PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2001 m. vasario 20 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencija – Sprendimas, reikalaujantis pateikti informacijos – Bauda – Teisė atsisakyti pateikti atsakymą, kuriuo pripažįstamas pažeidimas – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“
Byloje T‑112/98
Mannesmannröhren-Werke AG, įsteigta Miulheime prie Rūro (Vokietija), atstovaujama advokatų M. Klusmann ir K. Moosecker, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą K. Wiedner, padedamo profesoriaus M. Hilf, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl 1998 m. gegužės 15 d. Komisijos sprendimo C(98)1204 dėl procedūros pagal Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį taikymo panaikinimo,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas B. Vesterdorf, teisėjai A. Potocki, A. W. H. Meij, M. Vilaras ir N. J. Forwood,
kancleris H. Jung,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2000 m. gegužės 23 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
1 1962 m. vasario 21 d. Tarybos Reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento, kuriuo įgyvendinami Sutarties 85 ir 86 straipsniai (OL 13, 1962, p. 204), 11 straipsnio „Prašymai pateikti informacijos“ 1, 4 ir 5 dalyse numatyta:
„1. Komisija, vykdydama pareigas, kurios jai pavestos pagal Sutarties 89 straipsnį ir pagal nuostatas, priimtas laikantis Sutarties 87 straipsnio reikalavimų, gali gauti visą reikiamą informaciją iš valstybių narių vyriausybių ir kompetentingų institucijų, įmonių bei įmonių asociacijų.
<...>
4. Įmonių savininkai arba jų atstovai ir juridinių asmenų, teisinio subjektiškumo neturinčių bendrovių arba asociacijų atveju – asmenys, pagal teisės aktus arba įstatus įgalioti jiems atstovauti, pateikia reikalaujamos informacijos. (Pataisytas vertimas)
5. Jeigu įmonė arba įmonių asociacija nepateikia reikalaujamos informacijos per Komisijos nustatytą terminą arba pateikia ne visą informaciją, Komisija priima sprendimą, reikalaujantį pateikti informacijos. Sprendime nurodoma, kokios informacijos reikia, nustatomas atitinkamas terminas jai pateikti ir nurodomos 15 straipsnio 1 dalies b punkte ir 16 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos baudos bei teisė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl sprendimo peržiūrėjimo.“
2 Šio Reglamento 16 straipsnyje „Periodinės baudos“ nustatyta:
„1. Komisija gali priimti sprendimą, pagal kurį įmonės arba įmonių asociacijos turi mokėti periodinę baudą nuo 50 iki 1000 ekių už vieną dieną, skaičiuojant nuo sprendime nustatytos datos, norint jas priversti“:
<...>
c) pateikti visą ir teisingą informaciją, kurios ji reikalauja sprendimu, priimtu pagal 11 straipsnio 5 dalį; (Pataisytas vertimas)
<...>“
3 Be to, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas ?…?
2. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.“
Faktinės bylos aplinkybės
4 Komisija pradėjo tyrimo procedūrą prieš ieškovę ir kitus plieninių vamzdžių gamintojus. Vykstant šiam tyrimui ji atliko daug patikrinimų, dalį kurių – pas ieškovę.
5 Po šių patikrinimų 1997 m. rugpjūčio 13 d. Komisija išsiuntė ieškovei prašymą pateikti informacijos, kuriame nurodė klausimus dėl įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimų, kuriuose ieškovė dalyvavo.
6 Šiame prašyme pateikti informacijos, be kita ko, nurodyti šie keturi klausimai:
„1.6. Europos ir Japonijos gamintojų susirinkimai
Komisijos turimais duomenimis, jūsų įmonė dalyvavo Europos ir Japonijos besiūlių vamzdžių gamintojų susirinkimuose. Susirinkimai profesinėje kalboje buvo vadinami „Europe-Japan Club“. Jie vyko pirmininkų („Presidents Meetings“ arba „P-Meetings“), administratorių („Managers Commitee“, arba „Managers Meetings“, arba „M-Meetings“), ekspertų („Experts Meetings“ arba „E-meetings“) ir darbo grupių („Working Group“) lygiu.
Prašome mums pateikti laikotarpio nuo 1984 m. iki šios dienos:
– informaciją apie visų Europos ir Japonijos besiūlių vamzdžių gamintojų pirmininkų, administratorių, ekspertų ir darbo grupių susirinkimų datas, vietas ir dalyvavusias įmones,
– šiuose susirinkimuose jūsų įmonei atstovavusių asmenų pavardes ir kelionės dokumentus (finansines ataskaitas apie kelionių išlaidas, lėktuvo bilietus ir kt.),
– visų kvietimų, darbotvarkių, protokolų, vidaus pažymų, ataskaitų ir kitų su šiais susirinkimais susijusių įmonės ir (arba) jos darbuotojų turimų dokumentų kopijas,
– tuo atveju, jeigu jums nepavyktų rasti nurodytų kai kurių susirinkimų dokumentų, prašome aprašyti tokių susirinkimų turinį, juose priimtus sprendimus, iki ir po susirinkimų gautų dokumentų pobūdį.
1.7. „Special Circle“ susirinkimai
Komisijos turimais duomenimis, jūsų įmonė dalyvavo Europos besiūlių vamzdžių gamintojų vadinamuosiuose „Special Circle“ susirinkimuose.
Prašome mums pateikti laikotarpio nuo1984 m. iki šios dienos:
– informaciją apie visų Europos besiūlių vamzdžių gamintojų pirmininkų, administratorių, ekspertų ir darbo grupių susirinkimų datas, vietas ir dalyvavusias įmones,
– šiuose susirinkimuose jūsų įmonei atstovavusių asmenų pavardes ir kelionės dokumentus (finansines ataskaitas apie kelionių išlaidas, lėktuvo bilietus ir kt.),
– visų kvietimų, darbotvarkių, protokolų, vidaus pažymų, ataskaitų ir kitų su šiais susirinkimais susijusių įmonės ir (arba) jos darbuotojų turimų dokumentų, kopijas,
– tuo atveju, jeigu jums nepavyktų rasti nurodytų kai kurių susirinkimų dokumentų, prašome aprašyti tokių susirinkimų turinį, juose priimtus sprendimus, iki ir po susirinkimų gautų dokumentų pobūdį.
