PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. birželio 11 d.(*)
„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų nustatyta pagalbos schema, taikoma tam tikroms viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms atleidžiant jas nuo mokesčių ir suteikiant paskolas palankiomis palūkanomis – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Konkreti sąsaja – Priimtinumas – Esama pagalba ar nauja pagalba – EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas“
Byloje T‑297/02
ACEA SpA, įsteigta Romoje (Italija), atstovaujama advokatų A. Giardina, L. Radicati di Brozolo ir V. Puca,
ieškovė,
palaikoma
ACSM Como SpA, įsteigtos Kome (Italija), atstovaujamos advokatų L. Radicati di Brozolo ir M. Merola,
ir
AEM – Azienda Energetica Metropolitana Torino SpA, įsteigtos Turine (Italija), atstovaujamos advokatų M. Merola ir L. Radicati di Brozolo,
įstojusių į bylą šalių,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2002 m. birželio 5 d. Komisijos sprendimo 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms, kurių didžioji akcinio kapitalo dalis priklauso viešiesiems asmenims (OL L 77, 2003, p. 21), 2 ir 3 straipsnius,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė E. Martins Ribeiro, teisėjai D. Šváby, S. Papasavvas, N. Wahl (pranešėjas) ir A. Dittrich,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. balandžio 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė ACEA SpA – tai įmonė, kurios 51 % akcinio kapitalo priklauso Romos (Italija) komunai. Ji buvo įkurta 1997 m. pertvarkius to paties pavadinimo municipalinę įmonę. Kaip ir ši įmonė, ieškovė vykdo veiklą tiek elektros sektoriuje teikdama viešojo apšvietimo paslaugas bei energijos gamybos, transportavimo, skirstymo ir pardavimo paslaugas, tiek vandens sektoriuje, nes ji teikia geriamo vandens kaptažo, atvedimo ir tiekimo bei nuotekų surinkimo ir valymo paslaugas.
Dėl nacionalinio teisinio pagrindo
2 Legge n° 142 ordinamento delle autonomie locali (1990 m. birželio 8 d. Įstatymas Nr. 142 dėl vietos autonomijų organizavimo, GURI, Nr. 135, 1990 m. birželio 12 d., toliau – Įstatymas Nr. 142/90) įgyvendinta teisinių organizacinių priemonių, kuriomis komunos gali naudotis viešosioms paslaugoms administruoti, visų pirma vandens, dujų, elektros paskirstymo ir transporto srityse, reforma Italijoje. Šio įstatymo su pakeitimais 22 straipsnyje numatyta galimybė komunoms steigti įvairių teisinių formų bendroves viešosioms paslaugoms teikti. Tarp jų numatyta galimybė steigti komercines bendroves arba ribotos atsakomybės bendroves, kurių didžioji akcinio kapitalo dalis priklauso viešiesiems asmenims viešieji asmenys (toliau – Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės). Ieškovė yra Įstatyme Nr. 142/90 numatyta bendrovė.
3 Tokiomis aplinkybėmis pagal Legge n°488 di conversione in legge, con modificazioni, del decreto-legge 1° luglio 1986, n°318, recante provvedimenti urgenti per la finanza locale (1986 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymas Nr. 488 dėl 1986 m. liepos 1 d. Dekreto-įstatymo Nr. 318, nustatančio skubias vietos finansams skirtas priemones, pakeitimo į įstatymą su pakeitimais, GURI, Nr. 190, 1986 m. rugpjūčio 18 d.) 9a straipsnį iš Cassa Depositi e Prestiti (toliau – CDDPP) 1994–1998 m. laikotarpiu Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, kurios teikė viešąsias paslaugas, buvo teikiamos paskolos specialiomis palūkanomis (toliau – CDDPP paskolos).
4 Be to, pagal kartu skaitomas Legge nº549 (su) misure di razionalizzazione della finanza pubblica (1995 m. gruodžio 28 d. Įstatymas Nr. 549 dėl viešųjų finansų racionalizavimo priemonių, GURI paprastasis priedas, Nr. 302, 1995 m. gruodžio 29 d., toliau – Įstatymas Nr. 549/95) 3 straipsnio 69 ir 70 dalių ir Decreto-legge n°331 (su) armonizzazione delle disposizioni in materia di imposte sugli oli minerali, sull’alcole, sulle bevande alcoliche, sui tabacchi lavorati e in materia di IVA con quelle recate da direttive CEE e modificazioni conseguenti a detta armonizzazione, nonché disposizioni concernenti la disciplina dei centri autorizzati di assistenza fiscale, le procedure dei rimborsi di imposta, l’esclusione dall’ILOR dei redditi di impresa fino all’ammontare corrispondente al contributo diretto lavorativo, l’istituzione per il 1993 di un’imposta erariale straordinaria su taluni beni ed altre disposizioni tributarie (1993 m. rugpjūčio 30 d. Įstatymas-dekretas Nr. 331 dėl įvairių sričių mokestinių nuostatų suderinimo, GURI, Nr. 203, 1993 m. rugpjūčio 30 d., toliau – Įstatymas-dekretas Nr. 331/93) nuostatas Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių naudai nustatytos tokios priemonės:
– atleidimas nuo visų mokesčių, taikomų turtui perduoti pertvarkant specialias ir municipalines įmones į Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves (toliau – atleidimas nuo perdavimo mokesčių),
– visiškas atleidimas nuo pelno mokesčio, t. y. nuo juridinių asmenų pelno mokesčio ir vietos pajamų mokesčio, trejus metus, tačiau vėliausiai iki 1999 finansinių metų, toliau – atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio).
Administracinė procedūra
5 Gavusi skundą dėl minėtų priemonių, Komisija 1997 m. gegužės 12 d., birželio 16 d. ir lapkričio 21 d. laiškais Italijos valdžios institucijų paprašė pateikti informacijos šiuo klausimu.
6 1997 m. gruodžio 17 d. laišku Italijos valdžios institucijos pateikė dalį prašytos informacijos. Be to, Italijos valdžios institucijų prašymu 1998 m. sausio 19 d. įvyko posėdis.
7 1999 m. gegužės 17 d. laišku Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 220, 1999, p. 14).
8 Gavusi trečiųjų suinteresuotųjų šalių ir Italijos valdžios institucijų pastabas, Komisija keletą kartų jų paprašė pateikti papildomos informacijos. Be to, Komisija keletą kartų susitiko su Italijos valdžios institucijomis bei į procedūrą įstojusiomis trečiosiomis suinteresuotomis šalimis.
9 Kai kurios Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, kaip antai ieškovė, ACEA SpA,AEM SpA ir Azienda Mediterranea Gas e Acqua SpA (AMGA), kurios taip pat pareiškė ieškinį dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo panaikinimo (bylos T‑301/02 ir T‑300/02), be kita ko, tvirtino, kad aptariamos trijų rūšių priemonės nėra valstybės pagalba.
10 Italijos valdžios institucijos ir Confederazione Nazionale dei Servizi (Confservizi), konfederacija, jungianti Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves ir specialias savivaldybių įmones Italijoje, iš esmės pritarė šiai pozicijai.
11 Tačiau Bundesverband der deutschen Industrie eV (BDI), Vokietijos pramonės ir su ja susijusių paslaugų teikėjų asociacijos, nuomone, aptariamos priemonės gali lemti konkurencijos iškraipymus ne tik Italijoje, bet ir Vokietijoje.
12 Be to, Gas-it, Italijos dujų paskirstymo sektoriaus privačių operatorių asociacija, pareiškė, kad aptariamos priemonės, visų pirma atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio, yra valstybės pagalba.
13 2002 m. birželio 5 d. Komisija priėmė sprendimą 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms (OL L 77, 2003, p. 21, toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčijamas sprendimas
14 Komisija pirmiausia pabrėžia, kad ji išnagrinėjo tik ginčijamomis priemonėmis nustatytas visuotinio taikymo pagalbos schemas, o ne atskiroms įmonėms individualiai suteiktą pagalbą, taigi ginčijamame sprendime jos atlikta analizė yra bendro pobūdžio ir abstrakti. Šiuo klausimu ji pareiškė, kad Italijos Respublika „nesuteikė individualiai mokesčių lengvatų ir (jai) nepranešė apie <...> jokį atskirą pagalbos suteikimo atvejį, kartu perduodama visą reikiamą informaciją jai įvertinti“. Komisija nurodo, kad todėl ji turi atlikti bendrą ir abstrakčią nagrinėjamų schemų analizę tiek jų kvalifikavimo, tiek jų suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 42–45 konstatuojamosios dalys).
15 Komisijos nuomone, CDDPP paskolos ir atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra valstybės pagalba. Iš tiesų tokių lengvatų iš valstybės išteklių suteikimas Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms sustiprina jų konkurencinę padėtį visų kitų įmonių, norinčių teikti tas pačias paslaugas, atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 48–75 konstatuojamosios dalys). Nagrinėjamos priemonės taip pat nesuderinamos su bendrąja rinka, nes jos neatitinka nei EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalių, nei EB 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų, be to, pažeidžia EB 43 straipsnį (ginčijamo sprendimo 94–122 konstatuojamosios dalys).
