BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 25 d.(*)
„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Per „EU Pilot“ procedūrą Vokietijos pateiktas dokumentas – 4 straipsnio 4 ir 5 dalys – 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka – Galimybės susipažinti su dokumentais nesuteikimas – Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas – Pareiga išnagrinėti konkrečiai ir individualiai – Leidimas susipažinti su dalimi dokumentų – Viršesnis visuomenės interesas“
Byloje T‑669/11
Darius Nicolai Spirlea ir Mihaela Spirlea, gyvenantys Capezzano Pianore (Italija), iš pradžių atstovaujami advokatų V. Foerster ir T. Pahl, vėliau – advokatų V. Foerster ir E. George,
ieškovai,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą P. Costa de Oliveira ir H. Kraemer,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2011 m. lapkričio 9 d. Komisijos sprendimą nesuteikti ieškovams galimybės susipažinti su pastabomis, kurias 2011 m. liepos 7 d. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė Komisijai per „EU Pilot“ procedūrą 2070/11/SNCO,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai M. Kancheva (pranešėja) ir C. Wetter,
posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. kovo 6 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
Dėl galimybės susipažinti su dokumentais
1 SESV 15 straipsnio 3 dalyje numatyta:
„Visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamiesi pagal šio straipsnio šią dalį nustatytinų principų bei sąlygų, susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų dokumentais bet kokiu pavidalu.
Bendruosius principus ir visuomenės arba asmens interesais grindžiamus apribojimus, reglamentuojančius šią teisę susipažinti su dokumentais, įprasta teisėkūros procedūra reglamentais nustato Europos Parlamentas ir Taryba.
Kiekviena institucija, įstaiga ar organas savo Darbo tvarkos taisyklėse užtikrina savo veiklos skaidrumą ir išsamiau išdėsto konkrečias savo dokumentų prieinamumo nuostatas laikantis antrojoje pastraipoje nurodytų reglamentų. <...>“
2 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnyje „Teisė susipažinti su dokumentais“ nustatyta:
„Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų bet kurios formos dokumentais.“
3 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) nustatomi [SESV 15] straipsnyje numatytos teisės susipažinti su šių institucijų dokumentais principai, sąlygos ir apribojimai.
4 Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 ir 11 konstatuojamąsias dalis:
„(4) Šio reglamento tikslas yra padaryti visuomenės teisę susipažinti su dokumentais kaip galima veiksmingesne [veiksmingesnę] bei numatyti tokios galimybės principus ir ribas pagal EB sutarties 255 straipsnio 2 dalį.
<...>
(11) Iš esmės visi institucijų dokumentai turėtų būti prieinami visuomenei. Tačiau išimties tvarka turėtų būti apsaugomi tam tikri visuomenės ir asmeniniai interesai. Institucijoms turėtų būti suteikta teisė saugoti savo vidaus konsultacijas ir svarstymus, kai yra būtina išlaikyti jų sugebėjimą vykdyti užduotis. Svarstydamos dėl išimčių, institucijos turėtų atsižvelgti į Sąjungos teisėje numatytus principus dėl asmeninių duomenų apsaugos visoje Sąjungos veikloje.“
5 Reglamento Nr. 1049/2001 1 straipsnyje nustatyta:
„Šio reglamento tikslas yra:
a) nustatyti EB sutarties 255 straipsnyje numatytos teisės susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos (toliau – institucijos) dokumentais principus, sąlygas bei visuomenės ar privačių interesų sąlygojamus apribojimus, kad būtų užtikrinta kaip galima platesnė susipažinimo su dokumentais galimybė;
b) numatyti taisykles, kurios leistų kuo labiau palengvinti naudojimąsi šia teise, ir
c) skatinti gerą administracinę patirtį, susijusią su galimybe susipažinti su dokumentais.“
6 Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnyje numatyta:
„1. Bet kuris Sąjungos pilietis ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamasis šiame reglamente nustatytų principų, sąlygų ir apribojimų, susipažinti su institucijų dokumentais.
<...>
3. Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra, jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis.
<...>“
7 Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:
<...>
– inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų,
nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.“
8 Pagal Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4–6 dalis:
„4. Kalbant apie trečiųjų šalių dokumentus, institucija konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, numatyta šio straipsnio 1 arba 2 dalyje, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas.
5. Valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo.
6. Jei kuri nors iš išimčių yra taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys yra išduodamos.“
Dėl „EU Pilot“ procedūros
9 „EU Pilot“ procedūra yra Europos Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimo procedūra, leidžianti patikrinti, ar jose laikomasi ES teisės ir ar ji teisingai taikoma. Taikant šią procedūrą siekiama veiksmingai nutraukti galimus ES teisės pažeidimus, kiek įmanoma išvengiant formalios įsipareigojimų neįvykdymo procedūros inicijavimo pagal SESV 258 straipsnį.
10 Pagrindiniai „EU Pilot“ procedūros aspektai iš pradžių buvo aprašyti 2007 m. rugsėjo 5 d. Komisijos komunikate „Rezultatų siekianti Europa – Bendrijos teisės taikymas“ (KOM(2007) 502 galutinis). Šio komunikato 2.2 punkte „Darbo metodų tobulinimas“ numatyta:
„<...> Kaip ir iki šiol, Komisijai atsiųsti paklausimai [užklausos] ir skundai, kuriuose keliamas klausimas dėl teisingo ES teisės taikymo, būtų toliau registruojami ir būtų siunčiami pranešimai apie gavimą <...> Kai dėl iškelto klausimo reikalingas valstybės narės faktinės arba teisinės pozicijos išaiškinimas, klausimas perduodamas susijusiai valstybei narei <...> valstybėms narėms suteikiamas trumpas terminas, per kurį susijusiems piliečiams ar verslo atstovams turėtų būti tiesiogiai pateikti reikiami paaiškinimai, informacija ir sprendimai, o taip pat informuota Komisija. Kai klausimas susijęs su Bendrijos teisės pažeidimu, būtų tikimasi, kad per nustatytą terminą valstybė narė jį ištaisys ar pasiūlys ištaisymo būdą. Jeigu nesiūloma jokio sprendimo, Komisija vykdys tolesnius veiksmus, įskaitant pažeidimo procedūras, vadovaudamasi esama praktika <...> Bylų rezultatai būtų registruojami, kad būtų galima atsiskaityti už veiklą ir vykdyti tolesnius veiksmus, įskaitant registraciją ir pažeidimo procedūrų inicijavimą. Tokioje ataskaitoje būtų nustatytas likusių neišspręstų problemų mastas, pobūdis ir svarba, nurodant, ar reikalingi papildomi specialūs problemos sprendimo mechanizmai arba geriau pritaikytos sektoriaus iniciatyvos. Visos šios priemonės turėtų padėti sumažinti pažeidimo procedūrų skaičių ir padidinti jų valdymo veiksmingumą. Komisija siūlo 2008 m. bandomąjį projektą, apimantį keletą valstybių narių, kuris galėtų, po pirmųjų įgyvendinimo metų atlikus įvertinimą, būti išplėstas visoms valstybėms narėms <...>“
Ginčo aplinkybės
11 Ieškovai Darius Nicolai Spirlea ir Mihaela Spirlea yra vaiko, kuris 2010 m. rugpjūčio mėn. mirė, kaip teigiama, dėl jam vienoje Diuseldorfe (Vokietija) įsikūrusioje privačioje klinikoje (toliau – privati klinika) taikyto terapinio gydymo autologinėmis kamieninėmis ląstelėmis, tėvai.
