BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. kovo 26 d.(*)
„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – EACEA žmogiškųjų išteklių audito ataskaita – Atsisakymas leisti susipažinti – Išimtis, susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga“
Byloje T‑646/18
Laurence Bonnafous, gyvenanti Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų A. Blot ir S. Rodrigues,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą C. Ehrbar ir K. Herrmann,
atsakovę,
dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2018 m. spalio 9 d. Komisijos sprendimą C(2018) 6753 final, kuriuo buvo atmestas ieškovės prašymas leisti susipažinti su 2018 m. Švietimo, garso ir vaizdo bei kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) žmogiškųjų išteklių galutine audito ataskaita (data: 2018 m. sausio 21 d.),
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai N. Półtorak (pranešėja) ir M. Stancu,
kancleris E. Coulon,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė Laurence Bonnafous buvo Švietimo, garso ir vaizdo bei kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) sutartininkė.
2 2018 m. liepos 30 d. ieškovė nusiuntė Europos Komisijos vidaus audito tarnybai elektroninį laišką, prašydama pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) leisti susipažinti su dokumentu, kurį minėta tarnyba identifikavo kaip „Final audit report – IAS Audit on HR Management in the Education, Audiovisual and Cultural Executive Agency [Ares(2018) 361356]“ (Galutinė audito ataskaita – Komisijos vidaus audito tarnybos atliktas EACEA žmogiškųjų išteklių valdymo auditas; toliau – prašomas dokumentas).
3 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštu Komisijos vidaus audito tarnyba atsisakė leisti ieškovei susipažinti su prašomu dokumentu. Šis atsisakymas iš esmės buvo grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, kurioje nustatyta, kad Sąjungos institucija nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas. Ji nusprendė, kad prašomo dokumento atskleidimas šiame etape pakenktų inspekcijų, tyrimų ir audito, kuriems skirtas šis dokumentas, tikslų apsaugai, nes tai trukdytų veiksmingai įgyvendinti jame pateiktas rekomendacijas, o su jomis susijusios priežiūros priemonės nebuvo visiškai užbaigtos.
4 2018 m. rugpjūčio 29 d. raštu ieškovė pateikė kartotinį prašymą leisti susipažinti su prašomu dokumentu.
5 2018 m. rugsėjo 19 d. elektroniniu laišku Komisija informavo ieškovę, kad pradinis terminas atsakyti į jos pateiktą kartotinį prašymą turi būti pratęstas 15 darbo dienų, todėl šiuo tikslu reikia nustatyti naują terminą – 2018 m. spalio 10 d.
6 2018 m. spalio 9 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2018) 6753 final (toliau – ginčijamas sprendimas), juo atmetė ieškovės kartotinį prašymą leisti susipažinti su dokumentu. Ji iš esmės nusprendė, pirma, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, aiškinama atsižvelgiant į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (OL L 298, 2012, p. 1; toliau – Finansinis reglamentas) 99 straipsnio 6 dalį, draudžiama pirma laiko atskleisti audito ataskaitą, nes dėl atskleidimo kiltų pavojus audito nuosekliam atlikimui ir nepriklausomumui, ir, antra, joks viršesnis viešasis interesas nepateisina šios išimties taikymo.
Procesas ir šalių reikalavimai
7 2018 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.
8 Tą pačią dieną Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu raštu ieškovė paprašė bylą Bonnafous / EACEA (T‑614/17) sujungti su šia byla. 2018 m. gruodžio 5 d. Komisija nesutiko, kad abi bylos būtų sujungtos.
9 2018 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės naujų įrodymų.
10 2019 m. sausio 7 d. sprendimu Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas nusprendė nesujungti šios bylos su byla T‑614/17.
11 2019 m. sausio 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Komisijos atsiliepimą į ieškinį.
12 2019 m. kovo 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės dubliką.
13 2019 m. balandžio 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Komisijos tripliką.
14 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į pirmąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.
15 Kadangi šalys per nustatytą terminą nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, Bendrasis Teismas, manydamas, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, nusprendė priimti sprendimą be žodinės proceso dalies pagal Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį.
16 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
17 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
18 Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas SESV 15 straipsnio 3 dalies, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 42 straipsnio ir Reglamento Nr. 1049/2001 pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti, kylančios iš SESV 296 straipsnio ir Chartijos 41 straipsnio, pažeidimu. Galiausiai trečiasis pagrindas grindžiamas proporcingumo principo pažeidimu.
19 Bendrasis Teismas mano, kad ieškinį tikslinga pradėti nagrinėti nuo ieškinio antrojo pagrindo.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo SESV 296 straipsnio ir Chartijos 41 straipsnio pažeidimu
20 Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Konkrečiai kalbant, ji tvirtina, kad rizikos nustatymas išreikštas tariamąja nuosaka ir nėra jokios nuorodos į konkrečias priežastis, kurios leistų ją apibrėžti ar net nustatyti. Ji teigia, kad šie abstraktūs motyvai grindžiami neaiškiais argumentais. Be to, ji tvirtina, kad yra prieštaravimų tarp minėto sprendimo motyvų ir 2018 m. rugsėjo 19 d. rašto, kurį jai išsiuntė Komisijos Generalinis sekretorius, siekdamas pateisinti atsakymo į jos pateiktą kartotinį prašymą atidėjimą, turinio. Anot jos, minėtas vėlavimas jame buvo paaiškintas būtinybe surinkti visą informaciją, būtiną atsakymui į jos pateiktą prašymą leisti susipažinti su dokumentu pateikti. Vis dėlto tame sprendime nėra jokių minėtų elementų požymių. Dublike ir tame pačiame antrajame pagrinde ieškovė taip pat teigia, kad, bet kuriuo atveju, Komisija neįvykdė savo pareigos teikti informaciją ir pagalbą piliečiams, įtvirtintos Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 4 dalyje.
