BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. liepos 6 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Žodinio Bendrijos prekių ženklo TDI paraiška – Absoliutus atmetimo pagrindas – Apibūdinamasis pobūdis – Dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktas ir 3 dalis – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 75 straipsnis ir 76 straipsnio 1 dalis“
Byloje T‑318/09
Audi AG, įsteigta Ingolštate (Vokietija),
Volkswagen AG, įsteigta Volfsburge (Vokietija),
atstovaujamos advokato P. Kather,
ieškovės,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą G. Schneider,
atsakovę,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2009 m. gegužės 14 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 226/2007‑1), susijusio su žodinio prekių ženklo TDI registravimo kaip Bendrijos prekių ženklo paraiška,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir K. O’Higgins,
posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Teismo kanceliarijai 2009 m. rugpjūčio 14 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, pateiktu Teismo kanceliarijai 2009 m. lapkričio 27 d.,
susipažinęs su dubliku, pateiktu Teismo kanceliarijai 2010 m. vasario 5 d.,
įvykus 2010 m. gruodžio 8 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 2003 m. gegužės 22 d. ieškovės Audi AG ir Volkswagen AG, remdamosi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1)), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra žodinis žymuo TDI.
3 Prekės, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 12 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Transporto priemonės ir jų konstrukciniai elementai“.
4 2007 m. vasario 1 d. sprendimu ekspertas, taikydamas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai), atmetė registracijos paraišką nagrinėjamoms prekėms. Jis taip pat nusprendė, kad Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalis (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalis) yra netaikytina, nes nebuvo įrodyta, jog žymuo, kurį prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, įsitvirtino visuomenėje.
5 2007 m. vasario 5 d. ieškovės pateikė apeliaciją dėl eksperto sprendimo.
6 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT pirmoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją, motyvuodama tuo, kad, kaip nusprendė Pirmosios instancijos teismas (dabar – Bendrasis Teismas) 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendime Audi prieš VRDT (TDI) (T‑16/02, Rink. p. II‑5167), žymuo TDI yra apibūdinamojo pobūdžio visų nurodytų prekių atžvilgiu Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkte vartojama prasme. Be to, dėl Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies taikymo Apeliacinė taryba nusprendė, kad skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo reikia įrodyti visoje Europos Sąjungoje. Ji konstatavo, kad ieškovės nepateikė tokio įrodymo dėl prekių ženklo TDI. Ji nusprendė, kad prie bylos pridėti dokumentai, susiję su Danija, Nyderlandais ir Airija, yra nepakankami. Dėl kitų valstybių narių ji pažymėjo, kad pateikti įrodymai neįrodo, jog prašomas įregistruoti prekių ženklas įsitvirtino visuomenėje, nes jie nepatvirtina, kad tų šalių vartotojai iš šio prekių ženklo gali identifikuoti nagrinėjamų prekių komercinę kilmę.
Šalių reikalavimai
7 Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
8 VRDT Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
9 Grįsdamos savo ieškinį ieškovės pateikia keturis pagrindus. Pirmasis yra susijęs su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu, antrasis – su šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktų pažeidimu, o trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai atitinkamai susiję su Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies ir 75 straipsnio pažeidimu.
10 Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikėtų išnagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą, paskui pirmąjį ir galiausiai trečiąjį ir ketvirtąjį.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktų pažeidimu
Šalių argumentai
11 Pirma, ieškovės tvirtina, kad žymuo TDI yra įregistruotas kaip nacionalinis prekių ženklas keliose valstybėse ir kaip tarptautinis prekių ženklas. Tai rodo, kad šis žymuo nėra apibūdinamasis ir turi skiriamąjį požymį.
12 Antra, ieškovės pažymėjo, kad VRDT jų prašymą įregistruoti žymenį TDI vertino kitaip nei kitų dviejų automobilių gamintojų pateiktus prašymus įregistruoti panašius žymenis CDI ir HDI, nes juos registruodama ji nereikalavo įrodyti, kad dėl naudojimo jie įgijo skiriamąjį požymį. Remdamosi 2009 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo nutartimi Bild digital (anksčiau Bild.T‑Online.de) (C‑39/08 ir C‑43/08, neskelbiama Rinkinyje, 17 punktas) jos tvirtina, kad VRDT turi atsižvelgti į jau priimtus sprendimus dėl panašių paraiškų ir labai atidžiai išnagrinėti klausimą, ar reikia priimti tokį patį sprendimą, net jeigu jie visiškai jai nėra privalomi. Iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Apeliacinė taryba atsižvelgė į prašymus įregistruoti žymenis CDI ir HDI kaip Bendrijos prekių ženklą.
13 VRDT ginčija ieškovių argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
14 Visų pirma reikia priminti, kad ginčijamą sprendimą Apeliacinė taryba grindė tik Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktu. Todėl ieškovių argumentai dėl Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimo yra netinkami.
15 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą neregistruojami „prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laikui, ar kitoms prekių ar paslaugų charakteristikoms“. Pagal šio straipsnio 2 dalį „1 dalies nuostatos taikomos, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje Bendrijos“.