16 Atleidimas nuo perdavimo mokesčio, Komisijos nuomone, atvirkščiai, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes šis mokestis mokėtinas steigiant naują ūkio subjektą arba vienam ūkio subjektui perduodant turtą kitam. Tačiau materialiniu požiūriu municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės išreiškia tą patį ūkio subjektą. Taigi jų atleidimas nuo šio mokesčio pateisinamas sistemos pobūdžiu ir bendra sąranga (ginčijamo sprendimo 76–81 konstatuojamosios dalys).
17 Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
Atleidimas nuo perdavimo mokesčio <...> nėra valstybės pagalba [EB] 87 straipsnio 1 dalies prasme.
2 straipsnis
Atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio <...> ir dėl (CDDPP ...) paskolų gaunama nauda yra valstybės pagalba (EB) 87 straipsnio 1 dalies prasme.
Ši pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka.
3 straipsnis
Italija imasi visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjo būtų pareikalauta grąžinti 2 straipsnyje apibūdintą pagalbą, kuri jam buvo suteikta neteisėtai.
Pagalba turi būti išieškoma nedelsiant ir pagal nacionalines procedūras, jeigu jos leidžia faktiškai ir nedelsiant įvykdyti (ginčijamą) sprendimą.
Į išieškotiną pagalbą įskaitomos palūkanos, kurios apskaičiuojamos nuo to momento, kai gavėjui buvo suteikta neteisėta pagalba, iki jos faktinio grąžinimo. Palūkanos apskaičiuojamos pagal orientacinę palūkanų normą, kuri yra taikoma regioninės pagalbos subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti.
<…>“
Procesas ir šalių reikalavimai
18 2002 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
19 Atitinkamai 2002 m. lapkričio 29 d. ir gruodžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais dokumentais ACSM Como SpA ir AEM – Azienda Energetica Metropolitana Torino SpA pateikė prašymus įstoti į šią bylą ieškovės pusėje. 2003 m. gegužės 12 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo penktosios išplėstinės kolegijos (ankstesniosios sudėties) pirmininkas pritarė šiems įstojimams į bylą. Per nustatytus terminus įstojusios į bylą šalys pateikė savo paaiškinimus, o kitos šalys – pastabas dėl šių paaiškinimų.
20 2003 m. sausio 6 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį.
21 2003 m. kovo 14 d. ieškovė pateikė pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo.
22 2002 m. rugpjūčio 8 d. Italijos Respublika taip pat pateikė ieškinį Teisingumo Teismui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kuris įregistruotas numeriu C‑290/02. Teisingumo Teismas konstatavo, kad šio ieškinio dalykas yra tas pats kaip ir ieškinių bylose T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02 ir T‑309/02, t. y. ginčijamo sprendimo panaikinimas, ir šie ieškiniai susiję, nes kiekvienoje šių bylų nurodyti pagrindai didžiąja dalimi sutampa. 2003 m. birželio 10 d. Nutartimi Teisingumo Teismas pagal savo statuto 54 straipsnio trečią pastraipą sustabdė bylos C‑290/02 nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis Pirmosios instancijos teismo sprendimas bylose T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02 ir T‑309/02.
23 2004 m. birželio 8 d. Nutartimi Teisingumo Teismas nusprendė perduoti bylą C‑290/02 Pirmosios instancijos teismui, kuris, remdamasis 2004 m. balandžio 26 d. Tarybos sprendimo 2004/407/EB, Euratomas, iš dalies keičiančio Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto 51 ir 54 straipsnius (OL L 132, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 5 t., p. 85), 2 straipsnio nuostatomis, įgijo jurisdikciją priimti sprendimą dėl valstybių narių Komisijai pareikštų ieškinių. Taip ši byla buvo įregistruota Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑222/04.
24 2004 m. rugpjūčio 5 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas nusprendė Komisijos pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo išspręsti nagrinėjant bylą iš esmės.
25 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (aštuntoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, raštu pateikė šalims klausimus, į kuriuos jos atsakė per nustatytą terminą.
26 2008 m. kovo 13 d. Pirmosios instancijos teismo aštuntosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02, T‑309/02, T‑189/03 ir T‑222/04 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
27 Per 2008 m. balandžio 16 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
28 Ieškovė, palaikoma įstojusių į bylą šalių, Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 2 ir 3 straipsnius,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– tuo atveju, jei pirmesnis reikalavimas nebūtų patenkintas, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės ir įstojusių į bylą šalių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
30 Pirmiausia Komisija ginčija ieškovės suinteresuotumą pareikšti ieškinį tiek, kiek ieškiniu siekiama panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, susijusį su CDDPP paskolomis. Iš tiesų ieškovė nepasinaudojo šiomis paskolomis.
31 Toliau Komisija ginčija ieškovės teisę pareikšti ieškinį. Jos tvirtinimu, ieškovė nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.
32 Komisija iš esmės nurodo, kad ginčijamas sprendimas turi būti laikomas visuotinai taikomu aktu, nes jis susijęs su pagalbos schema, taigi skirtas neapibrėžtam ir neįmanomam nustatyti skaičiui įmonių, apibūdinamų pagal bendro pobūdžio kriterijų, kaip antai jų priklausymas tam tikrai įmonių kategorijai. Komisijos manymu, akto visuotinio taikymo, taigi norminio pobūdžio, nepaneigia galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems jis tam tikru momentu taikomas, skaičių ar net tapatybę, jeigu aišku, kad toks aktas taikomas atsižvelgiant į jame, siekiant juo numatytų tikslų, apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes.
33 Anot Komisijos, kad visuotinio taikymo aktas būtų su asmeniu konkrečiai susijęs, šis aktas turi pažeisti konkrečias jo teises arba jį priimanti institucija turi turėti pareigą atsižvelgti į šio akto padarinius minėto susijusio asmens padėčiai. Tačiau Komisija mano, kad šiuo atveju taip nėra. Iš tiesų ginčijamas sprendimas turėjo poveikio visų įmonių, pasinaudojusių nagrinėjamomis priemonėmis, padėčiai. Vadinasi, nebuvo pažeistos tam tikrų įmonių, kurios galėtų išsiskirti iš visų kitų įmonių – nagrinėjamos pagalbos gavėjų, konkrečios teisės. Be to, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo atsižvelgti į savo sprendimo padarinius tam tikros konkrečios įmonės padėčiai. Nei ginčijamu sprendimu pripažintas pagalbos nesuderinamumas, nei jame numatytas nurodymas susigrąžinti pagalbą nebuvo susiję su atskirais gavėjais.
34 Komisijos nuomone, jos analizę patvirtina teismų praktika valstybių pagalbos srityje, pagal kurią fakto, kad pasinaudota su bendrąja rinka nesuderinama pripažinta pagalbos schema, nepakanka įrodyti, jog esama konkrečios sąsajos EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.
35 Komisija teigia, kad šios nusistovėjusios teismų praktikos nepaneigia praktika neseniai išnagrinėtose bylose. Jos nuomone, 2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendime Italija ir Sardinija prieš Komisiją (C‑15/98 ir C‑105/99, Rink. p. I‑8855, toliau – sprendimas Sardegna Lines) pasirinktas sprendimas negali būti taikomas visiems ieškiniams, kuriuos pareiškė neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka pripažintos bei nurodytos susigrąžinti pagalbos schema pasinaudoję asmenys. Ši išvada ypač taikytina, kai aptariama pagalbos schema, kaip ir šioje byloje, buvo nagrinėta abstrakčiai. Be to, byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Sardegna Lines, ieškovė iš tiesų gavo individualią pagalbą, nes tai buvo lengvata, suteikta pagal regioninio įstatymo, kuriam būdinga didelė diskrecija, pagrindu priimtą aktą. Maža to, ši situacija buvo atidžiai išnagrinėta per formalią tyrimo procedūrą.
36 Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės taip pat skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑298/00 P, Rink. p. I‑4087, toliau – sprendimas Alzetta), nes nagrinėjamoje byloje Komisija nežinojo nei tikslaus aptariamos pagalbos gavėjų skaičiaus, nei jų tapatybės, neturėjo visos svarbios informacijos ir nežinojo, kokio dydžio pagalba suteikta kiekvienu atveju. Be to, nagrinėjamu atveju atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio taikomas automatiškai, o byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Alzetta, nagrinėta pagalba buvo suteikta vėliau priimtu aktu.
37 Priešingai nei teigia ieškovė, sprendžiant priimtinumo klausimą svarbu ne tai, kad žinoma įmonės tapatybė, bet tai, kad Komisijos dėmesys buvo atkreiptas į šios bylos ypatybes, galinčias pateisinanti individualų tyrimą. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad jai nebuvo pateikta jokia informacija, parodanti, kad aptariamos priemonės ieškovės atžvilgiu nebuvo pagalba arba kad jos buvo esama ar su bendrąja rinka suderinama pagalba.