21 Komisija ginčija šiuos argumentus.
22 Pirmiausia primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsniu ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktu reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 147 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
23 Motyvavimo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į šio teisės akto tekstą, bet ir jo priėmimo aplinkybes bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės nuostatas (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 150 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Dėl prašymo leisti susipažinti su dokumentais pažymėtina, kad tuo atveju, kai atitinkama institucija atsisako suteikti tokį leidimą, remdamasi savo turima informacija ji kiekvienu konkrečiu atveju turi įrodyti, kad dokumentai, su kuriais prašoma leisti susipažinti, iš tikrųjų patenka į Reglamente Nr. 1049/2001 išvardytų išimčių taikymo sritį (2008 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Williams / Komisija, T‑42/05, EU:T:2008:325, 95 punktas ir 2011 m. liepos 7 d. Sprendimo Valero Jordana / Komisija, T‑161/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:337, 49 punktas).
24 Taigi, remiantis jurisprudencija, su dokumentu susipažinti neleidusiai institucijai tenka pareiga nurodyti motyvus, kurie leistų suprasti ir patikrinti, pirma, ar prašomas dokumentas iš tikrųjų yra susijęs su sritimi, kuriai taikoma nurodyta išimtis, ir, antra, ar su šia išimtimi susijusios apsaugos poreikis yra realus (žr. 2012 m. gegužės 4 d. Sprendimo In ‘t Veld / Taryba, T‑529/09, EU:T:2012:215, 118 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
25 Be to, nors Komisija privalo nurodyti motyvus, pateisinančius vienos iš Reglamente Nr. 1049/2001 numatytų teisės susipažinti su dokumentais išimčių taikymą šioje byloje, ji neprivalo pateikti daugiau informacijos, nei reikia, kad pareiškėjas suprastų jos sprendimo priėmimo priežastis ir kad Bendrasis Teismas galėtų patikrinti šio sprendimo teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 30 d. Sprendimo Terezakis / Komisija, T‑380/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:19, 119 punktą).
26 Būtent atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia nustatyti, ar nagrinėjamu atveju Komisija įvykdė iš SESV 296 straipsnio ir Chartijos 41 straipsnio kylančius reikalavimus.
27 Pirma, ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime rizika, kuria remiasi Komisija, grįsdama atsisakymą atskleisti prašomą dokumentą, yra suformuluota visiškai hipotetiškai, nenurodant konkrečių priežasčių, kurios leistų ją apibrėžti.
28 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad motyvai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, jame aiškiai išdėstyti.
29 Iš tiesų ginčijamame sprendime Komisija, atsižvelgdama į bendrąją konfidencialumo prezumpciją, iš esmės nusprendė, kad galimas prašomo dokumento atskleidimas gali pakenkti aptariamo audito tikslams. Taigi ji nusprendė, kad toks atskleidimas gali pakenkti šio audito objektyvumui ir nepriklausomumui, visų pirma kiek tai susiję su veiksmais, kurių reikia imtis, ir su tuo, kad jos vidaus audito tarnyba juos patvirtino. Taigi ji nusprendė, jog egzistuoja numatoma rizika, kad pateikus prašomą dokumentą bus pakenkta EACEA ir minėtos tarnybos tarpusavio pasitikėjimo atmosferai, o tai galėjo daryti neigiamą poveikį atitinkamų rekomendacijų įgyvendinimui.
30 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nurodė riziką, dėl kurios manė, kad atskleidus prašomą dokumentą gali kilti pavojus aptariamo audito tikslams.
31 Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad šiame etape nereikia priimti sprendimo dėl ginčijamame sprendime pateiktų motyvų pagrįstumo. Nagrinėjant, ar Komisijos sprendimas motyvuotas ir ar motyvuotas pakankamai, atliekama esminio procedūrinio reikalavimo, taigi ir šio sprendimo formalaus teisėtumo, kontrolė. Ją reikia atskirti nuo šio sprendimo motyvų pagrįstumo nagrinėjimo, kuris priskirtinas teisėtumo iš esmės kontrolei (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) ir kuris šioje byloje bus atliktas nagrinėjant ieškovės nurodytą pirmąjį pagrindą.
32 Antra, ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo motyvai yra pernelyg abstraktūs, nes jis grindžiamas neaiškiais argumentais.
