TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. kovo 18 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Veiksmingos teisinės apsaugos principas – Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Direktyva 2002/22/EB – Universalioji paslauga – Galutinių paslaugų gavėjų ir teikėjų ginčai – Privaloma neteisminė taikinimo procedūra“
Sujungtose bylose C‑317/08, C‑318/08, C‑319/08 ir C‑320/08
dėl Giudice di pace di Ischia (Italija) 2008 m. balandžio 4 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo 2008 m. liepos 15 d., pagal EB 234 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Rosalba Alassini
prieš
Telecom Italia SpA (C‑317/08)
ir
Filomena Califano
prieš
Wind SpA (C‑318/08),
Lucia Anna Giorgia Iacono
prieš
Telecom Italia SpA (C‑319/08)
ir
Multiservice Srl
prieš
Telecom Italia SpA (C‑320/08),
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, einantis ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas, teisėjai R. Silva de Lapuerta (pranešėjas), G. Arestis, J. Malenovský ir T. von Danwitz,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. rugsėjo 10 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Wind SpA, atstovaujamos avvocato D. Cutolo,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos avvocato dello Stato P. Gentili,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir J. Kemper,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz,
– Europos Komisijos, atstovaujamos N. Bambara, A. Nijenhuis ir I. V. Rogalski bei S. La Pergola,
susipažinęs su 2009 m. lapkričio 19 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra susiję su veiksmingos teisminės apsaugos principo išaiškinimu, atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktą, kuriame kaip ieškinių, pareikštų kilus tam tikriems paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų ginčams, susijusiems su 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), priimtinumo teisme sąlyga numatoma privaloma neteisminė taikinimo procedūra.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant keturis ginčus tarp, pirma, R. Alassini, L. A. G. Iacono bei Multiservice Srl ir Telecom Italia SpA bei, antra, F. Califano ir Wind SpA dėl tariamo pagrindinių bylų šalių sudarytų sutarčių, kurių dalykas pirmojo ar antrojo atsakovo pagrindinėse bylose – telefonijos paslaugų teikėjų – minėtų paslaugų teikimas ieškovėms pagrindinėse bylose, nevykdymo.
Teisinis pagrindas
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
3 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje (toliau – EŽTK), 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ 1 dalyje numatyta:
„Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. <...>“
Sąjungos teisė
4 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri buvo iškilmingai paskelbta Nicoje 2000 m. gruodžio 7 d. (OL C 364, p. 1), peržiūrėtos 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre (OL C 303, p. 1), 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ nustatoma:
„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.
Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą.“
5 Pagal direktyvos 47 konstatuojamąją dalį „Universalioji paslauga“:
„Konkurencinėje aplinkoje nacionalinės reguliavimo institucijos, spręsdamos klausimus, susijusius su galutinių paslaugų gavėjų teisėmis, turėtų atsižvelgti į suinteresuotų šalių, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, nuomonę. Turėtų būti nustatytos veiksmingos procedūros ginčams tarp vartotojų ir įmonių, teikiančių viešai prieinamas ryšių paslaugas, nagrinėti. Valstybės narės turėtų visiškai atsižvelgti į 1998 m. kovo 30 d. Komisijos rekomendaciją 98/257/EB dėl atsakingoms už neteisminį vartotojų ginčų sprendimą institucijoms taikomų principų (OL L 115, p. 31) <…>“
6 Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnyje nustatoma:
„1. Pagal Direktyvą 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) ši direktyva skirta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui galutiniams paslaugų gavėjams. Tikslas – visoje Bendrijoje užtikrinti geros kokybės viešai prieinamas paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius.
2. Ši direktyva nustato galutinių paslaugų gavėjų teises ir viešai prieinamus elektroninių ryšių tinklus bei paslaugas teikiančių įmonių atitinkamus įpareigojimus. Siekdama užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą atviroje ir konkurencinėje rinkų aplinkoje, ši direktyva apibrėžia minimalų nustatytos kokybės paslaugų rinkinį, kuris yra prieinamas visiems galutiniams paslaugų gavėjams priimtinomis kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos. Ši direktyva taip pat nustato įpareigojimus teikti tam tikras privalomas paslaugas, pavyzdžiui, mažmeninį skirtųjų linijų teikimą.“
7 Universaliųjų paslaugų direktyvos 34 straipsnyje „Neteisminis ginčų sprendimas“ nustatoma:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad būtų sukurtos skaidrios, paprastos ir nebrangios neteisminės procedūros vartotojų ginčams spręsti dėl klausimų, kuriems taikoma ši direktyva. Valstybės narės patvirtina priemones, užtikrinančias, kad ginčai būtų sprendžiami sąžiningai ir greitai, o pateisinamais atvejais nustato sumokėtų sumų grąžinimo ir (arba) kompensavimo sistemą. Valstybės narės šiuos įpareigojimus gali skirti ginčams su kitais galutiniais paslaugų gavėjais.
