Language of document : ECLI:EU:T:2022:517

BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. rugsėjo 7 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Nuotolinis darbas – Prašymas atlyginti telefono ir interneto ryšio išlaidas – Prašymo atmetimas – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Dalinis priimtinumas – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 71 straipsnis – Rūpestingumo pareiga – Lygybės ir nediskriminavimo principas – Teisė į privataus gyvenimo gerbimą“

Byloje T-486/21

OE, atstovaujama avocat G. Hervet,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą I. Melo Sampaio ir L. Vernier,

atsakovę,

palaikomą

Europos Parlamento, atstovaujamo M. Windisch, S. Bukšek Tomac ir J. Van Pottelberge,

ir

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Bauer,

įstojusių į bylą šalių,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai L. Madise ir R. Frendo (pranešėja),

kancleris E. Coulon,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį, visų pirma į:

–        ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2021 m. rugpjūčio 3 d.,

–        2001 m. rugsėjo 27 d. ir lapkričio 17 d. Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Parlamento prašymus leisti įstoti į bylą, kuriuos Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas patenkino atitinkamai 2001 m. lapkričio 12 d. ir gruodžio 15 d.,

atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,

priima šį

Sprendimą

1        Savo ieškiniu, grindžiamu SESV 270 straipsniu, ieškovė OE iš esmės prašo, pirma, panaikinti 2020 m. gruodžio 18 d. Europos Komisijos infrastruktūros ir logistikos biuro (ILB) Briuselyje sprendimą, kuriuo buvo atmestas jos prašymas atlyginti dėl darbo patirtas išlaidas, susijusias su nuotolinio darbo tvarka, kuri jai buvo privalomai taikoma, ir USB 4G rakto įsigijimu, ir, antra, įpareigoti Komisiją padengti šias išlaidas, suteikti ieškovei interneto prieigą ir išmokėti 10 000 EUR išmoką jos patirtai žalai atlyginti.

I.      Ginčo aplinkybės

2        Klostantis faktinėms aplinkybėms, ieškovė buvo Komisijos pareigūnė.

3        2020 m. kovo 17 d. Belgijoje gyvenantiems asmenims dėl COVID-19 pandemijos buvo nustatytas karantinas. Ieškovė, kaip beveik visas Komisijos personalas, nuo šios datos buvo priversta savo pareigas vykdyti nuotoliu būdu.

4        Dėl telefono ir interneto ryšio paslaugų teikimo ieškovė su bendrove VOO yra sudariusi abonentinę sutartį, apimančią, be kita ko, 100 gigabaitų (GB) interneto duomenų už fiksuotą 37,46 EUR mėnesinę kainą. Viršijus šią viršutinę ribą, jai taikomas papildomas tarifas.

5        VOO už 2020 m. rugsėjo mėn. ieškovės skambučius į Komisijos informatikos pagalbos tarnybą ir Informatikos generalinį direktoratą (GD) paprašė sumokėti 1,89 EUR. Be to, 2020 m. lapkričio mėn. VOO į sąskaitą papildomai įtraukė 50 EUR dydžio mokestį už tai, kad per praėjusį spalio mėn. ieškovė sunaudojo 137,434 GB duomenų daugiau, nei nurodyta jos interneto pakete.

6        Manydama, kad šio sprendimo 5 punkte nurodytos išlaidos buvo patirtos dėl Komisijos nustatytos nuotolinio darbo tvarkos, 2020 m. gruodžio 2 d. ieškovė pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 90 straipsnio 1 dalį pateikė prašymą kompensuoti 51,89 EUR.

7        2020 m. gruodžio 7 d. ieškovė papildė savo prašymą – paprašė, kad Komisija jai, kaip ir bet kitam pareigūnui, esančiam panašioje situacijoje, kai dirbama nuotoliniu būdu, suteiktų USB 4G raktą, leidžiantį jai naudoti internetą darbo tikslais ne Komisijos patalpose.

8        2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu Komisijos ILB atmetė ieškovės prašymą kompensuoti išlaidas, „susijusias su jos patirtomis išlaidomis ir (arba) jos įsigyta įranga“. Jis, be kita ko, nurodė ieškovei, kad tam tikromis aplinkybėmis jai galėjo būti kompensuotos rašomojo stalo kėdės ir kompiuterio ekrano (toliau – biuro įranga) įsigijimo savo namams išlaidos. Jis taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog buvo nustatytos biuro įrangos įsigijimo namams išlaidų atlyginimo taisyklės ir jos neapėmė interneto bei telefono ryšio išlaidų, jos prašymas nebus patenkintas.

9        2021 m. sausio 8 d. ieškovė pateikė skundą dėl šio sprendimo 6 punkte nurodytų išlaidų atlyginimo ir darbui skirtos interneto prieigos suteikimo.

10      2021 m. gegužės 5 d. paskyrimų tarnyba atmetė ieškovės skundą, iš esmės remdamasi aplinkybe, kad nei Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnyje, nei 2015 m. gruodžio 17 d. Komisijos sprendime dėl nuotolinio darbo įvedimo jos tarnybose, nei 2020 m. gruodžio 18 d. (tą dieną priimtas 8 punkte minėtas sprendimas) taikytinos redakcijos Komisijos gairėse dėl nuotolinio darbo per COVID-19 pandemiją (toliau – nuotolinio darbo gairės) nebuvo jokio teisinio pagrindo, leidžiančio patenkinti jos prašymus (toliau – sprendimas atmesti skundą).

11      Paskyrimų tarnyba priminė, kad, be kita ko, pagal 2015 m. gruodžio 17 d. Komisijos sprendimo dėl nuotolinio darbo įvedimo jos tarnybose 9 straipsnio 3 dalį nuotoliniu būdu dirbantis pareigūnas padengia savo dėl nuotolinio darbo patirtas interneto ir telefono ryšio abonemento išlaidas, o Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnyje numatyta teisė į dėl darbo patirtų išlaidų atlyginimą įgyvendinama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priede, kuriame šios išlaidos neminimos, nustatytas sąlygas. Ji taip pat nurodė, pirma, kad kai kurie Europos Sąjungos institucijų pareigūnai gauna finansinę paramą dėl atitinkamų išlaidų taikant mokesčių sumažinimą, numatytą 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 260/68, nustatančio apmokestinimo Europos Bendrijų naudai sąlygas ir tvarką (OL L 56, 1968, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 33), 3 straipsnio 4 dalyje, t. y. mokesčių bazė sumažinama 10 % dėl su darbu susijusių išlaidų, ir, antra, kad ieškovė pasinaudojo šiuo sumažinimu. Paskyrimų tarnyba nusprendė, kad atsisakymas kompensuoti prašomą sumą nepažeidžia vienodo požiūrio į pareigūnus nei dėl jų hierarchijos, nei dėl interneto prieigos sąlygų, ir ieškovės atveju jis nereiškia, kad buvo pažeista tariama sutartinė pareiga naudoti savo interneto abonementą tik asmeniniais tikslais.