33 Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 29 punkte pateiktos santraukos, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, nusprendė, jog, be rizikos, kuri kiltų aptariamo audito tikslams, jei prašomas dokumentas būtų atskleistas, toks atskleidimas taip pat negalimas dėl to, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį reikia aiškinti atsižvelgiant į Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalį. Be to, Komisija priminė būtinybę atskirti administracinę veiklą nuo teisės aktų leidybos procedūrų, nes skaidrumo reikalavimas dėl pastarųjų yra aiškesnis, ir ieškovė to neginčija.
34 Reikia pažymėti, kad šio sprendimo 33 punkte nurodyti motyvai yra pakankama informacija ieškovei, kad ji galėtų žinoti, ar ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir ar jame yra trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas. Iš tikrųjų remdamasi šiais motyvais ieškovė galėjo suprasti konkrečias priežastis, dėl kurių Komisija šiuo atveju nusprendė, kad prašomam dokumentui taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis. Beje, šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovės nurodytas negalėjimas manyti, jog reikia taip aiškinti minėtą išimtį, yra jos pateiktų argumentų, susijusių su jos nurodytu ieškinio pirmuoju pagrindu, esmė. Be to, taip pat reikia konstatuoti, jog šių motyvų pakanka, kad Bendrasis Teismas galėtų vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo teisminę kontrolę.
35 Taigi neginčytina, kad ginčijamu sprendimu tenkinamos jurisprudencijoje nustatytos sąlygos, primintos šio sprendimo 22–25 punktuose. Vadinasi, ieškovės argumentą, kad ginčijamo sprendimo motyvai yra pernelyg abstraktūs, taip pat reikia atmesti.
36 Trečia, ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo motyvai neatitinka 2018 m. rugsėjo 19 d. jai atsiųstame elektroniniame laiške išdėstytų motyvų.
37 Vis dėlto reikia pažymėti, kad nagrinėjamu elektroniniu laišku buvo siekiama tik nurodyti ieškovei, kad Komisija negalėjo atsakyti į jos kartotinį prašymą leisti susipažinti su prašomu dokumentu per iš pradžių nustatytą terminą. Taigi šiuo elektroniniu laišku visiškai nebuvo siekiama nurodyti motyvus, dėl kurių prireikus minėtą prašymą reikėtų atmesti.
38 Iš to matyti, kad šis ieškovės argumentas negali paneigti ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumo, todėl dėl šio motyvo jį reikia atmesti.
39 Ketvirta, ieškovė dublike tvirtina, kad Komisija neįvykdė savo pareigos teikti informaciją bei pagalbą piliečiams, įtvirtintos Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 4 dalyje.
40 Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog „[i]nstitucija teikia informaciją bei pagalbą piliečiams apie tai, kaip ir kur pateikti paraiškas dėl galimybės susipažinti su dokumentais“.
41 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Komisija šioje byloje neįvykdė pareigų, numatytų Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 4 dalyje, taip pat, kad tariama ginčijamo sprendimo motyvavimo stoka, kurią ji nurodo, yra toks šioje nuostatoje numatytos pareigos teikti informaciją ir pagalbą neįvykdymas.
42 Šiuo klausimu, kaip jau buvo priminta šio sprendimo 2–6 punktuose, reikia pažymėti, kad ieškovė pirmiausia paprašė leisti susipažinti su prašomu dokumentu, 2018 m. liepos 30 d. išsiųsdama elektroninį laišką Komisijos vidaus audito tarnybai. Pastaroji į šį elektroninį laišką tinkamai atsakė 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštu. Tada ieškovė užginčijo minėtos tarnybos pateiktą vertinimą ir 2018 m. rugpjūčio 29 d. pateikė kartotinį prašymą leisti susipažinti su dokumentais. Komisija į šį kartotinį prašymą tinkamai atsakė 2018 m. spalio 9 d. priėmusi ginčijamą sprendimą, po to, kai 2018 m. rugsėjo 19 d. informavo ieškovę, kad terminas atsakyti į minėtą prašymą turi būti pratęstas penkiolika dienų.
43 Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovė neginčija procedūros, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, teisėtumo. Beje, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad per šią procedūrą buvo pakankamai išnagrinėta prašymų leisti susipažinti su dokumentais tvarka ir galimybė pateikti ginčijamą prašymą leisti susipažinti su dokumentais. Be to, neginčijama, kad Komisija į juos atsakė rūpestingai.
44 Atsižvelgiant į tai reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentuose nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Komisija neįvykdė savo pareigos teikti pagalbą, numatytos Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 4 dalyje, arba kad toks neveikimas gali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių paaiškinti jos nustatytą ryšį tarp šio tariamo pareigų nevykdymo ir to sprendimo motyvų, kurie vis dėlto yra šio ieškinio pagrindo dalykas.
45 Taigi ieškovės argumentas, kad Komisija neįvykdė Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 4 dalyje numatytos pareigos teikti informaciją ir pagalbą piliečiams, yra nepagrįstas. Todėl jis turi būti atmestas.
46 Vadinasi, reikia atmesti visą ieškinio antrąjį pagrindą.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo SESV 15 straipsnio 3 dalies, Chartijos 42 straipsnio ir Reglamento Nr. 1049/2001 pažeidimu
47 Ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija klaidingai atsisakė atskleisti prašomą dokumentą, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi. Šis ieškinio pagrindas gali būti suskirstytas į keturias dalis.
