GENERALINIO ADVOKATO
MICHAL BOBEK IŠVADA,
pateikta 2019 m. liepos 2 d.(1)
Byla C‑240/18 P
Constantin Film Produktion GmbH
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO)
„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos prekių ženklas – Atsisakymas registruoti žodinį žymenį „Fack Ju Göhte“ – Absoliutus atsisakymo registruoti pagrindas – Nusistovėję moralės principai“
I. Įžanga
1. Vargu ar reikia priminti, kad Johann Wolfgang von Goethe kūriniai jų paskelbimo metu buvo vertinami visame pasaulyje. Žinoma, iš karto atsirado didelių jų gerbėjų. Vis dėlto kartu jie susilaukė didelės kritikos ir buvo atmesti. Ypač tai pasakytina apie romaną Die Leiden des jungen Werthers (Jaunojo Verterio kančios), kuris buvo uždraustas įvairiose Vokietijos vietose ir kitur. Pavyzdžiui, Danijos kanceliarijos laiške Danijos karaliui, prašant uždrausti knygą Danijoje, buvo teigiama, kad tai yra kūrinys, kuriame „pašiepiama religija, pagražinami trūkumai, be to, jis gali pakenkti visuomenės moralei“(2).
2. Nors istoriniu požiūriu tai yra šiek tiek ironiška, bet daugiau kaip po dviejų šimtų metų visuomenės moralei vis dar kyla grėsmė, susijusi su Goethe (pavardės versija). Vis dėlto labai pasikeitė aplinka, kontekstas ir vaidmenys.
3. Constantin Film Produktion GmbH (toliau – apeliantė) norėjo Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyboje (EUIPO) įregistruoti žodinį žymenį „Fack Ju Göhte“ (taip pavadinta sėkminga vokiečių komedija, kurią prodiusavo apeliantė) kaip ES prekių ženklą. Paraiška buvo atmesta. Atsisakymas įregistruoti žymenį buvo grindžiamas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009)(3) 7 straipsnio 1 dalies f punktu. EUIPO nusprendė, kad žodinis žymuo, kurį buvo prašoma įregistruoti, prieštarauja „nusistovėjusiems moralės principams“.
4. Šiuo apeliaciniu skundu Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti (mano žiniomis, pirmą kartą), koks teisinis kriterijus turi būti taikomas svarstant, ar atmesti paraišką įregistruoti prekių ženklą remiantis Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktu: kada paraišką įregistruoti prekių ženklą galima laikyti „prieštaraujančia viešajai tvarkai ar nusistovėjusiems moralės principams“? Teisingumo Teismo taip pat prašoma šios bylos aplinkybėmis patikslinti EUIPO pareigos motyvuoti apimtį, jeigu ji ketina priimti sprendimą, kuris gali būti laikomas nukrypstančiu nuo ankstesnių jos sprendimų panašiais klausimais.
II. Teisinis pagrindas
5. Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnis suformuluotas taip:
„Absoliutūs atsisakymo registruoti pagrindai
1. Neregistruojami šie žymenys:
<…>
f) prekių ženklai, prieštaraujantys viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams.
<…>
2. 1 dalies nuostatos taikomos, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje [Sąjungos].
<…>“
III. Faktinės aplinkybės ir procesas
A. Ginčo aplinkybės
6. Galima taip apibendrinti skundžiamame sprendime(4) nurodytas faktines aplinkybes.
7. 2015 m. balandžio 21 d. apeliantė pateikė EUIPO paraišką įregistruoti žodinį žymenį „Fack Ju Göhte“ kaip Europos Sąjungos prekių ženklą. Žymenį buvo prašoma įregistruoti peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 3, 9, 14, 16, 18, 21, 25, 28, 30, 32, 33, 38 ir 41 klasėms.
8. 2015 m. rugsėjo 25 d. apeliantės paraiška buvo atmesta remiantis Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktu, aiškinamu kartu su to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalimi.
9. 2016 m. gruodžio 1 d. EUIPO penktoji apeliacinė taryba atmetė apeliantės apeliaciją dėl minėto sprendimo (byla Fack Ju Göhte, R 2205/2015‑5) (toliau – ginčijamas sprendimas). Penktoji apeliacinė taryba nusprendė, kad atitinkamą visuomenę sudaro vokiškai kalbantys Europos Sąjungos (Vokietijos ir Austrijos) vartotojai. Ji taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamos prekės ir paslaugos buvo skirtos vartotojui apskritai, nors kai kurios iš jų buvo skirtos specialiai vaikams ir paaugliams. Dėl to, kaip atitinkama visuomenė suvokia žymenį, kurį buvo prašoma įregistruoti, Apeliacinė taryba nusprendė, kad žodinio elemento „Fack ju“ tarimas buvo toks pat kaip ir angliškos frazės „Fuck you“ ir kad todėl jo reikšmė yra tokia pati. Apeliacinė taryba dar nurodė, kad net jei atitinkama visuomenė nesiejo seksualinių konotacijų su fraze „Fuck you“, vis dėlto tai yra prasto skonio, šokiruojantis ir vulgarus įžeidimas. Šiuo klausimu Apeliacinė taryba kaip pavyzdį nurodė keletą savo ankstesnių sprendimų dėl žodinių žymenų, į kuriuos buvo įrašytas žodis „Fuck“ arba „Ficken“, taip pat Bendrojo Teismo, Vokietijos teismų ir Vokietijos patentų ir prekių ženklų biuro priimtus sprendimus.
10. Dėl elemento „Göhte“ įtraukimo Apeliacinė taryba nusprendė, jog tai, kad toks gerbiamas rašytojas kaip Johann Wolfgang von Goethe buvo įžeistas tokiu žeminančiu ir vulgariu būdu po mirties, be to, netaisyklingai parašyta frazė niekaip nesušvelnino įžeidimo pobūdžio. Dėl to tik dar labiau galėtų būti pažeisti nusistovėję moralės principai.
11. Apeliacinė taryba taip pat nurodė, kad nors prekių ženklo, kurį buvo prašoma įregistruoti, pavadinimas sutapo su sėkmingo filmo pavadinimu, dėl šios aplinkybės nebuvo įmanoma spręsti, kad nagrinėjamas prekių ženklas nešokiruotų atitinkamos visuomenės. Tai, kad žodžiai „Fack ju“ buvo pavartoti filmo pavadinime, nieko nepasako apie tai, kaip nagrinėjamus žodžius priima visuomenė. Apeliacinė taryba nustatė, kad nors paraiška įregistruoti prekių ženklą turi būti vertinama pagal vartotojų suvokimą paraiškos padavimo metu, kliūtis, kylanti iš šiuo atveju nagrinėjamo atsisakymo registruoti pagrindo, negali būti įveikta pateikiant įrodymus, susijusius su skiriamuoju požymiu, įgytu dėl naudojimo pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį. Taigi negali būti remiamasi filmo sėkme, kad būtų leista įregistruoti savaime šokiruojantį prekių ženklą.
B. Skundžiamas sprendimas ir procesas Teisingumo Teisme
12. 2017 m. vasario 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas šį ieškinį atmetė.
13. Apeliantė grindė ieškinį dviem pagrindais, susijusiais su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f ir b punktų pažeidimu.
14. Pateikdama pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto pažeidimu, apeliantė teigė, kad Apeliacinė taryba klaidingai taikė šią nuostatą, nes nagrinėjamas žymuo nėra nei vulgarus, nei šokiruojantis ar įžeidžiantis.
15. Pirma, Bendrasis Teismas pritarė Apeliacinės tarybos pastabai, kad atitinkama visuomenė yra vartotoja apskritai (Vokietijoje arba Austrijoje) ir kad reikėtų atsižvelgti į vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas ir protingai pastabus, suvokimą(5).
16. Antra, dėl nagrinėjamo žymens suvokimo Bendrasis Teismas pažymėjo, kad vidutinis vartotojas pastebės nagrinėjamo žymens ir dažnai vartojamos angliškos frazės „Fuck you“, prie kurios pridėtas elementas „göhte“, primenantis rašytojo Johann Wolfgang von Goethe vardą, panašumą. Žodis „fuck“ paprastai gali būti vartojamas kaip daiktavardis, būdvardis, prieveiksmis ir jaustukas. Jo reikšmė laikui bėgant kinta ir priklauso nuo šio žodžio vartojimo konteksto. Pirmoji jo reikšmė turi seksualinę konotaciją su vulgarumo prieskoniu, bet jis gali būti vartojamas ir pykčiui, pasipriešinimui arba paniekai išreikšti. Net ir tokiu atveju ši frazė vis tiek išlieka vulgari ir tai, kad pridedamas elementas „göhte“, nesumažina šio vulgarumo(6).
17. Be to, kaip nurodė Bendrasis Teismas, tai, kad filmą „Fack Ju Göhte“ žiūrėjo milijonai žmonių, nereiškia, kad nagrinėjamas žymuo nešokiruos atitinkamos visuomenės(7).
18. Remdamasis šiais motyvais, Bendrasis Teismas pritarė Penktosios apeliacinės tarybos nurodytiems motyvams. Jis taip pat atmetė papildomus apeliantės argumentus.
19. Pirma, apeliantė taip pat tvirtino, kad turėjo būti atliktas atskiras vertinimas, susijęs ir su viešąja tvarka, ir su nusistovėjusiais moralės principais. Vis dėlto, kaip nurodė Bendrasis Teismas, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkte nedaroma tokio skirtumo ir bet kuriuo atveju Apeliacinė taryba faktiškai atsisakė registruoti nagrinėjamą žymenį kaip prieštaraujantį nusistovėjusiems moralės principams(8).
