Language of document : ECLI:EU:C:2023:173

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. kovo 9 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Aplinkos oro kokybė – Direktyva 2008/50/EB – 13 ir 23 straipsniai – Žmonių sveikatos apsaugos ribinės vertės – Viršijimas – Oro kokybės planas – Direktyva 2010/75/ES – Taršos prevencija ir mažinimas – Leidimo eksploatuoti šiluminę elektrinę atnaujinimas – Išmetamųjų teršalų ribinės vertės – 15 straipsnio 4 dalis – Prašymas leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, pagal kurią nustatomos ne tokios griežtos išmetamųjų teršalų ribinės vertės – Didelė tarša – 18 straipsnis – Aplinkos kokybės normų laikymasis – Kompetentingos institucijos pareigos“

Byloje C-375/21

Dėl Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas, Bulgarija) 2021 m. birželio 1 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. birželio 17 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Sdruzhenie „Za Zemiata – dostap do pravosadie“,

„Тhe Green Тank – grazhdansko sdruzhenie s nestopanska tsel“ – Graikijos Respublika,

NS

prieš

Izpalnitelen director na Izpalnitelna agentsia po okolna sreda,

TETS Maritsa iztok 2“ EAD,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai M. L. Arastey Sahún, F. Biltgen, N. Wahl (pranešėjas) ir J. Passer,

generalinis advokatas J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Sdruzhenie „Za Zemyata – dostap do pravosadie“, atstovaujamos advokati A. M. Kodzhabashev, R. I. Stoilova ir solisitor F. Logue,

–        „TETS Maritsa iztok 2“ EAD, atstovaujamos Z. D. Dinchev,

–        Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Mitova ir L. Zaharieva,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. G. Palatiello,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos V. Bozhilova, M. Noll-Ehlers ir C. Valero,

susipažinęs su 2022 m. rugsėjo 22 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 4 straipsnio 3 dalies, 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (OL L 152, 2008, p. 1) 13 ir 23 straipsnių ir 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamųjų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) (OL L 334, 2010, p. 17) 15 straipsnio 4 dalies ir 18 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bulgarijos asociacijos Sdruzhenie „Za Zemyata – dostap do pravosadie“, Graikijos pilietinės visuomenės ne pelno asociacijos „The Green Tank – grazhdansko sdruzhenie s nestopanska tsel“ – Graikijos Respublika ir Graikijos piliečio NS ginčą su Izpalnitelna agentsya po okolna sreda (Aplinkos apsaugos vykdomoji įstaiga, Bulgarija) vykdomuoju direktoriumi (toliau – vykdomasis direktorius) ir šiluminės elektrinės eksploatuotoju „TETS Maritsa Iztok 2“ EAD dėl Bulgarijos šiluminei elektrinei „TETS Maritsa iztok 2“ suteikto leidimo eksploatuoti kurą deginančio elektros energijos ir vandenilio gamybos įrenginius bei inertinių atliekų,  statybinių atliekų, pavojingų ir nepavojingų atliekų sąvartynus atnaujinimo vykdomojo direktoriaus sprendimu.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2008/50

3        Direktyvos 2008/50 18 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Toms zonoms ir aglomeracijoms, kuriose teršalų koncentracija aplinkos ore viršija atitinkamas oro kokybės siektinas vertes ar ribines vertes, prireikus pridėjus laikinus leistinus nukrypimo dydžius, turėtų būti parengti oro kokybės planai. Oro teršalus išskiria daug skirtingų šaltinių ir veiklos rūšių. Siekiant užtikrinti skirtingų politikos krypčių nuoseklumą, tokie oro kokybės planai, jei įmanoma, turėtų būti suderinti ir integruoti į planus bei programas, parengtas pagal 2001 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/80/EB dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą iš didelių kurą deginančių įrenginių, kiekio apribojimo [(OL L 309, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 299)], [2001 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą] 2001/81/EB [dėl tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinių ribų (OL L 309, 2001, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 320)] ir 2002 m. birželio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/49/EB dėl aplinkos triukšmo įvertinimo ir valdymo [(OL L 189, 2002, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 101)]. Bus visiškai atsižvelgta į šioje direktyvoje numatytus aplinkos oro kokybės tikslus, kai leidimai pramoninei veiklai yra suteikiami pagal 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės [(OL L 24, 2008, p. 8)].“

4        Direktyvos 2008/50 1 straipsnyje „Dalykas“ numatyta:

„Ši direktyva nustato priemones, kuriomis siekiama:

1)      suformuluoti ir nustatyti aplinkos oro kokybės tikslus, skirtus išvengti, užkirsti kelią arba sumažinti žalingą poveikį žmonių sveikatai ir visai aplinkai;

<…>“

5        Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

5)      „ribinė vertė“: taršos lygis, nustatomas remiantis mokslo žiniomis, siekiant išvengti, užkirsti kelią arba sumažinti kenksmingą poveikį žmonių sveikatai ir (arba) visai aplinkai, kuris turi būti pasiektas per tam tikrą laikotarpį, o pasiekus neturi būti viršijamas;

<…>

9)      „siektina vertė“: taršos lygis, nustatytas siekiant išvengti, užkirsti kelią arba sumažinti kenksmingą poveikį žmonių sveikatai ir (arba) visai aplinkai, kuris turi būti pasiektas, jei įmanoma, per nustatytą laikotarpį;

<…>“

6        Minėtos direktyvos 13 straipsnio „Ribinės vertės ir pavojaus slenksčiai žmonių sveikatai apsaugoti“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad visose jų zonose ir aglomeracijose sieros dioksido, KD10, švino ir anglies monoksido lygiai aplinkos ore neviršytų XI priede nustatytų ribinių verčių.

XI priede nustatytos azoto dioksido ir benzeno ribinės vertės negali būti viršijamos nuo tame priede nustatytų datų.

Šių reikalavimų laikymasis vertinamas pagal III priedą.

XI priede nustatyti leistini nukrypimo dydžiai taikomi pagal 22 straipsnio 3 dalį ir 23 straipsnio 1 dalį.“

7        Direktyvos 23 straipsnio „Oro kokybės planai“ 1 dalyje numatyta:

„Kai tam tikrose zonose arba aglomeracijose teršalų lygis aplinkos ore kiekvienu atveju viršija ribinę arba siektiną vertę bei atitinkamą leistiną nukrypimo dydį, valstybės narės užtikrina, kad toms zonoms ir aglomeracijoms būtų parengti oro kokybės planai, kad būtų pasiektos atitinkamos XI ir XIV prieduose nustatytos ribinės vertės arba siektinos vertės.

