PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2009 m. spalio 14 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Irano Islamo Respublikai nustatytos ribojančios priemonės siekiant užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui – Lėšų įšaldymas – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisminė kontrolė – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Vienodas požiūris – Proporcingumas – Nuosavybės teisė – Teisė į gynybą – Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą – Pareiga motyvuoti – Bendrijos kompetencija“
Byloje T‑390/08
Bank Melli Iran, įsteigtas Teherane (Iranas), atstovaujamas advokato L. Defalque,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bishop, E. Finnegan ir R. Liudvinavičiūtės-Cordeiro,
atsakovę,
palaikomą
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos V. Jackson, padedamos baristerės S. Lee,
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues, L. Butel ir E. Belliard,
ir
Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos P. Aalto ir E. Cujo,
įstojusių į bylą šalių,
dėl 2008 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimo 2008/475/EB, įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalį (OL L 163, p. 29), priedo B lentelės 4 punktą, kiek jis susijęs su Bank Melli Iran ir jo padaliniais,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. birželio 3 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovas Bank Melli Iran yra Irano komercinis bankas, priklausantis Irano valstybei.
Irano Islamo Respublikai nustatytos ribojančios priemonės
2 Ši byla yra susijusi su ribojančiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant paveikti Irano Islamo Respubliką, kad ji nutrauktų su branduolinių ginklų platinimu susijusią veiklą arba branduolinių ginklų tiekimo sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimas).
3 Nagrinėjamos priemonės buvo nustatytos Jungtinių Tautų organizacijos. 2006 m. gruodžio 23 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) priėmė Rezoliuciją 1737 (2006), kurios priede buvo išvardyti su branduolinių ginklų platinimu susiję asmenys ir subjektai, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai (toliau – lėšos) turėjo būti įšaldyti. Rezoliucijos 1737 (2006) priede pateiktas sąrašas buvo atnaujintas daugeliu vėlesnių rezoliucijų, tarp kurių ir Saugumo Tarybos rezoliucija 1747 (2007). Tačiau Saugumo Taryba nenustatė lėšų įšaldymo priemonių ieškovui.
4 Europos Sąjungoje Rezoliucija 1737 (2006) buvo įgyvendinta 2007 m. vasario 27 d. Tarybos bendrąja pozicija 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 61, p. 49). Jos 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta įšaldyti visas lėšas, priklausančias Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1737 (2006) nurodytiems asmenims ir subjektams, ir visas lėšas, kurias tokie asmenys ar subjektai tiesiogiai ar netiesiogiai turi, valdo ar kontroliuoja. Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad tos pačios priemonės, be kita ko, taikomos subjektams, kuriuos Europos Sąjungos Taryba laiko dalyvaujančiais branduolinių ginklų platinimo veikloje, tiesiogiai su ja susijusiais ar teikiančiais paramą. Vadovaujantis Bendrosios pozicijos 2007/140 7 straipsnio 2 dalimi, Taryba vieningai sudaro bei keičia asmenų ir subjektų sąrašą, kuriems taikomos lėšų įšaldymo priemonės pagal šio dokumento 5 straipsnio 1 dalies b punktą.
5 Rezoliucija 1737 (2006), kiek ji susijusi su Europos bendrijos kompetencija, buvo įgyvendinta 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, p. 1), kuris priimtas remiantis EB 60 ir 301 straipsniais ir kurio turinys iš esmės sutampa su Bendrosios pozicijos 2007/140 turiniu. Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 1 dalyje numatytas lėšų įšaldymas Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1737 (2006) nurodytiems asmenims ir subjektams bei visoms šių asmenų ar šių subjektų turimoms, jų valdomoms ar kontroliuojamoms lėšoms ir ekonominiams ištekliams. Šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje numatytos tokios pačios priemonės subjektams, kuriuos Taryba pripažino dalyvavus branduolinių ginklų platinimo veikloje, buvus tiesiogiai su ja susijusiais arba teikus paramą pagal Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalies b punktą. Subjektai, kuriems taikoma lėšų įšaldymo priemonė pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį, išvardyti šio dokumento V priede.
6 Nukrypstant nuo Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio, šio reglamento 9 ir 10 straipsniais iš esmės suteikta teisė kompetentingoms valstybių narių institucijoms panaikinti lėšų įšaldymą, be kita ko, siekiant suteikti galimybę V priede nurodytiems subjektams įvykdyti iš prieš lėšų įšaldymo priemonės priėmimą sudarytų sutarčių kylančius įsipareigojimus ir padengti išlaidas pagrindiniams poreikiams tenkinti.
7 Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pirma, Taryba kvalifikuotąja balsų dauguma nustato, peržiūri ir keičia V priede įtvirtintą sąrašą, laikydamasi pagal Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalies b punktą priimtų Tarybos nutarimų, ir, antra, šis sąrašas reguliariai peržiūrimas bent kas 12 mėnesių.
8 Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalimi Taryba įpareigojama nurodyti konkrečias ir specifines priežastis, dėl kurių buvo priimti sprendimai pagal šio reglamento 15 straipsnio 2 dalį, ir apie jas pranešti suinteresuotiesiems subjektams.
9 Be to, 2008 m. kovo 3 d. Saugumo Tarybos rezoliucijos 1803 (2008) 10 punkte reikalaujama, kad „visos valstybės atidžiai stebėtų jų teritorijose esančių finansų įstaigų veiklą, kurioje dalyvauja visi bankai, kurių juridiniai adresai yra Irane, ypač Banque Melli ir Banque Saderat, bei jų filialai ir padaliniai užsienyje, siekiant išvengti, kad tokia veikla būtų prisidedama prie [branduolinių ginklų kūrimo] veiklos“.
Ieškovui taikomos priemonės
10 2008 m. birželio 23 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2008/479/BUSP, iš dalies keičiančią Bendrąją poziciją 2007/140/BUSP (OL L 163, p. 43). Remiantis Bendrosios pozicijos 2008/479 priedu, ieškovas įtrauktas tarp subjektų, kurių lėšos įšaldytos pagal Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalies b punktą. Ieškovo lėšos ir toliau liko įšaldytos priėmus 2008 m. rugpjūčio 7 d. Tarybos bendrąją poziciją 2008/652/BUSP, iš dalies keičiančią Bendrąją poziciją 2007/140 (OL L 213, p. 58).
11 Tą pačią dieną Taryba priėmė Sprendimą 2008/475/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalį (OL L 163, p. 29, toliau – ginčijamas sprendimas). Pagal ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 punkto nuostatas ieškovas įtrauktas į minėto reglamento V priede pateiktą sąrašą ir dėl to įšaldytos jo lėšos.
12 Taryba pateikė tokius savo sprendimo motyvus:
„Teikė ar bandė teikti finansinę paramą bendrovėms, kurios užsiima prekių, skirtų Irano branduolinei ar raketų programoms, pirkimu (AIO, SHIG, SBIG, AEOI, Novin Energy Company, Mesbah Energy Company, Kalaye Electric Company ir DIO). Melli bankas sudaro palankias sąlygas Irano padidintos rizikos veiklai. Jis sudarė palankias sąlygas daugeliui pirkimų, susijusių su padidintos rizikos medžiagų tiekimu Irano branduolinei ir raketų programoms. Jis suteikė įvairių finansinių paslaugų, įskaitant akredityvų ir sąskaitų atidarymą ir tvarkymą, subjektams, susijusiems su Irano branduoline ir raketų pramone. Daugelis nurodytų bendrovių yra įtrauktos į [Saugumo Tarybos] rezoliucijų 1737 ir 1747 sąrašą.“
Procesas ir šalių reikalavimai
13 2008 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovas pareiškė šį ieškinį. Atskirais dokumentais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai tą pačią dieną, ieškovas pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsnį pateikė prašymą nagrinėti bylą pagreitinta tvarka ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sustabdyti ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 punkto taikymą jam.
14 2008 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismas (antroji kolegija) patenkino prašymą, kad pagal Procedūros reglamento 76a straipsnį byla būtų nagrinėjama pagreitinta tvarka, suteikdamas teisę pageidaujančioms į bylas įstoti valstybėms narėms pateikti įstojimo į bylą paaiškinimus.