20. Antra, apeliantė teigė, kad specifinė rašyba „fack“ ir „ju“ užtikrina pakankamą skirtumą, palyginti su fraze „Fuck you“. Apeliantės nuomone, nagrinėjamas žymuo „visas yra savaime skiriamasis sudėtinis žodinis žymuo, kuris yra originalus ir įsimintinas, satyriško, ironiško ir žaismingo turinio ir kurį atitinkama visuomenė nesunkiai suvokia“(9). Bendrasis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad atitinkama visuomenė nagrinėjamą žymenį supras kaip frazės „Fuck you“ fonetinę transkripciją vokiečių kalba ir matys šios frazės vulgarumą. Specifinė rašyba nesuteikia nagrinėjamam žymeniui satyrinės reikšmės(10).
21. Trečia, apeliantės teigimu, kartu su filmu Fack ju Göhte žymeniu „juokaujant pabrėžiamas mokinių retkarčiais patiriamas nusivylimas mokykla ir šiuo tikslu vartojamas paauglių žargone pasitaikančių žodžių rinkinys“(11). Vis dėlto Bendrasis Teismas pažymėjo, kad turi būti vertinamas pats prekių ženklas, t. y. žymuo, atsižvelgiant į tokias prekes ar paslaugas, kokios jos yra registruojant prekių ženklą, siekiant nustatyti, ar jis prieštarauja viešajai tvarkai, ar nusistovėjusiems moralės principams. Jis pridūrė, kad „meno, kultūros ir literatūros srityje nuolat rūpinamasi saviraiškos laisvės išsaugojimu, bet prekių ženklų srityje taip nėra“(12). Be to, nebuvo įrodyta, kad atitinkama visuomenė šiame žymenyje atpažintų pokštą.
22. Ketvirta, apeliantė teigė, kad nagrinėjamam žymeniui klaidingai priskirta seksualinė konotacija. Bendrasis Teismas laikė šį argumentą neturinčiu prasmės, nes Penktoji apeliacinė taryba nusprendė, kad net ir nesant tokios seksualinės sąsajos, atitinkama visuomenė laikytų žymenį prasto skonio, šokiruojančiu ir vulgariu(13).
23. Penkta, dėl apeliantės argumento, kad žymuo yra skirtas paaugliams (konkrečiai – mokiniams) ir kad juo nurodoma pramoga, Bendrasis Teismas nurodė, kad turi būti nagrinėjamas ne atitinkamos visuomenės dalies, kuri nemato nieko šokiruojančio, ar tokios visuomenės dalies, kurią labai lengva įžeisti, suvokimas, o protingo asmens, kurio jautrumo ir tolerancijos ribos yra vidutinės, suvokimas(14).
24. Šešta, apeliantė teigė, kad Sprendime Die Wanderhure(15) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba pripažino, kad to paties pavadinimo filmo sėkmė ir geras vardas galėtų neleisti žymens kvalifikuoti kaip prieštaraujančio nusistovėjusiems moralės principams. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad abi situacijos nėra panašios, nes žymuo, kurį buvo prašoma įregistruoti byloje Die Wanderhure, apibūdino tokio paties pavadinimo filmo turinį, o taip nėra kalbant apie žymenį, kurį prašoma įregistruoti šioje byloje. Bendrasis Teismas taip pat pridūrė, kad byloje Die Wanderhure nagrinėtas žymuo buvo mažiau šokiruojantis(16).
25. Septinta, Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentą, jog niekas nerodo, kad, pirma, žymuo negalėtų būti suprantamas kaip nurodantis nagrinėjamų prekių ir paslaugų kilmę ir, antra, kad jis galėtų būti laikomas prieštaraujančiu nusistovėjusiems moralės principams kitose valstybėse narėse nei Vokietija ir Austrija(17).
26. Atmetęs visus argumentus, kuriuos apeliantė pateikė siekdama pagrįsti ieškinio pirmąjį pagrindą, Bendrasis Teismas atmetė ieškinio antrąjį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, kaip neturintį reikšmės.
27. Siekdama pagrįsti šį apeliacinį skundą, apeliantė pateikia tris pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto aiškinimo ir taikymo klaidomis. Apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai susiję su vienodo požiūrio, teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimu.
28. EUIPO pateikė atsiliepimą, kuriame ginčijo visus tris pagrindus.
29. Apeliantė ir EUIPO 2019 m. vasario 13 d. vykusiame teismo posėdyje pateikė žodinius argumentus.
IV. Vertinimas
30. Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pradėsiu nuo apeliacinio skundo pirmajam pagrindui svarbiausio klausimo: koks kriterijus turi būti taikomas vertinant absoliutų atsisakymo registruoti pagrindą pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą (A)? Pirmiausia nagrinėsiu pagrindinių teisių apsaugos, visų pirma saviraiškos laisvės ir jos vaidmens prekių ženklų teisėje, klausimą (A.1). Tada nagrinėsiu, kaip reikia atskirti viešosios tvarkos ir nusistovėjusių moralės principų sąvokas pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą, visų pirma pasekmes, susijusias su įrodymais ir motyvavimo reikalavimais, pasirenkant, ar atsisakant registruoti prekių ženklą remtis vienu, ar kitu pagrindu (A.2).
31. Taikydamas tokią analizės sistemą šiai bylai, esu priverstas daryti išvadą, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas turėtų būti pripažintas pagrįstu, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas (A.3). Jeigu Teisingumo Teismas man pritartų, bylos būtų galima toliau nenagrinėti. Vis dėlto išsamumo sumetimais ir siekdamas visokeriopai padėti Teisingumo Teismui taip pat nagrinėsiu apeliacinio skundo antrąjį ir trečiąjį pagrindus; juos nagrinėsiu kartu, nes jais iš esmės keliamas tas pats klausimas: EUIPO tenkančios pareigos motyvuoti apimtis tais atvejais, kai ji taiko tuos pačius teisės aktus faktiniu požiūriu panašioms aplinkybėms, akivaizdžiai nukrypdama nuo požiūrio, kurio ji anksčiau laikėsi panašiose bylose (B).
A. Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas: Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto aiškinimo ir taikymo klaidos
32. Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas sudarytas iš keturių dalių. Nors jos išdėstytos ne itin aiškiai, jas galima suprasti taip, kaip nurodyta toliau.
33. Pirma, kaip teigia apeliantė, Bendrasis Teismas pažeidė individualaus nagrinėjimo principą, nes išnagrinėjo ne prašomą įregistruoti žymenį, t. y. „Fack Ju Göhte“, o kitą žymenį, būtent „Fuck you, Goethe“.
34. Be to, apeliantė tvirtina, kad net tokios frazės kaip „Fuck“ ir „Fuck you“ dėl kalbos raidos visuomenėje prarado savo vulgarią reikšmę. Apskritai neatsisakoma registruoti šiais žodžiais grindžiamų teiginių, kaip rodo tokių prekių ženklų kaip „Fucking Hell“ ir „MACAFUCKER“(18) registracija.
35. Antra, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas taikė Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkte numatytą absoliutų atsisakymo registruoti pagrindą pernelyg plačiai, nusprendęs, kad žodinis žymuo „Fack Ju Göhte“ savaime yra vulgarus ir kad elementas „göhte“ negali sušvelninti šio vulgarumo. Šis atsisakymo registruoti pagrindas, susijęs su nusistovėjusiais moralės principais, turėtų būti taikomas griežtai. Šis pagrindas nurodo subjektyvias vertybes, kurios turi būti taikomos kuo objektyviau. Nors Bendrasis Teismas nustatė šį aspektą, jis pakankamai neatsižvelgė į jį. Žymuo, kurį buvo prašoma įregistruoti, turėjo būti svarstomas visas kartu su vaizdiniu poveikiu, kurį sukelia frazės „Fuck you“ fonetinė transkripcija vokiečių kalba. Toks žymuo yra nekeliantis žalos, šmaikštus ir nerimtas. Kartu su elementu „göhte“ žymuo tiesiog nurodo nepopuliarias mokyklos pamokas.
36. Trečia, apeliantės nuomone, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad nebuvo įrodyta, kad žymuo, kurį prašoma įregistruoti, nešokiruoja vokiškai kalbančios visuomenės, kiek tai susiję su nagrinėjamomis prekėmis ir paslaugomis. Šiomis aplinkybėmis apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai taikė įrodinėjimo pareigą. Ji taip pat nurodo, kad tai, kaip visuomenė suvokia žymenį, yra labai svarbu ir kad toks suvokimas negali būti atsietas nuo jokio empirinio pagrindo. Apeliantė dar kartą pabrėžia lingvistinės raidos reikšmę ir to paties pavadinimo filmo sėkmę, taip pat tai, kad Goethe‑Institut naudoja nagrinėjamą filmą pedagoginiais tikslais.
37. Ketvirta, apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą, susijusią su apeliantės intereso įregistruoti nagrinėjamą žymenį ir visuomenės intereso neturėti užgaulių, vulgarių, įžeidžiančių ar grėsmingų prekių ženklų pusiausvyros įvertinimu.
