Byla T‑289/03
British United Provident Association Ltd (BUPA) ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Valstybės pagalba – Airijos savanoriško sveikatos draudimo rinkoje sukurta rizikos suvienodinimo sistema – Pagalbos schema – Bendros ekonominės svarbos paslaugos – EB 86 straipsnio 2 dalis – Komisijos sprendimas nepareikšti prieštaravimų – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Būtinumo ir proporcingumo principai“
Sprendimo santrauka
1. Prejudiciniai klausimai – Aiškinimas – Aiškinamųjų sprendimų poveikis laiko atžvilgiu
(EB 86 straipsnio 2 dalis, EB 87 straipsnio 1 dalis, EB 231 ir EB 234 straipsniai)
2. Konkurencija – Įmonės, įpareigotos administruoti bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą – Bendros ekonominės svarbos paslaugų apibrėžimas – Valstybių narių diskrecija
(EB 5, EB 16 straipsniai, EB 86 straipsnio 2 dalis ir EB 87 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 2001/C 17/04 22 punktas)
3. Konkurencija – Įmonės, įpareigotos administruoti bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą – Bendros ekonominės svarbos paslaugų apibrėžimas – Bendrojo intereso kriterijaus aiškinimas
(EB 86 straipsnio 1 ir 2 dalys, EB 87 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 2001/C 17/04 14 ir 15 punktai)
4. Konkurencija – Įmonės, įpareigotos administruoti bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą – Bendros ekonominės svarbos paslaugų apibrėžimas – Visuotinis ir privalomas pobūdis
(EB 86 straipsnio 2 dalis ir EB 87 straipsnio 1 dalis; Komisijos pranešimo 2001/C 17/04 14 ir 15 punktai)
5. Konkurencija – Įmonės, įpareigotos administruoti bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą – Viešosios paslaugos įpareigojimų išlaidų kompensavimas – Valstybių narių diskrecija
(EB 86 straipsnio 2 dalis ir EB 87 straipsnio 1 dalis)
6. Konkurencija – Įmonės, įpareigotos administruoti bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą – Viešosios paslaugos įpareigojimų išlaidų kompensavimas
(EB 86 straipsnio 2 dalis ir EB 87 straipsnio 1 dalis)
7. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, priimtas pagal EB 87 straipsnį ir EB 86 straipsnio 2 dalį
(EB 86 straipsnio 2 dalis ir EB 87 straipsnio 1 dalis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Pagalbos schema bendros ekonominės svarbos paslaugai užtikrinti
(EB 86 straipsnio 2 dalis ir EB 87 straipsnio 1 dalis)
9. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Pagrindai, kuriais valstybės pagalbos srityje galima remtis Komisijos sprendimo atžvilgiu
(EB 86, EB 87, EB 88, EB 226 ir EB 230 straipsniai)
10. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Pirminio tyrimo stadija ir ginčo stadija
(EB 88 straipsnio 2 ir 3 dalys; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis)
1. Prejudicinio klausimo kontekste Teisingumo Teismo teikiamas Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimas apsiriboja tik jos reikšmės ir turinio, taip kaip ji turėjo būti suprantama ir taikoma nuo jos priėmimo momento, paaiškinimu. Iš to matyti, kad išaiškinta nuostata gali ir turi būti taikoma net ir teisiniams santykiams, kurie prasidėjo ar atsirado prieš priimant sprendimą. Tik išimtinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismas gali taikydamas Bendrijos teisės sistemai būdingą bendrąjį teisinio saugumo principą apriboti bet kurio suinteresuoto asmens galimybę remtis jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Taigi toks apribojimas gali būti nustatytas tik pačiame sprendime, kuriame pateikiamas prašomas išaiškinimas. Šie argumentai, kylantys iš teismų praktikos, susijusios, be kita ko, su nacionaliniam teismui nustatyta pareiga taikyti Bendrijos teisę, mutatis mutandis taikytini ir Bendrijos institucijoms, kai jos savo ruožtu turi taikyti Bendrijos teisės nuostatas, kurias Teisingumo Teismas išaiškino vėliau.
