Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. balandžio 25 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Hipoteka užtikrintos paskolos sutartis – Sąlyga, numatanti, kad vartotojas sumoka su sutartimi susijusias išlaidas – Galutinis teismo sprendimas, kuriuo ši sąlyga pripažįstama nesąžininga ir negaliojančia – Ieškinys dėl pagal nesąžiningą sąlygą sumokėtų sumų grąžinimo – Ieškinio dėl grąžinimo senaties termino pradžia“
Byloje C‑561/21
dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) 2021 m. liepos 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. rugsėjo 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
GP,
BG
prieš
Banco Santander SA
TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė O. Spineanu-Matei, teisėjai S. Rodin (pranešėjas) ir L. S. Rossi,
generalinis advokatas A. M. Collins,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Banco Santander SA, atstovaujamos abogados M. Á. Cepero Aránguez ir M. García-Villarrubia Bernabé,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo ir A. Pérez-Zurita Gutiérrez,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Rocchitta,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz ir N. Ruiz García,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant dviejų vartotojų GP ir BG ginčą su kredito įstaiga Banco Santander SA ginčą dėl reikalavimo grąžinti sumas, sumokėtas pagal sutarties sąlygą, kuri galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta nesąžininga.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
4 Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir [verslininkų] konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“
Ispanijos teisės aktai
5 Pagrindinių bylų aplinkybėms taikomos redakcijos Código Civil (Civilinis kodeksas) (toliau – Civilinis kodeksas) 1303 straipsnyje nustatyta:
„Pripažinus prievolę niekine, sutarties šalys privalo viena kitai grąžinti turtą, kuris buvo sutarties dalykas, ir iš jo gautus vaisius arba atlyginti to turto vertę su palūkanomis, nepažeidžiant tolimesnių straipsnių.“
6 Civilinio kodekso 1896 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:
„Asmuo, priėmęs nepagrįstą mokėjimą, jeigu jis tai padarė nesąžiningai, privalo sumokėti teisės aktuose nustatytas palūkanas už kapitalą arba gautus ar gautinus vaisius, kai jie įgyti dėl gauto daikto.“
7 Šio kodekso redakcijos, taikomos pagrindinės bylos aplinkybėms, 1964 straipsnyje nustatyta:
„Ieškiniams, susijusiems su hipoteka, taikomas dvidešimties metų senaties terminas, o individualiems ieškiniams, kuriems pareikšti nenustatytas specialus terminas, taikomas penkiolikos metų senaties terminas.“
8 Civilinio kodekso 1969 straipsnyje numatyta:
„Visų rūšių ieškinių senaties terminai, nesant specialios nuostatos, nustatančios kitaip, skaičiuojami nuo tos dienos, kurią juos buvo galima pareikšti.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
9 1999 m. birželio 29 d. ieškovai pagrindinėje byloje kaip vartotojai sudarė su Banco Santander hipoteka užtikrintos paskolos sutartį, joje buvo numatyta sąlyga, kad jie turi sumokėti visas su sutartimi susijusias išlaidas (toliau – sąlyga dėl išlaidų).
10 2017 m. spalio 28 d. ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį su prašymu pripažinti negaliojančia sąlygą dėl išlaidų ir grąžinti sumokėtas sumas.
11 Pirmosios instancijos teismas pripažino sąlygą dėl išlaidų negaliojančia ir įpareigojo Banco Santander sumokėti ieškovams pagrindinėje byloje kaip notaro, registracijos ir administravimo mokesčius sumokėtas sumas, taip pat teisės aktuose nustatytas palūkanas nuo šių sumų, skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią jie sumokėjo šias sumas.
12 Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija) iš dalies patenkino Banco Santander apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nes nusprendė, kad baigėsi reikalavimo, susijusio su pagal sąlygą dėl išlaidų sumokėtomis sumomis, senaties terminas. Apeliacinis teismas nusprendė, kad ieškinio dėl šių sumų grąžinimo senaties terminas prasidėjo tą dieną, kai ieškovai pagrindinėje byloje atliko nepagrįstus mokėjimus, t. y. 1999 m., kai sudarė hipoteka užtikrintą paskolos sutartį, ir kad nuo šio momento praėjo daugiau nei penkiolika metų.
13 Ieškovai pagrindinėje byloje dėl šio Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) sprendimo pateikė kasacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Grįsdami savo skundą jie teigia, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog ieškinio dėl pagal nesąžiningą sąlygą sumokėtų sumų grąžinimo senaties termino eigos pradžia negali būti sutarties, kurioje buvo įtvirtinta ši sąlyga, sudarymo diena.
14 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl momento, nuo kurio reikia pradėti skaičiuoti ieškinio, kuriuo reikalaujama grąžinti pagal nesąžiningą sąlygą sumokėtas sumas, senaties terminą, atsižvelgiant į Direktyvą 93/13.
15 Šio teismo teigimu, jeigu šio termino pradžia sutaptų su teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas atitinkamos sutarties sąlygos nesąžiningumas ir ji pripažįstama negaliojančia, paskelbimo diena, tai lyg būtų nesuderinama su teisinio saugumo principu, nes realiai dėl to ieškiniui dėl grąžinimo nebūtų taikomas senaties terminas. Iš tiesų, kadangi šio ieškinio senaties terminas negali prasidėti tol, kol nepatenkintas ieškinys dėl tokios sąlygos pripažinimo negaliojančia, – šiam ieškiniui pagal nacionalinę teisę netaikomas senaties terminas, nes kalbama apie absoliutų negaliojimą – ieškinio dėl grąžinimo senaties terminas gali niekada neprasidėti. Be to, atsirastų didelė teisinio saugumo principo pažeidimo rizika, jei pretenzijos būtų pareikštos dėl sutarčių, galbūt pasibaigusių prieš kelis dešimtmečius.
16 Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ieškinio dėl grąžinimo senaties termino pradžia turėtų ar neturėtų sutapti su diena, kai šis teismas priėmė kelis vienodus sprendimus, kuriuose konstatavo, kad sąlygos, pagal kurias vartotojas įpareigojamas sumokėti visas su kredito sutartimi susijusias išlaidas, yra nesąžiningos, ir nusprendė, kaip šios išlaidos turi būti paskirstytos pripažinus tokią sąlygą negaliojančia. Taip pat būtų galima nustatyti, kad šis terminas prasideda nuo Teisingumo Teismo sprendimų, kuriuose Direktyva 93/13 išaiškinta kaip nedraudžianti tokiam ieškiniui dėl grąžinimo taikyti senaties termino, jeigu paisoma veiksmingumo principo. Vis dėlto šis teismas abejoja, ar pakankamai pastabus ir nuovokus vidutinis vartotojas būtų informuotas apie savo valstybės arba Teisingumo Teismo jurisprudenciją šioje srityje.
17 Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 93/13] 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies aiškinimas, pagal kurį ieškinio dėl reikalavimo išieškoti sumas, sumokėtas pagal nesąžiningą sąlygą, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai ši sąlyga galutiniu teismo sprendimu pripažįstama negaliojančia, atitinka teisinio saugumo principą?
2. Jei toks aiškinimas neatitinka teisinio saugumo principo, ar pagal [Direktyvos 93/13] 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį draudžiamas aiškinimas, kad [ieškinio dėl pagal nesąžiningą sąlygą sumokėtų sumų grąžinimo] senaties termino skaičiavimo pradžia laikoma Tribunal Supremo (Aukščiausiojo Teismo sprendimų, kuriais suformuota teismų jurisprudencija dėl restitucinių padarinių (2019 m. sausio 23 d. sprendimai), paskelbimo diena?
3. Jeigu toks aiškinimas draudžiamas pagal [Direktyvos 93/13] 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, ar pagal juos taip pat draudžiamas aiškinimas, kad [ieškinio dėl pagal nesąžiningą sąlygą sumokėtų sumų grąžinimo] senaties termino skaičiavimo pradžia laikoma diena, kai paskelbti [Teisingumo Teismo] sprendimai, kuriuose pripažinta, kad ieškiniui dėl grąžinimo gali būti taikomas senaties terminas (visų pirma 2020 m. liepos 9 d. Sprendimas Raiffeisen Bank SA (C‑698/10 ir 699/18) arba 2020 m. liepos 16 d. Sprendimas Caixabank SA (C‑224/19 ir C‑259/19), patvirtinantis pirmesnį sprendimą)?“
Dėl prejudicinių klausimų
18 Visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui. Taigi teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo teisinės ir faktinės padėties, kurioje jis būtų, jei nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 61 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 57 punktas).
19 Tuo remiantis darytina išvada, kad nacionalinio teismo pareiga netaikyti sutarties nesąžiningos sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį šių sumų atžvilgiu (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 62 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 58 punktas).
20 Iš tiesų, jeigu tokio poveikio nebūtų, galėtų būti paneigtas atgrasomasis poveikis, kurio pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 7 straipsnio 1 dalimi, siekiama pripažįstant, kad vartotojų ir verslininkų sutartyse yra nesąžiningų sąlygų (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 63 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 58 punktas).
21 Iš tiesų Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų, jog nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojui, „kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose [nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis]“ (2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, EU:C:2009:615, 57 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 64 punktas).
22 Vis dėlto nacionalinis teisinis Direktyvoje 93/13 vartotojams garantuojamos apsaugos reglamentavimas negali pakeisti šios apsaugos apimties, taigi ir jos turinio, ir taip sumenkinti šios apsaugos veiksmingumo sustiprinimo, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė priimdamas vienodas teisės normas dėl nesąžiningų sąlygų, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 65 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 60 punktas).
23 Taigi, nors valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi nustatyti taisykles, kurias taikant konstatuojamas nesąžiningas sutartyje įtvirtintos sąlygos pobūdis ir kyla konkrečių šio konstatavimo pasekmių, vis dėlto toks konstatavimas turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, visų pirma suteikiant teisę susigrąžinti tai, ką jo nenaudai verslininkas nepagrįstai įgijo pagal minėtą nesąžiningą sąlygą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 66 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 61 punktas).
Dėl pirmojo klausimo
24 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis ir teisinio saugumo principas turi būti aiškinami kaip draudžiantys, kad ieškinio, kuriuo vartotojas prašo grąžinti sumas, sudarant su verslininku sutartį sumokėtas pagal sutarties sąlygą, kuri jau sumokėjus tas sumas priimtu galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta nesąžininga, senaties terminas prasidėtų šio sprendimo paskelbimo dieną.
25 Šiuo klausimu reikia priminti, jog iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, jei nėra konkrečią sritį reglamentuojančių Sąjungos nuostatų, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti reglamentuotos ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų iš Sąjungos teisės kildinamoms teisėms užtikrinti, procesinės taisyklės su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Profi Credit Slovakia, C‑485/19, EU:C:2021:313, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
26 Dėl veiksmingumo principo (šioje byloje nagrinėjamas tik jis) reikia priminti, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės taisyklės yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame įvairiose nacionalinėse institucijose vykstančiame procese, pačią proceso eigą ir jo ypatumus. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybių narių pareiga užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingumą reiškia, be kita ko, kiek tai susiję su iš Direktyvos 93/13 kylančiomis teisėmis, veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, taip pat įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, kuris taikomas ir apibrėžiant procesines taisykles, susijusias su tokiomis teisėmis grindžiamais ieškiniais (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
28 Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo senaties termino ypatybių analizės Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ji turi būti susijusi su tokio termino trukme ir jo taikymo tvarka, įskaitant įvykį, su kuriuo siejama šio termino eigos pradžia (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
29 Nors Teisingumo Teismas nusprendė, kad vartotojo pareikštam ieškiniui, kuriuo prašoma pripažinti verslininko su vartotoju sudarytos sutarties sąlygą nesąžininga, jokio senaties termino negali būti taikoma (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), jis patikslino, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias senaties terminas taikomas tokio vartotojo ieškiniui dėl šio konstatavimo restitucinių pasekmių pareikšti, jei laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
30 Taigi darytina išvada, kad senaties termino taikymas ieškiniams dėl sumų grąžinimo, vartotojų pareikštiems siekiant apginti iš Direktyvos 93/13 kylančias savo teises, savaime neprieštarauja veiksmingumo principui, jeigu dėl jo taikymo šioje direktyvoje suteiktų teisių įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Kalbant apie senaties terminą, kuris taikomas vartotojo pateiktam prašymui grąžinti pagal nesąžiningas sąlygas, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 93/13, nepagrįstai sumokėtas sumas, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę, be kita ko, 2020 m. liepos 9 d. Sprendime Raiffeisen Bank ir BRD Groupe Société Générale (C‑698/18 ir C‑699/18, EU:C:2020:537, 62 ir 64 punktai), 2020 m. liepos 16 d. Sprendime Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria (C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 87 punktas) ir 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendime D. B. P. ir kt. (Užsienio valiuta išreikšta ir hipoteka užtikrinta paskola), C‑80/21–C‑82/21, EU:C:2022:646, 92 punktas), konstatuoti, kad su veiksmingumo principu suderinami atitinkamai trejų, penkerių ir dešimties metų trukmės senaties terminai, taikomi ieškiniams, kuriais prašyta pripažinti, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga, restitucinį poveikį, nes tokie terminai, jei buvo nustatyti ir žinomi iš anksto, yra pakankami, kad atitinkamas vartotojas galėtų parengti ir veiksmingai pareikšti ieškinį.
32 Vadinasi, reikia pripažinti, kad dėl penkiolikos metų senaties termino (kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje), taikomo vartotojo pareikštam ieškiniui reikalaujant grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas (dėl nesąžiningų sąlygų, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 93/13), lyg ir netampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Direktyvoje 93/13 numatytomis teisėmis. Tokios trukmės laikotarpio iš esmės pakanka, kad vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį, siekdamas apginti iš šios direktyvos kylančias teises, t. y. pateikti reikalavimus grąžinti sumas, grindžiamus nesąžininga sutarties sąlyga (pagal analogiją žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo D. B. P. ir kt. (Užsienio valiuta išreikšta ir hipoteka užtikrinta paskola), C‑80/21–C‑82/21, EU:C:2022:646, 92 punktą).
33 Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad, palyginti su verslininku, vartotojų padėtis yra mažiau palanki tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos lygio, dėl to jie priversti sutikti su verslininko iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui. Be to, reikia priminti, kad vartotojai gali nežinoti apie hipoteka užtikrintoje paskolos sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumą arba nesuvokti savo teisių pagal Direktyvą 93/13 apimties (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
34 Šiame kontekste Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad senaties termino, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sutarties sudarymo dienos, taikymas reiškia, kad vartotojas gali prašyti sugrąžinti sumas, sumokėtas vykdant nesąžininga pripažintą sutarties sąlygą, tik per tam tikrą laikotarpį nuo šios sutarties pasirašymo, neatsižvelgiant į tai, ar jis žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą, o tai gali lemti, kad šiam vartotojui bus pernelyg sudėtinga naudotis Direktyvos 93/13 suteikiamomis teisėmis ir atitinkamai bus pažeistas veiksmingumo principas, siejamas su teisinio saugumo principu (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 91 punktą; pagal analogiją taip pat žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Profi Credit Slovakia, C‑485/19, EU:C:2021:313, 63 punktą).
35 Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, tą dieną, kai sprendimas, kuriuo atitinkama sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga ir dėl to – negaliojančia, tapo galutinis, vartotojas tikrai žinojo, kad ši sąlyga buvo neteisėta. Taigi iš principo būtent nuo šios datos šis vartotojas gali veiksmingai pasinaudoti teisėmis, kurias jam suteikia Direktyva 93/13, ir atitinkamai gali būti pradedamas skaičiuoti ieškinio dėl grąžinimo, kurio pagrindinis tikslas – kad būtų atkurta teisinė ir faktinė vartotojo padėtis, kurioje jis būtų, jei nebūtų minėtos sąlygos, – senaties terminas, kaip matyti iš šio sprendimo 18 ir 23 punktų.
36 Iš tiesų tuo momentu dėl to, kad tai yra res judicata galią turintis teismo sprendimas, skirtas atitinkamam vartotojui, pastarasis gali sužinoti apie nagrinėjamos sutarties sąlygos nesąžiningumą ir pats įvertinti galimybę per nacionalinėje teisėje nustatytą terminą pareikšti ieškinį dėl pagal šią sąlygą sumokėtų sumų grąžinimo arba, jei tai numatyta nacionalinėje proceso teisėje, galutinis teismo sprendimas dėl nesąžiningos sąlygos negaliojimo leidžia pripažinti priimtinu juo remiantis pareikštą ieškinį.
37 Taigi senaties terminas, prasidedantis tą dieną, kurią sutarties sąlygą pripažįstantis nesąžininga ir dėl to – negaliojančia sprendimas tampa galutinis, yra suderinamas su veiksmingumo principu, nes vartotojas turi galimybę susipažinti su savo teisėmis iki šio termino pradžios arba pabaigos (2021 m. birželio 10 d. Sprendimas BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38 Vis dėlto reikia pažymėti, kad nors, kaip matyti iš šio sprendimo 34 punkte primintos jurisprudencijos, pagal Direktyvą 93/13 draudžiama, kad ieškinio dėl sumų, kurias atitinkamas vartotojas sumokėjo pagal nesąžiningą sutarties sąlygą, grąžinimo senaties terminas galėtų prasidėti neatsižvelgiant į tai, ar šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą, pagal ją nedraudžiama, kad verslininkas turėtų galimybę įrodyti, jog šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šį nesąžiningumą prieš sprendimo, kuriuo ši sąlyga pripažįstama negaliojančia, priėmimą.
39 Galiausiai, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai, kad šis senaties terminas prasidėtų tuo momentu, galėtų pažeisti ar ne teisinio saugumo principą, nes tokiu atveju verslininkas atsidurtų padėtyje, kai nebūtų tikras dėl tokio termino pradžios datos, reikia priminti, kad senaties terminais iš tiesų siekiama užtikrinti teisinį saugumą (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Raiffeisen Bank ir BRD Groupe Société Générale, C‑698/18 ir C‑699/18, EU:C:2020:537, 81 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40 Vis dėlto, kaip iš esmės savo rašytinėse pastabose pabrėžė Lenkijos vyriausybė, į sutartį su vartotoju įtraukdamas nesąžiningą sąlygą pats verslininkas sukuria situaciją, kuri draudžiama pagal Direktyvą 93/13 ir kurios siekiama išvengti, nes pasinaudoja savo stipresne pozicija, kad vienašališkai nustatytų vartotojui sutartines prievoles, neatitinkančias šioje direktyvoje nustatytų sąžiningumo reikalavimų, ir taip sukuria ryškią neatitiktį tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojų nenaudai.
41 Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, verslininkas turi galimybę įrodyti, jog šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie atitinkamos sąlygos nesąžiningumą prieš sprendimo, kuriuo ši sąlyga pripažįstama negaliojančia, paskelbimą, pateikdamas konkrečių įrodymų apie savo santykius su šiuo vartotoju pagal taikomą nacionalinę įrodymų pateikimo tvarką.
42 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat teisinio saugumo principas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas prašo grąžinti sumas, sudarant su verslininku sutartį sumokėtas pagal sutarties sąlygą, kuri jau sumokėjus tas sumas priimtu galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta nesąžininga, būtų pradedamas skaičiuoti tą dieną, kai šis teismo sprendimas tapo galutinis, su sąlyga, kad verslininkas turi galimybę įrodyti, jog šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie atitinkamos sąlygos nesąžiningumą prieš paskelbiant tą galutinį teismo sprendimą.
Dėl antrojo klausimo
43 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri jau sumokėjus šias sumas buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo ankstesnės datos, kurią nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas skirtingose bylose paskelbė sprendimus, kuriuose tą šios sutarties sąlygą atitinkančios standartinės sąlygos pripažintos nesąžiningomis.
44 Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį klausimą pateikia tuo atveju, jei šis senaties terminas prasidėtų tą dieną, kai paskelbiamas galutinis teismo sprendimas, kuriuo atitinkama sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga ir dėl to negaliojančia, ir tai neatitiktų Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, vis dėlto į šį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą. Iš tikrųjų, kadangi tame atsakyme verslininkui numatyta galimybė įrodyti, jog šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą prieš šio sprendimo paskelbimą, reikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui šiuo klausimu pateikti tam tikrus paaiškinimus, kurie galėtų būti naudingi priimant sprendimą jo nagrinėjamoje byloje.
45 Atsižvelgiant į pirma nurodytą jurisprudenciją ir tai, kaip Teisingumo Teismas atsakė į pirmąjį klausimą, nustatymas, kad ieškinio, kuriuo reikalaujama grąžinti sumas, sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga vėlesniu galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas prasideda tą dieną, kai nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas paskelbė sprendimus, kuriais tą šios sutarties sąlygą atitinkančios standartinės sąlygos pripažintos nesąžiningomis, iš principo negali būti suderinamas su veiksmingumo principu.
46 Kaip matyti iš šio sprendimo 18 ir 23 punktuose primintos jurisprudencijos, Direktyva 93/13 siekiama leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, visų pirma suteikiant teisę susigrąžinti tai, ką jo nenaudai verslininkas nepagrįstai įgijo pagal tą nesąžiningą sąlygą.
47 Nustačius, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, kaip išlaidas sumokėtas pagal nesąžiningą sutarties sąlygą, senaties terminas prasideda tą dieną, kai nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas paskelbė sprendimus, kuriais ginčijamoje sutartyje įtvirtintą sąlygą atitinkančios standartinės sąlygos pripažintos nesąžiningomis, daugeliu atvejų tai leistų verslininkui negrąžinti vartotojo nenaudai nepagrįstai pagal nesąžiningą sąlygą įgytas sumas, o tai būtų nesuderinama su iš šio sprendimo 34 punkte primintos jurisprudencijos išplaukiančiu reikalavimu, kad to senaties termino eigos pradžia negali būti nustatyta neatsižvelgiant į tai, ar tas vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą, pagrindžiantį teisę į restituciją, ir netaikant verslininkui pareigos elgtis rūpestingai, taip pat informuoti vartotoją, nes dėl to vartotojo padėtis tampa nepalankesnė, o Direktyva 93/13 siekiama, kad to nebūtų.
48 Be to, nesant verslininko pareigos pateikti informaciją šiuo aspektu, negalima preziumuoti, kad vartotojas gali pagrįstai žinoti, kad jo sutartyje esanti sąlyga sutampa su standartine sąlyga, kurią nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas pripažino nesąžininga.
49 Iš tikrųjų, nors valstybės narės aukščiausiosios instancijos teismo jurisprudencija, jeigu tinkamai paviešinta, galėtų leisti vartotojui sužinoti apie jo ir verslininko sudarytos sutarties standartinės sąlygos nesąžiningumą, negalima tikėtis, kad šis vartotojas, kurį pagal Direktyvą 93/13 siekiama apsaugoti kaip silpnesniąją šalį, palyginti su verslininku, imsis veiksmų, reiškiančių teisines paieškas (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Banco Santander (Rėmimasis oficialiu indeksu), C‑265/22, EU:C:2023:578, 60 punktą).
50 Be to, šiuo aspektu reikia pažymėti, kad tokia nacionalinė jurisprudencija nebūtinai gali leisti ipso facto pripažinti nesąžiningomis visas tokio tipo sąlygas, numatytas visose verslininkų ir vartotojų šios valstybės narės teisės sistemoje sudarytose sutartyse. Jei standartinę sąlygą nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas pripažįsta nesąžininga, dar iš principo reikia kiekvienu atveju nustatyti, kiek konkrečioje sutartyje numatyta sąlyga sutampa su šia standartine sąlyga ir ji, kaip ir pastaroji, turi būti pripažinta nesąžininga.
51 Iš tikrųjų, kaip matyti iš Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies, nagrinėjant, ar verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlyga gali būti nesąžininga – tai reiškia, kad reikia nustatyti, ar dėl jos atsiranda ryški neatitiktis tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai – būtina atsižvelgti, be kita ko, į visas tos sutarties sudarymo aplinkybes. Toks atskiras kiekvieno atvejo nagrinėjimas svarbus ir dėl to, kad sąlygos nesąžiningumą gali lemti jos skaidrumo trūkumas. Taigi iš principo tam tikros sutarties sąlygos nesąžiningumas negali būti preziumuojamas, nes toks kvalifikavimas gali priklausyti nuo konkrečių kiekvienos sutarties sudarymo aplinkybių, visų pirma nuo konkrečios informacijos, kurią kiekvienas verslininkas pateikia kiekvienam vartotojui.
52 Tuo remiantis darytina išvada, kad iš protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo negalima reikalauti, kad jis savo iniciatyva ne tik nuolat domėtųsi nacionalinio aukščiausiosios instancijos teismo sprendimais dėl tokiose sutartyse, kokias jis galėjo sudaryti su verslininkais, esančių standartinių sąlygų, bet ir remdamasis nacionalinio aukščiausiosios instancijos teismo sprendimu nustatytų, ar tam tikroje sutartyje numatyta sąlyga yra nesąžininga.
53 Be to, jeigu verslininkas galėtų pasinaudoti vartotojo pasyvumu atsižvelgiant į tą nacionalinio aukščiausiosios instancijos teismo konstatuotą neteisėtumą, tai prieštarautų Direktyvai 93/13. Iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, verslininkas, t. y. bankas, iš principo turi toje srityje specializuotą teisės tarnybą, kuri parengė nagrinėjamą sutartį ir kuri yra pajėgi stebėti šio teismo jurisprudenciją ir ja remiantis padaryti išvadas dėl šio banko jau sudarytų sutarčių. Toks bankas taip pat iš principo turi Klientų aptarnavimo skyrių, kuris turi visą reikiamą informaciją, kad lengvai susisiektų su atitinkamais klientais.
54 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri jau sumokėjus šias sumas buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo ankstesnės datos, kurią nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas skirtingose bylose paskelbė sprendimus, kuriuose tą šios sutarties sąlygą atitinkančios standartinės sąlygos pripažintos nesąžiningomis.
Dėl trečiojo klausimo
55 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas pagal sutarties sąlygą, kuri buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas prasidėtų tą dieną, kurią Teisingumo Teismas paskelbė tam tikrus sprendimus, kuriuose iš esmės patvirtino, kad Sąjungos teisę atitinka ieškinių dėl grąžinimo senaties terminai, jeigu jais paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
56 Kaip ir antrojo klausimo atveju, į trečiąjį klausimą turi būti atsakyta teigiamai, nes jame nurodytas senaties terminas yra panašus į nurodytąjį antrajame klausime.
57 Iš tikrųjų šio sprendimo 47 ir 48 punktuose išdėstyti motyvai, dėl kurių reikia pripažinti, kad nacionalinio aukščiausiosios instancijos teismo sprendimų, kuriais tam tikros standartinės sąlygos pripažįstamos nesąžiningomis, priėmimas savaime nereiškia, kad vartotojas žinojo arba pagrįstai galėjo žinoti apie panašios kaip jo su verslininku sudarytos sutarties sąlygos nesąžiningumą, mutatis mutandis taikomi ir Teisingumo Teismo sprendimams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, kuriais siekta Sąjungos teisės išaiškinimo.
58 Be to, reikia pažymėti, kad nors Teisingumo Teismo prejudiciniai sprendimai dėl Sąjungos teisės išaiškinimo skelbiami taip, kad palengvinamas susipažinimas su jais, įskaitant vartotojus, Teisingumo Teismas juose nesprendžia dėl konkrečių sąlygų nesąžiningumo ir jų konkretų vertinimą palieka nacionaliniam teismui, nes toks nagrinėjimas iš esmės nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
59 Tuo remiantis, darytina išvada, kad vartotojas, net tiesiogiai susijęs su pagrindine byla, remdamasis tokiu Teisingumo Teismo sprendimu negali būti tikras dėl jo su verslininku sudarytoje sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumo, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti Teisingumo Teismo sprendimai negali būti laikomi informacijos apie konkrečios sutarties sąlygos nesąžiningumą šaltiniu vidutiniam vartotojui.
60 Bet kuriuo atveju 2020 m. liepos 9 d. Sprendime Raiffeisen Bank ir BRD Groupe Société Générale (C‑698/18 ir C‑699/18, EU:C:2020:537) ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendime Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria (C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konkrečiai nurodytuose trečiajame klausime, Teisingumo Teismas tik konstatavo, kad pagal Direktyvą 93/13 iš principo nedraudžiama, kad ieškinio dėl sutarties nesąžiningos sąlygos pripažinimo niekine restitucinių padarinių pareiškimui būtų taikomas senaties terminas, jeigu šis terminas nėra mažiau palankus, nei taikomas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jo naudojimasis Sąjungos teisėje, visų pirma Direktyvoje 93/13, suteiktomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas). Be to, pirmajame iš šių sprendimų Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šią direktyvą draudžiamas trejų metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo visiško verslininko su vartotoju sudarytos sutarties įvykdymo dienos, jeigu, nereikalaujant patikrinimo, preziumuojama, kad tą dieną vartotojas turėjo žinoti apie nagrinėjamos sąlygos nesąžiningumą, arba jeigu panašių ieškinių, grindžiamų tam tikromis vidaus teisės nuostatomis, atveju tas pats terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai teisme konstatuojama tai, kas yra šių ieškinių pagrindas.
61 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas prasidėtų tą dieną, kurią Teisingumo Teismas paskelbė tam tikrus sprendimus, kuriuose iš esmės patvirtino, kad Sąjungos teisę atitinka ieškinių dėl grąžinimo senaties terminai, jeigu jais paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:
1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat teisinio saugumo principas
turi būti aiškinami taip:
pagal juos nedraudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas prašo grąžinti sumas, sudarant su verslininku sutartį sumokėtas pagal sutarties sąlygą, kuri jau sumokėjus tas sumas priimtu galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta nesąžininga, būtų pradedamas skaičiuoti tą dieną, kai šis teismo sprendimas tapo galutinis, su sąlyga, kad verslininkas turi galimybę įrodyti, jog šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie atitinkamos sąlygos nesąžiningumą prieš paskelbiant tą galutinį teismo sprendimą.
2. Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinamos taip:
pagal jas draudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri jau sumokėjus šias sumas buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo ankstesnės datos, kurią nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas skirtingose bylose paskelbė sprendimus, kuriuose tą šios sutarties sąlygą atitinkančios standartinės sąlygos pripažintos nesąžiningomis.
3. Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinamos taip:
pagal jas draudžiama, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas prasidėtų tą dieną, kurią Teisingumo Teismas paskelbė tam tikrus sprendimus, kuriuose iš esmės patvirtino, kad Sąjungos teisę atitinka ieškinių dėl grąžinimo senaties terminai, jeigu jais paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
Parašai.