BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. liepos 12 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Vaizdinio Bendrijos prekių ženklo BASKAYA paraiška – Ankstesnis vaizdinis tarptautinis prekių ženklas „Passaia“ – Ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymas – Atitinkama teritorija – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys“
Byloje T‑170/11
Rivella International AG, įsteigta Rotriste (Šveicarija), iš pradžių atstovaujama advokatų C. Spintig, U. Sander ir H. Förster, vėliau – advokatų C. Spintig, S. Pietzcker ir R. Jacobs,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą R. Manea ir G. Schneider,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Baskaya di Baskaya Alim e C. Sas, įsteigta Grosete (Italija), atstovaujama advokato H. Vogler,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2011 m. sausio 10 d. VRDT ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 534/2010‑4), susijusio su protesto procedūra tarp Rivella International AG ir Baskaya di Baskaya Alim e C. Sas,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai N. Wahl (pranešėjas) ir S. Soldevila Fragoso,
posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. kovo 17 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. liepos 6 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. birželio 27 d.,
įvykus 2012 m. gegužės 3 d. posėdžiui, kuriame dalyvavo ieškovė ir VRDT,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2007 m. spalio 25 d. įstojusi į bylą šalis Baskaya di Baskaya Alim e C. Sas, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1) [kuris buvo pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1)], pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) Bendrijos prekių ženklo paraišką.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės, kurioms buvo prašoma registracijos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29, 30 ir 32 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka tokį aprašymą:
– 29 klasė: „Mėsa, žuvis, paukštiena ir žvėriena; mėsos ekstraktai; konservuoti, džiovinti ir virti vaisiai ir daržovės; drebučiai, uogienės, kompotai; kiaušiniai, pienas ir pieno produktai; maistiniai aliejai ir riebalai“,
– 30 klasė: „Kava, arbata, kakava, cukrus, ryžiai, tapijoka, sago kruopos, kavos pakaitalai; miltai ir grūdų produktai, duona, pyragas ir konditerijos gaminiai, ledai; medus, sirupas; mielės, kepimo milteliai; druska, garstyčios; actas, padažai; prieskoniai; ledas“,
– 32 klasė: „Alus; mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“.
4 Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2008 m. kovo 31 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 13/2008.
5 2008 m. birželio 30 d. ieškovė Rivella International AG, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu (dabar Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis), pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos nurodydama galimybę supainioti prekių ženklus, kaip ji apibrėžta Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte (dabar Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas).
6 Protestas buvo grindžiamas ankstesniu vaizdiniu tarptautiniu prekių ženklu, kuris 1992 m. birželio 30 d. buvo įregistruotas numeriu 470542; jo registracija pratęsta iki 2012 m. birželio 30 d. ir galioja Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje ir Beniliukse 32 klasės prekių „Alus, elis ir porteris; mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“ atžvilgiu. Šis prekių ženklas atrodo taip:
7 Paprašiusi įrodyti ankstesnio prekių ženklo naudojimą, ieškovė 2009 m. kovo 31 d. patikslino, kad toliau protestą ji palaiko tik dėl Vokietijoje galiojančios tarptautinės registracijos, ir pateikė kelis dokumentus naudojimui Šveicarijoje įrodyti. Šiuo atžvilgiu ji rėmėsi 1892 m. balandžio 13 d. Šveicarijos ir Vokietijos konvencijos dėl abipusės patentų, pramoninio dizaino ir prekių ženklų apsaugos (toliau – 1892 m. konvencija) 5 straipsniu. Pagal šią konvenciją naudojimas Šveicarijoje prilyginamas naudojimui Vokietijoje.
8 2010 m. vasario 8 d. sprendimu Protestų skyrius atmetė protestą dėl to, kad nebuvo įrodytas ankstesnio prekių ženklo naudojimas. Jis konstatavo, kad iš pateiktų dokumentų matyti, jog prekių ženklas, kuriuo grindžiamas protestas, buvo naudojamas tik Šveicarijoje, ir atsisakė taikyti 1892 m. konvenciją.
9 2010 m. balandžio 7 d. ieškovė dėl Protestų skyriaus sprendimo pateikė apeliaciją VRDT.
10 2011 m. sausio 10 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją nurodydama, kad ankstesnio prekių ženklo, kuriuo grindžiamas protestas, naudojimo iš tikrųjų įrodymai susiję tik su Šveicarija. Ji nusprendė, kad svarbus yra tik Reglamentas Nr. 207/2009, būtent jo 42 straipsnio 2 ir 3 dalys, pagal kurias ankstesnis prekių ženklas turi būti iš tikrųjų naudojamas valstybėje narėje, kurioje jis saugomas.
Šalių reikalavimai
11 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
12 VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
13 Ieškinį ieškovė grindžia vieninteliu pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimu.
14 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad neginčijama, jog įstojusios į bylą šalies prašymas įrodyti ankstesnio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų buvo pateiktas per protesto procedūrą.
15 Taip pat reikia nurodyti, kad ieškovė neįrodė, jog ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas Vokietijoje, nes pateikti naudojimo įrodymai susiję tik su Šveicarija.
16 Bet kuriuo atveju šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų Šveicarijoje įrodymo pakanka protestui dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo pagrįsti.
17 Tokiomis aplinkybėmis ji nurodo 1892 m. konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, pagal kurią „žalingų pasekmių, kurių, remiantis susitariančiųjų šalių teisės aktais, kyla dėl to, kad per tam tikrą laiką išradimas nebuvo įgyvendintas, pramoninis dizainas nebuvo atkurtas, o paslaugų ženklas arba firmos vardas nebuvo panaudotas, nekyla, jeigu įgyvendinimas, atkūrimas arba panaudojimas įvyksta kitos susitariančios šalies teritorijoje“.
18 Šiuo atžvilgiu ieškovė nurodo, kad pagal 1892 m. konvenciją tarptautinis prekių ženklas, kurio registracija galioja Vokietijoje, laikomas „naudojamu“ Vokietijoje, jeigu jis yra „naudojamas“ Šveicarijoje.
19 1892 m. konvencija yra sudedamoji Vokietijos teisės dalis, todėl tarptautinis prekių ženklas, saugomas Vokietijoje, turi būti vertinamas tik pagal šią teisę. Ieškovės nuomone, tai reiškia, kad vertinant naudojimo įrodymus atitinkama teritorija apima ir Šveicariją.
20 Be to, ieškovė abejoja, ar tarptautinio prekių ženklo atveju galima prašyti įrodyti naudojimą iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalis.
21 Bendrasis Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju neginčijama, jog prekių ženklas, kuriuo grindžiamas protestas, iš tikrųjų buvo naudojamas Šveicarijoje. Todėl šioje byloje naudinga išnagrinėti, pirma, svarbų klausimą, susijusį su naudojimo iš tikrųjų teritoriniu aspektu, ir, antra, abejonių keliantį klausimą, ar tarptautinio prekių ženklo atveju galima prašyti įrodyti naudojimą iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalis.
22 Dėl prekių ženklų naudojimo teritorinio aspekto, ypač dėl klausimo, kurios teritorijos atžvilgiu turi būti įrodytas ankstesnio prekių ženklo naudojimas, reikia priminti, kad šiuo atveju kalbama apie Bendrijos protesto procedūrą. Todėl minėtai procedūrai taikytinos atitinkamos Reglamento Nr. 207/2009 ir iš dalies pakeisto 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1), nuostatos.
23 Bendrasis Teismas primena, kad Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Pareiškėjo prašymu padavęs protestą ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas turi pateikti įrodymus, kad penkerius metus iki paraiškos Bendrijos prekių ženklui paskelbimo ankstesnis Bendrijos prekių ženklas Bendrijoje iš tikrųjų buvo naudojamas žymint prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas, ir kurias savininkas mini pagrįsdamas protestą, arba kad buvo rimtų priežasčių ženklo nenaudoti, jeigu tą dieną ankstesnis Bendrijos prekių ženklas yra buvęs registruotas ne mažiau kaip penkerius metus. Nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, protestas atmetamas.“
24 Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 3 dalį „2 dalies nuostatos taikomos 8 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems ankstesniems nacionaliniams prekių ženklams naudojimą valstybėje narėje, kurioje ankstesnis nacionalinis prekių ženklas yra saugomas, pakeičiant naudojimu Bendrijoje“.
25 Be kita ko, pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalį naudojimo įrodymai turi būti susiję su duomenimis apie ankstesnio prekių ženklo naudojimo vietą, trukmę, apimtį ir pobūdį.
26 Iš minėtų nuostatų matyti, kad klausimai dėl įrodymo, pateikto protesto dėl Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškos motyvams pagrįsti, ir klausimai dėl prekių ženklų naudojimo teritorinio aspekto yra reglamentuojami atitinkamų Reglamento Nr. 207/2009 nuostatų ir nėra būtinybės nurodyti kokių nors valstybių narių nacionalinės teisės nuostatų.
27 Aplinkybė, kad protestas dėl Bendrijos prekių ženklų registracijos gali būti grindžiamas ankstesniais nacionaliniais arba tarptautiniais prekių ženklais, priešingai, nei nurodo ieškovė, nereiškia, kad Bendrijos protesto procedūros atveju atitinkama teisė yra ankstesniam prekių ženklui, kuriuo grindžiamas protestas, taikytina nacionalinė teisė.
28 Žinoma, nesant atitinkamų nuostatų Reglamente Nr. 207/2009 arba 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25), remiamasi nacionaline teise.
29 Taip yra ankstesnio prekių ženklo, kuriuo remtasi per Bendrijos protesto procedūrą, registracijos datos atveju. Remiantis Reglamentu Nr. 207/2009 negalima nustatyti datos, nuo kurios ankstesni nacionaliniai prekių ženklai laikomi įregistruotais kiekvienoje iš valstybių narių, taigi šis klausimas reglamentuojamas atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje. Be to, reikia pažymėti, kad nors nacionalinė teisė buvo suderinta Direktyva 2008/95, iš 2007 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Häupl (C‑246/05, Rink. p. I‑4673, 26–31 punktai) matyti, kad minėta direktyva nesuderinamos prekių ženklų registracijos procedūros, vadinasi, valstybė narė, kurioje pateikta registracijos paraiška, turi nustatyti momentą, kada baigiasi registracijos procedūra pagal jos pačios procedūrines normas (žr. 2011 m. balandžio 14 d. Bendrojo Teismo sprendimo Lancôme prieš VRDT – Focus Magazin Verlag (ACNO FOCUS), T‑466/08, Rink. p. II‑1831, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
30 Tačiau, kaip matyti iš pateiktų paaiškinimų, taip nėra nustatant teritoriją, kurios atžvilgiu turi būti įrodytas ankstesnio prekių ženklo naudojimas. Šis klausimas išsamiai reglamentuojamas Reglamentu Nr. 207/2009, todėl nėra būtinybės remtis nacionaline teise.
31 Pagal minėtas nuostatas reikia įrodyti ankstesnio prekių ženklo, nesvarbu, ar jis Bendrijos, ar nacionalinis, ar tarptautinis, naudojimą iš tikrųjų Europos Sąjungoje arba atitinkamoje valstybėje narėje.
32 Todėl ieškovės argumentą, kad Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen (Markengesetz, Vokietijos prekių ženklų įstatymas) 26 straipsnį, reikia atmesti.
33 Be to, reikia pažymėti, kad ir valstybių narių teisės aktų, susijusių su prekių ženklais, suderinimas reiškia, kad naudojimas atitinkamoje valstybėje narėje yra privalomas (žr. Direktyvos 2008/95 10 straipsnio 1 dalį). Taip pat reikia pažymėti, kad naudojimo iš tikrųjų reikalavimas, už kurio nesilaikymą taikomos minėtoje direktyvoje numatytos sankcijos, buvo perkeltas į nacionalinę teisę (Markengesetz 26 straipsnis). Šiuo atveju nesvarbi aplinkybė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinėje sistemoje prireikus taikomas 1892 m. konvencijos, kuri yra dvišalė ir pagal SESV 351 straipsnį nėra privaloma Sąjungai, 5 straipsnis.
34 Byloje, kurioje buvo priimtas 2007 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Il Ponte Finanziaria prieš VRDT (C‑234/06 P, Rink. p. I‑7333, 101–103 punktai), šis teismas nusprendė, kad tvirtinimas, jog nacionalinės registracijos savininkas, prieštaraujantis prašymui įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, gali remtis ankstesniu prekių ženklu, kurio naudojimas nebuvo įrodytas dėl to, kad pagal nacionalinės teisės aktus šis prekių ženklas yra apsauginis prekių ženklas, neatitinka Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalių.
35 Kadangi šiuo atveju nacionalinė teisė visiškai nesvarbi, aplinkybė, kad ieškovė remiasi Patentgesetz (Vokietijos patentų įstatymas), Markengesetz ir kitų įstatymų pakeitimo motyvų, susijusių su 1892 m. konvencijos taikymu ir Direktyvos dėl prekių ženklo perkėlimu į Vokietijos teisę, apžvalga, nedaro įtakos šio ginčo sprendimui. Tas pats pasakytina apie Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) praktiką dėl nacionalinės teisės aiškinimo.
36 Galiausiai, ieškovės nuomone, jeigu 1892 m. konvencija nebūtų taikoma, būtų pažeistas Bendrijos prekių ženklo vieningumo principas tuo atveju, jeigu pagal Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalis Vokietijos teisme ji prašytų uždrausti naudoti prašomą įregistruoti prekių ženklą Vokietijoje, kadangi turėtų būti taikoma Vokietijos teisė, kurios sudedamoji dalis yra 1892 m. konvencija. Dėl ieškovės tvirtinimo, kad Apeliacinė taryba pažeidė Bendrijos prekių ženklo vieningumo principą, pakanka nurodyti Reglamento Nr. 207/2009 4 ir 6 konstatuojamąsias dalis. Iš jų išplaukia nacionalinių sistemų ir Bendrijos sistemos koegzistavimas. Be to, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 111 ir 165 straipsniais ieškovė pati pripažino, kad iš minėto reglamento 3 konstatuojamosios dalies matyti, jog šis principas nėra absoliutus.
37 Antra, dėl galimybės prašyti įrodyti tarptautinio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų, dėl kurios ieškovė tvirtina, kad ji negali būti įgyvendinta todėl, kad Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 3 dalyje nurodyti tik nacionaliniai prekių ženklai, Bendrasis Teismas primena, jog Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 2 dalies a punkte paaiškinama sąvoka „ankstesni prekių ženklai“. Pagal 8 straipsnio 2 dalies a punkto iii papunktį ankstesni prekių ženklai reiškia prekių ženklus, įregistruotus pagal valstybėje narėje galiojančius tarptautinius susitarimus, kurių įregistravimo paraiškos padavimo data yra ankstesnė už Bendrijos prekių ženklo įregistravimo paraiškos padavimo datą.
38 Be to, peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1891 m. balandžio 14 d. Madrido sutarties dėl tarptautinės prekių ženklų registracijos 4 straipsnio 1 dalyje ir Madrido sutarties protokolo 4 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad kiekvienoje atitinkamoje susitariančiojoje šalyje prekių ženklui suteikiama tokia pati apsauga kaip ir tuo atveju, jeigu prekių ženklo paraiška būtų tiesiogiai pateikta tos susitariančiosios šalies tarnyboje.
39 Todėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 2 dalies a punkte esančią nuorodą į to paties reglamento 42 straipsnio 3 dalį reikia suprasti taip, kad „prekių ženklai, įregistruoti pagal valstybėje narėje galiojančius tarptautinius susitarimus“, turi būti prilyginti „nacionaliniams prekių ženklams“.
40 Todėl ieškovės abejonė dėl Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 3 dalies taikymo tarptautiniams prekių ženklams nepagrįsta.
41 Todėl reikia daryti išvadą, kad Apeliacinė taryba turėjo teisę atmesti protestą dėl to, kad nebuvo įrodytas ankstesnio prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų Vokietijoje pagal Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalis.
42 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog reikia atmesti vienintelį pagrindą, taigi ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Rivella International AG padengia bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Wahl | Soldevila Fragoso |
Paskelbta 2012 m. liepos 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.