12      2021 m. balandžio 21 d. ieškovė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį pateikė kitą prašymą dėl „darbui skirto interneto duomenų paketo suteikimo“. Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuras (PMO) jį atmetė 2021 m. liepos 14 d. sprendimu, motyvuodamas tuo, kad jo dalykas buvo toks pats kaip ir 2021 m. sausio 8 d. ieškovės skundo, kuris jau buvo atmestas sprendimu atmesti skundą.

13      Be to, 2021 m. gegužės 3 d. ieškovė elektroniniu laišku informavo savo skyriaus vadovę apie tai, kad „be interneto“ negali prisijungti prie serverio ir IT priemonių, tačiau yra pasirengusi savo gyvenamojoje vietoje vykdyti visus nurodymus ir yra pasiekiama telefonu. Atsižvelgdamas į šį elektroninį laišką Žmogiškųjų išteklių ir saugumo generalinis direktoratas 2021 m. gegužės 19 d. informavo ieškovę, kad ji laikoma neatvykusia į darbą 2021 m. gegužės 3 d. ir kad viena diena išskaičiuojama iš jos kasmetinių atostogų. 2021 m. liepos 16 d. ieškovė pateikė skundą dėl šio sprendimo.

II.    Šalių reikalavimai

14      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma pripažinti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis, kuriuo pagrįstas sprendimas atmesti skundą, yra neteisėtas,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti sprendimą atmesti skundą,

–        atitinkamai įpareigoti Komisiją:

–        sumokėti 51,89 EUR sumą kaip dėl darbo veiklos patirtų išlaidų atlyginimą,

–        nuotolinio darbo atveju suteikti jai bet kokią darbui skirtą interneto prieigą,

–        sumokėti jai 10 000 EUR įvairiai žalai atlyginti,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

15      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

16      Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį.

III. Dėl teisės

A.      Dėl pirmojo reikalavimo

17      Pirmuoju pagrindiniu reikalavimu ieškovė Bendrojo Teismo prašo pripažinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnį neteisėtu. Šiuo tikslu ji pateikia šio straipsnio neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą; šiame straipsnyje nustatyta, kad, kaip numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priede, pareigūnas turi teisę gauti kompensuotiną sumą už išlaidas, kurias jis patyrė, be kita ko, eidamas savo pareigas.

18      Kadangi šis reikalavimas yra atskiras nuo kitų reikalavimų, jis turi būti atmestas dėl jurisdikcijos nebuvimo, nes SESV 270 straipsnis ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai nesuteikia Sąjungos teismui jurisdikcijos daryti teisinių pareiškimų (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 16 d. Sprendimo SE / Taryba, T-231/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:3, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

B.      Dėl antrojo reikalavimo

1.      Dėl antrojo reikalavimo priimtinumo

19      Antruoju reikalavimu ieškovė Bendrojo Teismo prašo panaikinti sprendimą atmesti skundą.

20      Vis dėlto, kaip teigia Komisija, pagal suformuotą jurisprudenciją oficialiais reikalavimais panaikinti sprendimą, kuriuo atmestas skundas, tuo atveju, kai šio sprendimo turinys nėra savarankiškas, siekiama kreiptis į Bendrąjį Teismą dėl akto, dėl kuriuo buvo paduotas skundas (žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo ZR / EUIPO, T-610/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:5, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad sprendimo atmesti skundą turinys nėra savarankiškas, todėl dėl jo nereikia spręsti atskirai. Iš tiesų paskyrimų tarnyba tame sprendime išnagrinėjo prašymą kompensuoti ieškovės išlaidas, viršijančias jos mokamą fiksuotą kainą, ir suteikti būdą prisijungti prie interneto. Vis dėlto pati ILB savo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendime jau išdėstė poziciją dėl, pirma, aptariamo kompensavimo ir, antra, dėl įrangos, kurią sudaro USB 4G raktas, ieškovės nurodytas 2020 m. gruodžio 7 d. elektroniniame laiške (žr. šio sprendimo 8 punktą), suteikimo.

22      Be to, reikia konstatuoti, kad antruoju reikalavimu ieškovė siekia, kad būtų panaikintas 2020 m. gruodžio 18 d. ILB sprendimas, pirma, atmesti jos prašymą kompensuoti 51,89 EUR sumą, nurodytą kaip su darbu susijusios išlaidos, patirtos dėl įvestos nuotolinio darbo tvarkos, kurios ji privalėjo laikytis, ir, antra, gauti USB 4G raktą (toliau – ginčijamas sprendimas).

23      Be to, Komisija teigia, kad antrasis reikalavimas nepriimtinas, nes juo siekiama panaikinti 2021 m. liepos 14 d. PMO sprendimą netenkinti ieškovės 2021 m. balandžio 21 d. prašymo suteikti jai darbui  skirtą interneto prieigą, nes dėl jo nebuvo pateikta skundo.

24      Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 21 punkto, ieškovė šį prašymą suteikti interneto prieigą didžiąja dalimi jau suformulavo, o ILB ginčijamame sprendime ir vėliau paskyrimų tarnyba sprendime atmesti skundą dėl jo priėmė sprendimą. Be to, 2021 m. liepos 14 d. ILB sprendimas (žr. šio sprendimo 12 punktą) motyvuojamas tuo, kad 2021 m. balandžio 21 d. prašymas yra perteklinis.

25      Šiomis aplinkybėmis antrąjį reikalavimą reikia aiškinti taip, kad juo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, taip pat tiek, kiek juo atsisakoma suteikti ieškovei darbui skirtą interneto prieigą. Taigi šis reikalavimas yra priimtinas.

2.      Dėl antrojo reikalavimo teisinio pagrindimo

26      Grįsdama savo reikalavimus panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovė nurodo penkis pagrindus, pagrįstus, pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedo neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, antra, papildomai šio straipsnio pažeidimu, trečia, rūpestingumo pareigos ir teisės į gerą administravimą pažeidimu, ketvirta, nediskriminavimo principo pažeidimu ir, penkta, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnio pažeidimu.

a)      Dėl pirmojo pagrindo, pagrįsto Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 71 straipsnio neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu

1)      Dėl pirmojo pagrindo priimtinumo

27      Dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 71 straipsnio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo Parlamentas nurodo du nepriimtinumo pagrindus. Pirmasis susijęs su pirmojo pagrindo netikslumu, o antrasis – su neatsižvelgimu į neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų papildomą pobūdį.

28      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 142 straipsnio 1 dalį įstojimo į bylą dalykas gali būti tik vienos iš pagrindinių šalių visų reikalavimų ar jų dalies palaikymas. Be to, pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 3 dalį įstojusi į bylą šalis pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jos įstojimo į bylą metu.

