BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. rugsėjo 18 d.(*)

„Dempingas – Kinijos kilmės lyginimo lentų importas – Procedūros dėl vienintelės bendrovės pradėjimas – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas – Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatytas trijų mėnesių terminas – Įrodinėjimo pareiga – Žalos nustatymas“

Byloje T‑156/11      

Since Hardware (Guangzhou) Co., Ltd, įsteigta Canton (Kinija), atstovaujama advokatų V. Akritidis ir Y. Melin,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą B. Driessen, padedamo solisitoriaus B. O’Connor ir advokato S. Gubel,

atsakovę,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Thomas ir H. van Vliet,

ir

Vale Mill (Rochdale) Ltd, įsteigtos Ročdelyje (Jungtinė Karalystė),

Colombo New Scal SpA, įsteigtos Rovagnate (Italija),

atstovaujamų advokato G. Berrisch ir baristerio N. Chesaites,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2010 m. gruodžio 20 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1243/2010, kuriuo importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, Since Hardware (Guangzhou) Co., Ltd. bendrovės pagamintoms lyginimo lentoms nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 338, p. 22),

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas L. Truchot, teisėjai M. E. Martins Ribeiro (pranešėja) ir A. Popescu,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. gegužės 2 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

 PPO teisė

1        1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dempingas, dėl kurio „vienos valstybės prekės yra pateikiamos kitos valstybės prekybai žemesne, negu yra jų tikroji vertė, turi būti panaikintas, jei tai sukelia arba gali sukelti esminės žalos Susitariančiosios šalies teritorijoje įsteigtai pramonės šakai arba iš esmės žlugdo vietinės pramonės kūrimą“.

2        Sutartis dėl 1994 m. GATT VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189, toliau –Antidempingo sutartis) yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 82) 1A priede.

3        Antidempingo sutarties 1 straipsnyje nustatyta:

„Antidempingo priemonė turi būti taikoma tik esant aplinkybėms, numatytoms GATT <...> VI straipsnyje, ir vadovaujantis tyrimu, inicijuotu ir įvykdytu pagal šios Sutarties nuostatas. <...> “

4        Pagal Antidempingo sutarties 3.1 straipsnį „žalos nustatymas GATT <...> VI straipsnyje turi remtis neabejotinu jos įrodymu ir objektyviu nagrinėjimu tiek: a) dėl importo dempingo kaina apimties bei importo dempingo kaina poveikio tapačių arba panašių prekių kainoms vidaus rinkoje, tiek b) dėl to atsirandančio šio importo poveikio vietiniams tokių prekių gamintojams“.

5        Antidempingo sutarties 3.4 straipsnyje numatyta, kad „tiriant importo dempingo kaina poveikį vietinei pramonei, turi būti įvertinti visi svarbūs ekonominiai veiksniai ir rodikliai, veikiantys tos pramonės būklę, įskaitant faktišką ir potencialų pardavimų, pelno, gamybos, rinkos dalies, našumo, pelningumo iš investicijų, pajėgumų panaudojimo sumažėjimą; veiksnius, darančius poveikį vidaus kainoms; dempingo lygio (maržos) dydį; faktišką ir potencialų neigiamą poveikį grynųjų pinigų srautams, atsargoms, užimtumui, darbo užmokesčiui, ekonominiam augimui, sugebėjimui padidinti kapitalą ar investicijas[; šis] sąrašas nebaigtas ir nebūtinai vienas ar keli iš šių veiksnių gali būti lemiami priimant sprendimą“.

6        Antidempingo sutarties 5.2 straipsnis suformuluotas taip:

„Prašyme pagal šio straipsnio 1 dalį turi būti pateikti įrodymai: a) dempingo, b) žalos ta prasme, kuri duota GATT <...> VI straipsnyje ir kaip ji yra interpretuojama šioje Sutartyje, ir c) importo dempingo kaina ir įtariamos žalos priežastinio ryšio įrodymai. <...> Prašyme turi būti tokia prašymo pateikėjui prieinama informacija šiais klausimais:

<...>

ii)      išsamus įtariamos dempingu prekės aprašymas, nagrinėjamosios kilmės ar eksporto šalies ar šalių pavadinimai, kiekvieno žinomo eksportuotojo ar užsienio gamintojo tapatybė bei žinomų asmenų, importuojančių tiriamąją prekę, sąrašas;

<...>“.

7        Antidempingo sutarties 5.8 straipsnis išdėstytas taip:

„Šio straipsnio 1 dalyje numatytas prašymas turi būti atmestas, ir tyrimas nedelsiant nutrauktas, kai tik aptariamosios institucijos įsitikina, kad nėra pakankamų nei dempingo, nei žalos įrodymų, kad galima būtų pateisinti bylos nagrinėjimą. Tais atvejais, kai institucijos nustato, kad dempingo lygis (marža) yra de minimis arba kad dempinginio importo faktinė ar potenciali apimtis arba žala yra nereikšmingos, byla turi būti nedelsiant nutraukiama. <...>“

8        Antidempingo sutarties 6.1.3 straipsnyje numatyta:

„Iš karto po tyrimo inicijavimo institucijos žinomiems eksportuotojams ir eksportuojančios šalies narės institucijoms pateikia visą rašytinio prašymo, gauto pagal 5 straipsnio 1 dalį, tekstą ir, esant užprašymui, jis turi tapti prieinamas kitoms susijusioms, suinteresuotoms šalims. Turi būti laikomasi reikalavimo saugoti konfidencialią informaciją, kaip numatyta šio straipsnio 5 dalyje.“

9        Antidempingo sutarties 6.7 straipsnyje nustatyta:

„Kad patikrintų pateiktą informaciją ar gautų papildomos išsamesnės informacijos, institucijos prireikus gali atlikti tyrimą kitų šalių narių teritorijose, tuo atveju, kai jos gauna atitinkamų tiriamų įmonių sutikimą ir praneša apie tai nagrinėjamos šalies narės Vyriausybės atstovams, ir jeigu ta šalis narė neprieštarauja tyrimui. I priede pateikta tvarka taikoma kitų šalių narių teritorijose atliekamiems tyrimams. Institucijos, laikydamosi reikalavimo saugoti konfidencialią informaciją, bet kokių tokių tyrimų rezultatus padaro prieinamus arba atskleidžia pagal šio straipsnio 9 dalį įmonėms, susijusioms su tais rezultatais, ir gali tokius rezultatus pateikti prašymo pateikėjams.“

10      Pagal Antidempingo sutarties 6.10 straipsnį „dažniausiai institucijos kiekvienam žinomam tiriamosios prekės eksportuotojui ar gamintojui nustato individualų (atskirą) dempingo lygį (maržą) [; tais] atvejais, kai eksportuotojų, gamintojų, importuotojų ar tiriamosios prekės rūšių yra taip daug, ir nustatyti individualius (atskirus) dempingo lygius (maržas) netikslinga, institucijos tirdamos gali apsiriboti arba pagrįstu suinteresuotųjų šalių ar prekių skaičiumi, imdamos pavyzdžius, kuriuos atrinko statistinės atrankos būdu iš atrankos metu turimos informacijos, arba procentine išraiška didžiausiu eksportu iš atitinkamos šalies, kuris gali būti pagrįstai ištirtas“.

11      Antidempingo sutarties 9.2 straipsnyje nustatyta:

„Kai dėl kokios nors prekės įvedamas antidempingo muitas, kiekvienu atveju jis yra kitokio dydžio ir renkamas nediskriminuojant tokios prekės importo iš visų šaltinių, iš kurių buvo įvežama prekė dempingo kaina ir kėlė žalą, išskyrus importą iš tų šaltinių, iš kurių buvo priimti įsipareigojimai dėl kainų pagal šios Sutarties sąlygas. Institucijos įvardija tiriamosios prekės tiekėją ar tiekėjus. Tačiau, jeigu iš tos pačios šalies yra keli tiekėjai ir įvardyti visus šiuos tiekėjus netikslinga, institucijos gali įvardyti atitinkamą šalį tiekėją. Jeigu yra keli tiekėjai iš daugiau kaip vienos šalies, institucijos gali įvardyti arba visus tiekėjus, arba, jeigu tai netikslinga, visas šalis tiekėjas.“

 Sąjungos teisė

12      Pagrindinis antidempingo teisės aktas yra 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, klaidų ištaisymas OL L 7, p. 22; toliau – pagrindinis reglamentas), kuriuo pakeistas 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45) su daliniais pakeitimais.

13      Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą „atliekant su importu iš Kinijos Liaudies Respublikos, Vietnamo ir Kazachstano bei bet kurios ne rinkos ekonomikos valstybės, kuri tyrimo pradžios dieną yra Pasaulio prekybos organizacijos narė, susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė apskaičiuojama pagal 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir c punkte išdėstytais kriterijais ir tvarka įrodoma, kad minėtam gamintojui ar gamintojams dėl panašaus nagrinėjamojo produkto gamybos ir pardavimo vyrauja rinkos ekonomikos sąlygos[; kitais] atvejais laikomasi a punkte išdėstytų taisyklių“.

14      Pagal šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą:

„Pagal b punktą paduotas skundas turi būti išdėstomas raštu ir jame turi būti pateikta pakankamai įrodymų, jog gamintojas dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, t. y.:

–        įmonių sprendimai dėl kainų, išlaidų ir sąnaudų, įskaitant, pavyzdžiui, išlaidas žaliavoms, technologijoms ir darbo jėgai apmokėti, gamybai, pardavimams ir investicijoms, priimami pagal rinkoje vyraujančią pasiūlą ir paklausą bei valstybei per daug nesikišant į šią sritį, o pagrindinės gamybos sąnaudos iš esmės atitinka rinkos kainą,

–        įmonės turi vieną aiškų svarbiausių apskaitos dokumentų, kurių nepriklausomas auditas buvo atliktas pagal tarptautinius apskaitos standartus ir kurie yra taikomi įvairiems tikslams, rinkinį,

<...>

Po specialių konsultacijų su Patariamuoju komitetu ir Bendrijos pramonei suteikus galimybę pareikšti pastabas, per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios nustatoma, ar gamintojas atitinka minėtus kriterijus. Šis nustatytas statusas išlieka viso tyrimo metu.“

15      Pagrindinio reglamento 3 straipsnyje nustatyta:

„1.      Pagal šį reglamentą sąvoka „žala“, jei nenurodyta kitaip, suprantama kaip materialinė žala Bendrijos pramonei, materialinės žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės kliūtys tai pramonei kurtis ir yra aiškinama pagal šio straipsnio nuostatas.

2.      Žala nustatoma, remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus:

a)      importo dempingo kaina kiekius ir poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir

b)      tokio importo sąlygotą poveikį Bendrijos pramonei.

3.      Vertinant importo dempingo kaina kiekį, reikia atsižvelgti į tai, ar iš viso žymiai išaugo importas dempingo kaina absoliučiu dydžiu arba lyginant su gamyba ar suvartojimu Bendrijoje. Vertinant importo dempingo kaina poveikį kainoms, reikia nustatyti, ar produktai dempingo kaina yra importuojami žymiai mažesnėmis kainomis lyginant su Bendrijos pramonės panašių produktų kainomis, arba į tai, ar toks importas turėjo kitokį poveikį – ženkliai nusmukdė kainas arba smarkiai trukdė kainoms kilti, kaip kad būtų atsitikę kitomis aplinkybėmis. Nė vienas šių veiksnių nėra būtinai lemiamas.

4.      Kai atliekant antidempingo tyrimą tuo pat metu nagrinėjamas importas daugiau kaip iš vienos valstybės, tokio importo iš visų valstybių poveikis vertinamas bendrai tiktai tuomet, jei nustatoma:

a)      kad dempingo skirtumas, apskaičiuotas importui iš kiekvienos valstybės, yra didesnis nei 9 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas de minimis, ir kad importo iš kiekvienos valstybės kiekis nėra nereikšmingas; ir

b)      kad atsižvelgus į importuotų produktų tarpusavio konkurencijos sąlygas ir į importuotų produktų ir panašių Bendrijos produktų konkurencijos sąlygas, importo poveikį tikslinga vertinti bendrai.

5.      Nagrinėjant importo dempingo kaina poveikį tiriamai Bendrijos pramonei, reikia ištirti visus svarbius atitinkamos pramonės būklę apibūdinančius ekonominius veiksnius ir rodiklius, tokius kaip: pramonės pastangas atsigauti po dempingo ar subsidijavimo praeityje padaryto poveikio, esamo dempingo skirtumo dydį, esamą ir galimą pardavimų, pelno, produkcijos, rinkos dalies, produktyvumo, investicijų grąžos, pajėgumų panaudojimo sumažėjimą; Bendrijos kainas įtakojančius veiksnius; esamą ir galimą neigiamą poveikį pinigų srautams, atsargų kiekiui, užimtumui, darbo užmokesčiui, gamybos plėtrai, galimybėms sukaupti kapitalą ir pritraukti investicijas. Šis sąrašas nėra išsamus, be to, jokie iš išvardytų veiksnių nėra būtinai lemiami.“

16      Pagrindinio reglamento 5 straipsnis, kuriame reglamentuojamas tyrimo inicijavimas, suformuluotas taip:

„1.      Išskyrus 6 dalyje numatytus atvejus, tyrimas nustatyti įtariamo dempingo buvimą, mastą ir poveikį pradedamas, gavus raštišką bet kurio fizinio ar juridinio asmens arba asociacijos, neturinčios juridinio asmens teisių Bendrijos pramonės vardu pateiktą skundą. <...>

2.      Pateikiant 1 dalyje nurodytą skundą, būtina pateikti dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymus. Skunde turi būti pateikti šie duomenys, jei jie yra prieinami pareiškėjui:

<...>

b)      išsamus tariamai dempingo kaina produkto aprašymas, jį gaminančios ar eksportuojančios valstybės (valstybių) pavadinimai, kiekvieno žinomo eksportuotojo ar užsienio gamintojo tapatybė ir žinomų aptariamą produktą importuojančių asmenų sąrašas;

c)      duomenys apie kainas, kuriomis parduodamas aptariamas produktas jį gaminančios ar eksportuojančios valstybės (valstybių) vidaus rinkose <...>;

<...>

7.      Sprendžiant, ar pradėti tyrimą, dempingo ir žalos įrodymai svarstomi kartu. Skundas atmetamas, jeigu dempingo arba žalos įrodymų nepakanka tyrimo atlikimui pagrįsti. Tyrimas nepradedamas tokių valstybių atžvilgiu, iš kurių importas yra mažiau nei 1 % bendros rinkos, nebent importas iš visų tokių valstybių drauge sudarytų 3 % ar daugiau Bendrijos suvartojimo. 