38 Bet kuriuo atveju, Komisijos manymu, nei dalyvavimo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytoje formalioje procedūroje, nei ginčijamame sprendime numatyto nurodymo susigrąžinti pagalbą nepakanka ieškovei individualizuoti. Kadangi pagalbos schema, apie kurią pranešta, potencialiai galinčių pasinaudoti asmenų pareikšti ieškiniai nėra priimtini EB 230 straipsnio prasme, taip pat turėtų būti ir pagalbos schemos, apie kurią nepranešta, pasinaudojusių asmenų pareikštų ieškinių atveju.
39 Galiausiai šioje byloje ieškovės pareikšto ieškinio pripažinimas nepriimtinu nepažeistų efektyvios teisminės gynybos principo, nes pakaktų EB 241 ir EB 234 straipsniuose numatytų teisių gynimo priemonių (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultoresprieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677).
40 Dėl savo teisės pareikšti ieškinį ieškovė iš esmės tvirtina, kad ji yra konkrečiai susijusi, nes būdama Įstatyme Nr. 142/90 numatyta bendrove ji yra įmonė, kuriai taikoma ginčijamu sprendimu užginčyta pagalbos schema.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
41 Remiantis EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.
42 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką kiti fiziniai ar juridiniai asmenys nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali tvirtinti, jog šis sprendimas yra su jais konkrečiai susijęs, tik jei sprendimas turi jiems įtakos dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš visų kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 punktas ir 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Greenpeace Council ir kt. prieš Komisiją, C‑321/95 P, Rink. p. I‑1651, 7 ir 28 punktai).
43 Todėl Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įmonė iš esmės negali pareikšti ieškinio prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo uždraudžiama sektorinės pagalbos schema, jeigu ji susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo gauti naudos iš minėtos schemos. Toks sprendimas šiai įmonei yra visuotinio taikymo priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai (žr. 1988 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 15 punktą ir šio sprendimo 36 punkte minėto sprendimo Alzetta 37 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
44 Vis dėlto šio sprendimo 35 punkte minėto sprendimo Sardegna Lines 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad įmonė Sardegna Lines šioje byloje buvo susijusi su atitinkamu sprendimu ne vien kaip Sardinijos laivybos sektoriaus įmonė, potencialiai galinti gauti naudos iš Sardinijos laivų savininkams skirtos pagalbos schemos, bet ir kaip pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktinė gavėja, ji buvo konkrečiai susijusi su minėtu sprendimu ir jos pareikštas ieškinys dėl šio sprendimo buvo pripažintas priimtinu (šiuo klausimu taip pat žr. šio sprendimo 36 punkte minėto sprendimo Alzetta 39 punktą).
45 Todėl reikia patikrinti, ar ieškovė gali būti laikoma individualios pagalbos, kuri suteikiama pagal sektorinės pagalbos schemą ir kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktine gavėja (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Salvat père & fils ir kt. prieš Komisiją, T‑136/05, Rink. p. II‑4063, 70 punktą).
46 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, pirma, iš ieškovės atsakymo į raštiškus klausimus, kuriuos šiuo klausimu pateikė Pirmosios instancijos teismas, matyti, kad ji yra individualios pagalbos, suteikiamos pagal aptariamą pagalbos schemą, faktinė gavėja. Ieškovė tvirtina, kad 1998–1999 m. ji naudojosi atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio. Italijos Respublika nepaneigė šio teiginio.
47 Antra, iš ginčijamo sprendimo 3 straipsnio aišku, kad Komisija aptariamą pagalbą nurodė susigrąžinti.
48 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė yra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, kiek tai susiję su atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio.
49 Kalbant apie tiesioginį poveikį ieškovei tiek, kiek ginčijamo sprendimo 3 straipsniu Italijos Respublika įpareigojama imtis visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjo būtų pareikalauta grąžinti minėto sprendimo 2 straipsnyje apibūdintą pagalbą, kuri jam buvo suteikta neteisėtai, ir kiek ieškovė ja pasinaudojo ir turės ją grąžinti, laikytina, kad ji yra konkrečiai susijusi su šiuo sprendimu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 45 punkte minėto sprendimo Salvat père & fils ir kt. prieš Komisiją 75 punktą).
50 Tačiau iš ieškinio ir ieškovės atsakymo į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu ji nepasinaudojo CDDPP paskolomis.
51 Taigi reikia konstatuoti, kad negalima laikyti, jog ieškovė yra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, kiek tai susiję su CDDPP paskolomis.
52 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškinys yra priimtinas tiek, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo dalimi dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio.
Dėl esmės
53 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo penkis pagrindus, atitinkamai susijusius su:
– EB 88 straipsnio, 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), ir pareigos motyvuoti pažeidimu, nes nebuvo atliktas tikslus, konkretus ir diferencijuotas tyrimas,
– EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir motyvavimo stoka, kiek tai susiję su atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinimu valstybės pagalba,
– EB 88 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes aptariama priemonė pripažinta nauja pagalba, taigi ir procedūrinių normų pažeidimu, bei motyvavimo stoka,
– EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu ir motyvavimo stoka,
– nurodymo susigrąžinti pagalbą neteisėtumu ir teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principų pažeidimu.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 88 straipsnio, Reglamento Nr. 659/1999 ir pareigos motyvuoti pažeidimu, nes nebuvo atliktas tikslus, konkretus ir diferencijuotas tyrimas
Šalių argumentai
54 Šiuo pagrindu ieškovė, be kita ko, tvirtina, kad buvo pažeisti EB 88 straipsnis ir Reglamentas Nr. 659/1999. Ji mano, kad Komisija atliko abstraktų ir neišsamų tyrimą, nes vykdė „bendrą ir abstrakčią (aptariamos priemonės) analizę“, konkrečiai nevertindama skirtingų situacijų. Taigi ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.
55 Ieškovės manymu, aptariama priemonė praktikoje apėmė įvairias situacijas, kurios buvo labai skirtingos tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu, ir buvo taikoma labai įvairaus dydžio įmonėms. Ieškovė patikslina, kad šios įmonės veiklą vykdė įvairiuose ekonomikos sektoriuose, joms buvo taikomi skirtingi teisės aktai ir jos veikė konkurencijos požiūriu skirtingomis rinkos sąlygomis.
56 Ieškovė pripažino, kad Komisija yra kompetentinga nagrinėti pagalbos schemą, neturėdama pareigos analizuoti pagal šią schemą atskirais atvejais suteiktos pagalbos. Vis dėlto ieškovė mano, kad, neatlikusi išsamesnio tyrimo, Komisija negalėjo padaryti išvados, kad aptariama priemonė suteikė „didelį pranašumą pagalbos gavėjams, palyginti su jų konkurentais“. Pranašumo įrodymas yra būtinas tam, kad priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba (1999 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, vadinamo „Maribel bis/ter“, C‑75/97, Rink. p. I‑3671, 48 punktas).
57 Šiuo klausimu ieškovė mano, kad Komisija savo atsiliepime į ieškinį atliko konkretų įvairių aptariamų sektorių įvertinimą, siekdama ištaisyti didelius trūkumus, susijusius su bylos tyrimu ir ginčijamo sprendimo motyvavimu. Pirmosios instancijos teismas turėtų atmesti šį pavėluotą įvertinimą.
58 Ieškovės manymu Komisija pripažino savo tyrimo nepakankamumą. Pirma, ginčijamo sprendimo 72, 85 ir 126 konstatuojamosiose dalyse ji paminėjo galimybę individualias pagalbas pripažinti suderinamomis su bendrąja rinka dėl de minimis taisyklės ar dėl to, kad tai yra esama arba tokia pagalba, kuri laikoma suderinama su bendrąja rinka dėl konkrečiam atvejui būdingų aplinkybių. Antra, Komisija tvirtino, kad Italijos valdžios institucijos nepateikė pakankamos informacijos, kad būtų galima individualiai ištirti pagalbos gavėjų situaciją. Ieškovė ginčija pastarąjį teiginį. Net jeigu reikėtų sutikti, kad informacija buvo nepakankama, ieškovės nuomone, Komisija, prieš priimdama ginčijamą sprendimą, kuriam priimti, beje, prireikė ilgo, t. y. penkerius metus trukusio, tyrimo, privalėjo papildomai paprašyti informacijos.
59 Įstojusios į bylą šalys pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams, kiek tai susiję su šiuo pagrindu.
60 Komisija pirmiausia teigia, kad, atsižvelgiant į aptariamų priemonių bendrą ir abstraktų pobūdį, situacijų, kurias apima minėtos priemonės, įvairovę ir nesant išsamios ir patikimos informacijos apie atskirus pagalbos gavėjus, ji turėjo apsiriboti aptariamų priemonių tyrimu, individualių atvejų vertinimą palikdama ginčijamo sprendimo vykdymo etapui. Bet kuriuo atveju atsakydama į ieškovės argumentą dėl ilgo tyrimo laikotarpio Komisija mano, kad ji neturėjo jokio pagrindo prašyti papildomos informacijos ir taip dar labiau prailginti procedūrą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
61 Visų pirma, reikia priminti, kad šioje byloje nagrinėjama visuotinio taikymo pagalbos schema, o ne individuali pagalba.