12 2011 m. kovo 8 d. raštu ieškovai Komisijos sveikatos reikalų generaliniam direktoratui (GD) pateikė skundą, jame iš esmės tvirtino, jog privati klinika galėjo užsiimti gydymo veikla dėl to, kad Vokietijos valdžios institucijos buvo neveiklios ir taip pažeidė 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1394/2007 dėl pažangiosios terapijos vaistinių preparatų, iš dalies keičiančio Direktyvą 2001/83/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 726/2004 (OL L 324, p. 121), nuostatas.
13 Gavusi šį skundą, Komisija pradėjo „EU Pilot“ procedūrą 2070/11/SNCO ir kreipėsi į Vokietijos valdžios institucijas siekdama patikrinti, kiek dėl ieškovų skunde aprašytų įvykių, susijusių su privačios klinikos veikla, galėjo būti pažeistas Reglamentas Nr. 1394/2007.
14 2011 m. gegužės 10 d. ir spalio 10 d. Komisija Vokietijos Federacinei Respublikai pateikė du prašymus suteikti informacijos; į juos pastaroji atsakė atitinkamai 2011 m. liepos 7 d. ir lapkričio 4 d.
15 2011 m. rugpjūčio 11 d. ieškovai, remdamiesi Reglamentu Nr. 1049/2001, paprašė leisti susipažinti su dokumentais, kuriuose yra su skundo nagrinėjimu susijusios informacijos. Jie paprašė leisti susipažinti būtent su 2011 m. liepos 7 d. Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktomis pastabomis (toliau – nagrinėjamas dokumentas).
16 2011 m. rugpjūčio 12 d. Komisija Vokietijos valdžios institucijas informavo apie ieškovų prašymą leisti susipažinti su nagrinėjamu dokumentu.
17 2011 m. rugpjūčio 19 d. Vokietijos Federacinė Respublika informavo Komisiją, kad, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su tarptautinių santykių apsauga, ir to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su tyrimų tikslų apsauga, prieštarauja tam, kad būtų leista susipažinti su nagrinėjamu dokumentu.
18 2011 m. rugsėjo 22 d. Komisija atsisakė patenkinti ieškovų prašymą leisti susipažinti su nagrinėjamu dokumentu.
19 2011 m. rugsėjo 27 d. ieškovai, remdamiesi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, pateikė Komisijai kartotinę paraišką.
20 2011 m. lapkričio 9 d. Komisija patvirtino savo ankstesnį sprendimą ir, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi, siejama su to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka, atsisakė leisti ieškovams susipažinti su nagrinėjamu dokumentu.
21 Komisija pirmiausia paaiškino, kad po konsultacijų Vokietijos valdžios institucijos nesutiko atskleisti minėto dokumento, nurodžiusios visų pirma Reglamente Nr. 1049/2001 numatytą išimtį, susijusią su tyrimų apsauga. Toliau ji pažymėjo: kadangi šis motyvas iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįstas, ji pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį priversta neleisti susipažinti su nagrinėjamu dokumentu. Be to, ji nusprendė, kad leidimas susipažinti su dalimi nagrinėjamo dokumento pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį nagrinėjamu atveju negalimas. Galiausiai ji konstatavo, kad nėra jokio viršesnio viešojo intereso, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę frazę, kuris pateisintų minėto dokumento atskleidimą.
22 2012 m. rugsėjo 27 d. Komisija informavo ieškovus apie tai, kad „EU Pilot“ procedūra 2070/11/SNCO galutinai užbaigta.
Procesas ir šalių reikalavimai
23 2011 m. gruodžio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovai pareiškė šį ieškinį.
24 Iš dalies atnaujinus Bendrojo Teismo sudėtį, teisėja pranešėja paskirta į aštuntąją kolegiją; dėl to ši byla perskirta šiai kolegijai.
25 2014 m. vasario 3 d. nutartimi Bendrasis Teismas, remdamasis savo Procedūros reglamento 65 straipsnio b punktu, 66 straipsnio 1 dalimi ir 67 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa, įpareigojo Komisiją pateikti nagrinėjamą dokumentą ir nurodė, kad šiame procese šis dokumentas ieškovams nebus pateiktas. Komisija per nustatytą terminą įvykdė šį prašymą.
26 Taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, Bendrasis Teismas 2014 m. vasario 4 d. paragino ieškovus ir Komisiją pateikti pastabas dėl to, kokias išvadas sprendžiant šį ginčą reikėtų daryti remiantis 2012 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimu IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija (C‑135/11 P). Šalys per nustatytą terminą įvykdė šį prašymą.
27 Remdamasis teisėjos pranešėjos pranešimu, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
28 Per 2014 m. kovo 6 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
29 Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
31 Ieškovai iš esmės pateikia tris ieškinio pagrindus, grindžiamus atitinkamai esminių procedūrinių reikalavimų ir pareigos motyvuoti pažeidimu, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinės frazės pažeidimu ir minėto reglamento 4 straipsnio 6 dalies pažeidimu.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo esminių procedūrinių reikalavimų ir pareigos motyvuoti pažeidimu
Šalių argumentai
32 Ieškovai iš esmės priekaištauja Komisijai, kad ši ginčijamame sprendime nusprendė, jog vien Vokietijos Federacinės Respublikos prieštaravimo dėl nagrinėjamo dokumento atskleidimo pakanka atmesti pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 pateiktą jų prašymą leisti susipažinti su dokumentais. Šiuo atžvilgiu jos nurodo, kad nagrinėdama jų prašymą leisti susipažinti su dokumentais Komisija padarė kelias klaidas ir nepakankamai motyvavo ginčijamą sprendimą.
