PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. birželio 11 d.(*)
„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų nustatyta pagalbos schema, taikoma tam tikroms viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms atleidžiant jas nuo mokesčių ir suteikiant paskolas palankiomis palūkanomis – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Konkrečios sąsajos nebuvimas – Nepriimtinumas“
Byloje T‑309/02
Acegas-APS SpA, buvusi Acqua, Elettricità, Gas e servizi SpA (Acegas), įsteigta Trieste (Italija), atstovaujama advokatų F. Devescovi, F. Ferletic, L. Daniele, F. Spitaleri ir S. Gobbato,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2002 m. birželio 5 d. Komisijos sprendimo 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys (OL L 77, 2003, p. 21), 2 ir 3 straipsnius,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė E. Martins Ribeiro, teisėjai D. Šváby, S. Papasavvas, N. Wahl (pranešėjas) ir A. Dittrich,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. balandžio 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Acegas-APS SpA, buvusioji Acqua, Elettricità, Gas e servizi SpA (Acegas), yra kapitalo bendrovė, kurios didžioji kapitalo dalis priklauso Triesto miestui (Italija). Ji įsteigta 1997 m., pertvarkius municipalizuotą įmonę Azienda Comunale Elettricità Gas e Acqua, kurios teises ir pareigas ji perėmė. Ieškovės steigimo akte numatyta, kad jai pavedama teikti viešąsias paslaugas, kurias anksčiau teikė municipalizuota įmonė. Remiantis bendrovės tikslais, ji iš esmės užtikrina vandens, elektros ir metano dujų paskirstymą bei atliekų surinkimą, vežimą ir apdorojimą Triesto miesto (Italija) ir kelių Triesto provincijos savivaldybių teritorijoje. Pagal įstatus ieškovė taip pat gali veikti papildomose srityse arba jai Triesto miesto ar, šiam iš anksto pritarus, kitų viešųjų ar privačių subjektų patikėtose srityse.
Dėl nacionalinio teisinio pagrindo
2 Legge n° 142 ordinamento delle autonomie locali (1990 m. birželio 8 d. Įstatymas Nr. 142 dėl vietos autonomijų organizavimo, GURI, Nr. 135, 1990 m. birželio 12 d., toliau – Įstatymas Nr. 142/90) įgyvendinta teisinių organizacinių priemonių, kuriomis komunos gali naudotis viešosioms paslaugoms administruoti, visų pirma vandens, dujų, elektros paskirstymo ir transporto srityse, reforma Italijoje. Šio įstatymo su pakeitimais 22 straipsnyje numatyta galimybė komunoms steigti įvairių teisinių formų bendroves viešosioms paslaugoms teikti. Tarp jų numatyta galimybė steigti komercines bendroves arba ribotos atsakomybės bendroves, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys (toliau – Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės). Ieškovė yra Įstatyme Nr. 142/90 numatyta bendrovė.
3 Tokiomis aplinkybėmis pagal Legge n° 488 di conversione in legge, con modificazioni, del decreto-legge 1° luglio 1986, n° 318, recante provvedimenti urgenti per la finanza locale (1986 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymas Nr. 488 dėl 1986 m. liepos 1 d. Dekreto-įstatymo Nr. 318, nustatančio skubias vietos finansams skirtas priemones, pakeitimo į įstatymą su pakeitimais, GURI, Nr. 190, 1986 m. rugpjūčio 18 d.) 9a straipsnį iš Cassa Depositi e Prestiti (toliau – CDDPP) 1994–1998 m. laikotarpiu Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, kurios teikė viešąsias paslaugas, buvo teikiamos paskolos specialiomis palūkanomis (toliau – CDDPP paskolos).