16 Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyti žymenys ir nuorodos yra tie, kurie atitinkamos visuomenės požiūriu gali būti įprastai naudojami, tiesiogiai arba paminint vieną iš jų pagrindinių požymių, žymėti prekę arba paslaugą, kuriai prašoma įregistruoti prekių ženklą (2005 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Metso Paper Automatikon prieš VRDT (PAPERLAB), T‑19/04, Rink. p. II‑2383, 24 punktas ir 2010 m. birželio 9 d. Sprendimo Hoelzer prieš VRDT (SAFELOAD), T‑315/09, neskelbiamo Rinkinyje, 15 punktas).
17 Iš to galima daryti išvadą, kad tam, jog žymeniui būtų taikomas šioje nuostatoje nustatytas draudimas, reikia, kad tarp jo ir nagrinėjamų prekių ar paslaugų būtų pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja, leidžianti suinteresuotajai visuomenei iš karto ir be kitokių svarstymų suvokti nagrinėjamų prekių ir paslaugų arba vienos iš jų savybių apibūdinimą (16 punkte minėtų sprendimų PAPERLAB 25 punktas ir SAFELOAD 16 punktas).
18 Dėl žodinio žymens TDI 6 punkte minėto Sprendimo TDI 31 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jis yra „turbo diesel injection“ arba „turbo direct injection“ sutrumpinimas. Jis taip pat manė, kad šis žodinis žymuo reiškia automobilių kokybę, nes jei variklis turi „turbo diesel injection“ arba „turbo direct injection“, tai yra esminė automobilio savybė. Dėl automobilių konstrukcijos elementų Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog žodinis žymuo TDI reiškia jų rūšį (6 punkte minėto Sprendimo TDI 34 punktas).
19 Be to, tame sprendime Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad žymuo TDI apibūdina nagrinėjamas prekes visoje Sąjungoje. Kadangi automobiliai iš principo yra parduodami visoje vidaus rinkoje, įvairiose Sąjungos dalyse nėra skirtumų tarp to, kaip atitinkama visuomenė supranta šį žymenį ir koks yra santykis tarp šio žymens ir prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių (6 punkte minėto Sprendimo TDI 38 punktas).
20 Pirma, ieškovių argumentą, susijusį su žymens TDI nacionalinėmis registracijomis ir tarptautine registracija, reikia atmesti kaip netinkamą. Pakanka priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką, pirma, Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema ir, antra, apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas vertinamas remiantis tik Reglamentu Nr. 207/2009 (2003 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Best Buy Concepts prieš VRDT (BEST BUY), T‑122/01, Rink. p. II‑2235, 41 punktas; 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Citicorp prieš VRDT (LIVE RICHLY), T‑320/03, Rink. p. II‑3411, 95 punktas ir 2008 m. kovo 12 d. Sprendimo Suez prieš VRDT (Delivering the essentials of life), T‑128/07, neskelbiamas Rinkinyje, 32 punktas).
21 Antra, reikia išnagrinėti ieškovių kaltinimus dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo.
22 Pirma, šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką sprendimai dėl žymens įregistravimo kaip Bendrijos prekių ženklo, kuriuos, remdamosi Reglamentu Nr. 207/2009, turi priimti apeliacinės tarybos, priskiriami sričiai, kurioje jos turi ribotą kompetenciją, o ne diskreciją. Todėl apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Bendrijos teismo pateiktu šio reglamento aiškinimu, o ne apeliacinių tarybų sprendimų priėmimo praktika (2005 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo BioID prieš VRDT, C‑37/03 P, Rink. p. I‑7975, 47 punktas; 2002 m. spalio 9 d. Sprendimo Glaverbel prieš VRDT (Stiklo plokštelės paviršius), T‑36/01, Rink. p. II‑3887, 35 punktas ir 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Europig prieš VRDT (EUROPIG), T‑207/06, Rink. p. II‑1961, 40 punktas).
23 Antra, dėl ieškovių argumentų, susijusių su 12 punkte minėta Nutartimi Bild digital (anksčiau Bild.T-Online.de), reikia pažymėti, kad šios nutarties, susijusios su 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) 3 straipsnio aiškinimu, 17 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad kompetentinga nacionalinė prekių ženklus registruojanti institucija, nagrinėdama registravimo paraišką ir turėdama atitinkamos informacijos, turi atsižvelgti į sprendimus, kurie jau buvo priimti dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą. Tačiau net jei tas pats pagal analogiją taikytina vertinimui, kurį VRDT atlieka pagal Reglamentą Nr. 207/2009, Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad šios institucijos neįpareigoja sprendimai, priimti dėl tokių panašių paraiškų. Be to, šios nutarties 18 punkte Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad vienodo požiūrio principas turi būti suderinamas su teisėtumo užtikrinimu, todėl įmonė negali kompetentingoje valdžios institucijoje remtis jos sprendimų priėmimo praktika, kuri prieštarautų taikytiniems teisės aktams ar dėl kurios tokia institucija turėtų priimti neteisėtą sprendimą.
24 Todėl ieškovės negali pagrįstai remtis kitų Bendrijos žymenų registravimu kaip Bendrijos prekių ženklų, kad įrodytų ginčijamo sprendimo neteisėtumą.