15 2008 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartimi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, atidedant bylinėjimosi išlaidų klausimą.
16 Dokumentais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atitinkamai 2008 m. spalio 20 d., lapkričio 13 ir 18 d., Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Europos Bendrijų Komisija paprašė įstoti į bylą Tarybos pusėje. 2008 m. lapkričio 12 ir gruodžio 8 ir 11 d. Nutartimis Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininkė jų prašymus įstoti į bylą patenkino.
17 Atsiliepimas į ieškinį buvo pateiktas 2008 m. lapkričio 5 dieną. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir Prancūzijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimai pateikti atitinkamai 2008 m. gruodžio 4 d. ir 2009 m. sausio 5 dieną.
18 2009 m. vasario 4 d. ieškovas paprašė Pirmosios instancijos teismo prie bylos medžiagos pridėti tam tikrus papildomus dokumentus dėl jo ryšių su kai kuriais ginčijamame sprendime nurodytais subjektais, grįsdamas savo prašymą tuo, kad šių dokumentų jis negalėjo pateikti ankstesnėje proceso stadijoje. Pirmosios instancijos teismo antroji kolegija šį prašymą patenkino 2009 m. vasario 17 dieną.
19 2009 m. gegužės 5 d. Pirmosios instancijos teismo antroji kolegija nusprendė pradėti žodinę proceso dalį nesiimdama išankstinių tyrimo priemonių. Ji taip pat nusprendė paprašyti ieškovo raštu atsakyti į kai kuriuos klausimus, ir tai ieškovas padarė per Pirmosios instancijos teismo nustatytą terminą.
20 2009 m. birželio 3 d. teismo posėdyje buvo išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
21 Ieškinyje ieškovas Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo priedo B dalies 4 punktą tiek, kiek jis susijęs su juo, jo padaliniais ir filialais,
– subsidiariai nuspręsti, kad šioje byloje netaikomos Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 ir 7 straipsnio 2 dalys,
– bet kuriuo atveju priteisti iš Tarybos visas bylinėjimosi išlaidas.
22 Teismo posėdyje ieškovas, pirma, atsisakė antrojo reikalavimo pažymėjęs, kad prieštaravimas dėl Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies ir 15 straipsnio 2 dalies teisėtumo turėjo būti laikomas reikalavimu, kuriuo jis prašė panaikinti ginčijamą sprendimą nesant teisinio pagrindo. Antra, jis atsisakė pirmojo reikalavimo, kiek juo siekta panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su jo filialais.
23 Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
24 Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį.
25 Prancūzijos Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
26 Ieškovas pateikia pirmines pastabas, susijusias su Pirmosios instancijos teismo kompetencija patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą. Jo reikalavimus dėl esmės galima suskirstyti į penkis ieškinio pagrindus, susijusius, pirma, su esminių procedūrinių reikalavimų, EB sutarties, teisės normų, susijusių su jos taikymu, ir Bendrosios pozicijos 2007/140 7 straipsnio 2 dalies pažeidimu, piktnaudžiavimu valdžia bei teisinio pagrindo ginčijamam sprendimui priimti nebuvimu; antra, vienodo požiūrio principo pažeidimu; trečia, proporcingumo principo ir nuosavybės teisės pažeidimu; ketvirta, teisės į gynybą, teisės į veiksmingą teisminę apsaugą ir Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalies pažeidimu; penkta, Bendrijos kompetencijos nebuvimu.
27 Taryba, palaikoma įstojusių į bylą šalių, ginčija ieškovo nurodytų pagrindų pagrįstumą.
28 Pirmosios instancijos teismas mano, kad prieš pradėdamas nagrinėti ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus jis turi išnagrinėti, ar 2009 m. vasario 4 d. pateikti jo dokumentai yra reikšmingi.
Dėl ieškovo 2009 m. vasario 4 d. pateiktų dokumentų reikšmingumo
29 2009 m. vasario 4 d. pateikti dokumentai yra trys ieškovo generalinio direktoriaus ir jo padalinių atstovų Paryžiuje (Prancūzija) ir Hamburge (Vokietija) pareiškimai, kuriuose apibendrinami ieškovo komerciniai santykiai su ginčijamame sprendime nurodytais subjektais. Atsakydamas į teismo posėdyje užduotą klausimą, ieškovas paaiškino, kad šie dokumentai pateikti, pirma, siekiant įrodyti, kad lėšų įšaldymas neturėjo jokio teisinio pagrindo, nes ryšiai su ginčijamame sprendime nurodytais subjektais buvo riboti. Toliau, ieškovo teigimu, šie pareiškimai pagrindė trečiąjį ieškinio pagrindą, nes iš jų matyti, pirma, kad nebuvo būtina įšaldyti jo lėšų Tarybos tikslui pasiekti ir, antra, šis tikslas galėjo būti pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis. Galiausiai šie dokumentai taip pat buvo reikšmingi nagrinėjant ketvirtąjį ieškinio pagrindą, nes juose paaiškinta, su kokiais sunkumais susidūrė ieškovas turėdamas pateikti „neigiamą įrodymą“, nes jis neturėjo galimybės susipažinti su Tarybos nurodytais įrodymais, jeigu tokie egzistuoja.
30 Reikia pažymėti, kad ieškinyje nėra pagrindo, kuriuo būtų ginčijamas Tarybos konstatavimas, kad ieškovas teikė finansinę paramą branduolinių ginklų platinimui, nors šis konstatavimas yra ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su ieškovu, pagrindas, ir kad dėl to toks pagrindas turėjo būti pateiktas pareiškiant ieškinį, tokiu atveju pažymint, kad papildomų įrodymų bus pateikta, kai juos bus galima gauti. Kadangi tokiomis aplinkybėmis šis ieškinio pagrindas pirmą kartą pateiktas per teismo posėdį, jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, nes ieškovas net nenurodė, kad jis paremtas teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios paaiškėjo vykstant procesui. Tokiomis aplinkybėmis į 2009 m. vasario 4 d. pateiktus dokumentus negalima atsižvelgti, norint įvertinti, ar ieškovo ryšiai su ginčijamame sprendime nurodytais subjektais pateisina jo lėšų įšaldymą.
31 Tokia pati išvada turi būti daroma kalbant apie šių dokumentų reikšmingumą nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą. Ieškinyje ieškovas tik nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo neproporcinga priemonė, nes ja viršijami įpareigojimai ir rekomendacijos, kurias Saugumo Taryba suformulavo Rezoliucijoje 1803 (2008). Atvirkščiai, jis nepasirėmė jokiu reikalavimu, užginčijančiu jo komercinių santykių apimtį, apibūdintą ginčijamame sprendime, su nurodytais subjektais. Kadangi ieškovas net ir per teismo posėdį netvirtino, kad šie reikalavimai buvo pagrįsti tokiomis teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios paaiškėjo vykstant procesui, iš Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies matyti, kad tai yra naujas ieškinio pagrindas, kuris bet kuriuo atveju nepriimtinas. Todėl į 2009 m. vasario 4 d. pateiktus dokumentus taip pat nereikia atsižvelgti nagrinėjant ir trečiąjį ieškinio pagrindą.
32 Kalbant apie ketvirtąjį ieškinio pagrindą, ieškovas savo ieškinyje teigė, kad norėdamas kreiptis į Pirmosios instancijos teismą jis turėjo pateikti „neigiamą įrodymą“ nerėmęs branduolinių ginklų platinimo, o tai yra labai sunku ar net neįmanoma nustatyti. Todėl į 2009 m. vasario 4 d. pateiktus dokumentus galima atsižvelgti.
Dėl teisminės kontrolės intensyvumo
Šalių argumentai
33 Ieškovas tvirtina, kad tikrinti visų Bendrijos institucijų priimtų teisės aktų, įskaitant tuos, kuriais siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas, teisėtumą turi Bendrijos teismas pagal EB sutartyje nustatytus kreipimosi į teismą būdus.