2. Valstybės narės užtikrina, kad jų teisės aktai netrukdytų [tinkamu teritoriniu lygiu] įsteigti skundų nagrinėjimo tarnybas ir numatyti operatyvias kompiuteriniu ryšiu teikiamas paslaugas, kad vartotojams ir galutiniams paslaugų gavėjams būtų lengviau išspręsti ginčą.
3. Kai tokiuose ginčuose dalyvauja skirtingų valstybių narių šalys, valstybės narės koordinuoja savo pastangas ginčui išspręsti.
4. Šis straipsnis nepažeidžia nacionalinių teismo procedūrų.“
8 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 223) 1 straipsnio „Taikymo sritis ir sąvokos“ 1 ir 2 dalyse nustatoma:
1. Šios direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl vartojimo prekių pardavimo ir su tuo susijusių garantijų tam tikrų aspektų, siekiant užtikrinti vieningą minimalų vartotojų apsaugos vidaus rinkoje lygį.
2. Šioje direktyvoje:
<…>
b) vartojimo prekės – reiškia bet kokį materialų kilnojamą daiktą, išskyrus:
– prekes, parduodamas vykdant sprendimą arba kitais įstatymuose numatytais atvejais,
– vandenį ir dujas, jeigu jie nėra paruošti parduoti riboto tūrio arba nustatyto kiekio,
– elektrą;
<…>“
Rekomendacijos 98/257/EB ir 2001/310/EB
9 Pagal Rekomendacijos 98/257 penktą, šeštą ir devintą konstatuojamąsias dalis:
„Kadangi keleto valstybių narių įgyta patirtis rodo, kad alternatyviais neteisminio vartotojų ginčų sprendimo mechanizmais, su sąlyga, kad užtikrinamas tam tikrų esminių principų laikymasis, gali būti užtikrinami geri rezultatai tiek vartotojams, tiek įmonėms, sumažinant vartotojų ginčų sprendimo sąnaudas ir trukmę;
kadangi tokių principų parengimas Europos lygiu palengvintų neteisminių vartotojų ginčų sprendimo procedūrų vykdymą; kadangi, atsižvelgiant į tarpvalstybinius ginčus, jie padidina skirtingose valstybėse narėse įsteigtų neteisminio ginčų sprendimo institucijų tarpusavio pasitikėjimą, taip pat vartotojų pasitikėjimą egzistuojančiomis skirtingomis nacionalinėmis procedūromis; kadangi šie kriterijai palengvina galimybę vienoje valstybėje narėje įsisteigusiems neteisminio ginčų sprendimo paslaugų teikėjams teikti savo paslaugas kitoje valstybėje narėje;
<…>
kadangi šios rekomendacijos turi būti laikomasi tik vykdant procedūras, per kurias, nepaisant jų pavadinimo, ginčai išsprendžiami aktyviai dalyvaujant trečiajam asmeniui, siūlančiam ar priimančiam šalių atžvilgiu privalomą arba neprivalomą sprendimą; ir todėl jos netaikomos procedūroms, kuriomis paprasčiausiai mėginama sudaryti sąlygas šalims susitikti, siekiant jas įtikinti rasti išeitį bendru susitarimu“. (Neoficialus vertimas)
10 Rekomendacijos 98/257/EB VI punkte „Laisvės principas“ nustatoma:
„Įstaigos sprendimas gali būti privalomas šalims, tik jeigu joms apie tai buvo iš anksto pranešta ir jos aiškiai tam pritarė.
Dalyvauti neteisminėje procedūroje vartotojas negali įsipareigojimo, prisiimto anksčiau, nei kilo ginčas, pagrindu, kai dėl šio įsipareigojimo atimama jo teisė kreiptis į kompetentingus teismus dėl ginčo sprendimo teisme“. (Neoficialus vertimas)
11 2001 m. balandžio 4 d. Komisijos rekomendacijos 2001/310/EB dėl neteisminėms įstaigoms, atsakingoms už vartotojų ginčų sprendimą konsenso pagrindu, taikomų principų (OL L 109, p. 56) I dalyje „Taikymo sritis“ nustatoma:
„1. Ši rekomendacija taikoma įstaigoms, atsakingoms už neteisminį vartotojų ginčų sprendimą, kurios, nepaisant jų pavadinimo, bando išspręsti ginčą, sudarydamos sąlygas šalims susitikti, kad jas įtikintų rasti išeitį bendru susitarimu.