48 Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad auditas, per kurį buvo parengtas prašomas dokumentas, buvo baigtas, kai ji paprašė leisti su juo susipažinti. Šiuo klausimu pats šio dokumento pavadinimas, t. y. „Final audit report – IAS Audit on HR Management in the Education, Audiovisual and Cultural Executive Agency (Ares(2018) 361356)“, ir ginčijamame sprendime išdėstyti argumentai, kad „remdamasi galutine audito ataskaita [EACEA] sutiko įgyvendinti pasiūlytas rekomendacijas“, įrodo aptariamo audito pabaigą. Beje, pačios EACEA parengtas dokumentas „HR Annual Plan“ („Metinis žmogiškųjų išteklių planas“) patvirtina šiuos teiginius, nes jame numatyti taisomieji veiksmai, įrodantys, kad buvo pasiektas galutinis audito etapas. Be to, iš pastarojo dokumento matyti, kad septynios prašomame dokumente pasiūlytos priemonės buvo visiškai įgyvendintos, taip pat pagrįsta manyti, kad dvi paskutinės prašomame dokumente pasiūlytos priemonės buvo visiškai įgyvendintos, nes rengiant dokumentą „HR Annual Plan“ jos jau buvo įgyvendintos atitinkamai 70 % ir 80 %. Dublike ieškovė nurodo, kad tuo metu remiantis audito ataskaitos rekomendacijomis buvo imtasi visų dešimties pagrindinių veiksmų. Grįsdama šiuos argumentus ji parengė santrauką, kurioje analizuojama EACEA įgyvendinamų priemonių užbaigtumas. Vis dėlto šiuo klausimu ji teigia: kadangi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi galima remtis atsisakant leisti susipažinti su dokumentu tik tuo atveju, jeigu jo atskleidimas gali pakenkti audito tikslams, šiuo atveju ji netaikytina dėl to, kad aptariamas auditas baigtas. Bet kuriuo atveju būtų nepriimtina, jei galimybė susipažinti su prašomu dokumentu priklausytų nuo atsitiktinio, būsimo ir tolimo įvykio.
49 Antroje dalyje ieškovė teigia, kad Komisijos argumentas, jog prieš leidžiant prašomame dokumente pateiktas rekomendacijas viešai paskelbti reikia laukti, kol ji jas įslaptins po to, kai jas įgyvendino EACEA, prieštarauja tiek Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiamam tikslui, tiek SESV 15 straipsnyje ir Chartijos 42 straipsnyje pripažintai teisei į skaidrumą. Beje, tai Bendrasis Teismas jau konstatavo savo 2010 m. birželio 9 d. Sprendime Éditions Jacob / Komisija (T‑237/05, EU:T:2010:224). Bet kuriuo atveju ieškovė tvirtina, kad Komisijos tyrimų tikslų sąvokai suteikta bendra apimtis išplaukia iš Komisijos pateikiamo teisės į skaidrumą neutralizuojančio aiškinimo, kuriam negalima pritarti. Be to, ieškovės teigimu, išvados dėl galimybės remtis tam tikromis bendrosiomis prezumpcijomis nebuvimo negalima sistemingai daryti dėl visų tyrimo ar audito procedūrų, nes skaidrumo principo išimtys turi būti aiškinamos siaurai ir apribotos nagrinėjamos procedūros specifika, kaip tai matyti iš 2010 m. birželio 9 d. Sprendimo Éditions Jacob / Komisija (T‑237/05, EU:T:2010:224) 123 punkto.
50 Trečioje dalyje ieškovė tvirtina, kad antrinės teisės nuostata negali be pateisinimo apriboti pagrindinės teisės, kurios teisinė galia yra tokia pati kaip pirminės teisės. Todėl reikia atmesti Komisijos argumentą, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis turi būti aiškinama atsižvelgiant į Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad „[v]idaus auditoriaus ataskaitos ir išvados <…> turi būti prieinami visuomenei tik po to, kai vidaus auditorius patvirtina veiksmus, kurių imtasi dėl rekomendacijų“. Dublike ieškovė tvirtina, kad minėtą išimtį reikia aiškinti laikantis Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalies. Vis dėlto ji mano, kad galimybė remtis tokia konfidencialumo pareiga šiuo atveju negalėjo atleisti Komisijos nuo pareigos atlikti konkretų ir individualų prašomo dokumento tyrimą, nes parengus minėtą dokumentą Komisija negalėjo pagrįstai taikyti šioje nuostatoje numatytos išimties ir bendrosios audito veiklos apsaugos prezumpcijos.
