GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2012 m. spalio 18 d.(1)
Byla C‑543/10
Refcomp SpA
prieš
Axa Corporate Solutions Assurance SA,
Axa France IARD,
Emerson Network Power,
Climaveneta SpA
(Cour de cassation (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 23 straipsnio išaiškinimas – Gamintojo ir pradinio turto įgijėjo sudarytos sutarties sąlyga dėl jurisdikcijos – Į skirtingose valstybėse narėse nuolatinę gyvenamąją vietą turinčių šalių pasirašytų sutarčių grandinę patenkanti sutartis – Galimybė remtis šia sąlyga prieš turto perpirkėją ir jo draudiką subrogacijos tvarka – Galimas minėto reglamento 5 straipsnio 1 punkto netaikytinumo poveikis perpirkėjo tiesiogiai gamintojui pateiktam ieškiniui“
I – Įžanga
1. Prancūzijos Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(2).
2. Šis prašymas pateiktas Prancūzijos teisme vykstančiame procese, kuriame Italijoje įsisteigusio gamintojo ir Italijoje įsisteigusio ginčijamo turto pradinio įgijėjo sudarytos sutarties sąlyga dėl Italijos teismo jurisdikcijos šis gamintojas pasirėmė prieš Prancūzijoje įsisteigusį perpirkėją ir taip pat Prancūzijoje įsisteigusį draudiką, perėmusį šio perpirkėjo teises subrogacijos tvarka. Teisinė problema svarbi ne tik šiam specifiniam atvejui, nes tarptautinės prekybos subjektai dažnai sudaro susitarimus dėl teismo pasirinkimo.
3. Todėl Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl klausimo, ar Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsniu leidžiama į pradinę sutartį įtrauktos sąlygos dėl jurisdikcijos transmisija pagal atskirose Europos Sąjungos valstybėse narėse(3) įsteigtų ekonominių subjektų vėliau sudarytų sutarčių grandinę, ir, jei taip, kokiomis aplinkybėmis. Teisingumo Teismas turės nuspręsti, ar nustatant galimybę panaudoti susitarimus dėl teismo pasirinkimo prieš trečiuosius asmenis, kurie neišreiškė jiems pritarimo, reikia remtis taikytina nacionaline teise, kaip tai nurodyta teismo praktikoje, susijusioje su tokios į konosamentą įtrauktos sąlygos taikymo išplėtimu trečiajam konosamento turėtojui(4), ar šiuo klausimu reikia suformuluoti autonomišką materialinės teisės nuostatą, kaip tai neseniai nurodė Europos Parlamentas Reglamento Nr. 44/2001 naujos redakcijos rengimo darbuose(5).
4. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ši problematika siejama ir su Sprendime Handte(6) nagrinėta sąvoka „bylos, kylančios iš sutartinių santykių“, kaip ji suprantama pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – Briuselio konvencija) 5 straipsnio 1 punktą(7), kuris iš esmės atitinka Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą. Kadangi tame sprendime patvirtinta, jog, remiantis minėtos nuostatos aiškinimu, gamintoją ir perpirkėją siejantis teisinis ryšys nėra sutartinio pobūdžio, Cour de cassation kyla klausimas dėl šios Teisingumo Teismo praktikos svarbos galimybei prieš pastarąjį ūkio subjektą panaudoti tik gamintojo pasirašytos sutarties sąlygą dėl jurisdikcijos.
II – Teisinis pagrindas
5. Pagal Reglamento Nr. 44/2001 11 konstatuojamąją dalį „jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus kelias aiškiai nustatytas situacijas, kuriuose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė [kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisina kitą ryšio kriterijų]. <…>“
6. Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnio „Speciali jurisdikcija“ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutartinių santykių gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teisme.
7. Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 7 skirsnio „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:
a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba
b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba
c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą [paprotį], apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys.“
III – Ginčas pagrindinėje byloje, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
8. SNC Doumer (toliau – Doumer), apsidraudusi SA Axa Corporate Solutions Assurance (toliau – Axa Corporate), kurios buveinė Paryžiuje (Prancūzija), pavedė atlikti Kurbevua (Prancūzija) esančio pastatų komplekso renovavimo darbus.
9. Atliekant šiuos darbus įrengti kondicionavimo įrenginiai, o kiekviename iš jų įmontuoti kompresoriai, kuriuos:
– pagamino Refcomp SpA (toliau – Refcomp), t. y. bendrovė, kurios buveinė Italijoje,
– nupirko ir sumontavo Climaveneta SpA (toliau – Climaveneta), t. y. bendrovė, kurios buveinė taip pat Italijoje,
– paskui Doumer bendrovei tiekė bendrovė Liebert, kurios teises perėmė bendrovė Emerson Network Power (toliau – Emerson), o ši pati apsidraudusi bendrovėje Axa France IARD (toliau – Axa France), kurių atitinkamos buveinės yra Prancūzijoje.
10. Įrengtoje kondicionavimo sistemoje atsirado gedimų. Teisinė ekspertizė parodė, kad šie gedimai kilo dėl kompresorių gamybos defekto.
11. Atlyginusi apdraustajam asmeniui Doumer žalą Axa Corporate kreipėsi į Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) kaip šios teisių perėmėja pagal subrogaciją ir paprašė, kad gamintoja Refcomp, montuotoja Climaveneta ir tiekėja Emerson atlygintų žalą in solidum už šį defektą.
12. Abi atsakovės, Italijos įmonės, užginčijo Tribunal de grande instance de Paris jurisdikciją, remdamosi, kiek tai susiję su Climaveneta, arbitražine išlyga, esančia jos ir Emerson pasirašytoje platinimo sutartyje, o Refcomp – jos ir Climaveneta pasirašytos pardavimo sutarties bendrosiose sąlygose esančia sąlyga, pagal kurią jurisdikcija suteikiama Italijos teismui.