33 Pirmiausia ieškovai tvirtina, kad, kai kalbama apie prašymą leisti susipažinti su iš valstybės narės gautu dokumentu, kaip yra nagrinėjamu atveju, pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalį Komisijai suteikiama diskrecija to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų išimčių taikymo klausimu. Taigi, Komisija neprivalo iš karto konsultuotis su atitinkama valstybe nare dėl galimybės leisti susipažinti, jeigu aišku, kad atitinkamas dokumentas turi būti atskleistas. Nagrinėjamu atveju ieškovai pažymi, kad nė vienas ginčijamo sprendimo elementas nesuteikia pagrindo manyti, jog nagrinėjant jų prašymą leisti susipažinti su dokumentu tokia diskrecija būtų buvę pasinaudota.
34 Toliau ieškovai teigia, kad net po konsultacijų su Vokietijos Federacine Respublika pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį Komisija turėjo išsamiai patikrinti, ar faktinės aplinkybės ir motyvai, kuriuos valstybė narė nurodė prieštaraudama dėl nagrinėjamo dokumento atskleidimo, yra pagrįsti. Jų manymu, Komisija turi patikrinti ne tik tai, ar minėta valstybė narė oficialiai motyvavo savo prieštaravimą, bet ir tai, ar šie motyvai susiję su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis, bei in concreto įvertinti, ar nurodytos išimtys ir motyvai taikytini nagrinėjamam dokumentui.
35 Be to, ieškovai priekaištauja Komisijai, kad ši Vokietijos Federacinę Respubliką paragino remtis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis. Jie mano, kad, siekdama užkirsti kelią ieškovams susipažinti su nagrinėjamu dokumentu, Komisija valstybei narei tiesiogiai nurodė tam prieštarauti ir pati ją pamokė, kaip pasiremti Reglamente Nr. 1049/2001 numatytomis išimtimis. Tačiau toks žingsnis prieštarauja minėto reglamento tikslui, būtent Europos Sąjungos institucijų sprendimų skaidrumui ir objektyvumui.
36 Be to, ieškovai tvirtina, kad Komisija pažeidė šalių lygiateisiškumo principą ir teisę būti išklausytam per procedūrą, per kurią priimtas ginčijamas sprendimas. Jie pažymi, kad Vokietijos Federacinė Respublika buvo informuota apie motyvus, kuriuos jie nurodė grįsdami savo prašymą leisti susipažinti, tačiau jie nebuvo informuoti apie motyvus, dėl kurių ši valstybė narė prieštarauja dėl nagrinėjamo dokumento atskleidimo. Šiomis aplinkybėmis jie negalėjo išsakyti savo pozicijos dėl šios valstybės narės prieštaravimo pagrįstumo, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytas išimtis. Galiausiai jie mano, kad, būdami procedūros šalys, kaip tai suprantama pagal minėtą reglamentą, jie privalėjo turėti galimybę susipažinti su Vokietijos Federacinės Respublikos atsakymu.
37 Baigdami ieškovai teigia, kad Komisija nepagrįstai išplėtė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies taikymo sritį, įtraukdama į ją „Vokietijos valdžios institucijas“, nors vienintelis pagal šį straipsnį galimas Komisijos kontaktinis asmuo yra „Vokietijos Federacinė Respublika“.
38 Komisija ginčija ieškovų argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
39 Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovai iš esmės nurodo du kaltinimus, grindžiamus atitinkamai esminių procedūrinių reikalavimų, kylančių visų pirma iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 ir 5 dalių, ir pareigos motyvuoti pažeidimu.
– Pirminės pastabos
40 Pirmiausia primintina, kad Reglamento Nr. 1049/2001 tikslas, kaip nurodyta jo 4 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje, yra užtikrinti visuomenei kuo platesnę susipažinimo su institucijų dokumentais teisę (2008 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, Rink. p. I‑4723, 33 punktas ir 2012 m. spalio 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Jurašinović / Taryba, T‑63/10, 28 punktas). Pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 dalį ši teisė apima ne tik institucijos parengtus dokumentus, bet ir dokumentus, gautus iš trečiųjų šalių, tarp kurių yra valstybės narės, kaip aiškiai nurodyta to paties reglamento 3 straipsnio b punkte.
41 Tačiau šiai teisei susipažinti su dokumentais taikomi tam tikri apribojimai, pagrįsti viešojo ar privataus intereso pagrindais (2007 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, Rink. p. I‑1233, 62 punktas ir minėto Sprendimo Jurašinović / Taryba 29 punktas). Visų pirma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje skelbiama, jog valstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės gauto dokumento be jos išankstinio sutikimo (minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 50 punktas).
42 Nagrinėjamu atveju Vokietijos Federacinė Respublika pasinaudojo jai Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje suteikta teise ir paprašė Komisijos neatskleisti pastabų, kurias pateikė 2011 m. liepos 7 d. per „EU Pilot“ procedūrą 2070/11/SNCO. Ši valstybė narė savo prieštaravimą grindė visų pirma minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su tyrimais. Todėl Komisija ginčijamame sprendime atsisakymą suteikti galimybę susipažinti su nagrinėjamu dokumentu pagrindė Vokietijos valdžios institucijų pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį pareikštu prieštaravimu.
43 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendime Švedija / Komisija (C‑64/05 P, Rink. p. I‑11389) ir minėtame Sprendime IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija paaiškinti valstybės narės pagal minėtą nuostatą pateikto prieštaravimo apimtį.
44 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalis yra procedūrinio pobūdžio, nes joje tik numatytas reikalavimas gauti išankstinį atitinkamos valstybės narės sutikimą, kai ši to konkrečiai prašė, ir kad ji susijusi su Sąjungos sprendimo priėmimo procedūra (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 78 ir 81 punktai ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 53 punktas).
