BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. balandžio 29 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Iranui taikomos ribojamosios priemonės siekiant užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui – Lėšų įšaldymas – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinio pareiškimo terminas – Priimtinumas – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Teisės klaida – Proporcingumas – Nuosavybės teisė – Tarybos kompetencija – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą – Nustatytų ribojamųjų priemonių peržiūra – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Vertinimo klaida“
Byloje T‑10/13
Bank of Industry and Mine, įsteigtas Teherane (Iranas), atstovaujamas advokatų E. Glaser ir S. Perrotet,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą V. Piessevaux ir M. Bishop
atsakovę,
dėl, pirma, prašymo iš dalies panaikinti 2012 m. spalio 15 d. Tarybos sprendimo 2012/635/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 282, p. 58), 1 straipsnio 8 punktą ir, antra, prašymo panaikinti Sprendimą 2012/635, 2012 m. spalio 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 945/2012, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 282, p. 16), ir sprendimą, apie kurį pranešta 2014 m. kovo 14 d. Tarybos raštu, kiek jie susiję su ieškovo pavadinimo įtraukimu į 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39), II priedą ir 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1), IX priedą,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai I. Pelikánová (pranešėja) ir E. Buttigieg,
posėdžio sekretorė S. Bukšek Tomac, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. rugsėjo 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovas Bank of Industry and Mine yra Irano bankas, priklausantis Irano vyriausybei, jo užduotis – teikti bankininkystės paslaugas kalnakasybos ir pramonės sektoriaus įmonėms.
2 Ši byla susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ji nutrauktų su branduolinių ginklų platinimo rizika susijusią veiklą ir branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimas).
3 2010 m. liepos 26 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, juo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39). Šio sprendimo II priede išvardyti kiti nei I priede išvardytieji Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nurodyti asmenys ir subjektai, kurių lėšos įšaldomos.
4 2012 m. sausio 20 d. Taryba priėmė Sprendimą 2012/35/BUSP, iš dalies keičiantį Sprendimą 2010/413 (OL L 19, p. 22). Pagal šio sprendimo 1 straipsnio 7 punktą Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalis papildyta nauju c punktu, kuriame lėšų įšaldymą numatyta taikyti „kitiems į I priedą neįtrauktiems asmenims ir subjektams, teikiantiems paramą Irano vyriausybei, ir su jais susijusiems asmenims bei subjektams, išvardytiems II priede“.
5 2012 m. kovo 23 d. Tarybą priėmė Reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, juo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1). Siekiant įgyvendinti Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktą, šio reglamento 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta taikyti lėšų įšaldymą IX priede išvardytiems asmenims, subjektams ir įstaigoms, dėl kurių nustatyta, kad tai „kiti asmenys, subjektai arba įstaigos, teikiantys paramą, pavyzdžiui, materialinę, logistinę arba finansinę paramą, Irano vyriausybei, ir su jais susiję asmenys ir subjektai“.
6 2012 m. spalio 15 d. Taryba priėmė Sprendimą 2012/635/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 282, p. 58).
7 Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 punktu buvo iš dalies pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas; dabar jame numatyti „kiti asmenys ir subjektai, kuriems netaikomas I priedas, teikiantys paramą Irano vyriausybei, ir jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai ar asmenys ir su jais susiję subjektai, kaip išvardyta II priede“.
8 Sprendimo 2012/635 2 straipsniu ieškovo pavadinimas buvo įtrauktas į Sprendimo 2010/413 II priedą.
9 Paskui, 2012 m. spalio 15 d., Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 945/2012, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 282, p. 16). Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012 1 straipsniu ieškovo pavadinimas buvo įtrauktas į Reglamento Nr. 267/2012 IX priedą.
10 Sprendime 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 945/2012 dėl ieškovo buvo nurodytas šis motyvas:
„Valstybei nuosavybės teise priklausanti bendrovė, teikianti finansinę paramą Irano vyriausybei.“
11 Apie Sprendimą 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 945/2012 ieškovui buvo pranešta 2012 m. spalio 16 d. raštu, jame Taryba atkreipė dėmesį į galimybę pateikti pastabas ir prašyti peržiūrėti jos poziciją.
12 2013 m. sausio 8 d. raštu ieškovas užginčijo jo pavadinimo įtraukimą į subjektų, kuriems nustatytos ribojamosios priemonės, sąrašą ir paprašė Tarybos jį peržiūrėti. Jis taip pat paprašė perduoti jam visą medžiagą, kuria remiantis buvo priimti Sprendimas 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 945/2012.
13 Taryba pateikė atsakymą 2013 m. birželio 10 d. raštu, prie jo pridėjo kelis dokumentus. Taryba nurodė neturinti su ieškovu susijusių kitų dokumentų ar informacijos.
14 2014 m. kovo 14 d. raštu Taryba pranešė ieškovui, kad po peržiūros nuspręsta palikti jo pavadinimą Sprendimo 2010/413 II priedo sąraše ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priedo sąraše. Šiuo klausimu ji nurodė, kad ieškovas priklauso Irano valstybei, todėl Irano vyriausybė gauna iš jo pelno, ir kad kova su branduolinių ginklų platinimu pateisino paramą šiai vyriausybei teikiančių subjektų lėšų įšaldymą.
Procesas ir šalių reikalavimai
15 2013 m. sausio 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovas pareiškė šį ieškinį.
16 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėja pranešėja buvo paskirta į pirmąją kolegiją, todėl ši byla taip pat paskirta šiai kolegijai.
17 2014 m. balandžio 16 d. raštu ieškovas iš dalies pakeitė savo reikalavimus, atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 14 d. Tarybos raštą.
18 Taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, 2014 m. liepos 10 d. raštu šalių paprašyta į tam tikrus klausimus atsakyti raštu. Taryba ir ieškovas pateikė atsakymus atitinkamai 2014 m. liepos 27 d. ir 2014 m. rugpjūčio 15 d.
19 2014 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus.
20 Atsižvelgdamas į savo 2014 m. rugpjūčio 15 d. atsakymuose pateiktus paaiškinimus ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 punktą, kiek šia nuostata pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas,
– panaikinti Sprendimą 2012/635, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 945/2012 ir sprendimą, apie kurį pranešta 2014 m. kovo 14 d. raštu, kiek šie aktai susiję su jo pavadinimo įtraukimu į Sprendimo 2010/413 II priedo sąrašą ir Reglamento Nr. 267/212 IX priedo sąrašą,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
21 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
22 Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo šešis pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas kildinamas iš Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkto ir Reglamento Nr. 267/212 23 straipsnio 2 dalies d punkto neteisėtumo. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su Tarybos kompetencijos priimti Sprendimą 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 945/2012 bei su pastarojo teisinio pagrindo nebuvimu. Trečiasis ieškinio pagrindas kildinamas iš pareigos motyvuoti, ieškovo teisės į gynybą, Tarybos pareigos peržiūrėti priimtas ribojamąsias priemones ir ieškovo teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su teisės klaida ir proporcingumo principo pažeidimu, kalbant apie paramos Irano vyriausybei sampratą. Penktasis ieškinio pagrindas kildinamas iš faktų vertinimo klaidos. Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su proporcingumo principo pažeidimu.
23 Taryba ginčija ieškovo nurodytų ieškinio pagrindų pagrįstumą. Be to, ji teigia, kad ieškinys nepriimtinas dėl kelių priežasčių.
24 Prieš pradedant nagrinėti Tarybos nurodytą nepriimtinumo pagrindą ir ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus reikia išnagrinėti Bendrojo Teismo kompetenciją priimti sprendimą dėl ieškovo pirmojo reikalavimo.
Dėl Bendrojo Teismo kompetencijos
25 Pirmuoju reikalavimu ieškovas prašo panaikinti Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 punktą, kiek šia nuostata pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas.
26 Kiek tai susiję su pirmuoju ieškovo reikalavimu, Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 punkte nustatyta:
„[Sprendimo 2010/413] 20 straipsnis iš dalies keičiamas taip:
a) 1 dalies b ir c punktai pakeičiami taip:
<...>
c) kiti asmenys ir subjektai, kuriems netaikomas I priedas, teikiantys paramą Irano vyriausybei, ir jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai ar asmenys ir su jais susiję subjektai, kaip išvardyta II priede.
<...>“
27 Šiuo klausimu primintina, kad ir Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas, ir Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 punktas buvo priimti remiantis ESS 29 straipsniu, t. y. nuostata, susijusia su bendra užsienio ir saugumo politika (toliau – BUSP), kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnį. Pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą, siejamą su SESV 256 straipsnio 1 dalimi, Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus tik dėl pagal šios SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytas sąlygas pareikštų ieškinių dėl ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyriaus pagrindu Tarybos priimtų sprendimų, patvirtinančių ribojamąsias priemones, skirtas fiziniams ar juridiniams asmenims, teisėtumo. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo dėl aktų, priimtų remiantis su BUSP susijusiomis nuostatomis, būtent šių aktų individualus pobūdis leidžia kreiptis į Sąjungos teismą, remiantis SESV 275 straipsnio antra pastraipa ir SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa (pagal analogiją žr. 2014 m. birželio 4 d., Sprendimo Sina Bank / Taryba, T‑67/12, EU:T:2014:348, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
28 Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte, iš dalies pakeistame Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 punktu, numatytos ribojamosios priemonės yra bendro pobūdžio priemonės, nes jos taikomos objektyviai apibrėžtoms situacijoms, kaip antai susijusioms su parama Irano vyriausybei, ir bendrai bei abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai, t. y. „asmenims ir subjektams <...> kaip išvardyta [Sprendimo 2010/413] II priede“. Vadinasi, šios nuostatos negalima pripažinti „sprendimu, patvirtinančiu ribojamąsias priemones, nukreiptas prieš [skirtas] fizini[ams] ar juridini[ams] asmeni[ms]“, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą (pagal analogiją žr. šios sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Sina Bank / Taryba, EU:T:2014:348, 39 punktą).
