PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. rugsėjo 12 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Paskelbimo negaliojančiu procedūra – Žodinis Bendrijos prekių ženklas GRANA BIRAGHI – Kilmės vietos nuorodos „grana padano“ apsauga – Bendrinio pobūdžio nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 142 straipsnis – Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92“
Byloje T‑291/03
Consorzio per la tutela del formaggio Grana Padano, įsteigtas Dezencano del Gardoje (Italija), atstovaujamas advokatų P. Perani, P. Colombo ir A. Schmitt,
ieškovas,
palaikomas
Italijos Respublikos, atstovaujamos avvocato dello Stato G. Aiello,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą M. Buffolo ir O. Montalto,
atsakovę,
dalyvaujant kitai procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šaliai, įstojusiai į bylą Pirmosios instancijos teisme,
Biraghi SpA, įsteigtai Kavalermadžorėje (Italija), atstovaujamai advokatų F. Antenucci, F. Giuggia, P. Mayer ir J.‑L. Schiltz,
dėl ieškinio, pateikto dėl 2003 m. birželio 16 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 153/2002‑1), susijusio su paskelbimo negaliojančiu procedūra tarp Consorzio per la tutela del formaggio Grana Padano ir Biraghi SpA,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Legal, teisėjai I. Wiszniewska-Białecka ir E. Moavero Milanesi,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
susipažinęs su Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2003 m. rugpjūčio 21 d. pateiktu ieškiniu,
susipažinęs su Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atitinkamai 2003 m. gruodžio 23 d. ir 2004 m. vasario 17 d. pateiktais įstojusios į bylą šalies ir VRDT atsakymais į ieškinį,
susipažinęs su Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atitinkamai 2004 m. sausio 29 d., 16 d. ir 29 d. pateiktomis ieškovo, VRDT ir įstojusios į bylą šalies pastabomis dėl Italijos Respublikos prašymo leisti įstoti į bylą,
susipažinęs su 2004 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininko nutartimi leisti Italijos Respublikai įstoti į bylą palaikyti ieškovo reikalavimus,
susipažinęs su Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atitinkamai 2004 m. balandžio 16 d. ir gegužės 21 d. pateiktais Italijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimu ir su įstojusios į bylą šalies pastabomis dėl jo,
įvykus 2007 m. vasario 28 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1993, p. 1) šioje byloje taikoma 142 straipsnio redakcija nurodo:
„Šis reglamentas neturi poveikio <...> Tarybos reglamentui (EEB) Nr. 2081/92 <...>, ypač jo 14 straipsniui.“
2 Šioje byloje taikomos 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1) redakcijos 2 straipsnyje „kilmės vietos nuorodos“ apibūdinta taip:
„2. Šiame reglamente:
a) kilmės vietos nuoroda – tai regiono, konkrečios vietos arba, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio ar maisto produktui:
– kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietos ar šalies ir
– kurio kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais ir kurio gamyba, perdirbimas ir paruošimas atliekamas toje konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje;
<…>
3. Tam tikri tradiciniai geografiniai ar ne geografiniai pavadinimai, nurodantys iš kurio nors regiono ar konkrečios vietos kildinamą kurį nors žemės ūkio ar maisto produktą, atitinkantį 2 dalies a punkto antros įtraukos sąlygas, taip pat laikomi kilmės vietos nuorodomis.“
3 Reglamento Nr. 2081/92 3 straipsnis, be kita ko, nurodo:
„1. Pavadinimų, tapusių bendriniais, įregistruoti negalima.
Šiame reglamente „pavadinimas, kuris yra tapęs bendriniu“ – tai žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, kuris, nors ir sietinas su tam tikra vieta ar regionu, kuriame šis žemės ūkio produktas ar maisto produktas buvo pirmiausia pagamintas ar pateiktas rinkai, tapo įprastu žemės ūkio produkto ar maisto produkto pavadinimu.
Siekiant nustatyti, ar pavadinimas tapo bendriniu, ar ne, reikia atsižvelgti į visus veiksnius, ypač į:
– padėtį valstybėje narėje, kurioje pavadinimas atsirado, ir į vartojimo vietoves,
– padėtį kitose valstybėse narėse,
– atitinkamus nacionalinės ar Bendrijos teisės aktus.“
4 Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnyje nustatyta:
„1. Įregistruoti pavadinimai saugomi nuo:
a) bet kokio tiesioginio ar netiesioginio įregistruoto pavadinimo naudojimo komerciniais tikslais produktams, kuriems netaikomas įregistravimas, jeigu šie produktai panašūs į tuo pavadinimu įregistruotus produktus arba jeigu, naudojantis tuo pavadinimu, naudojamasi saugomo pavadinimo reputacija;
b) bet kokio netinkamo naudojimo, imitavimo ar įvaizdžio apie gaminį atkūrimo, net ir tuo atveju, jei yra nurodoma tikroji produkto kilmė arba jeigu saugomas pavadinimas yra išverstas arba prie jo rašomi tokie žodžiai kaip „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagaminta“, „imitacija“ ir pan.;
c) bet kokios melagingos ar klaidinančios nuorodos, tokios kaip – produkto provenencija, kilmė, pobūdis ar svarbiausios ypatybės ant produkto išorinės ar vidinės pakuotės, reklamos medžiagoje arba su konkrečiu produktu susijusiuose dokumentuose, arba ant produkto taros, kuri gali sukelti klaidingą įspūdį apie produkto kilmę;
d) bet kokios kitos praktikos, galinčios suklaidinti visuomenę dėl tikros produkto kilmės.
Kai įregistruoto pavadinimo sudėtyje yra bendriniu laikytinas žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, to bendrinio pavadinimo vartojimas atitinkamam žemės ūkio ar maisto produktui žymėti nelaikomas prieštaraujančiu 1 dalies a ir b punktams.
2. Nepažeisdamos 1 dalies a ir b punktų valstybės narės gali toliau taikyti nacionalines priemones, leidžiančias vartoti pagal 17 straipsnį įregistruotus pavadinimus ne ilgiau kaip penkerius metus nuo šio reglamento paskelbimo dienos <…>
3. Saugomi pavadinimai negali tapti bendriniais.“
5 Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta:
„Kai kilmės vietos nuoroda ar geografinė nuoroda yra įregistruota, remiantis šiuo reglamentu, paraiška prekės ženklui įregistruoti, atitinkanti vieną iš 13 straipsnyje nurodytų situacijų ir susijusi su ta pačia produkto rūšimi, atmetama, jeigu paraiška prekės ženklui įregistruoti buvo pateikta po 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos informacijos paskelbimo dienos.
Prekės ženklai, kurie buvo įregistruoti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą, paskelbiami negaliojančiais.“
6 Tam, kad būtų priimtos Reglamentu Nr. 2081/92 numatytos priemonės, jo 15 straipsnio 1 dalis numato:
„Komisijai padeda <...> komitetas <...>“
7 Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta:
„1. Per šešis mėnesius nuo šio reglamento įsigaliojimo valstybės narės informuoja Komisiją, kuriuos jų teisiškai saugomus pavadinimus ar kuriuos pavadinimus, pagal įprastą praktiką nusistovėjusius valstybėse narėse, kuriose nėra apsaugos sistemos, jos nori įregistruoti pagal šį reglamentą <...>
2. Remdamasi 15 straipsnyje nustatyta tvarka, Komisija įregistruoja šio straipsnio 1 dalyje minėtus pavadinimus, atitinkančius 2 ir 4 straipsnių nuostatas. 7 straipsnis netaikomas. Tačiau bendriniai pavadinimai nepridedami.
<…>“
8 1996 m. birželio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka (OL L 148, p. 1) 1 straipsnyje nurodyta, kad „priede išvardyti pavadinimai įregistruojami kaip saugomos geografinės nuorodos (SGN) arba saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN) pagal Reglamento Nr. 2081/92 <...> 17 straipsnio nuostatas“. Reglamento Nr. 1107/96 priedo A dalyje („EB sutarties II priede nurodyti žmonėms vartoti skirti produktai“), skirsnyje „Sūriai“, prie „Italijos“ visų pirma nurodyti „Grana Padano (SKVN)“ ir „Parmigiano Reggiano (SKVN)“ pavadinimai.
Ginčo aplinkybės
9 1998 m. vasario 2 d. Biraghi SpA, remdamasi Reglamentu Nr. 40/94, Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) pateikė paraišką įregistruoti žodinį prekių ženklą GRANA BIRAGHI kaip Bendrijos prekių ženklą.
10 Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29 klasei ir atitinka šį aprašymą: „sūris, pirmiausia sūris iš karvių pieno, subrandintas sūris, kietas sūris, didelės formos sūris, sūrio gabalėliai su žieve ar be jos, įvairiomis formomis supakuotas sūris, tarkuotas ir supakuotas sūris“.
11 1999 m. birželio 2 d. prašomas prekių ženklas buvo įregistruotas ir 1999 m. liepos 26 d. paraiška buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje.
12 1999 m. spalio 22 d. Consorzio per la tutela del formaggio Grana Padano (toliau – Consorzio arba ieškovas) pagal Reglamento Nr. 40/94 55 straipsnį VRDT pateikė prašymą Bendrijos prekių ženklą GRANA BIRAGHI paskelbti negaliojančiu. Jis tvirtino, kad šio prekių ženklo registracija nesuderinama su kilmės vietos nuorodos „grana padano“ apsauga pagal Reglamentą Nr. 2081/92 ir su Reglamento Nr. 40/92 7 straipsnio 1 dalies g punktu, 51 straipsnio 1 dalies a punktu, 8 straipsnio 1 dalimi bei 52 straipsnio 1 dalies a punktu, dėl pastarosios nuostatos remdamasis ankstesnių nacionalinių ir tarptautinių prekių ženklų GRANA ir GRANA PADANO registracija.
13 Remdamasis Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsniu 2001 m. lapkričio 28 d. VRDT anuliavimo skyrius patenkino Consorzio prašymą paskelbti negaliojančiu.
14 2002 m. sausio 24 d. Biraghi dėl šio sprendimo pateikė apeliaciją, nurodydama, kad žodis „grana“ yra bendrinio ir apibūdinamojo pobūdžio.
15 2003 m. birželio 16 d. Sprendimu (byla R 153/2002-1, toliau – ginčijamas sprendimas) Pirmoji apeliacinė taryba Biraghi apeliaciją patenkino, panaikindama Anuliavimo skyriaus sprendimą ir atmesdama prašymą pripažinti Bendrijos prekių ženklą GRANA BIRAGHI negaliojančiu. Apeliacinė taryba nusprendė, kad žodis „grana“ yra bendrinis ir apibūdina esminę nagrinėjamų produktų savybę. Todėl remiantis Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalimi SKVN „grana padano“ nedaro jokių kliūčių žymenį GRANA BIRAGHI įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą.
Šalių reikalavimai
16 Italijos Respublikos palaikomas ieškovas Pirmosios instancijos teismo prašo Bendrijos prekių ženklo GRANA BIRAGHI registraciją paskelbti negaliojančia.
17 VRDT ir Biraghi Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
18 Per posėdį ieškovas papildė savo reikalavimus prašydamas priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas. Šia proga VRDT savo ruožtu nurodė, kad Pirmosios instancijos teismo naujausia praktika jai leidžia pritarti ieškovo reikalavimams ir kad ji prašo panaikinti ginčijamą sprendimą. Be to, ji nurodė sutinkanti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškimus įrašė į posėdžio protokolą.
Dėl priimtinumo
Dėl ieškovo ir VRDT reikalavimų
19 Visų pirma reikia pripažinti, kad nors ieškovo reikalavimais formaliai siekiama panaikinti Bendrijos prekių ženklo GRANA BIRAGHI registraciją, iš ieškinio aiškiai matyti, kad, kaip buvo patvirtinta per posėdį, šiuo ieškiniu ieškovas iš esmės siekia ginčijamo sprendimo panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog kilmės vietos nuoroda „grana padano“ nedaro kliūties minėtam prekių ženklui įregistruoti.
20 Dėl VRDT reikalavimų reikia pripažinti, kad 2004 m. vasario 17 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai parteiktame atsakyme į ieškinį VRDT, prašydama ieškinį atmesti, pažymėjo, jog Apeliacinė taryba neteisingai taikė žodžio, kuris yra vienas iš nagrinėjamą SKVN sudarančių žodžių, bendrinio pobūdžio vertinimo kriterijus, ir nurodė šiuo atžvilgiu pasitikinti Pirmosios instancijos teismo vertinimu.
21 Per posėdį VRDT nurodė, kad atsižvelgiant į 2004 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą GE Betz prieš VRDT – Atofina Chemicals (BIOMATE) (T‑107/02, Rink. p. II‑1845), 2005 m. spalio 25 d. Sprendimą Peek & Cloppenburg prieš VRDT (Cloppenburg) (T‑379/03, Rink. p. II‑4633) ir 2006 m. liepos 12 d. Sprendimą Rossi prieš VRDT – Marcorossi (MARCOROSSI) (T‑97/05, Rink. p. II‑0000), ji neprivalo nuolat ginti visų Apeliacinių tarybų ginčijamų sprendimų. Taigi ji pritaria ieškovo reikalavimams ir prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.
22 Reikia pabrėžti, kad nekeisdama ginčo ribų VRDT pasirinktinai gali prašyti patenkinti vienos ar kitos šalies reikalavimus ir pateikti argumentus šios šalies nurodytiems ieškinio pagrindams palaikyti. Tačiau ji negali pateikti savarankiškų reikalavimų dėl panaikinimo arba nurodyti panaikinimo pagrindų, kurių kitos šalys nebuvo nurodžiusios (2005 m. gegužės 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reemark prieš VRDT – Bluenet (Westlife), T‑22/04, Rink. p. II‑1559, 18 punktas).
23 Šioje byloje VRDT aiškiai išreiškė savo norą palaikyti ieškovo pateiktus reikalavimus ir pagrindus tiek savo atsakyme į ieškinį, tiek per posėdį. Savo atsakyme į ieškinį ji aiškiai nurodė, kad formaliai prašo atmesti ieškinį tik todėl, kad mano, jog Reglamentas Nr. 40/94 jai neleidžia prašyti panaikinti Apeliacinių tarybų sprendimus. Kadangi dėl pirmesniame punkte išdėstytų priežasčių ir pagal teismų praktiką, kuria VRDT rėmėsi per posėdį, ši analizė neatitinka teisinės padėties, VRDT reikalavimus reikia perkvalifikuoti ir laikyti, kad ji iš esmės prašo patenkinti ieškovo reikalavimus. Po šio perkvalifikavimo tiek atsakyme į ieškinį, tiek per posėdį pateikti reikalavimai ir argumentai tapo nuoseklūs.
24 Iš to, kas išdėstyta pirmiau, matyti, kad šioje byloje reikia nagrinėti, ar ginčijamas sprendimas teisėtas ieškinyje nurodytų pagrindų atžvilgiu, atkreipiant dėmesį ir į VRDT pateiktus argumentus.
Dėl pirmą kartą Pirmosios instancijos teisme pateiktų dokumentų
25 Ieškinio 48 priedas (1993 m. spalio 22 d. Reklamos savikontrolės komisijos (Giurì di autodisciplina pubblicitaria) sprendimas Nr. 165/93), 50 priedas (1997 m. gegužės 20 d. Komisijos generalinio žemės ūkio direktorato pažyma) ir 51 priedas (1993 m. rugpjūčio 3 d. Italijos žemės ūkio ir miškų ministerijos pažyma Nr. 64969) bei Biraghi įstojimo į bylą paaiškinimų 1–3 priedai (ištraukos iš interneto svetainių apie Valle Grana (Granos slėnį) ir castelmagno sūrį, bei tinklalapis www.granapadano.com) vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje nebuvo pateikti.
26 Per posėdį ieškovas nurodė atsisakantis prašymo, kad Pirmosios instancijos teismas atsižvelgtų į ieškinio 48, 50 ir 51 priedus. Savo ruožtu VRDT nurodė pasitikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimu.
27 Iš Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnio 2 dalies aišku, kad faktinės aplinkybės, kurių šalys nenurodė VRDT instancijose, nebegali būti pateikiamos nagrinėjant ieškinį Pirmosios instancijos teisme, kuris iš tikrųjų turi įvertinti Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą patikrindamas, kaip ši taikė Bendrijos teisę, atsižvelgiant, be kita ko, į minėtai tarybai nurodytas aplinkybes. Tačiau Pirmosios instancijos teismas tokios priežiūros neturėtų atlikti atsižvelgdamas į jam naujai nurodytas faktines aplinkybes, nebent būtų įrodyta, kad Apeliacinė taryba savo nuožiūra turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes per administracinę procedūrą prieš priimdama bet kokį sprendimą šioje byloje (2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo VRDT prieš Kaul, C‑29/05 P, Rink. p. I‑0000, 54 punktas ir 2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo eCopy prieš VRDT (ECOPY), T‑247/01, Rink. p. II‑5301, 46 punktas).
28 Taigi Pirmosios instancijos teismas, siekdamas kontroliuoti ginčijamo sprendimo teisėtumą pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį, negali atsižvelgti į nurodytus dokumentus, kuriuose teikiama nuoroda į Apeliacinei tarybai nežinomas faktines aplinkybes. Todėl minėtus dokumentus reikia atmesti nesant būtinybės nagrinėti jų įrodomosios galios.
Dėl esmės
29 Grįsdamas savo ieškinį ieškovas iš esmės remiasi vieninteliu pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 40/94 142 straipsnio kartu su Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsniu pažeidimu.
Šalių argumentai
30 Visų pirma ieškovas tvirtina, kad „grana“ nėra bendrinis žodis todėl, kad jis yra skiriamasis, nes SKVN „grana padano“ pripažįstama tiek nacionaliniu lygiu pagal Įstatymą Nr. 125, Tutela delle denominazioni di origine e tipiche dei formaggi (1954 m. balandžio 10 d. Įstatymas Nr. 125 dėl sūrių kilmės vietos ir tipinių nuorodų apsaugos, GURI, Nr. 99, 1954 m. balandžio 30 d., p. 1294, toliau – Įstatymas Nr. 125/54), tiek Bendrijos lygiu pagal Reglamentą Nr. 1107/96. Šis pripažinimas reiškia, kad visi gamintojai, norintys naudoti SKVN „grana padano“, turi laikytis specifinių taisyklių, kurios nustatytos šio SKVN reikalavimuose ir skirtos visuomenei parduodamo produkto kokybei užtikrinti. Be to, ieškovas pastebi, jog Biraghi, iki 1997 m. buvusi viena iš 200 gamintojų, Consorzio narių, jam nebepriklauso ir todėl negali naudoti SKVN „grana padano“ bei nebeprivalo laikytis šių reikalavimų. Apribojimą vartoti žodį „grana“ SKVN „grana padano“ identifikuoti taip pat patvirtino Decreto del Presidente della Repubblica, Modificazione al disciplinare di produzione del formaggio „Grana padano“ (1987 m. sausio 26 d. Respublikos Prezidento dekretas, iš dalies keičiantis sūrio Grana padano gamybos reikalavimus, GURI, Nr. 137, 1987 m. birželio 15 d., p. 4), pagal kurį galimybė vartoti nuorodą „grana trentino“ suteikiama tik su sąlyga, kad visiškai laikomasi SKVN „grana padano“ gamybos reikalavimų.
31 Ieškovas ir Italijos Respublika pabrėžia, kad pagal kilmę žodis „grana“ yra geografinė nuoroda, skirta nurodyti mažą upelį, įtekantį į Po, esančią slėnyje, kuris konkrečiai vadinamas Valle Grana. Italijos Respublika nurodo, kad žodžio „grana“ apsaugos siekiant žymėti sūrį, kuriam suteikiama SKVN, teisinis pagrindas yra Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnio 3 dalis.
32 Be to, ieškovas tvirtina, kad nuorodos „grana“, net be būdvardžio „padano“, apsauga jau anksčiau buvo pripažinta Reglamente Nr. 1107/96. Šiuo klausimu jis nurodo, kad 1995 m. lapkričio 22 d. teisės aktų dėl kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų komiteto susirinkimo protokole įtvirtinta, kad „valstybės narės nurodė, jog (Reglamento Nr. 2081/92) 13 straipsnis turi būti taikomas šioms kilmės vietos nuorodoms: <…>, grana, padano, parmigiano, reggiano“.
33 Ieškovas primena, kad teiginiui, susijusiam su sudėtinių kilmės pavadinimų paprastų dalių bendriniu pobūdžiu, Teisingumo Teismas nepritarė savo 2002 m. birželio 25 d. Sprendime Bigi(C‑66/00, Rink. p. I‑5917), kuriuo paneigė, jog nuoroda „parmesan“ yra bendrinio pobūdžio, kaip prašė pripažinti Consorzio del Formaggio Parmigiano Reggiano.
34 Be to, ieškovas tvirtina, kad Italijoje įtvirtinus kilmės vietos nuorodų tvarką, iš pradžių egzistavusi rūšis „grana“ buvo suskirstyta į du tipus, t. y. grana padano ir parmigiano reggiano, kuriems abiems suteikta SKVN. Pirmasis gaminamas į šiaurę nuo Po esančiose teritorijose, o antrasis – į pietus nuo šios upės esančiose teritorijose.
35 Ieškovas ir Italijos Respublika tvirtina, kad aiškus žodžio „grana“ bendrinio pobūdžio pripažinimas ir šio žodžio bendras naudojimas nedarant skirtumo prieštarauja Reglamento Nr. 2081/92 turiniui, konkrečiai kalbant, jo 13 straipsnio 1 daliai, kuri draudžia bet kokį pavadinimų, prekių ženklų ir nuorodų vartojimą, kuris galėtų daryti žalos kilmės vietos nuorodų ir pagal minėtą reglamentą saugomų geografinių nuorodų registracija siekiamų tikslų įgyvendinimui.
36 Ieškovas teigia, kad Įstatymo Nr. 125/54 10 straipsnis numato net baudžiamąsias sankcijas už „bet kokį pripažintų kilmės vietos arba tipinių nuorodų vartojimą, kai jos pakeičiamos arba iš dalies pakeičiamos net netiesiogiai pridūrus patikslinančius žodžius, kaip antai „tipas“, „vartojimas“, „skonis“ arba „panašus“.
37 Ieškovas taip pat nurodo nacionalinių teismų praktiką ir daugelį pažeidimą nustatančių pažymų, kurias 1997–2000 m. išrašė Italijos žemės ūkio ir miškų ministerija ir apie kurias buvo pranešta Italijos gamintojams, savo produktus neteisėtai žymintiems nuoroda „grana“. Šios išvados nepaneigia 1989 m. lapkričio 28 d. Corte di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) sprendimas Nr. 2562, pagal kurį nuorodai „grana“ nėra taikomi konkretūs apribojimai, atsižvelgiant į tai, kad ją naudoti pradėta iki kilmės vietos nuorodų nustatymo Reglamentu Nr. 2081/92.
38 Galiausiai Italijos Respublika iš esmės pritaria ieškovo argumentams ir priduria, kad žodis „grana“ gali būti laikomas susitarta forma, kurią naudoja visi vartotojai, nurodydami grana padano sūrį. Be to, ji pastebi, kad Italijos vyriausybė paraiškoje įregistruoti nuorodą „grana padano“ pagal Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje numatytą procedūrą išnašoje nenurodė, jog apsaugos nereikėtų taikyti atskiriems šią nuorodą sudarantiems žodžiams. Todėl ji mano, kad reikia daryti išvadą, jog net vienas žodis „grana“ yra saugomas ir skirtas tik SKVN.
39 VRDT pabrėžia, jog Reglamento Nr. 2081/92 3 straipsnis nurodo, kad siekiant nustatyti, ar pavadinimas tapo bendrinis, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių ir išnagrinėti valstybėje narėje, kurioje pavadinimas atsirado, bei kitose valstybėse narėse susidariusią padėtį. Reikia taip pat išnagrinėti referencinės visuomenės elgesį ir nuomonę. Šiuo klausimu VRDT primena, kad apklausos organizavimas yra viena iš labiausiai Komisijos ir valstybių narių naudojamų priemonių ir kad pagal Reglamento Nr. 40/94 76 straipsnį Apeliacinė taryba, į kurią kreiptasi, gali paprašyti Komisijos arba nacionalinės valdžios institucijų nuomonės.
40 VRDT pažymi, kad neatrodo, jog Apeliacinė taryba būtų konsultavusis su kompetentingomis Italijos arba Bendrijos valdžios institucijomis arba atlikusi išsamų Italijos bei kitų valstybių narių rinkų tyrimą. Apeliacinė taryba veikiau rėmėsi vertinimu pagal bendrinės italų kalbos žodynus ir paieškas internete.
41 Be to, VRDT pabrėžia, kad pati Apeliacinė taryba, cituodama Enciclopedia Zanichelli, Dizionario della lingua italiana Le Monnier ir Vocabolario della lingua italiana Zingarelli, nurodė, jog Italijos vartotojui žodis „grana“ teikia nuorodą ne tik į „keptą pusiau riebų kietą sūrį“, bet į sūrį, kurio savybė yra tai, kad „jis kilęs iš tipinių Emilijos ir Lombardijos teritorijų“. Taigi vien aplinkybės, kad žodynai, kuriais remtasi, mini konkretų regioną, pakanka bendriniam žodžio „grana“ pobūdžiui paneigti.
42 Be to, aplinkybė, kad kai kurie iš šių žodynų bei virtuvės receptų mini arba žodį „grana“, arba „grana padano“, atrodo, veikiau pagrindžia nuomonę, jog Italijos vartotojui žodis „grana“ yra „grana padano“ sinonimas.
43 VRDT pastebi, kad pagal Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 3 dalį, įregistravus SKVN, ji negali tapti bendrinė. Taigi kol Komisija arba kompetentingi Bendrijos ar nacionaliniai teismai nenusprendė, kad SKVN tapo bendrinė, VRDT šios SKVN registraciją turi laikyti galiojančia ir tinkama apsaugoti.
44 Biraghi teigia, kad žodis „grana“ yra bendrinio pobūdžio ir kad jis žymi lėtai bręstančio, pusiau riebaus, kepto, kieto ir grūdėto sūrio tipą. Paraidžiui šis žodis teikia nuorodą į grūdėtą sūrio struktūrą, kurios pavadinimas buvo sugalvotas būtent dėl šios savybės ir jis pats savaime nežymi geografinės vietovės arba konkrečios kilmės vietos. Šiuo klausimu Biraghi teigia, kad šiuo metu Valle Grana gaminamas tik castelmagno sūris, kuriam suteikta SKVN.
45 Be to, Biraghi pastebi, kad minėtas sprendimas Bigi, kuriuo remiasi ieškovas, susijęs su sudėtine nuoroda, sudaryta iš dviejų žodžių, kurių kiekvienas teikia nuorodą į gamybos vietą: „parmigiano“ – šalia Parmos miesto esančioje teritorijoje gaminamam sūriui, „reggiano“ Emilijos Redžo mieste gaminamam sūriui.
46 Biraghi taip pat tvirtina, jog grūdėtas sūris buvo vadinamas „grana“ dar prieš įsteigiant pirmąsias sūrines XIX amžiaus viduryje, kaip, beje, aiškino pats ieškovas vienoje savo publikacijoje, kurioje jis pripažino, kad grana sūris pirmą kartą buvo pagamintas maždaug 1135 m. ir kad jau 1750 m. naudotą jo pavadinimą lėmė jo grūdėtas pobūdis.
47 Biraghi ginčija, kad Italijoje įtvirtinus SKVN tvarką grana sūris skiriamas tik į du tos pačios rūšies tipus, t. y. grana padano ir parmigiano reggiano, kuriems suteikiama SKVN. Ji priduria, kad „grana“ nežymi ir trečios kitokio nei SKVN sūrio rūšies. Atvirkščiai, žodis „grana“ žymi tą pačią kieto ir grūdėto sūrio rūšį, kuriai priklauso tiek Biraghigrana, tiek dvi nurodytos SKVN. Taigi faktas, kad grana padano ir parmigiano reggiano gamybai ir pardavimui buvo numatytos specifinės taisyklės, nereiškia, jog grana sūris nebeegzistuoja.
48 Dėl teisės aktų Biraghi pažymi, kad 1996 m. liepos 29 d. Komisijos sprendimas 96/536/EB, nustatantis pieno pagrindo produktų, kuriems valstybėms narėms leidžiama taikyti atskiras arba bendras leidžiančias nukrypti nuostatas pagal Direktyvos 92/46/EEB 8 straipsnio 2 dalį, ir leidžiančių nukrypti nuostatų, taikomų tokių produktų gamybai, pobūdį, sąrašą (OL L 230, p. 12), mini būtent „Dansk Grana“ ir „Romonte – Typ Grana“.
49 Biraghi tvirtina, kad sūrio grana rūšies buvimą patvirtina daugelis leidinių ir žodynų, sprendimai atmesti paraiškas įregistruoti prekių ženklus Grana Piemontese ir Grana Reale, priimti Ufficio Italiano Brevetti e Marchi (Italijos patentų ir prekių ženklų tarnyba), 1999 m. sausio 4 d. Assolatte profesinės asociacijos aplinkraštis Nr. 1, kurio priede numatytos trys grana kategorijos, t. y. grana padano, parmiggiano reggiano ir „kiti grana“, bei tai, kad pastarąją kategoriją savo išvadose taip pat vartoja Istituto Nazionale di Statistica (Nacionalinis statistikos institutas, ISTAT).
50 Biraghi, priešingai nei ieškovas ir Italijos Respublika, tvirtina, kad kaip SKVN įregistruota nuoroda Įstatymo Nr. 125/54 9 ir 10 straipsnių bei Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio prasme yra tik sudėtinė nuoroda „grana padano“, o ne taip pat žodis „grana“. Iš tiesų, Biraghi nuomone, pagal Reglamento Nr. 2081/92 3 straipsnio 1 dalį, kadangi žodis „grana“ yra bendrinio pobūdžio, jis negalėjo būti įregistruotas kaip SKVN.
51 Šiuo klausimu Biraghi nurodo, kad žodžio „grana“ vartojimo be būdvardžio „padano“ klausimą Italijoje jau nagrinėjo Kasacinis teismas 1989 m. lapkričio 28 d. Sprendime Nr. 2562, kuriame nusprendė, kad „nors sūriui grana padano suteiktas kilmės pripažinimas ir todėl jis saugomas baudžiamąja tvarka nuo neteisėto nuorodos naudojimo, paprasčiausiai „grana“ pavadintas sūris galiojančiuose teisės aktuose nėra pripažintas kaip sūrio rūšis, taigi šios nuorodos naudojimui <…> netaikomi ypatingi apribojimai ir juo nepažeidžiamas Įstatymas (Nr. 125/54)“. Biraghi taip pat priduria, kad Teisingumo Teismas savo 1998 m. birželio 9 d. Sprendime Chiciak ir Fol(C‑129/97 ir C‑130/97, Rink. p. I‑3315), susijusiame su SKVN „Epoisses de Bourgogne“, nurodė, kad „dėl „sudėtinės“ kilmės vietos nuorodos, (įregistruotos pagal Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje numatytą supaprastintą procedūrą), tai, kad (šios nuorodos) atžvilgiu Reglamento (Nr. 1107/96) priedo išnašoje nėra duomenų, patikslinančių, jog neprašoma įregistruoti vienos iš šio pavadinimo dalių, nebūtinai reiškia, kad kiekviena iš jo dalių yra saugoma“. Galimybę apsaugoti bendrinius pavadinimus taip pat pašalino Teisingumo Teismas 1992 m. lapkričio 10 d. Sprendime Exportur(C‑3/91, Rink. p. I‑5529) ir 1997 m. gegužės 7 d. Sprendime Pistre ir kt.(C‑321/94 – C‑324/94, Rink. p. I‑2343).
52 Atsižvelgdama į šiuos vertinimus Biraghi mano, kad bendrinio žodžio „grana“ vartojimas nėra nei Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies, nei nacionalinės teisės aktų kilmės vietos nuorodų srityje pažeidimas. Iš tiesų Įstatymas Nr. 125/54 draudžia ne paprastą bendrinio žodžio „grana“ vartojimą, tačiau bet kokį kilmės vietos nuorodų vartojimą pakeičiant arba iš dalies pakeičiant tokiais žodžiais, kaip antai „rūšis“, „naudojimas“, „skonis“.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
53 Reglamento Nr. 40/94 142 straipsnis numato, kad minėtas reglamentas nedaro įtakos Reglamento Nr. 2081/92 nuostatoms, o ypač jo 14 straipsniui.
54 Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnis nurodo, kad paraiška prekių ženklui įregistruoti, atitinkanti vieną iš 13 straipsnyje nurodytų situacijų ir susijusi su ta pačia produkto rūšimi, atmetama, jeigu paraiška prekių ženklui įregistruoti buvo pateikta po 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos informacijos paskelbimo dienos. Prekių ženklai, kurie buvo įregistruoti pažeidžiant šią nuostatą, paskelbiami negaliojančiais.
55 Iš to aišku, kad VRDT turi taikyti Reglamentą Nr. 40/94 taip, kad nedarytų įtakos Reglamentu Nr. 2081/92 SKVN suteiktai apsaugai.
56 Todėl VRDT turi atsisakyti registruoti bet kokį prekių ženklą, patekusį į vieną iš Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnyje apibūdintų situacijų, o jei prekių ženklas jau buvo įregistruotas, jį pripažinti negaliojančiu.
57 Be to, viena vertus, pagal Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 3 dalį saugomi pavadinimai negali tapti bendriniai, o, kita vertus, faktas, kad Reglamente Nr. 1107/96 nėra išnašos su nuoroda, patikslinančia, kad žodžio „grana“ neprašoma įregistruoti, nebūtinai reiškia, jog kiekviena pavadinimo „grana padano“ dalių saugoma (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Chiciak ir Fol 39 punktą).
58 Be to, Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa nurodo, kad „kai įregistruoto pavadinimo sudėtyje yra bendriniu laikytinas žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, to bendrinio pavadinimo vartojimas atitinkamam žemės ūkio ar maisto produktui žymėti nelaikomas prieštaraujančiu 1 dalies a ir b punktams“. Iš to matyti, kad kai SKVN sudaro kelios sudedamosios dalys, kurių viena yra žemės ūkio produkto arba maisto produkto bendrinė nuoroda, šio bendrinio pavadinimo naudojimas įregistruotame prekių ženkle turi būti laikomas atitinkančiu Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio pirmosios pastraipos a ir b punktus, o SKVN pagrįstas prašymas įregistruoti turi būti atmestas.
59 Šiuo klausimu iš minėto sprendimo Chiciak ir Fol (38 punktas) matyti, kad Reglamente Nr. 2081/92 įtvirtintoje Bendrijos įregistravimo sistemoje su įvairioms pavadinimo sudedamosioms dalims teiktina apsauga susiję klausimai, pirmiausia klausimas, ar tai yra bendrinis pavadinimas, ar nuo minėto reglamento 13 straipsnyje nurodytos veiklos saugojama sudėtinė dalis, yra vertinami remiantis bendra atitinkamų faktinių aplinkybių analize.
60 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pripažinti, kad Apeliacinė taryba yra kompetentinga atlikti šią analizę ir gali atsisakyti suteikti apsaugą bendrinei SKVN daliai. Iš tiesų, kadangi nekalbama apie pačios SKVN pripažinimą negaliojančia, faktas, kad Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa pašalina SKVN sudarančių bendrinių pavadinimų apsaugą, leidžia Apeliacinei tarybai patikrinti, ar nagrinėjamas žodis iš tikrųjų yra bendrinis žemės ūkio produkto arba maisto produkto pavadinimas.
61 Ši analizė reiškia, kad reikia patikrinti tam tikras sąlygas, o tai daugiausia reikalauja išsamių žinių tiek apie ypatingas aplinkybes atitinkamoje valstybėje narėje (šia prasme žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Carl Kühne ir kt., C‑269/99, Rink. p. I‑9517, 53 punktą), tiek apie padėtį kitose valstybėse narėse (šia prasme žr. 1999 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Danija ir kt. prieš Komisiją, C‑289/96, C‑293/96 ir C‑299/96, Rink. p. I‑1541, 96 punktą).
62 Šiomis aplinkybėmis Apeliacinė taryba turėjo atlikti visapusišką visų veiksnių, galinčių lemti minėtą bendrinį pobūdį, tyrimą.
63 Reglamento Nr. 2081/92 3 straipsnis, nustatęs, kad bendriniais tapę pavadinimai negali būti įregistruoti, numato, kad siekiant nustatyti, ar pavadinimas tapo bendrinis, reikia atsižvelgti į visus veiksnius, ypač į padėtį valstybėje narėje, kurioje pavadinimas atsirado, ir į vartojimo vietoves, padėtį kitose valstybėse narėse bei atitinkamus nacionalinės ar Bendrijos teisės aktus.
64 Tie patys kriterijai turi būti taikomi siekiant įgyvendinti Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą. Iš tiesų, kaip pripažino Teisingumo Teismas, to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje pateiktas sąvokos „bendriniu tapęs pavadinimas“ apibrėžimas taip pat taikytinas visuomet bendriniais buvusiems pavadinimams (minėto sprendimo Danija ir kt. prieš Komisiją 80 punktas).
65 Taigi teisinio, ekonominio, techninio, istorinio, kultūrinio ir socialinio pobūdžio kriterijai, leidžiantys atlikti reikalaujamą visapusišką analizę, be kita ko, yra atitinkami nacionalinės ir Bendrijos teisės aktai, įskaitant jų istorinę raidą, paprasto vartotojo suvokimas apie tariamai bendrinį pavadinimą, įskaitant faktą, kad pavadinimo žinomumas lieka susijęs su tradiciniu subrandintu sūriu, pagamintu tam tikroje vietovėje, nes jis nėra bendrai naudojamas kituose valstybės narės arba Europos Sąjungos regionuose, aplinkybė, kad kai kuriose valstybėse narėse produktu buvo teisėtai prekiaujama jį žymint nagrinėjamu pavadinimu, faktas, kad produktas buvo teisėtai pagamintas žymint nagrinėjamu pavadinimu pavadinimo kilmės šalyje, net ir nesilaikant tradicinių gamybos metodų, aplinkybė, kad šie veiksmai tęsėsi tam tikrą laikotarpį, nagrinėjamu pavadinimu pažymėtų produktų, pagamintų nesivadovaujant šiuo metodu, kiekis, palyginti su pagal šį metodą pagamintų produktų kiekiu, nagrinėjamu pavadinimu pažymėtų produktų, pagamintų nesivadovaujant tradiciniu metodu, užimamos rinkos dalis, palyginti su pagal minėtą metodą pagamintų produktų užimamos rinkos dalimi, faktas, kad nesivadovaujant tradiciniu metodu pagaminti produktai pateikiami taip, kad jie teikia nuorodą į pagal minėtą metodą pagamintų produktų gamybos vietas, nagrinėjamo pavadinimo apsauga tarptautiniais susitarimais ir valstybių narių, kurios gali remtis tariamu nagrinėjamo pavadinimo bendriniu pobūdžiu, skaičius (šia prasme žr. minėto sprendimo Danija ir kt. prieš Komisiją 95, 96, 99 ir 101 punktus; minėto sprendimo Bigi 20 punktą ir 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Vokietija ir Danija prieš Komisiją, C‑465/02 ir C‑466/02, Rink. p. I‑9115, 75, 77, 78, 80, 83, 86, 87, 93 ir 94 punktus).
66 Be to, Teisingumo Teismas neatmetė galimybės, darant pavadinimo bendrinio pobūdžio tyrimą, atsižvelgti (minėto sprendimo Danija ir kt. prieš Komisiją 85–87 punktai) į vartotojų apklausą, suorganizuotą siekiant išsiaiškinti, kaip jie suvokia nagrinėjamą pavadinimą, arba į 1992 m. gruodžio 21 d. Tarybos sprendimu 93/53/EEB, įsteigiančiu kilmės pavadinimų, geografinių nuorodų ir specifinio pobūdžio sertifikatų mokslo komitetą (OL L 13, 1993, p. 16), įsteigto komiteto, kuris buvo pakeistas 2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimu 2007/71/EB (OL L 32, 2007, p. 177) įsteigta kilmės vietos nuorodų, geografinių nuorodų ir garantuotų tradicinių gaminių moksline ekspertų grupe, nuomonę. Šio komiteto, sudaryto iš aukštos kvalifikacijos teisės ir ūkio srityse ekspertų, užduotis – nagrinėti, be kita ko, pavadinimų bendrinį pobūdį.
67 Galiausiai galima atsižvelgti į kitas aplinkybes, būtent į pavadinimo apibrėžimą kaip bendrinio Codex alimentarius (dėl Codex alimentarius taisyklių nurodomosios vertės žr. 1988 m. rugsėjo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deserbais, 286/86, Rink. p. 4907, 15 punktą ir 2000 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Guimont, C‑448/98, Rink. p. I‑10663, 32 punktą), ir įtraukti pavadinimą į Tarptautinės konvencijos dėl sūrių kilmės vietos nuorodų ir pavadinimų, pasirašytos 1951 m. birželio 1 d. Strezoje, II priede esantį sąrašą, nes įtraukus į šį sąrašą leidžiama pavadinimą naudoti visose konvenciją pasirašiusiose valstybėse, su sąlyga, kad būtų laikomasi gamybos taisyklių ir kad būtų nurodyta gamybos šalis, šios galimybės neapribojant atitinkamos geografinės vietovės gamintojams (žr. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados minėtame sprendime Vokietija ir Danija prieš Komisiją, Rink. p. I‑9118, 168 punktą).
68 Tačiau reikia pripažinti, kad Apeliacinė taryba nepaisė Bendrijos teismų praktikoje ir Reglamento Nr. 2081/92 3 straipsnyje nustatytų kriterijų SKVN srityje.
69 Iš tiesų ji neatsižvelgė nė į vieną veiksnį, kuris pagal šio sprendimo 65–67 punktuose primintą teismų praktiką leistų atlikti reikalaujamą pavadinimo arba vienos iš jo sudėtinių dalių galimo bendrinio pobūdžio analizę, ir visiškai nesinaudojo vartotojų apklausos duomenimis arba šioje srityje kvalifikuotų ekspertų nuomone bei neprašė informacijos nei iš valstybių narių, nei iš Komisijos, kuri savo ruožtu galėjo kreiptis į minėtą mokslinį komitetą, nors, kaip teisingai pabrėžė VRDT, ji turėjo tokią galimybę pagal Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 1 dalies pirmą sakinio dalį ir 76 straipsnį.
70 Ginčijamą sprendimą grindžiantys įrodymai yra tik ištraukos iš žodynų ir paieškos internete, kurias Apeliacinė taryba atliko savo nuožiūra.
71 Tačiau pats žodžio vartojimo internete dažnumas negali įrodyti pavadinimo bendrinio pobūdžio. Be to, visi Apeliacinės tarybos minėtuose žodynuose pateikiami žodžio „grana“ apibūdinimai teikia nuorodą į grana padano gamybos vietą, atitinkančią Po lygumos teritoriją. Todėl ir priešingai tam, ką nustatė Apeliacinė taryba, šie žodynai veikiau parodo, kad italų kalboje pavadinimas „grana“ vartojamas kaip grana padano sutrumpinta forma ir jis faktiškai bei visuomenės požiūriu susijęs su tuo, kad šis produktas kilęs iš Po upės regiono, o tai patvirtina du ginčijamo sprendimo 50 ir 51 punktuose nurodyti vokiški žodynai. Enciclopedia Treccani pateiktas apibrėžimas yra nesvarbus, nes ši enciklopedija priimta 1949 m., t. y. anksčiau nei Reglamentas Nr. 1107/96 ir Įstatymas Nr. 125/54, kuriuo pirmą kartą pavadinimas „grana padano“ buvo pripažintas kaip SNKV.
72 Be to, reikia pripažinti, kad nors Apeliacinė taryba teisingai atsižvelgė į visus ieškovo pateiktus įrodymus ir taikė Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus kriterijus, ji turėjo padaryti išvadą, kad pateiktas pavadinimo „grana“ bendrinio pobūdžio įrodymas nebuvo teisiniu požiūriu pakankamas.
73 Tarp šių veiksnių visų pirma yra teisės aktų, susijusių su pavadinimo „grana padano“ apsauga, būklė Italijoje bei jos istorinė raida.
74 Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad pavadinimas „grana“ teisės aktuose pirmą kartą buvo pripažintas Regio Decreto Legge Nr. 1177, Disposizioni integrative della disciplina della produzione e della vendita dei formaggi (1938 m. gegužės 17 d. Karaliaus dekretas įstatymas Nr. 1177 dėl nuostatų, papildančių teisės aktus dėl sūrių gamybos ir pardavimo, GURI, Nr. 179, 1938 m. rugpjūčio 8 d.). Šiame dekrete įstatyme, kuris nustato minimalų riebalų įvairiuose Italijos sūriuose kiekį, minimi grana parmigiano-reggiano, grana lodigiano, grana emiliano, grana lombardo ir grana veneto. Šis dekretas įstatymas liudija, jog grana gaminamas keliose Po slėnio vietovėse, esančiose šalia Parmos ir Emilijos Redžo, Lodžio, Emilijoje, Lombardijoje ir Venete. Tačiau jame neminimas pavadinimas „grana padano“.
75 Reikia pripažinti, kad visos šios vietovės priklauso arba parmigiano reggiano (Parma, Emilijos Redžas, Modena, Bolonija į vakarus nuo Reno upės ir Mantuja į rytus nuo Po upės), arba grana padano (Pjemontas, Lombardija, Emilija – Romanija, Venetas ir Trento provincija) gamybos vietovėms.
76 Įstatymu Nr. 125/54 ir Decreto del Presidente della Repubblica Nr. 1269, Riconoscimento delle denominazioni circa i metodi di lavorazione, caratteristiche merceologiche e zone di produzione dei formaggi (1955 m. spalio 30 d. Respublikos Prezidento dekretas Nr. 1269, pripažįstantis nuorodas, susijusias su sūrių paruošimo ir pardavimo metodais bei gamybos vietovėmis, GURI, Nr. 295, 1955 m. gruodžio 22 d., p. 4401), kuris pripažino kilmės vietos nuorodą „grana padano“, įtvirtinus pirmą kilmės vietos nuorodų sistemą Italijoje, sūris parmigianoreggiano dėl savo ypatingų savybių neteko priskyrimo grana, o visi kiti grana sūriai buvo pripažinti su nuoroda „padano“.
77 Tai, kad 1938 m. Italijos teisės aktai cituoja įvairius grana (parmigiano-reggiano, lodigiano, emiliano, lombardo ir veneto), visus Po lygumos vietovės produktus, vis dėlto neminint grana padano, ir tai, kad vėlesni teisės aktai įtvirtino pavadinimą „grana padano“ visiškai atsisakant ankstesnių pavadinimų, nurodo, kad grana yra sūris tradiciškai gaminamas daugelyje Po lygumos vietovių ir kad todėl Italijos teisės aktų leidėjas tam tikru momentu jį nurodė, vartodamas žodį „padano“, tam, kad supaprastintų teisės aktus ir į vieną pavadinimą įtrauktų įvairius ankstesnius pavadinimus, kurie visi kilo iš Po slėnio.
78 Taigi pažyminys „padano“ nebuvo įtrauktas tam, kad SKVN reikšmę suteiktų tik tam tikriems grana, bet veikiau tam, kad jiems suteiktų tą pačią padidintą apsaugą, kurią iš pradžių suteikė Italijos teisės aktai, o vėliau Reglamentas Nr. 2081/92. Iš to aišku, kad Italijos teisės aktų raida rodo, jog pavadinimas „grana“ nėra bendrinis.
79 Nė vienas Biraghi pateiktas argumentas neleidžia užginčyti šių vertinimų. Pirmiausia dėl pavadinimo „grana trentino“ buvimo reikia pripažinti, kad Respublikos Prezidento dekretas, iš dalies keičiantis grana padano sūrio gamybos reikalavimus, kuriuo remiasi Biraghi, leido ant Trento provincijos teritorijoje pagaminto sūrio grana padano pridurti žodį „trentino“ (iš Trento). Ši galimybė tik patvirtina mintį, kad sūrį pavadinti „grana“ įmanoma, tik jei jis pagamintas laikantis grana padano gamybos reikalavimų.
80 Antra, jei tiesa, kad Assolatte asociacijos aplinkraštis nurodo, jog, be grana padano, iš tikrųjų egzistuoja „kitos grana“, reikia pripažinti, kad, kaip matyti iš minėto aplinkraščio priede esančios lentelės, šie „kiti grana“ buvo eksportuoti į kitas nei Europos Bendrijos valstybės narės šalis, būtent Jungtines Amerikos Valstijas, Japoniją, Rusiją, Kroatiją, Slovėniją, o atsižvelgiant į datą, kuri nurodoma šiuose duomenyse, t. y. 1999 m., pastaroji nebuvo Europos Sąjungos valstybė narė. Kalbant apie eksportui į šalis, kuriose pavadinimo „grana“ visiškai nesaugo konkretūs teisės aktai, skirtą sūrį, šis argumentas netinkamas, taikant minėtame sprendime Exportur (12 punktas) Teisingumo Teismo pripažintą teritorialumo principą intelektinės nuosavybės teisių srityje. Tas pats pasakytina apie ISTAT parengtus duomenis, kuriais rėmėsi Biraghi ir kurie neleidžia daryti išvadų, nes nenurodo „kitų grana“ paskirties rinkos.
81 Trečia, teigdama, jog žodis „grana“ nežymi pačios geografinės vietovės, Biraghi iš esmės siekia įrodyti, kad Reglamentas Nr. 2081/92 visiškai negali saugoti pavadinimo „grana“, nes jis neatitinka šio reglamento 2 straipsnyje pateikto kilmės vietos nuorodos apibrėžimo. Tačiau nesvarbu, ar pavadinimas „grana“ atsirado dėl to, kad juo žymimo sūrio struktūra yra grūdėta, ar dėl to, kad iš pradžių jis buvo gaminamas Valle Grana, nes pagal Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnio 3 dalį SKVN gali taip pat sudaryti tradicinis negeografinis pavadinimas, žymintis maisto produktą, kilusį iš konkretaus regiono ar vietos, kuriai būdingi vienodi gamtos veiksniai, jį atribojantys nuo kaimyninių vietovių (minėto sprendimo Vokietija ir Danija bei kt. prieš Komisiją 46–50 punktai). Šiuo klausimu neginčijama, kad sūris grana kilo iš Po lygumos regiono. Todėl jis atitinka Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnio 3 dalyje nurodytas sąlygas.
82 Ketvirta, Biraghi nuoroda į minėtą sprendimą Vokietija ir Danija prieš Komisiją, siekiant pagrįsti savo teiginį, visiškai nereikšminga, nes Teisingumo Teismas kritikuoja ne galimybę, kad negeografinis pavadinimas gali būti SKVN, bet tik negeografinio pavadinimo „feta“ gamybos vietovės ribas. Remiantis tuo pačiu vertinimu turi būti taip pat atmestas Biraghi argumentas, kad Valle Grana yra gaminamas tik castelmagno sūris. Be to, reikia atmesti Biraghi nuorodą į minėtą sprendimą Pistre ir kt., nes, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkto, jis susijęs su pavadinimu (montagne), kuris, nesant tiesioginio ryšio tarp produkto kokybės ar savybių ir jo specifinės geografinės kilmės, neatitinka sąlygų, kad būtų laikomas apimančiu kilmės vietos nuorodą Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnio prasme.
83 Penkta, Sprendimas 96/536, kuris nurodo daniškus sūrius „Dansk Grana“ ir vokišką sūrį „Romonte – Typ Grana“, buvo priimtas taikant 1992 m. birželio 16 d. Tarybos direktyvą 92/46/EEB, nustatančią sveikatos taisykles žalio pieno, termiškai apdoroto pieno ir pieno pagrindo produktų gamybai ir tiekimui į rinką (OL L 268, p. 1). Kadangi Sprendimu 96/536 siekiama tik leisti Direktyva 92/46 nustatytų sveikatos taisyklių laikymosi išimtis, ji negali turėti jokios įtakos intelektinės nuosavybės teisės, kaip antai apsaugotas kilmės pavadinimas, apsaugai (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Vokietija ir Danija prieš Komisiją 96 punktą). Net darant prielaidą, kad šis paminėjimas parodo pavadinimo „grana“ bendrinį pobūdį Danijoje ir Vokietijoje, šios išvados negalima taikyti visai Bendrijos teritorijai arba bent jau didelei jos daliai. Be to, Sprendime 96/536 nurodomas daniškas grana ir vokiškas sūris, apie kurį teigiama, kad jis grana „tipo“, o tai reiškia, jog Danijoje ir Vokietijoje pavadinimas „grana“ išsaugojo ne tik savo, kaip pažyminio, pobūdį, bet ir savo „grana padano“ reikšmę (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Vokietija ir Danija prieš Komisiją 92 punktą). Galiausiai Biraghi nurodytas Sprendimas 96/536 buvo priimtas 1996 m., kai valstybės narės dar galėjo remtis Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta išimtimi, jiems leidžiančia ir toliau taikyti nacionalines priemones, leidžiančias vartoti pagal 17 straipsnį įregistruotus pavadinimus ne ilgiau kaip penkerius metus nuo registracijos paskelbimo datos.
84 Šešta, 1989 m. lapkričio 28 d. Kasacinio teismo sprendimas buvo priimtas vykstant procedūrai baudžiamojoje byloje, kurioje aiškiai nurodoma, kad kaltinamasis išteisinamas dėl to, kad tuo momentu nebuvo baudžiamosios sankcijos, taikytinos pavadinimo „grana“ netinkamo naudojimo atveju. Be to, šis sprendimas buvo priimtas iki Reglamentų Nr. 2081/92 ir Nr. 1107/96 įsigaliojimo, t. y., kol Bendrijos lygiu buvo nustatyta SKVN apsauga. Galiausiai iš ieškovo pateiktų Italijos žemės ūkio ir miškų ministerijos Ispettorato centrale repressione frodi (Centrinė kovos su sukčiavimu tarnyba) sukčiavimo nustatymo protokolų, kurie visi buvo surašyti vėliau nei buvo priimtas Kasacinio teismo sprendimas ir Reglamentas Nr. 1107/96, matyti, kad Italijos valdžios institucijos nuolat konfiskuoja sūrius, pažymėtus tik nuoroda „grana“, nes tai pažeidžia SKVN „grana padano“, kurią saugo Reglamentas Nr. 1107/96.
85 Galiausiai Biraghi nurodyti žodynai taip pat nėra svarbūs. Iš tiesų, priešingai tam, ką teigia Biraghi, galima pastebėti, jog, jei tiesa, kad Dictionnaire des fromages Larousse žodį grana apibrėžia kaip „itališkus sūrius, pasižyminčius (tam tikromis) bendromis savybėmis“, vis dėlto paskui jis nurodo, kad tam tikri Italijos įstatymai apibrėžė nuorodą atskirdami tam tikrose provincijose pagamintus sūrius (parmigiano reggiano) nuo pagamintų tam tikrose kitose provincijose (grana padano), taip pagrįsdamas teiginiui, kad pavadinimas „grana“ yra bendrinio pobūdžio, priešingą teiginį. Tačiau negali būti daroma nė viena išvada iš Guide du fromage Androuët-Stock, kuris nenurodo net grana padano.
86 Taigi Italijos teisės aktai nėra vienintelė nuoroda, kurią turi Apeliacinė taryba tam, kad paneigtų pavadinimo „grana“ bendrinį pobūdį. Iš tiesų ji žinojo apie tai, kad nė viena valstybė narė neiškėlė klausimo dėl tariamo pavadinimo „grana“ bendrinio pobūdžio reglamentavimo komitete, į kurį konsultacijos kreipėsi Komisija ketindama priimti Reglamentą Nr. 1107/96. Be to, jai nebuvo pateiktas nė vienas „grana“ pavadinto sūrio pardavimo Europos Bendrijoje įrodymas.
87 Galiausiai, atsižvelgdama į savo pareigą savo nuožiūra išsiaiškinti, kokia nacionalinė teisė taikytina (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atomic Austria prieš VRDT – Fabricas Agrupadas de Muñecas de Onil (ATOMIC BLITZ), T‑318/03, Rink. p. II‑1319, 35 punktą), Apeliacinė taryba taip pat galėjo atsižvelgti į tai, kad egzistuoja nacionalinės teisės aktai, perkeliantys minėtą tarptautinę konvenciją dėl kilmės vietos nuorodų ir sūrių pavadinimų vartojimo bei dvišales tarptautines pavadinimo „grana“ apsaugos konvencijas.
88 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Apeliacinė taryba negalėjo daryti išvados, jog prekių ženklo GRANA BIRAGHI įregistravimu nepažeidžiama SKVN „grana padano“ Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos prasme.
89 Taigi reikia daryti išvadą, jog ieškinys pagrįstas, nes Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad pavadinimas „grana“ yra bendrinis ir kad SKVN „grana padano“ nedaro kliūties prekių ženklui GRANA BIRAGHI įregistruoti Reglamento Nr. 2081/92 14 straipsnio prasme. Todėl ginčijamą sprendimą reikia panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo išlaidas.
91 Per posėdį ieškovas prašė iš VRDT priteisti bylinėjimosi išlaidas.
92 Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog tai, kad laimėjusi bylą šalis pateikė šį prašymą tik per posėdį, neprieštarauja tam, kad jos prašymas būtų pripažintas pagrįstas (1979 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas NTN Toyo Bearing ir kt. prieš Tarybą, 113/77, Rink. p. 1185; 1990 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Automec prieš Komisiją, T‑64/89, Rink. p. II‑367, 79 punktas ir 2006 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Jabones Pardo prieš VRDT – Quimi Romar (YUKI), T‑278/04, Rink. p. II‑0000, 75 punktas).
93 Kadangi Apeliacinės tarybos sprendimas turi būti panaikintas ir todėl VRDT laikoma pralaimėjusia bylą, nepaisant jos reikalavimų reikšmės, VRDT turi padengti ieškovo bylinėjimosi išlaidas pagal jo reikalavimus. Įstojusios į bylą šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2003 m. birželio 16 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 153/2002-1).
2. VRDT, be savo bylinėjimosi išlaidų, turi padengti Consorzio per la tutela del formaggio Grana Padano patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Italijos Respublika ir Biraghi SpA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Legal | Wiszniewska-Białecka | Moavero Milanesi |
Paskelbta 2007 m. rugsėjo 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.