2. Ji netaikoma įmonės valdomoms vartotojų skundų nagrinėjimo tarnyboms, į kurias vartotojas gali tiesiogiai kreiptis, arba organizacijoms, įpareigotoms teikti šią paslaugą įmonei arba jos vardu.“ (Neoficialus vertimas)
Nacionalinė teisė
12 Italijos Respublika perkėlė Universaliųjų paslaugų direktyvą 2003 m. rugpjūčio 1 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 259 dėl elektroninių ryšių kodekso (GURI, Nr.º214, 2003 m. rugsėjo 15 d., p. 3).
13 Šio kodekso 84 straipsnyje nustatoma:
„1. Tarnyba pagal 1997 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 249 dėl ryšių reguliavimo tarnybos įsteigimo ir taisyklių, susijusių su telekomunikacijų bei radijo ir televizijos sistemomis (paprastas GURI priedas, Nr. 177, 1997 m. liepos 31 d.), 1 straipsnio 11, 12 ir 13 dalis nustato skaidrias, paprastas ir nebrangias neteismines vartotojų ir galutinių paslaugų gavėjų ginčų sprendimo procedūras, kurios yra susijusios su šio skyriaus nuostatomis, kad ginčus būtų galima išspręsti sąžiningai ir greitai, o pateisinamais atvejais nustato sumokėtų sumų grąžinimo ir (arba) kompensavimo sistemą.
2. Tarnyba, gavusi Nuolatinės konferencijos, atsakingos už santykius tarp valstybės, regionų ir Trente bei Bolzano autonominių provincijų, pritarimą, ir laikydamasi 1997 m. liepos 31 d. Įstatymo Nr. 249 1 straipsnio 13 dalies skatina – panaudojant turimą personalą ir materialinius išteklius, kurie gali būti įsigyjami panaudojant įprastas biudžeto lėšas, nepatiriant papildomų išlaidų, – atitinkamu teritoriniu lygiu skundų nagrinėjimo tarnybų įsteigimą ir skundų priėmimo internetu paslaugų teikimą, kurie palengvintų vartotojų ir galutinių paslaugų gavėjų prieigą prie ginčų sprendimo mechanizmų.
3. Kai ginčai yra susiję su kitų valstybių narių piliečiais, tarnyba, kad išspręstų ginčą, koordinuoja savo veiksmus su kitų suinteresuotų reguliavimo valdžios institucijų veiksmais.
4. Šis straipsnis nepažeidžia galiojančių teisminių ginčų sprendimo procedūrų ir prieš perkeliant 1 ir 2 dalyse nustatytas nuostatas kodekso paskelbimo Gazzetta ufficiale della Repubblica italiana Italijos Respublikos oficialusis leidinys dieną galiojančių neteisminių ginčų sprendimo procedūrų.“
14 Pagal 1997 m. liepos 31 d. Įstatymą Nr. 249 Ryšių reguliavimo tarnyba turi kompetenciją nagrinėti galutinių paslaugų gavėjų ir operatorių ginčus elektroninių ryšių srityje, kilusius dėl su universaliąja paslauga ir galutinių paslaugų gavėjų teisėmis susijusių nuostatų nesilaikymo.
15 Sprendimu Nr. 173/07/CONS (GURI, Nr.º120, 2007 m. gegužės 25 d., p. 19) Ryšių reguliavimo tarnyba nustatė telekomunikacijų operatorių ir galutinių paslaugų gavėjų ginčų sprendimo procedūrą (toliau – ginčų sprendimo procedūra).
16 Ginčų sprendimo procedūros reglamento 3 straipsnyje nustatoma:
„1. Dėl 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų ieškinio teisme negalima pareikšti, kol nebuvo imtasi privalomos taikinimo procedūros Co.re.com (Comitato regionale per le comunicazioni (toliau – Regioninis ryšių komitetas)), kuris turi teritorinę kompetenciją ir gavo įgaliojimus atlikti taikaus ginčų sprendimo funkciją, arba 13 straipsnyje nurodytose neteisminėse ginčų sprendimo institucijose.
2. Jei atitinkamoje teritorijoje kompetentingas Co.re.com neturi 1 dalyje nurodytų įgaliojimų, turi būti imtasi privalomos taikinimo procedūros reglamento 13 straipsnyje nurodytose institucijose.