34 Taryba neginčija Pirmosios instancijos teismo kompetencijos patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą. Tačiau ji primena turinti didelę diskreciją, į kuriuos elementus jam atsižvelgti, norint priimti ribojančias ekonomines ar finansines priemones.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
35 Nagrinėjant teisminės kontrolės intensyvumą, Reglamente Nr. 423/2007 reikia atskirti dvejopo pobūdžio veiksnius. Viena vertus, šio reglamento straipsniuose įtvirtintos bendrosios taisyklės, apibrėžiančios šiuo dokumentu nustatomų ribojančių priemonių ypatybes. Kita vertus, Reglamento Nr. 423/2007 V priede, kur išvardyti subjektai, kuriems taikomos šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies pagrindu nustatytos lėšų įšaldymo priemonės, yra įtvirtinta anksčiau minėtų bendrųjų taisyklių taikymo konkretiems subjektams aktų visuma.
36 Kalbant apie bendrąsias taisykles, apibrėžiančias ribojančių priemonių ypatybes, Taryba turi didelę diskreciją dėl informacijos, į kurią ji turi atsižvelgti pagal EB 60 ir 301 straipsnius priimdama ekonomines ir finansines sankcijas nustatančią priemonę, pagrįstą vykdant bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP) patvirtinta bendrąja pozicija. Kadangi vertindamas tokių priemonių priėmimą pateisinančius įrodymus, faktus ir aplinkybes Bendrijos teismas negali pakeisti Tarybos vertinimo, Pirmosios instancijos teismo vykdoma sprendimų dėl lėšų įšaldymo teisėtumo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės ir ar nebuvo akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais. Ši ribota kontrolė pirmiausia taikytina vertinant argumentus dėl tokių priemonių taikymo pagrįstumo (pagal analogiją žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo OMPI, T‑228/02, Rink. p. II‑4665, toliau – Sprendimas OMPI, 159 punktą).
37 Dėl sprendimo, kuriuo pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį subjektas buvo įtrauktas į šio reglamento V priede įtvirtintą sąrašą, teisėtumo kontrolės pasakytina, kad Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į suinteresuotojo subjekto ar savo nuožiūra nurodytus panaikinimo pagrindus, visų pirma privalo patikrinti, ar šioje byloje nagrinėjamas atvejis atitinka bent vieną iš keturių Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a–d punktuose nurodytų aplinkybių. Tai reiškia, kad nagrinėjamo sprendimo teisėtumo teisminė kontrolė apima ir jį pagrindžiančių faktų bei aplinkybių vertinimą, ir įrodymų bei informacijos, kuriais pagrįstas šis įvertinimas, patikrinimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat turi įsitikinti, kad buvo paisyta teisės į gynybą ir reikalavimo motyvuoti, bei prireikus, kad privalomi reikalavimai, kuriais Taryba išimtinai rėmėsi norėdama išvengti šios pareigos, buvo pagrįsti (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo OMPI 154 punktą).
38 Šioje byloje reikalavimu, pagrįstu teisinio pagrindo ginčijamam sprendimui priimti nebuvimu, ginčijamas tam tikrų bendrųjų Reglamento Nr. 423/2007 taisyklių teisėtumas. Todėl jį nagrinėjant reikia taikyti siauresnę kontrolę, aprašytą šio sprendimo 36 punkte. Likusiems pagrindams, kuriais ginčijamas sprendimo, kuriame ieškovas įrašytas į Reglamento Nr. 423/2007 V priedo sąrašą, teisėtumas, reikia taikyti šio sprendimo 37 punkte pateiktą vertinimą.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų, EB sutarties, teisės normų, susijusių su jos taikymu, ir Bendrosios pozicijos 2007/140 7 straipsnio 2 dalies pažeidimu, piktnaudžiavimu valdžia bei teisinio pagrindo ginčijamam sprendimui priimti nebuvimu
Šalių argumentai
39 Ieškovas tvirtina, kad Reglamentas Nr. 423/2007, kuriuo pagrįstas ginčijamas sprendimas, turi tris teisinius pagrindus, t. y. EB 60 ir 301 straipsnius bei Bendrąją poziciją 2007/140. Toliau jis teigia, kad pagal Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalį subjektų, kuriems taikomos lėšų įšaldymo priemonės pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, sąrašą nustato Taryba kvalifikuotąja balsų dauguma. O Bendrosios pozicijos 2007/1407 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad asmenų ar subjektų, kuriems taikomos lėšų įšaldymo priemonės pagal Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalies b punktą, sąrašą, kuris aiškiai yra tas pats, apie kurį kalbama Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalyje, Taryba nustatytų vienbalsiai.
40 Tokiomis aplinkybėmis ieškovas tvirtina, kad esant keliems teisiniams pagrindams aktui priimti, kuriuose nustatomos skirtingos balsavimo sąlygos, reikia imtis pačios griežčiausios procedūros. Iš to jis daro išvadą, kad priimdama ginčijamą sprendimą Taryba nesilaikė vienbalsio balsavimo taisyklės, įtvirtintos Bendrosios pozicijos 2007/140 7 straipsnio 2 dalyje, pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus, EB sutartį, teisės normas, susijusias su jos taikymu. Be to, ieškovo teigimu, Taryba piktnaudžiavo valdžia, nes pažeidė specialiai ES sutartyje numatytą procedūrą BUSP srityje tiesioginį poveikį turintiems sprendimams priimti – tokio teisinio mechanizmo nėra šioje srityje.
41 Ieškovas priduria: kadangi Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalyje numatytas balsavimas kvalifikuotąja balsų dauguma, nors juo įgyvendinama BUSP, ir kadangi dėl to juo nesilaikyta procedūrinių reikalavimų, numatytų Bendrojoje pozicijoje 2007/140, šis reglamentas negali būti galiojantis teisinis pagrindas ginčijamam sprendimui priimti. Be to, šio reglamento 15 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis negali būti galiojantis teisinis pagrindas ginčijamam sprendimui priimt, nes jomis leista priimti lėšų įšaldymo priemones ieškovo atžvilgiu, nors jis nenurodytas Rezoliucijoje 1737 (2006), kuri paminėta ne Reglamento Nr. 423/2007 6 konstatuojamojoje dalyje, o Rezoliucijoje 1803 (2008).
42 Galiausiai ieškovas tvirtina, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑0000, toliau – Sprendimas Kadi) yra nereikšmingas nagrinėjant šį ieškinio pagrindą, nes ginčijamas sprendimas byloje, kurioje priimtas tas teismo sprendimas, turėjo tris teisinius pagrindus – EB 60, 301 ir 308 straipsnius ir dėlto buvo priimtas vienbalsiai.
43 Taryba, palaikoma įstojusių į bylą šalių, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą tvirtindama, kad buvo taikoma tinkama balsavimo taisyklė, kurią apibrėžia EB 60 ir 301 straipsniai, esantys skundžiamo sprendimo teisiniu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
44 Pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai nei tvirtina ieškovas, šio sprendimo 42 punkte minėtas Sprendimas Kadi yra visiškai reikšmingas šioje byloje, nes Teisingumo Teismas jame nusprendė dėl, be kita ko, EB 60 ir 301 straipsnių taikymo srities. Teisingumo Teismo nuomone, šiose nuostatose numatyta priimti priemones prieš trečiąsias šalis, o ši sąvoka gali apimti tokios šalies vadovus ir su šiais vadovais susijusius arba tiesiogiai ar netiesiogiai jų kontroliuojamus privačius asmenis ir organizacijas (žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 166 punktą).
45 EB 60 ir 301 straipsniai pasižymi tuo, kad jie yra sąsaja tarp Bendrijos veiksmų, apimančių ekonomines sankcijas, ir ES sutarties tikslų išorės santykių srityje, įskaitant BUSP (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 197 punktą). EB 60 ir 301 straipsniuose numatomas ne išimtinai Bendrijos veiksmų įgyvendinimas; jie taip pat gali būti susiję su ES 2 straipsniu Sąjungai konkrečiai numatytu tikslu, t. y. bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimu.