13. 2007 m. sausio 26 d. nutartimi Tribunal de grande instance de Paris bylą rengiantis teisėjas atmetė Climaveneta ir Refcomp pateiktus jurisdikcijos neturėjimu grindžiamus prieštaravimus. Šios bendrovės pateikė apeliacinį skundą dėl minėtos nutarties.
14. 2008 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Cour d’appel de Paris pakeitė skundžiamos nutarties dalį, kuria atmestas Climaveneta prieštaravimas. Teismas nusprendė, kad Tribunal de grande instance de Paris neturi jurisdikcijos nagrinėti prieš šią bendrovę nukreipto reikalavimo dėl to, kad sutarčių dėl nuosavybės perdavimo grandinėje įvyko automatinė arbitražinės išlygos kaip neatsiejamo teisės pateikti ieškinį elemento transmisija, o pati ši teisė pateikti ieškinį yra perduotos materialinės teisės elementas, nesvarbu, ar ši sutarčių grandinė susiklostė dėl tokių pačių, ar dėl skirtingų teisinių santykių.
15. Tačiau Cour d’appel de Paris patvirtino Refcomp pateikto jurisdikcijos neturėjimu grindžiamo prieštaravimo atmetimą. Savo sprendimą šis teismas motyvavo tuo, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte nustatytos bylų dėl sutartinių santykių specialios jurisdikcijos taisyklės netaikomos nagrinėjant ginčą tarp daikto perpirkėjo ir gamintojo, kuris pirmajam nėra pardavėjas, nes toks ginčas priskiriamas prie bylų dėl deliktinės atsakomybės, kurios reglamentuojamos minėto reglamento 5 straipsnio 3 punkto nuostatomis, ir nurodė, jog to reglamento 23 straipsnis netaikomas, nes ieškinys pareikštas ne dėl sutartinių santykių. Cour d’appel de Paris nusprendė, jog gamintojo ir tarpinio pardavėjo sutarta sąlyga dėl jurisdikcijos negalima remtis prieš perpirkėjo teises pagal subrogaciją perėmusį draudiką ir kad Prancūzijos teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją atsižvelgiant į žalos atsiradimo vietą.
16. Dėl šio Cour d’appel de Paris sprendimo Refcomp pateikė pagrindinį kasacinį skundą, o Emerson – priešpriešinį kasacinį skundą.
17. 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimu Cour de cassation atmetė minėtą priešpriešinį skundą, o dėl Refcomp pateikto pagrindinio kasacinio skundo nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar daikto gamintojo ir pirkėjo sutarties, kuri yra Bendrijoje susidariusios sutarčių grandinės dalis, sąlyga dėl jurisdikcijos sukelia padarinių perpirkėjui remiantis Reglamento [Nr. 44/2001] 23 straipsniu, ir, jei taip, kokiomis aplinkybėmis?
2. Ar sąlyga dėl jurisdikcijos sukelia padarinių perpirkėjui ir jo draudikams subrogacijos tvarka nepaisant to, kad Reglamento [Nr. 44/2001] 5 straipsnio 1 dalis netaikoma prieš gamintoją nukreiptam perpirkėjo ieškiniui, kaip tai 1992 m. birželio 17 d. Sprendime Handte nusprendė Teisingumo Teismas?“
18. Refcomp, Axa Corporate ir Emerson, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės bei Europos Komisija Teisingumo Teismui pateikė pastabas raštu.
19. Per 2012 m. gegužės 3 d. posėdį buvo atstovaujama Refcomp, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybėms bei Komisijai.
IV – Vertinimas
A – Įvadinės pastabos
20. Dviem minėtais prejudiciniais klausimais Teisingumo Teismo iš esmės prašoma išaiškinti sąlygos dėl jurisdikcijos transmisiją pagal sutarčių tarp skirtingose valstybėse narėse įsteigtų šalių grandinę, ir, konkrečiau kalbant, dėl tokios sąlygos teisinių padarinių perpirkėjui(8), nepasirašiusiam tos sutarties, kurioje yra ši sąlyga, ir kuris, atrodo, neišreiškė savo pritarimo šiai sąlygai pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus(9).
21. Nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra aiškių motyvų, iš bylos medžiagos matyti, kad Prancūzijos Cour de cassation klausimai kilo dėl toliau nurodytų priežasčių.
22. Pirma, kyla problemų dėl vidaus teisės taisyklės arba teisės teorijos doktrinos, nes paprastai sutartys turi santykinį poveikį ir saisto tik jas pasirašiusias šalis, tačiau perleidžiant nuosavybės teisę taikoma išimtis, t. y. sutarties ir, be kita ko, visų nuo jos neatsiejamų dalių transmisija vyksta visiems vėlesniems atitinkamo turto įgijėjams. Iš to matyti, kad pagal Prancūzijos teisę turto perpirkėjas gali reikšti ieškinį dėl atsakomybės pardavėjui arba bet kuriam šį turtą perpardavusiam tarpininkui, arba netgi tiesiogiai gamintojui.