3. Taikinimo procedūra turi būti baigta per trisdešimt dienų nuo prašymo pateikimo. Pasibaigus šiam terminui šalys gali pareikšti ieškinį teisme, net jei procedūra nebuvo baigta.“
17 Ginčų sprendimo procedūros reglamento 13 straipsnyje nustatoma:
„1. Kaip alternatyvą taikinimo procedūrai Regioniniame ryšių komitete suinteresuotieji asmenys gali įvykdyti pareigą bandyti išspręsti ginčą taikiai, visų pirma naudodamiesi telekomunikacijų priemonėmis, šio sprendimo 1 straipsnio o punkte nurodytose neteisminio vartotojų ginčų sprendimo institucijose.
2. Be to, šiais tikslais paslaugų gavėjas gali kreiptis į įstaigas, įsteigtas pagal sutartis tarp operatorių ir nacionalinių lygmeniu atstovaujančių vartotojų asociacijų, su sąlyga, kad šios įstaigos vykdo neatlygintiną veiklą ir laikosi Rekomendacijoje 2001/310/EB nustatytų skaidrumo, teisingumo ir veiksmingumo principų.
3. Atnaujintas ankstesniuose punktuose minėtų įstaigų sąrašas pateikiamas tarnybos interneto svetainėje.
4. Pagal 2 dalį įsteigtos įstaigos įrašomos į ankstesnėje dalyje nurodytą sąrašą, pateikus specialų šalių pasirašytą prašymą ir pridėjus operatoriaus ir bent dviejų trečdalių nacionaliniu lygmeniu atstovaujančių vartotojų organizacijų sudarytą sutartį bei procedūros reglamento egzempliorių, patikrinus, ar laikomasi 2 dalyje nurodytų principų.
5. Prašymas turi būti iš naujo kas dveji metai pateikiamas laikantis tų pačių procedūrų. Nepateikus naujo prašymo, tarnyba savo iniciatyva išbraukia įstaigą iš trečioje dalyje nurodyto sąrašo.
6. Pagal kiekvieno suinteresuotojo asmens pranešimą tarnyba gali nuspręsti išbraukti iš sąrašo įstaigas, kurios, jos manymu, nesilaiko 2 dalyje nustatytų principų.“
Pagrindinės bylos ir prejudicinis klausimas
18 Iš nutarčių priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad dėl visų ieškovių pagrindinėse bylose pareikštų ieškinių atsakovės pagrindinėse bylose pagal ginčų sprendimo procedūros reglamento 3 ir 13 straipsnius nurodė, kad neįmanoma pareikšti tokių ieškinių, nes ieškovės pagrindinėse bylose iš anksto nesiėmė privalomos taikinimo procedūros Regioniniame ryšių komitete, kaip tai numatyta minėtose nuostatose.
19 Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nacionalinės teisės aktuose numatytas Regioninis ryšių komitetas Kampanijos (Campanie) regione dar nebuvo įsteigtas, todėl privaloma taikinimo procedūra privalėjo būti įvykdyta kitose įstaigose, būtent tose, kurios numatytos ginčų sprendimo procedūros reglamento 13 straipsnyje. Tačiau joks patikrinimas, susijęs su minėtų įstaigų atitiktimi Rekomendacijoje 2001/310 nustatytiems principams – visų pirma atsižvelgiant į jų paslaugų neatlygintinumą arba jų taikinimo procedūroje patirtų išlaidų tinkamumą, šios įstaigos reputaciją, taikinimo procedūrų paprastumą – nebuvo įgyvendintas.
20 Bet kuriuo atveju, net jei Regioninis ryšių komitetas būtų buvęs įsteigtas Kampanijos regione, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad toks privalomas ginčų sprendimo pobūdis, koks numatytas pagrindinėse bylose nagrinėjamuose teisės aktuose, gali sukliudyti galutiniams paslaugų gavėjams įgyvendinti savo teises, kadangi minėta taikinimo procedūra privalomai turi būti įvykdyta elektroniniu būdu. Be to, minėtas teismas pažymi, kad vykstant įprastam teismo procesui pirmajame posėdyje ginčą jau buvo bandyta išspręsti taikiai.
21 Būtent šiomis aplinkybėmis Giudice di pace di Ischia nusprendė sustabdyti nagrinėjimą kiekvienoje jo nagrinėjamoje byloje ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar minėtos Bendrijos teisės nuostatos ((EŽTK) 6 straipsnis, (Universaliųjų paslaugų) direktyva, Direktyva (1999/44), Rekomendacija (2001/310) ir (Rekomendacija) 1998/25) yra tiesiogiai įpareigojančios ir turi būti aiškinamos taip, kad sprendžiant ginčus „elektroninių ryšių srityje tarp galutinių paslaugų gavėjų ir vartotojų, kilusius dėl įstatymuose, tarnybos sprendimuose, sutarčių sąlygose ir paslaugų chartijose įtvirtintų nuostatų, susijusių su universaliąja paslauga ir galutinių paslaugų gavėjų teisėmis, nesilaikymo“ (Sprendimo Nr. 173/07/CONS <...> (priede esančio reglamento) 2 straipsnyje nurodyti ginčai), nebūtina imtis privalomos taikinimo procedūros, kurios nesiėmus ieškinys teisme būtų nepriimtinas, atsižvelgiant į tai, kad šios nuostatos turi viršenybę minėto Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo 3 straipsnio 1 dalies atžvilgiu?“
22 2008 m. rugsėjo 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑317/08–C‑320/08 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas bendras sprendimas.