62 Pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti bendrų ir abstrakčių nagrinėjamos schemos požymių analize, neturėdama pareigos išnagrinėti kiekvieno konkretaus taikymo atvejo tam, kad patikrintų, ar ši schema turi pagalbos požymių (žr. 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unicredito Italiano, C‑148/04, Rink. p. I‑11137, 67 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
63 Šiuo atveju iš pradžių reikia konstatuoti, kad aptariama pagalbos schema taikoma specifinei įmonių kategorijai, t. y. Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms. Norint pasinaudoti minėta schema, vienintelis reikalavimas yra būti tokia bendrove.
64 Po to reikia konstatuoti, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio nėra susijęs tik su konkrečiomis paslaugomis. Kaip pripažino ieškovė, įmonės, kurioms taikoma minėta schema, vykdo veiklą labai skirtinguose ekonomikos sektoriuose. Tačiau šioje byloje kalbama apie vieną pagalbos schemą, apimančią daug sektorių, o ne apie skirtingas pagalbos schemas, skirstomas pagal veiklą ar atitinkamą rinką. Todėl Komisija neprivalėjo atsižvelgti į kiekvieną veiklos rūšį ar rinką, kad įvertintų atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio poveikį (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, 248/84, Rink. p. 4013, 18 punktą, šio sprendimo 56 punkte minėto sprendimo Maribel bis/ter 48 punktą ir 2002 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑310/99, Rink. p. I‑2289, 89–91 punktus).
65 Iš minėtos teismų praktikos taip pat matyti, kad Komisija neprivalo ištirti pagalbos schemos kartu įvertindama atskirus jos taikymo atvejus, juo labiau, kad tokia pareiga galėtų sumažinti jos kompetencijos vykdyti valstybės pagalbos kontrolę veiksmingumą. Taigi Komisija neprivalo ex officio prašyti informacijos apie konkrečius aptariamos schemos taikymo atvejus. Todėl reikia atmesti šį kaltinimą.
66 Galiausiai ginčijamas sprendimas šiuo atžvilgiu yra pakankamai motyvuotas. Iš jo matyti, kad Komisija pabrėžė, jog jos tyrimas buvo susijęs tik su pagalbos schemomis, nustatytomis ginčijamomis priemonėmis, o ne su įvairioms įmonėms suteikta individualia pagalba. Taip pat iš to, kas išdėstyta, aišku, kad Komisija gali nuspęsti atlikti vien bendrų ir abstrakčių pagalbos schemos savybių analizę, kad įvertintų, ar minėta schema yra valstybės pagalba ir ar ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka.
67 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir motyvavimo stoka, kiek tai susiję su atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinimu valstybės pagalba
Šalių argumentai
68 Šiuo pagrindu ieškovė tvirtina, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir kad Komisija šiuo atžvilgiu pažeidė pareigą motyvuoti.
69 Pagrindą sudaro dvi dalys.
70 Pirmoje dalyje ieškovė primena, kad išankstinė sąlyga pripažinti, jog pagalbos schema iškraipo konkurenciją EB 87 straipsnio prasme, yra ta, kad iš šios schemos naudos gaunančios įmonės tikrai vykdytų veiklą konkurencingoje rinkoje.
71 Iš esmės ji paaiškina, kad galiojant atleidimui trejus metus nuo pelno mokesčio ir netgi vėliau įvairių vietos viešųjų paslaugų teikimui nebuvo konkurencijos. Elektros energijos pardavimo sektorius, kuriame bet kuri energiją gaminanti įmonė turėjo pareigą parduoti monopolininkui, buvo liberalizuota tik 1999 m., į nacionalinę teisę perkėlus 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 3). Dujų tiekimas buvo liberalizuotas tik 2000 m., į Italijos teisę perkėlus 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrų taisyklių (OL L 204, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 28). Be to, elektros energijos tiekimas, miestų šildymo sektorius ir vandens paslaugų rinka išvengė konkurencijos. Taigi iš šių aplinkybių matyti, kad aptariami vietos viešųjų paslaugų sektoriai buvo liberalizuoti tik praėjus atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio laikotarpiui.
72 Be to, per atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio laikotarpį galimybė konkuruoti teikiant vietos viešąsias paslaugas buvo labai retas atvejis.
73 Ieškovė taip pat teigia, kad įmonės, kurios naudojosi atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio, tik labai retai galėjo dalyvauti, o elektros sektoriuje – apkritai negalėjo dalyvauti konkursuose dėl paslaugų administravimo ne jų kilmės geografinėje teritorijoje užtikrinimo. Pavyzdžiui, vandens sektoriuje sudarytų sutarčių buvo labai nedaug, jų sumos nedidelės ir jos nebuvo sudarytos dėl teisės teikti paslaugą suteikimo.
74 Ieškovės manymu, atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio negalėjo iškraipyti konkurencijos dėl šių trijų priežasčių: pirma, Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės neturėjo teisės pačios nustatyti kainų pagal atitinkamiems sektoriams taikomas teisės normas, antra, joms buvo suteiktos ilgalaikės koncesijos ar teisės teikti paslaugas, kurios nenustojo galioti per atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio galiojimo laikotarpį, trečia, jų pajamos iš esmės buvo skirtos aprūpinti referencines komunas pajamomis ir buvo paskirstomos akcininkams.
75 Todėl, ieškovės manymu, neįmanoma tvirtinti, kad su atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio susijusios rinkos buvo konkurencingos, kiek tai susiję su sektoriais, kuriose ji vykdo veiklą.
76 Antroje dalyje ieškovė iš esmės teigia, kad, įrodžius, jog nagrinėjamose rinkose nebuvo konkurencijos, klausimas dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai buvimo tapo nereikšmingas.
77 Šiuo atžvilgiu ji mano, kad ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamojoje dalyje pateiktas Komisijos teiginys, kad „vietos viešųjų paslaugų“ koncesijų rinka yra Bendrijos konkurencijai atvira rinka“, yra apodiktinis ir abstraktus.
78 Be to, ieškovė mano, kad, nesant įrodymų dėl kliūčių Bendrijos vidaus prekybai, Komisija neįvykdė pareigos išsamiai motyvuoti atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pripažinimo valstybės pagalba. Ginčijamame sprendime Komisija, neįvykdžiusi jokio realių faktinių aplinkybių patikrinimo ir neatlikusi tinkamos įvairių ekonomikos sektorių analizės, visiškai abstrakčiu ir hipotetiniu būdu numatė pavojų konkurencijai dėl to, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių veikla praplečiama kita veikla nei susijusi su viešųjų paslaugų koncesijomis, ar dėl mokesčių lengvatų, kuriomis jos naudojosi.
79 Įstojusios į bylą šalys pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams.
80 Komisija ginčija visus argumentus, kuriais remiamasi, ir mano, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
81 Iš pradžių reikia priminti, kad, norint priemones pripažinti pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti tenkinamos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius. Antra, šis įsikišimas turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, turi būti suteiktas atrankinio pobūdžio pranašumas. Ketvirta, jis turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta (žr. 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, Rink. p. I‑7747, toliau – sprendimas Altmark, 74 ir 75 punktus ir nurodytą teismų praktiką bei 2005 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heiser, C‑172/03, Rink. p. I‑1627, 27 punktą).
82 Šioje byloje ieškovė teigia, kad nėra tenkinamos sąlygos dėl poveikio Bendrijos vidaus prekybai ir įtakos konkurencijai.
83 Vertindama šias dvi sąlygas Komisija neprivalo nustatyti, kad pagalba turėjo realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji iš tikrųjų iškraipė konkurenciją, o tik turi išnagrinėti, ar ši pagalba gali daryti įtaką tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją (žr. šio sprendimo 62 punkte minėto sprendimo Unicredito Italiano 54 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
84 Taip pat reikia priminti, kad pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti nagrinėjamos schemos požymių analize, kad savo sprendimo motyvuose įvertintų, ar dėl šios schemos sąlygų daugiausia naudos ji gali suteikti įmonėms, dalyvaujančioms valstybių narių tarpusavio prekyboje (šio sprendimo 64 punkte minėtas sprendimas Italija prieš Komisiją).
85 Reikia priminti ir tai, kad bet kokia pagalba, suteikta įmonei, kuri savo veiklą vykdo Bendrijos rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava prieš Komisiją, T‑92/00 ir T‑103/92, Rink. p. II‑1385, 72 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
86 Be to, nėra ribos ar procentinio dydžio, kurių neviršijus galima manyti, kad nėra daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Palyginti maža pagalba ar palyginti mažas ją gaunančios įmonės dydis a priori nereiškia, kad nebus daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai (1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, vadinamo Tubemeuse, C‑142/87, Rink. p. I‑959, 43 punktas, 1994 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑278/92–C 280/92, Rink. p. I‑4103, 42 punktas ir šio sprendimo 81 punkte minėto sprendimo Altmark 81 punktas).
87 Taip pat Teisingumo Teismas pažymėjo, kad neatmestina galimybė, jog įmonei, kuri teikia tik vietos ar regionines transporto paslaugas ir neteikia transporto paslaugų ne savo kilmės valstybėje, suteikta valstybės subsidija vis dėlto gali turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Valstybei narei suteikus įmonei valstybės subsidiją, minėtos įmonės transporto paslaugų teikimas gali būti išlaikytas ar išplėstas ir dėl to kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės turi mažiau galimybių teikti transporto paslaugas šios valstybės rinkoje (šio sprendimo 81 punkte minėto sprendimo Altmark 77 ir 78 punktai).
88 Šiuo atveju, kalbant apie sąlygą dėl poveikio konkurencijai, reikia konstatuoti, jog nors ieškovė teigia, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės nevykdė veiklos konkurencingose rinkose, nurodydama visų pirma į savo veiklos sektorius, ji nepateikė jokių tinkamų įrodymų tam, kad pagrįstų teiginį, jog nagrinėjamu laikotarpiu vietos viešųjų paslaugų sektoriuose nebuvo konkurencijos. Šiuo klausimu reikia priminti, kad šioje byloje nagrinėjama daug sektorių apimanti pagalbos schema, o ne skirtingos pagalbos schemos, taikomos kiekvienam konkrečiam sektoriui.
89 Tos aplinkybės, kad aptariama pagalbos schema taikoma tik Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, neatsižvelgiant į jų veiklą, ir to, kad šios įmonės tikrai vykdo veiklą skirtinguose ir konkurencinguose ekonomikos sektoriuose, pakanka padaryti išvadą, kad pati aptariama priemonė gali turėti įtakos konkurenciją ir valstybių narių tarpusavio prekybą.
90 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 73 ir 84 konstatuojamosiose dalyse nurodė Komisija, tam tikruose susijusiuose sektoriuose, kaip antai farmacijos produktų, atliekų, dujų, elektros ir vandens, aptariamų priemonių įsigaliojimo metu buvo tam tikra konkurencija.
91 Be to, konstatuotina, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių veiklos sektoriuose įmonės konkuruoja dėl vietos viešųjų paslaugų koncesijų suteikimo įvairiose komunose ir kad minėtų koncesijų rinka yra konkurencinga rinka (ginčijamo sprendimo 67 ir 68 konstatuojamosios dalys).
92 Argumentą, susijusį su konkurencijos ir atitinkamai įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvimu dėl to, kad sutartys dėl nagrinėjamų paslaugų su Įstatyme Nr. 142/90 numatytomis bendrovėmis buvo sudarytos tiesiogiai, reikia atmesti. Pirma, tiesioginis sutarčių sudarymas nepaneigia ankstesniuose punktuose padarytos išvados, kad aptariamoje rinkoje buvo bent jau tam tikra konkurencija. Antra, šis argumentas veikiau įrodo, kad aptariamos priemonės riboja konkurenciją, o ne tai, kad nagrinėjamoje rinkoje nėra konkurencijos. Kaip pabrėžia Komisija ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje, nėra neįmanoma, kad pats pagalbos Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių naudai buvimas paskatino komunas tiesiogiai joms patikėti paslaugų teikimą, o ne atviro konkurso būdu sudaryti sutartis dėl koncesijų.
93 Konkrečiai kalbant apie tai, ar aptariamos priemonės iškraipė ar galėjo iškraipyti rinkoje buvusią konkurenciją, reikia konstatuoti, kad aptariamos priemonės sustiprino konkurencinę Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių padėtį, palyginti su bet kuria kita Italijos ar užsienio valstybės įmone, kuri vykdo veiklą nagrinėjamoje rinkoje. Kaip teisingai pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje, įmonių, kurios nėra kapitalo bendrovės ir kurių didžioji akcinio kapitalo dalis nepriklauso vietos valdžios institucijoms, padėtis mažiau palanki, kai jos pageidauja dalyvauti konkurse dėl teisės teikti tam tikrą paslaugą tam tikroje teritorijoje suteikimo.
94 Be to, Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių veikla nėra apribota vietos viešųjų paslaugų sektoriumi. Todėl aptariama priemonė gali padėti minėtoms bendrovėms išplėsti veiklą į kitas konkurencingas rinkas, taip iškraipydama konkurenciją net kituose nei vietos viešųjų paslaugų sektoriuose. Šiuo klausimu iš Įstatymo Nr. 142/1990, kaip jį aiškina Corte suprema di cassazione (Italijos kasacinis teismas) 1995 m. gegužės 6 d. Sprendime Nr. 4989 ir Consiglio di Stato (Italijos valstybės taryba) 2001 m. rugsėjo 3 d. Sprendime Nr. 4586, matyti, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės turi galimybę vykdyti veiklą kitose teritorijose tiek Italijoje, tiek užsienyje ir kitose nei jų statutuose numatytų viešųjų paslaugų srityse, išskyrus, kai dėl to jos dideliu mastu netektų išteklių ir priemonių ir kai tai gali pakenkti referencinei valdžios institucijai.
95 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad aptariama priemonė iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
96 Kalbant apie sąlygą dėl įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, iš pradžių reikia priminti, kad ta aplinkybė, jog Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės vienos vykdo veiklą nacionalinėje rinkoje ar savo kilmės teritorijoje, neturi lemiamos reikšmės. Atitinkama priemonė daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai tuomet, kai sumažėja kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės teikti savo paslaugas Italijos rinkoje (žr. šio sprendimo 87 punktą).
97 Taigi Komisija ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje teisėtai konstatavo, kad aptariama priemonė galėjo sukurti kliūtis užsienio įmonėms, pageidaujančioms pradėti vykdyti veiklą Italijoje ar ten siūlyti savo paslaugas, ir todėl darė poveikį Bendrijos vidaus prekybai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
98 Pirma, aptariama priemonė yra nenaudinga užsienio įmonėms, kurios pateikia pasiūlymus dėl viešųjų paslaugų vietinių koncesijų Italijoje, nes aptariama schema besinaudojančios viešosios įmonės gali pasiūlyti konkurencingesnes kainas nei jų nacionaliniai ar Bendrijos konkurentai, kurie iš jos naudos negauna. Antra, nagrinėjama priemonė kitų valstybių narių įmonių investicijas vietos viešųjų paslaugų sektoriuje Italijoje (pavyzdžiui, įsigyjant kontrolinį akcijų paketą) padaro ne tokias patrauklias, nes nupirktoms įmonėms dėl naujų akcininkų pobūdžio neleidžiama pasinaudoti (ar jos gali nebetekti galimybės naudotis) nagrinėjama priemone (žr. ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamąją dalį).
99 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nesuklydo manydama, kad šiuo atveju buvo įvykdytos poveikiui valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymui pripažinti reikalingos sąlygos.
100 Dėl tariamos ginčijamo sprendimo motyvavimo stokos šių dviejų sąlygų atžvilgiu reikia priminti, kad Komisija glaustai, bet aiškiai atitinkamai ginčijamo sprendimo 62–64, 69, 73 ir 74 konstatuojamosiose dalyse paaiškino priežastis, dėl kurių ji manė, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio galėjo iškraipyti konkurenciją ir daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Be to, kaip jau buvo pažymėta, Komisija neprivalo įrodyti realaus jau suteiktos pagalbos poveikio (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 33 punktas).
101 Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 88 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes aptariamos priemonės pripažintos nauja pagalba, taigi ir procedūrinių normų pažeidimu, bei motyvavimo stoka
Šalių argumentai
102 Šiuo pagrindu ieškovė alternatyviai teigia, kad aptariama priemonė yra esama pagalba ir todėl Komisija pažeidė EB 88 straipsnį ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčius. Ji taip pat tvirtina, kad šiuo klausimu ginčijamame sprendime nepakanka motyvavimo.
103 Pagrindą sudaro dvi dalys.
104 Pirmoje dalyje ieškovė mano, kad tai yra esama pagalba Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio prasme, nes susijusiose rinkose aptariamu laikotarpiu nebuvo konkurencijos. Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės veiklą galėjo vykdyti tik toje teritorijoje, kuriai jos priklausė, ir pagal tvarką, kurioje joms suteikiamos išimtinės teisės. Taigi aptariama priemonė bet kuriuo atveju tapo valstybės pagalba anksčiausiai po to, kai susijusiose sektoriuose tariamai atsirado konkurencija.
105 Antroje dalyje, pagrįstoje reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunkčiu, ieškovė teigia, kad viešojo intereso paslaugos, kurių teikimo monopolis priklausė komunoms ir municipalinėms įmonėms, buvo neapmokestinamos nuo praėjusio amžiaus pradžios.
106 Ieškovės manymu, buvo tęstinumas tarp mokesčių sistemos, kuria naudojosi komunos ir municipalinės įmonės, teikdamos vietos viešąsias paslaugas, ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio. Municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės iš esmės reiškė tą patį subjektą.
107 Todėl Komisija neįvykdė pareigos įrodyti, kad nauja priemonė darė poveikį „pirminės sistemos esmei“, kas yra pagrindinė sąlyga, kad esamą pagalbą būtų galima pripažinti nauja pagalba 2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gibraltaro vyriausybė prieš Komisiją (T‑195/01 ir T‑207/01, Rink. p. II‑2309) prasme. Nagrinėjamos mokesčių lengvatos nebuvo pakeistos ir ja galinčių pasinaudoti asmenų kategorija nebuvo praplėsta.
108 Negalima sutikti su Komisijos atliktu municipalinėms įmonėms taikomos sistemos atskyrimu laike nuo Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms taikomos sistemos, nes municipalinės įmonės ir toliau naudojosi senąja mokesčių sistema, kol jos buvo pertvarkytos į Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves, t. y. tik įgyvendinant naują mokesčių sistemą. Taigi Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės 1990–1993 m. laikotarpiu niekada nebuvo apmokestintos pajamų mokesčiu.
109 Ieškovė mano, kad Komisijos motyvuose yra prieštaravimų, nes iš pradžių ji pripažįsta Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių ir senųjų municipalinių įmonių ekonominį ir materialinį tapatumą atleidimo nuo perdavimo mokesčio tikslais, o vėliau analizuodama atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio šio tapatumo nepripažįsta.
110 Ieškovės manymu, nei Įstatymo Nr. 142/90 22 straipsnio 3 dalies tekste, nei Komisijos cituojamoje nacionalinių teismų praktikoje nedaromas skirtumas tarp Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių ir municipalinių ar specialių įmonių materialinio ir teritorinio taikymo prasme.
111 Įstojusios į bylą šalys pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams.
112 Komisija mano, kad šį pagrindą reikia atmesti.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
113 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendime Namur-Les assurances du crédit (C‑44/93, Rink. p. I‑3829) Teisingumo Teismas nusprendė, kad tiek iš EB 88 straipsnio nuostatų turinio, tiek iš jo tikslo matyti, jog turi būti laikoma esama pagalba minėto straipsnio 1 dalies prasme iki EB sutarties įsigaliojimo egzistavusi pagalba ir pagalba, kuri galėjo būti teisėtai įgyvendinama EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis, įskaitant kylančias iš šio straipsnio aiškinimo, kurį Teisingumo Teismas pateikia 1973 m. gruodžio 11 d. Sprendime Lorenz (120/73, Rink. p. 1471, 4–6 punktai), o nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta Komisijai, kaip numatyta minėtoje nuostatoje, laikytinos priemonės, kuriomis ketinama suteikti ar pakeisti pagalbą, atsižvelgiant į tai, kad pakeitimai gali būti susiję arba su esama pagalba, arba su pradiniais projektais, apie kuriuos pranešta Komisijai.
114 Kalbant apie esamą pagalbą, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte yra pateiktos ir įtvirtintos teismų praktikoje suformuluotos taisyklės.
115 Remiantis šia nuostata, esama pagalba – tai:
i) visa pagalba, kuri iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse;
ii) patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos schemos ir individuali pagalba;
iii) pagalba, kuri laikoma patvirtinta, jeigu per dviejų mėnesių laikotarpį nuo išsamaus pranešimo gavimo, per kurį ji gali atlikti preliminarų tyrimą, Komisija nepriima principinio sprendimo;
iv) pagalba, kurios atžvilgiu pasibaigė dešimties metų senaties terminas ją išieškoti;
v) pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, ar jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos.
116 Tuomet, remiantis minėto reglamento 1 straipsnio c punktu, visus esamos pagalbos pakeitimus reikia laikyti nauja pagalba.
117 Priemonės, kuriomis siekiama nustatyti pagalbą ar pakeisti esamą, iš esmės yra nauja pagalba. Visų pirma, kai pakeitimas turi įtakos pačiai pirminės schemos esmei, ši schema tampa nauja pagalbos schema. Tačiau tokio esminio pakeitimo negali būti, kai naują elementą aiškiai galima atskirti nuo pirminės sistemos (šio sprendimo 107 punkte minėto sprendimo Government of Gibraltar 109 – 111 punktai).
118 Šioje byloje akivaizdu, kad Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte numatyti antras, trečias ir ketvirtas atvejai, leidžiantys pagalbos priemonę laikyti esama pagalba, neapima atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio. Be to, jais ieškovė nesirėmė.
119 Pirmosios instancijos teismo nuomone, visų pirma reikia išnagrinėti antrą šio pagrindo dalį.
120 Kalbant apie pirmą iš Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte numatytų atvejų, iš pradžių reikia konstatuoti, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio buvo įtvirtintas Įstatymu-dekretu Nr. 331/93 ir Įstatymu Nr. 549/95. 1990 m., kai Įstatymu Nr. 142/1990 buvo reformuotos teisinės organizacinės priemonės, kuriomis komunos gali naudotis vietos viešosioms paslaugoms administruoti, įskaitant galimybę steigti ribotos atsakomybės bendroves, kurių didžioji akcinio kapitalo dalis priklauso viešiesiems asmenims, nebuvo numatytas joks šių bendrovių atleidimas nuo pajamų mokesčio.
121 Visos Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, įsteigtos nuo 1990 m. iki Įstatymo-dekreto Nr. 331/93 66 straipsnio įsigaliojimo 1993 m. rugpjūčio 30 d., buvo apmokestintos pajamų mokesčiu.
122 Dėl šios priežasties, kaip teisingai nurodo Komisija ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoje dalyje, tam, kad vietos institucijoms taikoma mokesčių sistema apimtų Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves, Italijos teisės aktų leidėjas turėjo priimti naują teisės aktą praėjus keliems dešimtmečiams po EB sutarties įsigaliojimo.
123 Be to, net jei būtų pripažinta, kad municipalinės įmonės buvo atleistos nuo mokesčių prieš EB sutarties įsigaliojimą ir kad šis atleidimas galiojo iki 1995 m., vis dėlto Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės iš esmės skiriasi nuo municipalinių įmonių. Municipalinėms ir specialioms įmonėms taikomų mokesčių lengvatų praplėtimas naujai ja pasinaudoti galinčių asmenų kategorijai, kaip antai Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, yra pakeitimas, kurį galima atskirti nuo pirminės sistemos. Kaip nurodyta 2001 m. rugsėjo 3 d. Consiglio di Stato sprendime Nr. 4586, Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės ir municipalinės įmonės teisiniu požiūriu skiriasi ypač dėl to, kad pirmosioms nėra taikomi griežti teritoriniai apribojimai, kurie taikomi antrosioms, ir kad pirmųjų veiklos sritys yra daug platesnės. Taigi, kaip jau buvo pabrėžta šio sprendimo 94 punkte, Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės turi galimybę vykdyti veiklą ne referencinėje teritorijoje tiek Italijoje, tiek užsienyje ir kitose nei jų statutuose numatytų viešųjų paslaugų srityse, išskyrus, kai dėl to jos dideliu mastu netektų išteklių ir priemonių ir kai tai gali pakenkti referencinei valdžios institucijai.
124 Todėl, kaip aiškina Komisija ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamojoje dalyje, net jeigu Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės perėmė municipalizuotų įmonių teises ir pareigas, teisės aktai, kuriais nustatomos jų veiklos sritys ir geografinė teritorija, buvo iš esmės pakeisti.
125 Taigi darytina išvada, kad atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio, nustatyto kartu skaitomomis Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 70 dalies ir Įstatymo–dekreto Nr. 331/93 66 straipsnio 14 dalies nuostatomis, neapima Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktis.
126 Dėl pirmos šio pagrindo dalies, pagrįstos Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčiu, reikia pažymėti, kad ši nuostata gali būti taikoma tik priemonėms, kurios nebuvo pagalba jas įgyvendinant. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kaip tai paaiškina Komisija ginčijamo sprendimo 83–85 konstatuojamosiose dalyse, kad aptariama priemonė buvo nustatyta tuo metu, kai rinkoms bet kuriuo atveju, nors greičiausiai skirtingu lygiu, buvo būdinga konkurencija. Todėl reikia manyti, kad atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio neapima Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktis.
127 Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad energijos gamyba buvo liberalizuota tik 1999 metais. Reikia priminti, kad šiuo atveju kalbama apie pagalbos schemą, taikomą specifinei įmonių kategorijai, apimančiai kelis sektorius. Todėl negalima reikalauti, kad Komisija ištirtų kiekvieną sektorių atskirai. Atsižvelgiant į šią aplinkybę nėra neįmanoma, kad tam tikri konkretūs atvejai gali būti pripažinti esama pagalba. Dėl šios priežasties Komisija ginčijamame sprendime atsižvelgė į šią galimybę (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis).
128 Todėl negalima daryti išvados, kad motyvavimas yra nepakankamas.
129 Galiausiai dėl tariamo prieštaravimo tarp atleidimo nuo perdavimo mokesčio nagrinėjimo ir atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio nagrinėjimo, kurių pagrindu municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės yra arba nėra pripažįstamos ekonominiu ir materialiniu požiūriu skirtingais subjektais, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija remdamasi Italijos vyriausybės pateikta informacija nurodė mananti, jog pirmąjį atleidimą pateisino nagrinėjamos sistemos pobūdis ir bendra sąranga. Nesant reikalo nuspręsti dėl tokio vertinimo pagrįstumo, reikia pažymėti, kad tai, jog Komisija galimai padarė klaidą dėl atleidimo nuo perdavimo mokesčio, nereiškia, kad turi būti panaikinta kita ginčijamo sprendimo dalis.
130 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu ir motyvavimo stoka
Šalių argumentai
131 Šiuo pagrindu ieškovė tvirtina, kad Komisija suklydo, nes aptariamos priemonės nelaikė valstybės pagalba, kuri yra suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą. Ieškovės manymu, aptariama priemonė yra suderinama su bendrąja rinka pagal šią nuostatą dėl to, kad leido restruktūrizuoti municipalines įmones ir pereiti prie konkurencingos rinkos. Todėl Komisija ginčijamame sprendime klaidingai įvertino nagrinėjamą atvejį.
132 Be to, ginčijamame sprendime Komisijos atliktoje analizėje yra prieštaravimų, nes per administracinę procedūrą ji nelaikė reikšmingais įstojusių į bylą įmonių nurodytų precedentų, kaip antai 1999 m. lapkričio 10 d. Komisijos sprendimas dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, kuriomis siekiama panaikinti municipalinių transporto įmonių atleidimą nuo pelno mokesčio (OL C 379, p. 11), ir 1999 m. gruodžio 22 d. Sprendimas 2000/410/EB dėl pagalbos schemos, kurią Prancūzija planuoja įgyvendinti Prancūzijos uostų sektoriaus naudai (OL L 155, 2000, p. 52). Kaip ir šiuo atveju, šiuose dviejuose sprendimuose nagrinėjamomis mokestinėmis priemonėmis buvo siekiama užtikrinti perėjimą nuo monopolinės prie liberalizuotos sistemos.
133 Ieškovė teigia, kad, nepriėmus aptariamos priemonės, municipalinių įmonių pertvarkymas į kapitalo bendroves iš viso nebūtų įgyvendintas. Minėta priemonė buvo būtina, kad vietinės viešosios paslaugos būtų atvertos konkurencijai, užtikrinant valdžios institucijų ir paslaugų teikėjų finansinių santykių skaidrumą. Aptariama priemonė atitiko esminį reikalavimą užtikrinti pereinamąjį laikotarpį šioms įmonėms restruktūrizuoti, nekeliant pavojaus viešosios paslaugos teikimo tęstinumui. Ieškovė taip pat tvirtina, kad motyvavimas šiuo klausimu yra nepakankamas.
134 Įstojusios į bylą šalys pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams.
135 Komisija mano, kad šis pagrindas yra netinkamas. Buvo pripažinta, kad aptariama priemonė yra nesuderinama su bendrąja rinka, nes ji prieštarauja EB 43 straipsniui, o ieškovė to neginčijo. Alternatyviai Komisija ginčija šio pagrindo pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
136 Iš pradžių reikia priminti, kad EB 87 straipsnio 3 dalies taikymo srityje Komisija naudojasi plačia diskrecija (1987 m. vasario 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deufil prieš Komisiją, 310/85, Rink. p. 901, 18 punktas). Todėl Bendrijos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti procedūrinių normų ir motyvavimo pareigos laikymosi, faktų tikslumo, akivaizdžios vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu.
137 Tuomet pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką tam, kad būtų pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, pagalba sunkumus patiriančiai įmonei turi būti siejama su nuosekliu restruktūrizavimo planu, kuris turi būti pateiktas Komisijai kartu su visa reikiama informacija (2001 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑17/99, Rink. p. I‑2481, 45 punktas).
138 Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo motyvavimo matyti, kad Komisija patikrino, ar pagalbą galima laikyti suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, pirmiausia atsižvelgdama į Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 288, 1999, p. 2) ir tuomet – neatsižvelgiant į minėtas gaires. Šiuo klausimu ji išdėstė motyvus, kuriais remdamasi padarė neigiamą išvadą (ginčijamo sprendimo 97 ir paskesnės konstatuojamosios dalys).
139 Be to, iš bylos medžiagos aišku, kad nebuvo tenkinamos sąlygos tam, kad atleidimui trejus metus nuo pelno mokesčio būtų galima taikyti EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą. Atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio nebuvo siekiama atstatyti juo pasinaudoti galinčių asmenų rentabilumą, ir jis nebuvo taikomas tik sunkumų patiriančioms įmonėms. Net jeigu taip ir būtų, nebuvo pateiktas nei restruktūrizavimo planas, nei priemonė, kuria siekiama ištaisyti konkurencijos iškraipymus, atsirandančius dėl aptariamos pagalbos. Pagal teismų praktiką tam, kad būtų pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, pagalba sunkumų patiriančiai įmonei turi būti siejama su nuosekliu restruktūrizavimo planu, kuris turi būti pateiktas Komisijai kartu su visa reikiama informacija (2001 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑17/99, Rink. p. I‑2481, 45 punktas).
140 Dėl argumento, kad aptariama priemonė palengvino perėjimą nuo monopolinės rinkos prie konkurencingos rinkos, reikia pažymėti, kad ieškovė neįrodo, kodėl dėl aptariamos priemonės konkurencija sustiprėjo. Kaip jau buvo pastebėta, susijusiose rinkose jau buvo tam tikra konkurencija ir todėl aptariama priemonė galėjo ją iškraipyti.
141 Dėl tariamo prieštaravimo tarp požiūrio, kurio Komisija laikosi šiuo atveju, ir to, kurio ji laikosi kituose savo sprendimuose, reikia pažymėti, kad iš abiejų sprendimų, į kuriuos ieškovė pateikia nuorodas, matyti, kad nagrinėtų situacijų negalima prilyginti šiai bylai. Kalbant apie 1999 m. lapkričio 10 d. Sprendimą, kaip teisingai nurodo Komisija, atleidimu nuo mokesčių galintiems pasinaudoti asmenims minėtoje byloje buvo uždrausta dalyvauti konkursuose ne jų referencinėse teritorijose, kol nėra atvertos jų pačių vietos rinkos. Dėl Sprendimo 2000/410 nagrinėjamos pagalbos suteikimas šiuo atveju priklausė nuo investicijų įgyvendinimo, siekiant perkelti ir pakeisti esamą įrangą.
142 Taigi reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su nurodymo susigrąžinti pagalbą neteisėtumu ir teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principų pažeidimu
143 Šiuo pagrindu ieškovė teigia, kad nurodymas Italijos Respublikai susigrąžinti iš pagalbos gavėjų pagalbą, suteiktą pagal nesuderinamomis su bendrąja rinka pripažintas schemas, yra neteisėtas, ir buvo pažeisti teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principai. Šį pagrindą sudaro dvi dalys.
Šalių argumentai
– Dėl pirmos dalies, susijusios su nurodymo susigrąžinti pagalbą neteisėtumu, atsižvelgiant į abstraktų aptariamos priemonės įvertinimą
144 Ieškovės manymu, ginčijamo sprendimo 3 straipsniu Italijos Respublikai nurodoma susigrąžinti visą pagalbą, kuria pasinaudojo Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, nors Komisija pripažino, kad tam tikra pagalba galėjo būti suderinama su bendrąja rinka, bet jos nenurodė. Anot ieškovės, dėl šios priežasties Italijos Respublika turi pareigą atlikti labai sudėtingą faktinių aplinkybių analizę, o diskrecija tai atlikti labai viršytų jos kompetenciją ir ji susidurtų su pavojumi susigrąžinti priemones, kurios nėra pagalba, yra esama ar tokia pagalba, kuri gali būti suderinama arba vėlesniame Komisijos sprendime pripažinta suderinama su bendrąja rinka.
145 Ieškovės manymu, atsižvelgiant į tai, kad prie Komisijos nurodymo susigrąžinti pagalbą nėra pridėta procedūrinė tvarka, ši institucija turėtų arba pati išsamiai išnagrinėti įvairius atvejus, kuriais iš tiesų galėtų būti priimtas nurodymas susigrąžinti, arba apsiriboti abstrakčiu schemos įvertinimu. Šiuo atveju ji turėtų atsisakyti nurodyti susigrąžinti suteiktą pagalbą.
146 Ieškovė pažymi, kad Komisijos argumentuose yra prieštaravimų dėl to, kad ji pripažįsta galimybę nacionalinėms valdžios institucijoms individualią pagalbą pripažinti suderinama su bendrąja rinka (ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamoji dalis) ir patvirtina Komisijos išimtinę kompetenciją vertinti valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka.