25 Išsamumo dėlei reikia pridurti, kad ieškovės neįrodė, jog egzistuoja pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja, leidžianti suinteresuotajai visuomenei iš karto ir be kitokių svarstymų suvokti santrumpas HDI ir CDI kaip automobilių ar jų dalių arba vienos iš jų charakteristikų apibūdinimą. Tačiau, kaip pažymėta šio sprendimo 18 punkte, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad santrumpą TDI atitinkama visuomenė suvokia kaip žodžių „turbo diesel injection“ arba „turbo direct injection“ sutrumpinimą ir kad todėl jis žymi prekių, kurioms paduota paraiška, kokybę ar rūšį. Taigi ieškovės neįrodė, kad jų situacija yra panaši į prekių ženklų HDI ir CDI registracijos pareiškėjų situaciją. Vienodo požiūrio principas yra pažeidžiamas tik tuo atveju, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 96 punktas).
26 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies pažeidimu
Šalių argumentai
27 Pirma, ieškovės teigia, kad nereikia įrodyti, jog prekių ženklas įsitvirtino visose valstybėse narėse. Jos taip pat mano, kad prekių ženklo geram vardui Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punkte vartojama prasme taikomi principai turi būti taikomi vertinant, ar prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Taigi pakaktų įrodyti, kad prekių ženklas įsitvirtino didelėje Sąjungos teritorijos dalyje. Šiuo atžvilgiu ieškovės taip remiasi 2005 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu BIC prieš VRDT (Žiebtuvėlio su akmenuku forma) (T‑262/04, Rink. p. II‑5959, 69 punktas) ir 2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimu PAGO International (C‑301/07, Rink. p. I‑9429).
28 Be to, ieškovės tvirtina, kad aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį reikia taip pat atsižvelgti į tai, jog vertinimas atskirai pagal šalis neatitinka bendrosios rinkos ir ekonominės Sąjungos idėjos. Jos tvirtina, kad reikia nustatyti, ar didelė Sąjungos gyventojų dalis pagal prekių ženklą gali identifikuoti atitinkamas prekes ir paslaugas kaip kilusias iš tam tikros įmonės.
29 Ieškovės ginčija VRDT argumentą, jog geografinės sienos yra reikšmingos, nes jos yra kalbinės sienos. Jų nuomone, žymuo TDI, kurį sudaro trys raidės, yra vienodai suvokiamas visose kalbose.
30 Atsakydamos į VRDT argumentą, jog Danijos, Nyderlandų ir Airijos atveju jos pateikė tik įrodymus, susijusius su rinkos dalimis, ieškovės nurodo 2009 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Lange Uhren prieš VRDT (Geometrinės figūros ant laikrodžio ciferblato) (T‑152/07, neskelbiamas Rinkinyje, 126 punktas). Jų teigimu, šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad prekių ženklo turima rinkos dalis yra rodiklis, kuris gali būti reikšmingas vertinant, ar jis įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Jos sutinka su šia nuomone ir mano, kad remiantis prekių, kurios žymimos žymeniu TDI, rinkos dalimis galima nustatyti prašomo įregistruoti prekių ženklo žinomumą, nes jis visada yra aiškiai matomas ant galinio automobilio antvožo. Remiantis šia rinkos dalimi galima tiesiogiai nustatyti žymens TDI „paplitimą“.
31 Ieškovės taip pat pažymi, kad prekių ženklo TDI įregistravimas kai kuriose valstybėse narėse prilygsta jo įsitvirtinimo tose šalyse įrodymui. Prekių ženklas turėtų įgyti skiriamąjį požymį dėl naudojimo tik tada, kai jis nėra įregistruotas pagal nacionalinę teisę, kuri yra suderinta su Bendrijos sistema. Šiuo atveju šalių, kuriose prekių ženklas TDI įregistruotas, gyventojai sudaro arti dviejų trečdalių visų Sąjungos gyventojų tuo metu, kai buvo paduota paraiška dėl žymens TDI įregistravimo kaip Bendrijos prekių ženklo.
32 Antra, ieškovės sutinka su Apeliacinės tarybos vertinimu, kad perkant automobilį paprasto vartotojo pastabumo lygis yra aukštas. Tačiau jos ginčija ginčijamo sprendimo 28 punkte esantį teiginį, kad atitinkamos visuomenės pastabumo lygis yra kitoks techninių nuorodų atveju. Jų nuomone, labai brangių ir aukštos technologijos prekių atveju vartotojas ypač atidžiai išanalizuoja visą informaciją, įskaitant automobilio markę.
33 Trečia, ieškovės tvirtina, jog per eksperto vertinimo procedūrą jos jam perdavė duomenis, rodančius, kad jų automobiliai, ant kurių yra dedamas prekių ženklas TDI, užėmė didelę Sąjungos automobilių rinkos dalį tuo metu, kai buvo paduota registravimo paraiška, ir duomenis apie iš tokių automobilių pardavimo gaunamą apyvartą. Be to, jos teigia, kad tai, jog kiekvienas automobilis važinėjasi su ant jo antvožo pritvirtintu žymeniu TDI, yra mobili reklama, todėl perduoti skaičiai dar reikšmingesni. Be to, jos mano, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo žinomumo lygis yra proporcingas apyvartai ir svarbus rodiklis vertinant jo įsitvirtinimą. Galiausiai jos nurodo reklamos medžiagą ir automobilių klubų pareiškimus, kuriuos pateikė per eksperto vertinimo procedūrą.
34 Be to, ieškovės remiasi konkurentų pareiškimais, iš kurių matyti, kad jie nenaudoja žymens TDI ir jis yra siejamas su ieškovėmis. Dėl kai kurių kitų automobilių gamintojų ieškovės pažymi, kad jie iš jų perka variklius, kad jos jiems leido naudoti prekių ženklą TDI tokių variklių reklamai ir kad vienas iš jų nebuvo pradėjęs pardavinėti dyzelinių automobilių iki 2009 m.
