Language of document : ECLI:EU:F:2013:173

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. lapkričio 7 d.

Byla F‑52/12

Maria Luisa Cortivo

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pensijos – Korekcinis koeficientas – Gyvenamosios vietos valstybė narė – Sąvoka – Pagrindinė gyvenamoji vieta – Gyvenamoji vieta keliose valstybėse narėse – Pagrindžiantys dokumentai – Teisėti lūkesčiai“

Dalykas:      Pagal SESV270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys; juo M. L. Cortivo visų pirma prašo panaikinti sprendimus, kuriais Europos Parlamento paskyrimų tarnyba (toliau – Paskyrimų tarnyba) atgaline data nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė, kad ieškovės pagrindinė gyvenamoji vieta yra Liuksemburgas (Liuksemburgas), ir nurodė netaikyti Prancūzijos korekcinio koeficiento (toliau – KK).

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. Nurodyti M. L. Cortivo padengti savo ir priteisti iš jos Europos Parlamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Pensijos – Korekcinis koeficientas – Pensininko pagrindinės gyvenamosios vietos valstybės korekcinis koeficientas – Pagrindinės gyvenamosios vietos sąvoka – Taikymo sąlygos – Ribota administracijos kompetencija – Teisminė kontrolė – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 20 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Pensijos – Korekcinis koeficientas – Pensininko pagrindinės gyvenamosios vietos valstybės korekcinis koeficientas – Į pensiją išėjusiam pareigūnui tenkanti įrodinėjimo pareiga – Įrodinėjimo priemonės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 20 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Į pensiją išėjusių pareigūnų, kuriems taikomas didesnis nei 100 korekcinis koeficientas, metinis pagrindinės gyvenamosios vietos patikrinimas – Pažeidimas – Nebuvimas

1.      Tam, kad vietą, kurioje gyvena į pensiją išėjęs pareigūnas, būtų galima kvalifikuoti ne tik kaip jo gyvenamąją, bet ir pagrindinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 20 straipsnį, įvairioms gyvenamosios vietos sąvokos sudėtinėms dalims, t. y. fizinio gyvenimo atitinkamoje vietoje faktui, suteikiančiam jai tikros gyvenamosios vietos pobūdį, įprastų socialinių santykių vystymui ir einamųjų išlaidų, skirtų suteikti šiai vietai stabilų pobūdį, turėjimui, taip pat nenutrūkstamo gyvenimo šioje vietoje faktui, turi būti teikiama svarbiausia reikšmė.

Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 20 straipsnio nuostatose administracijai nesuteikiama diskrecija nuspręsti, ar suteikti teisę į korekcinio koeficiento taikymą, o numatyta jos ribota kompetencija, nes iš atitinkamų imperatyvių nuostatų teksto aišku, jog administracija privalo suteikti šią teisę, kai nustato, jog įvykdytos šiose nuostatose numatytos sąlygos. Iš to matyti, kad tikrindamas faktus, į kuriuos atsižvelgė administracija, ir jos atliktą faktų kvalifikaciją siekiant atsakyti į klausimą, ar įvykdytos šios nustatyto korekcinio koeficiento taikymo teisės suteikimo sąlygos, Sąjungos teismas vykdo neribotą kontrolę.

(žr. 40 ir 41 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Kontouli prieš Tarybą, T‑416/04 74 ir 75 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. balandžio 8 d. Sprendimo Bordini prieš Komisiją, F‑134/06, 89 punktas.

2.      Pagrindinės gyvenamosios vietos įrodinėjimo pareigą turi į pensiją išėjęs pareigūnas, ir kompetentinga institucija, vertindama pateiktus įrodymus ir prireikus atlikdama patikrinimus, neturi piktnaudžiauti šia nuostata.

Siekdamas pagrįsti savo pagrindinę gyvenamąją vietą suinteresuotasis asmuo gali remtis visomis su ja susijusiomis faktinėmis aplinkybėmis ir imtis visų, jo manymu, naudingų įrodinėjimo priemonių.

(žr. 42 ir 43 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. birželio 4 d. Sprendimo Del Vaglio prieš Komisiją, T‑124/01 ir T‑320/01, 75 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo Petrilli prieš Komisiją, F‑100/08, 33 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

3.      Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga, kuri yra vienas pagrindinių Sąjungos teisės principų, užtikrinta kiekvienam asmeniui, kurio padėtis tokia, jog matyti, kad administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikdama jam tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų iš teisėtų ir patikimų šaltinių. Be to, tokios garantijos turi atitikti Pareigūnų tarnybos nuostatų normas ir visuotinai taikomas normas.

Kontrolės sistema, pagal kurią pensininkai, kuriems taikomas didesnis nei 100 korekcinis koeficientas, kiekvienais metais turi užpildyti deklaraciją, kad būtų patikrinta, ar per ankstesnius kalendorinius metus jų pagrindinė gyvenamoji vieta buvo valstybėje, už kurią suteiktas korekcinis koeficientas, ir ar taikyti šį korekcinį koeficientą šiais kalendoriniais metais pagrįsta, savaime negali suteikti teisėtų lūkesčių, kad korekcinis koeficientas ir toliau bus taikomas.

(žr. 85–87 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Sukup priešKomisiją, F‑73/09, 89 punktas.