Iš to matyti, jog kadangi Teisingumo Teismas laiko atžvilgiu neapribojo 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark, C‑280/00 taikymo apimties, iš jo kylantys EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinimo kriterijai, kurių taikymo apimtis ir EB 86 straipsnio 2 dalies kriterijų apimtis didžiąja dalimi sutampa, atsižvelgiant į prasmę ir tikslą, kuriais vadovaujantis jie buvo nustatyti, pritaikius konkrečioms šios bylos aplinkybėms, visiškai taikomi sprendžiant dėl Komisijos sprendimo, kuris buvo priimtas iki šio sprendimo, kuris valstybės pagalba nelaikė valstybės priemonės, būtinos bendros ekonominės svarbos užduočiai apsaugoti, galiojimo.
(žr. 158–160 punktus)
2. Valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti, ką jos laiko bendros ekonominės svarbos paslaugomis. Šią prerogatyvą patvirtina tai, kad Bendrijai nesuteikta speciali kompetencija ir Bendrijos teisėje nėra tikslaus ir išsamaus bendros ekonominės svarbos paslaugos sąvokos apibrėžimo. Iš tikrųjų bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties pobūdžio ir taikymo srities apibrėžimas ypatingose veiklos srityse, kurios nepriklauso Bendrijos kompetencijai EB 5 straipsnio pirmosios pastraipos prasme arba priklauso tik Bendrijos ribotai ar pasidalijamajai kompetencijai pagal minėto straipsnio antrąją pastraipą, iš esmės priklauso valstybėms narėms. Minėtą kompetencijos padalijimą bendrai atskleidžia EB 16 straipsnis, pagal kurį atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp Sąjungos bendrųjų vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir koks yra jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, Bendrija ir valstybės narės pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir šios Sutarties taikymo sritį rūpinasi, kad šios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, padedančiomis joms atlikti savo užduotis. Tačiau valstybės narės teisė apibrėžti bendros ekonominės svarbos paslaugas nėra neribota ir negali būti savo nuožiūra įgyvendinama vien tik siekiant, kad konkrečiam sektoriui nebūtų taikomos konkurencijos taisyklės
Todėl valstybių narių diskrecijos teisės apibrėžti bendros ekonominės svarbos paslaugas įgyvendinimo kontrolė, kurią Bendrijos institucijos įgaliotos vykdyti, apsiriboja tik patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos.
Nors valstybė narė turi didelę diskreciją apibrėžti, ką ji laiko bendros ekonominės svarbos paslauga, nurodydama bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties buvimą ir apsaugos būtinybę, ji privalo užtikrinti, kad pastaroji atitiktų tam tikrus minimalius bendrus kiekvienos bendros ekonominės svarbos paslaugos kriterijus Sutarties prasme ir įrodyti, kad šiuo atveju minėti kriterijai įvykdyti. Kalbama būtent apie viešosios valdžios akto, kuriuo nagrinėjamiems ūkio subjektams pavesta tokia užduotis, buvimą bei šios užduoties visuotinį ir privalomą pobūdį. Atvirkščiai, jei valstybė nepateikia įrodymų apie šių kriterijų įvykdymą ar jų nesilaiko, tai gali būti pripažinta akivaizdžia vertinimo klaida, už kurią Komisija turi skirti sankcijas, jei pati nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Be to, valstybė narė turi nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad nagrinėjama paslauga dėl savo specifinio pobūdžio verta būti pripažinta bendros ekonominės svarbos paslauga ir išskirta iš kitos ekonominės veiklos. Iš tikrųjų be tokio motyvavimo netgi ir nedidelė Bendrijos institucijų kontrolė dėl valstybės narės įgyvendinant savo diskrecijos teisę padarytos akivaizdžios vertinimo klaidos būtų neįmanoma.