Jeigu viršijamos tos ribinės vertės, kurių pasiekimo terminas jau baigėsi, oro kokybės planuose išdėstomos atitinkamos priemonės, kad šios vertės būtų viršijamos kuo trumpesnį laikotarpį. <…>

<…>“

 Direktyva 2010/75

8        Direktyvos 2010/75 3 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

2.      tarša – žmonių veiklos sukeliamas tiesioginis arba netiesioginis medžiagų, virpesių, šilumos arba triukšmo skleidimas ore, vandenyje ar žemėje, galintis pakenkti žmonių sveikatai arba aplinkos kokybei, darantis žalą materialiajam turtui, žalojantis gamtą ir trukdantis teisėtai ja naudotis;

<…>

6.      aplinkos kokybės norma – Sąjungos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kuriuos konkrečiu laikotarpiu turi atitikti tam tikra aplinka arba konkreti jos dalis, visuma;

<…>“

9        Minėtos direktyvos 14 straipsnyje „Leidimo sąlygos“ numatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad į leidimą būtų įtraukiamos visos priemonės, reikalingos įvykdyti 11 ir 18 straipsnių reikalavimus.

<…>

2.      Taikant 1 dalies a punktą, išmetamų teršalų ribinės vertės gali būti papildytos arba pakeičiamos lygiaverčiais parametrais arba techninėmis priemonėmis užtikrinant lygiavertį aplinkos apsaugos lygį.

<…>

4.      Nedarant poveikio 18 straipsnio taikymui, kompetentinga institucija gali nustatyti griežtesnes leidimo sąlygas nei tos, kurias galima užtikrinti naudojant GPGB išvadose aprašytus geriausius prieinamus gamybos būdus [GPGB]. Valstybės narės gali nustatyti taisykles, pagal kurias kompetentinga institucija gali nustatyti tokias griežtesnes sąlygas.

<…>“

10      Minėtos direktyvos 15 straipsnyje „Išmetamų teršalų ribinės vertės, lygiaverčiai parametrai ir techninės priemonės“ nustatyta:

„1.      Išmetamų teršalų ribinės vertės taikomos toje vietoje, kurioje teršalai išmetami iš įrenginio, ir nustatant tas vertes į jų sklaidą iki tos vietos neatsižvelgiama.

<…>

2.      Nedarant poveikio 18 straipsnio taikymui, išmetamų teršalų ribinės vertės ir lygiaverčiai parametrai bei techninės priemonės, nurodyti 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse, grindžiami [GPGB], nenustatant kokio nors vieno būdo ar konkrečios technologijos.

3.      Kompetentinga institucija nustato išmetamų teršalų ribines vertes, kuriomis užtikrinama, kad įprastinėmis eksploatacijos sąlygomis išmetamas teršalų kiekis neviršytų išmetamų teršalų kiekio, susijusio su 13 straipsnio 5 dalyje nurodytuose sprendimuose dėl GPGB išvadų nustatytų [GPGB] taikymu, vienu iš šių būdų:

a)      nustatydama išmetamų teršalų ribines vertes, neviršijančias išmetamų teršalų kiekio, susijusio su [GPGB] taikymu. Tų išmetamų teršalų ribinės vertės išraiškos nustatomos tam pačiam arba trumpesniam laikotarpiui ir tomis pačiomis nustatytomis sąlygomis, kaip ir išmetamų teršalų kiekių, susijusių su [GPGB] taikymu, atveju; arba

b)      nustatydama kitas nei a punkte nurodytas išmetamų teršalų ribines vertes – dydžius, laikotarpius ir nustatytas sąlygas.

Kai taikomas b punktas, kompetentinga institucija bent kartą per metus įvertina teršalų išmetimo stebėsenos rezultatus, kad užtikrintų, jog įprastinėmis eksploatacijos sąlygomis išmetamų teršalų kiekis neviršytų išmetamų teršalų kiekių, susijusių su [GPGB] taikymu.

4.      Nukrypdama nuo 3 dalies ir nepažeisdama 18 straipsnio, kompetentinga institucija ypatingais atvejais gali nustatyti ne tokias griežtas išmetamų teršalų ribines vertes. Tokia išimtis gali būti taikoma tik tais atvejais, kai vertinimas patvirtina, kad dėl išmetamų teršalų lygių, susijusių su [GPGB], kaip aprašyta GPGB išvadose, būtų patiriamos neproporcingai didelės, palyginti su aplinkai teikiama nauda, sąnaudos, susijusios su:

a)      atitinkamo įrenginio geografinės padėties ir vietos aplinkos sąlygomis; arba

b)      atitinkamo įrenginio techninėmis savybėmis.

Kompetentinga institucija leidimo sąlygų priede pateikia pirmos pastraipos taikymo motyvus, įskaitant, vertinimo rezultatus ir nustatytų sąlygų pagrindimą.

Tačiau pagal pirmą pastraipą nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės neturi viršyti šios direktyvos prieduose nustatytų išmetamų teršalų ribinių verčių, kai taikoma.

Kompetentinga institucija bet kuriuo atveju turi užtikrinti, kad nebūtų didelės taršos ir kad būtų pasiektas aukštas [visos] aplinkos apsaugos lygis.

<…>

Kompetentinga institucija pakartotinai įvertina pirmos pastraipos taikymą persvarstydama leidimo sąlygas pagal 21 straipsnį.

<…>“

11      Tos direktyvos 18 straipsnyje „Aplinkos kokybės normos“ nustatyta:

„Jeigu aplinkos kokybės normo[mi]s reikalaujama griežtesnių sąlygų nei tos, kurios įvykdomos taikant [GPGB], leidime numatomos papildomos priemonės, nedarant poveikio kitų priemonių, kurių galima imtis aplinkos kokybės normoms įvykdyti, taikymui.“

12      Direktyvos (ES) 2010/75 31 straipsnyje „Nusierinimo laipsnis“ nustatyta:

„1.      Kurą deginantiems įrenginiams, kuriuose naudojamas vietinis kietasis kuras ir kurie dėl šio kuro savybių negali laikytis 30 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų išmetamo sieros dioksido ribinių verčių, valstybės narės gali vietoj jų pagal V priedo 6 dalyje išdėstytas reikalavimų laikymosi taisykles ir kompetentingai institucijai iš anksto patvirtinus 72 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytą techninę ataskaitą taikyti to priedo 5 dalyje nustatytus mažiausius nusierinimo laipsnius.