38. EUIPO atmeta visus šiuos argumentus. Jos nuomone, pirma, Bendrasis Teismas iš tiesų išnagrinėjo teisingą žymenį ir, antra, pagrindas, susijęs su neteisinga nagrinėjamo žymens reikšme, yra fakto klausimas, kuris negali būti nagrinėjamas apeliaciniame procese. Trečia, Bendrasis Teismas tinkamai atsižvelgė į kalbos raidą. Ketvirta, EUIPO taip pat atmeta argumentą, kad nagrinėjamo žymens suvokimo vertinimas buvo visiškai subjektyvus. Galimybė, kad nagrinėjamas žymuo nėra vulgarus (ir kad jis gali būti suprantamas kaip pokštas), buvo aiškiai išnagrinėta.
39. Penkta, pagrindas, kuriuo remiantis nusistovėjusių moralės principų sąvoka buvo išaiškinta klaidingai, kaip apimanti daugiau nei akivaizdžiai nepadorius ar labai šokiruojančius prekių ženklus, neturi prasmės, nes buvo įrodyta, kad nagrinėjamas žymuo suvokiamas kaip savaime vulgarus ir šokiruojantis, taigi yra „akivaizdžiai nepadorus prekių ženklas“.
40. Šešta, EUIPO teigimu, pagrindas, susijęs su neteisingu įrodinėjimo pareigos taikymu, yra nepagrįstas. Jeigu yra pateikiami bendrai žinomi faktai arba vertinimas, rodantis žymens netinkamumą registruoti, juos turi paneigti pareiškėjas. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pažymėjo visiems žinomą faktą, kad vartotojai filmo pavadinimą ir prekių ženklą suvokia nevienodai, atsižvelgiant į skirtingą jų pobūdį ir funkciją. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo, jog nebuvo įrodyta, kad atitinkama visuomenė atpažintų nagrinėjamo žymens suponuojamą pokštą, atsižvelgiant dar ir į tai, kad suvokimas, į kurį reikėjo atsižvelgti, buvo filmo nemačiusių vartotojų, kuriems nėra žinomas „jaunimo žargonas“.
41. Galiausiai pagrindas, susijęs su interesų pusiausvyros neįvertinimu, yra nepagrįstas, nes šią užduotį jau atliko teisės aktų leidėjas ir perkėlė tai į Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto tekstą. Be to, Bendrasis Teismas išnagrinėjo aptariamą prekių ženklą ne abstrakčiai, o konkrečiai ir išsamiai, atsižvelgdamas į atitinkamą visuomenę, prekes ir paslaugas, kurioms jį prašoma įregistruoti.
42. Skiriasi apeliantės pateiktų argumentų pobūdis. Kai kuriuos iš jų iš tikrųjų būtų galima atmesti kaip susijusius su fakto klausimais, kurių Teisingumo Teismas iš esmės negali tikrinti apeliacinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, negalima nepaisyti to, kad, neperžengdama šios bylos faktinių aplinkybių ribų, apeliantė vis dėlto ginčija teisinį kriterijų, kuris turėtų būti taikomas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto tikslais. (Ne)teisingas pagrindo, kurio ribų neperžengiant turi būti vertinamos tam tikros faktinės aplinkybės, nustatymas turėtų tiesioginį ir lemiamą poveikį šių faktinių aplinkybių vertinimui. Vis dėlto teisinio pagrindo, kurio ribų neperžengiant turi būti vertinamos tam tikros faktinės aplinkybės, klausimas nėra fakto klausimas.
43. Mano nuomone, svarbiausias klausimas, keliamas šio apeliacinio skundo pirmajame pagrinde, yra tas, į kokius elementus reikia atsižvelgti vertinant, ar turėtų būti atsisakyta įregistruoti prekių ženklą pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą. Be to, kiek atliekant tokį vertinimą yra svarbus socialinis kontekstas ir poveikis? Ar vertinimas turėtų būti grindžiamas „pačiu žymeniu“ (remiantis jam būdingomis savybėmis), o gal reikėtų atsižvelgti ir į jo socialinio konteksto elementus ir įrodytą atitinkamos visuomenės reakciją? Papildomas klausimas, keliamas apeliacinio skundo pirmajame pagrinde, konkrečiai susijęs su saviraiškos laisvės vaidmeniu prekių ženklų srityje.
44. Analizę pradėsiu nuo paskutinio aspekto, kuris galbūt yra aiškiausias (1), tuomet nagrinėsiu, kaip reikėtų skirti viešosios tvarkos ir nusistovėjusių moralės principų sąvokas pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą (2), ir tada nagrinėsiu šią bylą remdamasis šiais atspirties taškais (3).
1. Prekių ženklų apsauga ir saviraiškos laisvė
45. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai atliko interesų pusiausvyros vertinimą. Kaip buvo patikslinta per teismo posėdį, ši kritika iš esmės nukreipta į skundžiamo sprendimo 29 punktą, kuriame Bendrasis Teismas pažymėjo, kad prekių ženklų srityje saviraiškos laisvė netaikoma. Per teismo posėdį apeliantė nesutiko su šiuo teiginiu, nes, jos nuomone, garantijos, siejamos su saviraiškos laisve, taikomos prekių ženklų srityje.
46. Raštu pateiktame atsiliepime EUIPO nurodė, kad interesų pusiausvyros vertinimas nebuvo atliktas klaidingai ir kad šią užduotį Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkte jau atliko teisės aktų leidėjas. Vis dėlto, kai šis klausimas buvo aiškiai užduotas per teismo posėdį, EUIPO sutiko, kad Bendrojo Teismo teiginys skundžiamo sprendimo 29 punkte yra klaidingas.
47. Saviraiškos laisvė iš tiesų atlieka tam tikrą vaidmenį prekių ženklų teisėje.
48. Pirma, pagarba pagrindinėms teisėms yra bet kurios ES priemonės teisėtumo sąlyga. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) ir joje užtikrinamos pagrindinės teisės taikomos bet kuriems Sąjungos institucijų ir įstaigų veiksmams ar neveikimui(19). Natūralu, kad tas pats taikoma prekių ženklų srityje, kalbant apie Sąjungos įstaigų, kaip antai EUIPO, veiksmus ir neveikimą.
49. Antra, komercinis galimos veiklos pobūdis nesuteikia pagrindo apriboti ar netgi atmesti pagrindinių teisių apsaugos(20). Galima priminti, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nusprendęs, kad EŽTK 10 straipsnyje užtikrinama saviraiškos laisvė taikoma nepriklausomai nuo informacijos rūšies, įskaitant komercinę reklamą(21). Jis taikė saviraiškos laisvę būtent vertindamas nacionalinės teisės aktuose prekių ženklams ar kitų formų reklamai nustatytus apribojimus(22).
50. Trečia, saviraiškos laisvės taikytinumas prekių ženklų srityje buvo aiškiai patvirtintas Reglamento (ES) 2015/2424, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 207/2009, preambulėje ir dabar pripažįstamas Reglamente 2017/1001(23).
51. Ketvirta, kalbant gana subsidiariai, toks teisės aiškinimas taip pat atitinka ankstesnę Bendrojo Teismo jurisprudenciją(24) ir pačios EUIPO sprendimų priėmimo praktiką(25).
52. Taigi akivaizdu, kad saviraiškos laisvė taikoma prekių ženklų teisės srityje. Vis dėlto šis teiginys kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų. Nors apskritai šis klausimas ir su juo susijusi diskusija tikrai yra įdomūs(26), lieka neatsakyta į klausimą, kokią tiksliai reikšmę toks patvirtinimas turi šios bylos baigčiai.
53. Viena vertus, EUIPO teiginį, kad teisės aktų leidėjas, rengdamas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą, jau atsižvelgė į pagrindines teises ir jų pusiausvyros įvertinimą, sunku argumentuoti. Nėra jokios informacijos apie tai, kaip tokia pusiausvyra turėtų būti pasiekta individualiais atvejais. Teigti, kad šis klausimas jau buvo tinkamai išnagrinėtas, tiesiog įtraukiant viešosios tvarkos ir nusistovėjusių moralės principų sąvokas į 7 straipsnio 1 dalies f punktą, atsižvelgiant į nagrinėjamų teisių ir interesų įvairiapusiškumą, yra tiesiog nepagrįsta(27).
54. Kita vertus, paklausta apie tai per teismo posėdį, apeliantė taip pat sunkiai galėjo paaiškinti, kaip būtent akivaizdus atsižvelgimas į saviraiškos laisvę turėjo pakeisti pagal 7 straipsnio 1 dalies f punktą taikytiną kriterijų. Apeliantės siūlymai iš tikrųjų susiaurėjo iki teiginio, kad jeigu EUIPO ir Bendrasis Teismas būtų atsižvelgę į jos saviraiškos laisvę vykstant registracijos procesui, jie būtų leidę įregistruoti ginčijamą prekių ženklą, nes EUIPO buvo per griežta ir turėjo labiau pritarti saviraiškos laisvei, kuri slypi nagrinėjamame prekių ženkle ar kuri yra išreiškiama pasitelkiant prekių ženklą.
55. Šis argumentas yra glaudžiai susijęs ar netgi atitinka apeliantės išreikštą kritiką iš esmės dėl EUIPO nustatyto jautrumo visuomenės moralei, nes apeliantei atrodo, kad ši išvada atsieta nuo nuomonės, kurios dėl frazės „Fack Ju Göhte“ laikėsi atitinkama visuomenė ir Vokietijos valdžios institucijos. Taigi vargu ar saviraiškos laisvė yra nepriklausomas vertinimo kriterijus, bet, apeliantės požiūriu, dėl jos EUIPO turėjo laikytis kitokio (liberalesnio) požiūrio į visuomenės moralę. Savo ruožtu tai veda prie apeliacinio skundo pirmojo pagrindo esmės, kuri jau buvo paminėta šioje išvadoje: ką tiksliai reiškia viešosios tvarkos ir nusistovėjusių moralės principų sąvokos ir kaip jas reikia aiškintis?