46 Tačiau ši aplinkybė nedaro įtakos Sąjungos ir Bendrijos, kaip susijungusių, tačiau skirtingų teisinių sistemų, koegzistavimui ir konstitucinei ramsčių struktūrai, kurių norėjo galiojančių sutarčių rengėjai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 202 punktą). Todėl net jeigu Bendrijos veiksmais pagal EB 60 ir 301 straipsnius įgyvendinamas vienas iš Sąjungos tikslų, bet kuriuo atveju jų imamasi remiantis Bendrijos ramsčiu. Todėl šioje srityje priimtų aktų, kaip antai Reglamento Nr. 423/2007 ir jį įgyvendinančių aktų, teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į to paties ramsčio taisyklėmis nustatytas sąlygas, įskaitant tinkamą balsavimo taisyklę.
47 Iš to, kas išdėstyta matyti, kad, priešingai tam, ką tvirtina ieškovas, Bendroji pozicija 2007/140, patenkanti į antrąjį Sąjungos ramstį, nėra Reglamento Nr. 423/2007 ir jį įgyvendinančių aktų teisinis pagrindas, o tai reiškia, kad bendrajai pozicijai ir jos pakeitimams priimti taikoma balsavimo taisyklė yra nereikšminga. Tiesą sakant, tai, kad yra bendroji pozicija ar bendrieji veiksmai, priimti anksčiau BUSP srityje, tėra viena iš EB 301 straipsnio nustatytų sąlygų, nes jame taip pat nustatyta balsavimo taisyklė, taikoma pagal ją priimant aktus.
48 Šioje byloje neginčijama, kad Reglamentas Nr. 423/2007 ir ginčijamas sprendimas buvo priimti kvalifikuotąja balsų dauguma, laikantis EB 301 straipsnyje įtvirtintos taisyklės. Taip pat neginčijama, kad prieš priimant šį reglamentą vienbalsiai priimta Bendroji pozicija 2007/140 ir kad prieš priimant ginčijamą sprendimą vienbalsiai priimta Bendroji pozicija 2008/479, kuria ieškovas įtrauktas į subjektų, kuriems taikoma lėšų įšaldymo priemonė pagal Bendrosios pozicijos 2007/140 5 straipsnio 1 dalies b punktą, sąrašą. Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad buvo laikytasi EB 301 straipsnyje nurodytų sąlygų.
49 Todėl reikia atmesti ieškovo reikalavimą, pagrįstą balsavimo taisyklės nesilaikymu.
50 Dėl kitų ieškovo reikalavimų reikia priminti, kad teisės aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiomis aplinkybėmis taikytinos procedūros (žr. 2004 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Swedish Match, C‑210/03, Rink. p. I‑11893, 75 punktą ir 2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thermenhotel Stoiser Franz ir kt. prieš Komisiją, T‑158/99, Rink. p. II‑1, 164 punktą ir ten nurodomą teismo praktiką). Tačiau šioje byloje ieškovas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad priėmusi ginčijamą sprendimą Taryba siekė kito tikslo, nei užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui, įšaldant subjektų, kuriuos ji laikė tiesiogiai su atitinkama veikla susijusiais ar teikiančiais paramą, lėšas pagal šiuo tikslu Sutartyje ir Reglamente Nr. 423/2007 numatytą procedūrą.
51 Galiausiai tiek, kiek ieškovas tvirtina, kad Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis negali būti teisėtas ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, nes jose Tarybai leidžiama priimti lėšų įšaldymo priemones, platesnes, nei priėmė Saugumo Taryba, reikia pažymėti, kad iš EB 60 ir 301 straipsnių negalima daryti išvados, kad šiomis nuostatomis Bendrijai suteikta kompetencija apima tik Saugumo Tarybos priimtų priemonių įgyvendinimą. Todėl Taryba turėjo kompetenciją priimti ne tik Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 1 dalį, kuria įgyvendinama Rezoliucija 1737 (2006), nurodant įšaldyti į ją įtrauktų subjektų lėšas, bet taip pat šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, kurioje leidžiama priimti kitų subjektų, Tarybos nuomone, tiesiogiai susijusių su branduolinių ginklų platinimu arba teikiančių paramą, lėšų įšaldymo priemones.
52 Tokioms aplinkybėmis, aišku, neabejojama, kad Reglamento Nr. 423/2007 6 konstatuojamojoje dalyje Tarybai nustatoma pareiga naudotis įgyvendinimo galiomis, suteiktomis šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje atsižvelgiant „į <...> [Rezoliucijos] 1737 (2006) tikslus“. Vis dėlto pareiga siekti Rezoliucijos 1737 (2006) tikslų niekaip nereiškia, kad Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis gali būti įgyvendinta tik Saugumo Tarybos priimtose ribojančiose priemonėse išvardytų subjektų atžvilgiu pagal tą pačią rezoliuciją. Į tai, kad Saugumo Taryba nepriėmė šių priemonių arba kad užėmė specialią poziciją, daugiausia galima atsižvelgti kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis vertinant, ar tenkinamos Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalyje išvardytos sąlygos.
53 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, pagrįsto vienodo požiūrio principo pažeidimu
Šalių argumentai
54 Ieškovas tvirtina esąs „šališkai ir nepateisinamai diskriminuojamas“, nes, nepaisant to, kad Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1803 (2008) valstybės raginamos atidžiai stebėti visus bankus, kurių juridiniai adresai yra Irane, įskaitant ieškovą ir banką „Saderat“, ieškovas buvo vienintelis Irano bankas, kurio lėšos įšaldytos. Toks nevienodas bankų, kurie buvo absoliučiai identiškoje padėtyje, vertinimas sukėlė jam didelę materialinę ir nematerialinę žalą.
55 Taryba, palaikoma įstojusių į bylą šalių, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą, primindama, kad šioje byloje nagrinėjamos lėšų įšaldymo priemonės priimtos dėl to, kad po nepriklausomo vertinimo, kurį atliko naudodamasi jai suteiktais įgaliojimais pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalį, ji padarė išvadą, kad ieškovas rėmė branduolinių ginklų platinimą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
56 Remiantis teismo praktika, vienodo požiūrio principas, kuris yra vienas iš pagrindinių teisės principų, draudžia panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingas – vienodai, jei tokio vertinimo negalima objektyviai pagrįsti (2001 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinezir kt. prieš Parlamentą, T‑222/99, T‑327/99 ir T‑329/99, Rink. p. II‑2823, 150 punktas).
57 Kaip tvirtina Taryba, palaikoma įstojusių į bylą šalių, lemiamas kriterijus Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktams įgyvendinti, vadinasi, ir taikytinas palyginimo kriterijus, siekiant nustatyti, ar pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, yra tai, ar atitinkamas subjektas dalyvauja branduolinių ginklų platinimo veikloje, yra tiesiogiai su ja susijęs ar teikia paramą.
58 Šios bylos aplinkybėmis ginčijamame sprendime ieškovas pripažintas subjektu, teikiančiu paramą branduolinių ginklų platinimui, o, kaip pripažinta šio sprendimo 30 punkte, ieškovas nepateikė priimtino ieškinio pagrindo šios išvados pagrįstumui paneigti.
59 Tokiomis aplinkybėmis, net darant prielaidą, kad Taryba iš tiesų nesiėmė priemonių įšaldyti tam tikrų kitų Irano bankų, dalyvaujančių branduolinių ginklų platinimo veikloje, tiesiogiai su ja susijusių ar teikiančių paramą, lėšų, vis dėlto šios aplinkybės ieškovas negali nurodyti, nes vienodo požiūrio principas turi būti suderinamas su teisėtumo principu, pagal kurį niekas savo labui negali remtis kitų naudai padarytais neteisėtais veiksmais (1998 m. gegužės 14 d Pirmosios instancijos teismo sprendimų SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 160 punktas ir Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 334 punktas; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 367 punktas).
60 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, pagrįsto proporcingumo ir nuosavybės teisių pažeidimu
Šalių argumentai
61 Ieškovas tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas, nes juo įšaldytos jo lėšos, nors Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1803 (2008), kurią įgyvendina ginčijamas sprendimas, tik reikalaujama, kad valstybės narės atidžiai stebėtų jo veiklą. Tiesą sakant, šia rezoliucija nei reikalaujama, nei rekomenduojama įšaldyti ieškovo lėšas, nei juo labiau ją vertinti kitaip nei kitus bankus, kurių juridiniai adresai yra Irane. Todėl ginčijamas sprendimas, ieškovo teigimu, yra „neteisingas“, nes juo daroma didelė materialinė ir nematerialinė žala, be kita ko, nepateisinamai ir neproporcingai ribojant jo nuosavybės teisę.