2. Vietinį kietąjį kurą naudojantiems kurą deginantiems įrenginiams, kuriuose bendrai deginamos atliekos, ir kurie negali atitikti Cproc verčių, taikomų sieros dioksidui ir nurodytų VI priedo 4 dalies 3.1 ir 3.2 punktuose, dėl vietinio kietojo kuro savybių, valstybės narės gali taikyti V priedo 5 dalyje nustatytus mažiausius nusierinimo laipsnius, laikydamosi to priedo 6 dalyje nustatytų taisyklių. Jei valstybės narės nusprendžia taikyti šią pastraipą, Catliekos, kaip nurodyta VI priedo 4 dalies 1 punkte, turi būti 0 mg/Nm3. Jei valstybės narės nusprendžia taikyti šią pastraipą, Catliekos, kaip nurodyta VI priedo 4 dalies 1 punkte, turi būti 0 mg/Nm3.

3.      Komisija, visų pirma atsižvelgdama į [GPGB] ir į teigiamą poveikį sumažinus išmetamą sieros dioksido kiekį, ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 31 d. peržiūri galimybę taikyti V priedo 5 dalyje nustatytus mažiausius nusierinimo laipsnius.“

 Komisijos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2017/1442

13      2017 m. liepos 31 d. Komisijos įgyvendinimo sprendime (ES) 2017/1442, kuriame pagal Direktyvą 2010/75 dėl pramoninių išmetamų teršalų pateikiamos [GPGB] išvados dėl didelių kurą deginančių įrenginių (OL L 212, 2017, p. 1), nustatomi, be kita ko, sieros dioksido išmetamųjų teršalų lygiai, susiję su GPGB taikymu.

 Bulgarijos teisė

 Švaraus aplinkos oro įstatymas

14      Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 1996 m. gegužės 28 d. Zakon za chistota na atmosferniya vazduh (Švaraus aplinkos oro įstatymas (DV, Nr. 45, 1996 m. gegužės 28 d.) (toliau – Švaraus aplinkos oro įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„(1)      Aplinkos ir vandenų ministras kartu su sveikatos ministru priima dekretus, kuriais nustatomi kenksmingų medžiagų (teršalų) aplinkos ore ir kenksmingų medžiagų (teršalų) šalutinio poveikio ribinės vertės.“

15      Švaraus aplinkos oro įstatymo I skirsnio „Stacionariųjų šaltinių išmetamieji teršalai“, esančio jo 3 skyriuje „Išmetamųjų teršalų apribojimas“, 9 straipsnis suformuluotas taip:

„(1)      Aplinkos ir vandenų ministras kartu su suinteresuotais ministrais bendrai priima dekretus, nustatančius įrenginių ir vykdant veiklą, kurie yra stacionarieji išmetamųjų teršalų šaltiniai, išmetamų kenksmingų medžiagų (teršalų) aplinkos ore ribines vertes.

(2)      Išmetamųjų teršalų ribinės vertės parengiamos siekiant užtikrinti aplinkos oro kokybę, atitinkančią 6 straipsnyje nurodytas kenksmingų medžiagų (teršalų) ribines vertes.

(3)      Išmetamųjų teršalų ribinės vertės yra privalomos visiems įrenginiams ir vykdomai veiklai, išskyrus 3 straipsnio 2 dalyje ir 10a straipsnyje nurodytus atvejus.

(4)      Išmetamųjų teršalų ribinės vertės apibrėžiamos remiantis:

1)      Europos Komisijos sprendimu priimtomis išvadomis dėl [GPGB], kaip tai suprantama pagal pagrindinei bylai taikomos redakcijos Zakon za opazvane na okolnata sreda [Aplinkos apsaugos įstatymas) (DV, Nr. 91, 2002 m. rugsėjo 25 d., toliau – Aplinkos apsaugos įstatymas] 42c punktą;

2)      naujausia technikos ir technologijų pažanga, mokslo pasiekimais ir praktinio šių pasiekimų naudojimo rezultatais.

(5)      Atsižvelgiant į atitinkamos savivaldybės teritorijoje esančias sąlygas, tam tikrose savivaldybėse, apskrityse ar aglomeracijose gali būti nustatytos griežtesnės įrenginių ir vykdant veiklą išmetamų teršalų ribinės vertės, palyginti su nustatytomis 1 dalyje ir 9a–9d straipsniuose nurodytuose dekretuose.

<…>“

16      Švaraus aplinkos oro įstatymo 27 straipsnyje numatyta:

„(1)      Tuo atveju, kai konkrečioje apskrityje bendras išmetamųjų teršalų kiekis lemia kenksmingų medžiagų (teršalų) aplinkos ore normų ir šalutinio poveikio normų viršijimą, savivaldybių merai parengia ir įgyvendina programas, kuriomis siekiama sumažinti teršalų lygį ir laikytis nustatytų normų, kaip apibrėžta 6 straipsnyje. Programas priima savivaldybių tarybos.

<…>

(4)      Į 1 dalyje nurodytas programas taip pat įeina: tikslai, priemonės, etapai ir terminai, per kuriuos jie turi būti pasiekti; už jų įgyvendinimą atsakingos organizacijos ir institucijos; šį įgyvendinimą užtikrinančios priemonės; vykdymo ataskaitų ir kontrolės sistema; rezultatų vertinimo sistema.

(5)      Tais atvejais, kai vieno ar kelių teršalų lygis viršija nustatytas normas arba pasibaigia šių normų laikymosi laikotarpis, 1 dalyje nurodytose programose turi būti numatytos atitinkamos priemonės, skirtos užtikrinti, kad viršijimo laikotarpis būtų kuo trumpesnis.

(6)      Įgyvendinant 1 dalyje nurodytas programas kiekvienais metais turi sumažėti kenksmingų medžiagų normų ir vidutinių per metus išmetamų teršalų kiekių, kai jie viršija kontrolės punktuose, kurie yra savivaldybės teritorijoje veikiančios nacionalinės aplinkos stebėsenos sistemos dalis, nustatytas normas, viršijimo atvejų.