23. Antra, dėl Europoje susidariusios sutarčių dėl nuosavybės teisių perleidimo grandinės pradinės sutarties sąlygos dėl jurisdikcijos kaip neatsiejamos teisės pareikšti sutartimi grindžiamą ieškinį dalies, kuri yra neatsiejama perleistosios teisės į nuosavybę dalis, galimos sisteminės transmisijos Prancūzijos doktrinoje, susijusioje su Teisingumo Teismo praktika(10), išskirtinos trys mokslinės srovės:
– tam tikrų autorių nuomone, tokią sąlygą visada galima panaudoti prieš daikto, dėl kurio sudarytas sandoris, perpirkėją, nepaisant to, kad jis nėra šios sutarties šalis ir neišreiškė pritarimo dėl sąlygos,
– kitų nuomone, priešingai, tokia transmisija niekada negalima,
– o kiti autoriai pirmenybę teikia tarpiniam sprendimui, pagal kurį tokios sąlygos transmisija tretiesiems asmenims gali įvykti tam tikrais atvejais, t. y. visas pradinio įgijėjo teises ir pareigos perduodant tolesniems įgijėjams.
24. Ši problematika būdinga ne tik Prancūzijos teisei, nes ta pati teisinė fikcija žinoma ir kai kurių kitų valstybių narių teisės sistemose(11). Be to, byla svarbi ne vien teoriniu, bet ir ekonominiu požiūriu. Iš tikrųjų Teisingumo Teismo atsakymai, kuriuos jis pateiks išnagrinėjęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turės didelės įtakos, nes sudarant tarptautinės prekybos sandorius į juos dažnai įtraukiama ir sąlyga dėl jurisdikcijos(12), todėl yra didelė tikimybė, kad jos pateks į sutarčių, kuriomis perleidžiama nuosavybės teisė, grandines, apimančias kelių valstybių narių teritorijas.
25. Šiuo atžvilgiu pažymiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl sąlygos dėl jurisdikcijos likimo, kai yra „sutarčių grandinė Bendrijoje“, nes ūkio subjektai, kurie yra vėlesnių sutarčių šalys pagrindinėje byloje aptariamoje grandinėje, įsisteigę skirtingose valstybėse narėse. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą dėl atvejų, kai tokia sąlyga patenka į Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio taikymo sritį. Pagal 23 straipsnio 1 dalį iš esmės pakanka, kad bent viena iš ginčo šalių, nesvarbu – ieškovas ar atsakovas, turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą vienos iš Sąjungos valstybių narių teritorijoje(13), o šioje byloje taip ir yra.
26. Be to, pažymiu, kad šioje byloje pateikti prejudiciniai klausimai susiję su „sąlyga dėl jurisdikcijos“, o Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio nuostatomis reglamentuojamos dviejų rūšių „jurisdikciją suteikiančių susitarimai“, kurie apima į sutartis įtrauktas sąlygas dėl teismo pasirinkimo būsimam ginčui spręsti ir šiai grupei nepriskiriamus jurisdikciją suteikiančius susitarimus, sudaromus jau kilus ginčui(14). Nepaisant to, kad tame straipsnyje nustatytos dvi sąlygų rūšys, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo apimtį ir specifinį ginčo pagrindinėje byloje dalyką, mano nuomone, pateikiant atsakymus reikia sutelkti dėmesį į šį aspektą ir kalbėti tik apie tas „sąlygas“ dėl jurisdikcijos, kurios į sutartis įtrauktos in futurum.
27. Be to, patikslinu, kad, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bendrai formuluoja Teisingumo Teismui pateiktą klausimą dėl sąlygos dėl jurisdikcijos teisinių „padarinių“ perpirkėjui, šioje išvadoje Teisingumo Teismui siūloma apsiriboti klausimu dėl galimo tokios sąlygos panaudojimo prieš trečiąjį asmenį tais atvejais, kai jis pats ja nesiremia(15). Kitiems atvejams pritaikytas atsakymas į prejudicinius klausimus, atsižvelgiant į pagrindinės bylos dalyką, nebus naudingas nacionaliniam teismui nagrinėjant minėtą ginčą. Todėl Teisingumo Teismui reikia priimti sprendimą tik dėl galimybės remtis sąlyga dėl jurisdikcijos prieš perpirkėją, bet ne dėl kitų galimų tokios sąlygos padarinių.
28. Galiausiai primenu, kad iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su Briuselio konvencija, išplaukiantys atsakymo elementai gali būti taikomi ir aiškinant Reglamentą Nr. 44/2001, nes prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų šio reglamento nuostatų turinys iš esmės atitinka Teisingumo Teismo jau išaiškintas minėtos Konvencijos nuostatas(16). Šiuo atveju Briuselio konvencijos 17 straipsnio nuostatos ir Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio nuostatos bendrai yra analogiškos, nors tarp jų yra keli skirtumai. Vis dėlto atsižvelgiant į jų turinį šie skirtumai nedaro poveikio tiems dalykams, kurie svarbūs atsakant į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus šioje byloje.
B – Dėl sąlygos dėl jurisdikcijos, įtrauktos į pradinę pardavimo sutartį, galimo privalomumo turto perpirkėjui
29. Iš esmės pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį gamintojas, kuris yra sutarčių grandinės pirmosios sutarties, į kurią įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos, šalis, gali pagrįstai remtis šia sąlyga ginčydamas teismo, kuriame perpirkėjas jam iškėlė bylą, jurisdikciją, jei minėtos sutarties atžvilgiu šis perpirkėjas yra trečiasis asmuo ir remiasi tuo, kad atsakovas blogai vykdo tą sutartį, o jie abu įsisteigę skirtingose valstybėse narėse.
30. Į bylą įstojusios šalys pasiūlė skirtingus atsakymus. Priešingai nei Refcomp, Axa Corporate ir Emerson šiomis aplinkybėmis visiškai atmeta galimybę taikyti sąlygą dėl jurisdikcijos perpirkėjui remiantis šios sąlygos transmisija. Tačiau Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės sutinka, kad sąlyga, dėl kurios sutarta pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje nustatytas sąlygas, turi poveikio perpirkėjui, kai šis, kaip trečiasis asmuo, perima visas pradinės sutarties vienos iš šalių teises ir pareigas pagal taikytiną nacionalinę teisę. O Prancūzijos vyriausybė ir Komisija mano, kad tokią sąlygą galima panaudoti prieš perpirkėją tik jei šis pritarė minėtai sąlygai pagal 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nesvarbu taikytina nacionalinė teisė.