Dėl prejudicinio klausimo
Dėl priimtinumo
23 Posėdyje Italijos vyriausybė prašo pripažinti prejudicinį klausimą nepriimtinu. Šios vyriausybės manymu, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė Sąjungos teisės pripažintų teisių, kurios yra ginčo pagrindinėse bylose dalykas, pateiktas klausimas yra visiškai hipotetinis.
24 Nors Komisija neprašo pripažinti prejudicinį klausimą nepriimtinu, ji taip pat pažymi, jog trūksta elemento, siejančio ginčus pagrindinėse bylose su Sąjungos teise, kuris, šios institucijos teigimu, negali būti automatiškai nustatytas iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą.
25 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad vykstant EB 234 straipsnyje numatytai procedūrai tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (visų pirma žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C‑119/05, Rink. p. I‑6199, 43 punktą; 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Magoora, C‑414/07, Rink. p. I‑10921, 22 punktą ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, Rink. p. I‑0000, 27 punktą).
26 Be to, Teisingumo Teismas gali atsisakyti pateikti atsakymą į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (visų pirma žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 39 punktą; 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, Rink. p. I‑11421, 25 punktą; minėtų sprendimų Magoora 23 punktą ir Mono Car Styling 28 punktą).
27 Dėl nagrinėjamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą pirmiausia reikia konstatuoti, kad nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą konkrečiai nurodytos pagrindinių bylų teisinės ir faktinės aplinkybės bei priežastys, dėl kurių šį prašymą pateikęs teismas nusprendė, kad kiekvienoje byloje atsakymas į pateiktus klausimus yra reikalingas jo sprendimui priimti.
28 Be to, nors iš tiesų nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą nekonkretinamos ginčų pagrindinėse bylose aplinkybės ir, visų pirma, šių ginčų dalyką sudarančios specifinės teisės ir įpareigojimai, vis dėlto jie yra susiję su galutiniais paslaugų gavėjais ir teikėjais elektroninių ryšių paslaugų srityje, taip pat su minėtų ginčų sprendimo neteisminėmis procedūromis; be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai remiasi Universaliųjų paslaugų direktyvos keturiasdešimt septinta konstatuojamąja dalimi ir jos 34 straipsniu.
29 Taigi darytina išvada, kad pateiktas klausimas susijęs su Sąjungos teisės išaiškinimu, o toks išaiškinimas yra būtinas siekiant išspręsti ginčus pagrindinėse bylose.
30 Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.
Dėl esmės
31 Pirmiausia pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra susijęs ne tik su Universaliųjų paslaugų direktyva, Rekomendacija 98/257/EB ir teise į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtinta EŽTK 6 straipsnyje, bet ir su Direktyva 1999/44 ir Rekomendacija 2001/310.
32 Kiek tai susiję su Direktyva 1999/44, kadangi, atsižvelgiant į 1 straipsnio sąlygas, ryšių paslaugos į šios direktyvos taikymo sritį nėra įtrauktos, konstatuotina, kad ji netaikoma pagrindinėms byloms.
33 Atsižvelgiant į Rekomendaciją 2001/310, primintina, kad pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos keturiasdešimt septintą konstatuojamąją dalį valstybės narės, nustatydamos joje nurodytas ginčų sprendimo procedūras, turi tinkamai atsižvelgti į Komisijos rekomendaciją 98/257.
34 Tačiau pagal šios rekomendacijos devintą konstatuojamąją dalį ji taikoma tik procedūroms, per kurias, nepaisant jų pavadinimo, ginčai išsprendžiami aktyviai dalyvaujant trečiajam asmeniui, siūlančiam ar priimančiam šalių atžvilgiu privalomą arba neprivalomą sprendimą, tačiau jos netaikomos tokioms procedūros, kuriomis, kaip ir numatytose Rekomendacijoje 2001/310, tik bandoma sudaryti sąlygas šalims susitikti, siekiant jas įtikinti rasti išeitį bendru susitarimu.