<...>

9.      Jeigu pasikonsultavus aišku, kad tyrimo procedūroms pradėti pakanka įrodymų, Komisija pradeda jas per 45 dienas nuo skundo pateikimo dienos ir apie tai paskelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, pasikonsultavus, skundo pateikėjui pranešama apie tai per 45 dienas nuo skundo pateikimo Komisijai dienos.“

17      Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3–6 dalyse nurodyta:

„3.      Pagal 5 straipsnio 9 dalį pradėjus tyrimo procedūras, žala paprastai laikoma nereikšminga, jeigu nagrinėjamųjų produktų importas nesudaro 5 straipsnio 7 dalyje nustatyto kiekio. Atliekant tas pačias tyrimo procedūras ir nustačius, kad dempingo skirtumas yra mažiau nei 2 % procentais išreikštos eksporto kainos, tyrimas nedelsiant baigiamas, bet tiktai tyrimas, kai skirtumas nesiekia 2 % individualių eksportuotojų atžvilgiu, be to, jie išlieka antidempingo procedūrų objektu ir jų atžvilgiu gali būti atliktas pakartotinis tyrimas pagal 11 straipsnį, atliekant bet kurią tolesnę peržiūrą nagrinėjamos valstybės atžvilgiu.

4.      Kai galutinai nustatyti faktai įrodo, kad yra dempingas ir jo padaryta žala bei dėl Bendrijos interesų reikia įsikišti pagal 21 straipsnį, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, pateiktu pasikonsultavus su Patariamuoju komitetu, nustato galutinį antidempingo muitą. Taryba priima pasiūlymą, jei ji paprastąja balsų dauguma nenusprendžia atmesti pasiūlymo per vieną mėnesį nuo tada, kai Komisija jį pateikė. Kai galioja laikinieji muitai, pasiūlymas imtis galutinių veiksmų pateikiamas ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki šių muitų galiojimo pabaigos. Antidempingo muito suma neviršija nustatyto dempingo skirtumo, tačiau ji turėtų būti mažesnė už šį skirtumą, jei šio mažesnio muito pakaktų Bendrijos pramonei padarytai žalai pašalinti.

5.      Kiekvienu atveju atitinkamo dydžio antidempingo muitas turi būti nustatomas, nediskriminaciniu pagrindu produktui, importuojamam dempingo kaina iš visų šaltinių ir darančiam žalos, išskyrus jo importą iš tų šaltinių, kurių įsipareigojimai buvo priimti pagal šio Reglamento nuostatas. Reglamente nustatančiame muitą turi būti tiksliai apibrėžtas muitas kiekvienam tiekėjui arba, jeigu tai nepraktiška, ir paprastai, kai taikytinas 2 straipsnio 7 dalies a punktas, – nagrinėjamai tiekiančiajai [tiekėjo] valstybei.

Tačiau tais atvejais, kai yra taikytinas 2 straipsnio 7 dalies a punktas, individualus muitas gali būti nustatytas eksportuotojams, kurie, remdamiesi tinkamai pagrįstais reikalavimais, gali įrodyti, kad:

a)      jei įmonės yra visiškai ar dalinai užsienio kapitalo įmonės ar bendros įmonės, eksportuotojai gali nevaržomai grąžinti kapitalą bei pelną į savo šalį;

b)      eksporto kainos ir kiekiai, pardavimo sąlygos ir terminai yra nustatomi laisvai;

c)      akcijų dauguma priklauso privatiems asmenims. Direktorių valdyboje esantys ar svarbias vadovaujančias pareigas užimantys valstybės pareigūnai sudaro mažumą, arba įrodyti, kad bendrovė vis dėlto yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės kišimosi;

d)      valiutų keitimo kurso perskaičiavimai yra atliekami pagal rinkoje nusistovėjusį valiutos kursą; ir

e)      valstybės kišimasis nėra toks, kad leistų išvengti nustatytų priemonių, jei atskiriems eksportuotojams nustatyti skirtingi muitų tarifai.

6.      Jeigu pagal 17 straipsnį Komisija apribojo savo tyrimą, bet kuris antidempingo muitas taikomas importui iš eksportuotojų ar gamintojų, pranešusių apie save pagal 17 straipsnį, bet netirtų, turi neviršyti vidutinio svertinio dempingo skirtumo nustatyto atrinktoms šalims. Taikydama šios dalies nuostatas, Komisija nepaiso nulinių ar de minimis skirtumų bei 18 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis nustatytų skirtumų. Individualūs muitai taikomi importui iš bet kurio eksportuotojo ar gamintojo, kuriam pagal 17 straipsnio nuostatas suteiktas individualus režimas.“

18      Šio reglamento 17 straipsnis, kuriame reglamentuojama atranka, suformuluotas taip:

„1.      Tais atvejais, kai skundo pateikėjų, eksportuotojų, importuotojų, produkto tipų ar sandorių yra labai daug, tyrimo mastas gali būti apribotas: arba tyrimui atrenkant tiktai pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičių, kurie pagal atrankos metu turimą informaciją yra statistiškai tinkami, arba tiriant didžiausią tipišką produkcijos, pardavimo ar eksporto kiekį, kurį galima pagrįstai ištirti per turimą laiką.

<...>

3.      Tais atvejais, kai tyrimo mastas yra ribojamas pagal šį straipsnį, individualus dempingo skirtumas vis dėlto nustatomas kiekvienam iš pradžių neatrinktam eksportuotojui ar importuotojui, kuris pateikia reikalingą informaciją per šiame reglamente nurodytą laiką, išskyrus atvejį, kai eksportuotojų ar importuotojų yra tiek daug, kad individualūs nagrinėjimai pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų užbaigti jį laiku.

4.      Nusprendus atlikti atranką, tačiau kai kurioms arba visoms atrinktoms šalims nebendradarbiaujant, ir jei tai įtakotų tyrimo išvadas, gali būti atlikta kita atranka. Tačiau jeigu ir toliau iš esmės nebendradarbiaujama arba jeigu nepakanka laiko atlikti naują atranką, taikomos atitinkamos 18 straipsnio nuostatos.“

19      2001 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1515/2001 dėl priemonių, kurių gali imtis Bendrija remdamasi PPO ginčų sprendimo tarybos patvirtinta ataskaita antidempingo ir apsaugos nuo subsidijavimo klausimais (OL L 201, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 38 t., p. 50), 1 straipsnyje numatyta, kad „kai [Ginčų sprendimo taryba] patvirtina ataskaitą dėl Bendrijos priemonių, taikomų pagal <...> Reglamentą <...> Nr. 384/96 [kuris tapo pagrindiniu reglamentu], Reglamentą (EB) Nr. 2026/97 arba pagal šį reglamentą <...>, Taryba <...> gali imtis vienos ar kelių toliau išvardytų jos nuomone taikytinų priemonių: a) panaikinti arba pakeisti ginčijamą priemonę arba b) taikyti kitas specialias priemones, kurios, jos nuomone, yra tinkamos tomis aplinkybėmis.“

20      Pagal to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalį „Taryba gali imtis bet kurių 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, kad būtų atsižvelgta į [Ginčų sprendimo tarybos] patvirtintoje ataskaitoje padarytus teisinius aiškinimus dėl neginčijamų priemonių, jeigu ji laiko tai tikslinga.“ Šios nuostatos 3 dalyje numatyta, kad „jeigu yra tikslinga atlikti peržiūrą prieš pradedant arba pradėjus taikyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas priemones, šią peržiūrą turi inicijuoti Komisija, pasikonsultavusi su Patariamuoju komitetu“.

 Ginčo aplinkybės

21      Ieškovė, Since Hardware (Guangzhou) Co., Ltd., yra Canton (Kinija) įsteigta bendrovė, gaminanti ir eksportuojanti lyginimo lentas.

22      2007 m. balandžio 23 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 452/2007, nustatantį galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos ir Ukrainos kilmės lyginimo lentoms, galutinį surinkimą (OL L 109, p. 12). Šiuo reglamentu Taryba nustatė galutines antidempingo priemones visiems, be kita ko, Kinijos kilmės lyginimo lentų gamintojams, išskyrus ieškovę, kuriai taikytas nulinis muitas (ginčijamo reglamento 1 ir 2 konstatuojamosios dalys).

23      2009 m. rugpjūčio 20 d. trys Sąjungos gamintojos, t. y. Columbo New Scal SpA, Pirolla SpA ir Vale Mill (Rochdale) Ltd, kurios pagamina didžiąją dalį visų lyginimo lentų Sąjungoje, pateikė antidempingo skundą dėl ieškovės (ginčijamo reglamento 4 konstatuojamoji dalis).

24      2009 m. spalio 2 d. Europos Bendrijų Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 384/96 5 straipsniu (tapo pagrindinio reglamento 5 straipsniu) paskelbė, kad pradeda antidempingo procedūrą, susijusią su Kinijos kilmės lyginimo lentų importu, tik vienos Kinijos eksportuojančios gamintojos, t. y. ieškovės, atžvilgiu ir, remdamasi Reglamento Nr. 1515/2001 2 straipsnio 3 dalimi, pradėjo antidempingo priemonių, susijusių su Kinijos kilmės lyginimo lentų importu, nustatytų Reglamentu Nr. 452/2007 (OL C 237, p. 5), peržiūros procedūrą (ginčijamo reglamento 3 konstatuojamoji dalis).

25      Pirma, Pranešime apie tyrimo iniciavimą Komisija nurodė, kad pasitarusi su Patariamuoju komitetu padarė išvadą, jog skundas buvo pateiktas Bendrijos pramonės arba jos vardu ir kad jame pateikta pakankamai įrodymų, idant būtų pateisinama pradėti procedūrą pagal Reglamento Nr. 384/96 5 straipsnį (Pranešimo apie tyrimo iniciavimą 5 punktas).

26      Antra, remdamasi tuo, kad Reglamente Nr. 452/2007 nustatytas galutinis antidempingo muitas lyginimo lentų importui, numatytam šiame reglamente, ir kad ieškovei taikomo muito norma nustatyta 0 % (Pranešimo apie tyrimo iniciavimą 10 punktas), Komisija pabrėžė, jog atsižvelgiant į 2005 m. lapkričio 29 d. PPO apeliacinės tarybos pranešimą „Meksika. Galutinės antidempingo priemonės jautienai ir ryžiams“ (AB-2005-6) (WT/DS295/AB/R) (toliau – PPO apeliacinės tarybos pranešimas) nebegalima toliau taikyti priemonių, kurios nustatytos ieškovei pagal Reglamentą Nr. 452/2007.

27      Todėl Komisija pradėjo Reglamento Nr. 452/2007 peržiūrą pagal Reglamento Nr. 1515/2001 2 straipsnio 3 dalį, kad galėtų padaryti visus būtinus pakeitimus, atsižvelgdama į PPO apeliacinės tarybos pranešimą (Pranešimo apie tyrimo iniciavimą 10 punktas).

28      2009 m. spalio 26 d., remdamasi Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b punktu (tapo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktu), ieškovė pateikė prašymą taikyti jai rinkos ekonomikos režimą (toliau – RER) (ginčijamo reglamento 26 konstatuojamoji dalis).

29      2009 m. lapkričio 19 d. ieškovė pateikė Komisijai atsakymus į antidempingo klausimyną. 2009 m. lapkričio 23 d. ieškovė pateikė komentarų dėl procedūros teisėtumo.

30      2009 m. lapkričio 25 d. Komisija išsiuntė ieškovei pastabų dėl jos RER prašymo, kad ieškovė galėtų pateikti papildomos informacijos. Ieškovė atsakė į šį raštą 2009 m. gruodžio 7 d.

31      2009 m. gruodžio 18 d. šio sprendimo 23 punkte nurodyti Sąjungos gamintojai pateikė Komisijai savo atsakymus į antidempingo klausimyną. 2010 m. vasario 3 d. Komisija paprašė šių gamintojų pateikti papildomos informacijos; ši informacija Komisijai pateikta 2010 m. vasario 19 d. ir 24 d. raštais.

32      2010 m. vasario 4–10 d. Komisija surengė tikrinamąjį vizitą ieškovės patalpose, siekdama patikrinti šios RER prašyme ir atsakymuose į antidempingo klausimyną pateiktą informaciją.

33      2010 m. kovo 2 d. ieškovė pateikė Komisijai statistinius duomenis apie plieno gaminių kainas Kinijoje ir nurodė, kad jos panašios į tarptautines kainas. Ji taip pat nurodė priežastis, kodėl šios kainos neturi reikšmės, svarstant, ar jai taikyti RER.

34      2010 m. kovo 26 d. raštu Komisija pranešė ieškovei, kad ši neatitinkanti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmos pastraipos pirmoje ir antroje įtraukose numatytų kriterijų ir kad todėl ketina siūlyti atmesti jos RER prašymą.

35      2010 m. balandžio 13 d. rašte ieškovė pateikė šiuo atžvilgiu pastabų. Šiame rašte, nurodžiusi, kad Komisija veikė ultra vires, pradėdama procedūrą vienintelės bendrovės atžvilgiu, ieškovė nurodė, jog pažeista pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto paskutinė pastraipa ir nesilaikyta šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodytų pirmojo ir antrojo kriterijų.

36      2010 m. balandžio 29 d. bylą nagrinėjantis pareigūnas surengė posėdį.

37      2010 m. balandžio 30 d. raštu Komisija atsakė į pagrindinius ieškovės argumentus, pateiktus jos 2010 m. balandžio 13 d. rašte, ir patvirtino savo išvadas dėl ieškovės RER prašymo, kurias išdėstė 2010 m. kovo 26 d. rašte.

38      Turėdama mintyje dalykus, kurie svarstyti 2010 m. balandžio 29 d. posėdyje, ieškovė 2010 m. gegužės 31 d. rašte pateikė papildomų pastabų dėl procedūros iniciavimo, ypač atsižvelgdama į PPO apeliacinės tarybos pranešimą ir į Komisijos atliktą jos RER prašymo vertinimą. Komisija į šį raštą atsakė 2010 m. birželio 22 d. raštu. 2010 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė pateikė šiuo atžvilgiu papildomų pastabų.

39      2010 m. rugsėjo 21 d. raštu Komisija pateikė ieškovei bendrosios galutinės informacijos dokumentą, prie kurio pridėjo dokumentus, kuriuose aprašyta dempingo skirtumo apskaičiavimo metodika ir žalos dydžio apskaičiavimo metodika, bei specialiosios informacijos dokumentą, kuriame atsakė į ieškovės argumentus dėl tyrimo iniciavimo. Ieškovė atsakė į šį dokumentą 2010 m. spalio 6 d. raštu.

40      2010 m. spalio 11 d. bylą nagrinėjantis pareigūnas surengė naują posėdį, kurio protokolas išsiųstas ieškovei 2010 m. spalio 27 d.

41      2010 m. gruodžio 20 d. Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1241/2010, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 452/2007 (OL L 338, p. 8). Šiame reglamente Taryba nusprendė atleisti ieškovę nuo Reglamentu Nr. 452/2007 nustatytos galutinės antidempingo priemonės.

42      2010 m. gruodžio 20 d. Taryba taip pat priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1243/2010, kuriuo importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, Since Hardware (Guangzhou) Co., Ltd. bendrovės pagamintoms lyginimo lentoms nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 338, p. 22) (toliau – ginčijamas reglamentas).

 Ginčijamas reglamentas

43      Pirma, ginčijamame reglamente Taryba priminė Reglamentu Nr. 452/2007 nustatytas priemones ir aplinkybes, dėl kurių šioje byloje pradėta procedūra.

44      Taryba pabrėžė, kad, atsižvelgiant į PPO Apeliacinės tarybos pranešimą, dėl ieškovės inicijuotas naujas antidempingo tyrimas pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnį, o ne tarpinė peržiūra pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį, nes minėtame pranešime (305 ir 306 punktai) teigiama, kad eksportuojančiam gamintojui, kuris, kaip nustatyta per pirminį tyrimą, dempingo nevykdė, galutinė priemonė, nustatyta atlikus tokį tyrimą, neturi būti taikoma, ir kad negali būti vykdomos su šiuo gamintoju susijusios administracinio pobūdžio peržiūros arba peržiūros dėl pasikeitusių aplinkybių (ginčijamo reglamento 5 konstatuojamoji dalis).

45      Taryba pripažino, kad antidempingo tyrimai paprastai inicijuojami dėl importo iš šalies, o ne dėl importo iš konkrečių bendrovių. Tačiau ši byla yra minėtos taisyklės išimtis, atsižvelgiant, pirma, į PPO Apeliacinės tarybos pranešimo 216‑218 ir 305 punktuose pateiktas išvadas, antra, į tai, kad nė viena pagrindinio reglamento nuostata nedraudžiama pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnį pradėti naujo antidempingo tyrimo dėl vienos bendrovės, ir, trečia, į tai, kad Sąjungos teisės aktai turi būti aiškinami kiek įmanoma laikantis tarptautinės teisės, ypač jei susijusiomis nuostatomis siekiama daryti poveikį Sąjungos sudarytam tarptautiniam susitarimui (ginčijamo reglamento 7, 8 ir 87 konstatuojamosios dalys).

46      Antra, dėl dempingo konstatavimo ir ypač RER taikymo Taryba pažymėjo, kad atlikus tyrimą nustatyta, jog ieškovei, pateikusiai RER prašymą, šio režimo taikyti negalima, nes ji neatitiko pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje ir antroje įtraukose nustatytų kriterijų (ginčijamo reglamento 26 ir 27 konstatuojamosios dalys). Dėl pirmo kriterijaus, t. y. dėl to, kad verslo sprendimai priimami atsižvelgiant į rinkos sąlygas ir be didelio valstybės kišimosi ir kad pagrindinės gamybos sąnaudos atitinka rinkos vertę, Taryba pažymėjo, kad ieškovė teigė, jog pagrindinę žaliavą pradėjo pirkti Kinijos vidaus rinkoje. Tačiau valstybė ir toliau darė didelį poveikį šalies vidaus plieno rinkai, todėl plieno kainos Kinijoje už šias konkrečias žaliavas neatitiko pasaulio rinkų tendencijų (ginčijamo reglamento 28–33 konstatuojamosios dalys). Dėl antro kriterijaus Taryba nurodė, kad bendrovė negalėjo įrodyti turinti vieną aiškų pagrindinių apskaitos įrašų, kurie yra tikrinami nepriklausomų auditorių pagal tarptautinius apskaitos standartus (TAS) ir naudojami visiems tikslams, rinkinį, nes apskaitoje, ypač kapitalo tikrinimo ataskaitoje, neužsiminta apie svarbų sandorį, sudarytą tiriamuoju laikotarpiu (ginčijamo reglamento 34 konstatuojamoji dalis).

47      Trečia, kiek tai susiję su žalos nustatymu, Taryba pirmiausia pabrėžė šio tyrimo išskirtines aplinkybes, būtent tai, kad tiriamuoju laikotarpiu visam importui iš Kinijos ir Ukrainos (išskyrus ieškovės vykdomą importą) buvo taikomi antidempingo muitai. Kadangi tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė jau buvo apsaugota nuo žalingo šio importo poveikio, buvo neįmanoma atlikti įprastinės išsamios žalos analizės. Todėl, anot Tarybos, buvo parengtas specialus prie šio tyrimo išskirtinių aplinkybių pritaikytas metodas, pagal kurį institucijos pagrindinį dėmesį skyrė konkretiems žalos rodikliams. Taigi Komisija nagrinėjo: pirma, ieškovės pagamintų lyginimo lentų importo dempingo kainomis raidą; antra, ar importuota tokiomis kainomis, dėl kurių priverstinai mažintos Sąjungos pramonės pardavimo kainos, ir Sąjungos pramonės kainų pelningumą; trečia, visą Sąjungos pramonės pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad ieškovės eksportas į Sąjungą darė žalą Sąjungos pramonei, pvz., informaciją apie tai, kiek pirkėjų ir užsakymų prarado Sąjungos pramonė šios bendrovės naudai, bei apie pardavimo Sąjungoje pelningumą tiriamuoju laikotarpiu (ginčijamo reglamento 58–61 konstatuojamosios dalys).

48      Kiek tai susiję su ieškovės pagamintų lyginimo lentų importu, Taryba konstatavo, kad, pirma, ši bendrovė į Sąjungos rinką importavo dempingo kainomis (ginčijamo reglamento 66 konstatuojamoji dalis), antra, per nagrinėjamąjį laikotarpį ieškovės eksportas į Sąjungą labai padidėjo, t. y. 64 % (ginčijamo reglamento 67 konstatuojamoji dalis), trečia, ieškovės pagamintų lyginimo lentų importui tenkanti rinkos dalis labai padidėjo (ginčijamo reglamento 68 ir 69 konstatuojamosios dalys), ketvirta, Sąjungos pramonė paskutiniais metais prarado daug pirkėjų užsakymų ieškovės naudai (70–72 konstatuojamosios dalys), penkta, ieškovei nustatytas vidutinis priverstinio kainų mažinimo skirtumas, išreikštas Sąjungos pramonės kainos procentine dalimi, yra 16,1 % (ginčijamo reglamento 73 ir 74 konstatuojamosios dalys) ir, šešta, Sąjungos pramonės kainos, kaip nustatyta, tiriamuoju laikotarpiu iš esmės buvo nuostolingos (ginčijamo reglamento 75 konstatuojamoji dalis).

 Procesas ir šalių reikalavimai

49      2011 m. kovo 15 d. ieškovė pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai šį ieškinį.

50      Atskiru dokumentu, pateiktu tą pačią dieną, ieškovė, remdamasi Bendrojo Teismo Procedūros reglamento 76a straipsniu, paprašė šio teismo taikyti pagreitintą tvarką. Ji taip pat šiuo tikslu pateikė ieškinio santrauką. 2011 m. balandžio 4 d. faksu Taryba paprieštaravo šiam prašymui. 2011 m. balandžio 19 d. sprendimu Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) šį prašymą atmetė.

51      2011 m. gegužės 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu Komisija paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimus. Pagrindinės šalys neprieštaravo šiam prašymui.

52      2011 m. gegužės 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu Vale Mill (Rochdale) ir Colombo New Scal taip pat paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimus. Pagrindinės šalys neprieštaravo šiam prašymui.

53      2011 m. birželio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu ieškovė prašė Vale Mill (Rochdale) ir Colombo New Scal atžvilgiu konfidencialiai nagrinėti tam tikrus prie ieškinio pridėtus dokumentus. Pastarosios neprieštaravo šiam prašymui.

54      2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartimis Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas patenkino prašymus įstoti į bylą.

55      2011 m. spalio 5 d. Vale Mill (Rochdale) ir Colombo New Scal pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus. 2011 m. spalio 11 d. Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus.

56      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

57      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

58      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

59      Vale Mill (Rochdale) ir Colombo New Scal Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant jų patirtąsias.

60      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Per 2012 m. gegužės 2 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

 Dėl teisės

61      Grįsdama ieškinį ieškovė pateikia tris pagrindus. Pirmasis pagrindas: pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalies, 9 straipsnio 3–6 dalių ir 17 straipsnio pažeidimas, nes negalima procedūros inicijuoti tik dėl vienos konkrečios bendrovės – ji turi būti skirta vienai ar kelioms šalims ir ten įsteigtų gamintojų visumai. Antrasis pagrindas: pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2, 3 ir 5 dalių pažeidimas, nes ieškovei nustatyti antidempingo muitai, nenustačius, kad tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė patyrė žalos. Trečiasis pagrindas: pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos pažeidimas, nes sprendimas netaikyti ieškovei RER priimtas, atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo atmesti prašymą poveikį dempingo skirtumui, ir šiuo atžvilgiu Komisija priskyrė ieškovei pernelyg didelę įrodinėjimo pareigą. Pateikdama šį pagrindą, ieškovė taip pat nurodo gero administravimo principo pažeidimą.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo: pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalies, 9 straipsnio 3–6 dalių ir 17 straipsnio pažeidimas, nes negalima procedūros inicijuoti tik dėl vienos konkrečios bendrovės – ji turi būti skirta vienai ar kelioms šalims ir ten įsteigtų gamintojų visumai

62      Šį pagrindą sudaro trys dalys. Pirma dalis: pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalies kartu su 17 straipsniu, aiškinamos laikantis PPO teisės, pažeidimas. Antra dalis: pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4–6 dalių, aiškinamų laikantis PPO teisės, pažeidimas. Trečia dalis: pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalies pažeidimas.

 Dėl pirmos dalies, kurioje teigiama, kad pažeista pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalis kartu su 17 straipsniu, aiškinama laikantis PPO teisės

63      Pateikdama šią ieškinio dalį, ieškovė tvirtina, jog Komisijos analizė, pateikta ginčijamo reglamento 7, 8 ir 87 konstatuojamosiose dalyse (žr. šio sprendimo 45 punktą), pagrįsta klaidinga prielaida, kad jokia pagrindinio reglamento arba Antidempingo sutarties nuostata nedraudžiama inicijuoti antidempingo procedūros vienintelės bendrovės atžvilgiu. Jos teigimu, iš pagrindinio reglamento ir Antidempingo sutarties sistemos aiškiai matyti, kad antidempingo procedūra taikoma vienai ar kelioms šalims ir atitinkamos valstybės arba atitinkamų valstybių gamintojų visumai. Ji taip pat nurodo, kad siekdama laikytis PPO apeliacinės tarybos pranešimo, kuriame draudžiama PPO narėms atlikti peržiūrą dėl bendrovių, kurių dempingo skirtumas per pirminį tyrimą buvo de minimis, institucijoms užteko nuspręsti nebetaikyti jai Reglamento Nr. 452/2007 ir nereikėjo reikalauti, kad jos atžvilgiu būtų atlikta peržiūra.

64      Ginčijamo reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje ir rašytinėse pastabose Taryba pripažino, kad ši byla yra išimtinė palyginti su paprastai Sąjungos institucijų atliekamais tyrimais. Tačiau pagrindiniame reglamente nėra jokios nuostatos, dėl kurios institucijos tokiomis aplinkybėmis kaip šiuo atveju negalėtų inicijuoti tyrimo vienintelio gamintojo atžvilgiu.

65      Pirmiausia reikia priminti, kad antidempingo procedūros iš principo susijusios su visais iš kurios nors trečiosios valstybės importuojamais tam tikros kategorijos produktais, o ne su konkrečių įmonių importuojamais produktais (1993 m. gruodžio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rima Eletrometalurgia prieš Tarybą, C‑216/91, Rink. p. I‑6303, 17 punktas).

66      Pirma, vis dėlto reikia nustatyti, ar, kaip teigia ieškovė, pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalį, taip pat pagal ieškovės minėtą šios nuostatos 1 dalį, 2 dalies b ir c punktus ir 7 dalį, kartu su šio reglamento 17 straipsniu, bei laikantis bendros minėto reglamento sistemos, GATT VI straipsnio 1 dalies ir Antidempingo sutarties 1 straipsnio, 5.2 straipsnio ii punkto bei 6.1.3, 6.7, 6.10 ir 9.2 straipsnių, jokiomis aplinkybėmis neleidžiama inicijuoti antidempingo procedūros vienintelio gamintojo, kurio pavadinimas nurodomas, atmetant visa kita, atžvilgiu ir todėl šiuo atveju nebuvo galima sprendimo inicijuoti procedūrą pagrįsti pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalimi.

67      Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei reglamentavimo, kurio dalis ji yra, tikslus (1995 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Leifer ir kt., C‑83/94, Rink. p. I‑3231, 22 punktas ir 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bosphorus, C‑84/95, Rink. p. I‑3953, 11 punktas; 2008 m. rugsėjo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reliance Industries prieš Tarybą ir Komisiją, T‑45/06, Rink. p. II‑2399, 101 punktas ir 2009 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, T‑369/05, neskelbiamas Rinkinyje, 50 punktas).

68      Priešingai, nei tvirtina ieškovė, pagrindinio reglamento nuostatų, kuriomis ji remiasi, tekstu negalima pagrįsti tvirtinimo, kad antidempingo procedūros jokiomis aplinkybėmis negalima inicijuoti vienintelio gamintojo atžvilgiu.

69      Iš pagrindinio reglamento 5 straipsnio 1 dalies matyti, kad tyrimas nustatyti įtariamo dempingo buvimą, mastą ir poveikį pradedamas gavus raštišką bet kurio fizinio ar juridinio asmens arba asociacijos, neturinčios juridinio asmens teisių, Bendrijos pramonės vardu pateiktą skundą. Pagal šios nuostatos 2 dalį pateikiant tokį skundą būtina pateikti dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymus. Pagal šios nuostatos 9 dalį procedūra pradedama, tik jei pasikonsultavus aišku, kad pakanka įrodymų.

70      Todėl iš atitinkamų 5 straipsnio dalių aišku, kad jose išdėstyti reikalavimai, kuriais reikia vadovautis pateikiant skundą Sąjungos pramonės vardu ir šiame skunde pateikiant dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymus. Iš jų negalima daryti išvados, kad, kaip tvirtina ieškovė, antidempingo procedūros jokiomis aplinkybėmis negalima inicijuoti vienintelio gamintojo atžvilgiu, ypač tokiomis aplinkybėmis, kaip šiuo atveju: kai gamintojas, dėl kurio, vykdant ankstesnę procedūrą, per kurią nustatyti nagrinėjamu laikotarpiu vis dar galiojantys antidempingo muitai, buvo nuspręsta, jog jis nevykdo dempingo, įtariamas vykdąs Sąjungos pramonei žalingą dempingą. Konkrečiai kalbant, pagrindinio reglamento 5 straipsnio 2 dalies b ir c punktai, kuriais aiškiai remiasi ieškovė, neturi reikšmės, nes juose nurodoma informacija, kurią reikia pateikti Sąjungos pramonės pateiktame skunde, įskaitant kilmės ar eksporto šalies pavadinimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad skunde, dėl kurio pradėta procedūra šiuo atveju, buvo nurodytas tos šalies pavadinimas.

71      Taip pat šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad nors ieškovė nurodė, jog pažeistas pagrindinio reglamento 5 straipsnis ir ypač jo 9 dalis, ji nepateikė savo raštuose jokio argumento, kuris įrodytų, kad nesilaikyta šioje nuostatoje aiškiai numatytų sąlygų inicijuoti procedūrą. Konkrečiai tariant, ji neginčija, kad institucijoms buvo tinkamai pateiktas Sąjungos gamintojų skundas, kuriame pateikti dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp jos importo ir įtariamos žalos įrodymai.

72      Ieškovės argumentui, pagrįstam pagrindinio reglamento 5 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią Komisija turi patikrinti, kokios apimties yra importas iš šalies, dėl kurios pateiktas skundas, ir padaryti išvadą, kad šis importas sudaro daugiau nei 1 % Sąjungos suvartojimo, taip pat negalima pritarti. Šioje nuostatoje iš tiesų numatyta, kad „tyrimas nepradedamas tokių valstybių atžvilgiu, iš kurių importas yra mažiau nei 1 % bendros rinkos, nebent importas iš visų tokių valstybių drauge sudarytų 3 % ar daugiau Bendrijos suvartojimo“. Pirma, šioje nuostatoje nenustatoma jokių gamintojų, dėl kurių Komisija gali inicijuoti procedūrą, skaičiaus apribojimų. Antra, bet kuriuo atveju, reikia pripažinti, kad ieškovė netvirtina, jog aptariamo produkto, nurodyto ginčijamo reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje, importas nesudaro daugiau nei 1 % Sąjungos suvartojimo.

73      Ieškovės argumentui, pagrįstam tuo, kad pagrindinio reglamento 17 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į Antidempingo sutarties 6.10 straipsnį, taikyti atranką leidžiama tik tais atvejais, kai gamintojų skaičius yra labai didelis, ir kad visais kitais atvejais visiems atitinkamos šalies gamintojams turi būti suteikta galimybė bendradarbiauti su Komisija ir kiekvienam turi būti nustatytas individualus dempingo skirtumas, negalima pritarti, nes šioje nuostatoje visiškai nekalbama apie Komisijos inicijuojamą procedūrą dėl vienintelio gamintojo. Šiuo atveju Komisija nevykdė jokios atitinkamų eksportuojančių gamintojų atrankos: procedūra inicijuota tik dėl ieškovės importo.

74      Be to, negalima laikyti, kad iš GATT VI straipsnio 1 dalies arba Antidempingo sutarties 1 straipsnio išplaukia, jog niekada negalima inicijuoti procedūros dėl vienintelio gamintojo. GATT VI straipsnio 1 dalyje nekalbama nei apie procedūros iniciavimą, nei apie gamintojų, kurių atžvilgiu tokios procedūros gali būti vykdomos, skaičių. Antidempingo sutarties 5.2 straipsnio ii punkte ir 6.1.3, 6.7, 6.10 bei 9.2 straipsniuose irgi nėra gamintojų, dėl kurių galima inicijuoti procedūrą, skaičiaus apribojimų.

75      Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad, priešingai nei tvirtina ieškovė, nei iš pagrindinio reglamento ir Antidempingo sutarties nuostatų, kuriomis ji remiasi, formuluotės, nei iš GATT IV straipsnio 1 dalies negalima daryti išvados, jog jokiomis aplinkybėmis negalima inicijuoti procedūros vienintelio gamintojo atžvilgiu.

76      Kiek tai susiję su pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalies kontekstu ir jos tikslu, reikia pažymėti, kad ši nuostata yra įtraukta į pagrindinį reglamentavimą, susijusį su apsauga nuo importo dempingo kaina iš šalių, kurios nėra Sąjungos narės, o būtent į minėto reglamento 5 straipsnį, kuriame numatytos sąlygos inicijuoti procedūras, skirtas apsaugoti Sąjungą nuo tokio jai žalingo importo. Šia nuostata siekiama įpareigoti Komisiją, jei po konsultacijų paaiškėja, jog yra pakankamai įrodymų, kad būtų pateisinama pradėti procedūrą, inicijuoti šią procedūrą per 45 dienas nuo skundo gavimo dienos ir paskelbti apie jos pradžią Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

77      Vadinasi, pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalies negalima aiškinti kaip draudžiančios Sąjungos institucijoms, jei skundas joms tinkamai pateiktas ir jame yra dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymų, inicijuoti procedūrą vienintelio gamintojo atžvilgiu, kai tokiomis aplinkybėmis, kaip šiuo atveju, atlikus ankstesnį tyrimą konstatuota, kad minėto gamintojo dempingo skirtumas yra nulinis arba de minimis ir kai antidempingo priemonės taikomos visiems kitiems atitinkamo produkto gamintojams.

78      Antra, ieškovė tvirtina, kad PPO apeliacinės tarybos pranešime draudžiama PPO valstybėms narėms atlikti peržiūrą dėl bendrovių, kurių dempingo skirtumas buvo de minimis per pirminį tyrimą, o būtent taip buvo jos atveju. Todėl, anot ieškovės, Sąjungos institucijos turėjo nuspręsti nebetaikyti jai Reglamento Nr. 452/2007 ir nevykdyti jos atžvilgiu peržiūros. Ieškovė priduria, kad nėra tikėtina, jog bendrovė, kuri nevykdė dempingo prieš nustatant antidempingo priemones, vykdys dempingą, būdama vienintelė atleista nuo muito.

79      Pirmiausia reikia pažymėti, kad formaliai ieškovei nebuvo taikyta peržiūra.

80      Kaip Taryba priminė ginčijamo reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje, PPO apeliacinės tarybos pranešimo 216–218 punktuose patikslinta, jog Antidempingo sutarties 5.8 straipsnyje reikalaujama, kad tyrimą atliekanti institucija nutrauktų tyrimą dėl eksportuotojo, kurio dempingo skirtumas, kaip nustatyta per pirminį tyrimą, nebuvo didesnis už de minimis, o PPO apeliacinės tarybos pranešimo 305 punkte teigiama, kad dėl to tokiam eksportuotojui neturėtų būti taikomos galutinės antidempingo priemonės ir kad neturėtų būti vykdomos su tokiais eksportuotojais susijusios administracinio pobūdžio peržiūros ir peržiūros dėl pasikeitusių aplinkybių.

81      PPO apeliacinės tarybos pranešimo 305 punkte ji šiuo atžvilgiu patikslina, kad „tyrimą atliekanti institucija, žinoma, netaiko muitų, įskaitant nulio procentų, eksportuotojams, kuriems netaikoma galutinė antidempingo priemonė“, ir kad ji „todėl sutinka su specialios grupės nuomone, jog dėl tokio požiūrio „logiška“, kad šių eksportuotojų atžvilgiu negalima atlikti administracinės peržiūros ir peržiūros dėl pasikeitusių aplinkybių, nes atliekant šias peržiūras nagrinėjamas „sumokėtas muitas“ ir „būtinybė toliau taikyti muitą“; jei tyrimą atliekanti institucija vykdo peržiūrą eksportuotojų, kuriems netaikoma antidempingo priemonė dėl jų de minimis skirtumo, šiems eksportuotojams faktiškai būtų taikoma antidempingo priemonė, nesilaikant 5.8 straipsnio“.

82      Vadinasi, vien todėl, kad atitinkamam gamintojui netaikoma antidempingo priemonė ir jų eksportas atleistas nuo muito, jų atžvilgiu negalima atlikti peržiūrų, nes jos vykdomos dėl sumokėtų muitų arba dėl būtinybės toliau taikyti muitus ir todėl negali būti taikomos gamintojams, kurių skirtumas yra de minimis.

83      Pateiktų samprotavimų, kuriais tik paaiškinama, kodėl PPO apeliacinė taryba atmeta peržiūros galimybę, negalima suprasti taip, kad minėtos tarybos išvados trukdo Sąjungos institucijoms inicijuoti naują procedūrą bendrovės atžvilgiu, kai joms tinkamai pateiktas skundas su dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymais.

84      Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad PPO apeliacinės tarybos pranešimas įpareigoja institucijas tik netaikyti jai Reglamento Nr. 452/2007. Iš tiesų toks požiūris prilygtų reikalavimui, kad institucijos, net ir gavusios tinkamai pateiktą skundą šiuo atžvilgiu, susilaikytų nuo įtarimų dempingu, kuriuo daroma žala Sąjungos pramonei, tyrimo vien todėl, kad per ankstesnį tyrimą konstatuota, jog atitinkamo eksportuojančio gamintojo dempingo skirtumas neviršijo de minimis lygio. Kaip Taryba teisingai pažymėjo ginčijamo reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje (taip pat žr. šio sprendimo 45 punktą), kadangi pagal Antidempingo sutartį PPO nariams leidžiama nustatyti muitus žalingam dempingui pašalinti, tačiau pagal PPO apeliacinės tarybos pranešime pateiktą šios sutarties aiškinimą negalima vykdyti peržiūrų dėl bendrovių, kurios, kaip nustatyta per pirminį tyrimą, dempingo nevykdė, pagrindinį reglamentą reikia aiškinti taip, kad, tokiais atvejais kaip šis, Sąjungos institucijos gali inicijuoti tyrimą pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnį.

85      Tokiomis aplinkybėmis ieškovės tvirtinimas, kad nėra tikėtina, jog bendrovė, nevykdžiusi dempingo prieš nustatant antidempingo priemones, vykdys dempingą, kai ji vienintelė atleista nuo muitų, yra nepriimtinas, nes jis pagrįstas klaidinga prielaida, pagal kurią bendrovė, kuriai taikyta de minimis teisė, niekada negalėtų vykdyti dempingo po to, kai jos atžvilgiu nustatyta nulinė muito norma.

86      Be to, tokį tvirtinimą paneigia tai, kad šiuo atveju, nors per tyrimą, po kurio priimtas Reglamentas Nr. 452/2007, (toliau – pirmasis tyrimas) institucijos nekonstatavo dempingo ieškovės atžvilgiu, atliekant šį tyrimą paaiškėjo, kad ieškovė eksportavo dempingo kaina, ir paties tokio dempingo fakto ieškovė ieškinyje nepaneigė.

87      Iš visų išdėstytų argumentų aišku, kad pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl antros dalies, kurioje teigiama, kad pažeistos pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4–6 dalys, aiškinamos laikantis PPO teisės

88      Ieškovė tvirtina, kad pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4–6 dalis, aiškinamas laikantis PPO teisės, neleidžiama nustatyti antidempingo muitų importui iš vienintelės bendrovės – reikalaujama nustatyti muitus visų vienos ar kelių šalių teritorijoje esančių bendrovių importui.

89      Per posėdį paklausta apie šios pirmojo pagrindo dalies apimtį, ieškovė patvirtino, kiek tai susiję su tariamu pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pažeidimu, kad pažeistas tik šios nuostatos pirmos pastraipos antras sakinys.

90      Preliminariai reikia pažymėti, kad savo raštuose ieškovė tik nurodė, jog kadangi ginčijamu reglamentu nustatytas antidempingo muitas jos gaminamų lyginimo lentų importui, o ne atskiras muitas kiekvienam Kinijos lyginimo lentų gamintojui, arba likutinis muitas kai kuriems iš jų, juo pažeistos pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4–6 dalys.

91      Priešingai nei tvirtina ieškovė ir atsižvelgiant į šio sprendimo 67 punkte minėtą teismo praktiką, reikia konstatuoti, kad iš nuostatų, kuriomis ji remiasi, negalima spręsti, jog Taryba negali nustatyti antidempingo muitų vienintelės bendrovės produktų importui.

92      Visų pirma, pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalyje numatant, kad antidempingo muitas nustatomas, kai galutinai nustatyti faktai įrodo, jog vykdomas dempingas ir juo padaryta žala bei dėl Bendrijos interesų reikia įsikišti, nenumatytas joks reikalavimas dėl bendrovių, kurių atžvilgiu reikia nustatyti tuos faktus ir gali reikėti nustatyti antidempingo muitą, skaičiaus.

93      Toliau, kalbant apie pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos antru sakiniu nustatytą pareigą reglamente, kuriuo nustatomas muitas, tiksliai apibrėžti muitą kiekvienam tiekėjui arba, jeigu tai nepraktiška, ir paprastai, kai taikytinas 2 straipsnio 7 dalies a punktas, – atitinkamo tiekėjo valstybei, žodžius „kiekvienam tiekėjui“ reikia aiškinti kaip apibūdinančius kiekvieną tiekėją, kurio atžvilgiu vykdoma procedūra. Taigi šioje nuostatoje nereikalaujama, kad, kaip tvirtina ieškovė, muitai būtų nustatyti visiems atitinkamos trečiosios šalies tiekėjams. Šiuo atžvilgiu taip pat reikia pažymėti, kad tokį aiškinimą patvirtina ir Antidempingo sutarties 9.2 straipsnio tekstas, kuriame aiškiai nurodyta „institucijos įvardija tiriamosios prekės tiekėją ar tiekėjus“.

94      Galiausiai pagrindinio reglamento 9 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai Komisija apribojo savo tyrimą pagal 17 straipsnį, antidempingo muitas taikomas importui iš eksportuotojų ar gamintojų, pranešusių apie save pagal 17 straipsnį, bet netirtų, turi neviršyti vidutinio svertinio dempingo skirtumo, nustatyto atrinktoms šalims. Tačiau reikia konstatuoti, kad ši nuostata netaikyta šiuo atveju, todėl neturi reikšmės, nes Komisijos inicijuota procedūra buvo susijusi tik su ieškovės eksportu ir joks likutinis muitas nenustatytas. Bet kuriuo atveju, ji neįpareigoja Sąjungos institucijos nustatyti antidempingo muitus tik visų šalies gamintojų gaminamų produktų importui.

95      Vadinasi, negalima konstatuoti jokio pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4–6 dalių pažeidimo, todėl reikia atmesti šio pagrindo antrą dalį.

 Dėl trečios dalies, kurioje teigiama, kad pažeista pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalis

–       Pirminės pastabos

96      Šioje dalyje ieškovė primena nusistovėjusią Sąjungos teismo praktiką, pagal kurią, atsižvelgiant į PPO susitarimų pobūdį ir bendrą sistemą, šie aktai iš esmės nėra tarp tų normų, kurių atžvilgiu Sąjungos teismas tikrina Sąjungos institucijų aktų teisėtumą. Tik jeigu Sąjunga siekė įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO arba tuo atveju, kai Sąjungos akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO susitarimų nuostatas, Sąjungos teismas privalo vykdyti nagrinėjamo Sąjungos akto teisėtumo kontrolę, atsižvelgdamas į PPO taisykles (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Biret International prieš Tarybą, C‑93/02 P, Rink. p. I‑10497, 52 ir 53 punktus; 2005 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van Parys, C‑377/02, Rink. p. I‑1465, 39 ir 40 punktus ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, Rink. p. I‑7723, 29 ir 30 punktus).

97      Pateikdama pagrindinį argumentą, ieškovė tvirtina, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalimi nesiekiama perkelti Antidempingo sutarties nuostatos į Sąjungos teisę. Todėl PPO apeliacinės tarybos pranešimas neturi tiesioginio poveikio ir negali pateisinti to, kad Komisija netaiko pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalies, nes tai būtų nesuderinama su šiuo pranešimu, ir kad atsisako peržiūrėti nulinį muitą pagal šią nuostatą, Sąjungos pramonei pateikus priimtiną skundą.

98      Taip elgdamosi Sąjungos institucijos pažeidė Teisingumo Teismo praktiką, iš kurios turėtų išplaukti, „kad dėl tarptautinių susitarimų, kurių šalis yra Sąjunga, tiesioginio poveikio negalima nepaisyti Sąjungos antrinės teisės nuostatos, kai šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad ji atitiktų susitarimo nuostatas“.

99      Pateikdama papildomą argumentą, ieškovė taip pat tvirtina, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu nei įgyvendinamas konkretus įsipareigojimas PPO kontekste, nei jame yra nurodoma konkreti PPO susitarimų nuostata, todėl neturi tiesioginio poveikio Sąjungos teisėje.

100    Per posėdį paklausta apie šio sprendimo 96 punkte minėtos teismo praktikos svarbą šioje byloje, ieškovė nurodė, kad priminė minėtą teismo praktiką, siekdama patvirtinti savo argumentą, kad Sąjungos teismas turi patikrinti, ar institucijų pateikiamas pagrindinio reglamento aiškinimas yra suderinimas su Sąjungos įsipareigojimais pagal PPO teisę.

101    Taigi ieškovė patikslino, kad šioje dalyje ji rėmėsi Sąjungos teismo praktika, pagal kurią Bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė Bendrijos antrinės teisės atžvilgiu reikalauja ją aiškinti kiek įmanoma labiau atsižvelgiant į šiuos susitarimus.

102    Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad šioje byloje institucijos nesirėmė kokiu nors tiesioginiu PPO taisyklių ar PPO apeliacinės tarybos pranešimo poveikiu, kad šiuo atveju nuspręstų ieškovės atžvilgiu nevykdyti peržiūros pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį. Taigi iš Pranešimo apie tyrimo iniciavimą 10 punkto, Reglamente Nr. 1241/2010 nurodyto teisinio pagrindo ir ginčijamo reglamento 3 ir 7 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, atsižvelgdamos į PPO apeliacinės tarybos pranešimą, institucijos atliko būtinus Reglamento Nr. 452/2007 pakeitimus, remdamosi Reglamentu Nr. 1515/2001.

103    Atsižvelgiant būtent į šio sprendimo 96–102 punktuose pateiktus samprotavimus reikia atsakyti į ieškovės argumentus, pateiktus šioje šio pagrindo dalyje.

–       Dėl pagrindinio argumento, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalis įpareigoja institucijas peržiūrėti nulinius muitus, nustatytus gamintojams, kurių dempingo skirtumas yra de minimis, pagal minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalį

104    Ieškovė tvirtina, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalis „įpareigoja“ institucijas peržiūrėti nulinius muitus, nustatytus gamintojams, kurių dempingo skirtumas yra de minimis, pagal minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalį.

105    Pirma, reikia pažymėti, kad, kaip aiškiai matyti iš Pranešimo apie tyrimo iniciavimą, Komisija pradėjo procedūrą šioje byloje, remdamasi pagrindinio reglamento 5 straipsniu, po konsultacijų su Patariamuoju komitetu padariusi išvadą, kad 2009 m. rugpjūčio 20 d. trijų Sąjungos gamintojų skundas buvo pateiktas Bendrijos pramonės arba jos vardu ir kad yra pakankamai įrodymų, jog būtų pateisinama inicijuoti procedūrą (Pranešimo apie tyrimo iniciavimą 1 ir 5 punktai).

106    Be to, būtent pagal Reglamento Nr. 1515/2001 2 straipsnio 3 dalį Komisija nusprendė inicijuoti Reglamento Nr. 452/2007 peržiūrą, atsižvelgiant į PPO apeliacinės tarybos pranešimą (Pranešimo apie tyrimo iniciavimą 10 punktas), o Taryba priėmė Reglamentą Nr. 1241/2010, pagal kurį ieškovei nebetaikomas Reglamentas Nr. 452/2007.

107    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1515/2001 2 straipsnio 1 dalį, kai Ginčų sprendimo taryba patvirtina ataskaitą dėl neginčijamos priemonės, Taryba gali, nelygu atvejis, panaikinti arba pakeisti ginčijamą priemonę arba taikyti kitas specialias priemones, kurios, jos nuomone, yra tinkamos, kad būtų atsižvelgta į ataskaitoje pateiktus teisinius aiškinimus. Todėl pagal minėto reglamento 5 konstatuojamąją dalį Sąjungos institucijos gali laikyti tinkamu panaikinti arba iš dalies pakeisti bet kokias kitas specialias priemones pagal pagrindinį reglamentą, įskaitant priemones, kurios pagal Susitarimą dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos nėra ginčo nagrinėjimo objektu, arba priimti bet kokias kitas specialias priemones, atsižvelgdamos į teisinį priemonių aiškinimą Ginčų sprendimo tarybos patvirtintoje ataskaitoje.

108    Antra, kaip teisingai pažymi ieškovė, Sąjungos teisės aktus reikia aiškinti kiek įmanoma atsižvelgiant į tarptautinę teisę, ypač kai tokiais aktais būtent siekiama įgyvendinti Bendrijos sudarytą tarptautinį susitarimą, kaip pagrindinio reglamento, kuris priimtas vykdant tarptautinius įsipareigojimus pagal Antidempingo sutartį, atveju (žr. pagrindinio reglamento 3 konstatuojamąją dalį).

109    Bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė Sąjungos antrinės teisės atžvilgiu reikalauja ją aiškinti kiek įmanoma labiau atsižvelgiant į šiuos susitarimus (šiuo klausimu žr. 1996 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑61/94, Rink. p. I‑3989, 52 punktą; 1998 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bettati, C‑341/95, Rink. p. I‑4355, 20 punktą; 1999 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink. p. I‑8395, 49 punktą; 2003 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Petrotub ir Republica, C‑76/00 P, Rink. p. I‑79, 56 ir 57 punktus ir 2004 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą, T‑35/01, Rink. p. II‑3663, 138 punktą).

110    Šiuo atveju reikia pripažinti, kad institucijos pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį šiomis aplinkybėmis aiškino, laikydamosi PPO apeliacinės tarybos pranešimo išvadų. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalyje numatyta paprasta galimybė, o ne pareiga institucijoms vykdyti peržiūrą, kai nustatyta, jog eksportuotojo skirtumas yra de minimis.

111    Iš tiesų iš šios nuostatos aišku, kad tų individualių eksportuotojų, dėl kurių per tyrimą konstatuota, kad jų dempingo skirtumas yra de minimis, atžvilgiu tyrimas nedelsiant baigiamas, „bet tiktai tyrimas, <...> be to, jie išlieka antidempingo procedūrų objektu ir jų atžvilgiu gali būti atliktas pakartotinis tyrimas <...>, atliekant bet kurią tolesnę peržiūrą“.

112    Šiuo atžvilgiu aišku, kad veiksmažodžio „galėti“ vartojimas reiškia, jog institucijos turi galimybę, o ne pareigą atlikdamos peržiūrą atlikti naują tyrimą gamintojo, kurio dempingo skirtumas buvo de minimis, atžvilgiu. Vadinasi, ši nuostata suteikia institucijoms diskreciją nuspręsti atliekant peržiūrą imtis naujo tyrimo individualių eksportuotojų, kurių dempingo skirtumas buvo mažesnis nei 2 %, atžvilgiu. Todėl ieškovė negalėjo tvirtinti, kad institucijos „savavališkai ignoravo“ pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį, nes ši nuostata neįpareigoja institucijų atlikti peržiūrą, kai eksportuotojo gautas skirtumas buvo de minimis.

113    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į Apeliacinės tarybos išvadas PPO apeliacinės tarybos pranešimo 305 punkte, pagal kurį eksportuotojų, kurių dempingo skirtumas neviršija de minimis lygio, atžvilgiu negalima vykdyti administracinio pobūdžio peržiūros ir peržiūros dėl pasikeitusių aplinkybių, reikia pripažinti, kad institucijos nepažeidė pagrindinio reglamento, šiuo atveju pasinaudojusios galimybe, joms numatyta šio reglamento 9 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje, netaikyti ieškovei peržiūros procedūros, nustatytos šio reglamento 11 straipsnyje, ir jos atžvilgiu atlikusios naują tyrimą pagal minėto reglamento 5 straipsnio nuostatas.

114    Todėl reikia manyti, kad institucijos pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį turi teisę nevykdyti peržiūros procedūros ieškovės atžvilgiu.

115    Trečia, dėl ieškovės tvirtinimo, kad tai, jog jos atžvilgiu vykdyta nauja procedūra, o ne peržiūra, padarė jai didelį poveikį, užtenka konstatuoti, jog net jei tai būtų patvirtinta, ieškovė neįrodė, kad institucijos veikė neteisėtai, todėl šiam argumentui negalima pritarti.

116    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindinį ieškovės argumentą reikia atmesti.

–       Dėl papildomo argumento, kad Komisija de facto atliko ieškovės nulinio muito peržiūrą, pažeisdama pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį, aiškinamą pagal PPO apeliacinės tarybos pranešimą

117    Ieškovė tvirtina, kad Komisija de facto atliko jos nulinio muito peržiūrą, pažeisdama pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį, aiškinamą pagal PPO apeliacinės tarybos pranešimą. Ieškovė nurodo, kad Sąjungos institucijos iš tiesų siekė paneigti šio pranešimo poveikį.

118    Siekdama įrodyti, kad Komisija de facto atliko tokią peržiūrą, ieškovė, pirma, nurodydama antrąjį ieškinio pagrindą tvirtina, kad nors Pranešimo apie tyrimo iniciavimą 5.1 punkte Komisija nurodė, jog atliekamas tyrimas, kad būtų nustatyta, ar atitinkami Kinijos kilmės produktai, gaminami ieškovės, yra importuojami dempingo kaina ir ar tai daro žalą, tokios analizės neatliko. Iš tiesų, nors tyrimas truko nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d., Komisija nenagrinėjo šiuo laikotarpiu Sąjungos pramonės patirtos žalos; ji tik perteikė savo išvadas, padarytas atliekant pirmąjį tyrimą, kai žala buvo konstatuota 2007 m., ir nagrinėjo, ar ieškovės gaminamo atitinkamo produkto importas galėjo prisidėti prie šios žalos.

119    Reikia priminti, kad žalos nustatymas pradėjus procedūrą pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalį reiškia, kad reikia įrodyti, jog padaryta „materialinė žala Bendrijos pramonei, materialinės žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės kliūtys tai pramonei kurtis“, o pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalyje, susijusioje su tarpine peržiūra, numatyta, kad atlikdama tokią peržiūrą „Komisija gali taip pat apsvarstyti, ar dempingo ir žalos aplinkybės smarkiai pakito ir ar taikomomis priemonėmis pasiekiama norimų rezultatų pašalinant <...> jau nustatytą žalą“.

120    Šiuo atveju ginčijamo reglamento 58–61 konstatuojamosiose dalyse Taryba pabrėžė šio tyrimo išskirtines aplinkybes, dėl kurių šiuo atveju nebuvo įmanoma atlikti įprastą išsamią žalos analizę. Pirma, Taryba nurodė, kad išsami žalos analizė atlikta per pirmąjį tyrimą. Antra, Taryba pažymėjo, kad per šį tyrimą Komisija nustatė, jog, inter alia, Kinijos kilmės lyginimo lentų importas dempingo kainomis, išskyrus tik ieškovės pagamintų lyginimo lentų importą, darė materialinę žalą Sąjungos pramonei. Trečia, Taryba pabrėžė, kad tiriamuoju laikotarpiu šiam importui (išskyrus ieškovės importą) buvo taikomi antidempingo muitai ir kad todėl pramonė buvo apsaugota nuo šio importo žalingų padarinių. Taryba nurodė, kad dėl šios priežasties buvo parengtas specialus, prie šio tyrimo išskirtinių aplinkybių pritaikytas metodas, pagal kurį institucijos pagrindinį dėmesį skyrė konkretiems žalos rodikliams.

121    Šie žalos rodikliai apėmė ieškovės importo padėtį, importo dempingo kaina mastą, importo dempingo kaina rinkos dalį, priverstinį kainų sumažinimą, aplinkybę, kad Sąjungos pramonės kainos tiriamuoju laikotarpiu buvo iš esmės nuostolingos, ir visą Sąjungos pramonės pateiktą informaciją, iš kurios aišku, kad ieškovės eksportas į Sąjungą jai padarė žalos (ginčijamo reglamento 71–76 konstatuojamosios dalys).

122    Nesant reikalo nagrinėjant šią pagrindo dalį spręsti dėl žalos rodiklių, kuriais remiasi institucijos, reikšmės, reikia konstatuoti, atsižvelgiant į tai, kas priminta šio sprendimo 120 ir 121 punktuose, jog, priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija, atlikdama šį tyrimą, nagrinėjo ne tik, ar su dempingu ir žala susijusios aplinkybės iš esmės pasikeitė arba ar esamomis priemonėmis pasiekta numatytų rezultatų ir pašalinta pirmiau nustatyta žala. Atvirkščiai, iš ginčijamo reglamento 76 konstatuojamosios dalies matyti, jog Taryba iš tiesų padarė išvadą, kad Sąjungos pramonė patyrė žalos, kurią lėmė Sąjungos rinkoje ieškovės parduodami produktai dempingo kaina.

123    Taigi Taryba teisingai nurodė ginčijamo reglamento 90 konstatuojamojoje dalyje, kad žalos analizė nebuvo atliekama tik tam, kad būtų patvirtinta, jog per pirmąjį tyrimą nustatyta, kad daryta žala. Atvirkščiai, atliekant šią žalos analizę pagrindinis dėmesys buvo skiriamas faktiniam ieškovės importo dempingo kainomis žalingam poveikiui Sąjungos pramonei po to tyrimo, tuo pat metu atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju neįmanoma atlikti įprastos žalos analizės.

124    Antra, ieškovė tvirtina, kad ginčijamu reglamentu nustatyti muitai nustoja galioti tuo pat metu kaip muitai, Reglamentu Nr. 452/2007 nustatyti kitiems Kinijos gamintojams, nors pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalyje numatytas penkerių metų terminas, atrodė, yra imperatyvus laikotarpis. Vis dėlto tokį argumentą taip pat reikia atmesti.

125    Iš tiesų reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 1 dalį antidempingo priemonė galioja tiktai tokį laiką ir tokiu mastu, kiek tai reikalinga neutralizuoti žalą sukeliantį dempingą. Pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalį „galutinė antidempingo priemonė baigia galioti, praėjus penkeriems metams nuo sprendimo ją taikyti įsigaliojimo dienos“. Šiuo atžvilgiu reikia manyti, kad Taryba turi diskreciją nustatyti trumpesnį nei penkerių metų galutinių antidempingo muitų taikymo laikotarpį, jei dėl išimtinių aplinkybių taip apribojant galima geriausiai atsižvelgti į skirtingus procedūros šalių interesus ir palaikyti tarp šių interesų pusiausvyrą, kurios siekiama pagrindiniu reglamentu (pagal analogiją žr. 1998 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cecom prieš Tarybą, T‑232/95, Rink. p. II‑2679, 46 punktą).

126    Todėl institucijos turėjo teisę ginčijamo reglamento 90 konstatuojamojoje dalyje nuspręsti, kad nors ieškovė neturėtų gauti naudos dėl to, kad po pirmojo tyrimo pradėjo vykdyti dempingą, šiai bendrovei neturėtų būti daromas nepagrįstas neigiamas poveikis. Taigi, anot Tarybos, jei nebus pateiktas prašymas atlikti Reglamento (EB) Nr. 452/2007 galiojimo termino peržiūros, tam reglamentui nustojus galioti muito taikymas ieškovei būtų diskriminacinis.

127    Atsižvelgiant į šios bylos išskirtines aplinkybes, susijusias su tuo, kad Sąjungos pramonė jau iš dalies buvo apsaugota Reglamentu Nr. 452/2007 nustatant antidempingo muitus ir kad buvo tinkama numatyti, jog ginčijamu reglamentu nustatytų priemonių galiojimas baigiasi tada, kai nustoja galioti Reglamentu Nr. 452/2007 nustatytos antidempingo priemonės, siekiant išvengti bet kokios galimos ieškovės diskriminacijos gamintojų, kuriems taikomas minėtas reglamentas, atžvilgiu ir prireikus sudaryti galimybę tuo pačiu metu peržiūrėti Reglamentu Nr. 452/2007 ir ginčijamu reglamentu nustatytas priemones, reikia padaryti išvadą, kad argumentas, pagrįstas ginčijamu reglamentu nustatytų antidempingo priemonių galiojimo trukme, neįrodo, kad šiuo atveju de facto atlikta ieškovės nulinio muito peržiūra.

128    Trečia, ieškovė tvirtina, kad institucijos ją „atkakliai“ persekiojo, aiškiai siekdamos panaikinti nulinį muitą, kuriuo ji naudojosi atliekant pirmąjį tyrimą pateiktos informacijos, kuria niekada nebuvo suabejota, pagrindu.

129    Reikia pripažinti, kad ieškovės argumentu siekiama įrodyti, kad institucijos piktnaudžiavo įgaliojimais.

130    Tokį argumentą reikia atmesti. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad Sąjungos sprendimas arba teisės aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei, remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis, paaiškėja, kad jis buvo priimtas siekiant kitų nei nurodytieji tikslų (1990 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermes, C‑323/88, Rink. p. I‑3027, 33 punktas; 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T‑167/94, Rink. p. II‑2589, 66 punktas ir 1998 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, T‑2/95, Rink. p. II‑3939, 376 punktas). Tačiau ieškovė nepateikė tokių duomenų.

131    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šią dalį ir visą pagrindą reikia atmesti.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo: pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2, 3 ir 5 dalių pažeidimas, nes ieškovei nustatyti antidempingo muitai, nenustačius, kad tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė patyrė žalos

132    Pateikdama antrąjį pagrindą, ieškovė tvirtina, kad šioje byloje, pažeidžiant pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2, 3 ir 5 dalis, antidempingo muitai nustatyti, nenustačius, kad tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė patyrė žalos.

133    Ieškovė šiuo atžvilgiu tvirtina, kad pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį, aiškinamą kartu su Antidempingo sutarties 3.1 ir 3.4 straipsniais, tokia prasme interpretuojamą PPO Ginčų sprendimo tarybos Apeliacinė tarybos ir Teisingumo Teismo, reikalaujama atliekant kiekvieną tyrimą įvertinti visus svarbius ekonominius veiksnius ir rodiklius. Taigi, šioje nuostatoje institucijos įpareigojamos išnagrinėti bent šešiolika veiksnių ir rodiklių, išvardytų PPO Antidempingo sutarties 3.4 straipsnyje, prie kurių reikia pridėti specialų veiksnį, nurodytą pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalyje. Tačiau šiuo atveju žalos analizė atlikta, nagrinėjant tik kelis rodiklius, susijusius vien tik su ieškovės produktų plėtra, t. y. rinkos dalį ir kainą, visiškai neanalizuojant su Sąjungos pramonės padėtimi susijusių veiksnių ir rodiklių – jų atžvilgiu Taryba rėmėsi vien pirmojo tyrimo išvadomis.

134    Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją (šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fediol prieš Komisiją, 191/82, Rink. p. 2913, 26 punktą; 96 punkte minėto Sprendimo Ikea Wholesale 40 punktą ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą, C‑535/06 P, Rink. p. I‑7051, 85 punktą).

135    Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nustatant žalą reikia įvertinti sudėtingus ekonominius veiksnius. Tai daryti Sąjungos institucijos turi plačią vertinimo diskreciją (1991 m. gegužės 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nakajima prieš Tarybą, C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 86 punktas; 1995 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferchimex prieš Tarybą, T‑164/94, Rink. p. II‑2681, 131 punktas ir 2007 m. kovo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą, T‑107/04, Rink. p. II‑669, 43 punktas).

136    Todėl Sąjungos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar faktai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo tikslūs, ar vertinant šiuos faktus nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais (135 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferchimex prieš Tarybą 67 punktas; 1999 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo EFMA prieš Tarybą, T‑210/95, Rink. p. II‑3291, 57 punktas ir 135 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aluminium Silicon Mill Products prieš Tarybą 43 punktas).

137    Be to, būtent ieškovė privalo pateikti įrodymų, leidžiančių Bendrajam Teismui konstatuoti, kad nustatydama žalą Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą (žr. 109 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 119 punktą ir 2006 m. spalio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Moser Baer India prieš Tarybą, T‑300/03, Rink. p. II‑3911, 140 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

138    Taigi, kaip Teisingumo Teismas priminė Sprendime Ikea Wholesale, minėtame šio sprendimo 96 punkte (61 ir 62 punktai), pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalyje Sąjungos valdžios institucijoms suteikiama diskrecija nagrinėti ir įvertinti įvairius šioje nuostatoje minimus veiksnius. Be to, šioje nuostatoje reikalaujama, tik kad būtų nagrinėjami „svarbūs [Sąjungos pramonės] būklę veikiantys“ ekonominiai veiksniai bei rodikliai.

139    Todėl būtent naudodamosi savo diskrecija institucijos turi nagrinėti šiuos veiksnius ir remtis tik tais minėtoje nuostatoje išvardytais vertinimo veiksniais, kuriuos jos laiko reikšmingais kiekvienu konkrečiu atveju (1992 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sharp Corporation prieš Tarybą, C‑179/87, Rink. p. I‑1635, 46 punktas).

140    Kadangi sutariama, kad ginčijamame reglamente institucijos nenagrinėjo visų pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalyje nurodytų veiksnių, reikia nustatyti, ar šiuo atveju, kaip tai patvirtina ieškovė, institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nagrinėdamos tik tuos Sąjungos pramonės padėčiai darančius poveikį ekonominius veiksnius ir rodiklius, kuriuos laikė reikšmingais šiuo atveju.

141    Iš pradžių reikia pažymėti, kad pateikdama šį pagrindą ieškovė neginčija nei ekonominių veiksnių ir rodiklių, kuriais remiasi institucijos, vertindamos Sąjungos pramonės patirtą žalą, svarbos, nei Komisijos analizės šiuo klausimu, pateiktos ginčijamo reglamento 58–75 punktuose. Ji taip pat neginčija institucijų išvados ginčijamo reglamento 76 konstatuojamojoje dalyje, kad Sąjungos pramonė patyrė žalą dėl produktų dempingo kaina kiekio, ieškovės parduoto Sąjungos rinkoje, kurią galėjo visiškai aprūpinti jos pačios pramonė.

142    Iš tiesų ieškovė tik tvirtina, kad Sąjungos institucijos neišnagrinėjo visų Antidempingo sutarties 3.4 straipsnyje ir pagrindinio reglamento 3 straipsnio 5 dalyje nurodytų veiksnių ir rodiklių ir kad Taryba, nagrinėdama Sąjungos pramonės padėčiai svarbius veiksnius ir rodiklius, rėmėsi vien pirmojo tyrimo išvadomis, nors atlikdama minėtą tyrimą konstatavo, kad ieškovė nevykdė dempingo.

143    Nors, aišku, neginčijama, jog atlikdama šį tyrimą Komisija nenagrinėjo kaip per pirmąjį tyrimą visų su Sąjungos pramonės padėtimi susijusių veiksnių ir faktorių (2006 m. spalio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1620/2006, nustatančio laikinąjį antidempingo muitą Kinijos Liaudies Respublikos ir Ukrainos kilmės lyginimo lentų importui (OL L 300, p. 13) 94–107 konstatuojamosios dalys, ir Reglamento Nr. 452/2007 44–47 konstatuojamosios dalys), iš to negalima spręsti, kad šioje byloje institucijos nenagrinėjo vien svarbių veiksnių, kaip jie suprantami pagal šio sprendimo 138 ir 139 punktuose minėtą teismo praktiką.

144    Kaip pabrėžta ginčijamo reglamento 61 konstatuojamojoje dalyje, Komisija šiuo atveju nagrinėjo, pirma, ieškovės pagamintų lyginimo lentų importo dempingo kainomis raidą, antra, tai, ar importuota tokiomis kainomis, dėl kurių priverstinai mažintos Sąjungos pramonės pardavimo kainos, ir Sąjungos pramonės kainų pelningumą ir, trečia, visą Sąjungos pramonės pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad ieškovės eksportas į Sąjungą darė žalą Sąjungos pramonei, pavyzdžiui, informaciją apie tai, kiek klientų ir užsakymų prarado Sąjungos pramonė šios bendrovės naudai, bei informaciją apie pardavimo Sąjungoje pelningumą tiriamuoju laikotarpiu.

145    Konkrečiai kalbant apie Komisijos atliktą Sąjungos pramonės padėties analizę, Taryba ginčijamo reglamento 70–72 konstatuojamosiose dalyse konstatavo, kad Sąjungos pramonė prarado daug užsakymų ieškovės naudai ir kad palyginti su laikotarpiu, kurį apima pirmasis tyrimas, daugelio Sąjungos gamintojų pardavimo Sąjungos klientams mastai labai sumažėjo, o ieškovės pardavimo šiems klientams mastas šio tyrimo laikotarpiu labai padidėjo. Ieškovė neginčija šių žalos veiksnių ir rodiklių svarbos.

146    Priešingai nei tvirtina ieškovė, institucijos neignoravo aplinkybės, kad atlikdamos pirmąjį tyrimą nenustatė, jog ji taiko dempingą. Atvirkščiai, jos tinkamai atsižvelgė į Reglamente Nr. 452/2007 pateiktas išvadas ir jo poveikį, kad galėtų nagrinėti tik tuos žalos rodiklius, kurie reikšmingi šioje byloje.

147     Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip jau nurodyta nagrinėjant pirmąjį pagrindą (žr. šio sprendimo 120 punktą), iš ginčijamo reglamento 58–61 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Taryba rėmėsi pirmojo tyrimo išvadomis, kad paaiškintų, jog kadangi tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė jau buvo apsaugota nuo viso Kinijos ir Ukrainos kilmės lyginimo lentų importo, išskyrus ieškovės importą, žalingų padarinių, šiuo atveju nebuvo įmanoma atlikti įprastą išsamią žalos analizę, todėl buvo parengtas specialus, prie šio tyrimo išskirtinių aplinkybių pritaikytas metodas, pagal kurį institucijos pagrindinį dėmesį skyrė konkretiems žalos rodikliams. Be to, Taryba rėmėsi tam tikrais atliekant pirmąjį tyrimą gautais duomenimis, kad įrodytų, jog kai kurie svarbūs Sąjungos pramonės klientai pakeitė tiekėją ir ėmė pirkti gerokai daugiau produktų iš ieškovės ir mažiau iš Sąjungos pramonės, nei anksčiau (ginčijamo reglamento 70–72 konstatuojamosios dalys).

148    Vadinasi, Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, ginčijamo reglamento 96 konstatuojamojoje dalyje nurodžiusi, kad dar kartą nagrinėti visus žalos veiksnius nebuvo naudinga, nes net jei visi šie veiksniai dabar jau būtų teigiami, taip būtų (bent iš dalies) dėl to, kad Sąjungos pramonė dabar apsaugota nuo viso Kinijos ir Ukrainos kilmės produktų eksporto dempingo kainomis (išskyrus ieškovės eksportą).

149    Kadangi iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Taryba turėjo teisę nagrinėti tik reikšmingus duomenis, kaip jie suprantami pagal teismo praktiką, minėtą šio sprendimo 138 ir 139 punktuose, ieškovės argumentą, jog ginčijamo reglamento 96 konstatuojamojoje dalyje pateiktas teiginys (žr. šio sprendimo 148 punktą) yra „patvirtinimas, kad jei Komisija būtų nagrinėjusi visus veiksnius ir rodiklius, visi šie veiksniai būtų teigiami, nes Sąjungos pramonė jau buvo apsaugota galiojančiais muitais“, reikia atmesti kaip neveiksmingą.

150    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo: pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos pažeidimas, nes sprendimas netaikyti ieškovei RER priimtas, atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo atmesti prašymą poveikį jos dempingo skirtumui, įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių principų ir gero administravimo principų pažeidimas

151    Pateikdama trečiąjį pagrindą, ieškovė tvirtina, kad sprendimas netaikyti jai RER pažeidžia Sąjungos teisę. Pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad sprendimas atmesti jos RER prašymą priimtas, atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo atmesti prašymą poveikį jos dempingo skirtumui. Antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad jai skirta įrodinėjimo pareiga yra per didelė ir pažeidžia bendruosius Sąjungos teisės principus.

 Dėl pirmos dalies, kurioje teigiama, kad sprendimas netaikyti ieškovei RER priimtas, atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo atmesti prašymą poveikį ieškovės dempingo skirtumui, o tai pažeidžia pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą pastraipą

152    Ieškovė tvirtina, kad sprendimas netaikyti jai RER priimtas, atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo atmesti prašymą poveikį ieškovės dempingo skirtumui, o tai pažeidžia pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą pastraipą, kaip ją Teismas išaiškino 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendime Nanjing Metalink prieš Tarybą (T‑138/02, Rink. p. II‑4347, 43 ir 44 punktai) ir 2009 m. kovo 18 d. Sprendime Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą (T‑299/05, Rink. p. II‑565, 128 ir 138 punktai). Ji taip pat tvirtina, kad institucijos pažeidė „jos teisę į gynybą platesniąja prasme“.

153    Iš pradžių, kalbant apie tariamą ieškovės teisės į gynybą pažeidimą, reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį ieškinyje turi būti nurodyta pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas priimtų sprendimą, jei įmanoma, be jokios kitos papildomos informacijos. Taigi ieškinyje turi būti išsamiai išplėtotas pagrindas, kuriuo grindžiamas ieškinys, todėl abstraktus paaiškinimas neatitinka Procedūros reglamento reikalavimų (1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 68 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 333 punktas ir 2011 m. spalio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Association belge des consommateurs test-achats prieš Komisiją, T‑224/10, Rink. p. II‑7177, 71 punktas). Kadangi ieškovė visiškai nepaaiškino savo pagrindo, kad pažeista jos teisė į gynybą, jį reikia pripažinti nepriimtiną.

154    Kiek tai susiję su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos pažeidimu, ieškovė tvirtina, kad iš šio sprendimo 152 punkte minėtų sprendimų Nanjing Metalink prieš Tarybą ir Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą matyti, jog šioje nuostatoje numatytas terminas pažeidžiamas kiekvieną kartą, kai Komisija priima sprendimą atsisakyti taikyti RER tuo metu, kai jau turi visus duomenis, kad galėtų apskaičiuoti atitinkamo gamintojo dempingo skirtumą, jei RER būtų taikomas ir jei jis nebūtų taikomas.

155    Per posėdį paklausta apie savo argumentų turinį, ieškovė patikslino, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje, kaip Bendrasis Teismas ją aiškina šio sprendimo 152 punkte minėtuose sprendimuose ir 2011 m. lapkričio 8 d Sprendime Zhejiang Harmonic Hardware Products prieš Tarybą (T‑274/07, neskelbiamas Rinkinyje, 37 punktas), užtikrinama apsauga nuo Komisijos savavališkumo: ji negali priimti sprendimo dėl bendrovės RER prašymo, atsižvelgdama į tai, ką žino apie tokio sprendimo poveikį šios bendrovės dempingo skirtumui.

156    Šios sąlygos praktiškai buvo įvykdytos, kai Komisija iš atitinkamo gamintojo paprašė atsakymų į antidempingo klausimyno skyrius, susijusius su jo vidaus pardavimu ir kaštais bei šiuos atsakymus gavo ir šią informaciją ji gavo iš vienos ar kelių bendrovių analogiškoje šalyje, arba kai Komisija kitu būdu sužinojo, kad normali vertė analogiškoje rinkoje yra didesnė nei Kinijoje.

157    Šiuo atveju Komisija galėjo apskaičiuoti ieškovės dempingo skirtumą 2009 m. gruodžio 18 d., t. y. tada, kai gavo atsakymus į antidempingo klausimyną iš Sąjungos gamintojų, ir todėl ginčijamą reglamentą reikia panaikinti, nes sprendimas, susijęs su klausimu, ar ieškovei galima taikyti RER, galėjo būti kitoks, jei Komisija šios informacijos nebūtų turėjusi.

158    Reikia priminti, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą importo iš Kinijos antidempingo tyrimo atveju normalioji vertė apskaičiuojama pagal 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir c punkte išdėstytais kriterijais bei tvarka įrodoma, kad minėtam gamintojui ar gamintojams dėl panašaus nagrinėjamojo produkto gamybos ir pardavimo vyrauja rinkos ekonomikos sąlygos.

159    Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą pastraipą „po specialių konsultacijų su Patariamuoju komitetu ir Bendrijos pramonei suteikus galimybę pareikšti pastabas, per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios nustatoma, ar gamintojas atitinka minėtus kriterijus; šis nustatytas statusas išlieka viso tyrimo metu“.

160    Turint mintyje ieškovės nurodytus sprendimus, minimus šio sprendimo 152 ir 155 punktuose, pirma, reikia pažymėti, kad nėra pagrindo manyti, jog dėl bet kokio pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyto trijų mėnesių termino praleidimo automatiškai turi būti panaikintas Tarybos reglamentas, kuriuo nustatyti galutiniai antidempingo muitai ir kurio priėmimo procesas apėmė nagrinėjamą terminą. Iš tiesų, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo šio sprendimo 152 punkte minėtame Sprendime Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą (138 ir 139 punktai), dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyto termino praleidimo reglamentas gali būti panaikintas, tik jei ieškovė įrodo, kad, jei nebūtų praleidusi termino, Taryba būtų galėjusi priimti kitokį, jos interesams palankesnį nei ginčijamasis reglamentą.

161    Antra, ieškovė negalėjo remtis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto ratio legis, kaip apibūdinta šio sprendimo 152 ir 155 punktuose minėtuose Bendrojo Teismo sprendimuose, kad pagrįstų savo teiginį, jog šioje nuostatoje numatytą terminą Komisija pažeidžia kiekvieną kartą priimdama sprendimą atsisakyti taikyti RER tuo metu, kai jau turi duomenų, kad galėtų apskaičiuoti atitinkamo gamintojo dempingo skirtumą, ir atitinkamai nepaiso pačios šios nuostatos, pagal kurią Komisijai nustatytas trijų mėnesių terminas priimti sprendimą dėl jai pateiktų RER prašymų, teksto.

162    Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad 152 punkte minėtame Sprendime Nanjing Metalink prieš Tarybą (44 punktas) Bendrasis Teismas pabrėžė, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktas draudžia institucijoms iš naujo vertinti informaciją, kurią jos turėjo pradinio sprendimo dėl RER priėmimo metu ir jog šia nuostata siekiama užtikrinti, kad klausimas, ar aptariamas gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, nebūtų sprendžiamas atsižvelgiant į jo poveikį dempingo skirtumo skaičiavimui, atsakydamas į konkretų ieškovės nagrinėjamoje byloje argumentą, t. y. kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto paskutiniame sakinyje be jokių išimčių numatyta, jog sprendimas dėl RER lieka galioti visą tyrimo laikotarpį. Vis dėlto ieškovės argumentas atmestas, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad sprendimo taikyti RER, nebeatitikusio nagrinėjamo gamintojo padėties, negalima palikti galioti (152 punkte minėto Sprendimo Nanjing Metalink prieš Tarybą 45–47 punktai).

163    Toliau šio sprendimo 152 punkte minėtame Sprendime Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą (128 punktas) Bendrasis Teismas remiasi minėtos nuostatos ratio legis tik tam, kad nustatytų, jog minėto termino veiksmingumas nenukentėtų, jei per laikotarpį tarp trijų mėnesių termino pabaigos ir sprendimo dėl RER priėmimo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, būtų konstatuota, kad dėl prašančių suteikti joms RER įmonių veiksmų Komisija negali nustatyti, kokį poveikį jų prašomam dempingo skirtumo skaičiavimui galėtų turėti jos sprendimas dėl RER.

164    Galiausiai šio sprendimo 155 punkte minėtame Sprendime Zhejiang Harmonic Hardware Products prieš Tarybą (37 punktas) Bendrasis Teismas nurodė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos ratio legis, primindamas, kad ši nuostata nedraudžia nebetaikyti RER, kai, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, kurių pagrindu šis režimas pradėtas taikyti, nebegalima manyti, kad nagrinėjamas gamintojas veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, arba kai Komisijai tenka siūlyti Tarybai nustatyti galutines priemones, palikdama atitinkamos įmonės nenaudai klaidą, padarytą iš pradžių vertinant esminius kriterijus, nurodytus minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje.

165    Vadinasi, priešingai nei tvirtina ieškovė, šio sprendimo 152 punkte minėtuose sprendimuose Nanjing Metalink prieš Tarybą, Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą ir 155 punkte minėtame Sprendime Zhejiang Harmonic Hardware Products prieš Tarybą Bendrijos Teismas nenusprendė, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos ratio legis pateisintų tai, kad reglamentą, kuriuo nustatomi galutiniai antidempingo muitai, reikėtų panaikinti įmonės atžvilgiu kiekvieną kartą, kai Komisija gali žinoti sprendimo dėl RER pasekmes šios įmonės dempingo skirtumo apskaičiavimui vien todėl, kad ji turėjo tokius duomenis sprendimo dėl RER priėmimo metu. Reikia pažymėti, kad, kaip pastebėjo ir Taryba, nėra tiesioginio ryšio tarp pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyto trijų mėnesių termino ir Komisijos galimybės žinoti, kokį poveikį sprendimas dėl RER turės įmonės dempingo skirtumui. Be to, pagrindiniame reglamente nereikalaujama, kad sprendimas dėl RER būtų priimtas tuomet, kai Komisija neturi duomenų, kad galėtų nustatyti sprendimo dėl RER poveikį įmonės dempingo skirtumui. Net nepraleidusi šio termino sprendimo dėl RER priėmimo metu, Komisija gali priimti tokį sprendimą, nors jau turi duomenų, kad galėtų apskaičiuoti jo poveikį atitinkamos įmonės dempingo skirtumui.

166    Bet kuriuo atveju, iš 2009 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą (C‑141/08 P, Rink. p. I‑9147) aišku, kad, remdamasis teisėtumo ir gero administravimo principais ir laikydamasis pagrindiniame reglamente numatytų procedūrinių garantijų, Teisingumo Teismas mano, kad svarbiau teisingai taikyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytus materialinius kriterijus, o ne laikytis reikalavimo nekeisti sprendimo dėl RER arba reikalavimo, kad priimant sprendimą dėl RER nebūtų žinomi tokio sprendimo padariniai įmonės dempingo skirtumui. Kaip Teismas priminė 155 punkte minėtame Sprendime Zhejiang Harmonic Hardware Products prieš Tarybą (39 punktas), Teisingumo Teismas iš tiesų yra tame sprendime padaręs išvadą, kad atsižvelgiant į teisėtumo ir gero administravimo principus pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto negalima aiškinti taip, jog juo Komisija įpareigojama pasiūlyti Tarybai galutines priemones, kurios visam laikui paliktų galioti atliekant pirminį materialinių kriterijų vertinimą padarytą klaidą, sukeliančią neigiamų pasekmių atitinkamai įmonei. Taigi, jeigu vykstant tyrimui Komisija pastebėtų, kad, priešingai jos pirminiam vertinimui, įmonė atitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatytus kriterijus, ji iš to turėtų padaryti tinkamas išvadas ir kartu užtikrinti, jog laikomasi pagrindiniu reglamentu numatytų procedūrinių garantijų (minėto Sprendimo Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą 111 ir 112 punktai).

167    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad, nors paprastai sprendimas dėl RER, laikantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos, turi būti priimtas per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios ir jame nustatytas statusas turi galioti visą šio tyrimo laikotarpį, vis dėlto pagal dabartinę Sąjungos teisę, atsižvelgiant į Sąjungos teismo pateiktą šios nuostatos aiškinimą, primintą šio sprendimo 152 ir 155 straipsniuose, pirma, vien tai, kad sprendimas priimtas pažeidus šį terminą, nereiškia, jog reikia panaikinti reglamentą, kuriuo nustatyti antidempingo muitai, ir, antra, tokį sprendimą galima pakeisti, vykdant procedūrą, jei pasitvirtina, kad jis klaidingas.

168    Šiuo atveju neginčijama, kad galutinis sprendimas atmesti ieškovės RER prašymą nebuvo priimtas per pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatytą trijų mėnesių terminą. Iš tiesų, Pranešimas apie tyrimo procedūros inicijavimą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje 2009 m. spalio 2 d. Galutinis sprendimas atmesti RER prašymą pasiūlytas 2010 m. kovo 26 d. ir patvirtintas 2010 m. balandžio 30 d.

169    Be to, reikia pažymėti, kad Komisija gavo ieškovės atsakymus į antidempingo klausimyną 2009 m. lapkričio 19 d., įskaitant ir šio klausimyno skyrius, susijusius su vidaus pardavimu ir jo kaštais (žr. šio sprendimo 29 punktą). Anot ieškovės, ši informacija leido Komisijai apskaičiuoti jos dempingo skirtumą, jei būtų taikomas RER. Be to, 2009 m. gruodžio 18 d. Komisija gavo atsakymus į antidempingo klausimyną iš šio sprendimo 23 punkte nurodytų Sąjungos gamintojų ir todėl, ieškovės manymu, galėjo nuo šios dienos apskaičiuoti sprendimo atmesti ieškovės RER prašymą padarinius jos dempingo skirtumui.

170    Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad net jei aplinkybė, jog Komisija dėl to, kad nesilaikė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyto trijų mėnesių termino, galėjo žinoti, kaip sprendimas dėl ieškovės RER statuso paveiks šios bendrovės dempingo skirtumą, galėtų būti reikšminga, nes būtų galima tvirtinti, jog Komisija, priimdama tokį sprendimą, galėjo būti šios informacijos paveikta, reikia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamas reglamentas galėjo būti kitokio turinio, jei nebūtų buvę tariamo pažeidimo, turėjusio įtakos sprendimo dėl RER priėmimo procesui.

171    Visų pirma jos argumentui, kad Komisijos sprendimas atmesti jos RER prašymą priimtas „atsižvelgiant į tai, kad ji žinojo, kaip šis sprendimas paveiks (jos) dempingo skirtumą, ir šis sprendimas galėjo būti kitoks, jei Komisija nebūtų turėjusi šios informacijos“, negalima pritarti. Iš tiesų, vien tai, kad žinomas sprendimo dėl RER poveikio įmonės dempingo skirtumui, nebūtinai reiškia, kad toks sprendimas, vadinasi, ir ginčijamas reglamentas, galėjo būti kitokio turinio, jei jis būtų buvęs priimtas per trijų mėnesių terminą, numatytą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte. Pirma, anot pačios ieškovės, Komisija jau 2009 m. gruodžio 18 d., t. y. prieš pasibaigiant minėtam terminui, jau galėjo žinoti, kaip sprendimas atmesti RER prašymą paveiks jos dempingo skirtumą. Antra, reikia daryti išvadą, kad net jei Komisija sprendimo dėl gamintojo RER statuso priėmimo metu turėjo informacijos, kad galėtų apskaičiuoti šio gamintojo dempingo skirtumą, vis tiek lieka galimybė, jog minėtas sprendimas, taip pat ir reglamentas, kuriuo nustatomi galutiniai antidempingo muitai, nebūtų galėję būti kitokie. Taip galėtų būti tuo atveju, kai akivaizdu, jog toks gamintojas negalėjo naudotis RER, nes Komisija teisingai nustatė, kad aptariamas gamintojas nesilaikė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytų kriterijų taikyti RER ir kad susidarė būtinos sąlygos nustatyti antidempingo muitus.

172    Be to, ieškovės argumentas visiškai nepagrįstas. Iš tiesų, pirma, ieškovė tik tvirtina, nepateikdama nė menkiausio įrodymo, „kad Komisija siekė panaikinti nulinį muitą, kuriuo [ji] naudojosi <...>, visomis priemonėmis, kurios buvo tinkamos šiam tikslui pasiekti“. Tokiomis aplinkybėmis, net jei taip formuluodama argumentą ieškovė siekė įrodyti Komisijos piktnaudžiavimą įgaliojimais, jį reikia atmesti dėl šio sprendimo 130 punkte išdėstytų motyvų.

173    Antra, ieškovė nenurodo, kurie sprendimo dėl RER elementai galėjo būti vertinami kitaip, jei Komisija sprendimą šiuo atžvilgiu būtų priėmusi per trijų mėnesių terminą arba visiškai neturėdama jokios tariamos informacijos apie šio sprendimo poveikį jos dempingo skirtumui.

174    Žinoma, ieškovė netiesiogiai pateikia tam tikrų pastabų apie kainą, kurią vidaus rinkoje ji mokėjo už savo pagrindinius gamybos išteklius. Tačiau ieškovė tvirtina, kad Komisija nenustatė jokios Kinijos valstybės įtakos jos sprendimams, susijusiems su žaliavų pirkimu. Šiuo atžvilgiu vienintelę tariamą įtaką darė makroekonomika ir ši įtaka susijusi su tariamu Kinijos valdžios institucijų kišimusi, siekiant reguliuoti rinkos kainą kaip visumą. Tačiau toks kišimasis nėra toks didelis valstybės kišimasis įmonių sprendimų dėl kainų ir gamybos sąnaudų atžvilgiu, kad trukdytų priimant šiuos sprendimus atsižvelgti į pasiūlą ir paklausą atspindinčios rinkos ženklus.

175    Tačiau šiomis pastabomis veikiau siekiama ginčyti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje numatyto kriterijaus taikymą, o ne įrodyti, kad sprendimas atmesti RER prašymą priimtas atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo poveikį ieškovės dempingo skirtumui, o tai, šiaip ar taip, toliau yra prieštaravimas, kuriuo pagrįstas trečiasis ieškinio pagrindas.

176    Bet kuriuo atveju, net jei ginčydama tai, kaip Komisija taikė šį kriterijų, ieškovė siekė įrodyti, kad neatsižvelgiant į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje pastraipoje numatyto trijų mėnesių termino nesilaikymą, sprendimas dėl RER buvo klaidingas, reikėtų konstatuoti, jog, kaip matyti iš ginčijamo reglamento 27–34 konstatuojamųjų dalių, atlikus tyrimą nustatyta, kad ieškovė neatitiko nei pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje numatyto kriterijaus, susijusio su žaliavų kaštais, nei pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje įtraukoje numatyto kriterijaus, susijusio su jos apskaitos dokumentais.

177    Kadangi atitinkamas gamintojas turi tenkinti visus pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytus reikalavimus, kad galėtų pasinaudoti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusu, o jei netenkina vieno iš jų, jo prašymą reikia atmesti (109 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 54 punktas), ieškovės argumentas negali kelti abejonių dėl to, kaip Komisija įvertino jos RER prašymą, nes ieškovė neginčija išvados, jog neatitiko pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje įtraukoje nustatyto reikalavimo.

178    Vadinasi, ieškovė neįrodė, kad ginčijamas reglamentas galėjo būti iš esmės kitoks, jei Komisija sprendimą dėl jos RER prašymo būtų priėmusi per pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytą trijų mėnesių terminą arba neturėdama jokių duomenų, kuriais remdamasi galėjo apskaičiuoti jos dempingo skirtumą.

179    Todėl reikia atmesti šią trečiojo pagrindo dalį.

 Dėl antros dalies, kurioje teigiama, kad įrodinėjimo pareiga, kurią Komisija priskyrė ieškovei, reikalaudama įrodyti, jog veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, yra per didelė ir pažeidžia bendruosius Sąjungos teisės principus

180    Pateikdama trečio ieškinio pagrindo antrą dalį ieškovė tvirtina, kad įrodinėjimo pareiga, kurią Komisija jai priskyrė, reikalaudama įrodyti, jog veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, yra per didelė ir pažeidžia bendruosius Sąjungos teisės principus, ypač gero administravimo principą. Pagal Bendrojo Teismo praktiką institucijos negali iš Kinijos eksportuotojo reikalauti įrodyti aplinkybę, kurios jis negali įrodyti, kad pasinaudotų pagrindiniame reglamente numatyta teise.

181    Šiuo atveju, Komisija reikalavo, kad ieškovė pateiktų įrodymą, jog Kinijos valdžios institucijos iš esmės nesikišo į Kinijos plieno rinką, o tai yra įrodymas, kurio ieškovei neįmanoma pateikti. Komisija turi aiškiai nurodyti, kokios informacijos ji nori gauti iš Kinijos gamintojų, užtikrinti, kad reikalaujama informacija neviršytų prašymo objekto ir atitinkamų eksportuotojų galimybių ją pateikti.

182    Kaip priminta šio sprendimo 134 punkte, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo, turi didelę diskreciją. Vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (96 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Ikea Wholesale 40 ir 41 punktai ir 2012 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba ir Komisija prieš Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, 63 punktas).

183    Tas pats taikoma ir faktinei padėčiai, teisinei ir politinei tvarkai atitinkamoje šalyje, kurią Sąjungos institucijos privalo įvertinti, kad nustatytų, ar eksportuotojas veikia rinkos sąlygomis valstybei per daug nesikišant ir atsižvelgiant į tai, ar gali jam būti suteikiamas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas (šiuo klausimu žr. 1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Climax Paper prieš Tarybą, T‑155/94, Rink. p. II‑873, 98 punktą; 109 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 49 punktą ir 152 punkte minėto Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą 81 punktą).

184    Vis dėlto, nors prekybos apsaugos priemonių, konkrečiai kalbant, antidempingo priemonių, srityje Sąjungos teismas negali įsikišti į tik Sąjungos valdžios institucijų atliekamą vertinimą, jis turi užtikrinti, kad institucijos atsižvelgtų į visas svarbias aplinkybes ir įvertintų bylos aplinkybes su reikalaujamu rūpestingumu (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T‑413/03, Rink. p. II‑2243, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

185    Be to, iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto matyti, kad įrodinėjimo pareiga tenka gamintojui, kuris nori įgyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą. Iš tiesų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatyta, kad pagal b punkto nuostatą paduotas skundas turi būti išdėstomas raštu ir jame turi būti pateikta pakankamai įrodymų, jog gamintojas dirba rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl Sąjungos institucijos neturi pareigos įrodyti, kad eksportuojantis gamintojas neatitinka šiam statusui įgyti keliamų reikalavimų. Tačiau šios institucijos turi įvertinti, ar atitinkamo gamintojo pateiktos informacijos, patvirtinančios, kad tenkinami pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtinti reikalavimai, pakanka, o Sąjungos teismas turi patikrinti, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida (2012 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Brosmann Footwear (HK) ir kt. prieš Tarybą, C‑249/10 P, 32 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 109 punkte minėto Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic prieš Tarybą 53 punktą ir 152 punkte minėto Sprendimo Shanghai Excell M&E Enterprise ir Shanghai Adeptech Precision prieš Tarybą 83 punktą).

186    Priešingai nei tvirtina ieškovė, institucijos šioje byloje nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo.

187    Visų pirma reikia pabrėžti, kad ieškinyje ir per posėdį ieškovė rėmėsi šio sprendimo 184 punkte minima teismo praktika, tačiau neginčijo institucijų atlikto jos RER prašymo vertinimo, pateikto ginčijamo reglamento 28–33 konstatuojamosiose dalyse, pagrįstumo. Ieškovė taip pat neprieštaravo dėl informacijos, kurią ji pateikė 2010 m. kovo 2 d. ir 2010 m. balandžio 13 d. raštuose, kad įrodytų, jog tenkina pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytus reikalavimus, vertinimo, kurį Komisija pateikė ginčijamo reglamento 37–44 konstatuojamosiose dalyse, taip pat netvirtino, jog Komisija šiuo atžvilgiu padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

188    Pirma, ieškovė, remdamasi 2009 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group prieš Tarybą (T‑498/04, Rink. p. II‑1969, 99 ir 100 punktai), tvirtina, kad įrodinėjimo pareiga, tenkanti eksportuojančiam gamintojui, prašančiam taikyti RER, yra pakankama, kai jis pateikia Komisijai įvairių įrodymų, kad atitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nurodytą sąlygą, kurių Komisija prašė klausimyne, skirtame gamintojams, prašantiems taikyti RER, ir kuriuos patikrinusi Komisija nesuabejojo jų autentiškumu.

189    Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 187 punkte, ieškovė netvirtina, kad įrodymai, kuriuos ji pateikė pagrįsdama savo RER prašymą per administracinę procedūrą, patvirtina, kad ji tenkino pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje įtraukoje nustatytą sąlygą ir neginčija institucijų vertinimo šiuo atžvilgiu pagrįstumo. Todėl ieškovės argumentui negalima pritarti.

190    Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija reikalavo „įrodyti, jog Kinijos valdžios institucijos iš esmės nesikišo į Kinijos plieno rinką“, t. y. įrodymo, kurio ji negali pateikti. Tačiau ji nepateikia jokio įrodymo, kad institucijos to reikalavo; be to, šį reikalavimą ginčijo Taryba atsiliepime į ieškinį.

191    Šiuo atžvilgiu, kaip teisingai pažymi Taryba, ieškovė, pateikdama pakankamai įrodymų, privalo įrodyti, kad veikia rinkos ekonomikos sąlygomis ir ypač kad jos gamybos sąnaudos atitinka rinkos vertę.

192    Komisija nustatė, kad ieškovė tiriamuoju laikotarpiu žaliavas pirko Kinijos vidaus rinkoje, tad minėtu laikotarpiu pasinaudojo dirbtinai mažomis ir iškraipytomis plieno kainomis (ginčijamo reglamento 32 ir 33 konstatuojamosios dalys), ir kad gamybos sąnaudos neatitiko rinkos vertės, todėl ieškovė turėjo pateikti Komisijai įrodymų, kad paneigtų šias išvadas. Taigi šiam ieškovės prieštaravimui negalima pritarti.

193    Kadangi pagrindas, jog tariamai pažeistas gero administravimo principas, pagrįstas tik tariamu įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių principų pažeidimu, jį taip pat reikia atmesti.

194    Vadinasi, reikia atmesti trečiąjį pagrindą ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

195    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį į bylą įstojusios institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

196    Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji padengia savo bei Tarybos, Vale Mill (Rochdale) ir Colombo New Scal bylinėjimosi išlaidas.

197    Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Since Hardware (Guangzhou) Co., Ltd padengia savo bei Europos Sąjungos Tarybos, Vale Mill (Rochdale) Ltd ir Colombo New Scal SpA bylinėjimosi išlaidas.

3.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Truchot Martins Ribeiro Popescu

Paskelbta 2012 m. rugsėjo 18 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

PPO teisė

Sąjungos teisė

Ginčo aplinkybės

Ginčijamas reglamentas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo: pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalies, 9 straipsnio 3–6 dalių ir 17 straipsnio pažeidimas, nes negalima procedūros inicijuoti tik dėl vienos konkrečios bendrovės – ji turi būti skirta vienai ar kelioms šalims ir ten įsteigtų gamintojų visumai

Dėl pirmos dalies, kurioje teigiama, kad pažeista pagrindinio reglamento 5 straipsnio 9 dalis kartu su 17 straipsniu, aiškinama laikantis PPO teisės

Dėl antros dalies, kurioje teigiama, kad pažeistos pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4–6 dalys, aiškinamos laikantis PPO teisės

Dėl trečios dalies, kurioje teigiama, kad pažeista pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalis

– Pirminės pastabos

– Dėl pagrindinio argumento, kad pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalis įpareigoja institucijas peržiūrėti nulinius muitus, nustatytus gamintojams, kurių dempingo skirtumas yra de minimis, pagal minėto reglamento 11 straipsnio 3 dalį

– Dėl papildomo argumento, kad Komisija de facto atliko ieškovės nulinio muito peržiūrą, pažeisdama pagrindinio reglamento 9 straipsnio 3 dalį, aiškinamą pagal PPO apeliacinės tarybos pranešimą

Dėl antrojo ieškinio pagrindo: pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2, 3 ir 5 dalių pažeidimas, nes ieškovei nustatyti antidempingo muitai, nenustačius, kad tiriamuoju laikotarpiu Sąjungos pramonė patyrė žalos

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo: pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antros pastraipos pažeidimas, nes sprendimas netaikyti ieškovei RER priimtas, atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo atmesti prašymą poveikį jos dempingo skirtumui, įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių principų ir gero administravimo principų pažeidimas

Dėl pirmos dalies, kurioje teigiama, kad sprendimas netaikyti ieškovei RER priimtas, atsižvelgiant į tai, ką Komisija žinojo apie tokio sprendimo atmesti prašymą poveikį ieškovės dempingo skirtumui, o tai pažeidžia pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą pastraipą

Dėl antros dalies, kurioje teigiama, kad įrodinėjimo pareiga, kurią Komisija priskyrė ieškovei, reikalaudama įrodyti, jog veikia rinkos ekonomikos sąlygomis, yra per didelė ir pažeidžia bendruosius Sąjungos teisės principus

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.