62 Teismo posėdyje ieškovas rėmėsi tuo, kad jo lėšų įšaldymas nebuvo būtinas Tarybos tikslui pasiekti ir kad šis tikslas galėjo būti pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis, kaip antai a posteriori nepriklausoma trečioji šalis galėjo patikrinti sandorius arba juos peržiūrėti.
63 Taryba, palaikoma įstojusių į bylą šalių, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą tvirtindama, kad jo lėšų įšaldymas buvo tinkama ir reikalinga priemonė norint užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui, atsižvelgiant į jo suteiktą paramą platinant ginklus dalyvaujančioms įmonėms. Be to, tokia lėšų įšaldymo priemonė yra pateisinama ir proporcinga atsižvelgiant į taikos ir tarptautinio saugumo palaikymą, nes jokia kita priemonė negali užtikrinti, kad šis tikslas bus pasiektas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
64 Pirmiausia, iš šio sprendimo 51 ir 52 punktų matyti, kad Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalimi Tarybai suteikiama savarankiška teisė, kurios įgyvendinimas nepriklauso nuo to, ar Saugumo Taryba priims lėšų įšaldymo priemones atitinkamų subjektų atžvilgiu. Iš tikrųjų šio reglamento 7 straipsnio 2 dalies ir pagal ją priimto ginčijamo sprendimo tikslas yra ne įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas branduolinių ginklų platinimo srityje, o užtikrinti, kad šių rezoliucijų, visų pirma – Rezoliucijos 1737 (2006), tikslai bus pasiekti priimant atskiras ribojančias priemones.
65 Vadinasi, priešingai nei tvirtina ieškovas, nei Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis, nei ginčijamas sprendimas neįgyvendina Rezoliucijos 1803 (2008), o tai reiškia, kad šios rezoliucijos turinys ir tikslas nėra kriterijus, kuriuo remiantis reikėtų vertinti, ar ginčijamas sprendimas atitinka proporcingumo principą.
66 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, remiantis proporcingumo principu, kuris yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, ekonominės veiklos draudimas teisėtas su sąlyga, jog draudimo priemonės yra tinkamos ir būtinos aptariamais teisės aktais teisėtai siekiamiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 13 punktas). Todėl remiantis būtent šiais kriterijais ir reikia nagrinėti kitus ieškovo argumentus.
67 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 423/2007 tikslas yra uždrausti branduolinių ginklų platinimą ir jo finansavimą, šitaip darant spaudimą Irano Islamo Respublikai užbaigti tokią veiklą. Šis tikslas, atitinkantis Rezoliucijos 1737 (2006) tikslus ir patenkantis į bendras pastangas palaikyti taiką ir tarptautinį saugumą, yra teisėtas.
68 Antra, subjektų, kuriuos Taryba pripažino dalyvavus branduolinių ginklų platinimo veikloje, buvus tiesiogiai su ja susijusiais arba teikus paramą, lėšų įšaldymas yra tinkama ir būtina priemonė šiam tikslui pasiekti. Tiesą sakant, ši priemonė gali užtikrinti, kad šių subjektų lėšos nebebus naudojamos skatinant branduolinių ginklų platinimą. Be to, kaip nuspręsta šio sprendimo 30 ir 31 punktuose, ieškovo argumentai, kad, pirma, jis neteikė paramos branduolinių ginklų platinimui ir, antra, lėšų įšaldymo priemonė bet kuriuo atveju nebuvo būtina jo atveju, buvo pateikti per vėlai ir dėl to yra nepriimtini.
69 Trečia, iš šio sprendimo 31 punkto matyti, kad ieškovas nepateikė priimtinų argumentų dėl to, kad buvo mažiau ribojančių priemonių, leidžiančių uždrausti naudotis jo lėšomis skatinant branduolinių ginklų platinimą.
70 Ketvirta, kalbant apie ieškovui sukeltus nepatogumus ir pagrindinių jo teisių, tarp kurių – nuosavybės teisė ir teisė vertis ekonomine veikla, apribojimą, reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktika šios teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismas, dalis. Vadinasi, bendrųjų teisių laikymasis yra Bendrijos aktų teisėtumo sąlyga (žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 284 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tačiau iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat matyti, kad pagrindinės teisės nėra absoliuti teisė, ir todėl gali būti nustatyti naudojimosi jomis apribojimai, jeigu jie atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus. Vadinasi, bet kuri ribojanti ekonominė ar finansinė priemonė savaime apima poveikį nuosavybės teisei ir laisvam profesinės veiklos vykdymui, taip padarydama žalos asmenims, kurie nebuvo pripažinti atsakingais už padėtį, dėl kurios imtasi atitinkamų priemonių. Ginčijamo teisės akto tikslo svarba pateisina net sunkias neigiamas pasekmes kai kuriems ūkio subjektams (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bosphorus, C‑84/95, Rink. p. I‑3953, 21–23 punktus ir šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 355 ir 361 punktus).
71 Šioje byloje ieškovo teisė vertis ekonomine veikla ir nuosavybės teisė yra rimtai apribota priėmus ginčijamą sprendimą, nes jis negali, be kita ko, disponuoti savo lėšomis, kurios yra Bendrijos teritorijoje ar priklauso Bendrijos piliečiams, išskyrus atskirus leidimus, o šioje teritorijoje savo buveinę turintys padaliniai negali sudaryti naujų sandorių su savo klientais. Vis dėlto, atsižvelgiant į ypatingą taikos ir tarptautinio saugumo palaikymo svarbą, sukelti nepatogumai nėra neproporcingi siekiamiems tikslams, juo labiau kad šie apribojimai yra susiję tik su dalimi ieškovo turto, ir, antra, Reglamento Nr. 423/2007 9 ir 10 straipsniuose numatytos tam tikros išimtys, leidžiančios lėšų įšaldymo priemonėse nurodytiems asmenims susitvarkyti su pagrindinėmis išlaidomis.
72 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, pagrįsto teisės į gynybą, teisės į veiksmingą teisminę apsaugą ir Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatytos motyvavimo pareigos pažeidimu
Šalių argumentai
73 Ieškovas tvirtina, kad Taryba, pažeisdama Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintas taisykles, neinformavo apie prieš jį turimą informaciją, pateisinančią jo lėšų įšaldymą, nes ginčijamas sprendimas jam niekada nebuvo įteiktas. Be to, Taryba nepatikslino, kokią finansinę pagalbą ieškovas teikė arba koks buvo jo vaidmuo, dėl kokių prekių buvo sudaromi sandoriai ir kurie subjektai, išskyrus išvardytus aštuonis, buvo susiję. Šitaip Taryba neleido ieškovui sužinoti priežasčių, kodėl jo lėšos buvo įšaldytos, nors Saugumo Taryba valstybių prašė tik „atidžiai stebėti“ jo veiklą.
74 Ieškovas priduria negalėjęs susipažinti su Tarybos medžiagoje buvusiais įrodymais ir neturėjęs galimybės būti išklausytas. Jis pažymi nebandęs susisiekti su Taryba, kad galėtų pasinaudoti teisėmis. Tokiomis aplinkybėmis, pirma, jis nurodo, kad taikytinoje tvarkoje nenumatyta leisti susipažinti su dokumentais ar būti išklausytam, ir tai, ieškovo teigimu, savaime prieštarauja teisės į gynybą principo laikymuisi ir dėl to yra teisės į veiksmingą teisminę apsaugą pažeidimas. Antra, ieškovas tvirtina, kad pastangos, kurias šiuo klausimu dėjo Jungtinėje Karalystėje įsteigtas jo filialas Melli Bank plc Taryboje ir kai kuriose valstybėse narėse prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo nevaisingos, ir dėl to jam teko kreiptis į teismą. Trečia, jis tvirtina, kad, nepaisant Tarybai tenkančios įrodinėjimo pareigos, ji Pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ginčijamo sprendimo motyvus, ir dėl to ieškovas turėjo pateikti „neigiamų įrodymų“, o tai yra labai sunku ar net neįmanoma padaryti. Ketvirta, ieškovas tvirtina negalėjęs pristatyti savo pozicijos Tarybai, prieš tai nepatikrinęs ryšių su kiekvienu atskiru ginčijame sprendime nurodytu subjektu. Tokio patikrinimo jis negalėjo užbaigti per terminą ieškiniui pareikšti.