29      Iš šių nuostatų matyti, kad šalis, kuriai leista įstoti į bylą atsakovės pusėje, neturi teisės remtis nepriimtinumo pagrindu, kuris nebuvo nurodytas atsakovės reikalavimuose (žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C-341/06 P ir C-342/06 P, EU:C:2008:375, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30      Darytina išvada, kad Parlamentas neturi teisės pateikti abiejų šio sprendimo 27 punkte nurodytų nepriimtinumo pagrindų, todėl Bendrasis Teismas neprivalo į juos aiškiai atsakyti iš esmės.

31      Vis dėlto, kadangi pagal Procedūros reglamento 129 straipsnį Bendrasis Teismas, išklausęs pagrindines šalis, savo iniciatyva bet kuriuo metu gali nagrinėti viešosios tvarkos išlyga grindžiamus nepriimtinumo pagrindus, nagrinėjamu atveju, siekiant gero teisingumo vykdymo, reikia išnagrinėti minėtus viešosios tvarkos išlyga grindžiamus nepriimtinumo pagrindus (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, C-313/90, EU:C:1993:111, 23 punktą ir 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo HH Ferries ir kt. / Komisija, T-68/15, EU:T:2018:563, 41 punktą (nepaskelbtas Rink.)).

i)      Dėl pirmojo nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo pirmojo pagrindo netikslumu

32      Savo pareiškime dėl įstojimo į bylą Parlamentas teigia, kad ieškovės pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra netikslus, nes ji tik teigia, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis, siejamas su jų VII priedu, „ypač problemiškas“ dėl to, kad jame nenumatyta jokios nuotolinio pareigų ėjimo tvarkos, pagal kurią būtų galima kompensuoti išlaidas. Parlamentui sunku nustatyti, dėl ko kyla ši problema ir neteisėtumas, kuriuo skundžiasi ieškovė.

33      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka.

34      Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, ieškovo nurodomų pagrindų santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o jurisdikciją turintis teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, C-382/12 P, EU:C:2014:2201, 41 punktas).

35      Šioje byloje neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu ieškovė kritikuoja Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnį ir VII priedą dėl to, kad šiose nuostatose nenumatyta, kad turi būti atlyginamos su darbu susijusios išlaidos, kurias tarnautojai dirbdami nuotoliniu būdu privalo sumokėti avansu. Iš to ieškovė daro išvadą, pirma, kad minėtos nuostatos neatitinka ekonominės ir sanitarinės padėties, susidariusios dėl COVID-19 pandemijos, ir, antra, kad dėl šios spragos tam tikrai pareigūnų kategorijai suteikiama finansinė nauda.

36      Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad ieškinio pagrindų nurodymas nėra susijęs su Procedūros reglamento (konkrečiai – jo 76 straipsnio d punkto) terminija ir jame išvardytais reikalavimais. Reikia daryti išvadą, kad pagrindų gali pakakti veikiau dėl jų esmės, o ne dėl jų teisinio kvalifikavimo, jeigu jie pakankamai aiškiai išplaukia iš ieškinio (žr. 2021 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Enosi Mastichoparagogon Chiou / EUIPO (MASTIHACARE), T-60/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:629, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37      Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, reikia nuspręsti, kad pirmasis pagrindas, grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedą neteisėtumu, yra pakankamai tikslus, nes juo, pateikiant pirmąjį argumentą, iš esmės siekiama kritikuoti šių nuostatų neatitiktį aplinkybėms, susijusioms su krize dėl COVID-19 pandemijos. Be to, dėl aptariamo neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo Komisija, Taryba ir net Parlamentas galėjo pateikti atsakymą iš esmės.

38      Kita vertus, pirmajam pagrindui trūksta tikslumo, kiek tai susiję su antruoju ieškovės argumentu dėl pareigūnų lygybės pažeidimo.

39      Iš tiesų ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl vien abstraktus išdėstymas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T-444/11, EU:T:2014:773, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40      Dėl pagrindo, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu, pažymėtina: iš suformuotos jurisprudencijos aišku, kad pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos neturi būti vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks skirtingas vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (žr. 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C-205/20, EU:C:2022:168, 54 ir 55 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

41      Be to, esant Pareigūnų tarnybos nuostatų normoms, kaip antai nagrinėjamoms šioje byloje, ir atsižvelgiant į didelę diskreciją, kurią, kaip nagrinėjamu atveju, turi Sąjungos teisės aktų leidėjas, vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik tuomet, kai vertinant yra savavališkai arba akivaizdžiai netinkamai diferencijuojama, atsižvelgiant į nagrinėjama teisės norma siekiamą tikslą (žr. 2021 m. lapkričio 29 d. Nutarties Bergallou / Taryba, T-521/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2021:854, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42      Taigi nurodydama pagrindą, grindžiamą vienodo požiūrio principo pažeidimu, pagal bendrąsias taisykles, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir su Sąjungos aktais susijusią teisėtumo prezumpciją, ieškovė iš principo turi pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad ji buvo vertinama kitaip nei kiti panašioje situacijoje esantys asmenys (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Morte Navarro / Parlamentas, T-280/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:279, 48 punktą ir 2020 m. birželio 10 d. Sprendimo Spliethoff’s Bevrachtingskantoor / Komisija, T-564/15 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:252, 97 punktą) ir – kadangi teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją – kad šis diferencijavimas yra savavališkas arba akivaizdžiai netinkamas.

43      Nagrinėjamu atveju ieškinyje pateiktame pirmajame pagrinde ieškovė konkrečiai nenurodė nei jos minimos finansinės naudos, nei pareigūnų kategorijų, kurias reikia palyginti, nei įrodymų, iš kurių matyti, kad nurodytas diferencijavimas yra savavališkas arba akivaizdžiai netinkamas, kad atitiktų Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto reikalavimus nagrinėjant ieškinio pagrindą, grindžiamą Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedo pažeidimu.

44      Ieškovė remiasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 5 dalimi, pagal kurią įrodinėjimo našta nustatoma taip, kad pareiga įrodyti, jog vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas, tenka institucijai, kai pareigūnas, kurio manymu, buvo pažeistos jo teisės, nes jam nebuvo pritaikytas šis principas, nustato faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, kad buvo tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos atvejis.

45      Vis dėlto Taryba teisingai pažymi, kad ši nuostata netaikoma, kai lygybės principas tariamai pažeidžiamas pačiais Pareigūnų tarnybos nuostatais, nes iš 1d straipsnio 1 dalies, į kurią daroma nuoroda 5 dalyje, matyti, kad nurodyto lygybės principo nesilaikymas yra pažeidimas, kuris padaromas „[t]aikant“ Pareigūnų tarnybos nuostatus.

46      Tiesa, savo ieškinyje ieškovė nurodo kitą – ketvirtąjį – ieškinio pagrindą, grindžiamą taip pat nediskriminavimo principo pažeidimu, ir kritikuoja skirtingą požiūrį dėl to, kad pareigūnai, kurie negali iš anksto apmokėti biuro įrangos įsigijimo išlaidų, kurios kompensuojamos pagal nuotolinio darbo gaires, yra mažiau palankioje padėtyje nei kiti pareigūnai, nors pastarieji taip pat patiria su darbu susijusių išlaidų.

47      Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neaiškiai suformulavo, Bendrasis Teismas negali būti verčiamas atkurti ieškinio pagrindą pagrindžiančius teisinius argumentus, atrinkdamas įvairius ieškinio elementus ir rizikuodamas šį pagrindą atkurti taip, kad jis įgytų tokią reikšmę, kurios ši šalis neturėjo omenyje. Jei būtų nuspręsta kitaip, tai prieštarautų geram teisingumo vykdymui, dispozityvumo principui ir atsakovo teisei į gynybą (2019 m. balandžio 2 d. Sprendimo Fleig / EIVT, T-492/17, EU:T:2019:211, 44 punktas (nepaskelbtas Rink.)).

48      Galiausiai savo dublike ir pastabose dėl Parlamento pareiškimo dėl įstojimo į bylą ieškovė nurodė priemones, kurias ši institucija ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) taiko savo pareigūnams, taip pat lengvatas, kuriomis naudojasi Komisijos pareigūnai, turintys tarnybinius telefonus.

49      Vis dėlto nagrinėjant ieškinio atitiktį Procedūros reglamento 76 straipsnio reikalavimams dubliko ar kitų paskesnių dokumentų turinys nėra svarbus. Konkrečiai kalbant, jurisprudencijoje pripažintu dublike pateiktų pagrindų ir argumentų, kuriais siekiama papildyti ieškinyje pateiktus pagrindus, priimtinumu negalima remtis siekiant kompensuoti minėto straipsnio reikalavimų nesilaikymą pareiškiant ieškinį, nes priešingu atveju ši nuostata netektų prasmės (2018 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Deutsche Umwelthilfe / Komisija, T-498/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:913, 49 punktas). Iš to matyti, kad šiomis aplinkybėmis nurodyti pagrindai ir argumentai pateikti pavėluotai ir, nesant pateisinimo (kaip yra nagrinėjamu atveju), yra nepriimtini.

50      Taigi reikia nuspręsti, kad pirmasis ieškinio pagrindas leido Komisijai ir jos pusėje įstojusioms į bylą šalims apsiginti, o Bendrajam Teismui – priimti dėl jo sprendimą, tačiau tik tiek, kiek ieškovė jame tvirtina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis ir VII priedas neatitinka aplinkybių, kurios susiklostė dėl COVID-19 pandemijos.

ii)    Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo, pagrįsto neatsižvelgimu į neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų papildomą pobūdį

51      Parlamentas teigia, kad pagrindai, kurie nėra pagrįsti neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, kuriuo ginčijamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis ir VII priedas, pateikiami tik subsidiariai ir kad toks požiūris pažeidžia neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo papildomą pobūdį.

52      Vis dėlto reikia priminti, kad neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo papildomas pobūdis reiškia, kad galimybė remtis visuotinai taikomo akto netaikymu pagal SESV 277 straipsnį nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį ir ja negalima pasinaudoti nesant teisės pareikšti pagrindinį ieškinį (žr. 2019 m. gegužės 16 d. Nutarties ITSA / Komisija, T-396/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:342, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kita vertus, šiame straipsnyje nėra nieko, kas draustų iš esmės remtis neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, nes kiti pagrindai pateikti tik subsidiariai.

iii) Išvada dėl pirmojo pagrindo priimtinumo

53      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis pagrindas yra nepriimtinas tiek, kiek jame ieškovė remiasi tariamai diskriminuojančiu Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedo pobūdžiu. Vis dėlto jis yra priimtinas tiek, kiek jame teigiama, kad šios nuostatos nėra pritaikytos prie aplinkybių, susiklosčiusių dėl COVID-19 pandemijos.

2)      Dėl pirmojo pagrindo esmės

54      Kaip nurodyta šio sprendimo 35 punkte, ieškovė tvirtina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis ir VII priedas nėra pritaikyti prie pasaulinės ekonominės ir sanitarinės padėties, susidariusios dėl COVID-19 pandemijos, nes šiose nuostatose nenumatyta kompensuoti su darbu susijusių išlaidų, kurias patiria pareigūnai, dirbdami nuotoliniu būdu.

55      Vis dėlto reikia pažymėti, kad teisės aktų leidėjas negalėjo numatyti COVID-19 pandemijos ir būtinybės – siekiant ją įveikti – parengti nuotolinio darbo tvarką, kai pastarąjį kartą 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 (OL L 287, 2013, p. 15) padarė dalinius Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimus. Beje, savo dublike ieškovė tam pritaria.

56      Vis dėlto 2010 m. spalio 8 d. Komisijos komunikato COM(2010) 543 final Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Sumanus reguliavimas Europos Sąjungoje“ 5 puslapyje Komisija, be kita ko, pabrėžė teisės aktų ex post vertinimo privalumus kaip „sumanaus reguliavimo“ dalį. Ji nurodė, kad „tinkamumo patikra“ turi leisti įvertinti, ar veiklos srities reglamentavimas atitinka jos tikslą, o jei ne – kokius reikia padaryti dalinius pakeitimus, nes tikslas yra, be kita ko, identifikuoti per didelius įpareigojimus, nenuoseklumus ir pasenusias ar neveiksmingas priemones.

57      Be to, 2019 m. balandžio 15 d. Komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui COM (2019) 178 final „Geresnis reglamentavimas. Padėties vertinimas ir įsipareigojimo išlaikymas“ 9 ir 11 puslapiuose Komisija priminė, kad ex post vertinimas yra vienas iš pagrindinių geresnių teisės aktų ramsčių, nes leidžia patikrinti, ar jie išlieka reikšmingi, pritaikyti jų tikslams ir gali leisti pasiekti teisės aktų leidėjo pageidaujamus ir jų adresatų laukiamus rezultatus.

58      Pagal suformuotą jurisprudenciją visų pirma kiekviena teisės aktus priimanti institucija turi, viena vertus, jei ne nuolat, tai bent periodiškai, tikrinti, ar jos nustatytos taisyklės vis dar atitinka poreikius, dėl kurių buvo įtvirtintos, ir, kita vertus, pakeisti ar netgi panaikinti pagrindimą praradusias taisykles, nebeatitinkančias naujos situacijos, kuriai esant jos turi daryti poveikį (žr. 2012 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Lebedef ir kt. / Komisija, F-110/11, EU:F:2012:174, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Schrems, C-362/14, EU:C:2015:650, 76 punktą).

59      Be to, teisės aktų leidėjas turi didelę veiksmų laisvę tikrinti, ar taisyklės atitinka poreikius, taip pat prireikus pritaikyti Pareigūnų tarnybos nuostatus ir iš dalies pakeisti pareigūnų teises ir pareigas (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimą Wils / Parlamentas, F-105/05, EU:F:2007:128, 126 punktą).