4 Be to, pagal kartu skaitomas Legge nº 549 (su) misure di razionalizzazione della finanza pubblica (1995 m. gruodžio 28 d. Įstatymas Nr. 549 dėl viešųjų finansų racionalizavimo priemonių, GURI paprastasis priedas, Nr. 302, 1995 m. gruodžio 29 d., toliau – Įstatymas Nr. 549/95) 3 straipsnio 69 ir 70 dalių ir Decreto-legge (su) armonizzazione delle disposizioni in materia di imposte sugli oli minerali, sull’alcole, sulle bevande alcoliche, sui tabacchi lavorati e in materia di IVA con quelle recate da direttive CEE e modificazioni conseguenti a detta armonizzazione, nonché disposizioni concernenti la disciplina dei centri autorizzati di assistenza fiscale, le procedure dei rimborsi di imposta, l’esclusione dall’ILOR dei redditi di impresa fino all’ammontare corrispondente al contributo diretto lavorativo, l’istituzione per il 1993 di un’imposta erariale straordinaria su taluni beni ed altre disposizioni tributarie (1993 m. rugpjūčio 30 d. Įstatymas-dekretas Nr. 331 dėl įvairių sričių mokestinių nuostatų suderinimo, GURI, Nr. 203, 1993 m. rugpjūčio 30 d., toliau – Įstatymas-dekretas Nr. 331/93) nuostatas Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių naudai nustatytos tokios priemonės:
– atleidimas nuo visų mokesčių, taikomų turto perdavimo sandoriams pertvarkant specialias ir municipalines įmones į Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves (toliau – atleidimas nuo perdavimo mokesčių),
– visiškas atleidimas nuo pelno mokesčio, t. y. nuo juridinių asmenų pelno mokesčio ir vietos pajamų mokesčio, trejus metus, tačiau vėliausiai iki 1999 finansinių metų, toliau – atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio).
Administracinė procedūra
5 Gavusi skundą dėl minėtų priemonių, Komisija 1997 m. gegužės 12 d., birželio 16 d. ir lapkričio 21 d. laiškais Italijos valdžios institucijų paprašė pateikti informacijos šiuo klausimu.
6 1997 m. gruodžio 17 d. laišku Italijos valdžios institucijos pateikė dalį prašytos informacijos. Be to, Italijos valdžios institucijų prašymu 1998 m. sausio 19 d. įvyko posėdis.
7 1999 m. gegužės 17 d. laišku Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje (OL C 220, 1999, p. 14).
8 Gavusi trečiųjų suinteresuotųjų šalių ir Italijos valdžios institucijų pastabas, Komisija kelis kartus jų paprašė pateikti papildomos informacijos. Be to, Komisija kelis kartus susitiko su Italijos valdžios institucijomis bei į procedūrą įstojusiomis trečiosiomis suinteresuotomis šalimis.
9 Kai kurios Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, kaip antai ACEA SpA,AEM SpA ir Azienda Mediterranea Gas e Acqua SpA (AMGA), kurios taip pat pareiškė ieškinį dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo panaikinimo (atitinkamai bylos T‑297/02, T‑301/02 ir T‑300/02), be kita ko, tvirtino, kad aptariamos trijų rūšių priemonės nėra valstybės pagalba.
10 Italijos valdžios institucijos ir Confederazione Nazionale dei Servizi (Confservizi), Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių ir, be kita ko, Italijos specialiųjų savivaldybių įmonių konfederacija, iš esmės pritarė šiai pozicijai.
11 Tačiau Bundesverband der deutschen Industrie e.v. (BDI), Vokietijos pramonės ir su ja susijusių paslaugų teikėjų asociacijos, nuomone, aptariamos priemonės gali lemti konkurencijos iškraipymus ne tik Italijoje, bet ir Vokietijoje.
12 Be to, Gas-it, Italijos dujų paskirstymo sektoriaus privačių operatorių asociacija, pareiškė, kad aptariamos priemonės, visų pirma atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio, yra valstybės pagalba.
13 2002 m. birželio 5 d. Komisija priėmė Sprendimą 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms (OL L 77, 2003, p. 21, toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčijamas sprendimas
14 Komisija pirmiausia pabrėžia, kad ji išnagrinėjo tik ginčijamomis priemonėmis nustatytas visuotinio taikymo pagalbos schemas, o ne atskiroms įmonėms individualiai suteiktą pagalbą, taigi ginčijamame sprendime jos atlikta analizė yra bendro pobūdžio ir abstrakti. Šiuo klausimu ji pareiškė, kad Italijos Respublika „nesuteikė individualiai mokesčių lengvatų ir [jai] nepranešė apie jokį atskirą pagalbos suteikimo atvejį, kartu perduodama visą reikiamą informaciją jai įvertinti“. Komisija nurodo, kad todėl ji turi atlikti bendrą ir abstrakčią nagrinėjamų schemų analizę tiek jų kvalifikavimo, tiek jų suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 42–45 konstatuojamosios dalys).