<…>“

 Aplinkos apsaugos įstatymas

17      Aplinkos apsaugos įstatymo 123 straipsnyje nustatyta:

„(1)      Integruotasis leidimas, kaip jis suprantamas pagal 117 straipsnį, apima:

1)      <…> 8 priede išvardytų medžiagų ir kitų taršiųjų medžiagų, kurias atitinkamas įrenginys gali išmesti dideliais kiekiais, ribines vertes:

a)      apibrėžiant išmetamųjų teršalų ribines vertes, atsižvelgiama į medžiagų savybes ir jų gebėjimą perkelti taršą iš vienos aplinkos vietos į kitą;

b)      išmetamųjų teršalų ribinės vertės gali būti papildytos arba pakeičiamos lygiaverčiais parametrais arba techninėmis priemonėmis užtikrinant lygiavertį aplinkos apsaugos lygį;

<…>

4.      Atitinkamos išmetamųjų teršalų stebėsenos sąlygos:

<…>

(2)      Kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal 120 straipsnio 1 dalį, nustato leidimo sąlygas, atsižvelgdama į išvadas dėl GPGB.

<…>

(11)      <…> Integruotajame leidime kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal 120 straipsnio 1 dalį, prireikus numato papildomas aplinkos kokybės normų, kurios yra griežtesnės už tas, kurias galima pasiekti taikant GPGB, laikymosi priemones. Tai nedaro įtakos priemonių, numatytų siekiant atitikties su kitomis aplinkos kokybės normomis, poveikiui. <…>“

18      Aplinkos apsaugos įstatymo 123a straipsnyje nustatyta:

„<…> (1) įprastomis eksploatavimo sąlygomis 123 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos išmetamųjų teršalų ribinės vertės:

1)      neviršija Europos Komisijos sprendimu priimtose išvadose dėl GPGB nustatytų išmetamųjų teršalų lygių; šios išmetamųjų teršalų ribinės vertės susijusios su tais pačiais ar trumpesniais laikotarpiais ir tomis pačiomis referencinėmis sąlygomis kaip ir sprendimuose nustatyti išmetamųjų teršalų kiekiai; arba

2)      skiriasi nuo 1 punkte nurodytų lygių, tačiau užtikrina, kad būtų laikomasi Europos Komisijos sprendimu padarytose išvadose dėl GPGB nustatytų išmetamųjų teršalų lygių.

(2)      Teršalų lygių laikymasis, kaip tai suprantama pagal 1 dalies 2 punktą, užtikrinamas priežiūros institucijai vykdant išmetamųjų teršalų stebėseną ir ne rečiau kaip kartą per metus atliekant rezultatų vertinimą.

(3)      <…> kompetentinga institucija, kaip ji suprantama pagal 120 straipsnio 1 dalį, gali nustatyti ne tokias griežtas išmetamųjų teršalų ribines vertes, palyginti su nurodytosiomis 1 dalyje, jei atlikus vertinimą matyti, kad nustačius išmetamųjų teršalų lygius, susijusius su GPGB, kaip nurodyta Europos Komisijos sprendime priimtose išvadose dėl GPGB, neproporcingai padidėtų išlaidos, palyginti su nauda aplinkai, atsižvelgiant į:

1)      geografinę įrenginio padėtį arba

2)      aplinkos charakteristikas teritorijos zonoje; arba

3)      įrenginio technines charakteristikas.

(4)      3 dalyje nurodytais atvejais išmetamųjų teršalų ribinės vertės nesukelia didelės aplinkos taršos ir turi leisti pasiekti aukštą aplinkos apsaugos lygį.“

19      Papildomose Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatose apibrėžiamos sąvokos „išmetamo teršalo ribinė vertė“, „aplinkos kokybės normos“, „integruotasis leidimas“ ir „GPGB“.

 Nutarimas dėl integruotųjų leidimų suteikimo sąlygų ir tvarkos

20      Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 2009 m. spalio 2 d. Naredba za usloviyata i reda za izdavane na kompleksni razreshitelni (Nutarimas dėl integruotųjų leidimų išdavimo sąlygų ir tvarkos) (DV, Nr. 80, 2009 m. spalio 9 d.) 2 straipsnyje nustatytos integruotojo leidimo suteikimo sąlygos.

 Nutarimas dėl sieros dioksido, azoto oksidų ir kietųjų dalelių teršalų, išmestų į atmosferą iš didelių kurą deginančių įrenginių, ribinių verčių

21      Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2012 m. gruodžio 28 d. Naredba za normite za dopustimi emisii na seren dioksid, azotni oksidi i prah, izpuskani v atmosferata ot golemi gorivni instalatsii (Nutarimas dėl sieros dioksido, azoto oksidų ir kietųjų dalelių teršalų, išmestų į atmosferą iš didelių kurą deginančių įrenginių, ribinių verčių) (DV, Nr. 2, 2013 m. sausio 8 d.) 12 straipsnyje nustatyta:

„(1)      Kai dideliame kurą deginančiame įrenginyje deginamas vietinis kietasis kuras, kuris dėl savo charakteristikų neleidžia laikytis 5 straipsnyje nustatytos sieros dioksido išmetamųjų teršalų ribinės vertės, galima taikyti 1 priedo 5 dalyje nustatytus mažiausius nusierinimo laipsnius, laikantis 1 priedo 6 dalyje nustatytų taisyklių.

(2)      1 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą gali būti leidžiama taikyti remiantis prieš suteikiant ar persvarstant integruotąjį leidimą eksploatuotojo pateiktą techninį pagrindimą, kad neįmanoma laikytis 5 straipsnyje apibrėžtų išmetamųjų teršalų ribinių verčių, kuris buvo patvirtintas aplinkos ir vandenų ministro arba jo įgalioto pareigūno.

(3)      Europos Komisijai pateiktos metinės ataskaitos tikslais deginimo įrenginių eksploatuotojai iki kovo 31 d. aplinkos ir vandenų ministrui pateikia praėjusių metų informaciją dėl:

1)      panaudotame kure esančio sieros kiekio ir nusierinimo laipsnio, išreikštų vidutinėmis mėnesinėmis vertėmis kaminui arba katilui, nustatytomis įrenginiams, kuriems taikoma 1 dalis; <…>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

22      „TETS Maritsa Iztok 2“ yra didžiausia iš keturių Bulgarijos Maritsa Iztok energijos gamybos komplekse esančių šiluminių elektrinių, kurios įrengtoji galia yra 1602 megavatų (MW). Ji pastatyta Radnevo (Bulgarija) savivaldybės teritorijoje, maždaug 24,5 km tiesia linija nuo Galabovo miesto, ir yra sudaryta iš aštuonių blokų su įmontuotais nusierinimo įrenginiais.