(žr. 166–169, 172 punktus)
3. Iš esmės bendros ekonominės svarbos paslaugos teikimui turi būti būdingas bendras arba viešas interesas. Šiuo atžvilgiu bendros ekonominės svarbos paslaugos pirmiausia skiriasi nuo paslaugų, kuriomis tenkinamas privatus interesas, nors pastarasis gali būti daugiau ar mažiau kolektyvinis ar valstybės pripažintas teisėtu ar naudingu. Be to, bendrasis ar viešasis interesas neturi apsiriboti tam tikrų taisyklių nustatymu nagrinėjamoje rinkoje ar valstybės leidimų išdavimu atitinkamų ūkio subjektų prekybos veiklai. Iš tikrųjų vien tai, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas bendrojo intereso sumetimais plačiąja prasme nustato tam tikras leidimų, veiklos ar kontrolės taisykles visiems to sektoriaus ūkio subjektams, iš esmės nereiškia bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties.
Kita vertus, bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties pripažinimas nebūtinai reiškia, kad ūkio subjektui, kuriam pavesta minėta užduotis, suteikiama išimtinė ar speciali teisė ją vykdyti. Iš kartu skaitomų EB 86 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad reikia atriboti, viena vertus, ūkio subjektui suteiktą specialią ar išimtinę teisę ir, kita vertus, bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotį, kuri prireikus susiejama su šia teise. Specialios ar išimtinės teisės suteikimas ūkio subjektui yra tik priemonė, kuri gali būti pateisinta, leidžianti minėtam ūkio subjektui atlikti bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotį. Todėl nėra klaidinga Pranešimo apie bendros ekonominės svarbos paslaugas 14 ir 15 punktais grindžiama išvada, kad bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties pavedimas taip pat gali reikšti daugumai, netgi visiems toje pačioje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, nustatytą įpareigojimą. Tokiu atveju negalima reikalauti, kad kiekvienam ūkio subjektui atskirai, kuriam taikomas šis įpareigojimas, aktu ar individualiu įgaliojimu būtų patikėta minėta užduotis.
(žr. 178–179, 183 punktus)
4. Dėl bendros ekonominės svarbos paslaugos apibūdinimo, iš Bendrijos teisės nematyti, jog nagrinėjama paslauga turi būti visuotinė paslauga siaurąja prasme. Iš tikrųjų visuotinės paslaugos sąvoka Bendrijos teisės prasme nereiškia, kad nagrinėjama paslauga turi tenkinti bendrą visų gyventojų poreikį ar turi būti teikiama visoje teritorijoje. Nors šie požymiai atitinka klasikinės bendros ekonominės svarbos paslaugos rūšį, kuri labiausiai paplitusi valstybėse narėse, tai nereiškia, kad nėra kitų taip pat leidžiamų bendros ekonominės svarbos paslaugos rūšių, kurias įgyvendindamos savo diskrecijos teisę valstybės narės teisėtai gali pasirinkti. Todėl ta aplinkybė, kad nagrinėjamų bendros ekonominės svarbos paslaugos įpareigojimų taikymo sritis teritorijos atžvilgiu ir materialioji taikymo sritis tik ribota ar kad atitinkamomis paslaugomis naudojasi tik santykinai ribota naudotojų grupė, nebūtinai paneigia visuotinį bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties pobūdį Bendrijos teisės prasme. Be to, visuotinumo kriterijus nereikalauja, kad nagrinėjama paslauga būtų nemokama ar kad būtų teikiama neatsižvelgiant į ekonominį pelningumą, ir ta aplinkybė, kad teikiamos paslaugų kainos nėra reglamentuotos ir nenustatyti jų maksimalūs dydžiai, taip pat nesusijusi su jų visuotiniu pobūdžiu. Iš tikrųjų tai, kad tam tikri potencialūs naudotojai neturi reikalingų finansinių išteklių, kad galėtų pasinaudoti paslauga, nepaneigia jos visuotinio pobūdžio, jei paslauga visiems klientams teikiama taikant vienodą tarifą ir nediskriminuojant bei yra panašios kokybės
Nagrinėjamos paslaugos privalomas pobūdis yra esminė bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties egzistavimo sąlyga Bendrijos teisės prasme. Šis privalomas pobūdis turi būti suprantamas taip, kad ūkio subjektai, kuriems viešosios valdžios institucijų aktu patikėta bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotis, iš esmės rinkoje privalo teikti nagrinėjamą paslaugą laikydamiesi bendros ekonominės svarbos paslaugos įpareigojimų, kurie reglamentuoja minėtos paslaugos teikimą. Ūkio subjekto, kuriam patikėta tokia užduotis, požiūriu šis privalomas pobūdis, kuris pats savaime prieštarauja prekybos laisvei ir laisvos konkurencijos principui, be kita ko, ir, visų pirma, jei suteikiama išimtinė ar speciali teisė, gali reikšti pareigą vykdyti tam tikrą prekybos veiklą neatsižvelgiant į su ja susijusias sąnaudas. Tokiu atveju šis įpareigojimas yra atlyginimas už bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties ir rinkos padėties, kurią su ja susieja aktas, kuriuo patikėta ši užduotis, apsaugą. Nesant išimtinės ar specialios teisės tokios užduoties privalomas pobūdis gali pasireikšti viešosios valdžios institucijų akte numatytu nagrinėjamo ūkio subjekto įpareigojimu teikti tam tikras paslaugas kiekvienam piliečiui, kuris dėl to kreipiasi.
Vis dėlto privalomas bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties pobūdis nesuponuoja, kad viešosios valdžios institucijos atitinkamam ūkio subjektui nustato įpareigojimą teikti iš anksto aiškiai nustatyto turinio paslaugas. Iš tikrųjų privalomas šios užduoties pobūdis nereiškia, kad ūkio subjektui rinkoje nepalikta tam tikra laisvė, įskaitant jo numatomų teikti paslaugų turinį ir kainos nustatymą. Šiomis aplinkybėmis užtikrinama minimali ūkio subjektų veiksmų laisvė ir todėl su nagrinėjamų paslaugų kokybe ir turiniu susijusi konkurencija, o tai Bendrijos interesų sumetimais riboja konkurencijos ribojimo apimtį, kuri paprastai kyla iš bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties nustatymo, nors ji nedaro poveikio pastarosios tikslams.
Iš to matyti, kad jei nesuteikiama išimtinė ar speciali teisė tam, kad paslauga būtų laikoma privalomo pobūdžio, pakanka, kad ūkio subjektui, kuriam pavesta tokia užduotis, būtų nustatytas įpareigojimas minėtą paslaugą teikti kiekvienam naudotojui, kuris dėl to kreipiasi. Kitaip tariant, privalomas paslaugos pobūdis ir todėl bendros ekonominės svarbos paslaugos pareigos buvimas nustatomi tada, kai paslaugos teikėjas pagal nusistovėjusias sąlygas privalo sudaryti sutartį negalėdamas neigiamai atsakyti kitai sutarties šaliai. Pastaroji aplinkybė leidžia atskirti su bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotimi susijusią paslaugą nuo bet kurios kitos rinkoje teikiamos paslaugos ir todėl nuo bet kurios kitos visiškai laisvai vykdomos veiklos.
(žr. 186–190, 202–203 punktus)
5. Kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama bendros ekonominės svarbos paslaugos kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto. Tačiau ši sąlyga nedraudžia nacionalinių teisės aktų leidėjui nacionalinėms institucijoms palikti tam tikrą vertinimo teisę. Atvirkščiai, valstybė narė turi plačią diskreciją vertinti ne tik apibrėždama bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotį, bet taip pat ir nustatydama kompensaciją už sąnaudas, kuri priklauso nuo sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimo. Beje, taip yra būtent dėl to, kad minėtam nustatymui taikoma tik ribota Bendrijos institucijų kontrolė, dėl kurios ši sąlyga reikalauja, jog minėtos institucijos galėtų patikrinti objektyvių ir skaidrių kriterijų buvimą, o šie kriterijai turi būti apibrėžti taip, kad valstybei narei būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti bendros ekonominės svarbos paslaugos sąvoka. Šiuo atžvilgiu vien tik apskaičiavimui taikomų ekonominių ir matematinių formulių sudėtingumas nedaro poveikio atitinkamų kriterijų tikslumui ir aiškumui.
Tiek Komisijos, tiek Pirmosios instancijos teismo atliekamos bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties kompensacijos būtinumo ir proporcingumo kontrolės ribos neišvengiamai yra ribotos. Viena vertus, atsižvelgiant į valstybės narės diskreciją apibrėžti tokios užduoties ir jos įgyvendinimo sąlygas, įskaitant įvertinti dėl jos vykdymo turėtas papildomas išlaidas, kurios priklauso nuo sudėtingų ekonominių aplinkybių, Komisijos kontrolė, kurią šiuo atžvilgiu ji įgaliota vykdyti, apsiriboja tik patikrinimu, ar nepadaryta akivaizdi klaida. Kita vertus, iš to matyti, kad šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismo atliekama Komisijos vertinimo kontrolė negali peržengti tų pačių ribų, todėl Pirmosios instancijos teismas tik nagrinėja, ar Komisija teisingai konstatavo, kad yra akivaizdi valstybės narės padaryta klaida arba atmetė tokios klaidos buvimą.
Be to, minėta kontrolė reikalauja, kad Bendrijos teismas nustatytų, ar ieškovės pateiktų įrodymų pakanka tam, kad ginčijamame sprendime esantis pateiktų sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimas pasirodytų neįtikinamas. Išskyrus minėtą įtikinamumo vertinimą, Pirmosios instancijos teismas negali pakeisti minėto sprendimo autoriaus atlikto atitinkamų sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimo savuoju vertinimu. Šiame kontekste Pirmosios instancijos teismo kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar Komisija laikėsi proceso ir motyvavimo taisyklių, ar faktai iš esmės teisingi, ar nėra teisės klaidos, akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais.
Be to, konkrečiau kalbant apie kompensacijos už bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties, kaip ji apibrėžta visuotinio taikymo akte, vykdymo proporcingumą, minėta kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar numatyta kompensacija būtina, kad nagrinėjama ši užduotis galėtų būti atlikta ekonomiškai priimtinomis sąlygomis arba, atvirkščiai, ar nagrinėjama priemonė yra akivaizdžiai netinkama, palyginti su siekiamu tikslu.
(žr. 209, 214, 217, 220–222 punktus)
6. Tiek Komisijai, tiek Pirmosios instancijos teismui atliekant neišvengiamai ribotą bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties kompensacijos būtinumo ir proporcingumo kontrolę, negali būti ginčijamas nei kompensavimo sistemos siekiamų tikslų pagrįstumas, nei nuostatų, kurios reglamentuoja jos veikimą, galiojimas valstybės narės privataus sveikatos draudimo rinkoje, kur draudikai, kaip bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties, turi laikytis atviros narystės, draudimo visam gyvenimui ir minimalių išmokų visiems apdraustiesiems reikalavimų, neatsižvelgiant į amžių, lytį ar sveikatos būklę, ir iš esmės numatant, kad, viena vertus, draudikai, kurių rizikos profilis palankesnis nei vidutinis rinkos rizikos profilis, moka mokestį ir, antra vertus, atitinkamą mokestis mokamas tiems draudikams, kurių rizikos profilis nepalankesnis nei vidutinis rinkos rizikos profilis. Nors šia kompensacija siekiama ne kompensuoti galimas su konkrečiu paslaugų teikimu susijusias išlaidas ar papildomas išlaidas, o tik suvienodinti papildomą naštą, kuri laikoma atsiradusia dėl neigiamo rizikos profilio skirtumo, palyginti su vidutiniu rinkos rizikos profiliu, šios išlaidos sudaro papildomas sąnaudas, kurias draudikas turi rinkoje, kurioje nustatyta atvira narystė ir vienodi tarifai, dėl savo įsipareigojimo drausti didelės rizikos grupei priskiriamus asmenis draudimo įmokų sumos nenustatant pagal apdraustąją riziką.
