TARNAUTOJŲ TEISMO (plenarinė sesija) SPRENDIMAS
2010 m. gegužės 5 d.
Byla F‑53/08
Vincent Bouillez ir kt.
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Pareigų paaukštinimas — 2007 m. pareigų paaukštinimo procedūra — Suinteresuotumas pareikšti ieškinį — Sprendimas dėl pareigų paaukštinimo — Pareigūnų, kurių pareigos paaukštintos, sąrašas — Nuopelnų palyginimas — Atliekamų pareigų lygio kriterijus — Prašymas panaikinti sprendimus dėl pareigų paaukštinimo — Interesų pusiausvyra“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo V. Bouillez, K. Van Neyghem ir I. Wagner-Leclercq prašo panaikinti, pirma, Paskyrimų tarnybos sprendimus, kuriais atsisakoma paaukštinti jų pareigas priskiriant prie AST 7 lygio per 2007 m. pareigų paaukštinimo procedūrą, antra, jei reikia, sprendimus, kuriais per minėtą procedūrą prie šio lygio buvo priskirti pareigūnai, atliekantys žemesnio nei jų lygio pareigas, kurių pavardės pateiktos pareigūnų, kurių pareigos paaukštintos, sąraše, 2007 m. liepos 16 d. paskelbtame Pranešime personalui Nr. 136/07.
Sprendimas: Panaikinti sprendimus, kuriais Taryba atsisakė paaukštinti ieškovų pareigas per 2007 m. pareigų paaukštinimo procedūrą. Atmesti likusius ieškinio reikalavimus. Priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas. Tarybos pareigūnės E. Niniou, M‑B. Postiglione Branco, M. de Jesus Cabrata ir M‑F. Liegard, įstojusios į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų, pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai — Pareigų paaukštinimas — Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalis)
2. Pareigūnai — Ieškinys — Suinteresuotumas pareikšti ieškinį — Ieškinys dėl sprendimo paaukštinti kito pareigūno pareigas — Priimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)
3. Pareigūnai — Ieškinys — Sprendimas dėl panaikinimo — Pasekmės — Sprendimo nepaaukštinti pareigų panaikinimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)
1. Paskyrimų tarnyba naudojasi plačia diskrecija pareigų paaukštinimo srityje, o aiškus kriterijų, į kuriuos gali būti atsižvelgiama lyginant kandidatų, tinkamų paaukštinti, nuopelnus, nurodymas Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje reiškia, kad teisės aktų leidėjas atsižvelgimui į juos suteikia ypatingą reikšmę. Be to, remiantis minėta nuostata, administracija privalo, lygindama šiuos nuopelnus, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas aplinkybes, kurios svarbios vertinat nuopelnus.
Pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, atliekamų pareigų lygis yra vienas iš trijų svarbių veiksnių, į kuriuos administracija turi atsižvelgti. Priklausymas tai pačiai pareigų grupei ir tam pačiam lygiui leidžia manyti, kad atliekamos pareigos yra lygiavertės. Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalyje vartojama frazė „kai reikia“ patvirtina, kad daugeliu atvejų, atsižvelgiant į prielaidą, kad to paties lygio pareigūnai atlieka tokio paties lygio pareigas, atliekamų pareigų lygio kriterijus nėra tas elementas, kuris leistų diferencijuoti kandidatų, tinkamų paaukštinti, nuopelnus. Tačiau ši prielaida nėra nenuginčijama, ypač kai ankstesnės B ir C kategorijos buvo sujungtos į vieną asistentų pareigų grupę. Iš tikrųjų šis sujungimas automatiškai išplėtė pareigų, kurias galėtų atlikti AST pareigų grupei priklausantis pareigūnas, spektrą, ir tai matyti iš lentelės, įtrauktos į Pareigūnų tarnybos nuostatų I priedo A dalį. Taigi, kalbant apie pareigų lygį, pažymėtina, kad tos pačios pareigų grupės pareigūnų atliekamos įvairios funkcijos gali smarkiai skirtis. Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatuose neįtvirtinta atliekamų funkcijų ir konkretaus lygio atitiktis. Priešingai, leidžiamas lygio ir funkcijų atskyrimas. Toks lygio ir atliekamų funkcijų lygio atskyrimas atspindi teisės aktų leidėjo norą ir institucijų pasirinkimą palengvinti personalo valdymą.
Taigi tokia to paties lygio pareigūnų atliekamų pareigų lygiavertiškumo prielaida neleidžia daryti išvados, kad administracija neturi nagrinėti atliekamų pareigų lygio kriterijaus konkrečiai tikrindama, ar šis kriterijus gali atskleisti atitinkamų pareigūnų nuopelnų skirtumus. Todėl frazė „kai reikia“ negali būti aiškinama kaip suteikianti administracijai teisę lyginant nuopelnus neatsižvelgti a priori į atliekamų pareigų lygio kriterijų. Priešingai, teisės aktų leidėjas norėjo parodyti, kad pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, atliekamų pareigų lygis gali būti svarbus atliekant tokią analizę.
(žr. 49 ir 51–56 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Economidis, T‑56/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑31 ir II‑B‑1‑213, 58–60 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Berrisford, T‑473/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑17 ir II‑B‑1‑85, 42 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. spalio 10 d. Sprendimo Berrisford prieš Komisiją, F‑107/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑285 ir II‑A‑1‑1603, 71 punktas; 2008 m. sausio 31 d. Sprendimo Buendía Sierra prieš Komisiją, F‑97/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑15 ir II‑A‑1‑49, 62 punktas.
2. Nors pareigūnas neturi teisės reikalauti paaukštinimo, jis bet kuriuo atveju turi suinteresuotumą ginčyti sprendimą paaukštinti kito pareigūno pareigas priskiriant prie tokio lygio, į kurį jis gali pretenduoti ir dėl kurio jis pateikė skundą, o jį administracija atmetė.
(žr. 80 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. sausio 21 d. Sprendimo Robinson prieš Parlamentą, T‑328/01, Rink. VT p. I‑A‑5 ir II‑23, 32 ir 33 punktai.
3. Kai aktas, kuris turi būti panaikintas, yra palankus trečiajam asmeniui, o taip ir yra įrašymo į rezervo sąrašus, sprendimo dėl pareigų paaukštinimo arba kito sprendimo dėl paskyrimo į laisvą darbo vietą atveju, Bendrijos teismas turi iš anksto patikrinti, ar panaikinimas nebūtų pernelyg didelė sankcija už padarytus neteisėtus veiksmus.
Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad neteisėtų veiksmų pasekmės, į kurias Bendrijos teismas atsižvelgia, nėra tokios pačios konkursų ir pareigų paaukštinimo atveju. Iš tikrųjų visų konkurso rezultatų panaikinimas iš principo yra pernelyg didelė sankcija už padarytus neteisėtus veiksmus, neatsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir jo pasekmių konkurso rezultatams apimtį.
Tačiau, kalbant apie pareigų paaukštinimą, pažymėtina, kad Bendrijos teismas nagrinėja kiekvieną atvejį atskirai. Pirmiausia jis atsižvelgia į padaryto neteisėto veiksmo pobūdį. Jei nustatytas pažeidimas yra tik procedūrinis, darantis įtaką tik pareigūno situacijai, jis a priori mano, kad toks pažeidimas nepateisina sprendimų dėl pareigų paaukštinimo panaikinimo, nes toks panaikinimas būtų pernelyg didelė sankcija. Tačiau esant esminiam pažeidimui, kaip antai teisės klaidai, dėl kurios negalioja visas nuopelnų palyginimas, teismas iš principo panaikina sprendimus dėl pareigų paaukštinimo.
Antra, Bendrijos teismas palygina interesus; lygindamas interesus jis visų pirma atsižvelgia į atitinkamų pareigūnų suinteresuotumą teisėtai ir visiškai atkurti jų teises į nuopelnų palyginimą iš naujo, tinkamai atsižvelgiant į teisėtai taikytinus kriterijus, ateityje nerungtyniauti su neteisėtai paaukštintais pareigūnais ir vėliau vėl nesusidurti su teismo konstatuotu neteisėtu veiksmu. Toliau teismas atsižvelgia į neteisėtai paaukštintų pareigūnų interesus. Žinoma, jie neįgijo teisių išsaugoti paaukštintų pareigų, jeigu sprendimai dėl pareigų paaukštinimo yra neteisėti ir buvo užginčyti per nustatytą apskundimo terminą. Vis dėlto teismas atsižvelgia į tai, kad šie pareigūnai galėjo sąžiningai pasitikėti sprendimų juos paaukštinti teisėtumu, ypač jeigu suinteresuotieji asmenys palankiai vertinami viršininkų ir vertinimai gali objektyviai pateisinti paaukštinimą. Teismas dar daugiau dėmesio skiria šių pareigūnų interesams tuo atveju, kai jie sudaro didelę grupę. Pagaliau Bendrijos teismas išnagrinėja tarnybos interesus, t. y. visų pirma teisėtumo užtikrinimą, pasekmes biudžetui nepanaikinus neteisėtų sprendimų, galimus sunkumus vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, galimą žalą tarnybos tęstinumui ir galimybę pakenkti socialinei aplinkai institucijos viduje.
Atsižvelgęs į įvairius esamus interesus Bendrijos teismas kiekvienu konkrečiu atveju nusprendžia, ar reikia panaikinti sprendimus dėl pareigų paaukštinimo. Galiausiai, jei jis mano, kad sprendimų dėl pareigų paaukštinimo panaikinimas yra pernelyg didelė sankcija už konstatuotą neteisėtą veiksmą, jis gali, siekdamas, kad priimtas ieškovui palankus sprendimas, kuriuo panaikinamas sprendimas nepaaukštinti pareigų, būtų veiksmingas, pasinaudoti jam suteikta neribota jurisdikcija piniginio pobūdžio ginčuose ir net savo iniciatyva nurodyti institucijai atlyginti žalą.
(žr. 82–90 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. birželio 5 d. Sprendimo Oberthür prieš Komisiją, 24/79, Rink. p. 1743, 11, 13 ir 14 punktai; 1989 m. sausio 17 d. Sprendimas Vainker prieš Parlamentą, 293/87, Rink. p. 23.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. birželio 22 d. Sprendimas Marcopoulos prieš Teisingumo Teismą, T‑32/89 ir T‑39/89, Rink. p. II‑281; 1992 m. liepos 10 d. Sprendimo Barbi prieš Komisiją, T‑68/91, Rink. p. II‑2127, 36 punktas; 1994 m. kovo 17 d. Sprendimas Smets prieš Komisiją, T‑44/91, Rink. VT p. I‑A‑97 ir II‑319; 1996 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Michaël prieš Komisiją, T‑144/95, Rink. VT p. I‑A‑529 ir II‑1429; 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Rappe prieš Komisiją, T‑202/99, Rink. VT p. I‑A‑201 ir II‑911; minėtas Sprendimas Robinson prieš Parlamentą; 2004 m. liepos 6 d. Sprendimas Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑903; 2006 m. spalio 19 d. Sprendimo Buendía Sierra prieš Komisiją, T‑311/04, Rink. p. II‑4137, 349 punktas.