35 Be to, ieškovių teigimu, tai, kad konkurentai naudoja kitokius sutrumpinimus savo dyzeliniams automobiliams vadinti, vartotojo sąmonėje įtvirtina mintį, kad sutrumpinimas TDI yra ieškovių jų dyzeliniams automobiliams naudojama nuoroda.
36 Ketvirta, ieškovės kaltina Apeliacinę tarybą, jog nusprendė, kad jos žymenį TDI prekyboje naudoja kaip „apibūdinamąjį akronimą“, o ne kaip prekių ženklą. Jos tvirtina, kad pagal teismo praktiką žymens naudojimas kaip prekių ženklo nereiškia, kad toks žymuo turi būti naudojamas vienas. Žymenį galima taip pat naudoti kartu su kitais žymenimis. Šioje byloje jos teigia pateikusios įrodymų, kad žymuo TDI yra naudojamas kartu su kitais prekių ženklais.
37 Ieškovės ginčija Apeliacinės tarybos teiginį, kad reikia įrodyti, jog atitinkamos visuomenės nagrinėjamą žymenį suvokia kaip prekių ženklą. Jos teigia, kad pakanka įrodyti, jog suinteresuotieji asmenys prekes ar paslaugas, ženklinamas prašomu įregistruoti prekių ženklu, iš tikrųjų suvokia kaip tam tikros įmonės prekes ar paslaugas. Ieškovės kaltina Apeliacinę tarybą, kad pasitelkė ciklišką argumentavimo būdą ir teigė, jog žymuo TDI yra apibūdinamoji nuoroda ir todėl suinteresuotieji asmenys nesusies šio žymens su tam tikra įmone. Toks aiškinimas reiškia, kad iš esmės apibūdinamasis žymuo niekada negali įgyti skiriamojo požymio dėl naudojimo, nes jo atitinkama visuomenė nesuvokia kaip prekių ar paslaugų, kurios juo yra žymimos, komercinės kilmės nuorodos. Toks požiūris Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį padarytų neveiksmingą. Šiuo atžvilgiu jos remiasi 2002 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimu Philips (C‑299/99, Rink. p. I‑5475, 40 punktas). Be to, prekių ženklo įsitvirtinimo sąvoka kaip tik yra skirta „tariamam apibūdinamosios nuorodos trūkumui“ kompensuoti.
38 VRDT ginčija ieškovių argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
39 Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį absoliutūs atsisakymo registruoti pagrindai, numatyti šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktuose, nekliudo registruoti prekių ženklo, jei dėl naudojimo jis įgijo skiriamąjį požymį prekių, kurioms prašoma registracijos, atžvilgiu.
40 Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalyje nenumatoma savarankiška prekių ženklo registravimo teisė. Joje įtvirtina šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b–d punktuose išvardytų atsisakymo registruoti pagrindų išimtis. Todėl jos reikšmė turi būti aiškinama atsižvelgiant į šiuos atsisakymo registruoti pagrindus (30 punkte minėto Sprendimo Geometrinės figūros ant laikrodžio ciferblato 121 punktas; taip pat pagal analogiją žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Bovemij Verzekeringen, C‑108/05, Rink. p. I‑7605, 21 punktą).
41 Be to, iš teismo praktikos matyti, kad prekių ženklas dėl naudojimo gali įgyti skiriamąjį požymį tik tada, jei bent kažkiek reikšminga atitinkamos visuomenės dalis pagal prekių ženklą tam tikras prekes ar paslaugas atskirtų kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės (2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eurocermex prieš VRDT (Alaus butelio forma), T‑399/02, Rink. p. II‑1391, 42 punktas ir 30 punkte minėto Sprendimo Geometrinės figūros ant laikrodžio ciferblato 122 punktas).
42 Be to, 1999 m. gegužės 4 d. Sprendime Windsurfing Chiemsee (C‑108/97 ir C‑109/97, Rink. p. I‑2779, 49 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustatydama, ar prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, kompetentinga institucija turi visapusiškai įvertinti veiksnius, galinčius įrodyti, kad remiantis prekių ženklu tapo įmanoma identifikuoti atitinkamą prekę kaip pagamintą arba suteiktą konkrečios įmonės ir atskirti šią prekę nuo kitos įmonės prekių.
43 Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip antai prekių ženklo užimama rinkos dalis, jo naudojimo intensyvumas, geografinis paplitimas ir trukmė, įmonės investicijų, skirtų jo reklamai, dydis, tai, kokia dalis suinteresuotųjų asmenų dėl prekių ženklo prekes ar paslaugas atskiria kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės, prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimai bei visuomenės nuomonės apklausos (žr. 41 punkte minėto Sprendimo Alaus butelio forma 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką)
44 Šioje byloje, remdamasi 6 punkte minėtu Sprendimu TDI, Apeliacinė taryba nusprendė: kadangi žymuo TDI susideda iš junginyje „turbo direct injection“ ar „turbo diesel injection“ esančių žodžių pirmųjų raidžių, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas absoliutus atmetimo pagrindas egzistuoja visoje Sąjungoje, todėl prekių ženklas TDI turėjo dėl naudojimo būti įgijęs skiriamąjį požymį kiekvienoje iš penkiolikos valstybių narių tuo metu, kai buvo paduota registracijos paraiška, t. y. 2003 m. gegužės 22 d. (ginčijamo sprendimo 32 ir 33 punktai). Tačiau, Apeliacinės tarybos teigimu, ieškovės neįrodė, kad prekių ženklas įsitvirtino dėl naudojimo Danijoje, Nyderlanduose ir Airijoje (ginčijamo sprendimo 40 punktas). Be to, Apeliacinė taryba nusprendė, kad kitose valstybėse narėse žymuo TDI naudojamas tik kaip apibūdinamoji nuoroda, o ne kaip prekių ženklas, todėl dėl naudojimo jis negali įgyti skiriamojo požymio (ginčijamo sprendimo 41 ir 44 punktai).
