Language of document : ECLI:EU:F:2011:23

Tarnautojų teismo (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. kovo 15 d.

Byla F‑28/10

Gaëtan Barthélémy Maxence Mioni

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje numatytos sąlygos – Nuolatinė gyvenamoji vieta iki įsidarbinant“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, kuris EAEB sutarčiai taikomas pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo G. B. M. Mioni iš esmės prašo panaikinti 2009 m. birželio 18 d. Komisijos sprendimą, kuriuo nuo 2009 m. liepos 1 d. nutraukiamas ekspatriacijos išmokos, jo gaunamos nuo įdarbinimo dienos, t. y. nuo 2005 m. liepos 1 d., mokėjimas.

Sprendimas: Atmesti ieškovo ieškinį. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Dalykas – Nuolatinė gyvenamoji vieta įdarbinimo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Sąvoka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

2.      Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Taikymo sritis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis)

1.      Ekspatriacijos išmokos atveju nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą, yra vieta, kur atitinkamas pareigūnas ar tarnautojas įkūrė nuolatinį arba įprastą savo interesų centrą, siekdamas jam suteikti stabilumo; siekiant nustatyti nuolatinę gyvenamąją vietą, svarbu atsižvelgti į visas su ja susijusias faktines aplinkybes, ypač į suinteresuotojo asmens faktinę gyvenamąją vietą.

Ekspatriacijos išmoka siekiama kompensuoti konkrečias išlaidas ir nepatogumus, kurie dėl įsidarbinimo Sąjungos institucijose atsiranda pareigūnams, dėl to turintiems perkelti savo gyvenamąją vietą iš gyvenamosios vietos valstybės į darbo vietos valstybę ir integruotis į naują aplinką; ekspatriacijos sąvoka taip pat priklauso nuo pareigūno subjektyvios padėties, t. y. jo integracijos į naują aplinką laipsnio, kuris priklauso, pavyzdžiui, nuo nuolatinės jo gyvenamosios vietos ar nuo pagrindinės profesinės veiklos vykdymo. Be to, ekspatriacijos išmokos mokėjimu siekiama panaikinti faktinę nelygybę tarp pareigūnų, kurie yra integravęsi į darbo vietos valstybės visuomenę, ir tų, kurie to nėra padarę.

Aplinkybė, jog asmuo laikinai gyvena šalyje visų pirma tam, kad ten mokytųsi, iš principo reiškia ne norą perkelti savo interesų centrą į šią šalį, bet nebent dar neapibrėžtą perspektyvą tai padaryti. Galėtų būti kitaip, jeigu suinteresuotojo asmens gyvenimas šalyje kaip studento kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtintų, kad su atitinkama šalimi jį sieja tvirti socialiniai ir profesiniai ryšiai; tokiomis aplinkybėmis tuo atveju, kai po studijų laikotarpio eina stažuotės ar darbo toje pačioje vietoje laikotarpis, dėl nuolatinio suinteresuotojo asmens buvimo atitinkamoje šalyje gali būti taikoma prezumpcija, kurią, žinoma, galima paneigti, kad jis į šią šalį norėjo perkelti nuolatinį arba įprastą savo interesų centrą, taigi – savo nuolatinę gyvenamąją vietą.

(žr. 22, 24, 31 ir 32 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Salvador García prieš Komisiją, C‑7/06 P, 43 ir 44 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Lemaître prieš Komisiją, T‑317/99, 51 punktas; 2001 m. gegužės 3 d. Sprendimo Liaskou prieš Tarybą, T‑60/00, 55 punktas; 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Recalde Langarica prieš Komisiją, T‑283/03, 114 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Salvador García prieš Komisiją, T‑205/02, 72 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Dedeu i Fontcuberta prieš Komisiją, T‑299/02, 67 punktas; 2007 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Salvador Roldán prieš Komisiją, F‑129/06, 48 punktas; 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo Tzvetanova prieš Komisiją, F‑33/09, 48 punktas.

2.      Tai, kad administracija pareigūnui ar tarnautojui mokėjo piniginę išmoką (netgi kelerius metus), savaime negali būti laikoma konkrečia, besąlygine ir nuoseklia garantija, nes tokiu atveju bet kokį administracijos sprendimą, kuriuo būtų atsisakoma toliau – ir galbūt atgaline data – suinteresuotajam asmeniui mokėti tokias išmokas, kurios nepagrįstai jam buvo mokamos kelerius metus, Sąjungos teismas visada naikintų dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, ir dėl to Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis, susijęs su permokėtų sumų grąžinimu, visų pirma netektų didelės dalies veiksmingumo.

(žr. 41 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Mandt prieš Parlamentą, F‑45/07, 125 punktas.