23      2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu vykdomasis direktorius atnaujino 2005 m. „TETS Maritsa Iztok 2“ suteiktą integruotąjį leidimą eksploatuoti minėtus įrenginius (toliau – ginčijamas sprendimas). Šis sprendimas buvo priimtas remiantis Aplinkos apsaugos įstatymu, priimtu siekiant perkelti Direktyvą 2010/75, siejamą su Įgyvendinimo sprendimu 2017/1442.

24      Vykdomasis direktorius nusprendė, kad išmetamo sieros dioksido (toliau – SO2) ir gyvsidabrio ribinės vertės gali būti pakeistos lygiaverčiais parametrais arba techninėmis priemonėmis, užtikrinančiais lygiavertį aplinkos apsaugos lygį. Dėl SO2 pažymėtina, kad nustatydamas nusierinimo laipsnį pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 123 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį, siejamą su pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimo 12 straipsniu ir Direktyvos 2010/75 31 straipsniu, jis leido taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą.

25      Vis dėlto atsižvelgiant į šį leidimą ir Aplinkos apsaugos įstatymo 123a straipsnio 3 dalies nuostatas išimties tvarka buvo nustatytas 97 % ir 97,5 % nusierinimo laipsnis. Šie nusierinimo lygiai, kurie iš tiesų neleidžia užtikrinti įprastai reikalaujamo didžiausio 320 mg/Nm3 išmetamųjų teršalų SO2 atveju metinio lygio, susijusio su GPGB, bet gali leisti pasiekti 570 mg/Nm3 išmetamųjų teršalų SO2 atveju lygį, buvo nustatyti taip, kad iš atitinkamo deginimo įrenginio  eksploatuotojo reikalaujama padidinto nusierinimo lygio, didelių investicijų, vadinasi, ir padidintų sąnaudų, kurios pagal šią nuostatą laikomos neproporcingomis.

26      2020 m. rugpjūčio 28 d. Administrativen sad Stara Zagora (Stara Zagoros administracinis teismas, Bulgarija) sprendimu atmetė Sdruzhenie „Zemyata – dostap do pravosadie“ pateiktą skundą dėl ginčijamo sprendimo.

27      Šis teismas nusprendė, kad, priešingai, nei teigia Sdruzhenie „Zemyata dostap do pravosadie“, nereikia nagrinėti ir vertinti aplinkos oro Galabovo savivaldybėje kokybės valdymo plano, kurį pagal Direktyvos 2008/50 23 straipsnį Galabovo savivaldybės taryba patvirtino 2018 m. lapkričio 30 d., atnaujinimo svarbos šių teršalų atveju: smulkiosios kietosios dalelės (KD10) ir sieros dioksidas (SO2) laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2023 m. Minėtas teismas manė, kad pagal išsamią integruotųjų leidimų išdavimo ir atnaujinimo procedūrą, apibrėžtą pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2009 m. spalio 2 d. nutarime, nereikalaujama, kad toks planas būtų parengtas kaip integruotojo leidimo atnaujinimo išankstinė sąlyga, todėl vykdomasis direktorius neprivalėjo laikytis šio plano turinio.

28      Taigi tas teismas nusprendė, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 123 straipsnio 1 dalies b punktą leistinų išmetamųjų teršalų normos galėjo būti papildytos arba pakeistos lygiaverčiais parametrais ar techninėmis priemonėmis, užtikrinančioms lygiavertį aplinkos apsaugos lygį. Šiuo klausimu remdamasi, be kita ko, Direktyvos 2010/75, kurios nuostatos perkeltos į šio įstatymo 123a straipsnio 3 ir 4 dalis, 15 straipsnio 4 dalimi jis taip pat nusprendė, kad nukrypti leidžianti nuostata, susijusi su nusierinimo laipsnio sumažinimu, kurio reikalaujama siekiant įprastai taikytinų išmetamo SO2 ribinių verčių, galėjo būti teisėtai pritaikyta remiantis minėtomis nuostatomis ir tos pačios direktyvos 31 straipsniu.

29      Sdruzhenie „Zemyata – dostap do pravosadie“, „The Green Tank – grazhdansko sdruzhenie s nestopanska tsel“ – Graikijos Respublika ir NS pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

30      Tas teismas, be kita ko, pabrėžia, kad Galabovo savivaldybės plane, minimame šio sprendimo 27 punkte, nustatyta ilgalaikė taršos sieros dioksidu (SO2) mažinimo priemonė „Nusierinimo įrenginių rekonstrukcijos projektų, siekiant mažiausio 98 % nusierinimo laipsnio, įgyvendinimas ir uždraudimas eksploatuoti katilus be efektyviai veikiančių nusierinimo įrenginių arba su neveikiančiais nusierinimo įrenginiais“. Šiuo klausimu jis pažymi, kad ginčijamame sprendime vykdomojo direktoriaus leidžiami sumažinti nusierinimo laipsniai neatitinka šio mažiausio 98 % nusierinimo laipsnio.

31      Minėtas teismas taip pat nurodo, jog nustatyta, kad Galabovo savivaldybės teritorijoje nuolat viršijamos leistinos SO2 vidutinės dienos ir valandinės vertės, o tai, be kita ko, lėmė minėto plano priėmimą ir atnaujinimą ir dėl to buvo pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje Komisija / Bulgarija (C-730/19).

32      Be to, iš šio plano matyti, kad minėtoje savivaldybėje vidutinė SO2 koncentracija per valandą gaunama iš įvairių kitų pramonės ir vidaus šaltinių, kurių sąveika, be kita ko, prisidėjo prie minėtų viršijimo atvejų.

33      Taigi kyla klausimas, kiek vykdomasis direktorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, galėjo būti įpareigotas atsižvelgti į įvairias šio sprendimo 30–32 punktuose nurodytas aplinkybes.

34      Šiomis aplinkybėmis Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos [2010/75] 4 straipsnio 3 dalis, siejama su Direktyvos [2010/75] 18 straipsniu ir Direktyvos [2008/50] 13 ir 23 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal Direktyvos [2010/75] 15 straipsnio 4 dalį, turi įvertinti, ar išimties taikymas, atsižvelgiant į reikšmingus mokslo duomenis, susijusius su aplinkos tarša, įskaitant oro kokybės programos tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje priemones pagal Direktyvos [2008/50] 23 straipsnį, gali trukdyti laikytis aplinkos kokybės normų?