15 Komisijos nuomone, CDDPP paskolos ir atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio (toliau kartu – nagrinėjamos priemonės) yra valstybės pagalba. Iš tiesų tokių lengvatų iš valstybės išteklių suteikimas Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms sustiprina jų konkurencinę padėtį visų kitų įmonių, norinčių teikti tas pačias paslaugas, atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 48–75 konstatuojamosios dalys). Nagrinėjamos priemonės taip pat nesuderinamos su bendrąja rinka, nes jos neatitinka nei EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalių, nei EB 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų, be to, pažeidžia EB 43 straipsnį (ginčijamo sprendimo 94–122 konstatuojamosios dalys).
16 Atleidimas nuo perdavimo mokesčio, Komisijos nuomone, atvirkščiai, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes šis mokestis mokėtinas steigiant naują ūkio subjektą arba vienam ūkio subjektui perduodant turtą kitam. Tačiau materialiniu požiūriu, municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės išreiškia tą patį ūkio subjektą. Taigi jų atleidimas nuo šio mokesčio pateisinamas sistemos pobūdžiu ir bendra sąranga (ginčijamo sprendimo 76–81 konstatuojamosios dalys).
17 Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
Atleidimas nuo perdavimo mokesčio <...> nėra valstybės pagalba [EB] 87 straipsnio 1 dalies prasme.
2 straipsnis
Atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio <...> ir dėl [CDDPP...] paskolų gaunama nauda yra valstybės pagalba [EB] 87 straipsnio 1 dalies prasme.
Ši pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka.
3 straipsnis
Italija imasi visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjo būtų pareikalauta grąžinti 2 straipsnyje apibūdintą pagalbą, kuri jam buvo suteikta neteisėtai.
Pagalba turi būti išieškoma nedelsiant ir pagal nacionalines procedūras, jeigu jos leidžia faktiškai ir nedelsiant įvykdyti [ginčijamą] sprendimą.
Į išieškotiną pagalbą įskaitomos palūkanos, kurios apskaičiuojamos nuo to momento, kai gavėjui buvo suteikta neteisėta pagalba, iki jos faktinio grąžinimo. Palūkanos apskaičiuojamos pagal orientacinę palūkanų normą, kuri yra taikoma regioninės pagalbos subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti.
<…>“
Procesas ir šalių reikalavimai
18 2002 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
19 2003 m. sausio 6 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį.
20 2003 m. vasario 28 d. ieškovė pateikė pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo.
21 2002 m. rugpjūčio 8 d. Italijos Respublika taip pat pateikė ieškinį Teisingumo Teismui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kuris įregistruotas numeriu C‑290/02. Teisingumo Teismas konstatavo, kad šio ieškinio dalykas yra tas pats kaip ir ieškinių bylose T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02 ir T‑309/02, t. y. ginčijamo sprendimo panaikinimas, ir šie ieškiniai susiję, nes kiekvienoje šių bylų nurodyti pagrindai didžiąja dalimi sutampa. 2003 m. birželio 10 d. nutartimi Teisingumo Teismas pagal savo statuto 54 straipsnio trečią pastraipą sustabdė bylos C‑290/02 nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis Pirmosios instancijos teismo sprendimas bylose T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02 ir T‑309/02.
22 2004 m. birželio 8 d. nutartimi Teisingumo Teismas nusprendė perduoti bylą C‑290/02 Pirmosios instancijos teismui, kuris, remiantis 2004 m. balandžio 26 d. Tarybos sprendimo 2004/407/EB, Euratomas, iš dalies keičiančio Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto 51 ir 54 straipsnius (OL L 132, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 5 t., p. 85), 2 straipsnio nuostatomis, įgijo jurisdikciją priimti sprendimą dėl valstybių narių Komisijai pareikštų ieškinių. Taip ši byla buvo įregistruota Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑222/04.