1.8. 1962 m. Susitarimas
Nuo 1962 m. sausio 1 d. iki 1996 m. liepos mėn. jūsų įmonė dalyvavo keturiuose su OCTG (nerūdijančio plieno gavybos) ir vamzdynais susijusiuose susitarimuose (Quota agreement for OCTG, Price agreement for OCTG, Price agreement for Linepipe, Supplementary agreement). Koks yra santykis tarp šių susitarimų ir pirmiau nurodytų „Europe-Japan Club“ ir „Special Circle“ susirinkimų?
Kokią įtaką šie susitarimai ir jų įgyvendinimas padarė priimtiems „Europe-Japan Club“ ir (arba) „Special Circle“ sprendimams?
Kokią įtaką priimti „Europe-Japan Club“ ir (arba) „Special Circle“ sprendimai padarė pirmiau nurodytų susitarimų vykdymui?
<...>
2.3. Europos ir Japonijos gamintojų susirinkimai
Komisijos turimais duomenimis, jūsų įmonė dalyvavo Europos ir Japonijos suvirintų didelio skersmens vamzdžių gamintojų susirinkimuose.
Prašome mums pateikti laikotarpio nuo 1984 m. iki šios dienos:
– informaciją apie visų Europos ir Japonijos suvirintų didelio skersmens vamzdžių gamintojų pirmininkų, administratorių, ekspertų ir darbo grupių susirinkimų datas, vietas ir dalyvavusias įmones,
– šiuose susirinkimuose jūsų įmonei atstovavusių asmenų pavardes ir kelionės dokumentus (finansines ataskaitas apie kelionių išlaidas, lėktuvo bilietus ir kt.),
– visų kvietimų, darbotvarkių, protokolų, vidaus pažymų, ataskaitų ir kitų su šiais susirinkimais susijusių įmonės ir (arba) jos darbuotojų turimų dokumentų, kopijas,
– tuo atveju, jeigu jums nepavyktų rasti nurodytų kai kurių susirinkimų dokumentų, prašome aprašyti tokių susirinkimų turinį, juose priimtus sprendimus, iki ir po susirinkimų gautų dokumentų pobūdį.“
7 1997 m. spalio 14 d. laiške ieškovės advokatai atsakė į kai kuriuos prašyme pateikti informacijos nurodytus klausimus, tačiau atsisakė atsakyti į minėtus keturis klausimus. 1997 m. spalio 23 d. laišku ieškovė patvirtino savo advokatų atsakymo turinį.
8 1997 m. lapkričio 10 d. atsakomajame laiške Komisija atmetė ieškovės argumentus, kad ši neprivalėjo pateikti atsakymų į minėtus keturis klausimus, ir remdamasi Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 dalimi nustatė 10 dienų laikotarpį, skaičiuojant nuo laiško gavimo, atsakymams į šiuos klausimus pateikti. Ji taip pat nurodė kad, neatsakius į klausimus per nustatytą laikotarpį, ieškovei gali būti paskirta periodinė bauda.
9 1997 m. lapkričio 27 d. advokatų laišku ieškovė vėl atsisakė pateikti prašomos informacijos.
10 1998 m. gegužės 15 d. Komisija pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį priėmė sprendimą (toliau – ginčijamas sprendimas). Sprendimo 1 straipsnyje numatyta, kad ieškovė per 30 dienų laikotarpį, skaičiuojant nuo pranešimo apie ginčijamą sprendimą, privalo atsakyti į keturis prie sprendimo pridedamus ginčijamus klausimus. Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyta, kad ieškovei nepateikus prašomos informacijos pagal 1 straipsnyje nustatytas sąlygas, bus paskirta 1 000 ECU periodinė bauda už kiekvieną praleistą dieną, skaičiuojant nuo 1 straipsnyje nurodyto laikotarpio pabaigos.“
Procesas
11 Ieškovė pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1998 m. liepos 23 dieną.
12 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 14 straipsnį ir pirmosios kolegijos pasiūlymu Pirmosios instancijos teismas išklausęs šalis pagal šio reglamento 51 straipsnį nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.
13 Atsižvelgdamas į teismo posėdžio pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (pirmoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
14 Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus 2000 m. gegužės 23 d. posėdyje.
15 Faksu atsiųstame laiške, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2000 m. gruodžio 18 d., ieškovė paprašė Pirmosios instancijos teismo nagrinėjant bylą atsižvelgti į 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (OL C 364, 2000, p. 1) (toliau – Chartija), remdamasi tuo, kad ji yra naujas EŽTK 6 straipsnio 1 dalies taikymo šios bylos aplinkybėms teisinis pagrindas. Jei šis prašymas nebūtų patenkintas, ji prašė atnaujinti žodinę proceso dalį.
16 Paprašyta pateikti pastabas dėl šio prašymo, Komisija 2001 m. sausio 15 d. laiške atmetė ieškovės argumentus tvirtindama, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija neturi jokios įtakos šios bylos nagrinėjimui.
Šalių reikalavimai
17 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo – panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
18 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną, kiek juo siekiama panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį,
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, kiek juo siekiama panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
19 Vykstant posėdžiui Komisija patvirtino, kad ji „neketino ir negalėjo įgyvendinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio“. Po šio patvirtinimo ieškovė atsisakė reikalavimo panaikinti šį straipsnį ir su juo susijusių pagrindų. Tai buvo formaliai pažymėta.
Dėl esmės
20 Grįsdama savo reikalavimą panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį ieškovė nurodo keturis pagrindus. Visų pirma reikia išnagrinėti tris ieškinio pagrindus, susijusius su tariamu teisės į gynybą pažeidimu.
Šalių argumentai
Dėl pirmojo pagrindo
21 Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas 1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimu Orkem prieš Komisiją (374/87, Rink. p. 3283, toliau – sprendimas Orkem).