29 Šios išvados nepakeičia aplinkybė, kad ieškovo pavadinimas nurodytas Sprendimo 2010/413 II priede. Iš tiesų dėl to, kad Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas, iš dalies pakeistas Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 punktu, taikomas ieškovui, nesikeičia jo, kaip visuotinai taikomo akto, teisinis pobūdis (pagal analogiją žr. šios sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Sina Bank / Taryba, EU:T:2014:348, 39 punktą).
30 Taigi reikalavimas panaikinti Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 8 punktą, kiek juo iš dalies pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas, neatitinka SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje numatytų taisyklių, reglamentuojančių Bendrojo Teismo kompetenciją. Vadinasi, šis reikalavimas atmestinas nes jis pateiktas kompetencijos jį nagrinėti neturinčiam teismui (pagal analogiją žr. šios sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo Sina Bank / Taryba, EU:T:2014:348, 40 punktą).
Dėl priimtinumo
Dėl ieškinio dėl Sprendimo 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012 pareiškimo termino laikymosi
31 Pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti pareikštas per du mėnesius nuo akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui datos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.
32 Pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį šis terminas dėl nuotolių pratęsiamas dešimčiai dienų.
33 Dėl aktų, kuriais nustatomos arba paliekamos galioti ribojamosios priemonės asmeniui ar subjektui, pažymėtina, kad ieškinio dėl šių aktų panaikinimo pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo, kuris turi būti pateiktas šiam asmeniui ar subjektui, dienos (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 23 d. Sprendimo Gbagbo ir kt. / Taryba, C‑478/11 P–C‑482/11 P, Rink., EU:C:2013:258, 55 ir 59 punktus).
34 Pagal Sprendimo 2010/413 24 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 3 dalį, jei suinteresuotojo fizinio asmens ar subjekto adresas žinomas, Taryba tiesiogiai jam praneša apie atitinkamus aktus.
35 Nagrinėjamu atveju Taryba teigia, kad 2012 m. spalio 16 d. raštas, kuriuo ji ieškovui pranešė apie Sprendimą 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 945/2012, buvo jam įteiktas 2012 m. spalio 28 d. Savo teiginį ji grindžia šio rašto gavimo patvirtinimu ir Irano pašto interneto tinklalapyje esančia žyma, kurią jos prašymu perdavė Belgijos paštas.
36 Taryba daro išvadą, kad dviejų mėnesių ir dešimties dienų terminas baigėsi 2013 m. sausio 7 d., todėl šis 2013 m. sausio 9 d. pareikštas ieškinys pareikštas praleidus terminą ir turi būti pripažintas nepriimtinu.
37 Ieškovas atsikerta, kad išsiųsdama 2012 m. spalio 16 d. raštą Taryba nurodė klaidingą pastato numerį, todėl šis raštas 2012 m. spalio 28 d. buvo įteiktas šiuo klaidingu adresu esančiam trečiajam asmeniui. Šis asmuo 2012 m. spalio 16 d. raštą persiuntė ieškovui paprastu laišku, o šis jį gavo 2012 m. spalio 31 d. Grįsdamas savo teiginius, ieškovas per posėdį pateikė 2012 m. spalio 16 d. rašto kopiją su 2012 m. spalio 31 d. jo vidaus spaudu ir Irano pašto direktoriaus pareiškimą dėl aplinkybių, kuriomis 2012 m. spalio 16 d. raštas pasiekė adresatą.
38 Šiomis aplinkybėmis ieškovas mano, kad ieškinys pareikštas laikantis termino.
39 Pirmiausia pažymėtina: kadangi Taryba remiasi pavėluotu ieškinio pareiškimu, ji turi įrodyti, kokią dieną 2012 m. spalio 16 d. raštas buvo įteiktas ieškovui (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 5 d. Sprendimo Belfiore / Komisija, 108/79, Rink., EU:C:1980:146, 7 punktą).
40 Šiuo klausimu iš Tarybos pateiktų įrodymų matyti, kad 2012 m. spalio 16 d. raštas buvo išsiųstas registruotu laišku su gavimo patvirtinimu, adresuotas ieškovui, nurodant adresą „No. 2817 Firouzeh Tower (above park junction) Valiaar St. Tehran IRAN“, ir įteiktas pasirašytinai 2012 m. spalio 28 d.
41 Vadinasi, kaip teigia ieškovas, Taryba nurodė klaidingą adresą (pastato numerį), nes ieškovo buveinė yra adresu Valiaar St. Nr. 2917, o ne Nr. 2817. Be to, iš gavimo patvirtinimo neįmanoma nustatyti asmens ar subjekto, kuriam Irano paštas faktiškai įteikė raštą.
42 Taigi Taryba nepateikė pakankamai įrodymų, kad 2012 m. spalio 16 d. raštas buvo įteiktas ieškovui 2012 m. spalio 28 d.
43 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 39 punkte, abejonė dėl 2012 m. spalio 16 d. rašto įteikimo datos, kilusi nesant patikimų šios datos įrodymų, turi būti aiškinama ieškovo naudai. Tarybos pateikti įrodymai nepaneigė ieškovo teiginio, kad minėtas raštas jam buvo įteiktas tik 2012 m. spalio 31 d., t. y. po to, kai jį jam persiuntė trečiasis asmuo, ir šį teiginį patvirtino ieškovo per posėdį pateikti įrodymai.
44 Vadinasi, 2012 m. spalio 16 d. rašto įteikimo ieškovui data reikia laikyti 2012 m. spalio 31 d.
45 Dėl šios priežasties ieškinio dėl Sprendimo 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012 pareiškimo terminas baigėsi 2013 m. sausio 10 d., o tai reiškia, kad 2013 m. sausio 9 d. ieškinys pareikštas nepraleidus termino.
46 Taigi Tarybos nurodytas nepriimtinumo pagrindas atmestinas.
Dėl ieškinio nepriimtinumo pagrindo, kildinamo iš aplinkybės, kad visi jam pagrįsti nurodyti pagrindai susiję su ieškovo nurodytomis pagrindinių teisių apsauga ir garantijomis
47 Taryba ginčija ieškinio priimtinumą ir teigia, kad ieškovas, kaip Irano viešoji institucija, neturi teisės remtis savo pagrindinių teisių pažeidimu.
48 Pažymėtina, kad Bendrasis Teismas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl šio ieškinio, nes šis patenka į SESV 275 straipsnio antros pastraipos taikymo sritį, ir kad ieškovas turi teisę Sąjungos teisme ginčyti jo įtraukimą į ginčijamuose aktuose esančius sąrašus, nes šis įtraukimas tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, Rink., EU:C:2013:776, 50 punktą).
49 Todėl argumentai dėl ieškovo galimybės remtis pagrindinių teisių apsauga ir garantijomis susiję ne su ieškinio ar net jo pagrindo priimtinumu, o su bylos esme (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 48 punkte minėto Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, EU:C:2013:776, 51 punktą).
50 Todėl Tarybos nurodytas nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į Tarybos pateiktus gynybos argumentus, šis atmetimas neturi įtakos šio sprendimo 53–58 punktuose atliktam ieškovo teisės remtis pagrindinių teisių apsauga ir garantijomis vertinimui.
Dėl esmės
51 Pirmiausia reikia patikrinti ieškovo teisę remtis pagrindinių teisių apsauga ir garantijomis, kurią Taryba ginčija.
52 Paskui, atsižvelgiant į ieškovo argumentų dėstymą, reikia kartu išnagrinėti pirmąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus, susijusius su nuostatų, kuriose numatytas ieškovui pritaikytas kriterijus, teisėtumu ir aiškinimu, nes šie du klausimai glaudžiai susiję. Kiti pagrindai bus nagrinėjami tokia tvarka, kokia jie išdėstyti šio sprendimo 22 punkte.
Dėl ieškovo teisės remtis pagrindinių teisių apsauga ir garantijomis
53 Remiantis teismo praktika, nei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, nei Sąjungos pirminėje teisėje nenumatytos nuostatos, pagal kurias juridiniams asmenims, kurie yra valstybės institucijos, netaikoma pagrindinių teisių apsauga. Priešingai, šios Chartijos nuostatomis, kurios yra svarbios atsižvelgiant į ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus, visų pirma jos 17, 41 ir 47 straipsniais, užtikrinamos „kiekvieno asmens“ teisės ir ši formuluotė apima tokius juridinius asmenis kaip ieškovas (2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑35/10 ir T‑7/11, Rink., EU:T:2013:397, 65 punktas).