56. Taigi, nors tai nėra pagrindinis prekių ženklų teisės tikslas, akivaizdu, kad saviraiškos laisvė šioje teisėje egzistuoja. Vertinant šiuo požiūriu, skundžiamo sprendimo 29 punkte esančiu Bendrojo Teismo teiginiu galbūt norėta išreikšti šiek tiek kitokią mintį: ne tai, kad saviraiškos laisvė iš viso neatlieka jokio vaidmens prekių ženklų teisėje, o veikiau tai, kad, priešingai nei meno, kultūros ir literatūros srityse, apskritai vertinant iškylančių teisių ir interesų pusiausvyrą, saviraiškos laisvei prekių ženklų teisės srityje turėtų būti teikiama kiek kitokia, galbūt šiek tiek mažesnė reikšmė.
57. Jeigu skundžiamo sprendimo 29 punkte esantis teiginys būtų suprantamas pagal pirmąją (pažodinę) reikšmę, jis būtų akivaizdžiai neteisingas. Jeigu jis būtų aiškinamas pagal antrąją ką tik nurodytą reikšmę, manau, tokį teiginį būtų galima apginti: nors apskritai vertinant saviraiškos laisvės ir kitų galimai susijusių pagrindinių teisių pusiausvyrą, būtina atsižvelgti į saviraiškos laisvę, tačiau saviraiškos laisvės apsauga nėra pagrindinis prekių ženklų apsaugos tikslas.
2. Viešoji tvarka ir (arba) nusistovėję moralės principai?
58. Nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme buvo išsiaiškinta, kad aptariamas žymuo buvo nagrinėjamas atsižvelgiant būtent į nusistovėjusius moralės principus, o ne į viešąją tvarką(28). Šį teiginį EUIPO aiškiai patvirtino per teismo posėdį.
59. Vis dėlto skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas kartu nurodė, kad sąvokos „viešoji tvarka“ ir „nusistovėję moralės principai“ skiriasi, nors dažnai ir sutampa(29). Taigi EUIPO neprivalo jų atskirti.
60. Negaliu tam pritarti. Tai, kad abi sąvokos tam tikrais atvejais gali sutapti, nereiškia, kad neprivaloma jų atskirti. Vis dėlto, kaip aiškiai rodo ši byla, svarbiausia tai, kad šių dviejų sąvokų supratimo skirtumai turi poveikį tam, kas tiksliai turi būti vertinama ir kaip, nesvarbu, kuria sąvoka remiamasi.
61. Siekdamas paaiškinti šį skirtumą, pirmiausia pateiksiu kelias trumpas pastabas dėl prekių ženklų apsaugos tikslo ir Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto vaidmens šioje srityje (a), tada nurodysiu, kaip skirtumas tarp šių dviejų sąvokų pasireiškia praktiškai (b), ir galiausiai siūlysiu, kaip reikėtų atskirti abi sąvokas (c).
a) Prekių ženklų apsaugos tikslas
62. Apskritai pripažįstama, kad prekių ženklų apsauga suteikia atitinkamam savininkui išimtinę teisę į būsimą ryšį, kurį atitinkama visuomenė sukuria tarp jo ir susijusių prekių ar paslaugų(30). Taip prekiautojai įgyja galimybę pristatyti savo prekes ar paslaugas vartotojams, susiedami kokybę, inovacijas ar kitas savybes su konkretaus prekių ženklo įvaizdžiu. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad prekių ženklų apsaugos suteikiama išimtine teise siekiama užtikrinti, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo esminę funkciją garantuoti vartotojams prekių ar paslaugų kilmę ir kitas funkcijas, pavyzdžiui, nurodyti prekių ar paslaugų kokybę arba informavimo, investavimo ar reklamos funkcijas(31).
63. Žymens įregistravimui kaip prekių ženklui taikomi tam tikri apribojimai. Tiek, kiek tai yra svarbu šiai bylai, žymenį galima atsisakyti registruoti remiantis vienu iš vadinamųjų santykinių arba absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų, kuriais atitinkamai apsaugomos „iki tol buvusios išimtinės teisės į žymenis, pavyzdžiui, į kitus prekių ženklus ar komercinius pavadinimus <…>“, ir „įvairaus pobūdžio viešieji interesai“(32).
64. Šioje byloje nagrinėjamas absoliutus atsisakymo registruoti pagrindas, susijęs su „viešąja tvarka ir nusistovėjusiais moralės principais“, nustatytas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkte(33). Nors jis yra kaip riba, parodanti, kokiems žymenims gali būti taikoma speciali prekių ženklo suteikiama apsauga, svarbu pažymėti, kad jo tikslas nėra apskritai neleisti komercinio žymenų, kuriuos atsisakoma registruoti, naudojimo. Tai, ar žymens naudojimas bus neleistinas, ne tik atsisakant suteikti jam prekių ženklų apsaugą, iš esmės nustatoma valstybių narių nacionalinėje teisėje(34). Iš tiesų atsisakymas registruoti žymenį remiantis šiuo pagrindu nebūtinai užkerta kelią ji naudoti komerciniais tikslais(35). Išimtinės teisės suteikimas pagal prekių ženklų apsaugą ir galimybė pateikti rinkai prekes ar paslaugas yra atskiri klausimai, reglamentuojami atskiromis taisyklėmis.
65. Atsižvelgiant į tai, šalių argumentai, tiek rašytiniai, tiek pateikti per teismo posėdį, atskleidė tam tikrus nesutarimus dėl to, kiek EUIPO turėtų puoselėti griežtas viešosios tvarkos ir (arba) moralės vizijas pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą.
66. Viena vertus, apeliantė iš esmės teigė, kad EUIPO neturi prisiimti „gero ar blogo skonio policijos“ vaidmens, plačiai aiškindama 7 straipsnio 1 dalies f punktą. Kita vertus, EUIPO teigė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas akivaizdžiai norėjo, kad ši tarnyba atliktų tam tikrą vaidmenį apsaugant viešąją tvarką ir moralę, tiesiog įtraukdamas šias sąvokas į Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą.
67. Šiuo aspektu esu priverstas pritarti EUIPO, tačiau su viena svarbia išlyga. Pagal 7 straipsnio 1 dalies f punktą EUIPO iš tikrųjų tenka tam tikras vaidmuo apsaugant viešąją tvarką ir moralę. Be to, šis vaidmuo ir jo ribos bus specifinės ir nepriklausys nuo kitų reguliavimo sistemų, kuriose galėtų būti vartojamos šios sąvokos, nes prekių ženklų teisės sričiai taikoma atskira reglamentavimo tvarka.
68. Vis dėlto viešosios tvarkos ir moralės apsauga tikrai nėra svarbiausias ar vyraujantis EUIPO ir ES prekių ženklų teisės vaidmuo. Iš tikrųjų 7 straipsnio 1 dalies f punkte numatytas absoliutus atsisakymo registruoti pagrindas veikia kaip saugiklis, kuris potencialiai nustato kitų tikslų įgyvendinimo ribas(36). Tačiau tai tikrai nėra tikslas savaime.
b) „Viešosios tvarkos“ ir „nusistovėjusių moralės principų“ praktinis taikymas
69. Ar Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkte esančios viešosios tvarkos ir nusistovėjusių moralės principų sąvokos yra tapačios?
70. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nurodė, kad EUIPO neprivalo jų atskirti(37). Atrodo, kad šiai pozicijai pritaria kai kurie autoriai, manantys, kad abi sąvokas galima vartoti pakaitomis(38). Kai kurie iš jų mano, kad šių sąvokų nebūtina atskirti praktiniu požiūriu, nes jos lemia tas pačias teisines pasekmes(39).
71. Praktinis jų taikymas nėra vienodas. Pirmiausia, kalbant apie EUIPO praktiką, atrodo, kad vienais atvejais ji atlieka nagrinėjimą vertindama abi sąvokas kartu(40), kitais atvejais daugiau arba net išimtinai sutelkia dėmesį į viešosios tvarkos sąvoką(41), o dar kitais atvejais atlieka analizę atsižvelgdama į nusistovėjusius moralės principus(42).
72. Pavyzdžiui, EUIPO atsisakė registruoti žymenį „MECHANICAL APARTHEID“ kompiuterių žaidimams, susijusiems leidiniams ir pramogoms kaip prieštaraujantį Europos Sąjungos viešajai tvarkai, nes jis neatitiko „nedalomų, universalių vertybių, kuriomis grindžiama Sąjunga, t. y. žmogaus orumo, laisvės, fizinio neliečiamumo, lygybės ir solidarumo, taip pat demokratijos ir teisinės valstybės principų“(43).
73. Atrodo, kad Apeliacinė taryba grindė savo vertinimą nusistovėjusiais moralės principais, leisdama (taigi pakeisdama pirminio eksperto atsisakymą) registruoti prekių ženklą „JEWISH MONKEYS“(44). Šiuo prekių ženklu buvo žymimas muzikos grupės, grojančios jidiš folkloro ir popmuzikos derinį, pavadinimas(45). Nurodydama savo sprendimą byloje Die Wanderhure(46), Apeliacinė taryba pažymėjo „didelį pasisekimą visuomenėje“ ir policijos neprieštaravimą grupės koncertams(47). Vertindama nagrinėjamos frazės vulgarumą, ji, be kita ko, pažymėjo, kad kalbama apie „Europos teisės kaip teisinės sistemos, kuria ginamos pagrindinės ir žmogaus teisės, vertybes, o ne apie kalbos taisyklių vadovėlį, kuriame siekiama neleisti vartoti nepageidaujamo žodyno“(48).
74. Kai kuriais atvejais sąvokos „viešoji tvarka“ ir „nusistovėję moralės principai“ buvo nagrinėjamos kartu. Dėl prekių ženklo „BIN LADIN“ Apeliacinė taryba nusprendė, jog yra „visiškai aišku, kad [šis prekių ženklas] prieštarauja viešajai tvarkai ir nusistovėjusiems moralės principams, nes teroristiniai nusikaltimai visiškai prieštarauja ne tik visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, bet ir visų civilizuotų tautų pripažįstamiems etikos ir moralės principams“(49).
c) „Viešoji tvarka“ ir „nusistovėję moralės principai“: suvokimo skirtumas
75. Pirmiau pateikti pavyzdžiai rodo, kad, nors abi kategorijos sutampa (o tai yra logiška teisės ir moralės normų, su kuriomis jos susijusios, pasekmė), jos tam tikru mastu ir skiriasi. Manyčiau, kad iš tikrųjų yra suvokimo skirtumas, susijęs su tuo, kaip yra apibrėžiamas kiekvienos iš šių kategorijų turinys, kas jį apibrėžia ir į ką atsižvelgiant tai daroma.
76. Viešoji tvarka yra atitinkamos viešosios valdžios institucijos apibrėžiama norminė vertybių ir tikslų vizija, kuri puoselėjama dabar ir bus puoselėjama ateityje, t. y. perspektyviai. Taigi viešoji tvarka išreiškia viešosios reguliavimo institucijos pageidavimus dėl to, kokių normų turi būti laikomasi visuomenėje. Jos turinį turi būti galima sužinoti iš oficialių teisės šaltinių ir (arba) politikos dokumentų. Nepaisant to, kaip viešoji tvarka yra išreikšta, panašiai kaip nurodomas kelias, pirmiausia ją turi nurodyti viešosios valdžios institucija ir tik tada ją galima puoselėti(50).
77. Mano supratimu, nusistovėję moralės principai reiškia vertybes ir įsitikinimus, kurių šiuo metu laikosi konkreti visuomenė, kurie yra nustatomi ir įgyvendinami toje visuomenėje konkrečiu metu vyraujančiu socialiniu sutarimu. Priešingai nei viešoji tvarka, kuri nustatoma „iš viršaus į apačią“, šie principai formuojami „iš apačios į viršų“. Be to, ilgainiui jie kinta: vis dėlto juos aiškinantis, pagrindinis dėmesys skiriamas praeičiai ir dabarčiai. Natūralu, kad, atsižvelgiant į tai, ko ja siekiama, moralė taip pat yra normatyvi ir perspektyvi, t. y. šiuo taisyklių rinkiniu taip pat užsimojama skatinti ir išlaikyti tam tikrą elgesį(51).
78. Svarbiausias abiejų sąvokų skirtumas yra tas, kaip jos nustatomos, taigi ir kaip jos išsiaiškinamos. ELPA teismas yra nurodęs panašų skirtumą atsižvelgiant į Direktyvą 2008/95/EB(52), konstatuodamas, kad „viešosios tvarkos“ pagrindais grindžiamas atsisakymas turi būti paremtas objektyvių kriterijų vertinimu, o protestas dėl prekių ženklo, grindžiamas „nusistovėjusiais moralės principais“, susijęs su subjektyvių vertybių vertinimu“(53).
79. Kadangi viešoji tvarka yra nustatoma „iš viršaus į apačią“, jos turinį galima išsiaiškinti „objektyviai“, nes ši tvarka turi būti kur nors nurodyta. Taigi viešoji tvarka gali būti studijuojama „prie stalo“ viešosios valdžios institucijų kabinetuose, remiantis įstatymais, politika ir oficialiais pareiškimais. Konkrečiam politikos pasiūlymui gali tekti surasti tikslų šaltinį, kad jo paskelbimas (arba veikiau atsisakymas numatyti ką nors remiantis viešąja tvarka) atitiktų nuspėjamumo, savivalės nebuvimo ir gero administravimo kriterijus. Vis dėlto kai šie reikalavimai yra įvykdomi, tada tai priklauso nuo vienašalės administracinės valios ir ketinimų.
80. Vis dėlto to paties negalima pasakyti apie nusistovėjusius moralės principus. Jų neįmanoma atrasti už socialinių normų ir konteksto ribų. Norint juos nustatyti, reikalingas bent kažkoks empirinis vertinimas, ką atitinkama visuomenė (nagrinėjama visuomenė) konkrečiu laiko momentu laiko nusistovėjusiomis elgesio normomis. Kitaip tariant, norint pastebėti, ar konkretus žymuo prieštarauja nusistovėjusiems moralės principams, būtina remtis konkrečiam atvejui reikšmingais įrodymais, siekiant išsiaiškinti, kaip atitinkama visuomenė, tikėtina, reaguotų į šį žymenį, jei juo būtų žymimos atitinkamos prekės ar paslaugos.
81. Norėtųsi pabrėžti, kad, kalbant apie faktinį rezultatą, kai kuriais atvejais abi kategorijos sutampa(54). Būtų idealu, jeigu viešoji tvarka pakankamai atspindėtų ir įtvirtintų visuomenės moralę. Kitais atvejais tai, kas iš pradžių laikoma tik viešąja tvarka, laipsniškai virsta nusistovėjusiais moralės principais(55).
82. Apskritai nesiūlyčiau pernelyg nuklysti į akademinius samprotavimus atskiriant viešąją tvarką ir nusistovėjusius moralės principus. Vis dėlto šios bylos aplinkybėmis šis skirtumas yra svarbus. Jis yra svarbus siekiant išsiaiškinti, į ką tiksliai turėjo atsižvelgti EUIPO ir netiesiogiai – Bendrasis Teismas, kai EUIPO atmetė apeliantės paraišką, remdamasi konkrečiu nusistovėjusių moralės principų pagrindu, ir kai Bendrasis Teismas patvirtino šį požiūrį.
83. Taigi, jeigu EUIPO nori remtis nusistovėjusiais moralės principais kaip (absoliučiu) atsisakymo registruoti pagrindu, ji, remdamasi vyraujančiu suvokimu nagrinėjamoje visuomenėje, turi išsiaiškinti, kodėl mano, kad konkretus žymuo pažeistų šiuos principus. Žinoma, tai nereiškia, kad EUIPO turėtų atlikti išsamų empirinį tyrimą siekdama nustatyti, kokie yra nusistovėję moralės principai, kiek tai susiję su konkrečiu žymeniu. Iš tiesų visiškai sutinku su EUIPO per teismo posėdį išreikšta mintimi, kad geriausia, ką ji gali padaryti, tai pateikti „informacija pagrįstą vertinimą“. Vis dėlto šis vertinimas turi būti paremtas konkrečiu socialiniu kontekstu ir jį atliekant negalima nepaisyti faktinių įrodymų, kurie arba patvirtina pačios EUIPO požiūrį dėl to, kas konkrečioje visuomenėje konkrečiu metu atitinka nusistovėjusius moralės principus ar jų neatitinka, arba galbūt verčia juo abejoti.
3. Ši byla
84. Mano nuomone, šioje byloje EUIPO pateiktas vertinimas, kurį patvirtino Bendrasis Teismas, neatitiko šių reikalavimų.
85. Apeliantės paraiškoje pateiktas prekių ir paslaugų kategorijų sąrašas yra gana įvairus(56). Vis dėlto nebuvo diskutuojama dėl to, ar žodinis žymuo galėtų būti leidžiamas tik vienoms kategorijoms, bet ne kitoms. Todėl nematau priežasties nagrinėti šio klausimo apeliaciniame procese.
86. Vis dėlto buvo diskutuojama dėl to (o tai yra labai svarbu), kad EUIPO, kartu remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalimi, atitinkamą visuomenę apibrėžė kaip plačiąją ir kaip vokiškai kalbančią visuomenę. Taigi, pirma, atitinkama visuomenė buvo apibrėžta siekiant atsižvelgti ne tik į nagrinėjamo filmo mokyklinio amžiaus gerbėjus, bet ir į žmones, kurie galbūt niekada nėra girdėję apie filmą ir kurie, apsipirkdami savaitei, žinoma, galėtų nustebti, lentynoje radę duonos kepalą (30 klasė) arba skalbimo priemonę (3 klasė) su etikete „Fack Ju Göhte“.
87. Antra, atsižvelgiant į jau nurodytą 7 straipsnio 2 dalį, atitinkamą visuomenę tikrai galima apriboti geografiniu ir (arba) kalbiniu požiūriu, apimant tik vokiškai kalbančią Europos Sąjungos visuomenės dalį. Vis dėlto šis apribojimas turi gana reikšmingą poveikį. Visų pirma tokiu atveju žymeniui būdingas vulgarumas ar įžeidžiantis pobūdis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant tik į plačiąją visuomenę, kurios gimtoji kalba nėra anglų. Atsižvelgiant į nagrinėjamą konkretų žymenį, tai, kas asmeniui, kurio gimtoji kalba yra anglų, gali atrodyti vulgaru ar įžeidžiama, gali neatrodyti vulgaru ar įžeidžiama vokiškai kalbančiam asmeniui (kuriam anglų kalba nėra gimtoji), ypač jeigu tai yra neįprasta iš užsienio kalbos kilusio įžeidimo fonetinė transkripcija.
88. Bet kuriuo atveju, kaip reikėtų vertinti, ar toks žymuo atitinka nusistovėjusius moralės principus? Jeigu reguliavimo institucija pasirenka šį pagrindą, esminis skirtumas nuo požiūrio, kurį patvirtino Bendrasis Teismas, manau, yra tas, kad toks vertinimas negali būti atliekamas atsižvelgiant tik ir išimtinai į žodinį žymenį, atsiejant nuo platesnio visuomenės suvokimo ir konteksto, jeigu yra su tuo susijusių įrodymų.
89. Šiuo klausimu tarp šalių prasidėjo didelė diskusija dėl to, kad filmą „Fack ju Göhte“ buvo leidžiama rodyti tokiu pavadinimu ir lyg nebuvo jokių apribojimų, susijusių su jo rodymu jaunai auditorijai. Apeliantės argumentai šiuo klausimu iš esmės reiškia, kad jeigu atitinkamos reguliavimo institucijos vokiškai kalbančiose Europos Sąjungos šalyse nematė nieko blogo, kad toks filmo pavadinimas, EUIPO neturėtų kelti šio klausimo per eponiminio prekių ženklo registracijos procedūrą. Vis dėlto EUIPO tvirtino, kad filmo išleidimo ir rodymo reguliavimas valstybėje narėje tiesiog yra visiškai kitas dalykas nei prekių ženklų reguliavimas Sąjungos mastu.
90. Struktūriniu ir instituciniu lygmeniu sutinku su EUIPO: filmų vertinimas ir reguliavimas valstybėje narėje tikrai yra skirtinga nuo Sąjungos prekių ženklų teisės reguliavimo sistema. Taigi tai, ką tokia nacionalinė filmų reguliavimo institucija nusprendė dėl filmo išleidimo ir rodymo sąlygų, tikrai savaime neturi lemiamos reikšmės vertinimui, atliekamam pagal prekių ženklų teisės aktus ir konkrečiau – pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą.
91. Vis dėlto, priešingai nei EUIPO, nemanau, kad čia vertinimą galima ir užbaigti. Nors jei tai iš tikrųjų yra skirtingos reguliavimo sistemos, šie lygiagretūs vertinimai daug kur sutampa: abiejų vertinimo sistemų atskaitos taškas yra ta pati visuomenė, o moralės ir vulgarumo vertinimas toje pačioje visuomenėje tuo pat arba labai panašiu laikotarpiu. Šiuo lygmeniu, kaip netiesiogiai pripažįsta pati EUIPO(57), moralinis frazės vulgarumo vertinimas tikrai yra reikšmingas.
92. Žvelgiant šiuo aspektu, tampa reikšmingi anksčiau įvairių nacionalinių įstaigų atlikti vertinimai. Jeigu tokie vertinimai yra ir apie juos sužino EUIPO, į tokių nacionalinių įstaigų, kurios neabejotinai gali geriau nei visos Sąjungos mastu veikianti prekių ženklų tarnyba įvertinti, kas konkrečioje valstybėje konkrečiu metu yra (ne)moralu ir vulgaru, vertinimus reikėtų deramai atsižvelgti.
93. Žinoma, tai vis tiek nedraudžia EUIPO konstatuoti, kad prekių ženklas, kurį prašoma įregistruoti, prieštarauja nusistovėjusiems moralės principams, visų pirma, jei šiuos principus reikia nustatyti visos Sąjungos mastu. Tokios išvados ir empiriniai įrodymai, visų pirma, jei jie susiję su tiksliai tokia pat kalbine ar geografine erdve, kurią savo vertinimui pasirinko EUIPO, vis dėlto susiję su reikalavimais motyvams, kuriuos EUIPO privalo pateikti, jeigu nori nukrypti nuo to, ką nacionalinės įstaigos toje pat erdvėje yra nustačiusios kaip nusistovėjusius moralės standartus, aišku, tai pačiai visuomenei ir tuo pačiu metu.
94. Šioje byloje šis reikalavimas nebuvo įvykdytas. Įvairiais procedūros etapais ir EUIPO, ir Bendrajame Teisme apeliantė atkreipė dėmesį į tai, kad filmas buvo labai sėkmingas vokiškai kalbančiose šalyse ir tikriausiai nekilo jokios kontroversijos dėl jo pavadinimo, kad filmo pavadinimas buvo deramai leistas ir jį buvo leista rodyti jaunesnei auditorijai ir kad teigiamą filmo suvokimą taip pat rodo jo įtraukimas į Goethe‑Institut mokymo programą, ir šiems teiginiams nebuvo prieštaraujama.
95. Vis dėlto nė vienas iš šių teiginių savaime nėra lemiamas. Be to, filmo likimas neturi lemiamos reikšmės prekių ženklo registracijai. Esant tokiems svariems įrodymams dėl to, kaip visuomenėje yra suvokiamas lygiai tokio paties pavadinimo moralumas ir galimas vulgarumas, EUIPO turėtų pateikti daug įtikinamesnių argumentų, kad padarytų išvadą, jog, nepaisant įvairių vokiškai kalbančios visuomenės įstaigų, kurios vertina šią frazę kaip tokią, kuri nesusilaukia visuomenės nepritarimo, eponiminis prekių ženklas vis vien negali būti registruojamas dėl prieštaravimo nusistovėjusiems moralės principams būtent toje pat visuomenėje.
96. Manau, toks suvokimas taip pat tinkamai atspindi nusistovėjusių moralės principų vaidmenį ES prekių ženklų teisėje. Kadangi nusistovėjusių moralės principų (ir viešosios tvarkos) formavimas ir aiškinimasis tikrai nėra pagrindinis EUIPO vaidmuo prekių ženklų teisės kontekste(58), būtų sunku įsivaizduoti, kad EUIPO staiga taptų įgaliota formuoti tvirtą nusistovėjusių moralės principų viziją, kuri būtų nutolusi nuo tos, kuri šiuo metu aiškiai vyrauja nagrinėjamoje (‑ose) valstybėje narėje (‑ėse) (arba kaip tik būtų daug griežtesnė).
97. Apibendrinant, reikia pasakyti, jog laikausi nuomonės, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, neteisingai aiškindamas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą, nes neatsižvelgė į konteksto, kuris yra reikšmingas vertinant, ar žymuo, kurį prašoma įregistruoti, atitinka nusistovėjusius moralės principus, aspektus.
98. Taigi apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikėtų pripažinti pagrįstu ir panaikinti skundžiamą sprendimą.
B. Apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai
99. Jeigu Teisingumo Teismas padarytų tokią pat išvadą dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, būtų galima nebenagrinėti antrojo ir trečiojo. Vis dėlto generalinio advokato vaidmuo yra visapusiškai padėti Teisingumo Teismui, nesvarbu, kokį sprendimą jis priimtų. Šios bylos kontekste apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai papildo pirmąjį pagrindą: vertinimas, kas atitinka nusistovėjusius moralės principus, o kas ne, visada bus subjektyvus. Vis dėlto, atsižvelgiant į tokius vertinamuosius sprendimus, turėtų būti bent šiek tiek aišku, į kokius kriterijus bus atsižvelgta atliekant tokį vertinimą, kad galimas rezultatas būtų bent kiek pagrįstai nuspėjamas. Vis dėlto apeliacinio skundo antrasis ir trečiasis pagrindai rodo, kad šioje byloje trūksta tokio aiškumo ir nuspėjamumo.
100. Antrasis ir trečiasis pagrindai susiję su tariamu vienodo požiūrio principo (antrasis pagrindas) ir gero administravimo principo (trečiasis pagrindas) pažeidimu. Apeliantė iš esmės kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas nesankcionavo to, kad apeliantės paraiška buvo vertinama nevienodai, atsižvelgiant į ankstesnį EUIPO sprendimą byloje Die Wanderhure(59).
101. Apeliacinio skundo antruoju pagrindu apeliantė kritikuoja tai, kad Bendrasis Teismas patvirtino ginčijamą sprendimą, nepaisydamas šioje byloje nagrinėjamos situacijos ir byloje Die Wanderhure nagrinėtos situacijos panašumo. Apeliantė pabrėžia, kad, siekdama paaiškinti skirtingus sprendimus, EUIPO nurodė priežastį, kurią patvirtino Bendrasis Teismas: ši priežastis ta, kad žymuo, kurį buvo prašoma įregistruoti ir kurį buvo leista įregistruoti byloje Die Wanderhure, apibūdina filmo turinį. Kaip teigia EUIPO, taip nebuvo kalbant apie žymenį, kurį prašė įregistruoti apeliantė. Apeliantė nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamas žymuo taip pat apibūdina filmo turinį, nes jis išreiškia mokinių neviltį dėl pareigos dalyvauti nepopuliariose pamokose. Apeliantė taip pat kritikuoja, kad nebuvo paaiškinta, kodėl nagrinėjamas žymuo negali būti laikomas apibūdinančiu filmo turinį. Be to, Bendrojo Teismo teiginys, kad žymuo „Die Wanderhure“ yra mažiau šokiruojantis ir vulgarus nei apeliantės prašomas įregistruoti žymuo, nėra objektyviai pagrįstas.
102. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas apsiriboja teiginiu, kad Bendrasis Teismas taip pat pažeidė gero administravimo principą, netaikydamas apeliantei išvadų, kurių EUIPO priėjo sprendime Die Wanderhure, ir nenagrinėdamas šios bylos faktinių aplinkybių.
103. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo EUIPO atsako, kad apeliantės argumentas, susijęs su neatsižvelgimu į ankstesnį sprendimą, yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes EUIPO aiškiai išanalizavo ankstesnį nagrinėjamą sprendimą (Die Wanderhure). Apeliantės argumentas dėl abiejų situacijų panašumo susijęs su fakto klausimu, taigi nenagrinėtinas apeliaciniame procese.
104. EUIPO taip pat teigia, kad apeliantės argumentas susijęs su pareigos motyvuoti apimtimi, kai dėl dviejų panašių atvejų priimami skirtingi sprendimai. Iš tikrųjų pareiga motyvuoti, kuria remiasi apeliantė, reikštų, kad EUIPO privalėtų vėliau nurodyti ankstesniame sprendime galimai padarytą teisės klaidą (nors šis sprendimas tapo galutinis), ankstesnės bylos šalims neturint galimybės pareikšti savo pozicijos dėl tokio teiginio. Tokia pareiga motyvuoti taip pat atrodytų probleminė, jeigu jau įregistruotas prekių ženklas vėliau būtų pripažintas negaliojančiu(60). Vis dėlto šis klausimas šioje byloje yra tam tikru mastu hipotetinis, nes Bendrasis Teismas pritarė EUIPO teiginiui dėl abiejų situacijų nepanašumo.
105. EUIPO atmeta trečiąjį pagrindą kaip nepriimtiną tiek, kiek juo teigiama, kad buvo pažeistas teisinio saugumo principas, be jokio paaiškinimo. Dėl gero administravimo principo tariamo pažeidimo EUIPO laikosi nuomonės, kad šis teiginys neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto reikalavimo, pagal kurį apeliaciniame skunde turi būti nurodyti „pagrindai ir teisiniai argumentai, kuriais remiamasi, ir tokių pagrindų santrauka“. Kaip teigia EUIPO, ši dalis priskirtina apeliacinio skundo pirmajam pagrindui ir apeliantė nepateikė argumentų, kurie pagrįstų gero administravimo principo pažeidimą, o ne vien tariamą Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto pažeidimą.
106. Mano nuomone, apeliantės argumentai, kuriuos ji iškėlė pateikdama antrąjį ir trečiąjį pagrindus, iš esmės susiję su tuo pačiu klausimu: tariamu EUIPO sprendimų priėmimo praktikos nenuoseklumu, visų pirma, kai šioje byloje ginčijamas sprendimas neatitinka sprendimo, kurį EUIPO priėmė byloje Die Wanderhure. Iš tiesų šį argumentą galima vertinti dvejopai: kaip vienodo požiūrio principo pažeidimą (antrasis pagrindas) arba, jeigu jis susijęs su administracinėmis įstaigomis, – kaip gero administravimo klausimą (trečiasis pagrindas)(61). Iš tiesų gero administravimo principas susijęs su pareiga nurodyti motyvus, kurie paaiškintų, kodėl EUIPO nukrypo nuo savo ankstesnės praktikos. Šiuo požiūriu šis principas logiškai dera su vienodo požiūrio principu, nes pagal pastarąjį principą reikalaujama, kad panašiais atvejais būtų pasiekti panašūs, o skirtingais atvejais – skirtingi rezultatai.
107. Taigi abu nurodomus pagrindus nagrinėsiu kartu.
108. Pareiga motyvuoti taip pat nurodyta Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnyje ir Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalyje, ir taikymo sritis yra tokia pati kaip ir SESV 296 straipsnio antros pastraipos(62). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad „EUIPO savo įgaliojimus turi vykdyti vadovaudamasi bendraisiais Sąjungos teisės principais, įskaitant vienodo požiūrio ir gero administravimo principus“(63). Tai visų pirma reiškia, kad „<…> EUIPO privalo atsižvelgti į dėl panašių paraiškų priimtus sprendimus ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, ar ne <…>, šių principų taikymas turi būti suderintas su vienodo požiūrio principo laikymusi <…>“(64).
109. Teisingumo Teismas dar pažymėjo, kad „teisė į gerą administravimą apima, be kita ko (pagal [Chartijos] 41 straipsnio 2 dalį), administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus. Ši pareiga <…> turi dvejopą tikslą: pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimo priežastis tam, kad galėtų ginti savo teises, ir, antra, leisti Sąjungos teismui vykdyti atitinkamo sprendimo teisėtumo kontrolę“(65).
110. Tokie Teisingumo Teismo teiginiai paneigia įvairius EUIPO šioje byloje pateiktus argumentus. Pirma, nuoseklus sprendimų priėmimas tikrai nereiškia, kad rezultatai turi būti vienodi. Tai taip pat nereiškia nekeičiamumo arba negalėjimo ištaisyti ankstesnių klaidų ar keisti požiūrį ir aiškinimą. Tai tiesiog reiškia, kad turi būti kuo labiau laikomasi nuoseklaus sprendimų priėmimo požiūrio, pavyzdžiui, šioje byloje – kriterijų ir elementų, į kuriuos atsižvelgtina vertinant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytas kategorijas ir jų taikymo griežtumą arba švelnumą. Norėčiau pakankamai aiškiai pabrėžti šį aspektą: požiūrio nuoseklumas nėra tas pats kas rezultato tapatumas.
111. Antra, požiūrio ir taikytinų kriterijų nuoseklumo reikalavimas turi procedūrinę pasekmę: natūralu, kad galima bet kada nukrypti nuo ankstesnio požiūrio priimant sprendimus, tačiau toks nukrypimas turi būti motyvuotas ir nuosekliai paaiškintas.
112. Būtent šiuo aspektu Sprendimas Die Wanderhure ir keli kiti šioje išvadoje minėti EUIPO sprendimai yra sunkiai suderinami su sprendimu dėl „Fack Ju Göhte“.
113. Sprendimas Die Wanderhure buvo susijęs su žymeniu „DIE WANDERHURE“, toks buvo ir vokiško romano, ir pagal jį sukurto filmo pavadinimas. Bylą nagrinėjęs ekspertas nustatė, kad šis žymuo negali būti saugomas pagal 7 straipsnio 1 dalies f punktą, nes apėmė įžeidžiančius žodžius, kadangi vokiečių k. žodis „Hure“ yra prostitutės sinonimas ir šnekamojoje kalboje vartojamas kalbant apie daug seksualinių partnerių turintį asmenį(66).
114. Apeliacinė taryba panaikino minėtą sprendimą. Ji pažymėjo, kad bylą nagrinėjusi ekspertė akcentavo tik antrąjį žymens žodinį komponentą ir nepateikė pastabų dėl pirmojo. Apeliacinė taryba apibūdino to paties pavadinimo kaip ir žymuo, kurį buvo prašoma įregistruoti, romano ir filmo turinį ir pažymėjo, kad jie buvo labai populiarūs visuomenėje. Romane ir filme pasakojama jaunos, paklydusios moters, teikusios savo paslaugas XV a., istorija, kai jos paslaugomis naudojosi Konstanco susirinkimo dvasininkai. Apeliacinė taryba pažymėjo, kad ši sėkmė įrodė, jog visuomenės nežeidžia nei knygos turinys, nei pavadinimas. Ji taip pat pabrėžė, kad Konstanco miestas neįžvelgė jokios problemos, oficialiai siūlydamas specialias ekskursijas pėsčiomis „žymens, kurį buvo prašoma įregistruoti, pėdsakais“(67).
115. Apeliacinė taryba pažymėjo, kad prekių ženklas yra „amoralus“, jeigu prekių gavėjas, skaitydamas žymenį, kurį prašoma įregistruoti <…>, yra įžeidžiamas ar menkinamas arba jei asmenys ar jų grupės yra diskriminuojami arba išjuokiami“(68). Vis dėlto, kalbant apie toje byloje nagrinėjamą žymenį, taip nebuvo(69). Be to, „gali būti ir taip, kad frazė, kuri pagal žodyną yra vulgari, yra vartojama tik juokaujant, atsižvelgiant į kontekstą“. Kaip nurodė Apeliacinė taryba, pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą atliekant vertinimą apsaugomos „Sąjungos teisės kaip teisinės sistemos, pagal kurią saugomos pagrindinės ir žmogaus teisės, vertybės, [tačiau nesiekiama,] kad tai taptų kalbos taisyklių vadovėliu, kuris užkirstų kelią keiksmažodžiams“(70).
116. Šios bylos aplinkybėmis, būtent remiantis šiuo sprendimu ir jame nurodytais motyvais, buvo teigiama, kad bendras požiūris, kurio EUIPO laikėsi pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą, anksčiau tikrai buvo gana liberalus, o byla Die Wanderhure buvo laikoma šio požiūrio išraiška(71). Apeliantė visų pirma pabrėžia, kad jeigu frazė „Die Wanderhure“ galėtų būti laikoma nešokiruojančia ir nevulgaria, nors ji ir reiškia seksualines paslaugas už atlygį siūlančią moterį, tokia išvada juo labiau turi būti daroma dėl žymens „Fack Ju Göhte“.
