PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija) NUTARTIS
2004 m. lapkričio 9 d.(*)
„Konkurencija – EB 81 straipsnio pažeidimą konstatuojantis sprendimas – Jautienos rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Neribota jurisdikcija – Terminas ieškiniui pareikšti – Pavėluotas ieškinio padavimas – Nepriimtinumas“
Byloje T‑252/03
Fédération nationale de l'industrie et des commerces en gros des viandes (FNICGV), Paryžius (Prancūzija), atstovaujama advokatų P. Abegg ir E. Prigent, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
palaikoma
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos R. Abraham, G. de Bergues ir F. Million, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą P. Oliver ir F. Lelièvre, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl pagrindinio reikalavimo panaikinti 2003 m. balandžio 2 d. Komisijos sprendimo Nr. 2003/600/EB dėl EB 81 straipsnio taikymo (byla COMP/C.38.279/F3 – Prancūziška jautiena) (OL L 209, p. 12) 3 straipsnyje ieškovui skirtą baudą ir subsidiaraus reikalavimo sumažinti šios baudos dydį
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė P. Lindh, teisėjai R. García‑Valdecasas ir J. D. Cooke,
kancleris H. Jung,
priima šią
Nutartį
Teisinis pagrindas
1 Pagal EB 225 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnį Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, prižiūri Komisijos priimtų sprendimų teisėtumą ir šiuo tikslu turi teisę nagrinėti, be kita ko, visų fizinių ar juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, šios ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais, kurie paduoti dėl tiems asmenims skirtų sprendimų.
2 Pagal EB 230 straipsnio 5 pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti paduotas ne vėliau kaip praėjus dviem mėnesiams nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio dėl institucijos akto padavimo terminas dėl nuotolių pratęsiamas dešimčia dienų.
3 EB 229 straipsnis nustato, kad „pagal šios (EB) Sutarties nuostatas Europos Parlamento ir Tarybos bendrai priimti ir Tarybos priimti reglamentai gali suteikti Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją skirti tokiuose reglamentuose numatytas baudas.“
4 1962 m. vasario 2 d. Tarybos reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 17 straipsnyje nustatoma, kad „pagal Sutarties (229) straipsnį Teisingumo Teismui suteikiama neribota jurisdikcija peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi baudą arba reguliariai mokamus delspinigius; Teisingumo Teismas gali panaikinti, sumažinti arba padidinti baudas arba reguliariai mokamus delspinigius“.
Bylos faktai
5 Komisija 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 2003/600/EB dėl EB 81 straipsnio taikymo (byla COMP/C.38.279/F3 – Prancūziška jautiena) (OL L 209, p. 12, toliau – ginčijamas sprendimas) nustatė, kad ieškovė – asociacija, atstovaujanti Prancūzijos galvijų skerdykloms, – su kitomis jautienos sektoriaus organizacijomis sudarydama susitarimus dėl jautienos importo į Prancūziją laikino sustabdymo ir minimalių tam tikrų rūšių jautienos kainų nustatymo (ginčijamo sprendimo 1 straipsnis) pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį. Ieškovei buvo paskirta 720 000 eurų bauda (ginčijamo sprendimo 3 straipsnis).
Procesas ir šalių reikalavimai
6 2003 m. liepos 7 d. ieškovė šį ieškinį pateikė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai.
7 Tą pačią dieną ieškovė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė atskirą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama atidėti ginčijamo sprendimo vykdymą, o taip pat netaikyti reikalavimo pateikti banko garantiją kaip paskirtos baudos neišieškojimo sąlygos.
8 2003 m. liepos 17 d. Komisija pareiškė prieštaravimą dėl ieškinio ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių priimtinumo.
9 2003 m. liepos 18 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl pareikšto prieštaravimo dėl priimtinumo.
10 2003 m. spalio 7 d. Prancūzijos Respublika pateikė prašymą leisti įstoti į bylą ieškovės reikalavimams paremti. 2003 m. lapkričio 20 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininkas patenkino Prancūzijos Respublikos prašymą leisti įstoti į bylą. 2003 m. gruodžio 23 d. Prancūzijos Respublika pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą.
11 2004 m. sausio 21 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo pirmininkas atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
12 Ieškovė prašo Pirmosios instancijos teismo:
– atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo,
– panaikinti ginčijamu sprendimu jai paskirtą baudą,
– subsidiariai šią baudą žymiai sumažinti,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
13 Prancūzijos Respublika, įstojusi į bylą paremti ieškovės reikalavimus, Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
14 Komisija prašo atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną.
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
15 Komisija teigia, kad ieškinys yra aiškiai nepriimtinas, nes jis buvo pateiktas praėjus dviejų mėnesių ir 10 dienų terminui ieškiniui paduoti, kuris yra nustatytas EB 230 straipsnio 5 pastraipoje kartu su Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalimi.
16 Ieškovė teigia, kad dėl ginčijamo sprendimo paduotas ieškinys yra „neribotos jurisdikcijos“ ieškinys, kurio pagrindas yra EB 229 straipsnis. Iš tiesų savo ieškiniu ji neginčijo nei pažeidimo, nei už jį skirtos bausmės, ieškovė ginčijo tik paskirtą baudą, kuri jai atrodo netinkama ir per didelė. Ieškovė teigia, kad „neribotos jurisdikcijos“ ieškinio padavimui nėra nustatyta jokių padavimo terminų.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
17 Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio nuostatas, esant šio straipsnio 3 ir 4 dalyje nustatytom sąlygom, vienos iš bylos šalių prašymu Pirmosios instancijos teismas gali spręsti priimtinumo klausimą nenagrinėdamas bylos iš esmės. Pirmosios instancijos teismas mano, jog šioje byloje yra pakankamai medžiagos, kad bylą galima būtų išspręsti be žodinės proceso dalies ir nepradedant bylos nagrinėti iš esmės.