54 Tačiau Taryba šiomis aplinkybėmis remiasi 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 34 straipsniu, pagal kurį vyriausybinių organizacijų pareikšti ieškiniai nepriimtini Europos Žmogaus Teisių Teisme.
55 Tačiau, pirma, EŽTK 34 straipsnis yra procesinė nuostata, kuri netaikoma procesui Sąjungos teisme. Antra, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šia nuostata siekiama išvengti, kad valstybė, EŽTK šalis, kartu būtų ieškovė ir atsakovė šiame teisme (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. EŽTT sprendimo Compagnie de navigation de la République islamique d’Iran prieš Turkiją, Recueil des arrêts et décisions, 2007‑V, 81 punktą). Šie argumentai netaikytini nagrinėjamu atveju (šio sprendimo 53 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2013:397, 67 punktas).
56 Taryba taip pat tvirtina, kad taisyklė, kuria ji remiasi, pateisinama tuo, kad valstybė užtikrina pagrindinių teisių paisymą savo teritorijoje, tačiau negali naudotis tokiomis teisėmis.
57 Vis dėlto, net darant prielaidą, kad šis pateisinimas taikytinas, kiek tai susiję su vidaus situacija, aplinkybė, jog valstybė užtikrina pagrindinių teisių paisymą savo teritorijoje, yra nesvarbi, kalbant apie teisių, kuriomis juridiniai asmenys – šios valstybės institucijos – gali naudotis trečiųjų valstybių teritorijoje, apimtį (šio sprendimo 53 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2013:397, 69 punktas).
58 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisėje nėra taisyklės, pagal kurią juridiniams asmenims, kurie yra trečiųjų valstybių institucijos, būtų neleidžiama remtis pagrindinių teisių apsauga ir garantijomis. Todėl net darant prielaidą, kad ieškovas, kaip viešasis subjektas, yra Irano valstybės institucija, jis Sąjungos teisme gali remtis tomis pačiomis teisėmis, jeigu jos suderinamos su jų juridinio asmens statusu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 53 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2013:397, 70 punktą).
Dėl pirmojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų, susijusių su Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkto ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkto neteisėtumu, teisės klaida ir proporcingumo principo pažeidimu, kiek tai susiję su paramos Irano vyriausybei samprata
59 Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovas teigia, kad nuostatomis, kuriomis pagrįstos jam nustatytos ribojamosios priemonės, t. y. pirma, Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas, iš dalies pakeistas Sprendimu 2012/35 ir Sprendimu 2012/635, ir, antra, Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punktas, pažeidžiami proporcingumo bei teisinio saugumo principai ir nuosavybės teisė, nes jose taikomi neapibrėžti, neaiškūs ir nesuprantami kriterijai nustatant asmenis ir subjektus, kuriems gali būti taikomos ribojamosios priemonės.
60 Iš tiesų, pirma, Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte, iš dalies pakeistame Sprendimu 2012/35 ir Sprendimu 2012/635, ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas „paramos Irano vyriausybei“ kriterijus (toliau – ginčijamas kriterijus) yra pernelyg neaiškus.
61 Antra, tas pats pasakytina dėl nurodytose nuostatose vartojamo „sąsajos“ kriterijaus.
62 Trečia, Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkto nuostata yra nesuprantama, kiek joje kalbama apie kitiems nei Irano vyriausybė subjektams teikiamą paramą.
63 Taigi, anot ieškovo, Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktas ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punktas yra pernelyg neaiškūs, todėl neteisėti ir turi būti pripažinti jam netaikytinais, remiantis SESV 277 straipsniu.
64 Ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovas nurodo, kad ginčijamas kriterijus, net jei būtų teisėtas, skirtas tik situacijai, kai atitinkamas asmuo ar subjektas teikia specifinę paramą, susijusią su branduolinių ginklų platinimo veikla. Taigi ši samprata turi reikšti tik tiesioginę paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai arba paramą vyriausybei įgyvendinant Irano branduolinę programą.
65 Šiuo klausimu ieškovas nurodo ginčijamomis ribojamomis priemonėmis siekiamus tikslus, kurie, anot jo, yra tik užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui, bet ne daryti įtaką su šiuo platinimu nesusijusioms sritims.
66 Ieškovas remdamasis tuo daro išvadą, kad Taryba padarė teisės klaidą ir pažeidė proporcingumo principą, nes pasirinko priešingą ginčijamo kriterijaus aiškinimą. Jis pažymi, kad tokiu aiškinimu Tarybai suteikiami neriboti ir savavališki įgaliojimai, kuriais naudodamasi ji gali, be kita ko, įšaldyti bet kurio Irano vyriausybei priklausančio ar ryšius su ja palaikančio subjekto lėšas.
67 Taryba teigia, pirma, kad pirmasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai yra nepriimtini, remiantis Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktu. Anot jos, šie ieškinio pagrindai yra prieštaringi, nes ieškovas remiasi ginčijamo kriterijaus neaiškumu ir kartu teigia, kad šis kriterijus susijęs tik su parama branduolinių ginklų platinimui.
68 Taryba taip pat ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.
69 Pirmiausia reikia atmesti Tarybos pateiktą priimtinumo pagrindą. Iš tiesų, viena vertus, analizuojant ieškovo pateiktus dokumentus matyti, kad ketvirtasis ieškinio pagrindas skirtas tam atvejui, jei Bendrasis Teismas atmestų pirmąjį pagrindą. Kita vertus, savo raštuose Taryba sugebėjo atsakyti į šiuos du ieškinio pagrindus ir Bendrasis Teismas taip pat gali įvertinti jų pagrįstumą.
70 Dėl šių pagrindų esmės primintina, kad Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte, paskutinį kartą iš dalies pakeistame Sprendimu 2012/635, numatyta, kad įšaldomos visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, priklausantys „kitiems asmenims ir subjektams, kuriems netaikomas I priedas, teikiantiems paramą Irano vyriausybei, ir jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai ar asmenys ir su jais susiję subjektai, kaip išvardyta II priede“. Savo ruožtu Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte nurodyti „kiti asmenys, subjektai arba įstaigos, teikiantys paramą, pavyzdžiui, materialinę, logistinę arba finansinę paramą, Irano vyriausybei, ir su jais susiję asmenys ir subjektai“.
71 Ginčijamų aktų motyvuose Taryba apibūdino ieškovą kaip „valstybei nuosavybės teise priklausančią bendrovę, teikiančią finansinę paramą Irano vyriausybei“.
72 Šie motyvai reiškia, kad reikia iš karto atmesti kaip nereikšmingus ieškovo argumentus dėl sąvokos „sąsaja“ tariamo neaiškumo ir Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkto tariamo nesuprantamumo, kiek jame kalbama apie kitiems nei Irano vyriausybė subjektams teikiamą paramą (žr. šio sprendimo 61 ir 62 punktus). Iš tiesų iš pirmesniame punkte primintų motyvų aiškiai matyti, kad, Tarybos nuomone, ieškovas teikia tiesioginę paramą Irano vyriausybei, ir nėra „susijęs“ su kitais nei ši vyriausybė subjektais, taip pat neteikia jiems paramos. Šiomis aplinkybėmis, net jei ieškovo argumentai dėl sąvokos „sąsaja“ ir paramos kitiems nei Irano vyriausybė subjektams būtų pagrįsti, jie nepateisintų ginčijamų aktų panaikinimo, kiek juose minimas ieškovo pavadinimas.
73 Vadinasi, reikia išnagrinėti tik argumentus, susijusius su tariamu ginčijamo kriterijaus neaiškumu ir su taikytinu šio kriterijaus aiškinimu.
74 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sąjungos teismai pagal Sutartimi jiems suteiktą kompetenciją privalo atlikti iš principo visišką visų Sąjungos teisės aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė Sąjungos teisinės sistemos dalis, atžvilgiu. Šis reikalavimas aiškiai įtvirtintas SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje (žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, C‑280/12 P, Rink., EU:C:2013:775, 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šio sprendimo 48 punkte minėto Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, EU:C:2013:776, 65 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
75 Vis dėlto Taryba turi didelę diskreciją bendrai ir abstrakčiai apibrėžti ribojamųjų priemonių nustatymo teisinius kriterijus ir tvarką. Vadinasi, visuotinai taikomoms taisyklėms, kuriose apibrėžti šie kriterijai ir tvarka, kaip antai Sprendimo 2010/413 ir Reglamento Nr. 267/2012 nuostatoms, kuriose numatytas ginčijamas kriterijus ir prieš kurias nukreipti pirmasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai, taikoma ribota teisminė kontrolė, apimanti tik patikrinimą, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės ir ar nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos vertinant faktus arba piktnaudžiauta įgaliojimais. Ši ribota kontrolė pirmiausia taikytina vertinant su tinkamumu susijusius argumentus, kuriais grindžiamos ribojamosios priemonės (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Melli Bank / Taryba, T‑246/08 ir T‑332/08, Rink., EU:T:2009:266, 44 ir 45 punktus; 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, Rink., EU:T:2009:401, 35 ir 36 punktus).
76 Reikia pripažinti, kad plačiai suformuluotas ginčijamas kriterijus suteikia Tarybai diskreciją vertinti. Tačiau, priešingai, nei teigia ieškovas, ši diskrecija suderinama su proporcingumo principu ir su ieškovo nuosavybės teise ir nesuteikia Tarybai neribotų ir savavališkų įgaliojimų.