22 Ieškovė tvirtina, kad įmonė privalėjo pateikti Komisijai visą reikiamą informaciją dėl jai žinomų faktinių aplinkybių ir prireikus su jomis susijusius turimus dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti jos ar kitos įmonės padarytą konkurenciją pažeidžiančią veiklą. Tačiau Teisingumo Teismas pareiškė, kad ši pareiga ir atitinkama Komisijos teisė priimti sprendimą, reikalaujantį pateikti informacijos, neturi pažeisti įmonės teisės į gynybą (sprendimo Orkem 34 punktas ir 1995 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Société générale prieš Komisiją, T‑34/93, Rink. p. II‑545, 73 ir paskesni punktai, toliau – sprendimas Société générale). Šiais principais buvo remiamasi ir preliminaraus tyrimo stadijoje. Ieškovė taip pat nurodo, jog sprendime Orkem Teisingumo Teismas pripažino, kad Komisija, prašydama pateikti ne tik informacijos apie faktinius duomenis, bet ir užduodama klausimus dėl padarytos veiklos tikslo ir susirinkimų turinio, pažeidė teisę į gynybą. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad klausimas, verčiantis ieškovę prisipažinti dalyvavus susitarime, kuris gali trukdyti ar riboti konkurenciją, yra neteisėtas. Šioje byloje ginčijamame sprendime pateiktais klausimais buvo siekiama tokio pat neteisėto tikslo.
23 Ieškovė teigia, kad 1.6. klausimas yra neteisėtas nes jo formuluotė visų pirma rodo, jog Komisija jau turėjo faktinių duomenų apie nurodytus susirinkimus. Antra, jo neteisėtumą aiškiai rodo šio klausimo ketvirtoje dalyje pateiktas prašymas aprašyti tokių susirinkimų turinį ir juose priimtus sprendimus tuo atveju, jeigu ieškovė neturi atitinkamų dokumentų. Šis reikalavimas yra glaudžiai susijęs su galimais neteisėtais šių susirinkimų tikslais bei turiniu ir (arba) paskirtimi. Jeigu per šiuos susirinkimus nagrinėti arba buvo priimti tam tikri konkurencijai prieštaraujantys susitarimai arba susitarta dėl suderintųjų veiksmų, ieškovė, atsakydama į šią klausimo dalį, būtų aiškiai priversta tiesiogiai pripažinti, kad jų dalyviai siekė antikonkurencinių tikslų. Informacija, pateikta atsakant į šią klausimo dalį, taip pat būtų leidusi Komisijai aiškinti atsakymus, pateiktus į kitas tris šio klausimo dalis, kaip patvirtinančius neteisėtą veiklą. Todėl pareiga atsakyti į bet kurį iš šių klausimų pažeistų ieškovės teisę į gynybą.
24 Tą patį galima pasakyti apie 1.7. klausimą, kuris analogiškai reikalauja pateikti informacijos apie Europos besiūlių vamzdžių gamintojų „Special Circle“ susirinkimų dalyvių siektą tikslą ir apie kai kuriuose susirinkimuose nagrinėtus klausimus bei priimtus sprendimus.
25 1.8. klausimas nėra susijęs su faktinėmis aplinkybėmis, todėl Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 ir 5 dalyse suteiktų įgaliojimų atžvilgiu yra neteisėtas. Komisija galėjo reikalauti pateikti tik su faktinėmis aplinkybėmis susijusios informacijos. Atvirkščiai, ji neturėjo teisės prašyti nuomonių ar vertinimų arba prašyti ieškovės daryti prielaidas ar išvadas. Šioje byloje klausimas dėl santykio tarp Komisijos turimų teisinių susitarimų ir kai kurių tariamų pažeidimų yra išimtinai susijęs su faktinių aplinkybių įvertinimu. Be to, jeigu susirinkimų „Europe – Japan Club“ ir „Special – Circle“ tikslas prieštaravo konkurencijai ir jie buvo susiję su Komisijai žinomais susitarimais, ši institucija galėtų gauti informacijos šiuo klausimu tik prisipažinus dėl konkurencijai prieštaraujančios veiklos, o to daryti pagal sprendime Orkem nustatytus principus niekas negali būti verčiamas.
26 Kadangi 2.3. klausimas suformuluotas taip pat, kaip du pirmieji klausimai, nurodyti argumentai taikomi šiam klausimui mutatis mutandis.
27 Be to, ieškovė tvirtina, kad sprendime Société générale (75 punktas) Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, jog klausimas dėl faktinių aplinkybių netampa neteisėtas vien todėl, kad norint į jį atsakyti reikėtų taip pat skirti dėmesio tariamų konkurencijai prieštaraujančių susitarimų aiškinimui. Tačiau bet kuriuo atveju iš to negalima daryti išvados, kad klausimai dėl aiškinimo ir vertinimo yra visada teisėti ir kad į juos privaloma atsakyti. Šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas aiškiai pareiškė, kad pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį įmonės privalo atsakyti tik į klausimus, susijusius su faktinėmis aplinkybėmis.
28 Komisija tvirtina, kad vykstant išankstinio tyrimo procedūrai įmonės privalo pranešti apie visas jos prašyme pateikti informacijos nurodytas ir joms žinomas faktines aplinkybes. Įmonės taip pat įpareigotos pateikti Komisijai visus su šiomis faktinėmis aplinkybėmis susijusius dokumentus. Šia pareiga siekiama užtikrinti veiksmingą Bendrijos kartelių teisės normų taikymą ir EB sutartyje nustatytų įmonėms privalomų konkurencijos taisyklių laikymąsi. Ieškovė negali šios pareigos nuginčyti, remdamasi teise į gynybą. Reglamentas Nr. 17 suteikia šioms įmonėms procedūrines teises išankstinio tyrimo procedūroje, tačiau neleidžia joms neatsakyti į kai kuriuos klausimus remiantis tuo, kad tie atsakymai gali būti panaudoti nustatant jų padarytus konkurencijos taisyklių pažeidimus ir šitaip jos apkaltintų save. Tačiau Komisija pripažįsta, kad negali priversti įmonės pateikti atsakymų, patvirtinančių pažeidimą, kurį įrodyti privalo ji pati.
29 Taigi, Komisijos manymu, kiekviena prašymą pateikti informacijos gavusi įmonė privalo jai pranešti apie visas faktines aplinkybes, susijusias su kartelių teisės normomis. Atvirkščiai, yra draudžiama pateikti įmonei klausimus dėl kurios nors veiklos ar priemonių tikslų arba paskirties, nes šie klausimai gali ją priversti pripažinti pažeidimus.
30 Komisija pareiškia, kad 1.6, 1.7, ir 2.3 klausimai iš esmės atitinka klausimus, pateiktus byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Orkem, ir Teisingumo Teismas jų nekritikavo. Šiais klausimais buvo siekiama gauti informacijos apie susirinkimų turinį ir jų dalyvių įgaliojimus bei su jais susijusius dokumentus. Visa reikalaujama informacija buvo susijusi su faktinėmis aplinkybėmis ir nevertė pripažinti neteisėtos veiklos. Todėl šie klausimai nėra kritikuotini.
31 1.8. klausimas buvo susijęs su keturiais 1962 m. sudarytais susitarimais, apie kuriuos pranešta Federalinei kartelių ir susitarimų priežiūros tarnybai (Bundeskartellamt). Komisijos manymu, šis klausimas yra tik dėl faktinių aplinkybių, todėl laikomas teisėtu. Jis išliktų teisėtas ir tuo atveju, jeigu reikalautų aiškinti šiuos susitarimus (sprendimo Société générale 75 punktas).
32 Galiausiai Komisija tvirtina, kad Teisingumo Teismas nėra aiškiai pripažinęs teisės neteikti parodymų prieš save (sprendimo Orkem 27 punktas).
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu
33 Ieškovės manymu, Komisija savo procedūrose privalo laikytis EŽTK 6 straipsnio (1997 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCK ir FNK prieš Komisiją, T‑213/95 ir T‑18/96, Rink. p. II‑1739, 41–43 punktai). Pagrindinės teisės, kurias užtikrina EŽTK, kaip bendrieji Bendrijos teisės principai turi viršenybę Reglamento Nr. 17 įprastų teisės normų atžvilgiu. Be to, pagal ginčijamo sprendimo 11 punktą Komisija mano esanti įpareigota laikytis EŽTK.
34 Dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų ieškovė tvirtina, kad šis straipsnis pirmiausia suteikia teisę kiekvienam asmeniui, kuriam byloje pareikštas baudžiamasis kaltinimas. Sąvoka „kiekvienas asmuo“ apima ir fizinius, ir juridinius asmenis (Europos žmogaus teisių komisijos nuomonė prie 1996 m. vasario 27 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Stenuit, serija A Nr. 232‑A). Ieškovė taip pat teigia, kad Teisingumo Teismas šiuo klausimu pareiškė nuomonę sprendime Orkem, aiškiai pripažindamas, kad ne tik fiziniai asmenys, bet ir įmonės, prieš kurias atliekamas tyrimas konkurencijos teisės srityje, gali remtis pagrindinėmis teisėmis, kurias užtikrina EŽTK 6 straipsnio 1 dalis. Teisingumo Teismas taip pat netiesiogiai pripažino, kad negalima netaikyti šio straipsnio remiantis tuo, jog Komisija nėra teismas.
35 Tyrimo procedūra, susijusi su sankcijų paskyrimu, pagal EŽTK 6 straipsnį tolygi baudžiamajam kaltinimui (1984 m. vasario 21 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Öztürk, serija A Nr. 73, § 56). Europos žmogaus teisių komisija pirmiau nurodytoje nuomonėje išreiškė tokią poziciją dėl procedūros kartelių srityje, kur buvo paskirta bauda.
36 Ieškovės manymu, EŽTK 6 straipsnis, palyginti su sprendime Orkem pripažintais principais, suteikia daug didesnę apsaugą. Šis straipsnis asmenims, kurių atžvilgiu atliekama procedūra, kurios pabaigoje gali būti paskirta bauda, suteikia galimybę ne tik atsisakyti atsakyti į klausimus arba pateikti dokumentus, kuriuose yra informacijos apie konkurencijai prieštaraujančią veiklą, bet taip pat įtvirtina teisę neteikti parodymų prieš save aktyviai veikiant.
37 Ieškovė tvirtina, kad 1993 m. vasario 25 d. Sprendime Funke (serija A Nr. 256‑A) Europos žmogaus teisių teismas (toliau – Europos teismas) nusprendė kad kiekviena priemonė, pagal kurią fiziniai ar juridiniai asmenys, kurių atžvilgiu atliekama tyrimo procedūra, verčiami save apkaltinti aktyviais veiksmais, pažeidžia EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, nepaisant nacionalinės teisės nuostatos, kuria remiasi tyrimą atliekanti institucija.
38 Todėl ne tik pats reikalavimas prisipažinti arba atskleisti kai kurių susirinkimų neteisėtą tikslą, bet ir spaudimas grasinant paskirti sankcijas, kuriais Komisija siekia gauti įrodymų prieš ieškovę, turi būti vertinami kaip neteisėtos priemonės. Reikalavimas grasinant paskirti sankcijas, surasti ir pateikti dokumentus, susijusius su susirinkimais, kuriuose Komisija įtaria ieškovę dalyvavus ir kurie, jos manymu, yra neteisėti ir gali būti pagrindas pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnį taikyti sankcijas, priverstų ieškovę save apkaltinti. Turi būti pripažinta, kad ieškovė neturėjo nei ieškoti, nei pateikti protokolų, pažymų bei dokumentų, susijusių su kelionės išlaidomis, arba kitų duomenų apie susirinkimus, kurių tikslas, Komisijos manymu, prieštarauja EB sutarties 85 straipsniui (dabar EB 81 straipsnis).
39 Ieškovė tvirtina, kad pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ji gali teisėtai atsisakyti atlikti bet kokius veiksmus, kurie verčia ją tiesiogiai teikti parodymus prieš save tyrimo procedūroje, nesvarbu, ar pagal sprendime Orkem pripažintus principus (iš dalies pasenusius) šiais veiksmais ji pateiktų įrodymų, ar pripažintų neteisėtus arba konkurencijai prieštaraujančius tikslus. Taigi ginčijamas sprendimas neturėjo būti priimtas ir dėl šios priežasties.
40 Įrodinėdama EŽTK taikymą šioje byloje, ieškovė nurodo dar septynis argumentus.
41 Pirmiausia ji teigia, kad iš 1997 m. gegužės 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kremzow (C‑299/95, Rink. p. I‑2629, 14 punktas) ir 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417) matyti, jog Europos Bendrijoje neturi būti taikomos priemonės, nesuderinamos su žmogaus teisių, kurias pripažįsta ir užtikrina EŽTK, paisymu.
42 Antra, ji pastebi, kad Europos teismas pirmiau nurodytuose sprendimuose Funke ir Öztürk bei Europos žmogaus teisių komisija minėtoje nuomonėje pripažino teisę neapkaltinti savęs pagal nacionalinę teisę arba Bendrijos teisę vykdomose procedūrose. Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytame sprendime Baustahlgewebe prieš Komisiją Teisingumo Teismas pripažino, jog EŽTK 6 straipsnis yra taikomas procedūrose, kurių pabaigoje gali būti paskirta bauda pagal Reglamentą Nr. 17.
43 Trečia, ji teigia, kad sprendime Orkem nustatyti principai nebuvo patvirtinti nei 1993 m. lapkričio 10 d. Teisingumo Teismo sprendime Otto (C‑60/92, Rink. p. I‑5683), nei sprendime Société générale.
44 Ketvirta, Komisija neturi pagrindo teigti, kad jos veiklos vykdymas ir Bendrijos kartelių teisės normų įgyvendinimas iš dalies priklauso nuo to, ar ji gali priversti įmonę save apkaltinti.
45 Penkta, ieškovė primena, kad Teisingumo Teismas sprendime Orkem (30 punktas) ir pirmiau nurodytame sprendime Baustahlgewebe prieš Komisiją (21 punktas) nusprendė, jog žmogaus teisės, kurias užtikrina EŽTK, vienodai taikomos fiziniams ir juridiniams asmenims.
46 Šešta, ieškovė tvirtina, kad, priešingai negu nurodo Komisija, Europos teisėje nėra „labai riboto taikymo baudžiamosios teisės siaurąja prasme srities“, kuriai būdingos ypatingos teisės ir pareigos. Atsakymas į klausimą, ar pagal EŽTK sąvoka „baudžiamasis kaltinimas“ apima taip pat administracines sankcijas ir baudas, priklauso tik nuo sankcijos pobūdžio. Europos teismas ir Europos žmogaus teisių komisija išaiškino šią sąvoką nepriklausomai vienas nuo kito (1968 m. birželio 27 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Neumeister, A serija Nr. 8, 18§ ir pirmiau nurodyto sprendimo Öztürk § 50). Todėl Komisijos argumentas, kad ji neturi kompetencijos baudžiamosios teisės srityje, nėra svarbus EŽTK 6 straipsnio 1 dalies aiškinimui. Ieškovės manymu, iš to, kas pasakyta, aišku, kad Europos kartelių teisės normos ir jų taikymas pagal EŽTK taip pat priskirtini „baudžiamajai teisei“.
47 Galiausiai ji tvirtina, kad Komisija pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį laikytina „teismu“.
48 Komisija visų pirma tvirtina, kad net jei teisės, kurias užtikrina EŽTK, yra bendrųjų Bendrijos teisės principų ir ypač pagrindinių teisių pagrindas, nes visos valstybės narės yra prisijungusios prie EŽTK, kuri yra bendras visoms valstybėms narėms pagrindinių teisių standartas, Bendrijos institucijų aktų teisėtumas šios Konvencijos atžvilgiu tiesiogiai negali būti nagrinėjamas. Taigi ginčijamas sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant EŽTK 6 straipsnio.
49 Be to, Komisija pripažįsta, kad Europos teismas nusprendė, jog pagal EŽTK 6 straipsnį kiekvienas, kurio byla nagrinėjama pagal šią Konvenciją, turi teisę tylėti arba neteikti parodymų prieš save. Tačiau, siekdama įrodyti, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalis netaikoma šios bylos aplinkybėms, Komisija pateikia penkis argumentus.
50 Pirmiausia, ji pabrėžia, kad iki šiol Europos teismas nepripažino, jog teisė neteikti parodymų prieš save turi būti pripažinta karteliams taikomoje nacionalinėje procedūroje arba Bendrijos procedūroje.
51 Dėl Bendrijos procedūros Komisija, visų pirma, atkreipia dėmesį į jos ypatumus, t. y., kad ši procedūra skirta tik juridiniams asmenims ir negali būti išplėsta baudžiamiesiems kaltinimams arba sankcijos tikrąja šio termino prasme taikymui.
52 Antra, ji tvirtina, kad Europos teismas iki šiol nenusprendė, jog teisė neteikti parodymų prieš save gali būti taikoma juridiniams asmenims.
53 Trečia, ji teigia, kad suinteresuotojo asmens teisę atsisakyti pateikti informacijos rizikuojant pateikti parodymus prieš save Europos teismas patvirtino tik labai ribotoje baudžiamosios teisės (siaurąja ir tradicine prasme) srityje, t. y. procedūrose, kuriose gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė ir kurios, atsižvelgiant į paskirtos sankcijos ypatingą pobūdį, pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį aiškiai gali būti kvalifikuojamos kaip baudžiamieji kaltinimai.
54 Ketvirta, ji tvirtina, kad ji nėra „teismas“ ir todėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti principai šioje byloje netaikomi (žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enso Española prieš Komisiją, T‑348/94, Rink. p. II‑1875, 56 punktą). Kadangi Komisija neturi teismo kompetencijos, procedūra kartelių srityje nėra baudžiamojo pobūdžio. Todėl EŽTK 6 straipsnyje nustatyti principai netaikomi išankstinėje Komisijos tyrimo procedūroje.
55 Be to, Komisija konstatuoja, kad praktikoje būtų neįmanoma taikyti Bendrijos teisės normų kartelių srityje, jeigu įmonės nebūtų įpareigotos aktyviai bendradarbiauti tiriant faktines aplinkybes. Todėl yra būtina, kad ji turėtų galimybę išankstinėje tyrimo procedūroje reikalauti iš įmonių pateikti jas apkaltinti leidžiančios informacijos. Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas pripažino šį būtinumą (sprendimo Société générale 71 ir paskesni punktai bei generalinio advokato M. Warner išvada 1982 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimui AM & SL prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575). Komisijos manymu, Reglamento Nr. 17 11 straipsnyje numatyta procedūra nebūtų galima pasiekti tikslą, jeigu atitinkamai įmonei būtų suteikta teisė atsisakyti pranešti arba pateikti dokumentus, jei tai galėtų būti panaudota įrodant jos neteisėtą veiklą.
56 Galiausiai Komisija pastebi, kad ir kiti ieškovės argumentai neleidžia padaryti išvados, jog ginčijamo sprendimo 1 straipsnis prieštarauja EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatytiems principams.
Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo EŽTK 6 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio pažeidimu
57 Ieškovė tvirtina, kad teisės neteikti parodymų prieš save apsaugą užtikrina EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje numatyta nekaltumo prezumpcija ir 10 straipsnyje numatyta saviraiškos laisvė (Europos žmogaus teisių komisijos nuomonė, pridėta prie 1993 m. birželio 2 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo K. prieš Austriją, A serija Nr. 255‑B). Savo ieškinyje ieškovė paaiškino, kad ji apsiriboja šiuo tvirtinimu tiek, kiek Europos teismas pirmiau nurodytame sprendime Funke (45 §) nusprendė, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas atleidžia jį nuo tariamo kito šios Konvencijos principo pažeidimo nagrinėjimo.
58 Komisija sutinka su tuo, kad dėl sąsajos tarp nekaltumo prezumpcijos ir teisės neteikti parodymų prieš save ši teisė Europos teismo praktikoje grindžiama abiejų EŽTK 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Tačiau galimybės atsisakyti pateikti informacijos atžvilgiu pagal EŽTK 6 straipsnio 2 dalį nagrinėjamos teisės turinys negali skirtis ar būti platesnis nei pagal to paties straipsnio 1 dalį nagrinėjamos teisės turinys.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
59 Visų pirma pabrėžtina, kad Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos nagrinėti tyrimo konkurencijos teisės srityje teisėtumo EŽTK nuostatų atžvilgiu, nes jos nėra Bendrijos teisės dalis (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr – Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 311 punktas).
60 Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismas, dalis (be kita ko, žr. 1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonės 2/94, Rink. p. I‑1759, 33 punktą ir minėto sprendimo Kremzow 14 punktą). Todėl Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais dokumentais žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę (1986 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktas ir minėto sprendimo Kremzow 14 punktas). Be to, pagal Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalį (dabar ES sutarties 6 straipsnio 2 dalis) „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina (EŽTK) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“.
61 Reikia priminti, kad pagal Reglamentą Nr. 17 Komisijai suteiktais įgaliojimais siekiama sudaryti jai galimybę vykdyti Sutartimi pavestą funkciją – užtikrinti konkurencijos taisyklių bendrojoje rinkoje laikymąsi.
62 Įmonei, kurios atžvilgiu taikoma tyrimo priemonė, Reglamentas Nr. 17 nesuteikia teisės išankstinio tyrimo procedūroje išvengti šios priemonės taikymo remiantis tuo, kad rezultatai galėtų įrodyti jos įvykdytą konkurencijos taisyklių pažeidimą. Atvirkščiai, jis įpareigoja įmonę aktyviai bendradarbiauti, įskaitant visos su tyrimu susijusios informacijos pateikimą Komisijai (sprendimo Orkem 27 punktas ir sprendimo Société générale 72 punktas).
63 Kadangi Reglamentas Nr. 17 aiškiai nenustato teisės tylėti, reikia išnagrinėti, ar kai kurie Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimus vykstant išankstinei procedūrai apribojimai nėra susiję su būtinumu užtikrinti teisės į gynybą paisymą (sprendimo Orkem 32 punktas).
64 Šiuo atžvilgiu yra svarbu sutrukdyti nepataisomam teisės į gynybą pažeidimui vykstant išankstinei tyrimo procedūrai, kuri gali būti lemiama nustatant įmonių veiklos neteisėtumą (sprendimo Orkem 33 punktas ir sprendimo Société générale 73 punktas).
65 Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad užtikrintų Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 2 ir 5 dalių veiksmingą poveikį, Komisija turi teisę įpareigoti įmonę pateikti visą būtiną informaciją dėl jai žinomų faktinių aplinkybių ir prireikus perduoti visus turimus su šiomis faktinėmis aplinkybėmis susijusius dokumentus, net jeigu jie galėtų būti panaudoti nustatant šios ar kitos įmonės konkurencijai prieštaraujančią veiklą (sprendimo Orkem 34 punktas; 1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, 27/88, Rink. p. 3355, paskelbta santrauka ir sprendimo Société générale 74 punktas).
66 Absoliučios teisės tylėti, kuria remiasi ieškovė, pripažinimas iš tikrųjų viršytų tai, kas yra būtina įmonių teisės į gynybą apsaugai, ir nepateisinamai sutrukdytų Komisijai atlikti EB sutarties 89 straipsnyje (po pakeitimo – EB 85 straipsnis) nustatytą funkciją – užtikrinti konkurencijos taisyklių bendrojoje rinkoje laikymąsi.
67 Iš to matyti, kad pagal Reglamento 11 straipsnio 5 dalį teisė tylėti gali būti pripažinta įmonei, kuriai skirtas sprendimas, reikalaujantis pateikti informacijos, tik tuo atveju, jei ji būtų priversta pateikti atsakymus, kuriais pripažįstamas pažeidimas, kurį įrodyti privalo Komisija (sprendimo Orkem 35 punktas).
68 Ieškovės argumentus reikia nagrinėti atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus klausimus.
69 Šioje byloje visų pirma reikia išnagrinėti beveik tapačių 1.6, 1.7, ir 2.3 klausimų teisėtumą, o vėliau peržiūrėti 1.8 klausimo teisėtumą.
70 1.6, 1.7 ir 2.3 klausimų trijose pirmose dalyse išdėstyti prašymai pateikti informacijos tik dėl faktinių aplinkybių ir jau egzistuojančius dokumentus. Teisingumo Teismas sprendime Orkem nenustatė, kad analogiški klausimai yra neteisėti. Iš to matyti, kad ieškovė turėjo į juos atsakyti.
71 Atvirkščiai, šių trijų klausimų paskutinė dalis nėra susijusi tik su faktinio pobūdžio informacija. Joje Komisija naudodama tas pačias formuluotes prašo ieškovės aprašyti visų pirma susirinkimų, kuriuose įmonė dalyvavo, turinį ir juose priimtus sprendimus, nors yra aišku, kad institucija įtaria, jog per šiuos susirinkimus buvo siekiama sudaryti susitarimus dėl pardavimo kainų, kurie gali trukdyti ar riboti konkurenciją. Iš to matyti, kad šių klausimų pobūdis yra priversti ieškovę prisipažinti dalyvavus Bendrijos konkurencijos taisyklėms prieštaraujančiame neteisėtame susitarime.
72 Šiuo klausimu būtina pareikšti, kad Komisija tų ginčijamų klausimų paskutinėje dalyje aiškiai nurodė, jog ieškovė turi jai pateikti reikalaujamos informacijos, tik jei nepavyktų rasti pirmesnėje pastraipoje nurodytų atitinkamų dokumentų. Taigi ieškovė privalėjo atsakyti į paskutinėje dalyje nurodytus klausimus, tik jeigu negalėjo pateikti reikalaujamų dokumentų. Tačiau, atsižvelgiant į trijų pirmų šių klausimų dalių išdėstymo tvarką ir turinį, neatmetama galimybė, kad ieškovė turėjo atsakyti ir į šių trijų klausimų paskutinę dalį.
73 Taigi reikia padaryti išvadą, kad 1.6, 1.7 ir 2.3 klausimų paskutinė dalis pažeidžia ieškovės teisę į gynybą.
74 Dėl 1.8 klausimo reikia pastebėti, kad Komisija prašo ieškovės pareikšti nuomonę dėl, viena vertus, santykio tarp, keturių su OCTG susijusių susitarimų ir 1962 m. sudarytų su vamzdynais susijusių susitarimų, apie kuriuos buvo pranešta Bundeskartellamt, ir, kita vertus, „Europe-Japan Club“ ir „Special Circle“ susitarimų. Antra, Komisija prašo pareikšti nuomonę dėl sprendimų, priimtų „Europe-Japan Club“ ir (arba) „Special Circle“, t. y. dėl sprendimų, kurie, Komisijos manymu, galėjo pažeisti Sutarties normas. Atsakymas į šį klausimą priverstų ieškovę įvertinti šių sprendimų pobūdį. Reikia padaryti išvadą, kad pagal sprendimą Orkem 1.8 klausimas taip pat pažeidžia ieškovės teisę į gynybą.
75 Dėl argumentų, kuriais remiantis EŽTK 6 straipsnio 1 ir 2 dalys suteikia asmeniui, kuriam skirtas prašymas pateikti informacijos, galimybę neatsakyti į klausimus, įskaitant į tuos, kurie yra faktinio pobūdžio, ir atsisakyti pateikti Komisijai dokumentus, reikia priminti, kad ieškovė negali tiesiogiai remtis EŽTK Bendrijos teisme.
76 Dėl ieškovės nurodytos galimos Chartijos įtakos šios bylos nagrinėjimui (žr. 15 punktą) reikia priminti, kad ši Chartija buvo paskelbta Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos 2000 m. gruodžio 7 d., todėl ji negali turėti reikšmės anksčiau priimto ginčijamo akto įvertinimui. Dėl šių priežasčių žodinės proceso dalies atnaujinimas nėra tikslingas.
77 Be to, būtina pabrėžti, kad Bendrijos teisė pripažino pagrindinius teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principus (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewe prieš Komisija 21 punktą ir 2000 m. kovo 28 sprendimo Krombach, C‑7/98, Rink. p. I‑1935, 26 punktą). Nagrinėjamoje byloje šie principai specifinėje konkurencijos teisės srityje suteikia tokią apsaugą, kokią užtikrina EŽTK 6 straipsnis. Taikydami šiuos principus, kurie tokioje specifinėje konkurencijos teisės srityje, kuri nagrinėjama šioje byloje, suteikia apsaugą, lygiavertę garantuojamai EŽTK 6 straipsniu, remdamiesi nusistovėjusia praktika Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog asmenys, kuriems Komisija pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį pateikė prašymus, turi teisę atsakyti tik į faktinio pobūdžio klausimus ir pateikti tik egzistuojančius dokumentus ir medžiagą, kurių prašoma. Ši teisė yra pripažįstama nuo pat pirmos Komisijos pradėto tyrimo stadijos.
78 Pareiga atsakyti į Komisijos pateiktus faktinio pobūdžio klausimus ir įvykdyti jos prašymą pateikti pirmiau parengtus dokumentus negali pažeisti teisės į gynybą ar teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principų. Nėra jokių kliūčių tam, kad asmuo, kuriam pateiktas atitinkamas prašymas, įgyvendindamas savo teisę į gynybą vykstant administracinei procedūrai arba procesui Bendrijos teisme pateiktų įrodymų, kad jo atsakymuose arba pateiktuose dokumentuose išdėstytos faktinės aplinkybės turi kitą nei Komisijos nurodytą reikšmę.
79 Iš to, kas pasakyta, aišku, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes jis verčia ieškovę atsakyti į 1.6, 1.7 ir 2.3 klausimų paskutinę dalį ir į 1.8 klausimą, kurie savo ruožtu verčia ją prisipažinti dalyvavus susitarime, galinčiame trukdyti ar riboti konkurenciją.
Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo nacionalinėje teisėje nustatytų procedūrinių garantijų taikymo nepripažinimu
Šalių argumentai
80 Ieškovė tvirtina, kad jos teisė neapkaltinti savęs aktyviais veiksmais pagrįsta ne tik Bendrijos, bet ir Vokietijos teise, kuri šioje byloje neturėtų būti ignoruojama. Ji teigia, kad Vokietijos teisėje yra taikomas principas, pagal kurį joks fizinis ar juridinis asmuo neprivalo tyrimą atliekančiai institucijai teikti parodymų prieš save. Pagal šį principą ji turėjo teisę atsisakyti pateikti bet kokios informacijos ir negalėjo būti verčiama pateikti jokį dokumentą, kuriame yra įrodymų prieš ją. Ieškovės manymu, kiekvienas kaltinamasis arba įtariamasis pagal Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso (Strafprozeßordnung) 136 straipsnio 1 dalį gali pasyviai elgtis baudžiamojo ar administracinio tyrimo procedūrose, nes niekas negali būti verčiamas aktyviais veiksmas prisidėti prie savo paties nubaudimo.
81 Ieškovės manymu, ši nacionalinės teisės nuostata turi reikšmę šioje byloje, nes dėl tyrimo procedūroje pagal Bendrijos teisę jai paskirtos baudos prieš ją gali būti pradėtas persekiojimas pagal nacionalinę teisę. Kitos tyrimo procedūros yra įmanomos, nes baudos pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnį paskyrimas neužkerta kelią naujoms arba papildomoms persekiojimo procedūroms prieš įmonę pagal nacionalinę teisę (1969 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Walt Wilhelm ir kt. prieš Bundeskartellamt, 14/68, Rink. p. 1, 16). Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad po baudos paskyrimo Komisija baigia procedūrą, surašydama motyvuotą sprendimą, kuris yra skelbiamas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, ir atskleidžia visas faktines pažeidimo nustatymo aplinkybes. Ieškovė taip pat nurodo, kad remdamasi paskelbta medžiaga kompetentinga valstybės institucija gali pradėti kitas baudžiamojo ar administracinio pobūdžio tyrimo procedūras dėl tų pačių faktų.
82 Komisija tvirtina, kad Vokietijos teisės reikalavimai turi reikšmę nagrinėjant ginčijamo sprendimo teisėtumą tik tiek, kiek bendrasis principas atsisakyti teikti parodymus prieš save gali būti pagrįstas skirtingų valstybių narių teisės sistemomis. Tačiau pastarąją aplinkybę Teisingumo Teismas atmetė sprendime Orkem (29 punktas), primindamas, kad daugelio valstybių narių teisės aktai pripažįsta teisę neteikti parodymų prieš save tik fiziniams asmenims, kuriems pareikštas baudžiamasis kaltinimas.
83 Komisija taip pat pastebi, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, tik ji pati turi įgaliojimus panaudoti informaciją, surinktą vykstant procedūrai pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį (1992 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEB ir kiti, C‑67/91, Rink. p. I‑4785, 38 punktas). Valstybių narių institucijos negali remtis šia informacija nei išankstinio tyrimo procedūroje, nei tam, kad pagrįstų sprendimą, priimtą remiantis nacionaline ar Bendrijos konkurencijos teise. Ši informacija turi likti šių institucijų viduje ir gali būti panaudota tik tam, kad būtų įvertinta, ar tikslinga pradėti nacionalinę procedūrą, ar ne (minėto sprendimo AEB ir kt. 42 punktas).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
84 Reikia priminti, kad valstybių narių teisės aktai konkurencijos teisės srityje iš esmės nepripažįsta teisės neteikti parodymų prieš save. Todėl šios bylos baigčiai neturi reikšmės tai, kad, ieškovės manymu, šis principas yra taikomas Vokietijos teisėje.
85 Dėl ieškovės argumento, kad egzistuoja grėsmė, jog informacija, kurią Komisija gavo ir perdavė nacionalinėms institucijoms, gali būti panaudota prieš ieškovę, pakanka atsižvelgti į pirmiau nurodytą sprendimą AEB ir kt. (42 punktas), kur Teisingumo Teismas priminęs, jog Komisijos surinkta informacija turi būti perduota nacionalinėms institucijoms, aiškiai nustatė:
„Valstybių narių institucijos negali remtis šia informacija nei išankstinio tyrimo procedūroje, nei tam, kad pagrįstų sprendimą, priimtą remiantis nacionaline ar Bendrijos konkurencijos teise. Ši informacija turi likti šių institucijų viduje ir gali būti panaudota tik tam, kad būtų įvertinta, ar tikslinga pradėti nacionalinę procedūrą, ar ne.“
86 Iš to matyti, kad Vokietijos institucijos negali remtis informacija, kurią Komisija gavo pateikus prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, tam, kad pagrįstų sprendimą, priimtą prieš ieškovę remiantis konkurencijos teisės nuostatomis.
87 Taigi, jeigu Vokietijos institucijos mano, kad šiomis sąlygomis Komisijos gauta informacija gali būti panaudota procedūroje dėl tų pačių faktinių aplinkybių, šios institucijos privalo pateikti atskirą prašymą pateikti informacijos, susijusios su šiomis faktinėmis aplinkybėmis.
88 Tai, kad Komisijos surinkta informacija gali atkreipti Vokietijos institucijų dėmesį į galimą Vokietijos teisės pažeidimą ir kad jos gali panaudoti ją tam, kad įvertintų, ar tikslinga pradėti nacionalinę procedūrą, ar ne, nekeičia padarytos išvados, jog šiuo nagrinėjamu pagrindu negalima remtis. Tai aiškiai matyti iš pirmiau nurodyto sprendimo AEB ir kt. (42 punktas).
89 Iš to daroma išvada, kad šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
90 Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, būtina, pirma, panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su 1.6, 1.7 ir 2.3 klausimų paskutine dalimi bei 1997 m. rugpjūčio 13 d. prašymo pateikti informacijos 1.8 klausimu ir, antra, atmesti likusią ieškinio dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
91 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Vis dėlto pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
92 Šioje byloje visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kad kiekviena šalis iš dalies pralaimėjo. Antra, reikia pabrėžti, kad reikalaudama pateikti atsakymus į 1.6, 1.7 ir 2.3 klausimų paskutinę dalį bei į 1.8 klausimą Komisija pažeidė ieškovės teisę į gynybą, neatsižvelgdama į sprendimą Orkem, ir privertė ieškovę pateikti šį ieškinį. Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad Komisija turi padengti du trečdalius ieškovės išlaidų.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 1998 m. gegužės 15 d. Komisijos sprendimą C(98)1204 dėl procedūros pagal Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį taikymo tiek, kiek jis yra susijęs su 1.6, 1.7 ir 2.3 klausimų paskutine dalimi bei 1997 m. rugpjūčio 13 d. ieškovei pateikto prašymo pateikti informacijos 1.8 klausimu.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Nurodyti atsakovei padengti savo išlaidas ir du trečdalius ieškovės išlaidų. Ieškovė padengia vieną trečdalį savo išlaidų.
Paskelbta 2001 m. vasario 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.