35 Konstatuotina, kad Universaliųjų paslaugų direktyvoje numatytos ginčų sprendimo procedūros neturi būti apribotos bandymu sudaryti sąlygas šalims susitikti, siekiant jas įtikinti rasti išeitį bendru susitarimu, bet turi būti siekiama ginčą išspręsti aktyviai dalyvaujant trečiajam asmeniui, siūlančiam ar priimančiam šalių atžvilgiu privalomą arba neprivalomą sprendimą.
36 Šiose pagrindinėse bylose nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta privaloma neteismine procedūra neturi būti siekiama tik sudaryti sąlygas šalims susitikti, bet ją vykdant jos turi ginčą išspręsti aktyviai dalyvaujant ginčo tarpininkui. Todėl konstatuotina, kad Rekomendacija 2001/310 taip pat netaikoma ginčams pagrindinėse byloje.
37 Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Universaliųjų paslaugų direktyvos 34 straipsnis ir veiksmingos teisminės apsaugos principas turi būti aiškinami ta prasme, kad jie draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos tarp galutinių paslaugų gavėjų ir paslaugų teikėjų elektroninių ryšių paslaugų srityje kilusius ginčus, susijusius su šios direktyvos suteiktomis teisėmis, turi būti bandoma išspręsti taikant neteisminę privalomą taikinimo procedūrą, kuri yra ieškinių priimtinumo teisme sąlyga.
Dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos 34 straipsnio
38 Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 34 straipsnį valstybės narės užtikrina, kad būtų sukurtos skaidrios, paprastos ir nebrangios neteisminės procedūros vartotojų ginčams dėl klausimų, kuriems taikoma ši direktyva, spręsti. Šios procedūros nepažeidžia nacionalinių teismų procedūrų.
39 Kaip pažymėta šio sprendimo 33 punkte, nustatydamos minėtas neteismines procedūras valstybės narės turi tinkamai atsižvelgti į Rekomendaciją 98/257.
40 Šiuo klausimu primintina, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog nors rekomendacijos ir neturi privalomosios galios poveikio ir nesukuria teisių, kuriomis privatūs asmenys gali remtis nacionaliniame teisme, jos nėra visiškai teisiškai nereikšmingos. Iš tiesų nacionaliniai teismai privalo į jas atsižvelgti spręsdami jiems pateiktas bylas, be kita ko, aiškindami jų įgyvendinimą užtikrinančias nacionalines nuostatas arba kai šiomis nuostatomis siekiama papildyti privalomojo pobūdžio Europos Sąjungos nuostatas (žr. 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Grimaldi, C‑322/88, Rink. p. 4407, 7, 16 ir 18 punktus bei 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Altair Chimica, C‑207/01, Rink. p. I‑8875, 41 punktą).
41 Tačiau konstatuotina, kad nei Universaliųjų paslaugų direktyvoje, nei Rekomendacijoje 98/257/EB nenumatytos kitos taikytinos neteisminių procedūrų taisyklės arba kiti jų specifiniai bruožai, be jau cituotų direktyvos 34 straipsnyje, ir apie kurias buvo priminta šio sprendimo 38 punkte, taip pat, kad Rekomendacijoje 98/257 nustatyti nepriklausomumo, skaidrumo, rungimosi, veiksmingumo, lygybės, laisvės ir atstovaujamumo principai.
42 Reikia pažymėti, kad nė vienas iš minėtų elementų ir principų nesuteikia teisės apriboti valstybių narių įgaliojimų nustatyti privalomą ginčų sprendimo neteisminių procedūrų pobūdį.
43 Šia prasme pažymėtina, kad pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 34 straipsnio 4 dalį, taip pat Rekomendacijos 98/257/EB VI dalyje nustatytą laisvės principą vienintelė šiuo klausimu nustatyta sąlyga – išsaugoti teisę kreiptis į kompetentingus teismus, kad juose būtų išspręstas ginčas teismine tvarka.
44 Todėl kadangi Universaliųjų paslaugų direktyvoje daugiau nedetalizuojamos jos 34 straipsnyje nustatytos procedūrų taisyklės ar jų bruožai, valstybės narės turi reglamentuoti šių procedūrų taisykles, įskaitant jų privalomąjį pobūdį, užtikrindamos šios direktyvos veiksmingumą.
45 Šiuo klausimu konstatuotina, kad pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 34 straipsnio 1 dalį siekiama, jog valstybės narės užtikrintų, kad būtų sukurtos neteisminės procedūros neišspręstiems vartotojų ginčams, skirtiems klausimams, kuriems taikoma ši direktyva, spręsti. Šiomis aplinkybėmis tai, kad tokiuose nacionalinės teisės aktuose, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, ne tik nustatomos neteisminės taikinimo procedūros, bet ir įpareigojama jomis naudotis prieš kreipiantis į teismą, nepažeidžia minėto tikslo įgyvendinimo. Atvirkščiai, tokiais teisės aktais, kadangi jais užtikrinamas sistemingas naudojamasis neteisminėmis ginčų sprendimo procedūromis, siekiama sustiprinti Universaliųjų paslaugų direktyvos veiksmingumą.
46 Tačiau kadangi šių privalomų taikinimo procedūrų įsteigimas yra ieškinių priimtinumo teisme sąlyga, reikia išnagrinėti, ar ji atitinka teisę į veiksmingą teisminę gynybą.
Dėl lygiavertiškumo, veiksmingumo bei veiksmingos teisminės apsaugos principų
47 Pirma, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, pareiškimo procesines taisykles. Vis dėlto valstybės narės veiksmingą šių teisių apsaugą turi užtikrinti kiekvienu atveju (žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, Rink. p. I‑2483, 44 ir 45 punktus bei minėto Sprendimo Mono Car Styling 48 punktą).
48 Šiuo pagrindu, kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, ieškinių, skirtų užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr. minėto Sprendimo Impact 46 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
49 Šie lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimai išreiškia bendrąją valstybių narių pareigą užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių teisminę gynybą. Šie reikalavimai galioja ir nustatant teismus, turinčius kompetenciją nagrinėti šia teise grindžiamus ieškinius, ir apibrėžiant procesines taisykles (žr. minėto Sprendimo Impact 47 ir 48 punktus bei 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo Pontin, C‑63/08, Rink. p. I‑0000, 44 punktą).
50 Išsiaiškinta, kad pagrindinėse bylose veiksmingumo principo buvo laikomasi.
51 Iš tiesų, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė jokio elemento, susijusio su galimu lygiavertiškumo principo nesilaikymu. Antra, Italijos vyriausybė posėdyje patvirtino, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama nacionalinė taisyklė vienodai taikoma ieškiniams, grindžiamiems tiek Sąjungos teisės, tiek nacionalinės teisės elektroninių ryšių srityje pažeidimu.
52 Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, aišku, kad tai, jog kaip ieškinio priimtinumo teisme sąlyga nustatytas įpareigojimas iš pradžių naudotis privaloma neteismine taikinimo procedūra, daro poveikį pagal Universaliųjų paslaugų direktyvą privatiems asmenims suteiktų teisių įgyvendinimui.
53 Tačiau iš skirtingų elementų matyti, kad dėl tokios privalomos taikinimo procedūros, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, teisių, kurias teisės subjektai turi pagal nagrinėjamą direktyvą, įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.
54 Iš tiesų, pirma, taikinimo procedūros rezultatas nėra privalomas suinteresuotoms šalims ir neatima iš jų teisės kreiptis į teismą.
55 Antra, įprastomis sąlygomis taikant taikinimo procedūrą reikšmingai neatidedamas teisminio ieškinio pareiškimas. Iš tiesų laikotarpis, per kurį turi būti užbaigta taikinimo procedūra, yra trisdešimt dienų pradedant skaičiuoti nuo prašymo pateikimo; jam pasibaigus, šalys gali pareikšti ieškinį teisme, net jei procedūra nėra baigta.
56 Trečia, taikinimo procedūros laikotarpiui teisių senatis sustabdoma.
57 Ketvirta, Regioninio ryšių komiteto taikinimo procedūroje išlaidų nepatiriama. Dėl kitose įstaigose vykdomų taikinimo procedūrų bylos medžiagoje nėra jokios informacijos apie patirtas reikšmingas išlaidas.
58 Tačiau tam tikroms proceso šalims pasinaudoti Universaliųjų paslaugų direktyvos suteiktomis teisėmis gali tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, ypač jeigu jos neturi prieigos prie interneto, kai taikinimo procedūra galima pasinaudoti tik elektroniniu būdu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra, visų pirma atsižvelgdamas į ginčų sprendimo procedūros reglamento 13 straipsnio 1 dalies nuostatą.
59 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar išimtiniais atvejais, kai būtina priimti laikinąsias apsaugos priemones, pagal taikinimo procedūrą leidžiama arba netrukdoma priimti tokias priemones.
60 Šiomis aplinkybėmis manytina, kad nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais laikomasi veiksmingumo principo, nes elektroninis būdas nėra vienintelis siekiant pasinaudoti taikinimo procedūra, o laikinąsias apsaugos priemones galima priimti tik išimtiniais atvejais, kai jos būtinos atsižvelgiant į aplinkybes.
