginti su bendrosios jurisdikcijos taisykle(2), pagal kurią vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai iš principo turi jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų. Šia specialiosios jurisdikcijos taisykle neutralizuojamas bendrosios jurisdikcijos taisyklės taikymo poveikis vaiko grobimo atveju, t. y. jurisdikcijos perėjimas valstybei narei, kurioje vaikas įgijo naują nuolatinę gyvenamąją vietą. Tačiau, jeigu vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą už Europos Sąjungos ribų, bendroji jurisdikcijos taisyklė netaikoma. Vadinasi, šio reglamento 10 straipsnis netenka prasmės ir netaikytinas.
Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad iš reglamento „Briuselis II“ parengiamųjų dokumentų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino į jo 10 straipsnio taikymo sritį įtraukti vaikų neteisėto išvežimo į trečiąją valstybę ar negrąžinimo atvejų; tokiems grobimo atvejams taikomos tokios tarptautinės konvencijos: 1980 m. Hagos konvencija(3) ir 1996 m. Hagos konvencija(4). Esant tam tikroms sąlygoms (pavyzdžiui, asmens, turinčio globos teisę, pritarimas arba pasyvus elgesys) 1996 m. Hagos konvencijoje iš esmės numatyta jurisdikcijos perėjimo naujosios vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismams galimybė. Toks jurisdikcijos perėjimas nebūtų galimas, jeigu valstybės narės teismai turėtų išlaikyti savo jurisdikciją neribotą laiką.
Trečia, Teisingumo Teismas konstatavo, kad jurisdikcijos išlaikymas neribotą laiką nesuderinamas su vienu pagrindinių reglamentu „Briuselis IIa“ siekiamų tikslų – kuo labiau atsižvelgti į vaiko interesus, pirmenybę teikiant artumo kriterijui. Toks reglamento „Briuselis IIa“ 10 straipsnio aiškinimas taip pat pažeidžia 1980 m. Hagos konvencijoje nustatyto grąžinimo nedelsiant arba negrąžinimo mechanizmo logiką.
Teisingumo Teismas nusprendė, kad reglamento „Briuselis IIa“ 10 straipsnis netaikomas tuo atveju, kai konstatuojama, jog prašymo dėl tėvų pareigų pateikimo momentu vaikas buvo įgijęs nuolatinę gyvenamąją vietą trečiojoje valstybėje po to, kai į ją buvo neteisėtai išvežtas arba negrąžintas. Tokiu atveju teismo, kuriam pateiktas prašymas, jurisdikcija turi būti nustatyta pagal taikytinas tarptautines konvencijas arba, jei tokių nėra, pagal šio reglamento 14 straipsnį.