60      Vis dėlto ieškovė nepateikia jokio argumento ir juo labiau pakankamų įrodymų, kurie, atsižvelgiant į šią didelę teisės aktų leidėjo diskreciją, akivaizdžiai įrodytų Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedo netinkamumą, dėl kurio ji skundžiasi, ir spėjamą teisės aktų leidėjo pareigą iš dalies pakeisti šias nuostatas.

61      Be to, net darant prielaidą, kad su darbu susijusių išlaidų, patirtų dėl nuotolinio darbo tvarkos, kompensavimas būtinas, reikia atsižvelgti į tai, kad pagal SESV 336 straipsnį Pareigūnų tarnybos nuostatų dalinis pakeitimas reiškia, kad Parlamentas ir Taryba, pasikonsultavusios su kitomis suinteresuotomis institucijomis, pagal tos pačios sutarties 294 straipsnyje aprašytą įprastą teisėkūros procedūrą priima reglamentą. Be to, SESV 294 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėkūros procedūra pradedama Komisijai pateikus pasiūlymą. Pačiam tokio pasiūlymo parengimui reikia kelių etapų, net neatsižvelgiant į minėtas konsultacijas.

62      Atsižvelgiant į šio proceso sudėtingumą, ilgus teisės aktų tobulinimo proceso įgyvendinimo terminus ir nepaprastosios padėties apribojimų, kurie būtini siekiant įveikti COVID-19 pandemiją, taikymo aplinkybes tą dieną, kurią ginčijamas sprendimas buvo priimtas (į tai reikia atsižvelgti siekiant įvertinti teisėtumą), Sąjungos institucijoms negalima priekaištauti, kad jos per pandemiją iš dalies nepakeitė Pareigūnų tarnybos nuostatų.

63      Šis priekaištas juo labiau negali būti adresuotas teisės aktų leidėjui, nes reikia atsižvelgti į Sąjungos institucijų ir kitų įstaigų skubiai priimtas priemones. Taigi Komisija nedelsdama priėmė nuotolinio darbo gaires, kuriose numatytas biuro įrangos įsigijimo išlaidų kompensavimas jos darbuotojams.

64      Ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, jog šios gairės yra diskriminacinės. Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 99–108 punktų, šį pagrindą reikia atmesti.

65      Šiomis aplinkybėmis pirmasis pagrindas, grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedo neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, turi būti atmestas.

b)      Dėl antrojo pagrindo, subsidiariai grindžiamo 71 straipsnio pažeidimu

66      Ieškovė teigia, kad sprendimą atmesti skundą grįsdama tuo, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnyje ir VII priede nenumatytas interneto ir telefono ryšio išlaidų kompensavimas, paskyrimų tarnyba, pirma, neatsižvelgė į šių nuostatų tikslą, t. y. išvengti to, kad pareigūnai patys dengtų patirtas su darbu susijusias išlaidas, ir, antra, neatsižvelgė į tai, kad šios nuostatos nėra baigtinio pobūdžio, kaip tai patvirtina 2021 m. birželio 9 d. EESRK Generalinio sekretoriaus sprendimas, kuriuo personalui paskiriama mėnesinė išmoka dėl nuotolinio darbo patirtoms išlaidoms padengti (toliau – 2021 m. birželio 9 d. EESRK sprendimas).

67      Vis dėlto, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsniu iš tiesų siekiama išvengti, kad pareigūnai patys padengtų išlaidas, kurias jie patiria eidami savo pareigas (2015 m. lapkričio 18 d. Sprendimo FH / Parlamentas, F-26/15, EU:F:2015:137, 32 punktas), būtent pagal jo tekstą Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priede nustatytomis sąlygomis šios išlaidos turi būti kompensuotos. Šiame priede išsamiai išvardijamos kompensuotinos finansinės išlaidos. Vadinasi, sprendimas atmesti skundą galėjo būti tinkamai grindžiamas, be kita ko, aplinkybe, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnį ieškovės prašymų negalima tenkinti.

68      Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis ir VII priedas, kaip ir visos Sąjungos teisės nuostatos, suteikiančios teisę į finansines išmokas, turi būti aiškinami siaurai (žr. 2017 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / RN, T-695/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:520, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69      Konkrečiai kalbant, tariamas „teleologinis aiškinimas“, kuris, ieškovės teigimu, turėtų būti taikomas 71 straipsniui, prieštarauja teisės aktų leidėjo valiai. 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiančiu Pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 124, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 130), kaip nurodyta šio reglamento 26 konstatuojamojoje dalyje ir kaip pažymi Taryba, iš tiesų buvo siekiama racionalizuoti įvairius tuo metu buvusius mokėjimus ir išmokas.

70      Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, nei 2021 m. birželio 9 d. EESRK sprendimas, nei, be to, Komisijos priimtos nuotolinio darbo gairės neprieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedo išsamiam pobūdžiui.

71      Pagal vienos viešosios tarnybos principą, įtvirtintą Amsterdamo sutarties 9 straipsnio 3 dalyje, visų Sąjungos institucijų pareigūnams taikomi tie patys Pareigūnų tarnybos nuostatai. Vis dėlto šis principas nereiškia, kad institucijos turi vienodai naudotis pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus joms suteikta diskrecija. Atvirkščiai, valdydamos savo personalą jos, kaip darbdavės, vadovaujasi autonomijos principu (2013 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Scheidemann / Komisija, F-76/12, EU:F:2013:132, 26 punktas ir 2014 m. sausio 21 d. Sprendimo Van Asbroeck / Parlamentas, F-102/12, EU:F:2014:4, 29 punktas).

72      Darytina išvada, kad nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis ir VII priedas Sąjungos pareigūnams ir tarnautojams turi būti taikomas vienodai, autonomijos principas gali tinkamai pateisinti Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtų ribotų priemonių skirtumus, siekiant išvengti, kad jų darbuotojai patys padengtų išlaidas, patirtas dirbant nuotoliniu būdu. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad minėtos priemonės turėjo būti skubiai priimtos išimtinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su bendra ir privaloma nuotolinio darbo organizavimo tvarka, kurią nustatė valstybės narės, kad įveiktų COVID-19 pandemiją.

73      Darytina išvada, kad antrąjį pagrindą, grindžiamą Pareigų tarnybos nuostatų 71 straipsnio pažeidimu, reikia atmesti.

c)      Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo rūpestingumo pareigos ir teisės į gerą administravimą pažeidimu

74      Ieškovė teigia, kad priimdama sprendimą atmesti skundą paskyrimų tarnyba pažeidė rūpestingumo pareigą ir teisę į gerą administravimą, nes jos interneto duomenų suvartojimas padidėjo dėl įvairių su darbu susijusių programų įdiegimo ir profesinio mokymosi internetu; kadangi Komisija neigė ekonominį nuotolinio darbo poveikį ieškovės asmeninei padėčiai, taip pažeidė jos santykių su Sąjunga pusiausvyrą.