45 Pirma, ieškovės ginčija Apeliacinės tarybos teiginį, kad įrodymus dėl prekių ženklo TDI įsitvirtinimo reikia pateikti kiekvienos Sąjungos valstybės narės atveju. Jos mano, kad pakanka įrodyti, jog prekių ženklas įsitvirtino reikšmingoje Sąjungos teritorijos dalyje.
46 Remiantis teismo praktika, prekių ženklas gali būti įregistruotas pagal Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 3 dalį tik tada, jei pateiktas įrodymas, kad prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį Sąjungos dalyje, kurioje iš pradžių neturėjo tokio požymio. Bendrijos dalį, minimą šio straipsnio 2 dalyje, kartais gali sudaryti viena valstybė narė (2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Storck prieš VRDT, C‑25/05 P, Rink. p. I‑5719, 83 punktas).
47 Taigi visose Sąjungos valstybėse narėse, kuriose prašomas įregistruoti prekių ženklas iš pradžių neturėjo skiriamojo požymio, jis turi įgyti skiriamąjį požymį dėl naudojimo, kad jį būtų galima registruoti pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Glaverbel prieš VRDT (Stiklo paviršiaus tekstūra), T‑141/06, neskelbiamo Rinkinyje, 38 punktą). Be to, kai kurių valstybių narių atžvilgiu pateikti įrodymai negali įrodyti, kad žymuo įgijo skiriamąjį požymį kitose Sąjungos valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Stiklo paviršiaus tekstūra 39 punktą).
48 Kadangi žymuo TDI yra iš esmės apibūdinamasis visoje Sąjungoje, dėl naudojimo įgytas skiriamasis požymis šiuo atveju turi būti įrodytas kiekvienos Sąjungos valstybės narės atžvilgiu.
49 Ieškovių argumentai negali paneigti šios išvados.
50 Pirma, kalbant apie 27 punkte minėtu Sprendimu Žiebtuvėlio su akmenuku forma grindžiamus argumentus, pažymėtina, jog iš šio sprendimo 68 ir paskesnių punktų matyti, kad šioje byloje Bendrasis Teismas neketino pasisakyti dėl vertinant, ar įgytas skiriamasis požymis dėl naudojimo, reikšmingai teritorijai apibrėžti taikytinų principų, o tik konstatavo, kad „naudojimo įrodymas turi būti pateiktas reikšmingos Bendrijos dalies atžvilgiu“. Be to, šioje byloje Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad erdvinio prašomo įregistruoti prekių ženklo įsitvirtinimui įrodyti pateikti įrodymai yra nepakankami, todėl sprendžiant ginčą nebūtina nustatyti, ar skiriamojo požymio dėl naudojimo įgijimo įrodymų nebuvimas kai kurių valstybių atžvilgiu leidžia registruoti žymenį pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį.
51 Todėl norėdamos paneigti Apeliacinės tarybos pasirinktą sprendimo būdą, kuris atitinka šio sprendimo 45 punkte minėtą teismo praktiką, ieškovės negali remtis 27 punkte minėtu Sprendimu Žiebtuvėlio su akmenuku forma.
52 Antra, ieškovės tvirtina, kad Apeliacinė taryba turi taikyti tą patį kriterijų, kurį taikė nustatydama, ar prekių ženklas turi gerą vardą Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punkte vartojama prasme ir nuspręsdama, jog pakanka įrodyti, kad skiriamasis požymis yra įgytas reikšmingoje Sąjungos dalyje.
53 Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punktą savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, tapatų Bendrijos prekių ženklui arba panašų į jį, kai juo žymimos prekės arba paslaugos nepanašios į tas, kurioms jis yra įregistruotas, jeigu jis Sąjungoje turi gerą vardą ir jeigu dėl neteisėto žymens naudojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pakenkiama Bendrijos prekių ženklo skiriamajam požymiui ar jo geram vardui.
54 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad remdamosios teismo praktika, susijusia su kita Reglamento Nr. 207/2009 nuostata, ieškovės negali pagrįstai kvestionuoti Apeliacinės tarybos pasirinkto sprendimo būdo, kuris atitinka specifinę teismo praktiką, susijusią su skiriamojo požymio įgijimu dėl naudojimo pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį.
55 Atsižvelgiant į skirtingą Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punkto, susijusio su geru vardu, ir šio reglamento 7 straipsnio 3 dalies, susijusios su skiriamojo požymio įgijimu dėl naudojimo, taikymo vidinę logiką bei jų vietą šio reglamento sistemoje, taikant šias dvi nuostatas neturėtų būti laikomasi to paties reikšmingos teritorijos testo.