1. Dėl galimybės suformuluoti materialinę aiškinimo taisyklę
31. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimą formulavo kitaip, pirmuoju prejudiciniu klausimu keliama pagrindinė problema, kaip matyti iš įstojusių į bylą šalių pareikštos pozicijos, yra išsiaiškinti, ar Teisingumo Teismas pateiks tokį Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio išaiškinimą, kuris įvairuotų, nelygu ginčijamą teisinį santykį galinčios reglamentuoti nacionalinės teisės nuostatos, ar kuris galiotų, nesvarbu šių nuostatų turinys.
32. Šiuo atveju pastarasis metodas reikštų, kad Teisingumo Teismas nustato, ar tais atvejais, kai taikomas minėtas 23 straipsnis, susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, sąlygą dėl jurisdikcijos galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, ar ne, neatsižvelgdamas į poveikį, kurį nagrinėjamam teisiniam santykiui galėtų lemti vienos ar kitos valstybės narės teisė(17).
33. Mano nuomone, pirmenybės Europos Sąjungos teisės materialinei taisyklei privalumas būtų tas, kad ji užtikrintų geresnį Reglamente Nr. 44/2001 numatytų jurisdikcijos taisyklių veikimą. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog tam, kad būtų užtikrintas visapusis veiksmingumas ir vienodas taikymas visų valstybių narių teritorijoje, šiame reglamente pateikiamos sąvokos turi būti aiškinamos ne nukreipiant į vienos ar kitos suinteresuotos valstybės vidaus teisę, o autonomiškai, remiantis pirmiausia dokumento sistema ir tikslais(18). Manau, kad tokiu Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų aiškinimo metodu Teisingumo Teismas turi vadovautis ne tik apibrėždamas jame esančius žodžius, jų junginius ir sąvokas, bet ir tada, kai jo prašoma nustatyti šių nuostatų dalyką ar taikymo sritį(19).
34. Šiuo atveju atsižvelgus į nagrinėjamam teisiniam santykiui taikytinos nacionalinės teisės turinį, atsakymas į šį klausimą dėl galimybės taikyti sąlygos dėl jurisdikcijos transmisiją būtų ne vienodas, o kintantis, nes požiūris į daikto gamintojo ir jo perpirkėjo santykio teisinę prigimtį skiriasi, nelygu valstybės narės teisės sistema(20), net nepradėjus apie specifinę problemą dėl galimo sąlygos, kuriai jis nepritarė, poveikio išplėtimo trečiajam asmeniui.
35. Be to, jei Teisingumo Teismas suformuluotų materialinės teisės taisyklę, valstybių narių teismams būtų lengviau vykdyti jiems tenkančias užduotis. Kadangi reglamentu dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės(21) nereglamentuojamas nei sąlygų dėl jurisdikcijos galiojimas, nei jų poveikis, galimas nukreipimas į nacionalinę teisę šiuos teismus įpareigotų nustatinėti, kuria teisės sistema reikia vadovautis sprendžiant su tokia sąlyga susijusį klausimą. Tiesa, problema nustatyti, kurį įstatymą ir kuriuo momentu taikyti, yra klasikinė, kai jurisdikcija suteikiančia sąlyga remiamasi tarptautinį elementą turinčiose situacijose, tačiau sunkumų kyla prireikus taikyti įstatymų kolizijos taisykles sutarčių daugeto, kaip antai pagrindinėje byloje, atveju, nes tokiu atveju išauga teisės sistemų, į kurias reikia atsižvelgti, skaičius(22).
36. Be to, abi ginčo šalys suinteresuotos tiesiogiai žinoti, ar teismas turi jurisdikciją pagal ieškovo nepasirašytoje sutartyje esančią sąlygą dėl jurisdikcijos, kad nukreipimas į valstybėse narėse nustatytas apibrėžtis nelemtų nenumatyto rezultato. Mano nuomone, reikėtų pasirinkti tokį Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio aiškinimą, kad kompetentingo teismo nustatymas nepriklausytų nuo nežinomų ir atsitiktinių aplinkybių, o tokiam aiškinimui Teisingumo Teismas paprastai ir teikia pirmenybę(23).
37. Pridursiu, jog atsižvelgiant į tai, kad įstatymų kolizijos sprendimo taisyklių metodo, kuriuo vadovautasi Sprendime Industrine Tessili Italiana Como(24), Reglamente Nr. 44/2001 atsisakyta siekiant pagirtino paprastumo(25), tokiu metodu grindžiamas išaiškinimas nelabai atitiktų Sąjungos teisės aktų leidėjo siektą raidą.
38. Be to, tuo metu, kai buvo rengiama dabartinė Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio redakcija, Parlamentas svarstė būtent tokią problemą, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, ir pasisakė už materialinę nuostatą, kurioje būtų apibrėžtos sąlygos be nukreipimo į valstybių narių teisės sistemas, ribojančios galimybę prieš aiškaus pritarimo nepareiškusių trečiuosius asmenis panaudoti šiuo straipsniu reglamentuojamus susitarimus dėl teismo pasirinkimo, nes priešingu atveju kiltų šių asmenų teisės kreiptis į teismą pažeidimo rizika(26). Siūlau Teisingumo Teismui laikytis tokio paties požiūrio.