75 Ieškovo manymu, kadangi jam nebuvo pateikti įkalčiai ir jis negalėjo nei susipažinti su Tarybos medžiagoje buvusiais įrodymais, nei būti išklaustas, jis negalėjo pateikti savo pozicijos, o tai reiškia, ieškovo teigimu, kad pažeista jo teisė į gynybą bei teisė būti išklausytam. Dėl tos pačios priežasties jis tvirtina ir šiuo metu negalintis pasinaudoti teise naudingomis sąlygomis pareikšti ieškinį Pirmosios instancijos teisme ir dėl to nurodo, kad pažeista teisė į veiksmingą teisminę apsaugą. Be to, jis tvirtina, kad Taryba negali pateisinti minėtų pažeidimų poreikiu, kad veiksmai būtų netikėti, nes Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas dar 2008 m. birželio 16 d. paskelbė apie jo lėšų įšaldymą.
76 Galiausiai ieškovas tvirtina, jog tai, kad Taryba neišdėstė konkrečių ir specifinių priežasčių, pateisinančių jo lėšų įšaldymą, palyginti su bendra atidumo pareiga, kurios reikalavo Saugumo Taryba, ir su kitų Irane buveinę turinčių bankų vertinimu, ir su jomis jo nesupažino, taip pat yra Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatytos motyvavimo pareigos pažeidimas.
77 Taryba, palaikoma įstojusių į bylą šalių, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą. Pirma, šiuo klausimu ji nurodo įvykdžiusi Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatytą motyvavimo pareigą, paskelbusi ginčijamą sprendimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, su kuriuo susipažinti galima ir internete dar pačią jo paskelbimo dieną. Tiesą sakant, Tarybos teigimu, minėtame reglamente nereikalauja, kad sprendimas būtų individualiai perduotas, nes tam tikrais atvejais nėra žinomas joks adresas, kuriuo galima individualiai perduoti sprendimą, ir bet kuriuo atveju niekam nesuteikta teisė nesilaikyti įstatymų. Be to, priemonės, kurių imamasi kovojant su branduolinių ginklų platinimu, turi mažesnį neigiamą poveikį nei tos, kuriomis remiantis priimamos panašios priemonės kovoje su terorizmu, kurias priėmus siunčiamas individualus pranešimas.
78 Kita vertus, Tarybos nuomone, Oficialiajame leidinyje paskelbus ginčijamo sprendimo motyvus, ieškovas galėjo susipažinti su turimais įkalčiais, nes paisyta jo teisių į gynybą ir veiksmingą teisminę apsaugą. Šioje vietoje Taryba ypač atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas neprašė peržiūrėti jo lėšų įšaldymo priemonės, nors tokia galimybė buvo numatyta Pranešime asmenims, subjektams ir organizacijoms, kuriuos Taryba įtraukė į asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikoma Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis, sąrašą (V priedas) (OL C 159, p. 1).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
79 Pirmiausia reikia išnagrinėti reikalavimą dėl Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatytos motyvavimo pareigos pažeidimo. Kadangi šioje byloje nagrinėjamos atskiros procesinės teisės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, tai, kad ieškovui laiku pateikiamas pakankamas motyvavimas, yra svarbi aplinkybė dėl visų nurodant šį ieškinio pagrindą pateiktų reikalavimų.
80 EB 253 straipsnyje ir šios bylos atveju – Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga nurodyti konkrečiam asmeniui jo nenaudai priimto akto motyvus siekiama, viena vertus, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Bendrijos teisme ir, kita vertus, leisti šiam atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra vienas iš esminių Bendrijos teisės principų, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų. Todėl iš esmės apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešama kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo apie sprendimo motyvus sužino per procesą Bendrijos teisme. Be to, kadangi suinteresuotieji asmenys neturi teisės būti apklausti iki pradinio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo, pareigos motyvuoti laikymasis yra dar svarbesnis, kai šis sprendimas yra vienintelė garantija, leidžianti suinteresuotajam asmeniui bent po šio sprendimo priėmimo pasinaudoti turimais teisės gynimo būdais, kad užginčytų minėto sprendimo teisėtumą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 138–140 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
81 Dėl to pagal Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalį Taryba privalo supažindinti nurodytą subjektą su specifinėmis ir konkrečiomis tokio sprendimo įšaldyti lėšas, kaip antai ginčijamas sprendimas, priėmimo priežastimis, išskyrus atvejus, kai tam prieštarauja imperatyvūs Bendrijos ar jos valstybių narių saugumo arba su jų tarptautinių santykių išsaugojimu susiję pagrindai (pagal analogiją žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 342 punktą). Taigi Taryba privalo nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su jos sprendimo teisiniu pagrindimu, ir argumentus, kuriais remdamasi jį priėmė. Kiek įmanoma, tokie motyvai turi būti pateikti kuo greičiau po atitinkamo sprendimo priėmimo arba kartu su juo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 143 bei 148 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
82 Vis dėlto motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį bei į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės reikšmę (žr. šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 141 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
83 Kaip pažymėta šio sprendimo 57 punkte, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktų įgyvendinimui reikia, kad atitinkamas subjektas dalyvautų branduolinių ginklų platinimo veikloje, būtų tiesiogiai su ja susijęs ar teiktų paramą. Todėl, be priimtos priemonės teisinio pagrindo nurodymo, motyvavimo pareiga, kurios turi laikytis Taryba, būtent ir turi būti susijusi su šia aplinkybe. Tačiau, priešingai nei tvirtina ieškovas, Taryba neprivalo motyvuoti savo pasirinkimo viršyti Rezoliucijoje 1803 (2008) priimtas priemones, kadangi šio sprendimo 65 punkte nurodyta, kad ginčijamas sprendimas jos neįgyvendina, nei vertinti ieškovo kitaip nei kitus Irano bankus.
84 Šioje byloje tiek ginčijamo sprendimo pavadinime, tiek jo 2 konstatuojamojoje dalyje Taryba nurodė, kad priimtos priemonės pagrįstos Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalimis. Ginčijamo sprendimo priedo B lentelės 4 punkte ji taip pat nurodė konkrečias ir specifines priežastis, dėl kurių manė, kad ieškovas teikė paramą branduolinių ginklų platinimui. Tiesą sakant, Taryba nurodė, pirma, ieškovo suteiktos paramos pobūdį – t. y. jis suteikė įvairių finansinių paslaugų, įskaitant akredityvų ir sąskaitų atidarymą ir tvarkymą, antra, su branduolinių ginklų platinimu susijusią veiklą, kuriai teiktos tos paslaugos, t. y. rizikos medžiagų pirkimas, ir, trečia, ieškovo suteiktos paramos gavėjus, t. y. aštuonis subjektus, išvardytus su pavardėmis ir pavadinimais.
85 Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas mano, kad su ieškovu susiję ginčijamo sprendimo motyvai yra pakankami, remiantis šio sprendimo 80–82 punktuose minėtos teismų praktikos ir Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalies turinio prasme.
86 Tačiau negalima priimti Tarybos, palaikomos įstojusių į bylą šalių, argumento, kad ji įvykdžiusi Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą pateikti ieškovui motyvus, paskelbusi ginčijamą sprendimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Tiesą sakant, toks sprendimas, koks yra ginčijamas sprendimas, kuriuo priimtas iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 423/2007 V priedas, sukelia poveikį erga omnes, nes jis skirtas visiems bendrai ir abstrakčiai nurodytiems adresatams, kurie turi įšaldyti subjektų, įrašytų į šio priedo sąrašą, lėšas. Tačiau toks sprendimas nėra išimtinai bendro pobūdžio, nes įšaldomos asmenų ir subjektų, išvardytų su pavardėmis ir pavadinimais, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su jiems skirtomis ribojančiomis priemonėmis (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 241–244 punktus ir šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 98 punktą), lėšos. Be to, lėšų įšaldymas turi rimtų pasekmių susijusiems subjektams, nes tai gali apriboti galimybę pasinaudoti savo pagrindinėmis teisėmis. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti šio sprendimo 70 punkte nurodytą tiek materialinių, tiek procesinių teisių laikymąsi, reikia konstatuoti, kad Taryba, kiek įmanoma, turi individualiu pranešimu supažindinti suinteresuotus subjektus su lėšų įšaldymo priemonėmis.