147 Ji neginčija, kad remiamasi šio sprendimo 64 punkte minėtu sprendimu Italija prieš Komisiją, tačiau teigia, kad reikia nustatyti momentą, kai turi būti atlikta konkreti atskirų atvejų analizė: šis momentas turėtų sutapti su Komisijos sprendimo priėmimu.
148 Taip pat ieškovė tvirtina, kad Komisijos nurodyta teismų praktika yra susijusi tik su atvejais, kai, priešingai nei šioje byloje, buvo neįmanoma diferencijuoti ginčijamos pagalbos, atsižvelgiant į įvairias individualias pagalbos gavėjų situacijas. Todėl Teisingumo Teismas dviejuose sprendimuose aiškiai nubaudė Komisiją už tai, kad ji nediferencijavo nagrinėjamos pagalbos, atsižvelgdama į faktines aplinkybes (2002 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją, C‑351/98, Rink. p. I‑8031 ir 2003 m. vasario 13 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją, C‑409/00, Rink. p. I‑1487).
149 Įstojusios į bylą šalys pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams.
150 Komisija ginčija visus ieškovės pateiktus argumentus.
– Dėl antros pagrindo dalies, susijusios su teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principų pažeidimu
151 Ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje pateiktas nurodymas susigrąžinti pagalbą yra niekinis, nes Komisija pažeidė bendruosius teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus.
152 Ji mano, kad daug veiksnių padėjo sukurti tikrus jos lūkesčius, jog aptariama priemonė yra teisėta: įsitikinimas, kad dvi viena po kitos priimtos mokesčių sistemos buvo tapačios, Italijos valdžios institucijų veiksmai ir galiausiai Komisijos veiksmai, nes ji pradėjo formalią tyrimo procedūrą tik praėjus ketveriems metams po aptariamos priemonės priėmimo ir per šią procedūrą neatsakė į ieškovės argumentus bei nepasinaudojo Reglamento Nr. 659/1999 10 ir 11 straipsniuose jai suteiktais įgaliojimais priimti įpareigojimus, trejų metų tyrimo laikotarpiu.
153 Bet kuriuo atveju, Italijos teisės aktų leidėjui priėmus atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio, ieškovė negalėjo sumokėti pelno mokesčio už 1997–1999 m. laikotarpį, nes įmonė neturi mokėti nacionalinės teisės aktuose nenumatytų mokesčių.
154 Galiausiai ieškovė teigia, kad dėl rinkos sąlygų ir įmonių situacijų esminių pokyčių, pagalbos susigrąžinimas akivaizdžiai negali sugrąžinti į pradinę padėtį ir todėl yra nepagrįstas. Be to, atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio buvo naudingas ne Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, o komunoms, kurios yra akcininkės.
155 Įstojusios į bylą šalys pritaria ieškovės pozicijai ir argumentams, kiek tai susiję su šia pagrindo dalimi.
156 Komisija ginčija visus ieškovės pateiktus argumentus.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
157 Kaip buvo priminta šio sprendimo 62 punkte, pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti schemos požymių analize.
158 Be to, iš teismų praktikos matyti, kad neigiamame sprendime dėl pagalbos schemos neturi būti analizuojama pagalba, pagal šią schemą suteikta individualiais atvejais. Tik pagalbos susigrąžinimo etapu reikia patikrinti individualią kiekvienos susijusios įmonės situaciją (šio sprendimo 64 punkte minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 91 punktas).
159 Taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką neteisėtos pagalbos panaikinimas nurodant ją susigrąžinti, įskaitant palūkanas, yra logiška jos pripažinimo nesuderinama su bendrąja rinka pasekmė (šio sprendimo 86 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Tubemeuse 66 punktas, 1997 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑169/95, Rink. p. I‑135, 47 punktas ir 2004 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑110/02, Rink. p. I‑6333, 41 punktas).
160 Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad ši teismų praktika taikoma tiek individualiai pagalbai, tiek pagal pagalbos schemą suteiktai pagalbai.
161 Vis dėlto pagalbos schemą analizuojant bendrai ir abstrakčiai neatmestina, kad individualiu atveju pagal šią schemą suteiktai pagalbai EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas gali būti netaikomas, pavyzdžiui, dėl to, kad individualios pagalbos suteikimui taikomos de minimis taisyklės. Ši išvada paaiškina ginčijamo sprendimo 72, 85 ir 126 konstatuojamosiose dalyse pateiktas išlygas.
162 Žinoma, Komisijai priėmus sprendimą, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, nacionalinės valdžios institucijos gali tik vykdyti šį sprendimą ir šiuo klausimu neturi jokios diskrecijos (1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Steinicke & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 10 punktas). Tai nekliudo nacionalinėms valdžios institucijoms vykdant minėtą sprendimą atsižvelgti į šias išlygas. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija nurodo susigrąžinti tik pagalbą EB 87 straipsnio prasme, o ne sumas, kurios, nors ir išmokėtos pagal atitinkamą schemą, nėra pagalba arba yra esama ar su bendrąja rinka suderinama pagalba, remiantis reglamentu dėl grupinės išimties arba kokiu nors kitu Komisijos sprendimu.
163 Kalbant apie tariamą ginčijamo sprendimo neteisėtumą dėl to, kad Italijos Respublika privalo nustatyti, kokios konkrečios priemonės yra pagalba, reikia pažymėti, kad prireikus tokia analizė atliekama diskutuojant su Komisija pagal EB 10 straipsnį. Taip pat pagalbos sąvoka yra teisinė sąvoka ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais kriterijais. Be to, nacionalinis teismas yra kompetentingas aiškinti pagalbos ir esamos pagalbos sąvokas ir gali nuspręsti dėl vieno ar kito taikymo atvejo galimų ypatybių, prireikus pateikdamas Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.
164 Maža to, sutikimas su ieškovės argumentu, kad, abstrakčiai įvertinus pagalbos schemą ir neatlikus išsamaus konkrečių taikymo atvejų nagrinėjimo, negalima priimti nurodymo susigrąžinti pagalbą, reikštų sisteminį galimybės susigrąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą atmetimą, ir todėl EB 87 ir EB 88 straipsniai netektų prasmės. Tokiu atveju Komisija, kuri vienintelė kompetentinga įvertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, neturėtų galimybės išnagrinėti daugelio pagalbos schemų taikymo atvejų.
165 Kalbant apie kaltinimą, susijusį su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, reikia priminti, kad pagalbą gaunančios įmonės iš esmės gali turėti teisėtų lūkesčių, kad pagalba yra teisėta, tik jei ji buvo suteikta laikantis EB 88 straipsnyje numatytos procedūros. Rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi galimybę įsitikinti, ar šios procedūros buvo laikomasi (šio sprendimo 159 punkte minėto 1997 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją 51 punktas). Tačiau nėra neįmanoma, kad išimtinėmis aplinkybėmis neteisėtos pagalbos gavėjas gali teisėtai grįsti savo lūkesčius, kad ši pagalba yra teisėta (1990 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑5/89, Rink. p. I‑3437, 16 punktas).
166 Šiuo atveju apie aptariamą pagalbos schemą nebuvo pranešta Komisijai, pažeidus EB 88 straipsnį, ir ieškovė nesiremia jokia išimtine aplinkybe, galinčia pateisinti nurodytus teisėtus lūkesčius. Visų pirma, argumentą, susijusį su įsitikinimu, kad yra dviejų viena po kitos priimtų mokesčių sistemų atitiktis, Pirmosios instancijos teismas jau atmetė kaip nepagrįstą (žr. šio sprendimo 123 punktą), ir bet kuriuo atveju tai nėra išimtinė aplinkybė, pateisinanti aptariamos pagalbos nesusigrąžinimą. Taip pat tariamas Komisijos neveikimas, kuris šiuo atveju neįrodytas, neturi reikšmės, kai apie pagalbos schemą jai nebuvo pranešta (2004 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Demesa ir Territorio Histórico de Álava prieš Komisiją, C‑183/02 P ir C‑187/02 P, Rink. p. I‑10609, 52 punktas). Galiausiai dėl argumento, susijusio su Reglamento Nr. 659/1999 10 ir 11 straipsniais, reikia konstatuoti, kad Komisija neprivalo automatiškai įpareigoti suinteresuotos valstybės narės sustabdyti pagalbos, apie kurią nepranešta, mokėjimą.
167 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad taip pat reikia atmesti penktąjį ieškinio pagrindą.
168 Atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus, reikia atmesti ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
169 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
170 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečiąją pastraipą įstojusi į bylą šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną, kiek jis susijęs su Cassa Depositi e Prestiti paskolomis.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį kaip nepagrįstą.
3. Priteisti iš ACEA SpA jos ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
4. ACSM Como SpA ir AEM – Azienda Energetica Metropolitana Torino SpA padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Šváby | Papasavvas |
Paskelbta 2009 m. birželio 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.