77 Iš tiesų, pirma, teisinio saugumo principas, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kuris, be kita ko, reikalauja, kad teisės normos būtų aiškios, tikslios ir nuspėjamo poveikio, ypač kai jos gali turėti neigiamų pasekmių fiziniams asmenims ir įmonėms (2008 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Förster, C‑158/07, Rink., EU:C:2008:630, 67 punktą), be abejonės, taikomas tokioms ribojamosioms priemonėms, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, kurios labai riboja suinteresuotųjų asmenų ir subjektų teises ir pareigas (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 16 d. Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, T‑578/12, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 112, 113, 116 ir 117 punktus).
78 Antra, ginčijamas kriterijus patenka į teisinį pagrindą, aiškiai apibrėžtą teisės aktų, reglamentuojančių Iranui taikomas ribojamąsias priemones, siekiamais tikslais. Šiuo klausimu Sprendimo 2012/35, kuriuo šis kriterijus įtrauktas į Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punktą, 13 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nustatyta, kad lėšų įšaldymas turėtų būti taikomas asmenims ir subjektams, kurie „remia Irano vyriausybę, kad ji galėtų vykdyti branduolinę veiklą, susijusią su didesne platinimo rizika, arba kurti branduolinių ginklų pristatymo sistemas, visų pirma asmenims ir subjektams, kurie Irano vyriausybei teikia finansinę, logistinę ar materialinę paramą“. Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte taip pat nustatyta, kad ši parama gali būti „materialinė, logistinė arba finansinė“ (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 118 punktas).
79 Taigi ginčijamas kriterijus apima ne bet kokią paramą Irano vyriausybei, o tik tas paramos formas, kurios dėl savo kiekybinės ar kokybinės svarbos prisideda prie Irano branduolinės veiklos. Taigi kontroliuojant Sąjungos teismui ginčijamas kriterijus, aiškinamas siejant jį su tikslu daryti spaudimą Irano vyriausybei, kad ši nutrauktų su branduolinių ginklų platinimo rizika susijusią veiklą, objektyviai apibrėžia ribotą kategoriją asmenų ir subjektų, kuriems gali būti taikomos lėšų įšaldymo priemonės (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 119 punktas).
80 Iš tiesų, atsižvelgiant į šio sprendimo 79 punkte primintą lėšų įšaldymo priemonių tikslą, iš ginčijamo kriterijaus nedviprasmiškai matyti, kad jis tiksliai ir konkrečiai nukreiptas į atitinkamo asmens ar subjekto veiklą, kuri, net savaime neturėdama tiesioginio ar netiesioginio ryšio su branduolinių ginklų platinimu, gali jį skatinti, nes per ją Irano vyriausybei teikiami ištekliai arba materialinės, finansinės ar logistinės priemonės, leidžiančios tęsti platinimo veiklą (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 120 punktas).
81 Ši išvada taip pat reiškia, kad reikia atmesti motyvuojant ketvirtąjį ieškinio pagrindą pateiktą ieškovo argumentą, kad ginčijamas kriterijus gali apimti tik tiesioginę paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai arba paramą vyriausybei įgyvendinant Irano branduolinę programą.
82 Šiuo klausimu ieškovas painioja ginčijamą kriterijų, kuris vienintelis svarbus nagrinėjamu atveju, su Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintu kriterijumi, susijusiu su „parama Irano veiklai, susijusiai su didesne branduolinių ginklų platinimo rizika, arba Irano branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimu“, kuris reiškia tam tikro laipsnio sąsają su Irano branduoline veikla (žr. šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 139 punktą).
83 Iš tiesų, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 78 punkte, kiek tai susiję su ginčijamu kriterijumi, iš Sprendimo 2012/35 13 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad lėšų įšaldymo priemonės turėtų būti taikomos asmenims ir subjektams, kurie teikia paramą Irano vyriausybei, kad ši galėtų tęsti branduolinių ginklų platinimo veiklą. Taigi taikytinuose teisės aktuose aiškiai įtvirtintas paramos teikimo Irano vyriausybei ir tolesnio branduolinių ginklų platinimo ryšys, ir ginčijamu kriterijumi siekiama atimti iš Irano vyriausybės jos pajamų šaltinius, kad ji būtų priversta nutraukti savo branduolinių ginklų platinimo programą neturėdama pakankamų finansinių išteklių (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 140 punktas).
84 Taigi, priešingai, nei teigia ieškovas, ginčijamas kriterijus gali būti taikomas kiekvienam subjektui, teikiančiam paramą, be kita ko, finansinę, Irano vyriausybei. Atvirkščiai, šis kriterijus neapima visų subjektų, priklausančių Irano vyriausybei ar palaikančių su ja ryšį, t. y. visų Irano mokesčių mokėtojų.
85 Trečia, primintina, kad ginčijamu kriterijumi Tarybai suteiktą diskreciją atsveria pareiga motyvuoti ir sustiprintos procedūrinės teisės, užtikrinamos teismo praktikoje (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 122 punktas; pagal analogiją taip pat žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink., EU:C:1991:438, 14 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, Rink., EU:C:2013:518, 114 punktą).
86 Nagrinėjamu atveju ieškovas trečiajame ieškinio pagrinde teigia, kad Taryba nepaisė šių garantijų, ir jo argumentų šiuo klausimu pagrįstumas bus išnagrinėtas šio sprendimo 121–168 punktuose.
87 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 74–85 punktuose, reikia konstatuoti, kad ginčijamu kriterijumi ribojama Tarybos diskrecija, nes juo įtvirtinami objektyvūs kriterijai, ir užtikrinamas pagal Sąjungos teisę reikalaujamas nuspėjamumo laipsnis (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 123 punktas; pagal analogiją taip pat žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Evonik Degussa / Komisija, C‑266/06 P, EU:C:2008:295, 58 punktą).
88 Darytina išvada, kad šis kriterijus suderinamas su teisinio saugumo principu ir nelaikytinas savavališku.
89 Be to, kadangi lėšų įšaldymo priemonių nustatymas ginčijamo kriterijaus pagrindu numatytas taikytinose Sprendimo 2010/413 Reglamento Nr. 267/2012 nuostatose, šio kriterijaus taikymo nulemtas nuosavybės teisės ribojimas suderinamas Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 124 punktas).
90 Be to, pagal teismo praktiką, remiantis proporcingumo principu, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, ekonominės veiklos draudimas teisėtas su sąlyga, jog draudimo priemonės yra tinkamos ir būtinos aptariamais teisės aktais teisėtai siekiamiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o atsiradę nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (žr. šio sprendimo 53 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2013:397, 179 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
91 Nagrinėjamu atveju atsižvelgdama į ypatingą tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo svarbą Taryba, neviršydama savo diskrecijos ribos, galėjo nuspręsti, kad ginčijamo kriterijaus taikymo nulemtas nuosavybės teisės ribojimas buvo tinkamas ir būtinas turint tikslą daryti spaudimą Irano vyriausybei, kad ši nutrauktų branduolinių ginklų platinimo veiklą (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 13 d. Sprendimo Melli Bank / Taryba, C‑380/09 P, Rink., EU:C:2012:137, 61 punktą).
92 Vadinasi, ginčijamas kriterijus, kaip jis išaiškintas šio sprendimo 76–84 punktuose, yra suderinamas su proporcingumo principu ir nesuteikia Tarybai neribotų įgaliojimų.
93 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nereikšmingą ir iš dalies nepagrįstą, o ketvirtąjį ieškinio pagrindą – kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su kompetencijos priimti Sprendimą 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 945/2012 bei su pastarojo teisinio pagrindo nebuvimu
94 Ieškovas teigia, kad Taryba neturėjo kompetencijos priimti Sprendimo 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012. Šiuo klausimu jis primena, kad pagal SESV 215 straipsnio 2 dalį Taryba gali patvirtinti ribojamąsias priemones remdamasi bendru Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pasiūlymu.
95 Tačiau, anot jo, nagrinėjamu atveju, pirma, Taryba priėmė Sprendimą 2012/635 vienašališkai, todėl nebuvo paisoma SESV 215 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo. Šiuo aspektu SESV 215 straipsnyje nenumatytas joks skirtumas tarp BUSP srities ir kitų priemonių, todėl šis straipsnis taikomas pagal ESS 29 straipsnį priimtiems sprendimams, kaip antai Sprendimui 2012/635.
96 Antra, kadangi Įgyvendinimo reglamentu Nr. 945/2012 įgyvendinamas Sprendimas 2012/635, šis reglamentas neturi teisinio pagrindo ir priimtas neturint kompetencijos.
97 Trečia, Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalis prieštarauja SESV 215 straipsnio 2 daliai, nes pagal ją Taryba įgyja kompetenciją vienašališkai keisti IX priedą, kuriame yra sąrašas asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems turi būti taikomos ribojamosios priemonės. Taigi Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalis turi būti pripažinta netaikytina ieškovui, remiantis SESV 277 straipsniu, o tai, anot jo, reiškia, kad jos pagrindu priimtas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 945/2012 taip pat dėl šios priežasties neturi teisinio pagrindo ir priimtas neturint kompetencijos.
98 Taryba ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.
– Dėl Sprendimas 2012/635 priėmimo tvarkos
99 Dėl Sprendimo 2012/635 reikia pritarti Tarybai, kuri pažymi, kad jis pagrįstas ne SESV 215 straipsniu, o tik ESS 29 straipsniu, esančiu ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyriuje, skirtame BUSP, ir leidžiančiu Tarybai vienašališkai priimti jame numatytus sprendimus.
100 Šiuo aspektu SESV 215 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „kai pagal Europos Sąjungos sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių priimtas sprendimas taip numato, Taryba pagal 1 dalyje nurodytą procedūrą gali patvirtinti ribojamąsias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis, grupes ar nevalstybinius subjektus“.
101 Taigi, išankstinis sprendimo – šiuo atveju Sprendimo 2012/635, priimto remiantis ESS 29 straipsniu, – priėmimas pagal ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių yra būtina sąlyga tam, kad Taryba galėtų patvirtinti ribojamąsias priemones, pasinaudojusi jai pagal SESV 215 straipsnio 2 dalį suteiktais įgaliojimais. Tačiau ši išvada nereiškia, kad sprendimui, kaip antai Sprendimui 2012/635, priimti taikomi procedūriniai reikalavimai, įtvirtinti SESV215 straipsnio 2 dalyje, o ne pačiame ESS 29 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai.
102 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmąjį ieškovo argumentą, nes pagal ESS 29 straipsnį Taryba turėjo kompetenciją priimti Sprendimą 2012/635.
103 Dėl šios priežasties taip pat reikia atmesti antrąjį ieškovo argumentą, grindžiamą klaidinga prielaida, kad Taryba neturėjo kompetencijos priimti Sprendimo 2012/635.
– Dėl Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalies atitikties SESV 215 straipsniui
104 Taryba teigia, kad Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalis, pagal kurią ji įgaliojama keisti to paties reglamento IX priedą, kuriame yra sąrašas asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems turi būti taikomos ribojamosios priemonės, buvo priimta remiantis SESV 291 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią „kai teisiškai privalomi Sąjungos aktai turi būti įgyvendinti vienodomis sąlygomis, tie aktai suteikia įgyvendinimo įgaliojimus Komisijai arba tinkamai pagrįstais konkrečiais atvejais ir [ESS] 24 bei 26 straipsniuose numatytais atvejais – Tarybai“.
105 Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad nei SESV 215 straipsniu, nei jokia kita pirminės teisės nuostata nedraudžiama, kad SESV 215 straipsnio pagrindu priimtas reglamentas suteiktų Komisijai ar Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus SESV 291 straipsnio 2 dalyje apibrėžtomis sąlygomis, kai tam tikros šiame reglamente numatytos ribojamosios priemonės turi būti įgyvendintos vienodomis sąlygomis. Kalbant konkrečiai, iš SESV 215 straipsnio nematyti, kad individualios ribojamosios priemonės turi būti priimamos pagal SESV 215 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą. Taigi, nesant jokios nuorodos, ribojančios galimybę suteikti įgyvendinimo įgaliojimus, SESV 291 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo SESV 215 straipsniu pagrįstų ribojamųjų priemonių srityje negalima atmesti (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 54 punktas).
106 Be to, SESV 215 straipsnio 1 dalyje numatyta procedūra, per kurią Taryba sprendžia remdamasi bendru Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pasiūlymu, gali pasirodyti netinkama paprastoms įgyvendinimo priemonėms priimti. Atvirkščiai, SESV 291 straipsnio 2 dalis leidžia numatyti veiksmingesnę vykdymo tvarką, atitinkančią vykdytinos priemonės rūšį ir kiekvienos institucijos galimybes imtis veiksmų. Taigi, motyvai, paskatinę ESV sutarties rengėjus SESV 291 straipsnio 2 dalyje leisti suteikti įgyvendinimo įgaliojimus, tinka įgyvendinant ir SESV 215 straipsniu pagrįstus, ir kitus teisiškai privalomus aktus (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 55 punktas).
107 Vadinasi, darytina išvada, kad, remdamasi SESV 291 straipsnio 2 dalimi, Taryba turėjo teisę numatyti įgyvendinimo įgaliojimus tam, kad būtų patvirtintos individualios lėšų įšaldymo priemonės įgyvendinant Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalį (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 56 punktas).
108 Šiomis aplinkybėmis dar reikia patikrinti, ar Taryba laikėsi SESV 291 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, kai pati prisiėmė aptariamus įgyvendinimo įgaliojimus, užuot suteikusi juos Komisijai.
109 Šiuo klausimu primintina, kad reglamentais, kaip antai Reglamentu Nr. 267/2012, numatančiu ribojamąsias priemones SESV 215 straipsnio pagrindu, ESV sutarties taikymo srityje siekiama įgyvendinti pagal ESS 29 straipsnį priimtus BUSP srities sprendimus. Vadinasi, Reglamentas Nr. 267/2012 atitinka BUSP srityje Sąjungos siekiamus tikslus ir vykdomus veiksmus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 60 punktą).
110 Kalbant konkrečiai, atsižvelgiant į jų tikslą, pobūdį ir dalyką, pagal Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalį patvirtintos ribojamosios priemonės, kuriomis siekiama daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ši nutrauktų branduolinių ginklų platinimą, glaudžiau susijusios su BUSP įgyvendinamų nei su ESV sutartimi Sąjungai suteiktų įgaliojimų vykdymu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 66 ir 67 punktus).
111 Kalbant apie ES sutartį, iš ESS 24 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, 29 straipsnio ir 31 straipsnio 1 dalies matyti, kad BUSP srityje įgaliojimus priimti sprendimus paprastai įgyvendina Taryba, spręsdama vienabalsiai (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑130/10, Rink., EU:C:2012:472, 47 punktą).
112 Kalbant konkrečiai, būtent Taryba vienbalsiai sprendžia įtraukti asmens pavardę arba subjekto pavadinimą į Sprendimo 2010/413 II priedą. ESV sutarties taikymo srityje būtent toks įrašymas įgyvendinamas patvirtinant lėšų įšaldymo priemonę pagal Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalį.
113 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į pagal Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalį patvirtintų priemonių ypatumą, būtinumą užtikrinti Sprendimo 2010/413 II priede esančio sąrašo atitiktį Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esančiam sąrašui, taip pat į tai, kad Komisijai neprieinami valstybių narių tyrimo tarnybų turimi duomenys, kurie gali būti būtini minėtoms priemonėms įgyvendinti, Taryba pagrįstai galėjo manyti, kad Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies, susijusios su lėšų įšaldymu, vykdymas yra ypatingas atvejis, kaip tai suprantama pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį, todėl ji turėjo teisę minėto reglamento 46 straipsnio 2 dalimi pasilikti įgyvendinimo įgaliojimus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 68–73 punktus).
114 Kalbant apie klausimą, ar ypatingo atvejo buvimas buvo tinkamai pagrįstas, pažymėtina, kad Reglamente Nr. 267/2012 Taryba aiškiai nepareiškė pasiliekanti įgyvendinimo įgaliojimus dėl šio sprendimo 113 punkte nurodytų motyvų. Vis dėlto Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto šių įgaliojimų suteikimo Tarybai pagrindimas matyti iš bendros šio reglamento konstatuojamųjų dalių ir nuostatų analizės, atsižvelgiant į taikytinų ES sutarties ir ESV sutarties nuostatų dėl lėšų įšaldymo formuluotes (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 77 punktas).
115 Iš tiesų, pirma, Reglamento Nr. 267/2012 28 konstatuojamojoje dalyje Taryba aiškiai rėmėsi savo turimų „asmenų, kuriems turėtų būti taikomos [lėšų] įšaldymo priemonės, nustatymo“ įgaliojimų įgyvendinimu ir savo dalyvavimu sprendimų dėl įtraukimo į sąrašą peržiūros procedūroje, jeigu suinteresuotieji asmenys pateikia pastabų ar naujų įrodymų (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 78 punktas).
116 Antra, Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, aiškinamos kartu su šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, leidžia suprasti, kad asmenims ar subjektams nustatytų lėšų įšaldymo priemonių įgyvendinimas labiau priskiriamas prie Tarybos veiksmų BUSP srityje nei prie ekonominio pobūdžio priemonių, paprastai priimamų ESV sutarties taikymo srityje (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 79 ir 80 punktai).
117 Trečia, ribojamųjų priemonių, priimtų remiantis Sprendimu 2010/413, ir tokių priemonių, priimtų pagal Reglamentą Nr. 267/2012, paraleliškumas aiškėja iš pastarojo reglamento 11 ir paskesnių konstatuojamųjų dalių, iš kurių matyti, kad šiuo reglamentu įgyvendinami Sprendimu 2012/35 padaryti Sprendimo 2010/413 pakeitimai. Taip pat būtinumas užtikrinti Sprendimo 2010/413 II priede esančio sąrašo ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priede esančio sąrašo suderinamumą matyti iš įgyvendinimo reglamentų, iš dalies keičiančių šį IX priedą, konstatuojamųjų dalių, kaip antai iš Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012 2 konstatuojamosios dalies, kurioje aiškiai nurodytas Sprendimas 2012/35, analizės (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 81 punktas).
118 Šiomis aplinkybėmis ypatingos priežastys, paskatinusios Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalyje suteikti Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus, pakankamai suprantamai išplaukė iš taikytinų šio reglamento nuostatų ir jo priėmimo aplinkybių (šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, dėl kurio nagrinėjamas apeliacinis skundas, EU:T:2014:678, 82 punktas).
119 Taigi darytina išvada, kad SESV 291 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai tam, kad įgyvendinimo įgaliojimai galėtų būti suteikti Tarybai, buvo įvykdyti, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 2 dalimi, o tai reiškia, kad Tarybos negalima kaltinti dėl jokio SESV 215 straipsnio pažeidimo.
120 Atsižvelgiant į šią išvadą, reikia atmesti trečiąjį ieškovo argumentą, o kartu ir visą antrąjį ieškinio pagrindą.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti, ieškovo teisės į gynybą, įskaitant jo teisę susipažinti su dokumentais, Tarybos pareigos peržiūrėti priimtas ribojamąsias priemones ir ieškovo teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu
121 Ieškovas teigia, kad priimdama ginčijamus aktus Taryba pažeidė pareigą motyvuoti, jo teisę į gynybą, įskaitant teisę susipažinti su dokumentais, pareigą peržiūrėti priimtas ribojamąsias priemones ir jo teisę į veiksmingą teisminę gynybą.
– Dėl pareigos motyvuoti
122 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus, kuri yra teisės į gynybą paisymo principo dalis, siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų, ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme ir leisti šiam teismui vykdyti šio akto teisėtumo kontrolę (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, Rink., EU:C:2012:718, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
123 Motyvuose, kurių reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti ginčijamą aktą priėmusios institucijos argumentai, kad suinteresuotasis asmuo žinotų priemonių priėmimo priežastis, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti kontrolę (žr. šio sprendimo 122 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
124 Kadangi suinteresuotasis asmuo neturi teisės būti išklausytas iki pirminio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo, pareigos motyvuoti laikymasis yra dar svarbesnis, nes tai yra vienintelė garantija, leidžianti suinteresuotajam asmeniui bent po šio sprendimo priėmimo veiksmingai pasinaudoti turimomis teisių gynimo priemonėmis, siekiant užginčyti tokio sprendimo teisėtumą (žr. šio sprendimo 122 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
125 Todėl Tarybos priimto akto, kuriame nustatoma lėšų įšaldymo priemonė, motyvuose turi būti nurodytos specifinės ir konkrečios priežastys, dėl kurių Taryba, naudodamasi savo diskrecija, mano, kad suinteresuotajam asmeniui turi būti taikoma tokia priemonė (žr. šio sprendimo 122 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 52 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
126 Vis dėlto motyvai, kuriuos nurodyti reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nereikalaujama motyvuose tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visetą (žr. šio sprendimo 122 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
127 Kalbant konkrečiai, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam nustatytos priemonės reikšmę (žr. šio sprendimo 122 punkte minėto Sprendimo Taryba / Bamba, EU:C:2012:718, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
128 Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad Sprendimas 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 945/2012 nepakankamai motyvuoti, kiek tai susiję su jo įtraukimu į sąrašus.
129 Iš tiesų, anot ieškovo, viena vertus, Taryba nenurodė, kokiu iš Sprendimo 2010/413 20 straipsnyje ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnyje nurodytų kriterijų ji rėmėsi patvirtindama jam taikomas ribojamąsias priemones.
130 Kita vertus, Taryba nepatikslino jo tariamai teiktos paramos Irano vyriausybei tvarkos, pobūdžio ar masto. Kalbant konkrečiai, Taryba nenurodė konkrečių finansinių sandorių, galinčių pateisinti jam nustatytas ribojamąsias priemones, ar šių sandorių ryšio su branduolinių ginklų platinimu. Šio motyvų trūkumo negali kompensuoti vėliau atsiliepime į ieškinį Tarybos nurodytas teiginys, kad jam nustatytas ribojamąsias priemones pateisino jo, kaip valstybės įmonės, savo akcininkui mokėti dividendai.
131 Taryba ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.
132 Pirmiausia primintina, kad ieškovas buvo apibūdintas kaip „valstybei nuosavybės teise priklausanti bendrovė, teikianti finansinę paramą Irano vyriausybei“.
133 Pirma, iš pateiktų motyvų aiškiai matyti, kad ieškovui taikomos ginčijamo kriterijaus pagrindu patvirtintos ribojamosios priemonės.
134 Antra, žinoma, tiesa, kad dėl ieškovo pateiktuose motyvuose nepatikslinta jo tariamai teiktos paramos Irano vyriausybei tvarka ir mastas; Taryba tik nurodė, kad ši parama buvo finansinė.
135 Šiomis aplinkybėmis, nepaisant pateiktų motyvų glaustumo, ieškovas galėjo suprasti Tarybos jam inkriminuojamų veiksmų esmę ir atitinkamai gintis.
136 Iš tiesų ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovas aiškiai rėmėsi atveju, kai „fizinis ar juridinis asmuo, tačiau ne valstybė, mokesčiais arba, jei tai valstybės įmonės, akcininkui išmokamais dividendais finansuoja biudžetą, kuriame pervestos sumos susimaišo su kitomis pajamomis, todėl neskiriamos konkrečioms išlaidoms padengti, be kita ko, neteisėta laikomai valstybės veiklai“, ir teigė, kad tokiu atveju negalima vadovautis paramos Irano vyriausybei samprata.
137 Taigi, nagrinėdamas jo įtraukimo į sąrašus motyvus ieškovas galėjo suprasti, kad Taryba rėmėsi aplinkybe, kad jis, kaip valstybės įmonė, teikė finansinę paramą Irano vyriausybei pervesdamas savo finansinius išteklius. Jis taip pat galėjo ginčyti šios aplinkybės svarbą ir tikrumą.
138 Be to, Tarybos nurodyti motyvai leidžia Bendrajam Teismui atlikti ginčijamų aktų teisėtumo kontrolę.
139 Šiomis aplinkybėmis Sprendimo 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012 motyvai, nors ir labai glausti, yra pakankami.
140 Trečia, ši išvada reiškia, kad atsiliepime į ieškinį Tarybos pateikti paaiškinimai nėra a posteriori pateikti motyvai, į kuriuos Bendrasis Teismas negali atsižvelgti, ir neįrodo pateiktų motyvų trūkumą. Iš tiesų šiuose paaiškinimuose tik paaiškintas ir patikslintas esminis įrodymas, kuriuo Taryba rėmėsi ir kurį ieškovas aptiko Sprendimo 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012 motyvuose.
141 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pareigos motyvuoti pažeidimu grindžiama kaltinimą.
– Dėl galimybės susipažinti su dokumentais
142 Ieškovas teigia, kad jam buvo leista susipažinti su dokumentais tik pasibaigus nustatytam terminui prašyti peržiūrėti jam nustatytas priemones. Toks pavėluotas dokumentų perdavimas nesuderinamas su teisės į gynybą užtikrinimo principu.
143 Taryba ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą.
144 Pagal teismo praktiką, kai perduota pakankamai tiksli informacija, leidžianti suinteresuotajam subjektui veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl Tarybos turimų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, teisės į gynybą užtikrinimo principas nereiškia, kad šiai institucijai atsiranda pareiga savanoriškai leisti susipažinti su savo bylos dokumentais. Tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba turi leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone (žr. šio sprendimo 53 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2013:397, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
145 Nagrinėjamu atveju ieškovas paprašė leisti susipažinti su dokumentais 2013 m. sausio 8 d., t. y. savo ieškinio, pareikšto 2013 m. sausio 9 d., pareiškimo išvakarėse. Taryba į šį prašymą atsakė 2013 m. birželio 10 d.
146 Šiomis aplinkybėmis, pirma, Tarybos negalima kaltinti dėl to, kad ji neatsakė į prašymą leisti susipažinti su dokumentais iki ieškinio pareiškimo, nes nuo šio prašymo iki ieškinio pareiškimo praėjęs vienos dienos terminas yra per trumpas.
147 Toliau nei 2012 m. spalio 16 d. rašte, kuriuo Taryba pranešė ieškovui apie Sprendimą 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 945/2012, nei pačiuose šiuose aktuose, nei Pranešime asmeniui, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, numatytos Sprendime 2010/413, įgyvendintame Sprendimu 2012/635, ir Reglamente Nr. 267/2012, įgyvendintame Įgyvendinimo reglamentu Nr. 945/2012 (OL C 312, p. 21), nenumatytas terminas subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, pastaboms pateikti. Šiomis aplinkybėmis argumentas, kad ieškovui buvo leista susipažinti su dokumentais tik pasibaigus šiam terminui, aiškiai nepagrįstas faktais.
148 Galiausiai pažymėtina, kad daugiau nei penkių mėnesių terminas atsakymui pateikti yra per ilgas.
149 Šiuo klausimu Taryba remiasi būtinybe gauti valstybės narės sutikimą prieš perduodant aptariamus dokumentus. Tačiau šiam argumentui negalima pritarti, nes pagal teismo praktiką, kai Taryba ketina remtis valstybės narės pateiktais duomenimis nustatydama subjektui taikytinas ribojamąsias priemones, prieš nustatydama šias priemones ji privalo įsitikinti, kad aptariami duomenys gali būti perduoti atitinkamam subjektui laiku, kad jis galėtų veiksmingai pareikšti savo nuomonę (2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Persia International Bank / Taryba, T‑493/10, Rink. (Ištraukos), EU:T:2013:398, 84 punktas).