87 Šios išvados Tarybos argumentai negali pakeisti. Pirma, tai, kad tam tikrais atvejais neįmanoma individualiai pranešti, yra nereikšminga tada, kai žinomas atitinkamo subjekto adresas. Antra, taisyklė, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, netaikoma ieškovui, nes ginčijamas sprendimas jo atžvilgiu yra individualus aktas. Trečia, Tarybos nurodytas skirtumas, palyginti su lėšų įšaldymo priemone kovojant su terorizmu, šiuo atveju netaikytinas, nes galimybė, kad motyvai yra šmeižikiški, gali būti reikšminga tik vertinant reikalingumą paskelbti motyvus Oficialiajame leidinyje. Atvirkščiai, reikalavimas individualiai pranešti apie lėšų įšaldymo priemones atsiranda dėl to, kad šios priemonės individualiai ir rimtai paveikia susijusių subjektų teises. Kadangi lėšų įšaldymo priemonės, priimtos pagal Reglamentą Nr. 423/2007, ir tos, kurios priimtos kovojant su terorizmu, yra panašios, reikia, kad apie lėšų įšaldymo priemones susiję subjektai būtų informuoti vienodai abiem atvejais.
88 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Taryba nesilaikė pareigos ieškovą informuoti apie ginčijamo sprendimo motyvus, kylančios iš Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalies, nes nenusiuntė individualaus pranešimo, nors pačiame ginčijamame sprendime sakoma, kad žinojo ieškovo buveinės adresą.
89 Vis dėlto iš prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurį ieškovas pateikė byloje T‑390/08 R, priedų matyti, kad 2008 m. birželio 24 d. laišku Prancūzijos bankininkystės komisija informavo ieškovo padalinį Paryžiuje, kad priimtas ginčijamas sprendimas ir tą pačią dieną paskelbtas Oficialiajame leidinyje. Šitaip ieškovas laiku oficialių šaltinių buvo informuotas apie ginčijamo sprendimo priėmimą ir apie tai, kad galėjo susipažinti su jo motyvais Oficialiajame leidinyje. Be to, panašu, kad ieškovas iš tikrųjų susipažino su šio sprendimo, kurio kopiją jis pridėjo prie ieškinio, turiniu.
90 Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, jog tai, kad Taryba nepranešė ieškovui apie ginčijamo sprendimo motyvus individualiu pranešimu, neužkirto kelio šiam laiku susipažinti su ginčijamo sprendimo motyvais ir įvertinti nustatytų lėšų įšaldymo priemonių pagrįstumo. Vadinasi, tai, kad Taryba neperdavė individualaus pranešimo, nepateisina ginčijamo sprendimo panaikinimo.
91 Antra, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam, paisymas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų ir turi būti užtikrintas net nesant nagrinėjamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 91 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).
92 Bendras teisės į gynybą paisymo principas reikalauja, jog prieš suinteresuotą subjektą turimi įkalčiai, pagrindžiantys jam nepalankaus sprendimo priėmimą, kiek įmanoma, būtų pateikti suinteresuotajam asmeniui kuo greičiau po pradinio sprendimo įšaldyti lėšas priėmimo. Tačiau imperatyvūs Bendrijos arba jos valstybių narių saugumo arba jų tarptautinių santykių išsaugojimo reikalavimai gali neleisti suinteresuotiesiems asmenims perduoti kai kurios informacijos (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 342 punktą ir šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 93 ir 137 punktus).
93 Be to, kadangi pirmasis sprendimas įšaldyti tam tikro subjekto lėšas, koks yra ginčijamas sprendimas, turi būti netikėtas, nereikalaujama iki priimant šį ginčijamą sprendimą pateikti šiuos įkalčius atitinkamam subjektui ar jį išklausyti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 338–341 punktus ir šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 128 ir 137 punktus).
94 Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti teiginį, jog negalima remtis būtinybe, kad priemonės būtų netikėtos dėl tariamų Jungtinės Karalystės ministro pirmininko žodžių, pasakytų 2008 m. gegužės 16 dieną. Tiesą sakant, ieškovas neįrodė, kad šie žodžiai tikrai buvo pasakyti, ir, beje, net neteigia, kad jie pasakyti Tarybos ar dar daugiau – Bendrijos vardu.
95 Priimant sprendimą pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a ar b punktus, įkalčių pateikimas reiškia, kad pateikiama tiksli informacija ar bylos medžiaga, įrodanti, jog susijusio subjekto atveju tenkinamos sąlygos šiai nuostatai įgyvendinti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 126 punktą).
96 Iš šio sprendimo 84–90 punktų matyti, kad šiuo atveju to reikalavimo laikytasi. Tiesą sakant, kadangi, pirma, ginčijamas sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, antra, Prancūzijos bankininkystės komisija laiku atkreipė ieškovo dėmesį į tai, kad priimtas ir Oficialiajame leidinyje paskelbtas ginčijamas sprendimas, įskaitant jo motyvus, ir, trečia, ieškovas iš tikrųjų susipažino su šiuo sprendimu, reikia konstatuoti, kad jis turėjo pakankamai tikslią informaciją apie aplinkybes, kurios leido Tarybai manyti, kad Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktai buvo taikytini šiuo atveju.
97 Todėl reikia atmesti ieškovo tvirtinimą, kad Taryba savo iniciatyva turėjo jam leisti susipažinti su bylos medžiaga. Tiesą sakant, kai perduodama pakankamai tiksli informacija, leidžianti suinteresuotajam subjektui naudingai susipažinti su Tarybos turimais įkalčiais, teisės į gynybą paisymo principas nereiškia, kad atsiranda pareiga savanoriškai leisti susipažinti su jo bylos dokumentais. Tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba turi leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hyper prieš Komisiją, T‑205/99, Rink. p. II‑3141, 63–65 ir ten nurodytą teismo praktiką). Savanoriškas bylos dokumentų perdavimas iš tikrųjų yra nereikalingas reikalavimas, nes priimant lėšas įšaldančią priemonę nėra aišku, ar susijęs subjektas norės patikrinti, susipažinęs su bylos dokumentais, faktines aplinkybes, patvirtinančias Tarybos turimus įkalčius.
98 Kalbant apie teisę būti išklausytam, pirmajame sprendime įšaldyti lėšas nurodytą subjektą Taryba turi išklausyti priėmusi tą sprendimą. Vis dėlto, remiantis teismo praktika, ji neprivalo savo iniciatyva jo išklausyti, atsižvelgiant į suinteresuotųjų asmenų galimybę nedelsiant pareikšti ieškinį Pirmosios instancijos teisme (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo OMPI 130 ir 137 punktus). Pažymėtina, kad Taryba priėmė ir tą pačią dieną kaip ir ginčijamą sprendimą Oficialiajame leidinyje paskelbė Pranešimą asmenims, subjektams ir organizacijoms, kuriuos Taryba įtraukė į asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikoma Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis, sąrašą (V priedas). Šiame pranešime numatyta, kad atitinkami subjektai gali prašyti peržiūrėti jų įrašymą į šio reglamento V priedo sąrašą, vadinasi, jiems leidžiama veiksmingai pasinaudoti teise būti išklaustiems.
99 Iš to matyti, kad šioje byloje teisė susipažinti su byla ir teisė būti išklausytam priklausė nuo paties ieškovo prašymo Tarybai. Atsakydamas į Pirmosios instancijos teismo klausimą, ieškovas pripažino, kad tokio prašymo nepateikė.