45 Skirtingai nei Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalis, kuria trečiosioms šalims, iš kurių gauti dokumentai, suteikiama tik teisė, kad su jomis atitinkama institucija konsultuotųsi dėl vienos iš to paties 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų išimčių taikymo, šio reglamento 4 straipsnio 5 dalyje reikalaujama valstybės narės išankstinio sutikimo kaip būtinos sąlygos, kad būtų atskleistas iš pastarosios gautas dokumentas, jei ši valstybė pati to prašo (minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 54 punktas).
46 Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu valstybė narė pasinaudojo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje suteikta galimybe prašyti, kad konkretus iš šios valstybės gautas dokumentas nebūtų atskleistas be jos išankstinio sutikimo, tam, kad institucija galėtų šį dokumentą atskleisti, būtina gauti išankstinį tos valstybės narės sutikimą (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 50 punktas ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 55 punktas).
47 Darant atvirkštinę išvadą, iš to matyti, kad institucija, kuri negavo atitinkamos valstybės narės sutikimo, neturi teisės atskleisti atitinkamo dokumento (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 44 punktas ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 56 punktas).
48 Tačiau pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį atitinkamai valstybei narei nesuteikiama bendra ir besąlygiška veto teisė visiškai laisvai ir nemotyvuojant savo sprendimo prieštarauti dėl bet kokio institucijos turimo dokumento atskleidimo vien dėl to, kad tas dokumentas gautas iš tos valstybės narės (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 58 punktas ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 57 punktas).
49 Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje atitinkamai valstybei narei suteiktos teisės įgyvendinimas ribojamas konkrečių to paties straipsnio 1–3 dalyse išvardytų išimčių, todėl šiai valstybei narei šiuo atžvilgiu tik pripažįstama teisė dalyvauti priimant institucijos sprendimą. Taigi išankstinis atitinkamos valstybės narės sutikimas, kuris numatytas šiame straipsnyje, panašus ne į diskrecinę veto teisę, bet į savotišką pripažinimą, kad nėra priežasčių taikyti išimtį pagal to paties straipsnio 1–3 dalis. Todėl vykstant minėtu straipsniu taip nustatytam sprendimų priėmimo procesui reikalaujama, kad atitinkama institucija ir valstybė narė atsižvelgtų į šiose 1–3 dalyse numatytas konkrečias išimtis (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 76 ir 83 punktai ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 58 punktas).
50 Taigi pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį atitinkamai valstybei narei leidžiama prieštarauti dėl iš jos gautų dokumentų atskleidimo tik remiantis šio straipsnio 1–3 dalyse numatytomis konkrečiomis išimtimis ir tinkamai motyvuojant savo poziciją šiuo klausimu (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 99 punktas ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 59 punktas).
51 Nagrinėjamu atveju dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalies taikymo institucijai, į kurią kreiptasi su prašymu leisti susipažinti su dokumentu, apimties reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog suinteresuotojo asmens atžvilgiu valstybės narės įsikišimas neturi įtakos sprendimo, kaip Sąjungos teisės akto, kurį jam vėliau adresuoja institucija, atsakydama į jo prašymą leisti susipažinti su jos turimu dokumentu, pobūdžiui (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 94 punktas ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 60 punktas).
52 Todėl institucija, į kurią kreiptasi su prašymu leisti susipažinti su dokumentu, kaip sprendimo atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentais autorė, atsako už jo teisėtumą. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši institucija negali priimti valstybės narės pareikšto prieštaravimo dėl iš jos gauto dokumento atskleidimo, jeigu šis prieštaravimas visiškai nemotyvuotas arba šios valstybės narės nurodyti motyvai, dėl kurių ji atsisako leisti susipažinti su atitinkamu dokumentu, nesusiję su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtimis (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 88 punktas ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 61 punktas).
53 Iš to matyti, kad prieš atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su iš valstybės narės gautu dokumentu atitinkama institucija turi išnagrinėti, ar ši valstybė savo prieštaravimą grindė konkrečiomis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtis ir ar tinkamai motyvavo savo poziciją šiuo klausimu. Todėl, vykstant sprendimo atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentais priėmimo procesui, minėta institucija turi įsitikinti, kad tokie motyvai egzistuoja, ir apie juos užsiminti procedūros pabaigoje savo priimtame sprendime (minėto Sprendimo Švedija / Komisija 99 punktas ir minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 62 punktas).
54 Tačiau, remiantis teismo praktika, institucija, į kurią kreiptasi su prašymu leisti susipažinti su dokumentu, neturi išsamiai įvertinti atitinkamos valstybės narės sprendimo prieštarauti ir vykdyti išsamesnės kontrolės nei patikrinimas, ar paprasčiausiai egzistuoja su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtimis susiję motyvai (minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 63 punktas).
55 Iš tikrųjų tokio išsamaus vertinimo reikalavimas galėtų lemti tai, kad institucija, į kurią kreiptasi su prašymu leisti susipažinti su dokumentu, atlikusi minėtą vertinimą, galėtų nepagrįstai pateikti atitinkamą dokumentą prašymą pateikusiam asmeniui, nepaisydama valstybės narės, iš kurios gautas šis dokumentas, tinkamai motyvuoto prieštaravimo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 52 ir 53 punktus (minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 64 punktas).
56 Šiuos du kaltinimus, kuriuos ieškovai pateikė pirmajame ieškinio pagrinde, reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.
– Dėl tariamo esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo
57 Kalbėdami apie kaltinimą, grindžiamą esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, ieškovai pirmiausia tvirtina, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, jog prieš pasikonsultuodama su atitinkama valstybe nare pagal to paties straipsnio 5 dalį Komisija, naudodamasi savo diskrecija, turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į minėtame reglamente numatytas išimtis, dokumentas, su kuriuo prašoma leisti susipažinti, turi būti atskleistas.
58 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad minėtu argumentu siekiama paneigti ir ginčijamame sprendime, ir Bendrajam Teismui Komisijos pateiktuose dokumentuose suformuluotą teiginį, kad tuomet, kai prašymas leisti susipažinti susijęs su valstybės narės dokumentu, Komisija prašo tos valstybės sutikimo atskleisti.
59 Ieškovai pagrįstai kritikuoja tokį Komisijos teiginį, nes Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, kalbant apie trečiųjų šalių, tarp kurių yra valstybės narės (žr. šio sprendimo 40 punktą), dokumentus, institucija, į kurią kreiptasi su prašymu leisti susipažinti su dokumentu, konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, numatyta to paties straipsnio 1 arba 2 dalyje, nebent būtų aišku, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas.
60 Be to, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje nustatė, kad, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalimi, jeigu atitinkama institucija mano, jog aišku, kad atsisakymas suteikti galimybę susipažinti su iš valstybės narės gautu dokumentu turi būti grindžiamas to paties straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytomis išimtimis, ji atmeta atitinkamo asmens paraišką ir net neprivalo konsultuotis su valstybe nare, iš kurios gautas dokumentas, nesvarbu, ar ši valstybė narė prieš tai pateikė prašymą pagal šio reglamento 4 straipsnio 5 dalį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Švedija / Komisija 68 punktą).
61 Taigi, kaip tvirtina ieškovai, jeigu iš valstybės narės gautas dokumentas, su kuriuo prašoma leisti susipažinti, niekaip nesusijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis, Komisija neturi pareigos konsultuotis su šia valstybe nare ir privalo tiesiogiai atskleisti nagrinėjamą dokumentą be jos sutikimo. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, remiantis šio sprendimo 48 punkte nurodyta teismo praktika, valstybės narės neturi bendros ir besąlygiškos veto teisės, kuri joms leistų prieštarauti dėl bet kokio institucijos turimo dokumento atskleidimo vien dėl to, kad tas dokumentas gautas iš tų valstybių.
62 Tačiau nagrinėjamu atveju Komisijai negali būti priskirtas joks Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalies pažeidimas, nes, kaip ji nurodė ginčijamame sprendime, nagrinėjamas dokumentas susijęs su „EU Pilot“ procedūra ir dėl to Vokietijos Federacinė Respublika gali remtis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi.
63 Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad ieškovai neginčija to, jog nagrinėjamas dokumentas susijęs su „tyrimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį.
64 Bet kuriuo atveju iš 2007 m. rugsėjo 5 d. komunikato (žr. šio sprendimo 10 punktą) matyti, kad „EU Pilot“ procedūrų tikslas – patikrinti, ar valstybėse narėse laikomasi ES teisės ir ar ji teisingai taikoma. Tuo tikslu Komisija paprastai teikia užklausas ir prašymus pateikti informacijos, adresuotus ir susijusioms valstybėms narėms, ir atitinkamiems piliečiams bei įmonėms. Būtent per specialią „EU Pilot“ procedūrą 2070/11/SNCO Komisija nagrinėjo, ar ieškovų skunde aprašyti faktai iš tiesų gali reikšti, kad Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė Reglamentą Nr. 1394/2007. Tuo tikslu ji pirmiausia išsiuntė užklausas šiai valstybei narei. Paskui įvertino gautus atsakymus. Galiausiai ji pateikė savo išvadas, nors ir laikinas, ieškovams pateiktoje ataskaitoje.
65 Iš to matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovai, Komisija įvykdė jai pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį tenkančias pareigas, kai pasikonsultavo su Vokietijos Federacine Respublika dėl to, ar, jos manymu, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos išimtys taikytinos ieškovų prašymui susipažinti. Be to, manytina, kad Komisijos sprendimas dėl prašymo leisti susipažinti priklausė nuo Vokietijos valdžios institucijų sprendimo, kurį jos priėmė per ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo IFAW Internationaler Tierschutz‑Fonds / Komisija 56 punktą).
66 Antra, ieškovai priekaištauja Komisijai, kad ši nurodė Vokietijos Federacinei Respublikai prieštarauti dėl nagrinėjamo dokumento atskleidimo. Vis dėlto konstatuotina, kad toks tvirtinimas visiškai nepagrįstas. Iš tiesų, kaip matyti iš 2011 m. rugpjūčio 12 d. Komisijos rašto (žr. šio sprendimo 16 punktą), ši institucija Vokietijos valdžios institucijas informavo apie ieškovų prašymą leisti susipažinti su nagrinėjamu dokumentu ir dėl to tik paprašė jos nuomonės dėl nagrinėjamo dokumento atskleidimo. Priešingai, nei teigia ieškovai, tai negali būti raginimas prieštarauti jų prašymui susipažinti; taip veikiau siekiama įvykdyti Komisijai pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 dalį tenkančią pareigą konsultuotis su valstybe nare, kuri susijusi su minėtu prašymu.
67 Trečia, ieškovai teigia, kad Komisija nepagrįstai kreipėsi į „Vokietijos valdžios institucijas“, o ne į „Vokietijos Federacinę Respubliką“. Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad šis teiginys pateiktas dėl ginčijamo sprendimo terminų klaidingo supratimo. Iš tiesų Komisija savo motyvuose vartojo terminą „Vokietijos valdžios institucijos“ kaip termino „Vokietijos Federacinė Respublika“ ekvivalentą. Kadangi abu terminai nagrinėjamu atveju susiję su atitinkama valstybe nare, iš kurios gautas dokumentas, dėl kurio gautas prašymas leisti susipažinti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, Komisijai negali būti priekaištaujama dėl jokio minėto straipsnio pažeidimo. Primintina, kad šis straipsnis apima bet kurį iš valstybių narių gautą dokumentą, kurį jos perduoda institucijai, nesvarbu, kas yra jo autorius tose valstybėse pagal nacionalinį kompetencijos pasidalijimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Švedija / Komisija 61 punktą).
68 Ketvirta, ieškovai iš esmės priekaištauja Komisijai, kad ši pažeidė šalių lygiateisiškumo principą ir po konsultacijos, atliktos pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, neleido jiems susipažinti su Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone.
69 Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad, kaip nurodė ir Komisija, jos užduotis taikant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį nėra, atsižvelgiant į šalių lygiateisiškumo principą, priimti sprendimą dėl prašymą leisti susipažinti pateikusio asmens ir valstybės narės, kuri yra minėto dokumento autorė, ginčo. Nagrinėjamu atveju būtent Komisija, kaip priimti sprendimą dėl galimybės susipažinti su nagrinėjamu dokumentu kompetentinga institucija, turėjo išnagrinėti, ar Vokietijos Federacinė Respublika, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje nurodytas išimtis, nurodė priežastis, galinčias iš pirmo žvilgsnio pagrįsti sprendimą neleisti susipažinti.
70 Toliau, priešingai, nei teigia ieškovai, konstatuotina, kad Komisija ginčijamame sprendime ne tik apibūdino Vokietijos Federacinės Respublikos poziciją dėl jų prašymo leisti susipažinti, bet ir pažodžiui pakartojo nuomonės, kurią ši pateikė po konsultacijų, ištraukas (ginčijamo sprendimo 3 skirsnis). Konkrečiai kalbant, tai yra ištraukos, kuriose Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės paaiškino, kad, jos nuomone, per „EU Pilot“ procedūrą tarp Komisijos ir atitinkamos valstybės narės turi vyrauti abipusio pasitikėjimo atmosfera, kuri leistų pradėti derybas ir siekti kompromiso, siekiant greitai ir visiškai išspręsti nesutarimus. Iš minėtų ištraukų taip pat matyti, kad, Vokietijos Federacinės Respublikos manymu, nagrinėjamo dokumento atskleidimas tik pakenktų jos ir Komisijos lojaliam bendradarbiavimui, kurį būtina išsaugoti vykdant pradėtą tyrimą.
71 Todėl manytina, kad Komisija sudarė galimybes ieškovams žinoti Vokietijos Federacinės Respublikos motyvus, pateiktus prieštaraujant dėl nagrinėjamo dokumento atskleidimo.
72 Be to, reikia atmesti ieškovų argumentus, kad Komisija iš esmės pažeidė jų teisę būti išklausytiems, nes nesudarė jiems galimybės pateikti pastabas dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pateikto atsakymo.
73 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Reglamente Nr. 1049/2001 numatyta, jog institucijai, kuriai pateiktas prašymas leisti susipažinti su dokumentu, pirmą kartą priėmus neigiamą sprendimą, pareiškėjai pagal šio reglamento 7 straipsnio 2 dalį gali pateikti kartotinę paraišką. Dėl to jie išlaiko galimybę prireikus pateikti savo pastabas dėl minėtos institucijos pozicijos. Visų pirma tuomet, kai valstybė narė pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, remdamasi šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis išimtimis, prieštaravo dėl prašomo atskleidimo, pareiškėjai, teikdami kartotinę paraišką, turi galimybę išsakyti savo poziciją dėl minėtos valstybės narės nurodytų motyvų.
74 Nagrinėjamu atveju po to, kai buvo priimtas 2011 m. rugsėjo 22 d. Komisijos sprendimas atmesti ieškovų prašymą leisti susipažinti su nagrinėjamu dokumentu (žr. šio sprendimo 18 punktą), ieškovai, remdamiesi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi (žr. šio sprendimo 19 punktą), pateikė Komisijai kartotinę paraišką. Todėl manytina, kad, priešingai, nei teigia ieškovai, jie turėjo galimybę ginčyti ir Komisijos veiksmus, kiek tai susiję su konsultacijomis su Vokietijos Federacine Respublika pagal minėto reglamento 4 straipsnio 5 dalį, ir neigiamą pastarosios poziciją dėl jų prašymo. Be to, pažymėtina, kad savo motyvuose Komisija konkrečiai atsakė į ieškovų kartotinėje paraiškoje nurodytus teiginius ir pateiktas pastabas (ginčijamo sprendimo 4 skirsnis).
75 Penkta, nors ieškovai priekaištauja Komisijai, kad ši netinkamai identifikavo dokumentą, kuris yra jų prašymo leisti susipažinti dalykas, konstatuotina, kad, priešingai, Komisija teisingai rėmėsi minėtu dokumentu ir pateikdama prašymą Vokietijos Federacinei Respublikai, ir ginčijamame sprendime, kaip atsakymu, kurį ši valstybė narė 2011 m. liepos 7 d. buvo pateikusi Komisijai pagal prašymą, pateiktą per „EU Pilot“ procedūrą 2070/11/SNCO. Todėl ieškovų argumentas atmestinas.
76 Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Komisija laikėsi įsipareigojimų, kylančių, be kita ko, iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 4 ir 5 dalių, kaip jas aiškina Teisingumo Teismas savo praktikoje, ieškovai negali teigti, kad ji, nagrinėdama jų prašymą leisti susipažinti, pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus.
77 Todėl pirmasis kaltinimas atmestinas.
– Dėl tariamo pareigos motyvuoti pažeidimo
78 Dėl kaltinimo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu, ieškovai pateikia kelis argumentus; jais Komisijai priekaištaujama, kad ši tik paviršutiniškai patikrino Vokietijos Federacinės Respublikos motyvus, nurodytus pagrindžiant atsisakymą tenkinti prašymą leisti susipažinti. Jie mano, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Komisija turėjo konkrečiai ir individualiai išnagrinėti minėtus motyvus ir neigiamo atsakymo atveju paaiškinti priežastis, dėl kurių leidimas susipažinti su nagrinėjamu dokumentu būtų padaręs neigiamą įtaką Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytai nuostatai, būtent Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečiai įtraukai.
79 Pirmiausia pažymėtina, kad šiame kaltinime ieškovai iškelia atliktino patikrinimo pobūdžio ir intensyvumo klausimą ir motyvavimo, kurį turi pateikti Komisija, kai nusprendžia remtis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytomis išimtimis, klausimą.
80 Šiuo atžvilgiu ieškovai pagrįstai tvirtina, kad Teisingumo Teismas kaip principą nustatė, jog atsisakymui leisti susipažinti su prašomu atskleisti dokumentu pagrįsti nepakanka to, kad dokumentas yra susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje minima veikla. Atitinkama institucija taip pat privalo pateikti paaiškinimų, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti šiame straipsnyje numatyta išimtimi saugomam interesui (2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, Rink. p. I‑5885, 53 punktas; 2010 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, Rink. p. I‑8533, 72 punktas ir 2013 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo LPN / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, 44 punktas).
81 Pažymėtina, kad konkretaus ir individualaus išnagrinėjimo pareiga, kylanti iš skaidrumo principo, kaip jis nustatytas minėtoje teismo praktikoje, netaikoma, kai prašymas leisti susipažinti susijęs su iš valstybės narės gautu dokumentu, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje.
82 Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 53 ir 55 punktų, Teisingumo Teismas nusprendė, kad vykstant sprendimo neleisti susipažinti priėmimo procedūrai Komisija turi paprasčiausiai įsitikinti, ar valstybė narė savo prieštaravimą grindė konkrečiomis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtis ir ar tinkamai motyvavo savo poziciją šiuo klausimu.
83 Be to, atsakydamas į argumentus, panašius į tuos, kuriuos ieškovai pateikė šioje byloje, Teisingumo Teismas nurodė, kad institucija, į kurią kreiptasi su prašymu leisti susipažinti su dokumentu, neturi išsamiai įvertinti atitinkamos valstybės narės sprendimo prieštarauti ir vykdyti išsamesnės kontrolės nei patikrinimas, ar paprasčiausiai egzistuoja su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtimis susiję motyvai.
84 Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Komisija patikrino, ar Vokietijos Federacinės Respublikos prieštaravimas susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytomis išimtimis ir ar šis prieštaravimas šiuo klausimu buvo tinkamai motyvuotas. Be to, ji pirmiausia pažymėjo, kad Vokietijos valdžios institucijos prieštaravo dėl nagrinėjamo dokumento atskleidimo, remdamosi šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, susijusia su tyrimų tikslų apsauga. Ji netgi pažodžiui citavo Vokietijos Federacinės Respublikos atsakymo tekstą. Toliau ji pabrėžė, kad jos paaiškinimai iš pirmo žvilgsnio pasirodė pagrįsti, kaip, jos teigimu, reikalaujama minėtame Teisingumo Teismo sprendime Švedija / Komisija. Galiausiai ji atsakė į argumentus, kuriuos ieškovai nurodė savo 2011 m. rugsėjo 27 d. kartotinėje paraiškoje (žr. šio sprendimo 19 punktą) dėl konsultacijų su Vokietijos valdžios institucijomis.
85 Remiantis tuo darytina išvada, kad laikydamasi intensyvumo lygio, kurio Teisingumo Teismas reikalauja pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį, Komisija įvykdė jai tenkančią pareigą atlikti kruopštų tyrimą ir pareigą motyvuoti.
86 Taigi antrasis kaltinimas atmestinas.
87 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visas pirmasis ieškinio pagrindas atmestinas.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinės frazės pažeidimu
Šalių argumentai
88 Ieškovai pirmiausia teigia, kad Komisija nepakankamai motyvavo savo sprendimą, kiek tai susiję su viršesnio visuomenės intereso, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę frazę, nebuvimu. Papildomai jie nurodo, kad Komisija nagrinėjamu atveju teisingai nepalygino tarpusavyje prieštaraujančių interesų, ir dėl to ginčija išvadą, jog nė vienas už „EU Pilot“ procedūros interesą viršesnis interesas negali pateisinti nagrinėjamo dokumento atskleidimo. Jie iš esmės tvirtina, kad sveikatos apsaugos tikslas turėtų būti viršesnis už konkretų Komisijos tikslą tęsti savo tyrimą.
89 Komisija ginčija ieškovų argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
90 Pirmiausia pažymėtina, kad net tuo atveju, kai, kaip yra šioje byloje, Komisija remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalimi siekdama neleisti susipažinti su prašomais dokumentais, neatmetama galimybė įrodyti, kad egzistuoja viršesnis visuomenės interesas, pateisinantis minėtų dokumentų atskleidimą pagal šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies paskutinę frazę. Kaip matyti iš šio sprendimo 49 punkte nurodytos teismo praktikos, vykstant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalyje nustatytam sprendimų priėmimo procesui reikalaujama, kad atitinkama institucija ir valstybė narė atsižvelgtų į to paties reglamento 4 straipsnio 1–3 dalyse numatytas konkrečias išimtis, o tai reiškia, kad būtinai įtraukiama 4 straipsnio 2 dalies paskutinė frazė.
91 Remiantis teismo praktika, tas, kas tvirtina, kad egzistuoja viršesnis visuomenės interesas, turi konkrečiai nurodyti aplinkybes, pateisinančias atitinkamų dokumentų atskleidimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Agrofert Holding, C‑477/10 P, 68 punktą; minėto Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau 62 punktą; minėto Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija 103 punktą ir minėto Sprendimo LPN / Komisija 94 punktą).
92 Be to, vien bendro pobūdžio svarstymų negali pakakti siekiant įrodyti, kad viršesnis visuomenės interesas yra svarbesnis už priežastis, pateisinančias atsisakymą atskleisti nagrinėjamus dokumentus (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo LPN / Komisija 93 punktą).
93 Viršesnis visuomenės interesas, galintis pateisinti dokumento atskleidimą, taip pat nebūtinai turi skirtis nuo principų, kuriais grindžiamas Reglamentas Nr. 1049/2001 (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba 74 ir 75 punktus ir minėto Sprendimo LPN / Komisija 92 punktą).
94 Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog nė vienas viršesnis visuomenės interesas nepateisina dokumentų atskleidimo pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę frazę, nes geriausias būdas tenkinti bendrąjį interesą nagrinėjamu atveju yra užbaigti „EU Pilot“ procedūrą su Vokietijos Federacine Respublika. Komisijos, kuri iš esmės perėmė 2011 m. rugpjūčio 19 d. Vokietijos valdžios institucijų rašte šiuo klausimu pateiktus motyvus (žr. šio sprendimo 18 punktą ir ginčijamo sprendimo 3 ir 6 punktus), nuomone, tai leidžia patikrinti, ar, atsižvelgiant į ieškovų skunde prieš Vokietijos valdžios institucijas nurodytus faktus, Sąjungos teisė iš tiesų buvo pažeista.
95 Šiame Komisijos atliktame vertinime nėra jokios klaidos.
96 Iš tiesų, pirma, manytina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 94 punkto, Komisija motyvavo savo išvadą, kad viršesnis visuomenės interesas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę frazę, nagrinėjamu atveju negali pateisinti nagrinėjamo dokumento atskleidimo. Todėl su ieškovų argumentu, grindžiamu ginčijamo motyvavimo trūkumu, šiuo atžvilgiu negali būti sutinkama.
97 Antra, pažymėtina, kad ieškovai, be bendrų teiginių dėl visuomenės sveikatos apsaugos būtinumo ir to, kad gydymas privačioje klinikoje lėmė kelių pacientų Vokietijoje mirtį, nepateikia konkrečių argumentų, kurie nagrinėjamu atveju pateisintų nagrinėjamo dokumento atskleidimą. Visų pirma jie nepaaiškina, kaip šio dokumento, t. y. Vokietijos Federacinės Respublikos atsakymo į Komisijos per nagrinėjamą „EU Pilot“ procedūrą pateiktus klausimus, atskleidimas būtent ieškovams pasitarnautų interesui saugoti visuomenės sveikatą. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 91 ir 92 punktuose minėtos teismo praktikos, nors taikant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį įrodinėjimo našta tenka institucijai, kuri remiasi šia išimtimi, kalbant apie šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies paskutinę frazę, tai turi įrodyti tie, kurie tvirtina, kad egzistuoja viršesnis visuomenės interesas, kaip tai suprantama pagal šios nuostatos paskutinę frazę.
98 Trečia, net darant prielaidą, kad bendri teiginiai dėl sveikatos apsaugos intereso buvimo turėtų būti priimti, prašomų dokumentų atskleidimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas leidžiančiu patenkinti tokį interesą. Iš tiesų konstatuotina, kad ieškovai neturi įrodyti, kiek Sąjungos teisės, visų pirma Reglamento Nr. 1049/2001, laikėsi Vokietijos valdžios institucijos, kiek tai susiję su ieškovų skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atvirkščiai, reikia patvirtinti Komisijos vertinimą, jog viešasis interesas, kad ji pati išsiaiškintų, ar Vokietijos Federacinė Respublika laikėsi Sąjungos teisės, yra efektyviausias būdas siekiant saugoti visuomenės sveikatą.
99 Ketvirta, ieškovai tvirtina, kad nagrinėjamas dokumentas galėtų būti pagrindas pareikšti ieškinį dėl deliktinės atsakomybės, kurį ieškovai galbūt galėtų pateikti Vokietijos nacionaliniuose teismuose. Iš esmės ieškovų ieškiniu siekiama gauti dokumentinių įrodymų, kuriais galėtų būti pagrįstas jų ieškinys dėl atsakomybės, tam tikslui naudojant Komisiją ir jos, kaip ESV sutarties saugotojos, įgaliojimus atlikti tyrimą. Vis dėlto ieškovų interesas pateikti dokumentinių įrodymų nacionaliniame teisme negali būti laikomas viršesniu visuomenės interesu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę frazę; tai yra privatus interesas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija / Agrofert Holding 86 punktą). Todėl negali būti pritarta tam, kad Komisija būtų pasinaudota siekiant gauti įrodymų, kurių negalima gauti kitais būdais.
100 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad net jeigu faktai, dėl kurių ieškovai pareiškia ieškinį Vokietijos ir Europos teismuose, akivaizdžiai yra liūdni ir keliantys gailestį, Komisija teisingai pabrėžė, kad ieškovai turi kreiptis į teismą pasinaudodami tokiais teisių gynimo ir įrodymų gavimo būdais, kurie leidžiami pagal jų nacionalinės teisės sistemą.
101 Penkta, ieškovai priekaištauja Komisijai, kad ši jiems neleido, atsižvelgiant į nurodytą viešąjį interesą, susipažinti su nagrinėjamu dokumentu net užbaigus „EU Pilot“ procedūrą 2070/11/SNCO.
102 Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog nagrinėjant pagal SESV 263 straipsnį pareikštą ieškinį dėl panaikinimo ginčijamo akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, buvusias akto priėmimo metu (žr. 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑432/07, neskelbiamo Rinkinyje, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
103 Konstatuotina, kad „EU Pilot“ procedūra 2070/11/SNCO užbaigta po to, kai priimtas ginčijamas sprendimas. Todėl ieškovų argumentą reikia atmesti.
104 Kaip matyti iš minėto Sprendimo LPN / Komisija 12 punkto ir informacijos, kurią Komisija pateikė per teismo posėdį, bet kurio atveju neatmestina tai, kad ieškovams gali būti leista susipažinti su visais nagrinėjamais dokumentais ar dalimi jų, jeigu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis, Komisijai užbaigus skundo tyrimą, nebetaikoma, su sąlyga, kad nepaaiškėja, jog minėtiems dokumentams taikoma kita išimtis pagal šį reglamentą. Tai būtų įmanoma, tik jei Komisijai būtų pateiktas naujas prašymas leisti susipažinti su dokumentais.
105 Remiantis tuo darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, taikydama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę frazę, Komisija nepažeidė pareigos motyvuoti ir nepadarė vertinimo klaidos.
106 Todėl antrasis ieškinio pagrindas atmestinas.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalies pažeidimu
Šalių argumentai
107 Ieškovai tvirtina, kad Komisija pažeidė jų teisę susipažinti su nagrinėjamo dokumento dalimi.
108 Komisija ginčija ieškovų argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
109 Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, procesui Bendrajame Teisme taikomą pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą ir pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą, ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Šios nuorodos turi būti pakankamai aiškios ir tikslios, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, būtina, kad esminės ieškinį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės būtų nurodytos – nors ir glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai – pačiame ieškinio tekste (1993 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties De Hoe / Komisija, T‑85/92, Rink. p. II‑523, 20 punktas ir 2005 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Internationaler Hilfsfonds / Komisija, T‑294/04, Rink. p. II‑2719, 23 punktas).
110 Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog, be to, kad ieškinyje abstrakčiai nurodė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalies pažeidimu grindžiamą pagrindą (žr. visų pirma ieškinio 91 punktą), ieškovai dėl šio pagrindo nepateikia jokių argumentų. Iš tiesų jie tik tvirtina, kad „Komisija turėjo aiškiai nurodyti nagrinėjamo dokumento autorių, dokumento apimtį ir jo priedus, jo bylos numerį ir t. t., kad būtų galima šį dokumentą identifikuoti“ ir kad, „nesant tokio „Vokietijos valdžios institucijų“ parengto [nagrinėjamo dokumento] identifikavimo, <...> nebuvo teisingo proceso“.
111 Kadangi šis teiginys niekaip nesusijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalies taikymu nagrinėjamam atvejui, o labiau susijęs su pareiga motyvuoti, kaip ji buvo nagrinėta šio sprendimo 78–86 punktuose, grindžiant šį ieškinio pagrindą ji laikytina nesvarbia.
112 Be to, manytina, kad dubliko stadijoje ieškovų pateikti argumentai nebegali būti nagrinėjami, nes jie, be kita ko, grindžiami ginčijamo sprendimo elementais, kurie buvo žinomi pareiškiant ieškinį (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 21 d. Bendrojo Teismo sprendimo Umbach / Komisija, T‑474/08, neskelbiamo Rinkinyje, 60 punktą).
113 Todėl trečiasis ieškinio pagrindas atmestinas kaip nepriimtinas.
114 Taigi atmestinas visas ieškinys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
115 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
116 Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes nuspręstina, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. rugsėjo 25 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.