150 Vis dėlto, viena vertus, ieškovas nepateikė konkrečių argumentų, įrodančių, kad dėl per ilgo atsakymo termino jam iš tiesų tapo sunkiau apsiginti.
151 Kita vertus, pagal teismo praktiką pavėluotas dokumento, kuriuo Taryba rėmėsi nustatydama ar palikdama galioti subjektui taikomas ribojamąsias priemones, perdavimas laikomas teisės į gynybą pažeidimu, pateisinančiu anksčiau priimtų aktų panaikinimą, tik patvirtinus, kad atitinkamos ribojamosios priemonės negalėtų būti pagrįstai nustatytos ar paliktos galioti, jeigu pavėluotai perduotas dokumentas būtų atmestas kaip kaltę patvirtinantis įrodymas (šio sprendimo 148 punkte minėto Sprendimo Persia International Bank / Taryba, EU:T:2013:398, 85 punktas).
152 Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 170–189 punktuose atliktos analizės matyti, kad ieškovui taikomos ribojamosios priemonės yra pagrįstos net neatsižvelgiant į 2013 m. birželio 10 d. Tarybos atsakyme pateiktus dokumentus. Šiomis aplinkybėmis pareigos leisti laiku susipažinti su dokumentais pažeidimas nepateisina ginčijamų aktų panaikinimo.
153 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti nagrinėjamą kaltinimą.
– Dėl pareigos kasmet peržiūrėti patvirtintas ribojamąsias priemones
154 2014 m. balandžio 16 d. patikslintuose reikalavimuose ieškovas teigia, kad Taryba pažeidė pareigą kasmet peržiūrėti patvirtintas ribojamąsias priemones, nes apie šių priemonių palikimą galioti ji pranešė jam tik 2014 m. kovo 14 d.
155 Pagal Sprendimo 2010/413 26 straipsnio 3 dalį „19 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose ir 20 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytos priemonės peržiūrimos reguliariai ir ne rečiau kaip kas 12 mėnesių“.
156 Taip pat pagal Reglamento Nr. 267/2012 46 straipsnio 6 dalį „IX priede pateiktas sąrašas peržiūrimas reguliariai, bent kas 12 mėnesių“.
157 Taigi Taryba iš tiesų privalėjo peržiūrėti ieškovui nustatytas ribojamąsias priemones per 12 mėnesių terminą nuo Sprendimo 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012 priėmimo.
158 Šiuo klausimu Taryba teigia du kartus peržiūrėjusi ieškovo įtraukimą į sąrašus: pirma, priimdama 2013 m. birželio 6 d. Tarybos sprendimą 2013/270/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 156, p. 10), ir 2013 m. birželio 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 522/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 156, p. 3), ir, antra, priimdama 2013 m. lapkričio 15 d. Tarybos sprendimą 2013/661/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 306, p. 18), ir 2013 m. lapkričio 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1154/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 306, p. 3).
159 Vis dėlto pažymėtina, kad jokiame iš Tarybos įvardytų aktų nenurodyta, kad juo atlikta periodinė visų Sprendimo 2010/413 II priedo sąraše ir Reglamento Nr. 267/2012 IX priedo sąraše esančių įrašų peržiūra. Aptariami aktai taip pat konkrečiai nesusiję su ieškovo įtraukimu į sąrašus.
160 Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Taryba neatliko ieškovui nustatytų ribojamųjų priemonių peržiūros Sprendime 2010/413 ir Reglamente Nr. 267/2012 per numatytą terminą.
161 Dėl šios priežasties reikia išnagrinėti, ar šis pareigos peržiūrėti patvirtintas ribojamąsias priemones pažeidimas pateisina ginčijamų aktų panaikinimą.
162 Šiuo klausimu pažymėtina, kad aptariama pareiga siekiama užtikrinti reguliarų patikrinimą, ar patvirtintos ribojamosios priemonės tebėra pagrįstos.
163 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad tuo metu, kai 2014 m. balandžio 16 d. patikslintuose reikalavimuose ieškovas pateikė šį kaltinimą, Taryba jau atliko aptariamą patikrinimą ir perdavė ieškovui jo rezultatus 2014 m. kovo 14 d. raštu.
164 Šiomis aplinkybėmis laikytasi, nors ir pavėluotai, nuostatų, numatančių periodinę ribojamųjų priemonių peržiūrą, tikslo, todėl dėl Tarybos praleisto peržiūros termino ieškovo situacijai nebekyla neigiamų padarinių.
165 Vadinasi, nepažeidžiant ieškovo teisės pagal SESV 340 straipsnį reikalauti atlyginti dėl peržiūros termino nesilaikymo jo galbūt patirtą žalą, jis negali remtis aptariamu vėlavimu ir reikalauti panaikinti jam nustatytas ribojamąsias priemones, kurios buvo patvirtintos ar paliktos galioti ginčijamais aktais.
166 Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.
– Dėl kitų nurodytų pažeidimų
167 Ieškovas teigia, kad dėl Sprendimo 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 945/2012 motyvų trūkumo buvo pažeista jo teisė į gynybą, įskaitant teisę į patvirtintų ribojamųjų priemonių peržiūrą, ir jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Iš tiesų, kadangi pateikti motyvai yra neaiškūs, norėdamas apsiginti, jis turėtų ne paneigti Tarybos nurodytas detalias faktines ir teisines aplinkybes, o įrodyti, kad neteikė paramos Irano vyriausybei ar Irano branduolinei programai.
168 Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 122–140 punktų, Sprendimas 2012/635 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 945/2012 yra pakankamai motyvuoti, todėl aptariamas kaltinimas grindžiamas neteisinga prielaida.
169 Taigi reikia atmesti šį kaltinimą, o kartu ir visą trečiąjį ieškinio pagrindą.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su faktų vertinimo klaida
170 Kaip buvo priminta šio sprendimo 74 punkte, Sąjungos teismai pagal ESV sutartimi jiems suteiktą kompetenciją privalo atlikti iš principo visišką visų Sąjungos teisės aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė Sąjungos teisinės sistemos dalis, atžvilgiu. Šis reikalavimas aiškiai įtvirtintas SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje (žr. šio sprendimo 74 punkte minėto Sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, EU:C:2013:775, 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šio sprendimo 74 punkte minėto Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, EU:C:2013:776, 65 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
171 Prie šių pagrindinių teisių, be kita ko, priskirtina teisė į veiksmingą teisminę gynybą (žr. šio sprendimo 74 punkte minėto Sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, EU:C:2013:775, 59 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
172 Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teismine kontrole, be kita ko, reikalaujama, kad Sąjungos teismas įsitikintų, jog sprendimas, kuris individualiai susijęs su atitinkamu asmeniu ar subjektu, būtų pagrįstas pakankamai svariais faktais. Tai reiškia, kad turi būti tikrinami dėstant motyvus, kuriais pagrįstas šis sprendimas, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė yra ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, bet susijusi su nagrinėjimu, ar šie motyvai arba bent vienas iš jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime patvirtinti šį sprendimą, yra pagrįsti (žr. šio sprendimo 74 punkte minėto Sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, EU:C:2013:775, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
173 Šiomis aplinkybėmis būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi patvirtinti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų (žr. šio sprendimo 74 punkte minėto Sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, EU:C:2013:775, 66 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
174 Taigi nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar Taryba, priimdama ginčijamus aktus, pagrįstai nusprendė, kad ribojamosios priemonės gali būti taikomos ieškovui, kaip finansinę paramą Irano vyriausybei teikiančiam subjektui.
175 Pirma, ieškovas pakartoja, kad paramos Irano vyriausybei kriterijus skirtas tik situacijai, kai atitinkamas subjektas teikia specifinę paramą, susijusią su branduolinių ginklų platinimo veikla. Tačiau jis teigia neteikęs tokios paramos, nes jo veikla skirta privačioms įmonėms.
176 Šiuo klausimu pakanka padaryti nuorodą į šio sprendimo 74–93 punktus, iš kurių matyti, kad paramos Irano vyriausybei kriterijus gali būti taikomas ir subjektams, kurie patys nedalyvauja platinant branduolinius ginklus.
177 Antra, ieškovas teigia, kad, priešingai, nei nurodyta ginčijamų aktų motyvuose, jis neteikia Irano vyriausybei finansinės paramos.
178 Šiuo aspektu ieškovas pirmiausia patikslina, kad jo paskirtis nėra mokėti Irano vyriausybei dividendus.
179 Toliau ieškovas pripažįsta, kad, be pajamų mokesčio, pervesdavo dalį savo pelno į nacionalinį iždą, pavaldų Irano finansų ministerijai. Tačiau jis patikslina, kad ši pareiga, nustatyta visoms Irano valstybės bendrovėms pagal Irano 1389 metų biudžeto įstatymo 17 straipsnį (toliau – 17 straipsnis), negali būti laikoma finansine parama Irano vyriausybei, kaip tai suprantama pagal ginčijamą kriterijų, nes tai yra ne dividendai, o veikiau mokestis ar parafiskalinė rinkliava.