2.      Ar ESS 4 straipsnio 3 dalis, siejama su Direktyvos [2010/75] 18 straipsniu ir Direktyvos [2008/50] 13 ir 23 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal Direktyvos [2010/75] 15 straipsnio 4 dalį, turi atsisakyti nustatyti ne tokias griežtas iš įrenginio į orą išmetamų teršalų ribines vertes, kiek tokia nukrypti leidžianti nuostata prieštarautų priemonėms, nustatytoms atitinkamoje oro kokybės programoje, patvirtintoje tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje pagal Direktyvos [2008/50] 23 straipsnį, ir galėtų būti kliūtis siekiant, kad oro kokybės normų viršijimo laikotarpis būtų kuo trumpesnis?

3.      „Ar Direktyvos [2010/75] 4 straipsnio 3 dalis, siejama su Direktyvos [2010/75] 18 straipsniu ir Direktyvos [2008/50] 13 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad kompetentinga institucija, nagrinėdama prašymą leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal Direktyvos [2010/75] 15 straipsnio 4 dalį, turi įvertinti, ar ne tokių griežtų iš įrenginio į orą išmetamų teršalų ribinių verčių nustatymas, atsižvelgiant į reikšmingus mokslo duomenis, susijusius su aplinkos tarša, įskaitant kumuliacinį iš kitų šaltinių išmetamų atitinkamų teršalų poveikį, prisidėtų prie atitinkamų, pagal Direktyvos [2008/50] 13 straipsnį tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje nustatytų oro kokybės normų viršijimo, ir, jeigu taip, ar ji turi atsisakyti leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, kuri trukdytų laikytis aplinkos kokybės normų?“

 Dėl prejudicinių klausimų

35      Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors Teisingumo Teismui pateikti trys klausimai susiję, be kita ko, su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuose nėra jokio paaiškinimo dėl būtinybės išaiškinti šią ESS nuostatą, kad nacionalinis teismas galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje, o šios nutarties baigiamojoje dalyje, išdėstytoje prieš suformuluojant minėtus klausimus, daroma nuoroda į būtinybę kreiptis į Teisingumo Teismą tik dėl atitinkamų direktyvų 2008/50 ir 2010/75 nuostatų išaiškinimo.

36      Šiomis aplinkybėmis, siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šioje byloje pateiktus klausimus, nebūtina aiškinti ESS 4 straipsnio 3 dalies.

37      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia manyti, kad šiais klausimais, kuriuos būtina nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalis, siejama su jos 18 straipsniu ir Direktyvos 2008/50 13 ir 23 straipsniais, turi būti aiškinama taip, jog nagrinėjant prašymą leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šią 15 straipsnio 4 dalį kompetentinga institucija, atsižvelgdama į visus reikšmingus mokslo duomenis, susijusius su tarša, įskaitant kumuliacinį iš kitų šaltinių išmetamų atitinkamų teršalų poveikį, taip pat atitinkamame plane numatytas priemones, susijusias su tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje nustatyta oro kokybe pagal Direktyvos 2008/50 23 straipsnį, turi atsisakyti taikyti tokią nukrypti leidžiančią nuostatą, kai ji gali prisidėti prie oro kokybės normų, apibrėžtų remiantis Direktyvos 2008/50 13 straipsniu, viršijimo, arba prieštarauti šiame plane, kuriuo siekiama užtikrinti šių normų laikymąsi ir kuo labiau apriboti jų viršijimo laikotarpį, numatytoms priemonėms.

38      Dėl Direktyvos 2008/50 primintina, kad pagal jos 1 straipsnio 1 punktą šioje direktyvoje nustatomos priemonės, kuriomis siekiama suformuluoti ir nustatyti aplinkos oro kokybės tikslus, siekiant išvengti žalingo poveikio žmonių sveikatai ir visai aplinkai, užkirsti jam kelią arba jį sumažinti. Šiomis aplinkybėmis šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad visose jų zonose ir aglomeracijose, be kita ko, SO2 kiekiai aplinkos ore neviršytų šios direktyvos XI priede nustatytų ribinių verčių (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Bulgarija (SO2 ribinės vertės), C-730/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:382, 62 punktas).

39      Be to, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, Direktyvos 2008/50 23 straipsnis nustato tiesioginį ryšį tarp, viena vertus, SO2 ribinių verčių, nustatytų susijusiose Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalies ir jos XI priedo nuostatose, viršijimo ir, kita vertus, oro kokybės planų parengimo (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Bulgarija (SO2 ribinės vertės), C-730/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:382, 129 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kaip matyti iš Direktyvos 2008/50 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, išvada dėl tokio viršijimo konkrečioje zonoje ar aglomeracijoje turi lemti tokio plano priėmimą.

40      Dėl šių planų parengimo Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad iš Direktyvos 2008/50 23 straipsnio 1 dalies antros pastraipos matyti, kad nors valstybės narės turi tam tikrą diskreciją nustatyti priemones, kurių reikia imtis, bet kuriuo atveju jomis turi būti užtikrinama, kad atitinkamo teršalo ribinių verčių viršijimo laikotarpis būtų kuo trumpesnis (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Bulgarija (SO2 ribinės vertės), C-730/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:382, 132 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41      Taigi nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas neseniai konstatavo, jog nuo 2007 m. BG0006 zonoje (Pietryčių Bulgarija), kurioje yra Galabovo savivaldybė ir elektrinė „TETS Maritsa-Iztok 2“, Bulgarijos Respublika dėl aplinkos oro kokybės SO2 ribinių verčių viršijimo ir nepakankamai griežtų aplinkos oro kokybės planų neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2008/50 13 ir 23 straipsnius (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Bulgarija (SO2 ribinės vertės), C-730/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:382, 21, 23, 29 ir 149 punktai).

42      Dėl galimų direktyvų 2008/50 ir 2010/75 sąsajų pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvos 2008/50 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad reikia tinkamai atsižvelgti į šioje direktyvoje numatytus aplinkos oro kokybės tikslus, kai leidimai pramoninei veiklai suteikiami pagal Direktyvą 2008/1, kuri buvo pakeista Direktyva 2010/75, naujai išdėsčiusia iki tol šioje srityje galiojusias įvairias direktyvas.