23 2004 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismas nusprendė Komisijos pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo išspręsti nagrinėjant bylą iš esmės.
24 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (aštuntoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, raštu pateikė šalims klausimus, į kuriuos jos atsakė per nustatytą terminą.
25 2008 m. kovo 13 d. Pirmosios instancijos teismo aštuntosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02, T‑309/02, T‑189/03 ir T‑222/04 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
26 Per 2008 m. balandžio 16 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
27 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu,
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– tuo atveju, jei pirmesnis reikalavimas nebūtų patenkintas, panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek juo Italijos Respublika įpareigojama susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
28 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– tuo atveju, jei pirmesnis reikalavimas nebūtų patenkintas, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
29 Pirmiausia Komisija ginčija ieškovės suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nes ieškiniu ieškovė siekia, kad būtų panaikintas ginčijamo sprendimo 2 straipsnis, susijęs su CDDPP suteiktomis paskolomis specialiomis palūkanomis. Iš tiesų iš bylos medžiagos nematyti, kad ieškovė būtų pasinaudojusi minėtomis paskolomis.
30 Toliau Komisija ginčija ieškovės teisę pareikšti ieškinį. Jos tvirtinimu, ieškovė nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme.
31 Komisija iš esmės nurodo, kad ginčijamas sprendimas turi būti laikomas visuotinai taikomu aktu, nes jis susijęs su pagalbos schema, taigi skirtas neapibrėžtam ir neįmanomam nustatyti skaičiui įmonių, apibūdinamų pagal bendro pobūdžio kriterijų, kaip antai, jų priklausymas tam tikrai įmonių kategorijai. Komisijos nuomone, akto visuotinio taikymo, taigi norminio pobūdžio, nepaneigia galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems jis tam tikru momentu taikomas, skaičių ar net tapatybę, jeigu aišku, kad toks aktas taikomas atsižvelgiant į jame, siekiant juo numatytų tikslų, apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes.
32 Pasak Komisijos, kad visuotinio taikymo aktas būtų su asmeniu konkrečiai susijęs, šis aktas turi pažeisti konkrečias jo teises arba jį priimanti institucija turi turėti pareigą atsižvelgti į šio akto padarinius minėto asmens padėčiai. Tačiau Komisija mano, kad šiuo atveju taip nėra, nes ginčijamas sprendimas turėjo poveikio visų įmonių, pasinaudojusių nagrinėjama priemone, padėčiai. Vadinasi, nebuvo pažeistos tam tikrų įmonių, kurios galėtų išsiskirti iš visų kitų įmonių, – nagrinėjamos pagalbos gavėjų, – konkrečios teisės. Be to, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo atsižvelgti į savo sprendimo padarinius tam tikros konkrečios įmonės padėčiai. Nei ginčijamu sprendimu pripažintas pagalbos nesuderinamumas, nei jame numatytas nurodymas susigrąžinti pagalbą nebuvo susiję su atskirais gavėjais.
33 Toliau Komisija mano, kad jos analizę patvirtina galiojanti teismų praktika valstybių pagalbos srityje, pagal kurią fakto, jog pasinaudota su bendrąja rinka nesuderinama pripažinta pagalbos schema, nepakanka įrodyti, kad esama konkrečios sąsajos EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme.
34 Komisija teigia, kad šios nusistovėjusios teismų praktikos nepaneigia praktika neseniai išnagrinėtose bylose. Jos nuomone, 2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendime Italija ir Sardinija prieš Komisiją (C‑15/98 ir C‑105/99, Rink. p. I‑8855, toliau – Sprendimas Sardegna Lines) pasirinktas sprendimas negali būti taikomas visiems ieškiniams, kuriuos pareiškė neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka pripažintos bei nurodytos susigrąžinti pagalbos schema pasinaudoję asmenys. Ši išvada ypač taikytina, kai aptariama pagalbos schema, kaip ir šioje byloje, buvo nagrinėta abstrakčiai. Be to, byloje, kurioje priimtas Sprendimas Sardegna Lines, ieškovė iš tiesų gavo individualią pagalbą, nes tai buvo lengvata, suteikta pagal regioninio įstatymo, kuriam būdinga didelė diskrecija, pagrindu priimtą aktą. Maža to, ši situacija buvo atidžiai išnagrinėta per formalią tyrimo procedūrą.