117. Atsižvelgdamas į šiuos teiginius, manau, kad, turint omenyje prašymo įregistruoti nagrinėjamą žymenį konteksto ir byloje Die Wanderhure nagrinėtos situacijos nepaneigiamus prima facie panašumus, taip pat į tai, kad apeliantė ne kartą nurodė šį sprendimą savo pastabose, atrodo pagrįsta tikėtis, kad EUIPO pateiks (o Bendrasis Teismas reikalaus pateikti) tikėtiną paaiškinimą, kodėl šiose dviejose situacijose priimti skirtingi sprendimai.
118. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 40 punkte nurodė, kad paraiška įregistruoti nagrinėjamą žymenį ir byloje Die Wanderhure paduota paraiška negali būti laikomos panašiomis. Kaip nurodė Bendrasis Teismas (pateikdamas nuorodą į Apeliacinės tarybos vertinimą), taip yra todėl, kad, pirma, žymuo „Die Wanderhure“ apibūdino to paties pavadinimo filmo turinį, bet taip nėra, kalbant apie šioje byloje nagrinėjamą žymenį. Taigi, Bendrojo Teismo teigimu, remiantis didele filmo Fack Ju Göhte sėkme nebuvo įmanoma spręsti, kad visuomenė iš karto atpažins pavadinimą iš žymens, kurį prašoma įregistruoti, ir kad jis jos nešokiruos. Antra, atitinkamos visuomenės vertinimu, žymuo „Die Wanderhure“ mažiau šokiruoja(72).
119. Nė vienas iš šių paaiškinimų neįtikina.
120. Pirma, man neaišku, kaip Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad byloje Die Wanderhure prekių ženklas apibūdino filmo turinį, o „Fack Ju Göhte“ – ne. Nors šį klausimą galima būtų laikyti fakto klausimu, nagrinėjamu atveju iš esmės kalbama apie teisinį kriterijų, kurį EUIPO ir Bendrasis Teismas taikė, vertindami paraišką įregistruoti žymenį, kuriame įrašyta tariamai vulgari frazė, atitinkanti sėkmingo filmo (arba romano) pavadinimą, ir kai, įkvėpti šios sėkmės, viešieji subjektai (nesvarbu, ar Konstanco miestas, ar Goethe‑Institut) vartoja šią frazę siekdami savo viešųjų tikslų (vienu atveju tai ekskursijos, o kitu – kalbų mokymas).
121. Konkrečiai kalbant apie žymens, kurį prašoma įregistruoti, ir filmo pavadinimo „lygiavertiškumo“ svarbą, pirma, nesuprantama, kodėl ši aplinkybė apskritai turėtų būti svarbi ir, antra, kaip šis „lygiavertiškumas“ buvo vertinamas.
122. Iš tiesų, net ir tiksliai išsiaiškinus, ką reiškia „filmo turinį apibūdinantis pavadinimas“, liktų neaišku, kaip tai, kad prekių ženklas atitinka filmo turinį, gali savaime leisti netaikyti konkrečiam žymeniui Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto. Be to, šiuo klausimu pateikti motyvai tiesiog prieštarauja bendram požiūriui į vertinimą, kurio EUIPO laikėsi dėl „Fack Ju Göhte“ (pagal kurį pats žymuo atskirai vertintinas kaip savaime vulgarus, neatsižvelgiant į tai, ar egzistavo to paties pavadinimo filmas), nors byloje Die Wanderhure buvo laikomasi visiškai priešingo požiūrio (žymuo buvo vertinamas atsižvelgiant į jo socialinį kontekstą, o romano ir filmo sėkmė buvo pagrindinis argumentas, kodėl žymuo laikytas neįžeidžiančiu).
123. Taigi atkreipiu dėmesį į gana aiškiai vienas kitam prieštaraujančius požiūrius vertinant pagal faktines aplinkybes panašias ir teisiškai tapačias situacijas, net nepradedant diskusijos (kuri iš tikrųjų yra faktinė) apie tai, kodėl plačioji visuomenė, kuriai, kaip daroma prielaida, vokiečių kalba yra gimtoji, matydama prekių ženklą DIE WANDERHURE(73) ant prekių arba (ypač) siedama su paslaugomis(74) (šią frazę iš karto supras kiekvienas vokiškai kalbantis asmuo) turėtų būti savaime mažiau šokiruota nei ta visuomenė, kuri, nemačiusi filmo, pradėtų svarstyti, ką gi galėtų reikšti „Fack Ju Göhte“.
124. Suprantu, kad sprendimų priėmimo praktikos nuoseklumo siekis yra ilgalaikis tikslas, kaip EUIPO pati pripažino per teismo posėdį. Atsižvelgiant į galimų faktinių scenarijų, su kuriais EUIPO gali susidurti, įvairovę, ši užduotis tikrai nėra lengva. Vis dėlto abejoju, ar šiais sunkumais galima remtis kaip priežastimi sumažinti reikalavimus, susijusius su sprendimo motyvų paaiškinimu, ar netgi jų atsisakyti.
125. Galima tik dar kartą pakartoti, jog ši pareiga nereiškia, kad konkrečiu atveju negali būti priimamas kitoks sprendimas, jeigu skirtumas tarp atvejų yra tinkamai paaiškinamas, arba kad aiškinimo kryptis negali būti apskritai keičiama, jeigu apie šį nukrypimą paskelbiama ir jis paaiškinamas. Analogija teismo sprendimų priėmimui šiuo klausimu yra gana aiški, nors suprantama, kad motyvavimo reikalavimai nėra tokie aukšti. Teismams taip pat nedraudžiama laikui bėgant keisti savo praktikos(75), tačiau jie privalo paaiškinti galimą konkrečios savo praktikos krypties pakeitimą(76).
126. Abiem atvejais bendrasis vardiklis yra lygybė prieš įstatymą, o sprendimo adresato požiūriu dar ir jo nuspėjamumas. Net ir pats apdairiausias subjektas negali planuoti savo bendros komercinės strategijos, jeigu vienu atveju į kai kurias aplinkybes atsižvelgiama ir požiūris į vertinimą apskritai yra gana liberalus ir negriežtas, o kitu atveju, kurio faktinės aplinkybės yra panašios ir kuris susijęs su tų pačių teisės aktų nuostatų taikymu, teigiama, kad tos pačios ar panašios aplinkybės neturi jokios reikšmės ir laikomasi daug griežtesnio bendro požiūrio.
127. Galiausiai nedvejodamas pripažįstu specifinį prekių ženklų teisės reguliavimo kontekstą ir tai, kad prekių ženklų registracijos vėliau gali būti ginčijamos, įskaitant ir dėl neteisingo Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo(77). Vis dėlto nesuprantu, kaip šis argumentas galėtų paskatinti nukrypti net nuo minimalaus reikalavimo, kad administracinių sprendimų priėmimo praktika būtų nuosekli, nes iš tiesų tai yra universalus principas, taikytinas bet kuriai viešojo administravimo sričiai, įskaitant prekių ženklų teisę.
128. Apibendrinant, reikia pasakyti, jog laikausi nuomonės, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nepripažindamas, kad EUIPO tinkamai nepaaiškino, kodėl nukrypo nuo savo ankstesnės sprendimų priėmimo praktikos ar nenurodė įtikinamos priežasties, dėl kurios sprendimas dėl paraiškos įregistruoti nagrinėjamą žymenį turėjo būti kitoks, palyginti su sprendimu panašioje byloje, į kurią apeliantė atkreipė EUIPO dėmesį.
V. Dėl šioje byloje pateiktų reikalavimų
129. Šiame apeliaciniame skunde apeliantė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas. Ji neprašo kartu panaikinti ginčijamo sprendimo.
130. Vis dėlto pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą ir joje įtvirtintą teismo proceso ekonomiškumo ir veiksmingumo principą, jeigu skundžiamas sprendimas panaikinamas, Teisingumo Teismas gali priimti galutinį sprendimą byloje, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti.
131. Manau, kad šioje byloje šis reikalavimas yra įvykdytas.
132. Dėl šios išvados A dalyje nurodytų priežasčių siūlau pripažinti apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą pagrįstu. Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies f punktą ir dėl to skundžiamas sprendimas stokoja (tinkamų) motyvų. Neatsižvelgiant į tai, ką Teisingumo Teismas nuspręstų dėl apeliacinio skundo antrojo ir trečiojo pagrindų, jeigu jis pripažintų apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą pagrįstu, Bendrasis Teismas dėl tų pačių priežasčių neišvengiamai turėtų panaikinti ir ginčijamą EUIPO apeliacinės tarybos sprendimą.
133. Tokiomis aplinkybėmis Bendrajam Teismui nereikėtų iš naujo nagrinėti bylos.
VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų
134. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.
135. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.
136. Apeliantė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš EUIPO. Jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano siūlymui dėl šio apeliacinio skundo baigties, EUIPO būtų pripažinta pralaimėjusia bylą. Dėl to EUIPO būtų įpareigota padengti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesu pirmojoje instancijoje byloje T‑69/17 ir apeliacinėje instancijoje.
VII. Išvada
137. Siūlau Teisingumo Teismui:
– panaikinti 2018 m. sausio 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Constantin Film Produktion / EUIPO (Fack Ju Göhte) (T‑69/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:27),
– panaikinti 2016 m. gruodžio 1 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) penktosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla Fack Ju Göhte, R 2205/2015‑5),
– nurodyti EUIPO pačiai padengti savo ir Constantin Film Produktion GmbH bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose.