Language of document : ECLI:EU:C:2021:289

GENERALINIO ADVOKATO

EVGENI TANCHEV IŠVADA,

pateikta 2021 m. balandžio 15 d.(1)

Byla C-487/19

W. Ż.

dalyvaujant:

Prokurator Generalny zastępowany przez Prokuraturę Krajową, anksčiau – Prokurator Prokuratury Krajowej Bożena Górecka,

Rzecznik Praw Obywatelskich

(Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS 2 straipsnis, 6 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – SESV 267 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisinė valstybė – Veiksminga teisminė gynyba – Pagal įstatymą įsteigtas teismas – Teisėjų nepriklausomumo principas – Respublikos Prezidento sprendimas paskirti į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas remiantis Nacionalinės teisėjų tarybos siūlymu – Teisėjo paskyrimas, nepaisant to, kad nagrinėjamas skundas dėl Nacionalinės teisėjų tarybos rezoliucijos, kurioje siūloma paskirti suinteresuotąjį asmenį, ir nepaisant to, kad tos rezoliucijos vykdymas buvo sustabdytas teismo nutartimi“






1.        Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija; toliau – Aukščiausiasis Teismas arba prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs) prašo išaiškinti ESS 2 straipsnį, 6 straipsnio 1 ir 3 dalis, 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir 267 straipsnį bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį.

2.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant teisėjo W. Ż. paduotą skundą, jame prašoma nušalinti Izba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych (Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija, Aukščiausiasis Teismas, Lenkija; toliau – IKNSP) teisėjus, kurie turi priimti sprendimą dėl W. Ż. skundo dėl Krajowa Rada Sądownictwa (Nacionalinė teisėjų taryba, Lenkija; toliau – KRS) rezoliucijos, susijusios su W. Ż. perkėlimu iš vieno teismo, kuriam jis priskirtas, skyriaus į kitą. Tas perkėlimas faktiškai reiškia paskyrimą į žemesnes pareigas, nes W. Ż. iš teismo antrosios instancijos skyriaus perkeltas į pirmosios instancijos skyrių. W. Ż. priklausė ankstesnei KRS, buvo jos atstovas spaudai ir kritikavo valdančiosios partijos vykdomą Lenkijos teismų reformą.

3.        Šioje išvadoje nereikia nurodyti nacionalinių teisės aktų, nes jie nėra būtini norint atlikti teisinę analizę(2).

I.      Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas

4.        W. Ż. yra Sąd Okręgowy (apygardos teismas, Lenkija), esančio K, teisėjas. Pagal 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą iš to teismo skyriaus, kuriame iki tol ėjo pareigas, jis buvo perkeltas į kitą skyrių. W. Ż. dėl to sprendimo pateikė skundą KRS, ši 2018 m. rugsėjo 21 d. rezoliucija (toliau – ginčijama rezoliucija) bylą dėl skundo nutraukė. 2018 m. lapkričio 14 d. W. Ż. ginčijamą rezoliuciją apskundė Aukščiausiajam Teismui.

5.        Pateikęs tą skundą W. Ż. pateikė prašymą nuo jo nagrinėjimo nušalinti visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, priklausančius IKNSP. Jis argumentavo tuo, kad ši kolegija dėl savo sisteminės formos ir būdo, kuriuo KRS išrinko jos narius ir kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jokios sudėties, kurią sudarytų IKNSP nariai, negali nešališkai ir nepriklausomai išnagrinėti apeliacinio skundo.

6.        Siūlymas paskirti visus IKNSP teisėjus, kurie buvo nurodyti prašyme nušalinti, buvo įtrauktas į 2018 m. rugpjūčio 28 d. KRS rezoliuciją Nr. 331/2018 (toliau – KRS rezoliucija Nr. 331/2018). Visą šią rezoliuciją kiti skyrimo procedūros dalyviai, dėl kurių KRS nepateikė siūlymo Prezydent Rzeczypospolitej Polskiej (Lenkijos Respublikos Prezidentas; toliau – Respublikos Prezidentas) skirti juos į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, apskundė Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija, toliau – Vyriausiasis administracinis teismas).

7.        2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Vyriausiasis administracinis teismas sustabdė KRS rezoliucijos Nr. 331/2018 vykdymą. Nepaisant to, kad visa ta rezoliucija buvo apskųsta ir Vyriausiasis administracinis teismas sustabdė jos vykdymą, taip pat to, kad nebuvo užbaigtas bylos nagrinėjimas Vyriausiajame administraciniame teisme, 2018 m. spalio 10 d. Respublikos Prezidentas asmenims, dėl kurių W. Ż. pateikė prašymą nušalinti, įteikė paskyrimo į Aukščiausiojo Teismo IKNSP teisėjus raštus.

8.        2018 m. lapkričio 21 d. Vyriausiasis administracinis teismas Teisingumo Teismui pateikė prejudicinius klausimus, susijusius su kita KRS rezoliucija (rezoliucija Nr. 317/2018), kurioje Respublikos Prezidentui siūloma tam tikrus asmenis paskirti Aukščiausiojo Teismo teisėjais. 2018 m. lapkričio 22 d. Vyriausiasis administracinis teismas sustabdė bylų dėl KRS rezoliucijos Nr. 331/2018 apskundimo nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas išnagrinės prejudicinius klausimus dėl KRS įstatymo 44 straipsnio 1b ir 4 dalių suderinamumo su Sąjungos teise (byla C‑824/18(3)).

9.        Nepaisydamas to, kad bylos nagrinėjimas dar nebuvo baigtas, 2019 m. vasario 20 d. Respublikos Prezidentas įteikė A. S. (vieninteliam teisėjui, atsakingam už W. Ż. skundo nagrinėjimą) paskyrimo į IKNSP teisėjus raštą.

10.      Siūlymas skirti A. S. teisėju buvo įtrauktas į KRS rezoliuciją Nr. 331/2018, taigi A. S. buvo paskirtas po to, kai visa KRS rezoliucija Nr. 331/2018 buvo apskųsta Vyriausiajam administraciniam teismui ir šis sustabdė jos vykdymą, be to, bylos nagrinėjimas šiame teisme nebuvo baigtas. Atsižvelgiant į tai, kad A. S. buvo paskirtas į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas 2019 m. vasario 20 d., t. y. po to, kai 2018 m. lapkričio 14 d. W. Ż. pateikė prašymą dėl nušalinimo, A. S. nebuvo nurodytas tame prašyme.

11.      2019 m. kovo 8 d., prieš pat Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos posėdžio pradžią, IKNSP, susidedanti iš vieno teisėjo A. S., kuris neturėjo bylos Nr. I NO 47/18 medžiagos, šioje byloje priėmė nutartį atmesti W. Ż. skundą kaip nepriimtiną (toliau – ginčijama nutartis). Šioje nutartyje pritarta prokuroro nuomonei, nesuteikiant W. Ż. galimybės pateikti pastabų. Be to, IKNSP pripažino W. Ż. skundą nepriimtinu nepaisydama to, kad Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriuje jau buvo nagrinėjamas W. Ż. prašymas nušalinti visus IKNSP teisėjus.

12.      Aukščiausiojo Teismo teisėjai, išnagrinėję prašymą dėl nušalinimo 2019 m. kovo 20 d. posėdyje, nusprendė, jog byloje Nr. I NO 47/18 priėmus 2019 m. kovo 8 d. nutartį (prieš išnagrinėjant prašymą dėl nušalinimo) buvo pažeistas Civilinio proceso kodekso 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas, Lenkijos Respublikos Konstitucijos 45 straipsnio 1 dalis, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalis ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa.

13.      Aukščiausiasis Teismas taip pat nagrinėjo klausimą, ar A. S., atsižvelgiant į jo paskyrimo aplinkybes, iš tikrųjų yra Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar 2019 m. kovo 8 d. nutartis byloje Nr. I NO 47/18, priimta vieno Aukščiausiojo Teismo teisėjo A. S., teisiškai egzistuoja kaip teismo nutartis. Šio klausimo išsprendimas yra svarbus prašymo dėl nušalinimo nagrinėjimo rezultatui. Jeigu 2019 m. kovo 8 d. nutartis teisiškai egzistuoja, tada byla dėl nušalinimo turi būti užbaigta (nutraukta), nes jos dalykas išnyko. Tačiau jei 2019 m. kovo 8 d. nutartis teisiškai neegzistuoja, prašymas dėl nušalinimo turi būti nagrinėjamas.

14.      Nagrinėjant šį klausimą Aukščiausiajam Teismui kilo rimtų abejonių dėl tolesnių veiksmų ir jis pateikė savo septynių teisėjų kolegijai teisinį klausimą, ar teisiniu požiūriu egzistuoja vieno teisėjo priimta nutartis, jei tas teisėjas buvo paskirtas eiti Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, nepaisant to, kad prieš tai KRS rezoliucija, įskaitant siūlymą skirti tą asmenį, buvo apskųsta Vyriausiajam administraciniam teismui, šios rezoliucijos vykdymas buvo sustabdytas ir prieš paskyrimo rašto įteikimą tam asmeniui bylos nagrinėjimas Vyriausiajame administraciniame teisme nebuvo užbaigtas.

15.      Septyni Aukščiausiojo Teismo teisėjai mano, jog tam, kad galėtų priimti sprendimą dėl pirma nurodyto teisinio klausimo, būtinas Teisingumo Teismo sprendimas. Gavus Teisingumo Teismo atsakymą gali būti pripažinta, kad Aukščiausiojo Teismo, kurį sudaro tik asmenys, paskirti nurodytomis aplinkybėmis, priimti sprendimai teisiškai neegzistuoja, nes juos priėmė asmuo ar asmenys, kurie nėra teisėjai.

16.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad vykdant procedūrą, per kurią į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas buvo paskirtas A. S., buvo padarytas akivaizdus ir tyčinis Lenkijos teisės nuostatų dėl teisėjų skyrimo pažeidimas.

17.      Atsižvelgdama į tai, Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [ESS] 2 straipsnį, 6 straipsnio 1 ir 3 dalis ir 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamus su [Chartijos] 47 straipsniu ir [SESV] 267 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad teismas, sudarytas iš vieno teisėjo, paskirto į teisėjo pareigas akivaizdžiai pažeidžiant valstybės narės teisės nuostatas dėl teisėjų skyrimo, visų pirma skiriant asmenį į teisėjo pareigas, nepaisant to, kad kompetentingam nacionaliniam teismui [Vyriausiajam administraciniam teismui] buvo apskųstas nacionalinės institucijos (KRS) sprendimas dėl pasiūlymo skirti jį į teisėjo pareigas, jo vykdymas buvo sustabdytas pagal nacionalinės teisės nuostatas ir prieš paskyrimo rašto įteikimą kompetentingame nacionaliniame teisme [Vyriausiajame administraciniame teisme] nebuvo baigtas bylos nagrinėjimas, nėra pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę?“

II.    Analizė

A.      Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

18.      Prokuroras iš esmės teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimą dėl prejudicinio klausimo, nes Europos Sąjunga neturi kompetencijos dėl teisėjų skyrimo procedūros sąlygų, tokio paskyrimo galiojimo, teisėjų nušalinimo procedūros ar kompetencijos pripažinti, kad nacionalinių teismų sprendimai galbūt teisiškai neegzistuoja. Be to, Teisingumo Teismas neturi įgaliojimų nuspręsti, ar tam tikras asmuo turi nacionalinio teismo teisėjo statusą.

19.      Vis dėlto pirmiausia pakanka pažymėti, kad, „nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso šių valstybių narių kompetencijai, vis dėlto įgyvendinamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis iš Sąjungos teisės, visų pirma iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, joms kylančių įpareigojimų“(4). Tai pasakytina, be kita ko, apie nacionalines nuostatas, susijusias su sprendimų dėl teisėjų paskyrimo materialinėmis sąlygomis ir procedūrinėmis taisyklėmis, ir, kai taikoma, nuostatas, susijusias su teismine kontrole, taikoma vykdant tokias skyrimo procedūras(5).

20.      Antra, pareiškėjas pagrindinėje byloje (W. Ż.), kuris, eidamas teisėjo pareigas, gali priimti sprendimus dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, tiesiogiai prašo suteikti Sąjungos teisėje numatytą apsaugą, nes jam taikomos administracinės priemonės (faktiškai – paskyrimas į žemesnes pareigas), gali turėti neigiamą poveikį jo nepriklausomumui. W. Ż. paduotas skundas, kuriuo prašoma apsaugoti jo profesinį statusą, taip pat turi atitikti Sąjungos teisę, visų pirma reikalavimą, kad dėl tokio skundo sprendimą priimtų tik teisėjas ar teismas, atitinkantys ESS 19 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje numatytus reikalavimus.

21.      Trečia, vis dėlto prokuroro pateikti argumentai iš tikrųjų susiję su minėtų Sąjungos teisės nuostatų taikymo sritimi, taigi, ir su jų aiškinimu. Toks aiškinimas akivaizdžiai priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai pagal SESV 267 straipsnį(6).

B.      Dėl prejudicinio klausimo priimtinumo

22.      Lenkijos vyriausybė pateikė kelis argumentus, kodėl, jos nuomone, prejudicinis klausimas yra nepriimtinas. Iš esmės ji teigia, kad taip yra todėl, kad: i) klausimu prašoma ne išaiškinti Sąjungos teisę, o tik patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginį, kad aptariamas teisėjas nėra nepriklausomas nešališkas ar paskirtas pagal įstatymą – o visais šiais atvejais būtina, be kita ko, aiškinti nacionalinę teisę ir nustatyti faktines aplinkybes; ii) Teisingumo Teismas negali performuluoti pateikto klausimo, nes nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nurodyta, kad Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą, kuriame būtų vertinamos faktinės aplinkybės ir konstatuojama, kad aptariamas teisėjas nėra pagal įstatymą įsteigtas teismas; iii) į prejudicinį klausimą atsakyti nebūtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje (konkrečiai kalbant, ginčijama nutartimi W.Ż skundas jau buvo atmestas kaip nepriimtinas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bet kuriuo atveju neturi kompetencijos priimti sprendimą, kuriuo būtų panaikinti teisėjo įgaliojimai); iv) prejudiciniame klausime minėtos Sąjungos teisės nuostatos pagrindinėje byloje netaikomos.

23.      Be pirma nurodytiems Lenkijos vyriausybės argumentams analogiškų argumentų, prokuroras taip pat teigia, kad prejudicinis klausimas yra nepriimtinas, nes: i) pagal nacionalinę jurisprudenciją prašymas nušalinti IKNSP teisėjus, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, turėjo būti pripažintas nepriimtinu; ii) Aukščiausiasis Teismas, priimdamas sprendimą dėl tokio skundo, kaip nagrinėjimas šioje byloje, paduoto dėl KRS rezoliucijos, veikia ne kaip teismas, kuris turi išspręsti ginčą remdamasis teisės normomis, bet kaip į procedūrą įsitraukiantis teisinės apsaugos organas, siekiantis priimti „abstraktų“ sprendimą; iii) išaiškinimas, kurį prašoma pateikti šioje byloje (dėl klausimo, ar ginčijamą nutartį priėmęs teisėjas yra nepriklausomas ir nešališkas bei dėl tos nutarties teisinio pagrindo ir galimo jos neegzistavimo), pagrindinėje byloje netaikomas – Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo, dėl kurio nekiltų abejonių dėl sprendimo pagrindinėje byloje, o galėtų tik pateikti teisines gaires, kuriomis remdamasis nacionalinis teismas turėtų priimti sprendimą, o prejudicinis klausimas grindžiamas tik subjektyviais ir nepagrįstais tvirtinimais, kad buvo padarytas nacionalinės skyrimo procedūros pažeidimas; iv) nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvai neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nacionalinės teisės nuostatas nurodė selektyviai ir šališkai ir jomis nepagrindžiamas nurodytas nacionalinės skyrimo procedūros pažeidimas.

24.      Pirma, apskritai manau, kad Teisingumo Teismas aiškiai turi kompetenciją ir iš tikrųjų yra vienintelis teismas, kuris turi kompetenciją atsakyti į klausimą, kokius kriterijus pagal Sąjungos teisę turi atitikti nepriklausomas teismas(7), ir nurodyti, kokios pasekmės taikomos sprendimams, kuriuos priėmęs asmuo ar subjektas tų kriterijų neatitinka. Dėl šių priežasčių tokie klausimai, kaip pateiktas prejudicinis klausimas, taip pat turi būti pripažinti priimtinais.

25.      Be to, priešingai, nei teigiama minėtuose Lenkijos vyriausybės ir prokuroro argumentuose, sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, Komisija ir Rzecznik Praw Obywatelskich (ombudsmenas, Lenkija), kad į prejudicinį klausimą (t. y. ar atitinkamas teisėjas iš tiesų turėjo teisėjo, turėjusio įgaliojimus priimti ginčijamą nutartį, statusą) atsakyti būtina, kad būtų galima išnagrinėti pagrindinę bylą.

26.      Taip yra todėl, kad (kitaip nei byloje Miasto Łowicz(8)) ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos išaiškinimas turės tiesioginį poveikį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimui, nes juo remdamasis tas teismas jam pateiktą klausimą galės nagrinėti in limine litis, o nuo atsakymo į tą klausimą priklausys, ar reikia (arba nereikia) nagrinėti prašymą nušalinti IKNSP teisėjus, jei ginčijama nutartimi W. Ż. iškelta byla yra baigta teisėtai, ar, priešingai, reikia daryti išvadą, kad ginčijama nutartis teisiškai neegzistuoja, todėl skundas ir prašymas dėl nušalinimo turės būti nagrinėjami.

27.      Toks klausimas in limine litis gali būti susijęs, be kita ko, su pagrindinės bylos procesiniu aspektu(9) ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencija(10). Atsižvelgiant į tai, ši byla primena bylas, kuriose buvo priimtas Sprendimas A. K. ir kt., o jo 99 punkte nurodyta: „Nagrinėjamu atveju <…> svarbu pabrėžti, kad Teisingumo Teismui pateiktais prejudiciniais klausimais ir prašomu Sąjungos teisės išaiškinimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti ne tik jo nagrinėjamų bylų, kurios pačios susijusios su kitais Sąjungos teisės klausimais, esmę, bet procesinę problemą, kurią jis turi išspręsti in limine litis, nes ji susijusi su paties šio teismo jurisdikcija nagrinėti minėtus ginčus“.

28.      Iš tiesų, Teisingumo Teismui atsakius į prejudicinį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės nuspręsti dėl Aukščiausiojo Teismo teisėju paskirto asmens ir IKNSP statuso, taip pat dėl 2019 m. kovo 8 d. A. S. priimtos nutarties (dėl W. Ż. skundo nepriimtinumo) galiojimo, be to, jis galės priimti sprendimą dėl prašymo nušalinti visus IKNSP teisėjus.

29.      Be to, nepriklausomai nuo pagrindinės bylos pobūdžio, šioje byloje taikoma ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, nes IKNSP yra teismas, kuris ne tik priima sprendimus tokiais svarbiais teisinės valstybės klausimais, kaip rinkimų Lenkijoje rezultatų tvirtinimas, bet ir gali priimti sprendimus klausimais, susijusiais su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu vien dėl savo kompetencijos konkurencijos teisės, energetikos reguliavimo, telekomunikacijų, geležinkelio transporto ir žiniasklaidos kontrolės srityse(11).

C.      Dėl esmės

1.      Trumpa šalių argumentų santrauka

30.      Pastabas Teisingumo Teismui pateikė W. Ż., prokuroras, ombudsmenas, Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija.

31.      Lenkijos vyriausybė iš esmės teigia, kad į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su ESS 2 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad IKNSP yra nepriklausomas teismas ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėdamas bylą, negali kelti klausimo dėl jos teisėjų statuso. Iš tiesų: i) pagal KRS įstatymo 44 straipsnio 1d dalį ginčijama rezoliucija yra galutinė procedūros dalyviams, dėl kurių buvo pateiktas siūlymas, todėl nėra jokių kliūčių juos paskirti, o Vyriausiasis administracinis teismas neturi kompetencijos priimti sprendimą dėl tos rezoliucijos dalies arba sustabdyti jos vykdymo; ii) 2019 m. kovo 25 d. Trybunał Konstytucyjny (Konstitucinis Teismas, Lenkija) sprendimu nuostatos, kuriomis remiantis buvo kreiptasi į Vyriausiąjį administracinį teismą, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o atsižvelgiant į tą sprendimą ir 2019 m. balandžio 26 d. Įstatymo 3 straipsnį dėl minėto skundo iškelta byla buvo nutraukta įstatymo nustatyta tvarka; iii) IKNSP teisėjų skyrimo procedūra, numatyta Konstitucijos 179 straipsnyje ir KRS įstatyme, nesiskiria nuo kitose valstybėse narėse taikomų procedūrų, o jos reikalavimai netgi griežtesni nei kai kuriose kitose nacionalinėse sistemose, be to, ši procedūra neturi jokio poveikio paskirtų teisėjų nepriklausomumui, kuris bet kuriuo atveju visiškai užtikrinamas pagal Konstitucijos 178–181 straipsnius, kuriuose garantuojamas paskyrimas neribotam laikotarpiui, nepašalinamumas, imunitetas nuo baudžiamosios teisės ir atlyginimas, kartu reikalaujant, be kita ko, kad teisėjai nedalyvautų politikoje.

32.      Prokuroras pastabų dėl prejudicinio klausimo esmės nepateikė; visos jo pastabos susijusios su Teisingumo Teismo kompetencija ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu. Jis taip pat nurodė, kad per atitinkamo teisėjo paskyrimo procedūrą nebuvo pažeistos jokios Lenkijos teisės nuostatos ir kad teismas, priėmęs sprendimą W. Ż. byloje, yra nepriklausomas, nešališkas ir įsteigtas pagal įstatymą.

33.      W. Ż. iš esmės nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą Ástráðsson ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją (Sprendimą A. K. ir kt.), kuriais remiantis nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos, kylančios iš ESS 19 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 47 straipsnio, siejamų su EŽTK 6 straipsniu, susijusios su reikalavimu, kad egzistuotų taisyklės dėl teisėjų skyrimo, dėl kurių teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkamiems teisėjams nedaro įtakos išorės veiksniai, ypač susiję su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžia. W. Ż. teigia, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog tie reikalavimai neįvykdyti, kai dėl objektyvių teismo įsteigimo sąlygų, jo savybių ir narių skyrimo tvarkos gali būti nesudaromas įspūdis dėl to teismo nepriklausomumo ar nešališkumo, o tai gali kelti grėsmę pasitikėjimui, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi kelti teisės subjektams (Sprendimas A. K. ir kt.). Tačiau, W. Ż. nuomone, nei KRS, nei IKNSP nariai (kuriuos KRS Respublikos Prezidentui siūlė paskirti teisėjais) tų reikalavimų neatitinka.

34.      Iš tiesų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos (Sprendimas A. K. ir kt.) matyti, kad, „nors vienas ar kitas [neseniai įgyvendintų teismų sistemos pakeitimų] elementas gali savaime nebūti kritikuotinas ir jam gali būti taikoma valstybių narių kompetencija ir pasirinkimo laisvė, vis dėlto jų derinys, siejamas su aplinkybėmis, kuriomis konkretus pasirinkimas atliktas, gali sukelti abejonių dėl institucijos“, kaip antai IKNSP ir jos teisėjų, nepriklausomumo. Iš įvairių jurisprudencijoje įtvirtintų kriterijų matyti, kad naujoji KRS, dalyvaujanti Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo procedūroje, neužtikrina reikiamų nepriklausomumo garantijų, kurios būtinos siekiant užtikrinti, kad Aukščiausiojo Teismo IKNSP, sukurta ex nihilo, ir jos nariai galėtų būti laikomi nepriklausomais ir nešališkais, kaip reikalaujama pagal Sąjungos teisę.

35.      Ombudsmenas ir W. Ż. iš esmės teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog aptariamas teisėjas buvo paskirtas akivaizdžiai pažeidžiant nacionalinės teisės nuostatas ir veiksmingos teisinės apsaugos principą, ir į tai, kad jis nėra nei pagal įstatymą įsteigtas, nei nepriklausomas ir nešališkas teismas pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, pagal Sąjungos teisę minėtas teisėjas negalėjo priimti sprendimo dėl tokio skundo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Be to, tokiu atveju bet kokia nacionalinė nuostata ar praktika (teisėkūros, administracinė ar teisminė), jeigu dėl jos sumažėtų Sąjungos teisės veiksmingumas nesuteikiant kompetentingam teisėjui, taikančiam Sąjungos teisę, įgaliojimų (to taikymo metu) imtis visų reikiamų priemonių, kad nebūtų taikomos nacionalinės nuostatos, užkertančios kelią visiškam tiesiogiai taikomų Sąjungos teisės nuostatų (pvz., ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio) veiksmingumui nereikalaujant prašyti, kad ta nuostata būtų panaikinta teisės aktu ar taikant kitą konstitucinę procedūrą, arba to laukti, yra nesuderinama su pačios Sąjungos teisės esmei būdingais reikalavimais(12).