100 Negalima priimti ieškovo argumentų, kodėl jis nepateikė tokio prašymo. Tvirtinimas, kad taikytinuose tekstuose nenumatyta susipažinimo su byla ir jo išklausymo procedūra, yra klaidingas, kiek jis susijęs su teise būti išklausytam, kaip matyti iš šio sprendimo 98 punkto. Be to, nors tiesa, kad nėra jokios aiškios susipažinimo su byla procedūros, šio sprendimo 91 punkte priminta, kad ši aplinkybė neturi įtakos Tarybos pareigai užtikrinti teisės į gynybą paisymo. Todėl net darant prielaidą, kad ieškovo argumentą reikia laikyti prieštaravimu dėl teisėtumo, jis turi būti atmestas, nes tai, kad nėra konkrečių nuostatų, neturi įtakos pareigai paisyti teisės į gynybą, visų pirma – teisei pateikti įkalčius, kuria taip pat susijusiam subjektui leidžiama pasinaudoti veiksminga teismine apsauga (žr. šio sprendimo 105 punktą).
101 Ieškovo filialo Jungtinėje Karalystėje veiksmai taip pat yra nereikšmingi, nes jis turi nepriklausomo juridinio asmens statusą, o tai reiškia, kad kreipėsi į institucijas ir valstybes nares savo, o ne patronuojančios bendrovės vardu. Be to, su kuo sutinka ir ieškovas, filialas veiksmų ėmėsi anksčiau nei priimtas ginčijamas sprendimas. Šio teismo sprendimo 93 punkte konstatuota, kad ieškovas bet kuriuo atveju nepasinaudojo teise pateikti įkalčius, nei teise būti išklausytas.
102 Kalbant apie tai, kad Taryba savarankiškai nepateikė įrodymų ginčijamo sprendimo motyvams pagrįsti, iš šio sprendimo 97 ir 107 punktų matyti, kad to ji neprivalėjo daryti nei prieš pareiškiant šį ieškinį, nei po to.
103 Be to, ieškovas nepaaiškina, kodėl būtinybė patikrinti savo ryšius su kiekvienu atskiru ginčijame sprendime nurodytu subjektu jam trukdo prašyti leisti susipažinti su Tarybos byla ar būti išklausytam. Atvirkščiai, susipažinus su dokumentais ar gavus patikslinimus, tai galėjo palengvinti reikalingas paieškas.
104 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad ieškovui nepateikus atitinkamo prašymo Tarybai, ji neprivalėjo leisti susipažinti su byla ar išklausyti ieškovą, o tai reiškia, kad reikalavimas, pagrįstas teisės į gynybą pažeidimu, turi būti atmestas.
105 Trečia, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, veiksmingos teisminės gynybos principas yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose ir dar kartą patvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 47 straipsnyje. Teisminės apsaugos veiksmingumas reiškia, kad atitinkama Bendrijos institucija privalo šiuos motyvus pranešti suinteresuotajam asmeniui arba organizacijai, kiek įmanoma, arba įrašymo momentu, arba bent jau kuo greičiau po to, kad suinteresuotieji asmenys galėtų pasinaudoti teise kreiptis į teismą per nustatytą terminą. Šios pareigos pranešti šiuos motyvus laikymasis būtinas tam, kad asmenys, kuriems taikomos ribojančios priemonės, galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į Bendrijos teismą, ir tam, kad šis galėtų visiškai vykdyti atitinkamo Bendrijos akto teisėtumo kontrolę, o tai jis privalo daryti pagal EB sutartį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 42 punkte minėto Sprendimo Kadi 335–337 punktus ir ten nurodytą teismo praktiką).
106 Iš šio sprendimo 84–90 ir 96 punktų matyti, kad ieškovas laiku gavo pakankamai tikslią informaciją apie jo lėšų įšaldymo motyvus. Be to, nepaprašęs leisti susipažinti su Tarybos byla, jis negali pagrįstai tvirtinti, kad toks leidimas nebuvo suteiktas. Taip pat Pirmosios instancijos teismas mano galintis atlikti savo kontrolę. Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad Taryba nepažeidė ieškovo teisės į veiksmingą teisminę apsaugą.
107 Kadangi ieškovas taip pat tvirtina, kad Taryba per procesą Pirmosios instancijos teisme nepateikė jokio įrodymo ginčijamame sprendime nurodytiems motyvams pagrįsti, reikia pažymėti, kad pateikti tokių įrodymų reikėtų tik tada, jei ieškovas pateikia priimtiną ieškinio pagrindą, užginčijantį teiginio, pagal kurį jis teikė paramą branduolinių ginklų platinimui, pagrįstumą. Tokiomis aplinkybėmis, ieškovui nesant įpareigotam pateikti neigiamo įrodymo, Taryba, remiantis tuo, kas nurodyta šio sprendime 37 punkte, privalo pateikti įrodymus ir informaciją, kuriuose pagrįstas jos vertinimas, kad Bendrijos teismas galėtų juos patikrinti. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 30 punkto, toks pagrindas šioje byloje nepateiktas. Todėl tai, kad Taryba nepateikė įrodymų, negali reikšti, kad pažeista teisė į veiksmingą teisminę apsaugą, tad su tuo susijęs reikalavimas turi būti atmestas, nesant reikalo nagrinėti, ar 2009 m. vasario 4 d. pateikti dokumentai įrodo teiginį, kad ieškovas šioje byloje turėjo pateikti neigiamą įrodymą.
108 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, pagrįsto kompetencijos nebuvimu
Šalių argumentai
109 Ieškovas tvirtina, kad Taryba pagal EB sutartį neturi kompetencijos nustatyti „baudžiamųjų sankcijų“, kokios yra lėšų įšaldymas. Todėl įšaldžiusi ieškovo lėšas pagal ginčijamą sprendimą ir Reglamentą Nr. 423/2007, priimtus įgyvendinant EB sutartimi suteiktą kompetenciją, Taryba viršijo savo kompetenciją, piktnaudžiavo valdžia ir pažeidė EB sutarties esminius procedūrinius reikalavimus ir šios Sutarties nuostatas.
110 Taryba, palaikoma įstojusių į bylą šalių, ginčija ieškovo argumentų pagrįstumą, pabrėždama, kad lėšų įšaldymas nėra baudžiamoji sankcija.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
111 Reikia pažymėti: kadangi subjektų, kuriems taikomos Reglamente Nr. 423/2007 numatytos ribojančios priemonės, lėšos yra ne konfiskuotos kaip nusikalstamu būdu įgytos lėšos, o laikinai įšaldytos, šios priemonės nėra baudžiamoji sankcija. Be to, jomis nereiškiami tokio pobūdžio kaltinimai (pagal analogiją žr. 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sison prieš Tarybą, T‑47/03, Rink. p. II‑0000, 101 punktą).
112 Todėl ieškovo argumentas, pagal kurį lėšų įšaldymas yra baudžiamoji sankcija, yra nepagrįstas. Tai reiškia, kad šis ieškinio pagrindas bei visas ieškinys turi būti atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
113 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, jis turi pagal Tarybos pateiktus reikalavimus padengti išlaidas, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
114 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Komisija padengia savo išlaidas, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Bank Melli Iran, be savo išlaidų, padengia Europos Sąjungos Tarybos išlaidas, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
3. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Europos Bendrijų Komisija padengia savo išlaidas, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
Pelikánová | Jürimäe | Soldevila Fragoso |
Paskelbta 2009 m. spalio 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Irano Islamo Respublikai nustatytos ribojančios priemonės
Ieškovui taikomos priemonės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl ieškovo 2009 m. vasario 4 d. pateiktų dokumentų reikšmingumo
Dėl teisminės kontrolės intensyvumo
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų, EB sutarties, teisės normų, susijusių su jos taikymu, ir Bendrosios pozicijos 2007/140 7 straipsnio 2 dalies pažeidimu, piktnaudžiavimu valdžia bei teisinio pagrindo ginčijamam sprendimui priimti nebuvimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, pagrįsto vienodo požiūrio principo pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, pagrįsto proporcingumo ir nuosavybės teisių pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, pagrįsto teisės į gynybą, teisės į veiksmingą teisminę apsaugą ir Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalyje numatytos motyvavimo pareigos pažeidimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, pagrįsto kompetencijos nebuvimu
Šalių argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų