Language of document : ECLI:EU:T:2022:513

BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. rugsėjo 7 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Įdarbinimas – Pranešimas apie viešąjį konkursą EPSO/AD/378/20 (AD 7) – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kroatų kalbos teisininkai lingvistai – Atrankos komisijos sprendimas neleisti ieškovui dalyvauti kitame konkurso etape – Dalyvavimo konkurse reikalavimai – Reikalavimas dėl Kroatijos teisės diplomu patvirtinto išsilavinimo, atitinkančio užbaigtas universitetines studijas – Prancūzijos teisės diplomo turėjimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Ieškinys dėl panaikinimo“

Byloje T‑713/20

OQ, atstovaujamas avocate R. Štaba,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą D. Milanowska, R. Mrljić ir L. Vernier,

atsakovę,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai L. Madise (pranešėjas) ir J. Martín y Pérez de Nanclares,

kancleris E. Coulon,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 270 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovas OQ prašo panaikinti 2020 m. rugsėjo 3 d. konkurso atrankos komisijos (toliau – atrankos komisija) sprendimą neleisti jam dalyvauti kitame viešojo konkurso EPSO/AD/378/20, skirto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kroatų kalbos teisininkų lingvistų rezervo sąrašui sudaryti, etape. Ieškovas taip pat prašo panaikinti 2020 m. spalio 12 d. atrankos komisijos sprendimą atmesti jo prašymą peržiūrėti ginčijamą sprendimą.

 Ginčo aplinkybės

2        Ieškovas, Kroatijos pilietis, baigė aukštojo mokslo teisės studijas Italijoje ir Prancūzijoje. 2012 m. jis gavo Prancūzijos Puatjė universiteto teisės, ekonomikos, vadybos profesijų, privatinės teisės srities, teisininko lingvisto specializacijos magistro diplomą, kuris, taikant profesinės kvalifikacijos pripažinimą, buvo pripažintas Kroatijoje, siekiant leisti vykdyti darbinę veiklą. Ieškovas kiek ilgiau nei trejus metus, t. y. nuo 2013 m. pabaigos iki 2017 m. pradžios, dirbo vertėju Europos Parlamento kroatų kalbos skyriuje, o nuo 2018 m. rudens buvo advokatas stažuotojas Kroatijoje; šį statusą jis turėjo, kai 2020 m. balandžio mėn. pateikė paraišką dalyvauti šio sprendimo 1 punkte nurodytame viešajame konkurse. Šiuos įvairius duomenis jis nurodė savo konkurso paraiškoje.

3        Pranešime apie konkursą, kuriame dalyvavo ieškovas (OL C 72 A, 2020, p. 1, toliau – pranešimas apie konkursą), kiek tai susiję su specialiomis įdarbinimo sąlygomis, be kita ko, buvo nurodyta, kad nereikalaujama jokios profesinės patirties, o kalbant apie „kvalifikaciją“, susijusią su kalbinėmis žiniomis ir diplomų turėjimu, ypač pastaruoju aspektu, – kad „išsilavinimo lygis turi atitikti užbaigtą vienu iš toliau nurodytų diplomų patvirtintą Kroatijos teisės srities universitetinį išsilavinimą: „Diploma iz hrvatskog prava stečena na sveučilišnom studiju (magistar/magistra prava ili diplomirani pravnik/diplomirana pravnica)“. Buvo nurodyta, kad siekdama nustatyti, ar kandidato išsilavinimo lygis atitinka užbaigtą universitetinį išsilavinimą, atrankos komisija atsižvelgs į diplomo suteikimo metu galiojusias taisykles.

4        2020 m. rugsėjo 3 d. sprendime atrankos komisija ieškovui pranešė:

„Remiantis Jūsų paraiškoje nurodytais duomenimis, Jūs neatitinkate dalyvavimo konkurse sąlygų, susijusių su kvalifikacija: Jūs neturite išsilavinimo lygio, atitinkančio užbaigtą vienu iš [reikalaujamų] diplomų patvirtintą Kroatijos teisės srities universitetinį išsilavinimą.“

5        Prašyme peržiūrėti sprendimą ieškovas nurodė, kad kompetentingos Kroatijos įstaigos nutarimu, kurį jis pridėjo, jo Prancūzijos magistro diplomas Kroatijoje buvo pripažintas lygiaverčiu Kroatijos magistro diplomui. Tokio nutarimo galia Kroatijos teisės sistemoje buvo patikslinta Ustavni sud (Konstitucinis Teismas, Kroatija) ir Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas, Kroatija) sprendimuose, kuriuos ieškovas taip pat pridėjo. Remdamasis 2017 m. spalio 13 d. Sprendimu Brouillard / Komisija (T‑572/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:720, toliau – Sprendimas Brouillard III) ieškovas teigė, kad atrankos komisija privalėjo atsižvelgti į minėto nutarimo teisines pasekmes, t. y. į tai, kad pagal Kroatijos teisę jo Prancūzijoje gautas magistro diplomas turi tokią pačią galią kaip Kroatijoje gautas magistro diplomas.