36.      Komisija iš esmės teigia, kad į prejudicinio klausimo pirmą dalį reikia atsakyti neigiamai. Tačiau ji mano, kad į antrą dalį reikia atsakyti teigiamai.

2.      Vertinimas

a)      Įžanga: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau nustatė, kad šioje byloje buvo padaryti akivaizdūs ir tyčiniai Lenkijos įstatymų dėl teisėjų skyrimo pažeidimai

37.      Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius savo klausimu, susijusiu su ESS 2 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Chartijos 47 straipsniu, Teisingumo Teismo klausia, ar pagal tas Sąjungos teisės nuostatas draudžiama, kad Respublikos Prezidentas paskirtų asmenį į ex novo sukurtos Aukščiausiojo Teismo IKNSP teisėjo pareigas, kai: i) KRS rezoliucija, kurioje siūloma į tas pareigas paskirti aptariamą teisėją, yra Vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamo skundo dalykas (prejudicinio klausimo pirma dalis); ii) Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tą skundą, sustabdė minėtos rezoliucijos vykdymą (antra dalis).

38.      Prejudicinį klausimą reikia nagrinėti, be kita ko, atsižvelgiant į šias susijusias Teisingumo Teismo bylas: i) bylą C-824/18 (žr. mano 2020 m. gruodžio 17 d. išvadą ir 2021 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą(13)), kurioje Vyriausiasis administracinis teismas ginčijo nacionalinių teismų, kaip ES teismų, nepriklausomumą nagrinėdamas skundą dėl KRS rezoliucijos, kurioje Respublikos Prezidentui siūlomi kandidatai į Aukščiausiojo Teismo teisėjus, teisminės kontrolės; ii) bylą C-508/19 (dar nagrinėjama; žr. šiandien, 2021 m. balandžio 15 d. pateiktą atskirą mano išvadą toje byloje), kurioje į Teisingumo Teismą kreipėsi Aukščiausiasis Teismas; tarp joje keliamų teisinių problemų yra akivaizdžiai neteisėtas teisėjo, kuris priėmė sprendimus Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, paskyrimas ir tokio paskyrimo poveikis šio teisėjo priimtiems sprendimams; iii) bylą C‑791/19 (dar nagrinėjama; žr. mano išvadą toje byloje, kuri bus pateikta 2021 m. gegužės 6 d.; joje taip pat nagrinėsiu klausimą dėl teisės, kad bylą nagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas, kaip garantijos pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

39.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau nustatė, kad vykdant skyrimo procedūrą, per kurią į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas buvo paskirtas A. S., buvo akivaizdžiai ir tyčia pažeistos Lenkijos teisės nuostatos dėl teisėjų skyrimo.

40.      Tie pažeidimai visų pirma atsirado dėl to, jog Respublikos Prezidentas paskyrė A. S. į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, nors prieš tai kiti skyrimo procedūros dalyviai Vyriausiajam administraciniam teismui apskundė KRS rezoliuciją Nr. 331/2018, į kurią buvo įtrauktas siūlymas jį skirti, o prieš įteikiant A. S. paskyrimo raštą bylos nagrinėjimas Vyriausiajame administraciniame teisme dar nebuvo baigtas.

41.      Kaip paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal Konstitucijos 179 straipsnį Lenkijoje teisėjus neribotam laikui skiria Respublikos Prezidentas pagal KRS siūlymą. Šios dvi vieną kitą papildančios institucijos turi bendradarbiauti chronologine tvarka. KRS siūlymas yra tik nuomonė, tačiau dėl jo atsiranda tam tikri įgaliojimai, nes tik jį gavęs Respublikos Prezidentas įgyja kompetenciją skirti siūlyme nurodytą asmenį į teisėjo pareigas.

42.      Prieš KRS pateikiant Respublikos Prezidentui siūlymą dėl teisėjo paskyrimo vyksta skyrimo procedūra, reglamentuota teisės aktais, atitinkančiais konstitucinius reikalavimus. Siekiant užtikrinti kandidatų, kurie dalyvauja skyrimo procedūroje, teisių, be kita ko, teisės įsidarbinti valstybės tarnyboje vienodomis sąlygomis (Konstitucijos 60 straipsnis) ir teisės kiekvienu konkrečiu atveju kreiptis į teismą (Konstitucijos 45 straipsnio 1 dalis ir 77 straipsnio 2 dalis), apsaugą buvo numatyta teisminė kontrolė, kurios metu vertinama, ar KRS rezoliucijos dėl siūlymų Respublikos Prezidentui skirti asmenį į teisėjo pareigas atitinka teisės aktus (KRS įstatymo 44 straipsnis). Dėl kandidatų į Aukščiausiojo Teismo teisėjus atlikti šią kontrolę buvo pavesta Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris turės atsižvelgti į Teisingumo Teismo atsakymus į jo prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus byloje C‑824/18(14) ir priimti sprendimą dėl tų nacionalinių nuostatų (KRS įstatymo 44 straipsnio 1b ir 4 dalių) suderinamumo su Sąjungos teise, taip pat užtikrinti, kad tos nacionalinės teisės nuostatos būtų aiškinamos pagal Sąjungos teisę.

43.      Antra, kai prieš įteikiant paskyrimo į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas raštą rezoliucija su siūlymu skirti šį asmenį apskundžiama Vyriausiajam administraciniam teismui, rezoliucijos teisinis statusas tampa priklausomas nuo to teismo sprendimo. Jei leidžiama pateikti skundą, vėliau gali būti nustatyta, kad nėra būtinos to asmens skyrimo į teisėjo pareigas sąlygos. Todėl, kol bylos nagrinėjimas Vyriausiajame administraciniame teisme nebuvo baigtas, Respublikos Prezidentas negalėjo pasinaudoti savo prerogatyva skirti asmenį į teisėjo pareigas dėl to, kad nebuvo stabilaus pagrindo, kuriuo grindžiamas tos prerogatyvos įgyvendinimas.

44.      Lenkijos teisės pažeidimai, šiuo atveju susiję su teisėjų paskyrimu, buvo padaryti priėmus daugiau priemonių, kuriomis siekta užkirsti kelią veiksmingai KRS rezoliucijų, kuriomis siūloma skirti į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, teisinei kontrolei(15).

45.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad be toje byloje nagrinėjamų klausimų yra kitų pagrindinėje byloje nagrinėjamo paskyrimo pažeidimų, pvz., tai, kad KRS narius, kurie yra teisėjai, paskyrė Sejm (žemieji Lenkijos parlamento rūmai), o ne kiti teisėjai, kaip buvo anksčiau. Be to, jie buvo paskirti sutrumpinant ankstesnės KRS narių įgaliojimų trukmę nepaisant to, kad įgaliojimų trukmė yra garantuota Konstitucijoje. Šie klausimai buvo nagrinėjami Sprendime A. K. ir kt.

b)      Ar A. S., nagrinėjantis bylą kaip vienas teisėjas, yra pagal įstatymą įsteigtas teismas?

46.      Pirma, kalbant apie Chartijos 47 straipsnį, kaip atskirą byloje taikomą nuostatą, iš jos pirmos pastraipos matyti, kad asmuo, kuris remiasi ta teise, remiasi ir Sąjungos teisės užtikrinamomis teisėmis ar laisvėmis(16).

47.      Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos nematyti, kad pagrindinėje byloje siekiama pripažinti teisę, kuri pareiškėjui suteikta pagal Sąjungos teisės nuostatą. Tai reiškia, kad šioje byloje Chartijos 47 straipsnis netaikomas.

48.      Be to, kaip pažymėjo ombudsmenas, nacionalinė byla, kurioje buvo pateiktas prejudicinis klausimas, yra susijusi su kišimusi į nacionalinio teismo teisėjo, atliekančio savo funkcijas Lenkijos bendrosios kompetencijos teismų sistemai priklausančiame teisme, profesinę karjerą. Taigi tas teisėjas gali priimti sprendimus Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo klausimais, laikomas teismu, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, ir yra dalis Lenkijos teisių gynimo priemonių sistemos „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“, kaip numatyta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje. Tačiau pagal tą nuostatą atitinkamos valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad toks teisėjas atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus ir ypač nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus. Taigi reikalaujama, kad W. Ż. būtų apsaugotas nuo perkėlimo į kitas pareigas, ir tokio perkėlimo, kaip ir atleidimo iš pareigų, atveju, turėtų būti taikomos pakankamos garantijos, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl išorinių veiksmų įtakos atitinkamiems teisėjams.

49.      Kadangi W. Ż. taikoma apsauga, numatyta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, siejamoje su Chartijos 47 straipsniu, pagal tas nuostatas jis turi iš Sąjungos teisės tiesiogiai kylančią teisę(17) į veiksmingą teisminę gynybą, kuri reiškia, kad jo skundą turi nagrinėti institucija, turinti teismo, kaip jis apibrėžiamas pagal Sąjungos teisę, statusą, t. y. nepriklausoma, nešališka ir pagal įstatymą įsteigta institucija(18). Šiuo atveju, kadangi KRS nėra teismas, vienintelė institucija, kuri gali atitikti pirma nurodytus reikalavimus, yra Aukščiausiasis Teismas, kaip vienintelis ir paskutinės instancijos teismas, kuris gali patikrinti, ar kišantis į W. Ż. profesinį statusą nebuvo pažeistos garantijos, kurios jam suteiktos pagal tas pačias nuostatas, siejamas su EŽTK 6 straipsniu, o tam reikia išnagrinėti klausimą, ar aptariamas teisėjas (A. S.) atitiko tuos reikalavimus.

1)      Dėl prejudicinio klausimo pirmos dalies: teisėjų paskyrimas prieš Vyriausiajam administraciniam teismui priimant sprendimą dėl nagrinėjamo skundo, kurio ginčijama KRS rezoliucija Nr. 331/2018

50.      Šiuo klausimu konkrečiai svarbu tai, ar vykdoma KRS rezoliucijų (priimtų per Aukščiausiojo Teismo teisėjų paskyrimo procedūrą) teisminė kontrolė turi (ar turėtų turėti) stabdomąjį poveikį.