18 Ieškovė iš esmės teigia, kad jos ieškinys grindžiamas tik EB 229 straipsniu. Todėl jai netaikomas 230 straipsnyje nustatytas dviejų mėnesių padavimo terminas, kurio nesilaikant prarandama teisė pareikšti ieškinį, nes šis terminas taikomas tik ieškiniams dėl panaikinimo, reiškiamiems pagal EB 230 straipsnį.
19 Šis argumentas yra nepriimtinas.
20 Pagal EB 220 straipsnį, Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas, kiekvienas pagal savo kompetenciją, turi užtikrinti, kad aiškinant ir taikant šią Sutartį būtų laikomasi teisės.
21 EB sutarties, pakeistos Nicos sutartimi, 225 straipsnio pirmojoje dalyje nurodomi Pirmosios instancijos teismo kompetencijai priskiriami ieškiniai. Ten nėra jokios nuorodos į EB 229 straipsnį, nors aiškiai minimi EB 230 straipsnis (ieškinys dėl panaikinimo), 232 straipsnis (ieškinys dėl neveikimo), 235 straipsnis (ieškinys dėl žalos atlyginimo), 236 straipsnis (personalo bylos) ir 238 straipsnis (ieškiniai pagal arbitražines išlygas, numatytas Bendrijos ar jos vardu sudarytose sutartyse). Taigi EB 229 straipsnis nėra minimas tarp Pirmosios instancijos teismo kompetencijai priskirtų ieškinių rūšių.
22 Priešingai nei teigia ieškovė, EB sutartis nenustato atskiros ieškinio rūšies „neribotos jurisdikcijos ieškinys“. EB 229 straipsnis numato tik tai, kad pagal EB sutarties nuostatas priimti reglamentai gali suteikti Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją skirti tokiuose reglamentuose numatytas baudas.
23 EB 229 straipsnio pagrindu įvairūs reglamentai Europos Bendrijų teismams suteikė neribotą jurisdikciją sankcijų klausimais. Be kita ko, Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje nustatoma, kad „pagal Sutarties (229) straipsnį Teisingumo Teismui suteikiama neribota jurisdikcija peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi baudą arba reguliariai mokamus delspinigius <...>“.
24 Pirmosios instancijos teismui EB 229 straipsnis ir Reglamento Nr. 17 17 straipsnis suteikia neribotą jurisdikciją peržiūrėti baudų dydžio tinkamumą (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimų KNP BT prieš Komisiją , C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641, 40 punktas; Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 42 punktas, ir Weig prieš Komisiją, C‑280/98 P, Rink. p. I‑9757, 41 punktas). Iš tiesų Bendrijų teismai gali ne tik panaikinti ginčijamą sprendimą, kaip numato EB 231 straipsnis, bet ir pakeisti jame nustatytą sankciją.
25 Tačiau Bendrijų teismai šia neribota jurisdikcija gali naudotis tik tikrindami Bendrijų institucijų aktus, o tiksliau kalbant, nagrinėdami ieškinius dėl panaikinimo. Taigi EB 229 straipsnio vienintelė reikšmė yra ta, kad jis praplečia Bendrijų teismų įgaliojimus, kuriuos jie turi spręsdami bylas dėl ieškinių, paduotų pagal EB 230 straipsnį. Todėl prašyti, kad Bendrijų teismai sankciją nustatančio sprendimo atžvilgiu pasinaudotų savo neribota jurisdikcija, galima tik padavus ieškinį dėl visiško ar dalinio šio sprendimo panaikinimo. Todėl paduodant tokį ieškinį būtina laikytis EB 230 straipsnio 5 pastraipoje nustatyto termino.
26 Dėl to šis ieškinys, kuris buvo paduotas po EB 230 straipsnio 5 pastraipoje nustatyto termino, pratęsto Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu dėl nuotolio, turi būti atmestas kaip pavėluotas. Iš tiesų ieškovui apie ginčijamą sprendimą buvo pranešta 2003 m. balandžio 10 d., ir dviejų mėnesių ir 10 dienų terminas jau buvo pasibaigęs, kai 2003 m. liepos 7 d. šitas ieškinys buvo pateiktas Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai.
27 Todėl ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrindinėje byloje, ieškovė ir Komisija padengia savo išlaidas.
29 Klausimas dėl išlaidų, susidariusių procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo metu, 2004 m. sausio 21 d. nutartimi atmesti prašymą skirti laikinąsias apsaugos priemones buvo atidėtas. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, reikia nurodyti jai padengti savo ir Komisijos išlaidas, nes pastaroji prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo procedūra.
30 Taikant Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį, Prancūzijos Respublika, kaip į bylą įstojusi šalis, padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Ieškovė ir Komisija padengia savo išlaidas pagrindinėje byloje.
3. Ieškovė padengia savo ir Komisijos išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo procedūra.
4. Prancūzijos Respublika padengia savo išlaidas.
Priimta 2004 m. lapkričio 9 d. Liuksemburge.