51 Ketvirtoje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas neatitinka pagrįstai numatomos rizikos kriterijaus. Iš tiesų rizika, kad bus pakenkta atitinkamo tyrimo objektyvumui ir nepriklausomumui, jame suformuluota tik visiškai hipotetiškai. Vis dėlto nebuvo įrodyta nei būtinybė taikyti atitinkamą išimtį, nei būtinybė taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį visam prašomam dokumentui. Todėl negalima remtis bendrąja neatskleidimo prezumpcija siekiant pagrįsti minėtą sprendimą. Atsižvelgdama į šiuos argumentus ieškovė mano, kad šiuo atveju nereikėjo remtis viršesnio viešojo intereso, pateisinančio minėto dokumento atskleidimą, egzistavimu. Vis dėlto ji bet kuriuo atveju subsidiariai teigia, kad šiame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Ji mano, kad jame klaidingai teigiama, jog jos argumentai dėl galimybės susipažinti su šiuo dokumentu yra „labiau privataus pobūdžio“. Komisija turėjo nustatyti, kokie buvo šie privataus pobūdžio argumentai, ir išnagrinėti, ar rėmimosi bendraisiais skaidrumo principais pakako, kad būtų atmestas šio dokumento apsaugos poreikis.
52 Komisija ginčija šiuos argumentus.
53 Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikėtų kartu išnagrinėti pirmą–trečią dalis, o vėliau – ketvirtąją.
Dėl pirmos–trečios dalių
54 Pirmiausia dėl visuomenės teisės susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais reikia priminti, kad pagal Chartijos 42 straipsnį „[k]iekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų bet kurios formos dokumentais“. Iš SESV 15 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio taip pat matyti, kad „[v]isi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę <…> susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų dokumentais bet kokiu pavidalu“.
55 Paraleliai Reglamentu Nr. 1049/2001, priimtu remiantis EB 255 straipsnio 2 dalimi, siekiama, kaip matyti iš jo 1 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į 4 konstatuojamąją dalį, suteikti visuomenei kuo platesnę teisę susipažinti su institucijų dokumentais (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, Rink., EU:C:2013:738, 40 punktas).
56 Vis dėlto reikia priminti, kad ypatingomis aplinkybėmis ši teisė susipažinti su dokumentais gali būti apribota. SESV 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „[b]endruosius principus ir visuomenės arba asmens interesais grindžiamus apribojimus, reglamentuojančius [teisę] susipažinti su dokumentais, įprasta teisėkūros procedūra reglamentais nustato Europos Parlamentas ir Taryba“. Taigi iš jo teksto aiškiai matyti, kad minėti apribojimai gali būti nustatyti reglamentais.
57 Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatyta išimčių sistema, pagal kurią institucijoms leidžiama atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, jeigu jį atskleidus nukentėtų kurio nors iš interesų, saugomų pagal šį straipsnį, apsauga (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Šiuo klausimu jurisprudencijoje, be kita ko, priminta, kad teisei susipažinti su dokumentais taikomos tam tikros išimtys, pagrįstos viešuoju ar privačiu interesu, ir patikslinta: kadangi šiomis išimtimis nukrypstama nuo kuo platesnio visuomenės prieigos prie dokumentų principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos griežtai (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 62 ir 63 punktai).
59 Tarp teisės susipažinti su dokumentais išimčių yra ta, kuri įtvirtinta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje, pagal kurią institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentu, jei dėl jo atskleidimo nukentėtų inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, nebent tam tikro dokumento atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.
60 Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje, būtent jo 2 dalyje, numatyta išimčių sistema pagrįsta tarpusavyje prieštaraujančių interesų, esant konkrečiai situacijai, palyginimu, t. y. viena vertus, interesų, kad atitinkami dokumentai būtų atskleisti, ir, kita vertus, interesų, kuriems šis atskleidimas pakenktų. Sprendimas dėl prašymo leisti susipažinti su dokumentais priklauso nuo to, koks interesas yra svarbesnis konkrečiu atveju (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 42 punktas).
61 Be to, kai institucijos prašoma leisti susipažinti su dokumentu, ji kiekvienu atveju turi įvertinti, ar šiam dokumentui taikomos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytos galimybės leisti susipažinti su institucijų dokumentais išimtys (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 35 punktą).
62 Atsižvelgiant būtent į tai, kas išdėstyta, šioje byloje reikia priimti sprendimą dėl klausimo, ar, kaip teigia Komisija, buvo pateisinama atsisakyti leisti ieškovei susipažinti su prašomu dokumentu, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtimi, aiškinama atsižvelgiant į Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalį, iš esmės dėl to, kad egzistavo numatoma rizika, kad dėl jo atskleidimo nukentėtų aptariamo audito tikslas ir būtų pakenkta EACEA vykdomam nustatytų rekomendacijų įgyvendinimui.
63 Iš ieškovės argumentų iš esmės matyti, kad ji ginčija Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytos išimties taikymą (ir jos aiškinimą atsižvelgiant į Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalį) prašomam dokumentui, motyvuodama tuo, kad auditas, per kurį buvo parengtas šis dokumentas, buvo baigtas, kai ji pateikė prašymą leisti susipažinti su minėtu dokumentu. Ieškovės teigimu, Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiamam tikslui ir skaidrumo principui prieštarautų tai, jei būtų tikimasi, kad galutinėje audito ataskaitoje suformuluotos rekomendacijos bus įgyvendintos iki su jomis susijusių dokumentų atskleidimo nekeliant pavojaus, kad bus pakenkta šiuo auditu siekiamiems tikslams.
64 Pirma, dėl aptariamo audito stadijos, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, reikia priminti, kad prašomas dokumentas yra Komisijos vidaus audito tarnybos galutinė ataskaita, kuri yra administracinės bylos, susijusios su žmogiškųjų išteklių valdymo auditu EACEA viduje, dalis.