75      Rūpestingumo pareiga, be kita ko, suponuoja, kad spręsdama dėl savo darbuotojo padėties administracija turi atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą, ir ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus (1980 m. gegužės 28 d. Sprendimo Kuhner / Komisija, 33/79 ir 75/79, EU:C:1980:139, 22 punktas ir 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo WN / Parlementas, T-431/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:781, 105 punktas). Taigi tai yra konkreti gero administravimo principo ir ypač institucijos pareigos prieš priimant sprendimą visais atvejais atlikti visapusišką ir išsamų padėties tyrimą išraiška (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo GW / Komisija, F-111/15, EU:F:2016:122, 40 punktą).

76      Taigi, kaip teigia ieškovė, rūpestingumo pareiga atspindi abipusių teisių ir pareigų, kurios Pareigūnų tarnybos nuostatuose buvo nustatytos reguliuojant viešosios valdžios institucijos ir viešosios tarnybos tarnautojų santykius, pusiausvyrą (2017 m. sausio 17 d. Sprendimo LP / Europolas, T-719/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:7, 60 punktas). Vis dėlto rūpestingumo pareiga, kaip šios pusiausvyros išraiška, jokiu būdu negali priversti administracijos imtis veiksmų, prieštaraujančių taikytinoms nuostatoms ir, konkrečiai kalbant, negali Sąjungos teisės nuostatai suteikti poveikio, prieštaraujančio aiškioms ir tikslioms jos nuostatoms (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 2 d. Sprendimo Di Marzio / Komisija, T-14/03, EU:T:2004:59, 100 punktą ir 2020 m. balandžio 29 d. Sprendimo CV ir kt. / Komisija, T-496/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:163, 50 punktą).

77      Vadinasi, kadangi pareiga kompensuoti interneto duomenų naudojimo išlaidas, patirtas dėl nuotolinio darbo, prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnio ir VII priedo išsamiam pobūdžiui (žr. šio sprendimo 67 punktą), ieškovė negali remtis rūpestingumo pareiga, siekdama, kad jai būtų kompensuotos šios išlaidos.

78      Be to, Sąjungos teisės aktų leidėjas jau atsižvelgė į kai kurių pareigūnų (įskaitant ieškovę) padėtį, taikydamas 10 % mokesčio bazės sumažinimą su darbu susijusioms išlaidoms padengti, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 260/68 3 straipsnio 4 dalyje.

79      Be to, pati Komisija elgėsi rūpestingai, kai nuotolinio darbo gairėse numatė biuro įrangos įsigijimo išlaidų kompensavimą laikantis tam tikrų sąlygų.

80      Išskyrus lygybės principo laikymosi klausimą, kuris bus nagrinėjamas nagrinėjant ketvirtąjį pagrindą, aplinkybės, kad ieškovė su tokia pagalbos forma nesutinka, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, kad buvo pažeista rūpestingumo pareiga.

81      Atsižvelgiant į didelę administracijos diskreciją valdant personalą, Sąjungos teismas, įgyvendindamas rūpestingumo pareigą, gali tik išnagrinėti, ar ji veikė protingai ir ar nesinaudojo diskrecija akivaizdžiai klaidingai (pagal analogiją žr. 2013 m. gruodžio 4 d. Sprendimo ETF / Schuerings, T-107/11 P, EU:T:2013:624, 102 ir 103 punktus).

82      Taigi, reikia pažymėti, kad iš nuotolinio darbo gairių matyti, jog Komisija nusprendė kompensuoti išlaidas už biuro įrangos įsigijimą, kad jos pareigūnams ir tarnautojams būtų sudarytos darbo sąlygos, atitinkančios tinkamus ir lygiaverčius biurui taikomus sveikatos ir saugos standartus, o tai akivaizdžiai yra rūpestingumo išraiška.

83      Išsamumo sumetimais reikia priminti, kad, kiek tai susiję su tariamai patirtų išlaidų kompensavimu, buvo nuspręsta, kad pagal įrodinėjimo pareigą reglamentuojančius principus nesant nuostatos, iš kurios būtų matyti, kad preziumuojama, jog išlaidos buvo patirtos, pareigūnas turi pateikti įrodymų, kad iš tikrųjų patyrė tiesiogiai su jo pareigų ėjimu susijusių išlaidų (pagal analogiją žr. 2000 m. liepos 11 d. Sprendimo Skrzypek / Komisija, T-134/99, EU:T:2000:184, 81 punktą).

84      Ieškovė tik teigia, kad jos interneto duomenų vartojimo per 2020 m. spalio mėn. padidėjimą ir viršutinės 100 GB ribos viršijimą 137,434 GB (dėl ko jai buvo pateikta didesnė sąskaita) lėmė programų, kaip antai Skype for business, Webex arba Teams, įdiegimas ir naudojimas darbo tikslais, taip pat profesiniai mokymai internetu.

85      Vis dėlto vien aplinkybės, kad ieškovė didžiąją dalį interneto duomenų 2020 m. spalio mėn. suvartojo per keturias darbo dienas, nepakanka siekiant įrodyti, kad dalis, viršijanti mėnesinį mokėjimą, yra susijusi su interneto naudojimu darbo tikslais. Aptariamos su darbu susijusios išlaidos juo labiau neįrodytos dėl to, kad iš pačios ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad jokiu kitu metu, kai buvo dirbama nuotoliniu būdu, ji nesuvartotojo interneto duomenų tiek, kad viršytų viršutinę 100 GB ribą.

86      Taigi ieškovės pateikta informacija net neleidžia teigti, kad įrodyta, jog jos interneto suvartojimo limitas buvo viršytas dėl nuotolinio darbo, ir juo labiau kad Komisija, atsisakydama į tai atsižvelgti, galėjo pažeisti rūpestingumo pareigą ir gero administravimo principą.

87      Galiausiai – nors neginčijama, kad ieškovės operatorius 2020 m. rugsėjo mėn. jai išrašė 1,89 EUR sumą už du skambučius Komisijos informatikos pagalbos tarnybai ir Informatikos generaliniam direktoratui – atsisakymas kompensuoti šią sumą, atsižvelgiant į šios sumos menkumą ir šio sprendimo 78 ir 79 punktuose aprašytas priemones, taip pat negali būti laikomas rūpestingumo pareigos pažeidimu.

88      Taigi trečiasis pagrindas turi būti atmestas.

d)      Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo nediskriminavimo principo pažeidimu

89      Ieškovė tvirtina, kad paskyrimų tarnyba sprendimą atmesti skundą grindė nuotolinio darbo gairėmis. Dėl jų atsiranda pirma diskriminacija tarp Komisijos pareigūnų, turinčių pakankamai finansinių išteklių, leidžiančių iš anksto apmokėti biuro įrangos įsigijimo išlaidas, ir tų, kurie neturi tokių lėšų ir negali gauti kompensacijos už kitas su darbu susijusias išlaidas. Jos netgi sukelia antrą diskriminaciją, atsižvelgiant į naudą, kurią EESRK pareigūnai ir tarnautojai gauna iš 2021 m. birželio 9 d. EESRK sprendimo.

1)      Dėl ketvirtojo pagrindo priimtinumo

90      Komisija teigia, kad ketvirtasis pagrindas yra nepriimtinas, nes nebuvo nurodytas skunde.

91      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius pareigūno pareikšto ieškinio institucijai, kurioje jis dirba, priimtinumo sąlyga yra tinkamas šiuose straipsniuose nustatytos išankstinės administracinės procedūros vykdymas.

92      Šiomis aplinkybėmis pagal skundo ir vėliau pareikšto ieškinio atitikties taisyklę, kurią nurodo Komisija, reikalaujama, kad Sąjungos teisme nurodytu pagrindu jau būtų remtasi ikiteisminėje procedūroje, kad paskyrimų tarnyba galėtų pakankamai susipažinti su suinteresuotojo asmens argumentais, kuriuos jis suformulavo skųsdamas sprendimą, nes priešingu atveju ieškinys būtų nepriimtinas (žr. 2013 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Moschonaki,  T-476/11 P, EU:T:2013:557, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

93      Nagrinėjamu atveju ieškovė savo skunde nurodė lygybės principo pažeidimą. Jame ji lygina, pirma, kiek tai susiję su telefoniniais pokalbiais, „aukščiausiąją vadovybę“, kuri turi tarnybinius telefonus, su kitais pareigūnais, kurie turi susimokėti už su darbu susijusias ryšių paslaugas, ir, antra, kiek tai susiję su interneto duomenimis, tuos, kurie pagal savo sutartis su prieigos teikėjais gauna didelės apimties duomenų paketus ir padidintą interneto spartą, su tais, kurie tokių privalumų neturi.

94      Taigi lygybės principo pažeidimas buvo nurodytas skunde, tačiau kitu požiūriu, palyginti su tuo, kuriuo grindžiamas ketvirtasis ieškinio pagrindas.

95      Vis dėlto primintina, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį nesiekiama griežtai ir galutinai apriboti galimo teisminio nagrinėjimo etapo, nes ieškinys nekeičia nei skundo pagrindo, nei jo dalyko. Taigi šie prieštaravimai Sąjungos teisme gali būti išplėtoti pateikiant nebūtinai skunde nurodytus, bet glaudžiai su juo susijusius pagrindus ir argumentus (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Moschonaki, T-476/11 P, EU:T:2013:557, 73 ir 76 punktus ir 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo DI / EASO, T-730/15 P, EU:T:2017:138, 65 ir 66 punktus).

96      Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad aplinkybė, jog ieškovė savo ieškinyje pirmą kartą aiškiai nurodė skirtingą požiūrį į tuos asmenis, kurie turi finansinių išteklių iš anksto apmokėti biuro įrangos įsigijimo išlaidas, ir asmenis, kurie tokių išteklių neturi, nekeičia nei skundo pagrindo, nei jo dalyko.

97      Be to, ieškovei negalima priekaištauti skunde nenurodžius diskriminacijos tarp jos, kaip Komisijos pareigūnės, ir EESRK tarnautojų, nes 2021 m. birželio 9 d. EESRK sprendimas buvo priimtas užbaigus ikiteisminį etapą.

98      Darytina išvada, kad ketvirtasis pagrindas priimtinas.

2)      Dėl ketvirtojo pagrindo esmės

99      Kaip nurodyta šio sprendimo 40 punkte, lygybės principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent skirtingas vertinimas yra objektyviai pateisinamas.

100    Nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ši netaikė skirtingo požiūrio į pareigūnus, kurie neturi galimybės įsigyti biuro įrangos, suteikdama jiems galimybę gauti kompensaciją už jų telefono ryšio ir interneto duomenų vartojimo išlaidas.

101    Ieškovė, kuri negali kalbėti už kitus AST 4 lygio pareigūnus, kuriems taikoma šio sprendimo 78 punkte nurodyta mokesčių bazės lengvata, nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad fiziškai negalėjo iš anksto apmokėti išlaidų už biuro įrangą, todėl atsidūrė mažiau palankioje padėtyje, kuria skundžiasi. Taigi ji neįrodo, kad į ją buvo žiūrima kaip į pareigūnus, galinčius iš anksto atlikti šį mokėjimą, nors jos finansinė padėtis buvo kitokia.

102    Be to, net darant prielaidą, kad toks skirtingas požiūris būtų nustatytas, ieškovė bet kuriuo atveju neįrodo, kad aptariamas diferencijavimas yra savavališkas ar akivaizdžiai netinkamas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 41 punkte nurodytą jurisprudenciją.

103    Atvirkščiai, kaip nurodyta nuotolinio darbo gairėse, priemonė, leidžianti kompensuoti išlaidas už biuro įrangos įsigijimą, buvo pateisinama poreikiu – atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalį – padėti nuotoliniu būdu dirbantiems asmenims dirbti tokiomis sąlygomis, kurios atitinka tinkamus sveikatos ir saugos reikalavimus. Be to, kaip siūlo Komisija, ji taip pat paaiškinama siekiu kompensuoti tik išlaidas, kurių ryšys su darbu buvo objektyviai įrodomas.

104    Antra, ieškovė teigia patyrusi diskriminaciją dėl palankesnio EESRK pareigūnų ir tarnautojų vertinimo.

105    Vis dėlto reikia priminti (žr. šio sprendimo 71 punktą), kad aplinkybė, jog visiems pareigūnams taikomi vieni Pareigūnų tarnybos nuostatai, nereiškia, kad institucijos turi vienodai naudotis pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus joms suteikta diskrecija; priešingai – jos, kaip darbdavės, vadovaujasi autonomijos principu (šiuo klausimu žr. 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Gimenez / Regionų komitetas, T-220/95, EU:T:1997:130, 72 punktą ir 2014 m. sausio 21 d. Sprendimo Van Asbroeck / Parlamentas, F-102/12, EU:F:2014:4, 29 punktą).

106    Nagrinėjamu atveju Komisijos priimtos nuotolinio darbo gairės ir 2021 m. birželio 9 d. EESRK sprendimas yra autonomijos principo išraiška vertinant jų pareigūnus išskirtinėje situacijoje, išimtinai susijusioje su COVID-19 pandemija (žr. šio sprendimo 72 punktą).

107    Taigi bet kuriuo atveju šiais Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtų priemonių skirtumais negalima remtis grindžiant pagrindą, susijusį su vienodo požiūrio principo pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 14 d. Sprendimo Schönberger / Audito Rūmai,  T-688/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:76, 187 punktą).

108    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

e)      Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo Chartijos 7 straipsnio pažeidimu

109    Ieškovė teigia, kad buvo priversta prašyti Komisijos suteikti interneto prieigą, kad būtų padengtos įvedus privalomą nuotolinį darbą atsiradusios išlaidos, ir kad 2021 m. liepos 14 d. PMO sprendimas, kuriuo buvo atmestas jos prašymas suteikti interneto prieigą, yra jos teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir būsto neliečiamybę apribojimas.

110    Pagal Chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Vis dėlto šiame straipsnyje įtvirtinta teisė nėra absoliuti prerogatyva. Jai gali būti taikomi apribojimai pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Facebook Ireland ir Schrems, C‑311/18, EU:C:2020:559, 172 ir 174 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

111    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kai kalbama apie individualią priemonę (kaip yra šioje byloje) tai, ar apribojimas, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, yra, turi būti vertinama atsižvelgiant į jo realų poveikį atitinkamam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo F, C-473/16, EU:C:2018:36, 52–54 punktus). Be to, negali būti kišamasi į naudojimąsi teise, kai ryšys tarp jos ir nagrinėjamos priemonės yra pernelyg netiesioginis arba pernelyg nenuspėjamas, kad į jį būtų galima atsižvelgti (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Janoha ir kt. / Komisija, T-517/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:874, 72 ir 73 punktus).

112    Nagrinėjamu atveju ieškovė tik teigia, kad siekdama dirbti nuotoliniu būdu ir naudodama savo pačios interneto ryšį ji buvo priversta pažeisti su VOO privačiai sudarytą sutartį, pagal kurią interneto prieiga jai buvo teikiama tik privačiam ir asmeniniam naudojimui.

113    Vis dėlto ieškovė nepateikia jokio įrodymo, iš kurio būtų galima daryti išvadą, kad VOO aiškino jos sutartį taip, kad pagal ją jai draudžiama asmeniškai naudoti savo prieigą dirbant  ir kad šis draudimas neišvengiamai turėjo įtakos jos teisei į privataus gyvenimo ir būsto neliečiamybės gerbimą. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad nežinojo apie jokį interneto prieigos paslaugų teikėjų skundą dėl to, kad jų klientai, dirbdami nuotoliniu būdu, naudojasi interneto prieiga, o ieškovė nepateikė jokių šį teiginį paneigiančių įrodymų.

114    Ieškovė tvirtina, kad kitas prieigos teikėjas parengė programą, pagal kurią darbdaviai galėtų finansiškai prisidėti prie savo darbuotojų išlaidų už internetą, kad padengtų jų nuotolinio darbo laikotarpius.

115    Vis dėlto Komisija teisingai pažymi, kad ši programa pateikiama tik kaip „dovana“, kurią darbdaviai siūlo savo darbuotojams. Taigi tai yra tik paprasta galimybė, o ne priemonė, kuri, šio tiekėjo nuomone, yra būtina, kad jo klientai laikytųsi sutartinių įsipareigojimų.

116    Šiomis aplinkybėmis ginčijamas sprendimas negali būti laikomas ribojančiu ieškovės teisę į privataus gyvenimo ir būsto neliečiamybės gerbimą.

117    Taigi reikia atmesti penktąjį pagrindą, vadinasi, ir visą antrąjį reikalavimą.

C.      Dėl trečiojo reikalavimo

118    Trečiuoju reikalavimu ieškovė Bendrojo Teismo prašo įpareigoti Komisiją sumokėti ieškovei 51,89 EUR sumą su darbu susijusioms išlaidoms padengti, suteikti galimybę darbo tikslais naudotis interneto prieiga ir sumokėti jai 10 000 EUR sumą įvairaus pobūdžio žalai atlyginti.

119    Kadangi ieškovė šiuos prašymus pateikia „atitinkamai“ panaikinus ginčijamą sprendimą, pakanka konstatuoti: kadangi antrasis reikalavimas buvo atmestas, trečiasis reikalavimas taip pat turi būti atmestas.

120    Be to, taip pat atmestinas prašymas atlyginti neturtinę žalą, kurią ieškovė patyrė dėl kartotinio atsisakymo suteikti jai interneto prieigą, baimės, kad reikės iš naujo padengti su darbu susijusias išlaidas, ir dėl to, kad ji turėjo išeiti iš darbo Komisijoje, kad nebūtų pablogintas jos vertinimas ir paaukštinimo perspektyvos.

121    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją visa žala turi būti reali ir tikra ir kad vien hipotetinė ir neapibrėžta žala nesuteikia teisės į jos atlyginimą (2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo CN / Parlamentas, T-343/13, EU:T:2015:926, 118 punktas). Būtent šalis, kuri remiasi Sąjungos atsakomybe, turi pateikti įrodymų dėl jos nurodomos žalos buvimo ar jos dydžio. Ši pareiga taikoma net ir neturtinei žalai. Paprasčiausio teiginio, kuris nepagrįstas jokiais įrodymais, nepakanka (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo CN / Parlamentas, T-343/13, EU:T:2015:926, 119 ir 121 punktus).

122    Nagrinėjamu atveju siekdama įrodyti savo patirtos neturtinės žalos realumą ieškovė pateikė pažymėjimą, patvirtinantį, kad laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 22 d. 14.30 val. iki 2020 m. gruodžio 24 d. buvo nedarbinga.

123    Vis dėlto ši gydytojo pažyma yra pavienė, glausta ir visų pirma be anamnezės. Be to, ji nepatvirtinta jokiu kitu dokumentu, kuris leistų trumpalaikį ieškovės nedarbingumą priskirti prie tariamo „psichologinio ir fizinio šoko, kurį lėmė Komisijos atsisakymas suteikti tiek interneto, kiek būtina vykdant darbines užduotis“.

124    Ieškovė taip pat nepateikia įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, kad ji buvo priversta išeiti iš darbo Komisijoje dėl to, kad nebūtų pablogintas jos vertinimas ir paaukštinimo perspektyvos. Vien tai, kad Komisija laikė jos nebuvimą darbe 2021 m. gegužės 3 d. nepateisinamu, ir dėl šios priežasties atėmė vieną dieną iš jos kasmetinių atostogų likučio (žr. šio sprendimo 13 punktą), šiuo aspektu nėra net pirminis įrodymas.

125    Galiausiai ieškovė veltui prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią teigia patyrusi dėl to, kad prarado šią atostogų dieną dėl neteisėto nebuvimo darbe, kai atsisakė naudotis savo privačia interneto prieiga darbo tikslais.

126    Kaip teigia Komisija, šis prašymas yra nepriimtinas. Jis pirmą kartą suformuluotas ieškinyje ir nebuvo išsamiai išnagrinėtas ikiteisminėje procedūroje pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, nes tiesioginė nurodomos žalos priežastis yra ne ginčijamas sprendimas, o 2021 m. gegužės 19 d. Žmogiškųjų išteklių ir saugumo generalinio direktorato sprendimas.

127    Taigi trečiąjį reikalavimą reikia atmesti.

128    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

129    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

130    Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

131    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Parlamentas ir Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      OE padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni

Madise

Frendo

Paskelbta 2022 m. rugsėjo 7 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.