56 Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punktu saugomi savininkų, kurių prekių ženklas dėl jų prekybos ir reklamos pastangų įgijo gerą vardą, interesai. Jei kitas ūkio subjektas naudotų prekių ženklą, jis galėtų nepagrįstai gauti naudą iš gerą vardą turinčio ženklo arba jam pakenkti, net jei tam tikrais atvejais prekių ženklą žino tik reikšminga atitinkamos visuomenės dalis vienoje valstybėje narėje.
57 Tačiau taikant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį reikia atsižvelgti į tai, kad ši nuostata yra draudimo registruoti, pavyzdžiui, apibūdinamąjį žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą, išimtis ir kad pagal šios nuostatos 2 dalį šis draudimas taikomas net ir tada, kai atmetimo pagrindas egzistuoja tik Sąjungos dalyje. Jei būtų laikomasi ieškovių pasiūlyto aiškinimo, tai reikštų, kad apibūdinamąjį prekių ženklą galima registruoti dėl to, kad jis reikšmingoje Sąjungos dalyje įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, nors kitose Sąjungos dalyse jis ir toliau lieka apibūdinamasis. Todėl ieškovių pasiūlytas aiškinimas prieštarauja netgi pačiam Reglamento Nr. 207/2009 tekstui.
58 Todėl reikia atmesti ieškovių argumentą, kuriuo Apeliacinė taryba kaltinama dėl to, kad siekdama įrodyti skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo reikšmingos teritorijos neaiškino taip, kaip nusprendė Teisingumo Teismas sprendimuose dėl gero vardo Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punkte vartojama prasme įrodinėjimo.
59 Trečia, ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad sukūrus vientisą Sąjungos ekonominę erdvę geografinės sienos prarado reikšmę.
60 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad 47 punkte minėto Sprendimo Stiklo paviršiaus tekstūra 40 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo:
„[Argumentui], jog valstybių, iš kurių gauti įrodymai, skaičiavimo metodas prieštarauja būtinybei laikyti [Sąjungą] vientisa rinka, negalima pritarti. Pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 7 straipsnio 1 dalies b punktą, skaitomą kartu su šio reglamento 2 dalimi, prekių ženklas neregistruojamas, jei neturi skiriamojo požymio [Sąjungos] dalyje, o šio straipsnio 2 dalyje minimą [Sąjungos] dalį kartais gali sudaryti ir viena valstybė narė <...> Todėl Apeliacinė taryba teisingai atskirai išnagrinėjo įrodymus dėl skiriamojo požymio, įgyto dėl naudojimo, kiekvienos valstybės narės atžvilgiu.“
61 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba teisingai konstatavo, kad kadangi žymuo yra apibūdinamasis visoje Sąjungoje, ieškovės turi pateikti įrodymų dėl skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo kiekvienoje iš penkiolikos Sąjungos valstybių narių tuo metu, kai buvo paduota registravimo paraiška.
62 Antra, ieškovės tvirtina, kad, priešingai nei nusprendė Apeliacinė taryba, jos pateikė skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo įrodymą kiekvienos valstybės narės atžvilgiu, įskaitant Airiją, Daniją ir Nyderlandus.
63 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad vienintelis reikšmingas ieškovių pateiktas įrodymas dėl šių trijų valstybių narių yra susijęs su jose jų turima rinkos dalimi.
64 Aplinkybės, kurioms esant sąlyga dėl skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo gali būti laikoma įvykdyta, nėra nustatomos remiantis vien tik bendrais ir abstrakčiais duomenimis, pavyzdžiui, tam tikrais procentais (žr. 47 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stiklo paviršiaus tekstūra 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Powerserv Personalservice prieš VRDT – Manpower (MANPOWER), T‑405/05, Rink. p. II‑2883, 131 punktą).
65 Duomenys, susiję su rinkos dalimis, savaime neįrodo, kad atitinkama visuomenė, kuriai skirtos nagrinėjamos prekės, apibūdinamąjį žymenį suvokia kaip komercinės kilmės nuorodą (pagal analogiją su informacijos apie pardavimo apimčių ir reklaminės medžiagos pateikimu žr. 47 punkte minėto Sprendimo Stiklo paviršiaus tekstūra 41 punktą). Be to, ieškovės nepateikė su minėtomis valstybėmis narėmis susijusios išsamios informacijos kiekvienu atskiru atveju, pavyzdžiui, dėl naudojimo intensyvumo, geografinės apimties ir laiko ar jų investicijų prekių ženklui TDI reklamuoti dydžio.
66 Todėl reikia konstatuoti, kad Apeliacinė taryba padarė teisingą išvadą, jog ieškovės nepateikė pakankamų įrodymų dėl skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo Airijoje, Danijoje ir Nyderlanduose.
67 Kadangi ieškovės turėjo pateikti įrodymų dėl skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo kiekvienoje iš penkiolikos Sąjungos valstybių narių (žr. šio sprendimo 61 punkte padarytą išvadą), pakankamų įrodymų šių trijų valstybių narių atžvilgiu nepateikimo savaime pakanka pritarti Apeliacinės tarybos sprendimui atmesti registravimo paraišką.
68 Todėl nebūtina nagrinėti ieškovių argumentų dėl ginčijamo sprendimo motyvų, susijusių su žymens TDI nenaudojimu kaip prekių ženklo, pagrįstumo.
69 Vis dėlto išsamumo dėlei reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 53 punkte Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog negalima teigti, kad žymuo TDI naudojamas kaip prekių ženklas, nes žymuo naudojamas arba kaip tiesiogiai apibūdinantis, arba reklaminėje medžiagoje kartu su kitais ieškovių prekių ženklais, kurie turi skiriamąją galią.
70 Pagal teismo praktiką skiriamasis požymis įgyjamas dėl naudojimo, kai suinteresuotieji asmenys atpažįsta prekę kaip pagamintą ar suteiktą tam tikros įmonės dėl ženklo naudojimo kaip prekių ženklo. Todėl sąvoka „ženklo naudojimas kaip prekių ženklo“ turi būti suprantama tik kaip nurodanti prekių ženklo naudojimą tam, kad atitinkami suinteresuotieji asmenys atpažintų prekę ar paslaugą kaip tam tikros įmonės prekę ar paslaugą (pagal analogiją žr. 2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nestlé, C‑353/03, Rink. p. I‑6135, 26 ir 29 punktus).
71 Priešingai nei teigia ieškovės, Apeliacinė taryba nenusprendė, kad žymuo nenaudojamas kaip prekių ženklas, remdamasi ciklišku argumentu, kad jei žymuo yra apibūdinamasis, jis negali būti naudojamas kaip prekių ženklas.
72 Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 45–52 konstatuojamosiose dalyse Apeliacinė taryba išanalizavo daug ieškovių pateiktos reklaminės medžiagos. Be to, kaip teisingai manė Apeliacinė taryba, ši reklaminė medžiaga aiškiai atitinkamai visuomenei sukuria įspūdį, kad žymuo TDI naudojamas ne identifikuoti nagrinėjamų prekių komercinę kilmę, bet apibūdinti joje pristatomų automobilių technines charakteristikas, t. y. kad jos turi dyzelinį variklį su tiesioginiu įpurškimu.
73 Be to, ieškovių pateiktoje reklaminėje medžiagoje, kuri yra pridėta prie administracinės bylos, žymuo TDI yra visada naudojamas kartu su kitais ieškovėms priklausančiais prekių ženklais, pavyzdžiui, su prekių ženklais Audi, VW ar Volkswagen. Bendrasis Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad reklaminė medžiaga, kurioje savaime skiriamojo požymio neturintis žymuo visada naudojamas kartu su kitais prekių ženklais, kurie turi skiriamąjį požymį, neįrodo, kad visuomenės suvokia prašomą įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą, nurodantį prekių kilmę (41 punkte minėto Sprendimo Alaus butelio forma 51 punktas ir 27 punkte minėto Sprendimo Žiebtuvėlio su akmenuku forma 77 punktas). Bet kuriuo atveju pasiremdama interneto tinklaviete, kurioje teigiama, jog Ispanijos visuomenė žymenį TDI suvokia kaip su konkrečiu automobilių gamintoju nesusijusią santrumpą, nurodančią dyzelinio variklio rūšį su tiesioginiu įpurškimu, Apeliacinė taryba įrodė, kad, nepaisant visų ieškovių reklamos pastangų Ispanijoje, atitinkama visuomenė šį žymenį suvokia ne kaip nagrinėjamų prekių kilmės nuorodą, o kaip apibūdinamąjį bendrinį žodį.
74 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies pažeidimu
Šalių argumentai
75 Ieškovės teigia, kad ekspertas neatsakė į jų prašymus, susijusius su susitikimu, kuriame būtų kalbama apie būtinybę atlikti visuomenės nuomonės apklausą, kuri nagrinėjamų prekių atžvilgiu įrodytų, kad žymuo TDI įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, ir jos apimtį. Jos teigia, kad tokį jų norą lėmė tai, jog nesusitarus dėl apklausos parametrų jos gali dirbti nereikalingą darbą, o tai nepalengvintų užduoties nei joms, nei VRDT. Be to, laikydamasi faktų nagrinėjimo savo iniciatyva principo, pastaroji turėjo su jomis susisiekti dėl tokios apklausos parametrų. Kadangi dėl jų nebuvo susitarta, VRDT pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį.
76 Be to, ieškovės kritikuoja ginčijamo sprendimo 55 punkte Apeliacinės tarybos išsakytą mintį, kad dėl to, jog ekspertas atmetė jų prašymą dėl susitarimo dėl apklausos sąlygų, iš esmės yra gaila, tačiau tai nesumažina pareiškėjų atžvilgiu rizikos, kad įrodymai bus nepakankami nepateikus tokios apklausos. Pagal faktų nagrinėjimo savo iniciatyva principą VRDT privalo atsakyti į „patarimo prašymą“, kad galėtų iš karto pareiškėjui suteikti galimybę į savo visuomenės nuomonės apklausą įdėti tokius elementus, kurie ją padarytų jai priimtiną. Galiausiai ieškovės mano, kad jei Apeliacinė taryba konstatuoja, kad ekspertas padarė vertinimo klaidą, kaip ji padarė šiuo atveju pavartodama žodį „gaila“, ji gali įgyvendinti jo kompetenciją ir ištaisyti šią klaidą.
77 VRDT ginčija ieškovių argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
78 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį „procedūrų metu [VRDT] faktus nagrinėja savo iniciatyva“.