65 Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad šis atvejis skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 2015 m. gegužės 12 d. Sprendimas Technion ir Technion Research & Development Foundation / Komisija (T‑480/11, EU:T:2015:272), kurį Komisija, be kita ko, kaip pavyzdį nurodė ginčijamame sprendime. Iš tiesų to sprendimo 66 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „[nagrinėjamo] sprendimo priėmimo momentu galutinė ataskaita, kuria baigiama audito procedūra, dar nebuvo priimta ir kad dar galėjo būti vykdomi ir buvo numatyti su šiuo auditu susiję papildomi tyrimo veiksmai“. Akivaizdu, kad šiuo atveju galutinė ataskaita buvo priimta priėmus ginčijamą sprendimą.
66 Vis dėlto, kaip matyti iš prie bylos medžiagos pridėtų dokumentų, ypač iš pačios ieškovės pateiktos santraukos, 2018 m. spalio 24 d. buvo taikomos tik kai kurios prašomame dokumente pateiktos rekomendacijos, o tai reiškia, kad priimant ginčijamą sprendimą dar nebuvo taikytos visos šiame dokumente pateiktos rekomendacijos.
67 Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors galutinė ataskaita, kuria užbaigiama audito procedūra, buvo priimta pateikiant prašymą leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais, įgyvendinimo priemonės, susijusios su minėta audito procedūra, priimant ginčijamą sprendimą vis dėlto dar buvo vykdomos.
68 Antra, dėl ieškovės teiginio, kad tikėjimasis, jog prašomame dokumente suformuluotas rekomendacijas Komisija įslaptins prieš leidžiant su juo susipažinti visuomenei, prieštarautų tiek Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiamam tikslui, tiek SESV 15 straipsnyje ir Chartijos 42 straipsnyje pripažintai teisei į skaidrumą, reikia konstatuoti tai, kas išdėstyta toliau.
69 Ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, nusprendė, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą teisės susipažinti su dokumentais išimtį reikia aiškinti atsižvelgiant į Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalį. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES ir panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018, p. 1), kuriuo, remiantis jo 281 straipsnio 1 dalimi, Finansinis reglamentas buvo panaikintas nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d., 118 straipsnio 9 dalyje yra nuostata, kurioje iš esmės pakartojama Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalis.
70 Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog „[v]idaus auditoriaus ataskaitos ir išvados, taip pat institucijos pranešimas turi būti prieinami visuomenei tik po to, kai vidaus auditorius patvirtina veiksmus, kurių imtasi dėl rekomendacijų“.
71 Be to, reikia konstatuoti, kad Reglamentu Nr. 1049/2001 ir Finansiniu reglamentu siekiama skirtingų tikslų. Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiama kuo labiau palengvinti teisės susipažinti su dokumentais įgyvendinimą ir skatinti gerą administravimo praktiką (2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, EU:C:2012:393, 109 punktas). Finansiniu reglamentu savo ruožtu siekiama nustatyti Sąjungos bendrajam biudžetui taikomas finansines taisykles. Konkrečiau kalbant, jo 9 skyriuje nustatytos konkrečios vidaus auditoriaus funkcijos ir jo įgaliojimų vykdymo tvarka, kurią kiekviena Sąjungos institucija turi nusistatyti.
72 Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamente Nr. 1049/2001 ir Finansiniame reglamente nėra nuostatos, kurioje būtų aiškiai numatyta vieno reglamento viršenybė kito atžvilgiu. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad iš principo negalima atmesti galimybės Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis aiškinti atsižvelgiant į tam tikrus specialius Sąjungos teisės aktus. Todėl tokiu atveju reikia užtikrinti tokį kiekvieno iš šių reglamentų taikymą, kuris būtų suderinamas su kito taikymu, ir taip būtų sudarytos sąlygos nuosekliam taikymui (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, EU:C:2012:393, 123 punktą; 2013 m. sausio 29 d. Sprendimo Cosepuri / EFSA, T‑339/10 ir T‑532/10, EU:T:2013:38, 85 punktas ir 2016 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Secolux / Komisija, T‑363/14, EU:T:2016:521, 43 punktas).
73 Vis dėlto pats Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalies tikslas yra apriboti galimybę susipažinti su vidaus auditoriaus ataskaitomis ir išvadomis, apsaugant šiuos dokumentus nuo atskleidimo visuomenei, kol auditorius patvirtins jų įgyvendinimo priemones. Tokiomis aplinkybėmis leidimas remiantis Reglamentu Nr. 1049/2001 bendrai susipažinti su vidaus auditoriaus ataskaitomis, kurių įgyvendinimo priemonės dar nebuvo patvirtintos, galėtų kelti pavojų pusiausvyrai, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti Finansiniame reglamente tarp visuomenės teisės kuo plačiau susipažinti su institucijų dokumentais ir vidaus auditoriaus galimybės tinkamai atlikti jo vykdomą auditą.