35 Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės taip pat skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑298/00 P, Rink. p. I‑4087, toliau – Sprendimas Alzetta), nes nagrinėjamoje byloje Komisija nežinojo nei tikslaus aptariamos pagalbos gavėjų skaičiaus, nei jų tapatybės, neturėjo visos svarbios informacijos ir nežinojo, kokio dydžio pagalba suteikta kiekvienu atveju. Be to, nagrinėjamu atveju atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio taikomas automatiškai, o byloje, kurioje priimtas Sprendimas Alzetta, nagrinėta pagalba buvo suteikta vėliau priimtu aktu.
36 Priešingai nei teigia ieškovė, nagrinėjant priimtinumą svarbu ne įmonės tapatybės žinojimas, o tai, kad Komisijos dėmesys buvo atkreiptas į nagrinėjamo atvejo ypatybes, galinčias pateisinti individualų nagrinėjimą. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad jai nepateikta jokios informacijos, įrodančios, jog ieškovės atžvilgiu aptariamos priemonės nebuvo pagalba arba kad jos buvo esama ar su bendrąja rinka suderinama pagalba.
37 Bet kuriuo atveju, anot Komisijos, nei dalyvavimo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytoje formalioje nagrinėjimo procedūroje fakto, nei ginčijamame sprendime numatyto nurodymo susigrąžinti pagalbą nepakanka, kad būtų galima ieškovę individualizuoti. Kadangi potencialiai pagalbos schema, apie kurią pranešta, galinčių pasinaudoti asmenų pareikšti ieškiniai nėra priimtini EB 230 straipsnio prasme, taip pat turėtų būti ir pagalbos schema, apie kurią nepranešta, pasinaudojusių asmenų pareikštų ieškinių atveju.
38 Pagaliau ieškovės pareikštą ieškinį šioje byloje pripažinus nepriimtinu nebūtų pažeistas veiksmingos teisminės apsaugos principas, nes pakanka EB 241 ir EB 234 straipsniuose numatytų teisių gynimo priemonių (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, toliau – Sprendimas UPA).
39 Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį ieškovė tvirtina esanti pagal Įstatymą Nr. 142/90 įsteigta įmonė, kurios didžioji dalis priklauso viešiesiems asmenims, vadinasi, jai taikomas atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio. Dėl CDDPP paskolų ji pabrėžia, kad ginčijamame sprendime nėra jokios nuorodos dėl šio sprendimo taikymo srities laiko atžvilgiu. Ieškovės nuomone, jame nenurodytas laikotarpis, per kurį CDDPP paskolos turėjo būti suteiktos, kad būtų laikomos nesuderinamos su bendrąja rinka. Taigi sunku nustatyti, ar ieškovė faktiškai jomis pasinaudojo. Taip ginčijamu sprendimu ieškovei sukeliamas didelis teisinis nesaugumas. Be to, Italijos valdžios institucijos ieškovei nusiuntė prašymą pateikti informacijos, kad galėtų susigrąžinti su CDDPP paskolomis susijusią pagalbą. Todėl ieškovė mano esanti suinteresuota pareikšti ieškinį. Atsiliepime į ieškinį ieškovė pareiškė, jog yra pasirengusi atsisakyti savo ieškinio tiek, kiek jis susijęs su CDDPP paskolomis, jeigu Komisija aiškiai patvirtintų, jog ginčijamas sprendimas yra susijęs tik su 1994–1998 m. laikotarpiu suteiktomis CDDPP paskolomis. Tokiu atveju ieškovė prašo, kad paskirstant išlaidas būtų atsižvelgta į ginčijamu sprendimu sukurtą netikrumą dėl CDDPP paskolų.