79 Ieškovės kaltina VRDT dėl to, kad ekspertas neatsakė į jų prašymus, susijusius su susitikimu, kuriame būtų kalbama apie būtinybę atlikti visuomenės nuomonės apklausą, kuri nagrinėjamų prekių atžvilgiu įrodytų, kad žymuo TDI įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, ir jos apimtį. Atmesdama ieškovių apeliaciją Apeliacinė taryba taip pat atsižvelgė į tai, kad nebuvo atlikta apklausa, todėl tai, kad ekspertas neatsakė į prašymą, esą turėjo įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.
80 Reikia konstatuoti, kad šis ieškovių pagrindas yra nepagrįstas faktais.
81 Iš tikrųjų 2004 m. spalio 20 d. laišku ekspertas informavo ieškoves, kaip numatoma 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos Reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 11 straipsnio 1 dalyje, kad žymuo TDI negali būti registruojamas kaip prekių ženklas. Šiame laiške ekspertas pažymėjo, kad „visuomenės nuomonės apklausos beveik visada yra būtinos procedūrose, kuriose nagrinėjamas [prekių ženklo] įsitvirtinimas“.
82 Atsakydamos į atsisakymo motyvus, 2005 m. sausio 20 laiške ieškovės pasiūlė, kad jų taryba „pasinaudos būsima verslo kelione į Ispaniją ir susitars su VRDT ekspertais dėl susitikimo, per kurį būtų galima tiesiogiai aptarti tolesnės procedūros eigą; patirtis rodo, kad tiesioginis pasikeitimas nuomonėmis dėl tolesnės procedūros eigos yra veiksmingesnis ir ekonomiškesnis nei ilgas susirašinėjimas“.
83 Tačiau 2005 m. sausio 20 d. laiške nėra jokios užuominos apie pasiūlymą surengti visuomenės nuomonės apklausą, kurios turinį būtų buvę galima aptarti su ekspertu per „profesinį susitikimą“, be to, šiame laiške ieškovės paminėjo „numanomai mažesnę“ visuomenės nuomonės apklausų naudą Europos mastu ir teigė, kad pagal VRDT ir Sąjungos teismų praktiką galima jų atsisakyti.
84 Todėl reikia konstatuoti, kad ekspertas aiškiai pasakė, jog įrodinėjant prekių ženklo įsitvirtinimą visuomenės nuomonės apklausos „beveik visada yra būtinos“. Tačiau iš 2005 m. sausio 20 d. ieškovių laiško nematyti, kad jos siūlė atlikti visuomenės nuomonės apklausas ar kad prieš jas atlikdamos norėjo patikslinti jų apimtį, juo labiau kad jos išreiškė nuomonę, jog pagal VRDT ir teismo praktiką galima atsisakyti visuomenės nuomonės apklausų.
85 Tokiomis aplinkybėmis ieškovės negali pagrįstai teigti, kad šioje byloje tai, jog nebuvo surengtas profesinis susitikimas su ieškovių taryba, kad būtų patikslintas visuomenės nuomonės apklausų turinys, yra koks nors neteisėtumas, galintis turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.
86 Todėl trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pažeidimu
Šalių argumentai
87 Pasak ieškovių, ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas Apeliacinės tarybos teiginiu, kad žymuo TDI negali įgyti skiriamojo požymio dėl naudojimo, nes prekių ženklas yra apibūdinamojo pobūdžio. Šiuo atžvilgiu Apeliacinė taryba manė, kad yra būtina atlikti visuomenės nuomonės apklausą (ginčijamo sprendimo 54 punktas).
88 Ieškovės taip pat teigia, kad Apeliacinė taryba joms nepranešė, jog šiuo klausimu pritaria eksperto nuomonei. Atsižvelgdama į jų pasiūlymą pateikti įrodymą, Apeliacinė taryba jas turėjo informuoti, kad, jos nuomone, skiriamojo požymio įgijimas dėl naudojimo taip pat gali būti įrodytas tik apklausus visuomenę. Tačiau prieš priimdama ginčijamą sprendimą Apeliacinė taryba visiškai neužsiminė apie būtinybę atlikti visuomenės nuomonės apklausas.
89 VRDT ginčija ieškovių argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
90 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnį VRDT sprendimai grindžiami tiktai tokiais motyvais ar įrodymais, dėl kurių šalys galėjo pateikti savo atsiliepimus.
91 Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, jog ieškovių argumentacija remiasi klaidinga prielaida, kad egzistavo pasiūlymas pateikti įrodymą atliekant visuomenės nuomonės apklausas. Kaip konstatuota šio sprendimo 84 punkte, iš 2005 m. sausio 20 d. ieškovių laiško nematyti, kad jos siūlė atlikti visuomenės nuomonės apklausas ar kad prieš jas atlikdamos norėjo patikslinti jų apimtį.
92 Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės nenurodo jokios teisės normos, kuri būtų įpareigojusi Apeliacinę tarybą prieš priimant ginčijamą sprendimą joms pranešti apie savo ketinimą atsižvelgti į įrodinėjimo priemonės – visuomenės nuomonės apklausų, kurių svarbą anksčiau pabrėžė ekspertas – nebuvimą.
93 Todėl ketvirtąjį pagrindą, o kartu ir visą ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
94 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti VRDT bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Audi AG ir Volkswagen AG bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2011 m. liepos 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.