74 Taigi dėl išimties, numatytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje, aiškinimo tikslų reikia taikyti bendrąją prezumpciją, pagal kurią vidaus auditoriaus išvadų ir ataskaitų atskleidimas iki tol, kol jis patvirtins juose nustatytas įgyvendinimo priemones, gali kelti grėsmę jo atliekamo audito tikslams (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, EU:C:2012:393, 123 punktą; 2013 m. sausio 29 d. Sprendimo Cosepuri / EFSA, T‑339/10 ir T‑532/10, EU:T:2013:38, 85 punktą ir 2016 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Secolux / Komisija, T‑363/14, EU:T:2016:521, 43 punktą), turint omenyje tai, kad ši grėsmės prezumpcija nepanaikina suinteresuotiesiems asmenims galimybės įrodyti, kad prašomam atskleisti konkrečiam dokumentui ši prezumpcija netaikoma (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Komisija / EnBW, C‑365/12 P, EU:C:2014:112, 100 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
75 Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad tai, jog su vidaus auditu susijusiems dokumentams taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis, jeigu nagrinėjamų audito įgyvendinimo priemonių vidaus auditorius nepatvirtino, lemia visuomenės pagrindinės teisės susipažinti su dokumentais dvigubą apribojimą.
76 Iš tiesų, viena vertus, šis aiškinimas susijęs tik su konkrečia vidaus auditoriaus atlikto audito kategorija, kaip viena iš inspekcijų, tyrimų ir audito veiklų. Antra, jis ribotas laiko atžvilgiu, nes leidžia Sąjungos institucijoms atsisakyti leisti susipažinti su ataskaitomis ir išvadomis, susijusiomis su tokiu vidaus auditu, kol vidaus auditorius patvirtins joms įgyvendinti priimtas priemones. Kitaip tariant, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis, kaip ji aiškinama atsižvelgiant į Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalį, apribota procedūros, per kurią vidaus auditorius patvirtina tokių ataskaitų priežiūros priemones, trukmės.
77 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, taip pat į būtinybę užtikrinti nuoseklų Reglamento Nr. 1049/2001 ir Finansinio reglamento taikymą, ieškovė klaidingai teigia, kad Komisija pateikė neutralizuojantį teisės į skaidrumą aiškinimą, atsisakydama leisti jai susipažinti su prašomu dokumentu, nes vidaus auditorius dar nepatvirtino tolesnių veiksmų dėl aptariamo audito.
78 Trečia, dėl ieškovės tvirtinimo, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis šiuo atveju netaikytina, nes prašomo dokumento atskleidimas negalėjo pakenkti aptariamo audito tikslams dėl to, kad jis baigtas, reikia priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 66 punkte, priimant ginčijamą sprendimą dar nebuvo taikytos visos šiame dokumente pateiktos rekomendacijos.
79 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tuo metu, kai buvo paskelbtas 2006 m. liepos 6 d. Sprendimas Franchet ir Byk / Komisija (T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190), kuriuo ieškovė rėmėsi savo rašytinėse pastabose, reikšmingos Finansinio reglamento nuostatos dėl galimybės susipažinti su dokumentais per vidaus audito procedūrą dar nebuvo įsigaliojusios klostantis faktinėms aplinkybėms byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, ir kad tuo metu galiojusioje Finansinio reglamento redakcijoje nebuvo numatyta taisyklių, ribojančių visuomenės galimybę susipažinti su audito ataskaitomis. Nuo Finansinio reglamento 99 straipsnio 6 dalies įsigaliojimo (2012 m. redakcija) į jo nuostatas reikia būtinai atsižvelgti siekiant įvertinti ginčijamo sprendimo teisėtumą dėl 68–77 punktuose nurodytų priežasčių. Todėl šioje byloje aptariamos įgyvendinimo priemonės neturi būti laikomos kaip atsitiktinis, būsimasis ir tolimas įvykis, su kuriuo turėtų būti siejamas leidimas susipažinti su dokumentu, kaip tai suprantama pagal ieškovės cituotą jurisprudenciją.
80 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą–trečią dalis.
Dėl ketvirtos dalies
81 Pirma, ieškovė teigia, kad iš ginčijamo sprendimo nematyti, jog Komisija atliko konkretų prašomo dokumento tyrimą, prieš nuspręsdama, kad jis „konfidencialus“. Antra, ji tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad jos interesas dėl prašomo dokumento atskleidimo yra daugiau privatus.
82 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad jei institucija gauna paraišką, pateiktą remiantis Reglamentu Nr. 1049/2001, ji iš esmės privalo atlikti konkretų ir individualų paraiškoje nurodytų dokumentų turinio įvertinimą (2005 m. balandžio 13 d. Sprendimo Verein für Konsumenteninformation / Komisija, T‑2/03, EU:T:2005:125, 74 punktas).