180 Galiausiai, anot ieškovo, sumos, kurias jis perveda į nacionalinį iždą pagal 17 straipsnį, nėra laisvai naudojamos Irano vyriausybės, jos skirtos bendrojo intereso veiksmams ir viešosios paskirties užduotims, vykdomoms Irano tautos naudai. Ieškovas priduria, kad aptariamos sumos kartu su kitais valstybės ištekliais perinvestuojamos didinant jo kapitalą.
181 Pirmiausia pažymėtina, jog net įrodžius, kad ieškovo paskirtis nėra mokėti Irano vyriausybei dividendus, ši aplinkybė nereiškia, kad jis faktiškai neteikia finansinės paramos šiai vyriausybei.
182 Šiuo klausimu, kaip matyti iš paties ieškovo pateiktų duomenų, 1387–1391 biudžetiniais metais pagal Irano kalendorių (nuo 2008 m. kovo 20 d. iki 2013 m. kovo 20 d., toliau – referencinis laikotarpis) vykdydamas 17 straipsnyje numatytą pareigą jis į nacionalinį iždą pervedė bendrą 1 687 181 mln. rialų sumą.
183 Priešingai, nei teigia ieškovas, šių sumų negalima prilyginti mokesčiams ar parafiskalinėms rinkliavoms, todėl ir nepripažinti finansine parama pagal ginčijamą kriterijų. Iš tiesų, pirma, kaip pripažįsta pats ieškovas, 17 straipsnyje numatyta pareiga taikoma neatsižvelgiant į pajamų mokestį. Antra, ši pareiga taikoma tik Irano valstybės bendrovėms, todėl jos negalima laikyti Irano bendros mokesčių ar parafiskalinės sistemos dalimi.
184 Kiek tai susiję su vykdant 17 straipsnyje numatytą pareigą pervestų sumų biudžetine paskirtimi, pažymėtina, kad ieškovas niekaip nepagrindžia savo teiginių. Bet kuriuo atveju jis taip bendrai apibūdina tariamą šių sumų paskirtį, kad iš pirmo žvilgsnio tai gali apimti bet kokias valstybės išlaidas. Šiomis aplinkybėmis, net jei ši paskirtis būtų įrodyta, tai nereikštų, kad vykdant 17 straipsnyje numatytą pareigą referenciniu laikotarpiu pervestos sumos nėra ginčijamą kriterijų atitinkanti finansinė parama Irano vyriausybei.
185 Šiuo aspektu iš atsakant į Bendrojo Teismo klausimą ieškovo pateiktų dokumentų taip pat matyti, kad 2012 m. jo kapitalas buvo padidintas 1 054 102 mln. rialų suma. Tačiau ši suma gerokai mažesnė už bendrą 1 687 181 mln. rialų sumą, kurią ieškovas referenciniu laikotarpiu pervedė į nacionalinį iždą vykdydamas 17 straipsnyje numatytą pareigą. Šiomis aplinkybėmis ieškovo kapitalo padidinimas neleidžia manyti, kad jis minėtu laikotarpiu neteikė finansinės paramos Irano vyriausybei.
186 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad referenciniu laikotarpiu ieškovas į Irano nacionalinį iždą parvedė dideles sumas, kurios laikytinos finansine parama Irano vyriausybei. Vadinasi, Taryba turėjo teisę taikyti ribojamąsias priemones ieškovui, kaip paramą šiai vyriausybei teikusiam subjektui.
187 Šiuo klausimu ieškovas taip pat teigia, kad, priešingai, nei reikalaujama pagal šio sprendimo 173 punkte nurodytą teismo praktiką, Taryba nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų.
188 Vis dėlto iš šio sprendimo 174–185 punktuose atliktos analizės matyti, kad ieškovas faktiškai neginčija jam taikomas ribojamąsias priemones pateisinančios esminės faktinės aplinkybės, t. y. kad jis pervedė į Irano nacionalinį iždą dalį savo pelno referenciniu laikotarpiu. Nesant ginčo, Taryba neprivalėjo pateikti šios aplinkybės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, kaip matyti iš šio sprendimo 172 punkte nurodytos teismo praktikos.
189 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti penktąjį ieškinio pagrindą.
Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu
190 Ieškovas teigia, kad jam taikomomis ribojamosiomis priemonėmis nepagrįstai kėsinamasi į jo nuosavybės teisę ir ekonominės veiklos vykdymo laisvę, todėl pažeidžiamas proporcingumo principas.
191 Visų pirma, remiantis teismo praktika, trečiajame ieškinio pagrinde ginčijamas ieškovo procedūrinių teisių pažeidimas lemia jo nuosavybės teisės ir proporcingumo principo pažeidimą.
192 Be to, kadangi jis nedalyvavo platinant branduolinius ginklus, jam taikomos ribojamosios priemonės neatitinka ginčijamais aktais siekiamo bendrojo tikslo kovoti su minėtu platinimu.
193 Galiausiai aptariamos priemonės sukėlė labai didelės žalos jam ir jo darbuotojams ir tai neproporcinga Tarybos siekiamam tikslui. Šiuo aspektu ieškovas priduria, kad, priešingai, nei teigia Taryba, aptariamos ribojamosios priemonės sukelia neigiamos įtakos ne tik Sąjungoje, bet ir Irane laikomoms lėšoms, nes kliudo jam atlikti bet kokį lėšų pervedimą iš Irano į Sąjungą, ir turi atgrasomąjį poveikį Irano ūkio subjektams, galintiems sudaryti sandorius su juo.
194 Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 121–168 punktų, ginčijamais aktais nepadarytas ieškovo procedūrinių teisių pažeidimas, kuris pateisintų jų panaikinimą. Taigi ieškovo teiginiui, kad šių procedūrinių teisių pažeidimas lemia nuosavybės teisės ir proporcingumo principo pažeidimą, negalima pritarti.
195 Dėl kitų kaltinimų šio sprendimo 90 punkte jau buvo priminta, kad, remiantis proporcingumo principu, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, ekonominės veiklos draudimas teisėtas su sąlyga, jog draudimo priemonės yra tinkamos ir būtinos aptariamais teisės aktais teisėtai siekiamiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o atsiradę nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (žr. šio sprendimo 53 punkte minėto Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, EU:T:2013:397, 179 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
196 Viena vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 59–93 punktų, paramą Irano vyriausybei teikiantiems subjektams taikomomis ribojamosiomis priemonėmis siekiama atimti iš šios vyriausybės jos pajamų šaltinius, kad ji būtų priversta nutraukti branduolinių ginklų platinimą neturėdama pakankamų finansinių išteklių. Taigi ieškovui taikomos ribojamosios priemonės atitinka Tarybos siekiamą tikslą, neatsižvelgiant į tai, kad pats ieškovas nedalyvauja platinant branduolinius ginklus.
197 Kita vertus, kiek tai susiję su ieškovui sukelta žala, pažymėtina, kad aptariamomis ribojamosiomis priemonėmis iš tiesų labai apribota jo nuosavybės teisė ir ekonominės veiklos vykdymo laisvė, nes jis, be kita ko, negali disponuoti Sąjungos teritorijoje esančiomis ar jos piliečių laikomomis savo lėšomis arba pervesti jas į Sąjungą be atskiro leidimo. Ieškovui taikomos ribojamosios priemonės taip pat gali paskatinti tam tikrą prekybos partnerių nepasitikėjimą juo.
198 Vis dėlto iš teismo praktikos matyti, kad pagrindinės teisės, kuriomis remiasi ieškovas, t. y. nuosavybės teisė ir teisė vykdyti ekonominę veiklą, nėra absoliučios prerogatyvos ir naudojimuisi jomis gali būti taikomi Sąjungos siekiamo bendrojo intereso tikslais pagrįsti apribojimai. Be to, bet kuri ribojamoji ekonominė ar finansinė priemonė savaime apima poveikį nuosavybės teisei ir teisei laisvai verstis profesine veikla, taip padarydama žalos asmenims, kurių atsakomybė už padėtį, lėmusią aptariamų priemonių nustatymą, neįrodyta. Ginčijamais teisės aktais siekiamų tikslų svarba gali pateisinti net sunkias neigiamas pasekmes tam tikriems ūkio subjektams (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 75 punkte minėto Sprendimo Melli Bank / Taryba, EU:T:2009:266, 111 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
199 Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ypatingą tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo svarbą, ieškovui sukelti nepatogumai nėra neproporcingi siekiamiems tikslams. Taip a fortiori yra todėl, kad, pirma, lėšų įšaldymas taikomas tik daliai ieškovo aktyvų. Be to, Sprendime 2010/413 ir Reglamente Nr. 267/2012 numatytos tam tikros išimtys, be kita ko, leidžiančios subjektams, kuriems taikomos lėšų įšaldymo priemonės, padengti būtinąsias išlaidas. Galiausiai pažymėtina, kad Taryba neteigia, jog ieškovas pats dalyvauja platinant branduolinius ginklus. Taigi jis asmeniškai nesusijęs su veiksmais, keliančiais pavojų tarptautinei taikai ir saugumui, todėl sukeltas nepasitikėjimas juo yra mažesnis.
200 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti šeštąjį ieškinio pagrindą, taip pat ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
201 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiajai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusioji šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas bylą pralaimėjo, reikia jam nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to reikalavo Taryba
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Bank of Industry and Mine bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Pelikánová | Buttigieg |
Paskelbta 2015 m. balandžio 29 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.