Language of document :

2021 m. birželio 7 d. Europos Sąjungos Tarybos apeliacinis skundas dėl 2021 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) sprendimo byloje T-374/20 KM / Europos Komisija

(Byla C-357/21 P)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Europos Sąjungos Taryba, atstovaujama M. Bauer ir M. Alver

Kitos proceso šalys: KM, Europos Komisija, Europos Parlamentas

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti 2021 m. kovo 24 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) sprendimą byloje T-374/20, KM / Europos Komisija,

priimti sprendimą byloje ir atmesti pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį kaip nepagrįstą,

priteisti iš ieškovų pirmojoje instancijoje bylinėjimosi išlaidas, kurias Taryba patyrė nagrinėjant bylą pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdama savo apeliacinį skundą, Taryba nurodo keturis apeliacinio skundo pagrindus.

Kaip pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą Taryba nurodo Bendrojo Teismo padarytas teisės klaidas, susijusias su tuo, kad maitintojo netekimo pensijos skyrimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ar 20 straipsnį aspektu našliais likę buvusių pareigūnų sutuoktiniai, kurie susituokė prieš tokiems pareigūnams nutraukiant tarnybą, ir našliais likę buvusių pareigūnų sutuoktiniai, kurie susituokė šiems pareigūnams nutraukus tarnybą, vertinami skirtingai. Nagrinėdamas ginčijamų situacijų panašumą Bendrasis Teismas neatsižvelgė į visus joms būdingus aspektus, visų pirma į atitinkamą teisinę padėtį ir į taikytino Sąjungos teisės akto dalyką ir tikslą. Taip Bendrasis Teismas tariamai padarė teisės klaidą, nes konstatavo, kad santuokos sudarymo momentas yra vienintelis kriterijus, lemiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 18 ar 20 straipsnio taikymą, nors pareigūno, turinčio vieną iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 35 straipsnyje numatytų administracinių statusų, ir buvusio pareigūno nevienodas vertinimas pateisinamas esminiu, faktiniu ir teisiniu jų padėčių skirtumu.

Antrąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus Taryba nurodo subsidiariai.

Kaip antrąjį apeliacinio skundo pagrindą Taryba nurodo teisės klaidas, susijusias su Bendrojo Teismo taikytos Sąjungos teisės aktų leidėjo priimto sprendimo teisminės kontrolės apimtimi. Bendrasis Teismas nurodė, kad Sąjungos Teisės aktų leidėjas turi „paprastą“ diskreciją, kuri reiškia būtinybę patikrinti, ar šis teisės aktų leidėjas pagristai laikė nustatytą nevienodą vertinimą tinkamu ir būtinu užsibrėžtam tikslui pasiekti. Tačiau Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal jurisprudenciją teisės aktų leidėjas, įgyvendindamas savo įgaliojimus, turi didelę diskreciją srityse, kuriose būtina priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir kuriose privaloma atlikti sudėtingus vertinimus, o būtent taip yra socialinės apsaugos sistemos reglamentavimo atveju. Taigi svarbu ne tai, ar šioje srityje patvirtinta priemonė yra vienintelė galima ar geriausia. Ji gali būti pripažinta neteisėta tik tuomet, kai akivaizdžiai netinka kompetentingų institucijų nustatytam tikslui pasiekti. Kadangi Bendrasis Teismas neapsiribojo vien klausimu, ar ginčijama priemonė yra akivaizdžiai netinkama, jis pakeitė teisės aktų leidėjo vertinimą savuoju ir viršijo jam sutiektus teisėtumo kontrolės įgaliojimus.

Kaip trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą Taryba nurodo teisės klaidas, kurias Bendrasis Teismas tariamai padarė, analizuodamas nevienodo vertinimo pateisinimą. Visų pirma, atlikdamas šį vertinimą Bendrasis Teismas klaidingai nustatė atliktinos Sąjungos teisės aktų leidėjo priimtų sprendimų teisminės kontrolės apimtį. Be to, Bendrasis Teismas tariamai pažeidė jurisprudenciją, pagal kurią ieškovė turi pateikti įrodymų dėl teisės akto nuostatos nesuderinamumo su pirmine teise, bet aktą priėmusi institucija neprivalo įrodinėti jo teisėtumo. Teigiama, kad Bendrasis Teismas taip pat klaidingai nagrinėjo nevienodą vertinimą remdamasis jurisprudencija, pagal kurią bendros sukčiavimo prezumpcijos nepakanka pateisinti priemonei, pažeidžiančiai SESV įtvirtintus tikslus, ir padarė išvadą, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje įtvirtinta bendra ir nenuginčijama sukčiavimo prezumpcija dėl mažiau nei penkis metus trunkančių santuokų. Galiausiai iš to matyti, kad skundžiamame sprendime aptarta galimybė pateikti objektyvius įrodymus sukčiavimo prezumpcijai nuginčyti, atsižvelgiant į tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 20 straipsnyje nėra jokios su santuoka susijusios sukčiavimo buvimo ar nebuvimo prezumpcijos, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės.

Galiausiai kaip ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą Taryba nurodo teisės klaidas ir pareigos motyvuoti nepaisymą, kiek tai susiję su Bendrojo Teismo išvadomis dėl draudimo diskriminuoti dėl amžiaus pažeidimo. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas savo nuožiūra remiasi našliu likusio sutuoktinio amžiumi, pareigūno ar buvusio pareigūno amžiumi ir nepaiso savo pareigos motyvuoti. Taigi nepalankios padėties, į kurią patenka tam tikro amžiaus arba tam tikrai amžiaus grupei priklausantys asmenys, konstatavimas ypač priklauso nuo įrodymo, kad nagrinėjamos taisyklės yra daug nepalankesnės konkretaus amžiaus asmenims palyginti su kito amžiaus asmenimis; tačiau toks įrodymas nagrinėjamoje byloje nebuvo pateiktas. Net padarius prielaidą, kad yra toks nevienodas vertinimas, netiesiogiai grindžiamas buvusio pareigūno amžiumi santuokos sudarymo momentu, galiausiai Bendrasis Teismas nepatikrino, ar toks skirtingas vertinimas suderinamas su Pagrindinių teisių chartijos1 21 straipsnio 1 dalimi ir atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalies kriterijus.

____________

1 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (OL C 326, 2012, p. 391).