83 Vis dėlto toks principinis sprendimas nereiškia, kad šis tyrimas būtinas bet kokiomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų, kadangi konkretaus ir individualaus tyrimo, kurį institucija iš principo privalo atlikti, atsakydama į pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 pateiktą paraišką, tikslas yra leisti tam tikrai institucijai, pirma, įvertinti, kiek turi būti taikoma teisės susipažinti su dokumentais išimtis, ir, antra, susipažinimo su dokumentais iš dalies galimybę, toks tyrimas gali būti ir nebūtinas, jei dėl tam tikrų aplinkybių aišku, kad galimybė susipažinti turi būti nesuteikta arba, priešingai, suteikta. Tai galėtų būti toks atvejis, kai tam tikri dokumentai arba iš pradžių visi aiškiai pakliuvo į teisės susipažinti su dokumentais išimtį, arba, atvirkščiai, su visais buvo galima susipažinti, arba galiausiai jau buvo Komisijos konkrečiai ir individualiai įvertinti panašiomis aplinkybėmis (2005 m. balandžio 13 d. Sprendimo Verein für Konsumenteninformation / Komisija, T‑2/03, EU:T:2005:125, 75 punktas).
84 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad ginčijamame sprendime ir dėl šio sprendimo 29 punkte nurodytų priežasčių Komisija nusprendė, jog atskleidus prašomą dokumentą kiltų pavojus aptariamo audito tikslams. Be to, šie argumentai aiškiai nurodyti minėtame sprendime.
85 Taigi reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo akivaizdu, jog konkretus ir individualus prašyme nurodyto dokumento turinio vertinimas nebuvo būtinas, nes jam buvo taikoma bendroji prezumpcija, pagal kurią vidaus auditoriaus parengtų išvadų ir ataskaitų atskleidimas prieš patvirtinant jo įgyvendinamąsias priemones gali pakenkti audito, su kuriuo jos susijusios, tikslams.
86 Vadinasi, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad iš ginčijamo sprendimo nematyti, jog Komisija atliko konkretų prašomo dokumento tyrimą.
87 Antra, dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą, kai nusprendė, jog interesai, kuriais grindžiamas jos pateiktas prašymas leisti susipažinti su prašomu dokumentu, yra labiau privataus pobūdžio, reikia konstatuoti, kad Komisija pagrįstai pabrėžia, jog kai ji prašė sujungti šią bylą su byla, kurioje priimtas 2019 m. birželio 6 d. Sprendimas Bonnafous / EACEA (T‑614/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:381), ieškovė aiškiai nurodė tokius privataus pobūdžio motyvus, siekdama pagrįsti suinteresuotumą dėl prašomo dokumento atskleidimo.
88 Taigi nagrinėjamame prašyme sujungti bylas ieškovė, be kita ko, teigė, kad „susipažinimas su [prašomu dokumentu] jai leistų patvirtinti ir (arba) raštiškai nurodyti kelis kaltinimus, kuriuos pateikė byloje T‑614/17“.
89 Į konkretų interesą, kuriuo gali remtis pareiškėjas, prašantis leisti susipažinti su asmeniškai su juo susijusiu dokumentu, negali būti atsižvelgta kaip į viršesnį viešąjį interesą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį. Iš to darytina išvada, kad jo interesų gynimas siekiant pareikšti ieškinį nėra viršesnis viešasis interesas, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo NLG / Komisija, T‑109/05 ir T‑444/05, EU:T:2011:235, 148 punktą).
90 Be to, dar kartą reikia priminti, kad atsisakymas ieškovei atskleisti informaciją ir bendroji prezumpcija, pagal kurią prašomo dokumento atskleidimas gali pakenkti aptariamo audito tikslams, kuriais grindžiamas šis atsisakymas, yra laikini. Iš tiesų iš paties minėtos prezumpcijos pobūdžio matyti, kad ja galima remtis tik tol, kol Komisijos vidaus audito tarnyba patvirtins prašomo dokumento įgyvendinimo priemones. Todėl nuoroda į 2000 m. spalio 12 d. Sprendimą JT’s Corporation / Komisija (T‑123/99, EU:T:2000:230, 50 punktas) ir 2006 m. liepos 6 d. Sprendimą Franchet ir Byk / Komisija (T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 112 punktas), pateikta dublike pagrindžiant argumentą, kad ginčijamu sprendimu iš piliečių atimama galimybė kontroliuoti viešosios valdžios veiksmų teisėtumą, šiuo atveju nesvarbi.
91 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokio argumento, galinčio patvirtinti, kad viršesnis viešasis interesas galėtų pateisinti prašomo dokumento atskleidimą nagrinėjamu atveju.
92 Taigi reikia atmesti ketvirtą dalį, o kartu ir visą pirmąjį pagrindą.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu
93 Ieškovė teigia, kad bendroji prašomo dokumento neatskleidimo prezumpcija, kuria grindžiamas ginčijamas sprendimas, yra nepagrįsta. Ji mano, kad atsisakymas net iš dalies atskleisti šį dokumentą turi būti aiškinamas kaip atsisakymas jį nagrinėti konkrečiai ir individualiai, o tai yra akivaizdus proporcingumo principo pažeidimas.
94 Komisija ginčija šiuos argumentus.
95 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 82–85 punktuose, Komisija šioje byloje neprivalėjo atlikti konkretaus ir individualaus prašomo dokumento nagrinėjimo.
96 Taigi reikia atmesti ieškinio trečiąjį pagrindą, todėl ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
97 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Laurence Bonnafous bylinėjimosi išlaidas.
H. Kanninen | N. Półtorak | M. Stancu |
Paskelbta 2020 m. kovo 26 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.