6        2020 m. spalio 12 d. sprendimu atrankos komisija atmetė prašymą dėl peržiūros, motyvuodama tuo, kad jai privalomas pranešimas apie konkursą, kuriame buvo nustatyta laisvoms darbo vietoms užimti reikalinga kompetencija, ir kad visos kandidatūros buvo nagrinėjamos vienodai atsižvelgiant į šį pranešimą. Ji pabrėžė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisininkai lingvistai turi gebėti versti neretai sudėtingus teisinius ar teisėkūros tekstus į „konkurso kalbą“ iš bent dviejų kitų kalbų; tam nagrinėjamu atveju reikėjo labai gerai išmanyti Kroatijos teisės sistemą ir terminologiją, o šias žinias galėjo patvirtinti tik Kroatijos teisės universiteto diplomo turėjimas. Šiuo klausimu atrankos komisija pažymėjo, kad ieškovo studijos nebuvo susijusios su Kroatijos teise. Jo Prancūzijoje gauto diplomo pripažinimas, kad galėtų dirbti Kroatijoje, taip pat nepatvirtino Kroatijos teisės sistemos ir terminologijos žinių.

 Šalių reikalavimai

7        Ieškovas prašo panaikinti 2020 m. rugsėjo 3 d. ir spalio 12 d. atrankos komisijos sprendimus ir priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

8        Komisija prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

9        Pirmiausia reikia priminti, kad 2002 m. liepos 25 d. Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos, Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto ir Europos ombudsmeno sprendimo 2002/620/EB, įsteigiančio Europos Bendrijų personalo atrankos biurą (OL L 197, 2002, p. 53; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 46), 4 straipsnyje nustatyta:

„Pagal Tarnybos nuostatų 91a straipsnį prašymai ir skundai, susiję su šio sprendimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų teisių vykdymu, pateikiami Biurui. Visi apeliaciniai skundai dėl šiais klausimais priimtų sprendimų pateikiami Komisijai.“

10      Dėl šios priežasties atsakovė šioje byloje yra būtent Komisija, nors ginčijamas Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vardu organizuojamo konkurso atrankos komisijos sprendimas. Atsakydamas į Bendrojo Teismo klausimą ieškovas nurodė, kad būtent Komisiją jis laikė atsakove, nors iš pradžių ieškinyje nurodė EPSO (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 16 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑248/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:534, 25 ir 26 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

11      Taip pat reikia priminti, kad kai konkurso dalyvis, remdamasis pranešime apie konkursą nustatyta taisykle, prašo peržiūrėti atrankos komisijos priimtą sprendimą, kaip yra nagrinėjamu atveju, atrankos komisijos sprendimas, priimtas peržiūrėjus kandidato padėtį, pakeičia pradinį jos sprendimą, todėl yra asmens nenaudai priimtas aktas (1987 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Beiten / Komisija, 206/85, EU:C:1987:559, 8 punktas; 1992 m. vasario 11 d. Sprendimo Panagiotopoulou / Parlamentas, T‑16/90, EU:T:1992:11, 20 punktas ir 2018 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Villeneuve / Komisija, T‑671/16, EU:T:2018:519, 24 punktas).

12      Taigi šioje byloje reikalavimai dėl panaikinimo turi būti laikomi pateiktais tik dėl asmens nenaudai priimto sprendimo, t. y. 2020 m. spalio 12 d. atrankos komisijos sprendimo (toliau – ginčijamas sprendimas), priimto atsakant į prašymą peržiūrėti jos 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, kurį jis ir pakeitė.

13      Ieškovas kaip panaikinimo pagrindus nurodo atrankos komisijos įgaliojimų viršijimą, nes ji tariamai neatsižvelgė į tai, kad jo Prancūzijoje gautas diplomas pripažintas Kroatijoje, ir akivaizdžią atrankos komisijos vertinimo klaidą, nes ji tariamai neatsižvelgė į jo profesinę patirtį.

14      Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovas teigia, kad atrankos komisija pažeidė Kroatijos valdžios institucijų, kurios pripažino jo Prancūzijoje gautą diplomą lygiaverčiu Kroatijos diplomui, taikydamos profesinį užsienio aukštojo mokslo diplomų pripažinimą siekiant leisti vykdyti darbinę veiklą Kroatijoje, kompetenciją. Šioje pripažinimo procedūroje atsižvelgiama tik į įgytų žinių, įgūdžių ir kompetencijų lygį, nelyginant studijų programų, todėl, ieškovo teigimu, grįsdama jo kandidatūros atmetimą atrankos komisija negalėjo remtis tuo, kad šioje procedūroje nebuvo lyginamos programos, kurias užbaigus išduodami atitinkamai ieškovo Prancūzijoje gautas diplomas ir pranešime apie konkursą reikalauti Kroatijos diplomai, taip pat tuo, kad Kroatijos valdžios institucijos netikrino ieškovo turimų Kroatijos teisės žinių. Prancūzijoje ieškovo gautas diplomas jam leido integruotis į advokato profesiją Kroatijoje ir verstis ja kaip advokatui stažuotojui Zagrebe (Kroatija) esančiose dviejose advokatų kontorose paeiliui, nors viena pagrindinių sąlygų norint verstis šia profesija yra būti baigusiam universitetines studijas teisės fakultete Kroatijoje. Tai rodo, kad pagal Kroatijos teisę ieškovo teisės diplomas buvo visiškai prilygintas Kroatijoje išduotam tokio paties lygio teisės diplomui. Ieškovas teigia, kad ši informacija, įskaitant jo profesinę patirtį, kurią jis nurodė savo konkurso paraiškoje, įrodo, kad tiek materialiuoju, tiek formaliuoju požiūriais jo išsilavinimo lygis yra visiškai lygiavertis tam, kurį patvirtina pranešime apie konkursą reikalaujami diplomai. Taigi, jo teigimu, atrankos komisijos sprendimu buvo pažeistos jo, kaip Europos Sąjungos piliečio, pagrindinės teisės, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, visų pirma teisė į darbą ir teisė į lygybę, taip pat diskriminacijos draudimas.

15      Antrajame ieškinio pagrinde ieškovas teigia, kad neatsižvelgusi į šias aplinkybes atrankos komisija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, ypač kiek tai susiję su jo turimomis Kroatijos teisės žiniomis. Darydama šią klaidą atrankos komisija neatsižvelgė į jo įgytos darbo su Kroatijos teise ir vertimo patirties reikšmę. Be to, ieškovas nurodo, kad praėjus keliems mėnesiams nuo konkurso paraiškos pateikimo jis išlaikė „teisės egzaminą“, į kurį advokatai stažuotojai gali užsiregistruoti po 18 mėnesių darbo Kroatijoje ir kurį išlaikius jiems leidžiama vykdyti visas advokatų funkcijas. Tai a posteriori įrodo, kad jis gerai išmanė Kroatijos teisės sistemą ir terminologiją, o šių žinių kaip tik buvo reikalaujama pranešime apie konkursą. Šiuo klausimu jis iš esmės kritikuoja prieštaravimą tarp jo kandidatūros atmetimo ir asmenų, turėjusių tik teorinių Kroatijos teisės žinių, kandidatūrų priėmimo.

16      Dublike ieškovas atsako Komisijai, nesusiedamas savo argumentų su vienu ar kitu ieškinio dėl panaikinimo pagrindu, nes atsiliepime į ieškinį Komisija pati atsakė į šiuos pagrindus sugrupuotai, motyvuodama tuo, kad jie didele dalimi sutampa. Ieškovas nurodo, kad atrankos komisija pažeidė Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) 5 straipsnio 3 dalies c punktą ir 27 straipsnį, susijusius atitinkamai su minimaliais pareigūnų išsilavinimo lygiais ir principais, kuriais turi būti vadovaujamasi priimant juos į tarnybą. Apskritai jis teigia, kad dalyvavimo konkurse sąlygos negali prieštarauti Sąjungos teisės aktams ir kad atrankos komisija negali turėti neribotos diskrecijos spręsti, ar kandidatų kvalifikacija ir profesinė patirtis atitinka pranešime apie konkursą reikalaujamą lygį. Jis nurodo, kad normų, kurias turi taikyti atrankos komisija, hierarchija yra tokia: steigiamosios sutartys, PTN ir galiausiai pranešimas apie konkursą. Šiuo klausimu jis teigia, kad atrankos komisija pažeidė SESV 45 straipsnį, susijusį su laisvu darbuotojų judėjimu Sąjungoje, kuris taikomas įdarbinant tiek Sąjungos institucijose, tiek valstybėse narėse. Tuo remdamasis ieškovas mano, kad atrankos komisija turėjo taikyti 2015 m. spalio 6 d. Sprendime Brouillard (C‑298/14, EU:C:2015:652, toliau – Sprendimas Brouillard I) nustatytus principus, t. y. atsižvelgti į visus jo diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus bei atitinkamą profesinę patirtį, lygindama jais patvirtintą ir pranešime apie konkursą reikalaujamą kvalifikaciją.

17      Dėl bylos esmės Komisija, be to, ką atrankos komisija nurodė savo 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendime ir ginčijamame sprendime, atsako, kad, atsižvelgiant į kroatų kalbos teisininko lingvisto pareigų Europos Sąjungos Teisingumo Teisme poreikius, pranešime apie konkursą buvo aiškiai ir tiksliai nurodyti reikalavimai dėl kvalifikacijos ir diplomų, leidžiančių dalyvauti konkurse: universitetinių studijų lygis, tų studijų turinys, t. y. Kroatijos teisė, ir diplomai, t. y. vienas iš nurodytų Kroatijos teisės diplomų. Triplike Komisija patikslina, jog pranešime apie konkursą nebuvo reikalaujama, kad visos studijos būtų baigtos Kroatijoje. Anot jos, ieškovas neatitiko minėtų antrojo ir trečiojo reikalavimų. Kaip ne kartą buvo nuspręsta, konkurso atrankos komisija privalo laikytis pranešimo apie konkursą teksto. Dėl Prancūzijoje ieškovo gauto magistro diplomo pripažinimo Kroatijoje, kad galėtų vykdyti ten darbinę veiklą ar net verstis advokato praktika kaip advokatas stažuotojas, šis diplomas nevirto vienu iš Kroatijos teisės diplomų, kurių reikalauta norint dalyvauti konkurse, kuriam ieškovas pateikė paraišką, siekiant vykdyti teisininko lingvisto pareigas, o ne dirbti Kroatijoje. Anot Komisijos, šiuo klausimu atrankos komisija nepažeidė Kroatijos valdžios institucijų kompetencijos. Ieškovo profesinė patirtis neturi reikšmės, nes pranešime apie konkursą nurodyta, kad nereikalaujama jokios profesinės patirties. Jei atrankos komisija būtų atsižvelgusi į šią patirtį, ji nesilaikytų pranešimo apie konkursą.

18      Be to, triplike Komisija teigia, kad ieškovas dublike negali remtis PTN 5 straipsnio 3 dalies c punktu, 27 straipsniu, taip pat SESV 45 straipsniu. Jos teigimu, ieškovas iškėlė naujus ieškinio pagrindus jau vykstant procesui, todėl pažeidė Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalies nuostatas.

19      Toliau Bendrasis Teismas nagrinės abu ieškinyje nurodytus panaikinimo pagrindus kartu. Kaip pažymėjo Komisija, jie labai sutampa. Be to, po antraštėmis „įgaliojimų viršijimas“ ir „akivaizdžios vertinimo klaidos“ iš tikrųjų sugrupuoti įvairūs pagrindai ir argumentai, kuriuos Bendrasis Teismas išnagrinės prireikus.

20      Kaip pažymi Komisija, konkurso atrankos komisija saistoma pranešimo apie šį konkursą sąlygų. Konkursams skirto PTN III priedo 5 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „išnagrinėjusi [kandidatų] bylas, Atrankos komisija sudaro kandidatų, kurie atitinka skelbime apie konkursą nustatytus reikalavimus, sąrašą“. Šia nuostata, be kita ko, siekiama paisyti esminės paskirties, kuri pagal PTN tenka pranešimui apie konkursą: kuo tiksliau informuoti suinteresuotuosius asmenis apie sąlygų, reikalaujamų norint užimti atitinkamas pareigas, pobūdį, kad jie galėtų įvertinti, pirma, ar gali dalyvauti konkurse, ir, antra, kokie patvirtinamieji dokumentai svarbūs atrankos komisijos darbui ir dėl to turi būti pridėti prie paraiškų (šiuo klausimu žr. 1979 m. birželio 28 d. Sprendimo Anselme ir Constant / Komisija, 255/78, EU:C:1979:175, 9 punktą ir 1991 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Van Hecken / CES, T‑158/89, EU:T:1991:63, 23 punktą). Taigi atrankos komisija negali nei papildyti pranešime apie konkursą nurodytų atrankos kriterijų, kaip buvo nuspręsta bylose, kuriose priimti du šiame punkte minėti sprendimai, nei, atvirkščiai, atsisakyti kai kurių iš jų (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo UR / Komisija, T‑761/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:968, 67 punktą).

21      Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 3 punkte, pranešime apie konkursą buvo nurodyta, kad, kalbant apie kvalifikaciją ir diplomus, reikalauta „išsilavinimo lygio, atitinkančio užbaigtą vienu iš toliau nurodytų diplomų patvirtintą Kroatijos teisės srities universitetinį išsilavinimą: Diploma iz hrvatskog prava stečena na sveučilišnom studiju (magistar/magistra prava ili diplomirani pravnik/diplomirana pravnica)“. Šios nuostatos, kurioje aiškiai nurodyti Kroatijos teisės diplomai, atrankos komisija negalėjo aiškinti kaip leidžiančios jai, nepažeidžiant pranešimo apie konkursą, pripažinti kandidatų turimus šiems diplomams lygiaverčius diplomus. Beje, būtent taip nusprendė atrankos komisija, 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendime nurodžiusi:

„Remiantis Jūsų paraiškoje nurodytais duomenimis, Jūs neatitinkate dalyvavimo konkurse sąlygų, susijusių su kvalifikacija: Jūs neturite išsilavinimo lygio, atitinkančio užbaigtą vienu iš [reikalaujamų] diplomų patvirtintą Kroatijos teisės srities universitetinį išsilavinimą.“

22      Taigi darytina išvada, kad ieškovas priekaištauja atrankos komisijai dėl to, kad ši laikėsi neteisėto pranešimo apie konkursą. Kitaip tariant, darytina išvada, kad pateikdamas, be kita ko, šio sprendimo 14–16 punktuose nurodytus pagrindus ir argumentus ieškovas reiškia pranešimo apie konkursą nuostatos dėl reikalaujamų kvalifikacijų ir diplomų neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį, visų pirma dėl jos prieštaravimo SESV 45 straipsniui.

23      Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sąjungos teisėje nėra reikalavimo formaliai reikšti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Iš tiesų neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas gali būti reiškiamas netiesiogiai, jeigu iš ieškinio palyginti aiškiai matyti, kad ieškovas faktiškai formuluoja tokį priekaištą (žr. 2018 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Mouvement pour une Europe des nations et des libertés / Parlamentas, T‑829/16, EU:T:2018:840, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24      Taip pat, priešingai, nei triplike teigia Komisija, negalima pripažinti, kad ieškovas dublike pavėluotai remiasi SESV 45 straipsniu, be kita ko, atsižvelgiant į Sprendime Brouillard I pateiktą jo išaiškinimą, todėl toks rėmimasis yra priimtinas pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie grindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos per procesą. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 16 punkto, nurodant SESV 45 straipsnį dublike tik išplečiami ieškinyje aiškiai nurodyti pagrindai, nes ieškovas jame iš esmės ginčijo tai, kad neatsižvelgta į Prancūzijoje jo gauto diplomo vertę Kroatijoje ir jo profesinę patirtį, iš dalies įgytą ne Kroatijoje, o tai aplinkybės, kurios gali būti tiesiogiai reikšmingos vertinant aktą pagal iš šios nuostatos kylančius reikalavimus, kaip jie išaiškinti Sprendime Brouillard I (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1983 m. gegužės 19 d. Sprendimo Verros / Parlamentas, 306/81, EU:C:1983:143, 9 ir 10 punktus ir 2016 m. vasario 26 d. Sprendimo Bodson ir kt. / EIB, T‑240/14 P, EU:T:2016:104, 30 punktą). Konkrečiau kalbant apie rėmimąsi Sprendimu Brouillard I, reikia pažymėti, kad niekas nedraudžia ieškovui vykstant procesui nurodyti papildomų precedentų, jeigu jie pagrindžia priimtinu pripažintą ieškinio pagrindą.

25      Vis dėlto Komisija teisingai teigia, kad dublike nurodyti pagrindai, susiję su PTN 5 straipsnio 3 dalies c punkto ir 27 straipsnio pažeidimu, yra nepriimtini. Iš tiesų ieškinio argumentai nėra pakankamai tiesiogiai ir akivaizdžiai susiję su įrodymu, galinčiu patvirtinti, kad šios nuostatos buvo pažeistos, o vykstant procesui nepaaiškėjo jokios naujos aplinkybės, kuri pateisintų šių naujų pagrindų pateikimą dubliko stadijoje.

26      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmiausia reikia išnagrinėti ieškinio pagrindą, pagal kurį dėl pranešimo apie konkursą atrankos komisija pažeidė Kroatijos valdžios institucijų, pripažinusių ieškovo Prancūzijoje gautą diplomą lygiaverčiu Kroatijoje išduotam diplomui, taikydamos profesinį užsienio aukštojo mokslo diplomų pripažinimą siekiant leisti vykdyti darbinę veiklą Kroatijoje, kompetenciją.

27      Šį ieškinio pagrindą reikia atmesti. Remdamasi pranešimu apie konkursą atrankos komisija neginčijo, kad ieškovo Prancūzijoje gautas diplomas Kroatijos kompetentingos institucijos sprendimu buvo pripažintas lygiaverčiu Kroatijoje išduotam diplomui, taikant profesinį užsienio aukštojo mokslo diplomų pripažinimą siekiant leisti vykdyti darbinę veiklą Kroatijoje. Vis dėlto šis nacionalinis pripažinimas nurodytu tikslu nereiškia, kad šis Prancūzijoje išduotas diplomas įdarbinimo Sąjungos institucijoje konkurso tikslais automatiškai turi būti pripažintas lygiaverčiu pranešime apie konkursą nurodytiems Kroatijoje išduotiems diplomams. Kroatijos valdžios institucijos neturi kompetencijos nustatyti įdarbinimo tokioje institucijoje sąlygų. Todėl nagrinėjamu atveju dėl pranešimo apie konkursą atrankos komisija negalėjo pažeisti Kroatijos valdžios institucijų kompetencijos. Vis dėlto pirmiausia reikia pažymėti, kad ši išvada nereiškia, jog įdarbinimo konkursą rengianti Sąjungos institucija visiškai neturi atsižvelgti į tokį nacionalinį pripažinimą, nagrinėdama juo besiremiančių kandidatų paraiškas.

28      Toliau reikia išnagrinėti pagrindą, pagal kurį pranešimas apie konkursą, šioje byloje paskelbtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vardu, prieštarauja SESV 45 straipsniui, atsižvelgiant į ieškovo padėtį, apibūdintą jo paraiškoje.

29      SESV 45 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad Sąjungoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė ir, taikant šioje byloje nereikšmingus apribojimus ir sąlygas, suteikiama teisė priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti, šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje ir joje apsigyventi, siekiant dirbti.

30      Jei darbuotojas pasinaudojo judėjimo tarp valstybių narių laisve, jis, jeigu tenkinamos tos nuostatos taikymo sąlygos, gali remtis SESV 45 straipsniu Sąjungos institucijoje taip pat, kaip ir valstybių narių institucijose (šiuo klausimu bendrai žr. 1989 m. kovo 15 d. Sprendimo Echternach ir Moritz, 389/87 ir 390/87, EU:C:1989:130, 11 punktą; 2016 m. spalio 6 d. Sprendimo Adrien ir kt., C‑466/15, EU:C:2016:749, 25 punktą ir 2015 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Brouillard / Teisingumo Teismas, T‑420/13, nepaskelbtas Rink., toliau – Sprendimas Brouillard II, EU:T:2015:633, 93 punktą).

31      Nagrinėjamu atveju ieškovas, baigęs universitetines studijas kitose nei jo pilietybės valstybė – Kroatija – valstybėse narėse, gali veiksmingai remtis SESV 45 straipsniu, siekdamas įsidarbinti Sąjungos institucijoje, jeigu ši institucija šiuo tikslu nelaiko jo Prancūzijoje gauto teisės diplomo lygiaverčiu Kroatijoje išduotiems tokio paties lygio diplomams, kurių reikalaujama pranešime apie konkursą. Iš tiesų SESV numatytas laisvas valstybių narių piliečių judėjimas nebūtų visiškai įgyvendintas, jei ši nuostata nebūtų taikoma tiems piliečiams, kurie pasinaudojo Sąjungos teisėje numatytomis galimybėmis ir įgijo profesinį ar universitetinį išsilavinimą kitose valstybėse narėse nei ta, kurios piliečiai jie yra (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C‑19/92, EU:C:1993:125, 16 ir 17 punktus ir Sprendimo Brouillard I 27–29 punktus).

32      Be to, reikia pažymėti, kad pranešimas apie konkursą, kuriame, kalbant apie kvalifikaciją ir diplomus, prašoma „užbaigto vienu iš nurodytų [Kroatijos teisės srities] diplomų patvirtinto universitetinio išsilavinimo“, šiuo klausimu suformuluotas taip pat, kaip ir pranešimas apie konkursą, nagrinėtas byloje, kurioje priimtas Sprendimas Brouillard III. Tame sprendime buvo nuspręsta, jog tokia formuluotė reiškia, kad reikalaujama turėti vieną iš joje minėtų teisės srities diplomų, tačiau ne tai, kad šis diplomas būtų išduotas baigus konkrečią studijų programą ar kad jos metu reikėjo mokytis kelių konkrečių disciplinų (Sprendimo Brouillard III 49 ir 50 punktai). Bendrasis Teismas šioje byloje neturi pagrindo nukrypti nuo tokio aiškinimo, kurį Komisija patvirtino, kaip nurodyta šio sprendimo 17 punkte. Taigi kandidatai, kurie dalį studijų baigė ne Kroatijoje, vien dėl šios aplinkybės nebuvo pašalinti iš šioje byloje nagrinėjamo konkurso.

33      Be to, reikia pažymėti, kad SESV 45 straipsnis, nesant šiuo tikslu pagal SESV 46 straipsnį priimtų suderinimo priemonių, neįpareigoja subjekto, įdarbinančio darbuotoją ir reikalaujančio, kad kandidatai turėtų tam tikrus konkrečius diplomus, automatiškai pripažinti lygiaverčiais šiems diplomams kitus diplomus, išduotus kitose valstybėse narėse, net jei pastarieji diplomai patvirtina tokio paties lygio studijas toje pačioje srityje.

34      Iš tiesų, nesant nurodyto suderinimo, toks subjektas turi teisę apibrėžti konkrečias žinias ir kvalifikaciją, būtinas atitinkamoms pareigoms vykdyti, ir prašyti pateikti diplomą, patvirtinantį šių žinių ir kvalifikacijos turėjimą (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 9 punktą ir Sprendimo Brouillard I 48–50 punktus). Konkrečiai kalbant, laikydamasi PTN nustatytų minimalių reikalavimų Sąjungos institucija turi didelę diskreciją nustatyti laisvoms pareigoms keliamus tinkamumo kriterijus (1975 m. spalio 16 d. Sprendimo Deboeck / Komisija, 90/74, EU:C:1975:128, 29 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Blackler / Parlamentas, T‑420/04, EU:T:2006:282, 45 punktas). Be to, nagrinėjamu atveju ieškovas neginčija būtinybės, kad konkurso, kuriame jis dalyvavo, skirto Kroatijos kalbos teisininkams lingvistams Europos Sąjungos Teisingumo Teisme įdarbinti, kandidatai labai gerai išmanytų Kroatijos teisės sistemą ir terminologiją, o reikalaujami Kroatijos teisės diplomai turėjo patvirtinti šias žinias.

35      Nors pagal SESV 45 straipsnį reikalaujama atsižvelgti į kandidatų nurodytus kitus diplomus, išduotus kitose valstybėse narėse, siekiant palyginti šiais diplomais patvirtintą kompetenciją su kompetencija, kurią patvirtina atitinkamo subjekto reikalaujami diplomai (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 16–19 punktus ir Sprendimo Brouillard I 54 ir 55 punktus), pagal šią nuostatą nereikalaujama automatiškai pripažinti šių skirtingų diplomų lygiavertiškumo.

36      Taigi pranešimu apie konkursą, kuriame dalyvavo ieškovas, SESV 45 straipsnis nebuvo pažeistas vien dėl to, kad jame nebuvo numatyta, jog kitose valstybėse narėse nei Kroatija išduoti teisės srities diplomai, patvirtinantys tokio paties lygio studijas kaip ir reikalaujami Kroatijoje išduoti diplomai, įskaitant atvejus, kai Kroatijos valdžios institucijos pripažino pirmuosius lygiaverčiais pastariesiems, automatiškai pripažįstami lygiaverčiais šio konkurso tikslais.

37      Vis dėlto neatsižvelgus į diplomais patvirtintas studijas ir profesinę patirtį, kurias darbo siekiantis darbuotojas atitinkamai baigė ir įgijo naudodamasis SESV 45 straipsnyje įtvirtinta judėjimo tarp valstybių narių laisve, būtų apribota šios pagrindinės SESV garantuojamos laisvės taikymo sritis (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C‑19/92, EU:C:1993:125, 32 punktą ir 2009 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Peśla, C‑345/08, EU:C:2009:771, 36 punktą). Šiuo klausimu šioje byloje ieškovas visų pirma remiasi byla, kurioje priimtas Sprendimas Brouillard I.

38      Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Brouillard I, Belgijos pilietis A. Brouillard pradėjo aukštojo mokslo studijas Belgijoje ir vėliau Prancūzijoje gavo tokį patį magistro diplomą kaip ir ieškovas šioje byloje, t. y. Puatjė universiteto teisės, ekonomikos, vadybos profesijų, privatinės teisės srities, teisininko lingvisto specializacijos magistro diplomą. 2011 m., kai jau dirbo Belgijos Cour de cassation (kasacinis teismas), jis užsiregistravo dalyvauti konkurse šio teismo teisės referento pareigoms užimti. Jo kandidatūra buvo pripažinta nepriimtina dėl to, kad jis turėjo turėti Belgijos universitete įgytą daktaro, licenciato ar magistro diplomą, nes šis tariamai patvirtintų jo tinkamumą eiti pareigas. Be to, kompetentinga Belgijos institucija vėliau atmetė jo prašymą pripažinti Prancūzijoje išduotą magistro diplomą lygiaverčiu Belgijos teisės magistro diplomui, motyvuodama tuo, kad jo užsienyje baigtos studijos neatitiko Belgijos teisės fakultetų, kuriuose studentai ruošiami dirbti teisinį darbą Belgijos teisinėje sistemoje, reikalavimų. Konkrečiai kalbant, suinteresuotasis asmuo per studijas tariamai neišklausė tam tikrų pagal Belgijos teisę reikalaujamų dalykų. A. Brouillard pareiškus ieškinį dėl jo kandidatūros atmetimo, Belgijos Conseil d’État (Valstybės Taryba) pateikė Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus.

39      Sprendimo Brouillard I 47 punkte Teisingumo Teismas svarbius klausimus apibendrino taip:

„<…> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį konkurso valstybės narės teismo teisės referento pareigoms užimti komisijai, nagrinėjančiai šios valstybės narės piliečio pateiktą prašymą leisti dalyvauti šiame konkurse, draudžiama nustatyti dalyvavimo konkurse sąlygą – turėti pagal minėtos valstybės narės teisės aktus reikalaujamus diplomus, arba kad kitos valstybės narės universiteto išduotas magistro diplomas būtų pripažintas suteikiančiu lygiavertį mokslo laipsnį, ir neatsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus bei reikšmingą profesinę patirtį, kai jais patvirtintos profesinės kvalifikacijos lyginamos su kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal minėtus teisės aktus.“

40      Šia formuluote Teisingumo Teismas atskyrė, viena vertus, valstybėje narėje bendrai pripažįstamą ar nepripažįstamą kitoje valstybėje narėje išduoto diplomo lygiavertiškumą ir, kita vertus, konkretų vertinimą, kurį konkurso atrankos komisija, tikėtina, atliks, siekdama nustatyti, ar kandidato, pasinaudojusio teise laisvai judėti tarp valstybių narių, įgyta kvalifikacija, įskaitant profesinę patirtį, yra tinkama, palyginti su norint dalyvauti šiame konkurse reikalaujama kvalifikacija. Sprendimo Brouillard I 50 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad nagrinėtu atveju atitinkama valstybė narė galėjo laisvai nustatyti, kokios teorinės žinios ir kvalifikacija būtinos norint užimti konkrečias pareigas.

41      Sprendimo Brouillard I 53 ir 54 punktuose Teisingumo Teismas priminė, kad nacionalinės taisyklės, nustatančios sąlygas kvalifikacijai įgyti, net jeigu taikomos be diskriminacijos dėl pilietybės, gali kliudyti įgyvendinti darbuotojų judėjimo laisvę, jeigu jomis neatsižvelgiama į suinteresuotojo asmens kitoje valstybėje narėje jau įgytas teorines žinias ir kvalifikacijas. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad valstybės narės institucijos, kurioms Sąjungos pilietis pateikė prašymą leisti verstis profesine veikla, kuria norint verstis pagal nacionalinius teisės aktus nustatyta sąlyga turėti diplomą arba profesinę kvalifikaciją ar tam tikros trukmės praktinę patirtį, privalo atsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus, taip pat reikšmingą patirtį, ir palyginti šiais dokumentais ir patirtimi patvirtintas kompetencijas su teorinėmis žiniomis ir kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus.

42      Sprendimo Brouillard I 57 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad jeigu palyginus kitose valstybėse narėse gautus diplomus su reikalaujamais nacionaliniais diplomais būtų nustatyta, kad šiais skirtingais diplomais patvirtinta kvalifikacija sutampa tik iš dalies, visų pirma dėl valstybėse narėse galiojančio skirtingo teisinio pagrindo, kompetentinga institucija galėtų reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog įgijo trūkstamų žinių ir kvalifikaciją.

43      Sprendimo Brouillard I 58 ir 59 punktuose Teisingumo Teismas šiuo klausimu patikslino, kad kompetentingos nacionalinės institucijos turi nustatyti, ar priimančiojoje valstybėje narėje pagal studijų arba praktikos programą įgytų teorinių žinių pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas teorines žinias, ir kadangi kiekviena praktinė patirtis vykdant susijusią veiklą gali pagilinti pareiškėjo žinias, kompetentinga valdžios institucija turi atsižvelgti į bet kokią praktinę patirtį, naudingą verčiantis profesine veikla, kuria verstis prašoma leidimo. Teisingumo Teismas pridūrė, kad spręsti, kokią tiksliai vertę reikia suteikti šiai patirčiai, turi kompetentinga valdžios institucija, atsižvelgdama į konkrečias vykdytas funkcijas, vykdant šias funkcijas įgytas ir taikytas žinias, taip pat atitinkamam suinteresuotajam asmeniui patikėtas pareigas ir nepriklausomumo lygį.

44      Sprendimo Brouillard I 65 punkte Teisingumo Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad A. Brouillard profesinė patirtis, ypač įgytoji dirbant Belgijos Cour de cassation (Kasacinis teismas) tarnybose, galėjo pasirodyti reikšminga.

45      Remdamasis šiais argumentais Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakė: SESV 45 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, konkurso valstybės narės teismo teisės referento pareigoms užimti komisijai, nagrinėjančiai šios valstybės narės piliečio pateiktą prašymą leisti dalyvauti šiame konkurse, draudžiama nustatyti dalyvavimo sąlygą – turėti pagal minėtos valstybės teisės aktus reikalaujamus diplomus, arba kad kitos valstybės narės universiteto išduotas magistro diplomas būtų pripažintas suteikiančiu lygiavertį akademinį laipsnį, ir neatsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus bei reikšmingą profesinę patirtį, kai šiais dokumentais patvirtintos profesinės kvalifikacijos lyginamos su kvalifikacijomis, reikalaujamomis pagal minėtus teisės aktus.

46      Kadangi, kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, Sąjungos institucijos, kaip ir valstybių narių valdžios institucijos, privalo laikytis iš SESV 45 straipsnio išplaukiančių principų tais atvejais, kai šis straipsnis taikomas, reikia konstatuoti labai glaudžią analogiją tarp situacijos, kurioje priimtas Sprendimas Brouillard I, kuriuo remiasi ieškovas, ir šioje byloje nagrinėjamos situacijos.

47      Taigi, kaip teigia ieškovas, jo paraiška dalyvauti viešajame konkurse negalėjo būti atmesta vien dėl to, kad jis neturėjo vieno iš pranešime apie konkursą reikalaujamų Kroatijos teisės diplomų, nes savo paraiškoje jis ne tik nurodė turįs tokio paties lygio Prancūzijos teisės magistro laipsnį, akivaizdžiai pripažintą Kroatijoje siekiant leisti verstis advokato profesija, bet ir kiek ilgesnę nei 3 metų Europos Parlamento kroatų kalbos skyriaus vertėjo bei 18 mėnesių advokato stažuotojo Kroatijoje profesinę patirtį. Iš tiesų tokia informacija galėjo padėti įrodyti, kad ieškovas turėjo tokią pačią kvalifikaciją kaip ir patvirtintoji reikalaujamais pateikti Kroatijos teisės diplomais, nors ji ir įgyta kitaip, būtent jam naudojantis judėjimo Sąjungoje laisve, o atrankos komisija turėjo turėti galimybę tai patikrinti. Kaip matyti iš šio sprendimo 6 punkto, remdamasi šio sprendimo 3 punkte priminta pranešimo apie konkursą formuluote atrankos komisija, nagrinėdama ieškovo kandidatūrą, galėjo tik konstatuoti, kad jis neturėjo vieno iš reikalautų Kroatijos diplomų ir kad jo Prancūzijoje gautas diplomas, kaip ir jo pripažinimas siekiant vykdyti darbinę veiklą Kroatijoje, nepatvirtino Kroatijos teisės sistemos ir terminologijos žinių. Taigi atrankos komisija negalėjo nagrinėti, kokią tikrąją reikšmę turi ieškovo Prancūzijoje gauto diplomo pripažinimas dirbant teisinį darbą Kroatijoje, nei to, ar ši aplinkybė, vertinama kartu su jo profesine patirtimi, galėjo patvirtinti, kad ieškovo turimos Kroatijos teisės sistemos ir terminologijos žinios yra tokio paties lygio, kokį liudija reikalaujamų Kroatijos teisės srities diplomų turėjimas.

48      Reikia patikslinti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, pranešimo apie konkursą specialių įdarbinimo sąlygų nuostata, pagal kurią nereikalaujama jokios profesinės patirties – ir kuri, beje, prieštarauja kitai nuostatai, numatančiai, kad ši patirtis yra vienas iš galimų kriterijų vykdant atranką „pagal kvalifikaciją“ (vadinamąjį Talent Screener (gabumų vertinimas)) remiantis paraiškose pateikta informacija, kuri esant būtinybei turėjo leisti sumažinti kandidatų, kuriems leista atlikti testus, skaičių iki 20 kartų didesnio už reikalingų konkurso laureatų skaičių – negali būti kliūtis atsižvelgti į profesinę patirtį, siekiant patikrinti, laikantis jurisprudencijoje pateikto SESV 45 straipsnio aiškinimo, ar pranešime apie konkursą reikalaujamų pateikti diplomų patvirtinamą kvalifikaciją šių diplomų neturintis ir SESV 45 straipsnio nuostatomis galintis remtis kandidatas yra įgijęs kitais būdais.

49      Iš to, kas išdėstyta, matyti: kadangi, atsižvelgiant į ieškovo padėtį, pranešimas apie konkursą neleido atrankos komisijai išnagrinėti jo paraiškos pagal SESV 45 straipsnyje numatytus principus, jis yra neteisėtas, kiek jame nustatytas reikalavimas dėl kvalifikacijos ir diplomų lėmė šios paraiškos atmetimą vien dėl to, kad ieškovas neturėjo vieno iš šiame pranešime reikalaujamų Kroatijos teisės diplomų. Kadangi atrankos komisija ginčijamą sprendimą grindė šia pranešimo apie konkursą nuostata, kuri turi būti pripažinta netaikytina ieškovui pagal SESV 277 straipsnį, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nesant reikalo nagrinėti likusių šalių argumentų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

50      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2020 m. spalio 12 d. konkurso atrankos komisijos sprendimą, kuriuo atmestas OQ prašymas dėl peržiūros ir jam neleista dalyvauti kitame viešojo konkurso EPSO/AD/378/20, skirto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kroatų kalbos (HR) teisininkų lingvistų (AD 7) rezervo sąrašui sudaryti, etape.

2.      Europos Komisija padengia savo ir OQ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni

Madise

Martín y Pérez de Nanclares

Paskelbta 2022 m. rugsėjo 7 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: kroatų.