Kadangi tokios sistemos veikimas iš esmės skiriasi nuo kompensavimo sistemos, nagrinėtos 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark, C‑280/00, veikimo, jis negali tiksliai atitikti šiame sprendime nustatytos trečiosios sąlygos, kuri reikalauja, kad būtų galimybė nustatyti dėl bendros ekonominės svarbos paslaugos įpareigojimo vykdymo turėtas išlaidas. Tačiau šia kompensacija besinaudojančių draudikų papildomų išlaidų apskaičiavimas lyginant faktinį rizikos profilį ir vidutinį rinkos rizikos profilį, atsižvelgiant į visų draudikų išmokėtas sumas atitinka minėtos sąlygos tikslą ir prasmę, kiek kompensacijos apskaičiavimas grindžiamas konkrečiomis objektyviomis aplinkybėmis, kurias galima aiškiai nustatyti ir kontroliuoti. Kadangi tokia kompensacija nesiekiama kompensuoti su bendros ekonominės svarbos paslaugų užduoties vykdymu tiesiogiai susijusių išlaidų, o tai atitiktų sprendime Altmark nustatytoje trečiojoje sąlygoje konkrečiai numatytą situaciją, tam, kad būtų nustatytos dėl minėtos paslaugos teikimo turėtos konkrečios papildomos išlaidos, nereikia atsižvelgti ir pajamas, gautas iš minėtų paslaugų, nes griežtai taikant nurodytą sąlygą, kuri susijusi su kitokia kompensavimo forma, nebūtų atsižvelgta į nagrinėjamos kompensavimo sistemos veikimo savitumą. Iš tikrųjų, nei šios sąlygos tikslas, nei prasmė nereikalauja atsižvelgti į pajamas kompensavimo sistemoje, kuri veikia nepriklausomai nuo jų.
Atsižvelgiant į, viena vertus, nurodytos kompensavimo sistemos neutralumą draudikų pajamų ir pelno atžvilgiu ir, antra vertus, į minėtų draudikų papildomų išlaidų, susijusių su neigiamu rizikos profiliu, specifiškumą, sprendime Altmark nustatyta ketvirtoji sąlyga, kiek ji, tuo atveju, kai bendros ekonominės svarbos užduotis įmonei suteikiama nenaudojant viešojo pirkimo procedūros, nustato tiesiogiai su paslaugų teikimu susijusių sąnaudų ir pajamų palyginimą, taip pat neturi būti taikoma griežtai, nors Komisija vis dėlto turi įsitikinti, kad numatyta kompensacija neapima galimybės kompensuoti sąnaudas, kurios gali atsirasti dėl draudikų veiksmingumo stokos.
(žr. 229, 235–238, 241, 246, 249 punktus)
7. Nei iš susijusių teisės aktų, nei iš teismų praktikos nedarytina išvada, kad bendrai taikant EB 87 straipsnį ir EB 86 straipsnio 2 dalį priimtų sprendimų rezoliucinės dalies formuluotė būtinai privalo atitikti konkrečius reikalavimus. Beje, vertinant faktinę teisės akto, kurio rezoliucinė dalis neatskiriama nuo motyvų, taikymo sritį, prireikus ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į akto priėmimo motyvus. Todėl, nors atrodo pageidautina, kad siekdama aiškumo ir teisinio saugumo Komisija ginčijamo akto rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodytų taikomas Sutarties nuostatas, toks nenurodymas nėra teisės klaida, jei bendrai skaitomos akto motyvuojamoji dalis ir rezoliucinė dalis minėtas nuostatas leidžia tiksliai nustatyti.
(žr. 260 punktą)
8. Kalbant apie bendrąją pagalbos sistemą, t. y. visuotinio taikymo nuostatų visuma grindžiamą sistemą, kurios taikymą iki tam tikro lygio iš anksto nustato objektyvūs ir skaidrūs kriterijai, nors visos detalės, kuriomis siekiama užtikrinti bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties apsaugą, negali būti numatytos, kontrolė, kurią patikėta vykdyti Komisijai bendrai remiantis EB 87 straipsniu ir EB 86 straipsnio 2 ir 3 dalimis, ir, be kita ko, sistemos, apie kurią pranešta, būtinumo kontrolė, neišvengiamai apsiriboja patikrinimu, ar, pirma, minėta sistema grindžiama akivaizdžiai klaidingomis ekonominėmis ir faktinėmis prielaidomis ir, antra, ar minėta sistema akivaizdžiai netinkama nustatytiems tikslams pasiekti.
Būtent šiame kontekste Pirmosios instancijos teismas turi, be kita ko, nagrinėti, ar Komisijos vertinimas šiuo atžvilgiu pakankamai įtikinamas nagrinėjamos sistemos būtinumui įrodyti. Vykdant minėtą kontrolę visų pirma reikia išnagrinėti, pirma, ar valstybės narės nurodyti rinkos veikimo sutrikimai siekiant pateisinti nagrinėjamos bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties nustatymą ir apsaugą buvo pakankamai įtikinami ir, antra, įvertinti, ar Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad tokia sistema atsižvelgiant į jos pobūdį buvo būtina ir tinkama nurodytoms problemoms spręsti. Po to, Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju Komisijos vertinimas minėtais dviem klausimais yra pagrįstas atsižvelgiant į nagrinėjamos rinkos esamas sąlygas ir galimą jos raidą, kaip jos buvo suvokiamos ginčijamo sprendimo priėmimo metu, remiantis visa informacija, kurią Komisija turėjo ar pagrįstai privalėjo turėti.
Kalbant, be kita ko, apie kontrolės, kurią vykdo Komisija, apimtį, pastaroji negali pakeisti valstybės narės, kuri įgyvendina plačią savo diskreciją. Taigi, tikrindama būtinumą Komisija, remdamasi turima informacija, neįgaliota tikrinti, ar, pirma, iš tikrųjų galima tam tikra rinkos raida ir, antra, ar dėl to sistemoje, apie kurią pranešta, numatytų reguliavimo priemonių taikymas konkrečiu metu bus būtinas nagrinėjamos bendros ekonominės svarbos paslaugos užduoties vykdymui užtikrinti. Iš tikrųjų būtinumo kontrolė nereikalauja, kad Komisija įsitikintų, kad valstybė narė, atsižvelgiant į esamas ar būsimas rinkos sąlygas, negali atsisakyti priemonių, apie kurias pranešta, o tik apsiriboja išsiaiškinimu, ar įgyvendindama didelę diskreciją valstybė narė nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, susijusios su užtikrinimu, kad bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotis būtų vykdoma ekonomiškai priimtinomis sąlygomis.
Galiausiai, jei Komisijos vykdoma kontrolė yra ribota, į šią aplinkybę taip pat reikia atsižvelgti ir Bendrijos teismo vykdomos Komisijos vertinimo kontrolės atveju. Pirmosios instancijos teismo kontrolė juo labiau yra ribota, nes Komisijos vertinimas susijęs su sudėtingomis ekonominėmis aplinkybėmis. Pirmiausia tai taikoma proporcingumo principo pagrindu vykdomai kontrolei visų pirma, kai ginčijamas aktas susijęs su visuotinai taikomomis valstybės priemonėmis. Iš tikrųjų minėta Pirmosios instancijos teismo kontrolė turi apsiriboti tik patikrinimu, ar minėtos priemonės yra akivaizdžiai netinkamos siekiamam tikslui.
(žr. 265–269 punktus)
9. Pareiškęs ieškinį dėl Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo, ieškovas negali remtis pagrindais, grindžiamais Bendrijos teisės nuostatomis, nesusijusiomis su EB 87 straipsniu ir EB 88 straipsniu, prireikus skaitomais kartu su EB 86 straipsniu. Iš tikrųjų Komisijos pareiga priimti galutinę poziciją procese dėl valstybės pagalbos dėl kitų Bendrijos teisės nuostatų pažeidimo egzistavimo ar jo nebuvimo prieštarautų, pirma, procesinėms taisyklėms ir garantijoms (iš dalies labai skirtingoms ir sukeliančioms skirtingų teisinių pasekmių), kurios specialiai numatytos minėtų nuostatų taikymo kontrolei ir, antra, administracinės procedūros ir teisių gynimo priemonių savarankiškumo principui. Be to, netgi kalbant apie ieškinį dėl sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo, atsižvelgiant į šiame kontekste Komisijos turimą diskreciją, privatus asmuo negali pareikšti ieškinio dėl procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo nepradėjimo pagal EB 226 straipsnį arba dėl Komisijos nepriimtos pozicijos, susijusios su galimu valstybės narės Sutarties nuostatų pažeidimu.
Šios išvados negalima pagrįstai ginčyti remiantis teismų praktika, pagal kurią iš bendros Sutarties struktūros matyti, kad EB 88 straipsnyje numatytos procedūros rezultatas niekada negali prieštarauti konkrečioms Sutarties nuostatoms, nes Komisija turi atlikti vertinimą atsižvelgdama į atitinkamas nuostatas, konkrečiai kalbant, nesusijusias su pagalbos teise, tik tada, kai tam tikri nagrinėjamos pagalbos aspektai yra taip glaudžiai susiję su pagalbos dalyku, kad galimas jų neatitikimas minėtoms nuostatoms neišvengiamai darytų poveikį šios pagalbos suderinamumui su bendrąja rinka.
Be to, pagal EB 88 straipsnį pagalbos srityje Komisijai suteikta diskrecija jai neleidžia valstybėms narėms suteikti teisę nukrypti nuo kitų Bendrijos teisės nuostatų, išskyrus susijusias su EB 87 straipsnio 1 dalies taikymu. Iš to matyti, pirma, kad procedūroje pagalbos srityje Komisija negali priimti galutinės pozicijos dėl kitų Bendrijos teisės nuostatų, kurių kontrolei taikoma kita procedūros sistema, laikymosi, ir, antra, kad galutinės ir teisiškai privalomos Komisijos pozicijos priėmimas turi apsiriboti tik pagalbos aspektais ir tik juos galima ginčyti, skirtingai nei su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis susijusių aspektų atveju, kurie nėra būtini sprendimo rezoliucinei daliai pagrįsti. Iš to akivaizdžiai matyti, kad nuostatų, išskyrus susijusias su pagalbos teise, visiškas nepaminėjimas pagal EB 87 ir EB 88 straipsnius ir, prireikus, pagal EB 86 straipsnio 2 dalį priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje ir motyvuose nedaro neigiamo poveikio privačiam asmeniui ir nesuteikia jam teisės pareikšti ieškinį.
Galiausiai EB 86 straipsnio 2 dalies in fine formuluotė nepaneigia minėto vertinimo. Pirma, poveikio prekybai, kuris prieštarauja Bendrijos interesams, kriterijus nereiškia Komisijos pareigos galutinai ir išsamiai patikrinti, ar valstybės priemonės, apie kurias pranešta, pažeidžia kitas Bendrijos teisės nuostatas, nes, antra, dėl to netektų veiksmingumo EB 86 straipsnio 2 dalis, kaip nuo Sutarties taisyklių leidžianti nukrypti nuostata. Iš tikrųjų tokia leidžianti nukrypti nuostata niekada neturėtų poveikio, jei jos taikymas tuo pačiu metu turėtų užtikrinti visišką taisyklių, nuo kurių ji leidžia nukrypti, laikymąsi.
(žr. 313–316, 318–319 punktus)
10. EB 88 straipsnio 2 dalies procedūra yra privaloma, jei Komisija susiduria su rimtais sunkumais vertindama, ar pagalba yra suderinama su bendrąja rinka. Taigi Komisija, priimdama valstybės priemonei palankų sprendimą, 88 straipsnio 3 dalies pradiniu etapu gali apsiriboti, tik jei po pirminio tyrimo yra įsitikinusi, kad ši priemonė nėra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme arba, jei tai laikoma pagalba, kad ji yra suderinama su bendrąja rinka. Tačiau jei po pirminio tyrimo Komisijos įsitikinimas yra kitoks arba jei ji neįveikia visų kilusių sunkumų vertinant atitinkamos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka, ji privalo surinkti visas būtinas nuomones ir tuo klausimu pradėti EB 88 straipsnio 2 dalies procedūrą.
Laikytis šios pareigos pradėti oficialią tyrimo procedūrą būtina, be kita ko, tada, kai Komisija, atitinkamos valstybės narės pateiktos informacijos pagrindu atlikusi pakankamą ginčijamos valstybės pagalbos tyrimą, vis dar turi abejonių dėl valstybės pagalbos požymių EB 87 straipsnio 1 dalies prasme egzistavimo, taip pat dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka.
(žr. 329–330 punktus)