61 Antra, šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad veiksmingos teisminės apsaugos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir dar kartą patvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (žr. minėto Sprendimo Mono Car Styling 47 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
62 Šiuo klausimu šiose bylose neginčijama, kad nustatant ieškinio, kuris pateikiamas elektroninių ryšių paslaugų srityje, priimtinumo teisme sąlygą, pagal kurią privaloma taikyti taikinimo procedūrą, nacionalinės teisės aktais nustatomas papildomas etapas kreipiantis į teismą. Ši sąlyga iš principo gali paveikti veiksmingą teisminę gynybą.
63 Vis dėlto primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės nėra absoliučios, joms gali būti taikomi apribojimai su sąlyga, kad jie iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus, kurių siekiama nagrinėjama priemone, ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, tai nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis užtikrinamų teisių esmę (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Dokter ir kt., C‑28/05, Rink. p. I‑5431, 75 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką bei 2001 m. lapkričio 21 d. EŽTT sprendimo Fogarty prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 2001‑XI, § 33).
64 Tačiau, kaip posėdyje pažymėjo Italijos vyriausybė, visų pirma reikia konstatuoti, kad pagal nagrinėjamas nacionalines nuostatas nustatoma procedūra siekiama greičiau ir pigiau išspręsti ginčus elektroninių ryšių srityje bei sumažinti teismams tenkantį darbo krūvį, jomis siekiama teisėtų bendrojo intereso tikslų.
65 Be to, paaiškėjo, kad neteisminė ginčų sprendimo procedūra, kokia nagrinėjama šioje byloje, atsižvelgiant į šio sprendimo 54–57 punktuose nurodytas griežtas minėtos procedūros įgyvendinimo taisykles, nėra neproporcinga, palyginti su siekiamais tikslais. Iš tiesų, pirma, kaip generalinė advokatė konstatavo savo išvados 47 punkte, nėra mažiau įpareigojančios alternatyvos nei privaloma procedūra, nes tik neprivaloma neteisminė ginčų sprendimo procedūra nėra tokia pat veiksminga siekiant minėtų tikslų. Antra, nėra akivaizdžios disproporcijos tarp šių tikslų ir neteisminės taikinimo procedūros privalomumo sukeltų galimų nepatogumų.
66 Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad nagrinėjama nacionalinė procedūra taip pat atsižvelgiama į veiksmingos teisminės apsaugos principą, laikantis šio sprendimo 58 ir 59 punktuose nustatytų sąlygų.
67 Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip:
– Universaliųjų paslaugų direktyvos 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia valstybės narės teisės aktų, kuriais remiantis galutinių elektroninių ryšių paslaugų gavėjų ir šių paslaugų teikėjų ginčams, susijusiems su šios direktyvos suteiktomis teisėmis, turi būti taikoma privaloma neteisminė taikinimo procedūra kaip ieškinio priimtinumo teisme sąlyga.
– Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai bei veiksmingos teisminės apsaugos principas taip pat nedraudžia nacionalinės teisės aktų, įpareigojančių tokiems ginčams taikyti išankstinę neteisminę taikinimo procedūrą, jeigu šioje procedūroje nėra priimamas šalims privalomas sprendimas, dėl jos nevėluojama pateikti ieškinio teisme, sustabdoma atitinkamų teisių senatis ir nepatiriama išlaidų, arba šalys patiria tik nereikšmingų išlaidų, jei elektroninis būdas nėra vienintelis, kuriuo vykdoma minėta taikinimo procedūra, ir yra galimybė išimtiniais atvejais, kai tai būtina greitai padaryti atsižvelgiant į padėties skubą, nustatyti laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
– 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), 34 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia valstybės narės teisės aktų, kuriais remiantis galutinių gavėjų ir šių paslaugų teikėjų ginčams elektroninių ryšių paslaugų srityje, susijusiems su šios direktyvos suteiktomis teisėmis, turi būti taikoma privaloma neteisminė taikinimo procedūra kaip teisminio ieškinio priimtinumo sąlyga.
– Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai, taip pat veiksmingos teisminės apsaugos principas taip pat nedraudžia nacionalinės teisės aktų, įpareigojančių tokiems ginčams taikyti išankstinę neteisminę procedūrą, jei šioje procedūroje nėra priimamas abiem šalims privalomas sprendimas, dėl jos nevėluojama pateikti ieškinio teisme, sustabdoma atitinkamų teisių senatis ir nepatiriama sąnaudų, arba šalys patiria tik nereikšmingų sąnaudų, jei elektroninis būdas nėra vienintelis, kuriuo vykdoma minėta ginčų sprendimo procedūra, ir yra galimybė išimtiniais atvejais, kai tai būtina greitai padaryti atsižvelgiant į padėties rimtumą, nustatyti laikinąsias apsaugos priemones.
Parašai.