43      Dėl Direktyvos 2010/75 reikia priminti, kad konkrečiam įrenginiui, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamam įrenginiui, taikomų išmetamųjų teršalų ribinių verčių nustatymą reglamentuoja ši direktyva, visų pirma jos 15 straipsnio 3 dalis, pagal kurią kompetentinga institucija nustato išmetamųjų teršalų ribines vertes, užtikrinančias, kad įprastinėmis eksploatacijos sąlygomis išmetamas teršalų kiekis neviršytų išmetamų teršalų lygių, susijusių su GPGB, kaip jie apibūdinti šios direktyvos 13 straipsnio 5 dalyje nurodytuose sprendimuose dėl GPGB išvadų.

44      Nukrypstant nuo Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 3 dalies, pagal šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalį kompetentingai institucijai leidžiama nustatyti ne tokias griežtas išmetamųjų teršalų ribines vertes, jeigu, siekiant išmetamų teršalų lygių, susijusių su GPGB, dėl šio įrenginio įrengimo atitinkamoje vietoje arba jo techninių charakteristikų būtų patiriama neproporcingai didelių, palyginti su aplinkai teikiama nauda, sąnaudų.

45      Vis dėlto iš šio 15 straipsnio 4 dalies matyti, kad tokia nukrypti leidžianti nuostata gali būti taikoma tik laikantis kitų toje nuostatoje nustatytų sąlygų ir kad tokio taikymo galimybė, be kita ko, nedaro poveikio Direktyvos 2010/75 18 straipsniui.

46      Taigi, pirma, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalies ketvirtą pastraipą kompetentinga institucija bet kuriuo atveju užtikrina, jog taikant nukrypti leidžiančią nuostatą nebūtų „didelės taršos“ ir būtų pasiektas „aukštas [visos] aplinkos apsaugos lygis“.

47      Taigi Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata netaikoma visais atvejais, kai dėl bendrųjų išmetamųjų teršalų ribinių verčių laikymosi įrenginio eksploatuotojas patiria neproporcingų išlaidų. Ši nukrypti leidžianti nuostata gali būti taikoma tik jei dėl ne tokių griežtų išmetamųjų teršalų ribinių verčių taikymo neatsiranda „didelės taršos“ ir, nepaisant šios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo, pasiekiamas „aukštas [visos] aplinkos apsaugos lygis“.

48      Pirma, dėl sąlygos, susijusios su didelės taršos nebuvimu, reikia pažymėti, kad, viena vertus, atsižvelgiant į Direktyvos 2010/75 3 straipsnio 2 punkte pateiktą sąvokos „tarša“ apibrėžtį, kuri, be kita ko, susijusi su medžiagų sklaida ore, galinčiame pakenkti žmonių sveikatai ar aplinkos kokybei, ir, antra vertus, į Direktyvos 2008/50, kurioje nustatytos oro kokybės SO2 ribinės vertės, turinį, bet kokia šios medžiagos sklaida ore yra tarša, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalies ketvirtą pastraipą.

49      Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 41 punkto, neginčijama, kad Direktyvoje 2008/50 nustatytos oro kokybės SO2 ribinės vertės pagrindinėje byloje aptariamos elektrinės poveikio zonoje turi būti laikomos viršytomis.

50      Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 57 punkte, toks oro kokybės ribinių verčių SO2 atveju viršijimas negali būti laikomas nedidele tarša; jis būtinai turi būti laikomas „didele tarša“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalies ketvirtą pastraipą, atsižvelgiant tiek į Direktyvos 2008/50 tikslus, apie kuriuos priminta šio sprendimo 38 punkte, tiek, be to, į aplinkybę, kad, kiek tai susiję su SO2, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė galimybės atidėti datą, nuo kurios turi būti laikomasi oro kokybės ribinių verčių.

51      Antra, kiek tai susiję su Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo apribojimu nustatant reikalavimą pasiekti „aukštą [visos] aplinkos apsaugos lygį“, reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2008/50 nustatytos taisyklės yra konkreti Sąjungos įsipareigojimų aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos srityje išraiška, kuri, be kita ko, išplaukia iš ESS 3 straipsnio 3 dalies ir 191 straipsnio 1 ir 2 dalių, pagal kurias Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio, atsižvelgiant į skirtingų Sąjungos regionų būklės įvairovę, ir grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais (2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Craeynest ir kt., C-723/17, EU:C:2019:533, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52      Taigi nukrypti leidžianti nuostata negali būti taikoma remiantis Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalimi, jeigu ji gali prisidėti prie Direktyvoje 2008/50 nustatytų oro kokybės ribinių verčių SO2 atveju viršijimo.

53      Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad pagal atsargumo principą, jei išlieka abejonių dėl to, ar dėl ne tokių griežtų išmetamųjų teršalų ribinių verčių taikymo kyla „didelė tarša“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalies ketvirtą pastraipą, nukrypti leidžiančios nuostatos taikyti negalima (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 66 punktą).

54      Tokiomis pačiomis aplinkybėmis taikant nukrypti leidžiančią nuostatą pagal Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalį reikia atlikti bendrą vertinimą, atsižvelgiant į visus teršalų šaltinius ir jų kumuliacinį poveikį, kad būtų užtikrinta, kad net jei nukrypti leidžianti nuostata taikoma vienam iš šaltinių, jų išmetamųjų teršalų suma neviršytų Direktyvoje 2008/50 nustatytų oro kokybės ribinių verčių.

55      Antra, reikia priminti, kad Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata nedaro poveikio šios direktyvos 18 straipsnio taikymui. Šiame 18 straipsnyje numatyta, kad jeigu aplinkos kokybės normomis reikalaujama griežtesnių sąlygų nei tos, kurios įvykdomos taikant GPGB, leidime numatomos papildomos priemonės, nedarant poveikio kitų priemonių, kurių galima imtis siekiant įvykdyti aplinkos kokybės normas, taikymui.

56      „Aplinkos kokybės norma“ Direktyvos 2010/75 3 straipsnio 6 punkte apibrėžiama kaip Sąjungos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kuriuos konkrečiu laikotarpiu turi atitikti tam tikra aplinka arba konkreti jos dalis, visuma.

57      Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, tokios normos turi ryšį su konkrečiais kokybinio pobūdžio reikalavimais, susijusiais su teršiančių cheminių medžiagų koncentracija, kuriuos ši konkreti aplinka turi tenkinti konkrečiu laiko momentu (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Stichting Natuur en Milieu ir kt., C-165/09–C-167/09, EU:C:2011:348, 62 punktą).

58      Taip pat reikia priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 42 punkte, Direktyvos 2008/50 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad reikia tinkamai atsižvelgti į šioje direktyvoje numatytus aplinkos oro kokybės tikslus, kai leidimai išduodami tokiai pramonės veiklai, kuriai taikoma Direktyva 2010/75.

59      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir kaip savo išvados 82 ir paskesniuose punktuose pažymėjo generalinė advokatė, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2008/50 13 straipsnyje ir XI priede tam tikriems teršalams numatytos oro kokybės ribinės vertės yra „aplinkos kokybės normos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/75 18 straipsnį.

60      Oro kokybės ribinių verčių iš esmės turi būti laikomasi visada ir visose Sąjungos vietose (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo Komisija / Rumunija (KD10 ribinių verčių viršijimas), C-638/18, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:334, 73 ir 74 punktus ir 2020 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisija / Italija (KD10 ribinės vertės), C-644/18, EU:C:2020:895, 96 ir 97 punktus).

61      Vis dėlto tai, kad „aplinkos kokybės standartų“ apibrėžtyje daroma nuoroda į kelis reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti tik „konkrečiu laiko momentu“, nepašalina galimybės, kad ši apibrėžtis apima oro kokybės ribines vertes, kurių nuolat turi būti laikomasi. Nors tokia apibrėžtis ir leidžia įtraukti reikalavimus, kurių nereikia laikytis nuolat, ilgalaikiai reikalavimai yra a fortiori „aplinkos kokybės normos“, kaip tai suprantama pagal tą pačią apibrėžtį, nes jie galioja visada.

62      Taigi Direktyvos 2010/75 18 straipsnis patvirtina šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalies aiškinimą, pagal kurį kompetentinga institucija turi įvertinti, ar ne tokių griežtų iš konkretaus įrenginio į orą išmetamų teršalų ribinių verčių nustatymas prisidėtų prie pagal Direktyvos 2008/50 13 straipsnį tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje nustatytų oro kokybės normų viršijimo, ir, jeigu taip, atsisakyti leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, kuri trukdytų laikytis aplinkos kokybės normų.

63      Trečia, dar reikia pažymėti, kad, kai oro kokybės ribinės vertės viršijamos konkretaus įrenginio poveikio zonoje, galimas leidimas nukrypti nuo išmetamųjų teršalų ribinių verčių gali būti suteiktas tik laikantis oro kokybės planų reikalavimų, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2008/50 23 straipsnį, kurie turėjo būti nustatyti atsižvelgiant į tokias viršijimo aplinkybes.

64      Pirma, atsižvelgiant į tai, kas priminta šio sprendimo 40 punkte, ir kaip savo išvados 67 punkte pažymėjo generalinė advokatė, nors valstybės narės gali pasirinkti galimybę nustatyti kompetentingų institucijų atsakomybę taip, kad oro kokybės planą sudarytų skirtingi įvairių institucijų teisės aktai, jos vis dėlto turi įsitikinti, kad visais šiais aktais būtų paisoma Direktyvos 2008/50 23 straipsnio reikalavimų ir bendrai siekiama oro kokybės ribinių verčių laikymosi tikslo.

65      Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 46–50 punktų, nukrypti nuo išmetamųjų teršalų ribinių verčių leidžianti nuostata negali būti taikoma remiantis Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalies ketvirta pastraipa, jeigu ji gali prisidėti prie „didelės taršos“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, ir, konkrečiai kalbant, prie oro kokybės ribinių verčių SO2 atveju, nustatytų remiantis Direktyva 2008/50, viršijimo. Taigi oro kokybės planuose įtvirtintomis nuostatomis būtent ir siekiama kovoti su tokiais viršijimais, kad viršijimo laikotarpis būtų kuo trumpesnis.

66      Taigi institucija, kompetentinga taikyti tokią nukrypti leidžiančią nuostatą, taip pat turi atsisakyti nustatyti ne tokias griežtas iš įrenginio į orą išmetamų teršalų ribines vertes, nes tokios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas prieštarautų pagal Direktyvos 2008/50 23 straipsnį atitinkamoje zonoje ar aglomeracijoje priimtame oro kokybės plane nustatytoms priemonėms, be kita ko, toms, kuriose, kaip šiuo atveju, reikalaujama laikytis nusierinimo laipsnių, ir pakenktų tikslo užtikrinti, kad ribinės vertės būtų viršijamos kuo trumpesnį laikotarpį, įgyvendinimui.

67      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2010/75 15 straipsnio 4 dalis, siejama su jos 18 straipsniu, ir Direktyvos 2008/50 13 ir 23 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad nagrinėdama prašymą leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šią 15 straipsnio 4 dalį kompetentinga institucija, atsižvelgdama į visus reikšmingus mokslo duomenis apie taršą, įskaitant kumuliacinį iš kitų šaltinių išmetamų atitinkamų teršalų poveikį, taip pat atitinkamame plane numatytas priemones, susijusias su tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje nustatyta oro kokybe pagal Direktyvos 2008/50 23 straipsnį, turi atsisakyti leisti taikyti tokią nukrypti leidžiančią nuostatą, jeigu ji gali prisidėti prie oro kokybės normų, apibrėžtų remiantis Direktyvos 2008/50 13 straipsniu, viršijimo, arba prieštarauti šiame plane, kuriuo siekiama užtikrinti šių normų laikymąsi ir kuo labiau sutrumpinti jų viršijimo laikotarpį, nustatytoms priemonėms.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

68      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) 15 straipsnio 4 dalis, siejama su jos 18 straipsniu, taip pat su 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/50/EB dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje 13 ir 23 straipsniais,

turi būti aiškinama taip:

nagrinėdama prašymą leisti taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal šią 15 straipsnio 4 dalį kompetentinga institucija, atsižvelgdama į visus reikšmingus mokslo duomenis apie taršą, įskaitant kumuliacinį iš kitų šaltinių išmetamų atitinkamų teršalų poveikį, taip pat atitinkamame plane numatytas priemones, susijusias su tam tikroje zonoje arba aglomeracijoje nustatyta oro kokybe pagal Direktyvos 2008/50 23 straipsnį, turi atsisakyti taikyti tokią nukrypti leidžiančią nuostatą, jeigu ji gali prisidėti prie oro kokybės normų, apibrėžtų remiantis Direktyvos 2008/50 13 straipsniu, viršijimo, arba prieštarauti šiame plane, kuriuo siekiama užtikrinti šių normų laikymąsi ir kuo labiau sutrumpinti jų viršijimo laikotarpį, nustatytoms priemonėms.

Parašai.


*      Proceso kalba: bulgarų.