2. Dėl Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio pažodinio aiškinimo
39. Dabartinės redakcijos Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje nustatyti formos ir turinio reikalavimai, keliami jame nurodytų jurisdikciją suteikiančių susitarimų galiojimui, bet ne šių susitarimų taikymo sritis ir pasekmės. Visų pirma nenurodyta, kokie asmenys gali būti laikomi tokio susitarimo „šalimis“ nei tai, ar vienos sutarties šalys gali numatyti sąlygos dėl teismo pasirinkimo transmisiją kitos sutarties šalims kaip daikto nuosavybės teisės pagalbinį elementą(27).
40. Vienintelis dabartinio teksto elementas, nurodytas dėl sąlygų dėl jurisdikcijos teisinių pasekmių, yra tai, kad šalių pasirinktiems teismams suteikta išimtinė jurisdikcija(28). Vis dėlto šis aspektas nesvarbus galimam šių sąlygų privalomumui trečiųjų asmenų atžvilgiu.
41. Dėl terminologijos pažymiu, kad Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje nurodant atvejus, kai „šalys <…> yra susitarusios, kad <…> teismas <…> turi jurisdikciją“ (žodis išskirtas mano), reikalaujama, kad jos būtų sudariusios „susitarimą“ dėl teismo pasirinkimo. Būtent noras gerbti ginčo šalių valios autonomiją pateisina tai, kad jurisdikciją turi kitas, t. y. šalių paskirtas teismas, o ne tas, kuris turėtų jurisdikciją pagal minėtą reglamentą, kaip tai nurodyta reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje, tačiau dar reikia, kad ir ieškovas, ir atsakovas norėtų pateikti nagrinėti ginčą šiam teismui.
42. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo dėl atitinkamos Briuselio konvencijos nuostatos(29), Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje nurodyti formos reikalavimai įrodo, kad egzistuojantis šalių, kurių atžvilgiu remiamasi sąlyga dėl jurisdikcijos, pritarimas yra esminis jos galiojimo elementas. Todėl kilus ginčui būtent teismas, į kurį kreiptasi, turi patikrinti, ar asmens, kurio atžvilgiu remiamasi tokia sąlyga, pritarimo forma tinkama.
43. Tiesa, Teisingumo Teismas pripažino, kad sąlyga dėl jurisdikcijos gali sukelti teisinių pasekmių asmeniui, kuris dėl jos neišreiškė formalaus pritarimo, tačiau tik esant ypatingoms aplinkybėms, visų pirma sprendimuose, susijusiuose su konosamentais, apie kuriuos kalbėsiu vėliau. Kaip nurodo Refcomp, iš tikrųjų Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokios rūšies sąlyga galėjo būti patvirtinta prisijungiant prie bendrovės įstatų(30), bet taip tikrai nėra šioje byloje. Dėl draudimo sutarčių priimtuose sprendimuose Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tokios pasekmės gali atsirasti, bet tik jeigu jos palankios trečiajam asmeniui(31), ir rėmėsi tuo, kad sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai ir kad siekta apsaugoti silpnesnę šalį(32), o to siekiama ir šioje srityje taikoma jurisdikcijos taisykle(33). Tačiau šioje byloje nėra nei panašaus mechanizmo, nei tikslo(34).
44. Galiausiai primenu, jog pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį reikalaujama, kad jurisdikciją suteikiantis susitarimas būtų sudarytas dėl „konkrečių teisinių santykių“. Sąjungos teisės aktų leidėjas minėto reglamento įprastų jurisdikcijos taisyklių išimtis nustatė griežtai, todėl sąlygos dėl jurisdikcijos taikymo sritis negali būti pernelyg išplėsta(35). Tačiau, kaip pažymi Axa Corporate, sutarčių grandinė Europoje, siejanti gamintoją ir perpirkėją, yra ne „konkretūs teisiniai santykiai“, o atskiri teisiniai santykiai, kuriuos užmezgusių „šalių sutartiniai įsipareigojimai gali skirtis atsižvelgiant į sutartį“, kaip tai pažymėjo Teisingumo Teismas(36).
3. Dėl Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio teleologinio aiškinimo
45. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, prašoma išaiškinti Sąjungos teisės nuostata turi būti vertinama atsižvelgiant ir į tikslus, kurių siekta ją priimant, o tai galioja visų pirma Reglamente Nr. 44/2001 nustatytoms jurisdikcijos taisyklėms(37).
46. Iš minėto reglamento 8 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama suteikti pirmenybę jurisdikcijos mechanizmams, kurie užtikrina ypač glaudų ginčo ir jį turinčio nagrinėti teismo ryšį. Tačiau abejoju, ar esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, su šiuo tikslu suderinama leisti, kad sąlyga dėl jurisdikcijos galėtų įpareigoti ne tik dėl jos sutarusias šalis, bet ir trečiuosius asmenis. Tiesa, Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnyje leidžiama šalims sudaryti tokį susitarimą pasirenkant teismą, kuris būtų toli nuo realios ginčo vietos(38), pavyzdžiui, siekiant neutralumo, todėl jis mažiau tinkamas greičiau įvykdyti tokias priemones, kaip antai ginčijamo turto trūkumų ekspertizė. Vis dėlto, kai tokiu susitarimu remiamasi siekiant panaudoti jį prieš trečiąjį asmenį, kuris, pavyzdžiui, nedalyvavo sprendžiant jį sudaryti ir kurio interesų vieta gali būti kitoje nei sutarties šalių interesų vietos valstybėje narėje, negalima laikyti, kad šią ginčo nagrinėjimo kitoje valstybėje narėje riziką jis prisiėmė laisvai. Be to, tokia rizika padidėja esant Europoje sudarytų sutarčių grandinei ir, reikia pažymėti, kad ji tuo didesnė, kuo daugiau tarpinių sutarčių sudaryta, skaičiuojant nuo tos, kurioje yra sąlyga dėl jurisdikcijos, iki tos, kurią sudarė gamybos trūkumą nurodęs perpirkėjas.
47. Kitas Reglamento Nr. 44/2001 esminis tikslas – suvienodinti Sąjungos valstybėse narėse taikomas skirtingas teismų jurisdikcijos taisykles. Norint pasiekti šį tikslą būtina, pirma, parengti „bendras jurisdikcijos taisykles“, kaip tai numatyta minėto reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje, ir, antra, suformuoti šių taisyklių aiškinimo principus, pagal kuriuos visi valstybių narių teismai jas vienodai taikytų. Kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsniu reglamentuojamas sąlygas dėl jurisdikcijos, man atrodo, kad šis rezultatas nebūtų pakankamai užtikrintas, jeigu jos ir ypač galimybė jas panaudoti prieš trečiuosius asmenis būtų sureglamentuotos ne principu, kylančiu iš vienodai taikomos materialios taisyklės, o nukreipimais į atskiras valstybių narių teisės sistemas.
48. Reglamentu Nr. 44/2001 taip pat siekiama užtikrinti galimybę iš anksto žinoti, kokiam teismui bus teisminga byla, kaip tai nurodyta jo 11 konstatuojamojoje dalyje(39), taigi ir kiekvienos ginčo šalių teisinį saugumą(40), be kita ko, įtvirtinant nuostatas dėl jurisdikcijos.
49. Mano nuomone, ginčo šalių teisinio saugumo kriterijaus taikymas šiuo atveju nelabai tinka, nes tai, ką gali numatyti atsakovas, nebūtinai gali numatyti ieškovas, ir atvirkščiai. Viena vertus, Italijos gamintojas, kuriam iškelta byla, į bendrąsias pardavimo sąlygas įtraukė sąlygą dėl jurisdikcijos, kad numatytų teismą, į kurį gali būti kreipiamasi dėl jo sudarytos sutarties su pirmuoju Italijoje įsikūrusiu turto, dėl kurio kilo ginčas, įgijėju. Kita vertus, Prancūzijoje įsikūręs perpirkėjas nepasirašė tokią sąlygą turinčios sutarties ir galėjo pagrįstai nežinoti apie jos egzistavimą, kol ji nebuvo prieš jį panaudota teisme, nagrinėjant ginčą dėl turto, kuris sumontuotas Prancūzijos teritorijoje.
50. Nors numatomumo reikalavimas vertinamas bendrai ir objektyviai, t. y. neatsižvelgiant į ginčo šalių požiūrį(41), reikia priminti, kad galimas įstatymų kolizijos metodo taikymas, o ne materialios taisyklės suformulavimas, pakenktų šiam privalomam reikalavimui. Be to, iš tikrųjų šis metodas būtų pagrindas sunkumams kilti, nes sudėtinga nustatyti tokiai kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamai sąlygai dėl jurisdikcijos taikytiną teisę, ir pagrindas abejonėms dėl vertinimo skirtumų, kurių atsirastų atsižvelgiant į taikomą nacionalinę teisę(42).
51. Galiausiai dėl Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio tikslo pabrėžiu, kad juo siekiama leisti kitų teismų jurisdikciją nei tų, kurie iš esmės turėtų priimti sprendimus pagal minėto reglamento nuostatas(43). Kadangi tokia sutartinė jurisdikcija vien dėl šalių valios yra išimtinio pobūdžio(44), dėl šios aplinkybės minėtas straipsnis turi būti aiškinamas siaurai, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo pozicija(45). Be to, Teisingumo Teismas bendrai nusprendė, kad jurisdikcijos taisyklės, kuriomis nukrypstama nuo pagrindinių taisyklių, negali būti aiškinamos kaip taikomos plačiau nei Reglamente Nr. 44/2001 aiškiai numatyti atvejai(46). Tuo remdamasis darau išvadą, kad tokios sąlygos gali turėti privalomų teisinių pasekmių tretiesiems asmenims tik Reglamente Nr. 44/2001 numatytais ir Teisingumo Teismo praktikoje išaiškintais atvejais, todėl jos gali saistyti trečiąjį asmenį tik jei įrodyta, kad suinteresuotasis asmuo joms pritarė pagal minėtame straipsnyje nustatytus reikalavimus.
4. Dėl atskiro išaiškinimo, grindžiamo ankstesniais Teisingumo Teismo sprendimais
52. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo sprendimo motyvuose šio argumento nenurodė, iš Refcomp pastabų matyti, kad teikdama jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą pagrindą ji vadovavosi jūrų transporto sutarčių srityje priimtais Teisingumo Teismo sprendimais. Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas pripažino, kad vežėjo ir trečiojo asmens, turinčio siuntėjo jam perleistą konosamentą su vežėjo ir siuntėjo sutarta sąlyga dėl jurisdikcijos, santykiams tokia sąlyga lieka galioti ir teismas, į kurį kreiptasi, neprivalo tikrinti, ar šis trečiasis asmuo patvirtino ją, nes šis asmuo perima siuntėjo teises ir pareigas pagal nacionalinę teisę, taikytiną remiantis įstatymų kolizijos taisyklėmis, galiojančiomis toje valstybėje narėje, kurioje yra teismas, į kurį kreiptasi(47). Iš to Refcomp, kaip ir Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės, daro išvadą, kad egzistuoja bendra taisyklė, pagal kurią tokio pobūdžio sąlygos transmisiją ištinka toks pat likimas, kaip ir teisių ir pareigų, su kuriomis ji susieta.
53. Vis dėlto, kaip ir Axa Corporate, Emerson, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, manau, kad šiuose sprendimuose pateiktų atsakymų negalima taikyti šioje byloje. Vėl atsižvelgdamas į tai, kad sąlygomis dėl jurisdikcijos grindžiama jurisdikcija yra išimtinio pobūdžio, ir į tai, kad nustatant Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio taikymo sritį reikia laikytis griežto požiūrio(48), manau, kad ši Teisingumo Teismo praktika gali būti taikoma tik konkrečioje su konosamentais susijusioje srityje, kurioje ji suformuota. Taigi nereikia pamiršti, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su tiesiogiai pateiktu ieškiniu dėl atsakomybės, kilusios pagal kelias pardavimo sutartis, pagal kurias turto nuosavybės teisė iš vieno įgijėjo buvo perduota kitam, o ne pagal trijų šalių santykiu grindžiamą konosamentą, kurio teisinė prigimtis yra labai ypatinga.
54. Iš tikrųjų primenu, kad konosamentas yra dokumentas, kurį jūrų vežėjas išduoda prekių ekspeditoriui, vadinamam „siuntėju“, pripažindamas įsipareigojimus dėl šio krovinio ir įsipareigojimą jį išduoti pateikus šį dokumentą. Be kita ko, jame nurodytos šių šalių sudarytos vežimo sutarties pagrindinės sąlygos, tarp kurių gali būti ir sąlyga dėl jurisdikcijos. Daugelyje valstybių narių teisės sistemų, kurios šiuo klausimu nesiskiria, tai yra orderinis vertybinis popierius su perdavimo įrašu, pagal kurį savininkas perduoda vežamą krovinį įgijėjui, kuris, kaip konosamento turėtojas, tampa krovinio gavėju ir visų siuntėjo teisių ir pareigų, kiek jos susijusios su vežėju, turėtoju. Man atrodo, kad nors ir būdamas trečiasis asmuo, kai kalbama apie pradinę vežimo sutartį, kurios jis nepasirašė, pasirašyto vertybinio popieriaus turėtojas laikomas akceptavusiu pagrindines šios sutarties sąlygas ir visų pirma sąlygos dėl teismo pasirinkimo, jei pagal taikytiną nacionalinę teisę jis perima siuntėjo teises ir pareigas.
55. Tačiau daikto įgijimas pagal sutartį iš perpardavimo grandinės trečiajam asmeniui nereiškia, kad jam taikoma visų vienos iš pradinės sutarties šalių teisių ir pareigų transmisija, lyg jis pakeistų pradinės sutarties šalį. Priešingai nei konosamentą turinčio trečiojo asmens atveju, konkrečią sutartį pasirašęs perpirkėjas iš tikrųjų neįtraukiamas į pradinį teisinį santykį, nors tam tikrose nacionalinėse teisės sistemose, pavyzdžiui, Prancūzijos sistemoje, jis turi teisę pateikti ieškinį dėl atsakomybės tiesiogiai gamintojui. Mano nuomone, kadangi perpirkėjas išlieka trečiuoju asmeniu pagal sutartį, kurioje nustatyta sąlyga dėl jurisdikcijos, teismas, į kurį kreiptasi dėl ginčo, turi patikrinti, ar perpirkėjas tinkamai akceptavo šią gamintojo numatytą sąlygą pagal Reglamente Nr. 44/2001 nustatytus reikalavimus.
56. Atsižvelgdamas į visa tai, kas pasakyta, manau, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog turto gamintojo ir vieno iš turto įgijėjų sutarta sąlyga dėl jurisdikcijos, kuriai taikomos minėto straipsnio nuostatos, nesukelia privalomų pasekmių nei šio turto perpirkėjui, kuris nėra sutarties, į kurią įtraukta ši sąlyga, šalis, nei perpirkėjo teises pagal subrogaciją perėmusiam draudikui(49), išskyrus jei įrodyta, kad pastarasis pritarė sąlygai pagal minėtame straipsnyje nustatytus reikalavimus.
57. Teisingumo Teismui siūloma suformuluoti materialinė taisyklė atitinka sutarčių santykinio poveikio principą, kuris galioja daugelyje nacionalinės teisės sistemų. Be to, jos privalumas yra toks, kad ji atitinka mano minėtų dabar vykstančių Reglamento Nr. 44/2001 peržiūros darbų, be kita ko, susijusių ir su 23 straipsniu, kryptį(50).
58. Atsižvelgiant į tokį neigiamą atsakymą, mano nuomone, nereikia toliau nagrinėti pirmojo prejudicinio klausimo antros dalies, pateiktos tuo atveju, jei į pirmą klausimo dalį būtų atsakyta teigiamai, ir susijusios su tuo, kokiomis aplinkybėmis tokio pobūdžio sąlygos transmisija pagal sutarčių grandinę galėtų būti automatiškai taikoma trečiajam asmeniui, nes, primenu, lemiamas kriterijus galimybei remtis šia sąlyga yra tinkamas šio asmens pritarimas jai.
C – Dėl poveikį, kurį gali turėti tai, kad perpirkėjo tiesiogiai gamintojui pateiktas ieškinys grindžiamas nesutartiniais santykiais
59. Antrasis prejudicinis klausimas susijęs su tuo, kokį poveikį Teisingumo Teismo pasirinkta pozicija minėtame Sprendime Handte daro teisinėms pasekmėms, kurias sukelia sąlyga dėl jurisdikcijos tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje. Nors sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, koks ryšys sieja šią ir anksčiau nagrinėtą problematiką, man atrodo, kad, atsižvelgiant į Cour de cassation vartotus žodžius formuluojant šį klausimą(51), antrasis klausimas pateiktas galvojant būtent apie prielaidą, kad į pirmąjį klausimą bus atsakyta teigiamai, t. y. priešingai, nei siūlau.
60. Remiantis minėtu sprendimu(52), specialiosios jurisdikcijos taisyklė „byloje dėl sutarties“, įtvirtinta Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje, atitinkančioje Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, netaikoma ieškiniui, kurį perpirkėjas pateikia tiesiogiai gamintojui dėl nupirkto daikto trūkumų ar dėl to, kad jis netinkamas naudoti pagal paskirtį. Iš to matyti, kad, priešingai, toks ieškinys laikomas „byla dėl delikto ar kvazidelikto“, t. y. viena iš šių dviejų rūšių, kaip tai suprantama pagal 5 straipsnio 3 punktą(53), kuriame nustatyta, kad jurisdikciją turi tos vietos teismas, kurioje atsitiko žalos sukėlęs įvykis.
61. Komisija mano, kad problema dėl galimybės prieš trečiąjį asmenį panaudoti sąlygą dėl jurisdikcijos glaudžiai susijusi su teisinio santykio tarp trečiojo asmens ir vienos iš sutarties, kurioje yra ši sąlyga, šalių prigimties problema. Jos nuomone, kadangi tarp perpirkėjo ir gamintojo nėra sutartinio ryšio, o tai Teisingumo Teismas pripažino minėtame Sprendime Handte, dėl šios sąlygos jie negalėjo „susitarti“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 1 dalį. Be to, Emerson teigia, jog dėl to, kad perpirkėjo gamintojui pareikštą ieškinį Teisingumo Teismas vertino kaip susijusį su deliktine atsakomybe, neišvengiama, kad tokia sąlyga negalima remtis prieš perpirkėją.
62. Tačiau Prancūzijos vyriausybė mano, kad minėtas Sprendimas Handte nėra kliūtis taikyti Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį. Refcomp, Vokietijos ir Ispanijos vyriausybių nuomone, klausimas, ar perpirkėjo tiesioginis ieškinys susijęs su sutartiniais santykiais, ar ne, teisiškai skiriasi nuo klausimo, kokių pasekmių jam sukelia sąlyga dėl jurisdikcijos.
63. Manau, kad į antrąjį klausimą nereikia atsakyti, nes bylų dėl sutartinių santykių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punktą, apibrėžimas, kaip pateiktasis minėtame Sprendime Handte, neturi tiesioginės įtakos minėto reglamento 23 straipsnio aiškinimui, o tame reglamente nustatytos tokių bylų specialiosios jurisdikcijos taisyklės ir visai nekalbama apie sutartyje esančios sąlygos dėl jurisdikcijos teisines pasekmes trečiajam asmeniui. Tačiau ginčas, dėl kurio kreiptasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, šiuo atveju susijęs tik su pastarąja problema, kurios Teisingumo Teismas nenagrinėjo Sprendime Handte, ir iš to sprendimo motyvų negalima daryti išvados, kad galima išplėsti jo argumentų taikymo sritį ar juos pagal analogiją taikyti šioje byloje.
64. Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas nuspręs, kad tikslinga atsakyti į pateiktą klausimą, manau, nebūtų logiška nuspręsti:
– pirma, kaip tai buvo padaryta minėtame Sprendime Handte, kad esant sutarčių grandinei perpirkėjo ieškinys gamintojui neturi sutartinio pagrindo pagal Sąjungos teisę, nes tarp šių dviejų šalių nėra laisva valia prisiimtų įsipareigojimų(54),
– ir, antra, kad sutarties pagrindu nustatyto teisinio santykio sąlygą dėl jurisdikcijos galima panaudoti prieš perpirkėją vien dėl to, kad jos transmisiją kaip neatsiejamą šios sutarčių grandinės dalį numatė pats gamintojas, nepaisant to, kad jam keliama byla dėl deliktinės atsakomybės pagal minėtą sprendimą.
65. Turiu pripažinti, kad dėl Reglamento Nr. 44/2001 jurisdikcijos taisyklių ir pagrindinėje byloje nurodytų nacionalinės materialinės teisės taisyklių derinio šiuo atveju gali susidaryti kiek paradoksali situacija. Iš tikrųjų, kadangi atitinkamas gamintojas savo sąlyga dėl jurisdikcijos negali remtis prieš jai pritarimo pagal minėto reglamento 23 straipsnį neišreiškusį perpirkėją, vadovaujantis išaiškinimu, kurį siūlau Teisingumo Teismui, šis gamintojas turės gintis kitos valstybės narės nei tos, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, kurio jurisdikcija bus grindžiama šio reglamento nuostatomis, skirtomis byloms dėl deliktinės, o ne sutartinės atsakomybės, kaip tai matyti iš minėto Sprendimo Handte, nepaisant to, kad pagal Prancūzijos teisę ieškinį šiam gamintojui reikia laikyti reiškiamu dėl jo sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės.
V – Išvada
66. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui į Prancūzijos Cour de cassation pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 23 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sąlyga dėl jurisdikcijos, esančia gamintojo ir pradinio turto įgijėjo pasirašytoje pardavimo sutartyje, kuri patenka į skirtingose valstybėse narėse nuolatinę gyvenamąją vietą turinčių šalių pasirašytų sutarčių grandinę, negalima remtis nei prieš šio turto perpirkėją, nei jo teises pagal subrogaciją perėmusį draudiką, nebent nustatyta, kad šis trečiasis asmuo iš tikrųjų pritarė šiai sąlygai pagal minėtame straipsnyje nurodytus reikalavimus.