40 Konkrečios sąsajos klausimu ieškovė nesutinka, kad ginčijamas sprendimas būtų kvalifikuojamas kaip visuotinio taikymo aktas.
41 Ieškovė tvirtina, kad konkrečią sąsają su ja aiškiai patvirtina teismų praktika, susijusi su faktiškai pagalbos schema pasinaudojusių asmenų pareikštų ieškinių priimtinumu (Sprendimai Sardegna Lines ir Alzetta). Iš šios teismų praktikos matyti, kad faktinis pasinaudojimas pagalbos schema ir pareiga grąžinti jau gautą pagalbą yra dvi sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų galima nustatyti konkrečią sąsają. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos yra įvykdytos.
42 Komisija negali susiaurinti Sprendimo Sardegna Lines taikymo srities tvirtindama, kad jame nagrinėta individuali pagalba. Iš tiesų aplinkybė, jog ieškovei byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, buvo skirta pagalbos schemą įgyvendinanti individuali priemonė, yra neatsiejama nuo pačios schemos. Toje byloje iš tikrųjų buvo nagrinėjama pagalbos schema.
43 Ieškovė mano, kad Komisijos teiginys, jog ginčijamas sprendimas yra susijęs su neapibrėžtu ir neįmanomu nustatyti skaičiumi įmonių, yra klaidingas. Iš tikrųjų jis skirtas apibrėžtai grupei, t. y. grupei municipalinių įmonių, pertvarkytų į Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves, savo veiklą pradėjusių iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir paėmusių CDDPP paskolas 1994 m.–1998 m. laikotarpiu. Be to, Komisija puikiai žinojo šių įmonių pavadinimus.
44 Pagrįsdama savo prašymą ieškovė taip pat remiasi teise į teisminę apsaugą. Pripažinus šį ieškinį priimtinu, būtų galima užtikrinti visapusišką ir veiksmingą privačių asmenų teisminę apsaugą, kaip numatyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (OL C 364, 2000, p. 1).
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
45 Remiantis EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.
46 Dėl konkrečios sąsajos, kurios reikalaujama pagal aukščiau pateiktą nuostatą, nusistovėjusioje teismų praktikoje numatyta, kad kiti fiziniai ar juridiniai asmenys nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali tvirtinti, jog šis sprendimas yra su jais konkrečiai susijęs tik jei sprendimas turi jiems įtakos dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš visų kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223, ir 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Greenpeace Council ir kt. prieš Komisiją, C‑321/95 P, Rink. p. I‑1651, 7 ir 28 punktai).
47 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įmonė iš esmės negali pareikšti ieškinio prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo uždraudžiama sektorinės pagalbos schema, jeigu ji susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo gauti naudos iš minėtos schemos. Iš tikrųjų toks sprendimas įmonės ieškovės atžvilgiu yra visuotinio taikymo priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai nustatytai asmenų kategorijai (žr. 1988 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 15 punktą ir minėto Sprendimo Alzetta 37 punktą bei jame nurodytą teismų praktiką).
48 Vis dėlto Sprendimo Sardegna Lines 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog kadangi įmonė Sardegna Lines buvo susijusi su toje byloje nagrinėtu sprendimu ne vien kaip Sardinijos laivybos sektoriaus įmonė, galinti pasinaudoti pagalba Sardinijos laivų savininkams, bet ir kaip pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė išieškoti, faktinė gavėja, ji konkrečiai susijusi su minėtu sprendimu ir jos ieškinys dėl to sprendimo panaikinimo buvo pripažintas priimtinu (šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimo Alzetta 39 punktą).
49 Taigi reikia patikrinti, ar ieškovė gali būti laikoma individualios pagalbos, suteikiamos pagal sektorinės pagalbos schemą, kurią Komisija nurodė išieškoti, faktine gavėja (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Salvat père & filsir kt. prieš Komisiją, T‑136/05, Rink. p. II‑4063, 70 punktas).
50 Pirmiausia dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio ieškovė tvirtina faktiškai pasinaudojusi nagrinėjama schema, nes ji yra bendrovė, kuriai skirta ši schema, nors ir negali nurodyti gautos pagalbos sumos.
51 Tačiau iš Italijos Respublikos rašytinio atsakymo į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą matyti, kad už atitinkamą laikotarpį ieškovės deklaruotas apmokestinamasis pelnas buvo neigiamas, ir todėl jos mokėtino pelno mokesčio dydis buvo lygus nuliui.
52 Vis dėlto iš šio atsakymo taip pat matyti, kad mokesčių administracija patikrinusi nustatė kelis pažeidimus ieškovės pateiktose mokesčių deklaracijose. Po šio patikrinimo ieškovė pateikė prašymą ir jai buvo pritaikytas 2002 m. rugsėjo 27 d. Įstatymo Nr. 289 dėl metinio ir daugiamečio valstybės biudžeto sudarymo nuostatų (legge n. 289, disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato, GURI, Nr. 305 paprastasis priedas Nr. 240/L, 2002 m. gruodžio 31 d.) 9 straipsnyje numatytas režimas (toliau – fiskalinė amnestija) 1997–2002 m. laikotarpiu. Pagal šį fiskalinės amnestijos režimą sumokėjus vienkartinę fiksuoto dydžio sumą nutraukiami visi patikrinimai ir visos vykdomos procedūros. Be to, iš informacijos, kurią per posėdį pateikė Komisija ir kurios neginčijo Italijos Respublika, matyti, jog fiskalinė amnestija yra galutinė, ir todėl pagal šį režimą pervestų lėšų atžvilgiu negali būti taikoma restitucija.
53 Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad ieškovė nepaaiškino, kaip jos sumokėta ar sumokėsima suma yra susijusi su 1997–1999 metais, nes jai pritaikyta fiskalinė amnestija už 1997–2002 m., ir kaip šis atleidimas nuo skolų, sumokėjus vienkartinę fiksuoto dydžio sumą, yra susijęs su aptariama pagalbos schema.
54 Kadangi ieškovė nepateikė įtikinamų įrodymų, jog ji iš tiesų pasinaudojo aptariama schema, ji negali būti laikoma konkrečiai susijusia su ginčijamu sprendimu.
55 Dėl ieškovės argumento, jog ji priklauso ribotai įmonių grupei ir Komisija puikiai žino šiai grupei priklausančių įmonių pavadinimus, primintina, jog galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę dar nereiškia, kad šie subjektai turi būti laikomi konkrečiai susijusiais su šia priemone, jeigu aišku, jog, kaip ir šiuo atveju, nagrinėjamas aktas taikomas atsižvelgiant į jame apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes (2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink. p. I‑8949, 52 punktas ir 2005 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties von Pezold prieš Komisiją, T‑108/03, Rink. p. II‑655, 46 punktas).
56 Šios išvados negali paneigti ieškovės argumentas dėl veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimų. Pirma, Teisingumo Teismas patvirtino nusistovėjusią savo praktiką dėl EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos aiškinimo 2004 m. balandžio 1 d. Sprendime Komisija prieš Jégo-Quéré (C‑263/02 P, Rink. p. I‑3425) ir Sprendime UPA. Antra, nors EB 230 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytos konkrečios sąsajos sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės apsaugos principą ir į įvairias aplinkybes, kurios gali individualizuoti ieškovę, tokiu aiškinimu negalima visiškai nepaisyti šios sąlygos (žr. minėto Sprendimo UPA 44 punktą).
57 Galiausia kalbant apie CDDPP paskolas pažymėtina, jog iš rašytinės proceso dalies matyti, kad po to, kai Komisija savo triplike patvirtino, jog ginčijamas sprendimas buvo susijęs tik su 1994–1998 m. laikotarpiu suteiktomis paskolomis, ieškovė atsisakė savo ieškinio ta dalimi, kuri susijusi su šiomis paskolomis.
58 Be to, kadangi iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, kad nagrinėtas tik 1994–1998 m. laikotarpis, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo turi būti atmestas.
59 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė negali būti laikoma konkrečiai susijusia su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme, ir todėl visas ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
60 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Priteisti iš Acegas-APS SpA bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Šváby | Papasavvas |
Paskelbta 2009 m. birželio 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.