51.      Komisija nurodo, kad Konstitucijos 184 straipsnyje numatyta, kad Vyriausiasis administracinis teismas teisminę kontrolę vykdo neviršydamas įstatyme nustatytų ribų, o iš KRS įstatymo 44 straipsnio 1b ir 4 dalių matyti, kad pateikus skundą dėl KRS rezoliucijos jos dalies, kurioje siūloma asmenį paskirti į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, vykdymas nesustabdomas.

52.      Vis dėlto manau, kad Komisijos pateiktas prejudicinio klausimo pirmos dalies vertinimas yra nepagrįstas jau vien dėl bendros situacijos Lenkijoje. Iš tiesų, kaip nurodžiau savo išvadoje byloje A.B. ir kt. ir kaip Teisingumo Teismas patvirtino savo sprendime toje byloje(19), skundas, paduotas Vyriausiajam administraciniam teismui remiantis KRS įstatymo 44 straipsnio 1a–4 dalimis, yra visiškai neveiksmingas ir tik sudaro teisių gynimo priemonės įspūdį.

53.      Taip yra visų pirma dėl KRS įstatymo 44 straipsnio 1b ir 4 dalių nuostatų, iš kurių iš esmės matyti, kad, nepaisant to, jog kandidatas, kurio KRS nepasiūlė skirti, pateikė tokį skundą, KRS rezoliucijose įtvirtinti sprendimai siūlyti skirti kandidatus visada bus galutiniai, nes tada Respublikos Prezidentas tuos kandidatus (kaip buvo ir šiuo atveju) gali skirti į atitinkamas pareigas, nelaukdamas minėto skundo nagrinėjimo rezultato. Tokiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad galimas tokioje rezoliucijoje įtvirtinto sprendimo nesiūlyti pareiškėjo kandidatūros panaikinimas pasibaigus pareiškėjo inicijuotam procesui neturės realių pasekmių pareiškėjo padėčiai, kiek tai susiję su jo pageidaujamomis pareigomis, kurios remiantis ta rezoliucija jau bus užimtos.

54.      Kaip Teisingumo Teismas paaiškino Sprendimo A.B. ir kt. 159–164 punktuose, reikia atsižvelgti į šiuos aspektus: i) nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos gerokai pakeitė anksčiau galiojusią nacionalinę teisę; ii) minėtomis nuostatomis buvo smarkiai sumažintas teisminės kontrolės, kuri iki tol buvo numatyta nacionalinės teisės aktuose, veiksmingumas; iii) tomis nuostatomis buvo sumažintas anksčiau taikytas KRS rezoliucijų teisminės kontrolės intensyvumas; iv) KRS įstatymo 44 straipsnio 1a–4 dalyse numatyti apribojimai taikomi tik skundams dėl KRS rezoliucijų, susijusių su kandidatūromis eiti Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas; v) taip pat reikia atsižvelgti į aplinkybes, susijusias su visomis kitomis reformomis, kurios neseniai turėjo įtakos Aukščiausiajam Teismui ir KRS (žr. Sprendimo A.B. ir kt. 130–135 punktus); vi) KRS įstatymo 44 straipsnio 1b ir 4 dalys buvo įtrauktos 2018 m. liepos 20 d. įstatymu, kuriuo iš dalies keičiamas Bendrosios kompetencijos teismų veiklos organizavimo įstatymas ir tam tikri kiti įstatymai ir kuris įsigaliojo 2018 m. liepos 27 d., t. y. netrukus prieš naujos sudėties KRS nusprendžiant dėl kandidatūrų, pateiktų siekiant užimti daug Aukščiausiojo Teismo teisėjų darbo vietų, paskelbtų laisvomis arba naujai įsteigtų įsigaliojus naujajam Aukščiausiojo Teismo įstatymui, ir, be kita ko, dėl pareiškėjų pagrindinėje byloje A.B. ir kt. kandidatūrų.

55.      Be to, priėmus vėlesnius teisės aktų pakeitimus nuo 2019 m. gegužės 23 d. apskritai neliko galimybės atskirais atvejais apskųsti KRS rezoliucijas dėl paskyrimo į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas. Pakanka pažymėti, jog iš mano išvados ir sprendimo byloje A.B. ir kt. matyti, kad vėlesniais KRS įstatymo pakeitimais, kuriais panaikinama veiksminga tarybos sprendimų, kuriuose Respublikos Prezidentui siūlomi kandidatai į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, teisminė kontrolė, gali būti pažeista Sąjungos teisė (žr. analizę, kuria grindžiamas atsakymas į trečiąjį prejudicinį klausimą toje byloje, visų pirma to sprendimo 108 ir paskesnius punktus).

56.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti savo vertinimą, mano nuomone, minėtų nacionalinės teisės nuostatų neigiamu poveikiu teisminių teisių gynimo priemonių, dėl KRS rezoliucijų, kuriomis siūloma skirti teisėjus į Aukščiausiąjį teismą, veiksmingumui pažeidžiama ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa.

57.      Atlikdamas vertinimą nacionalinis teismas turės atsižvelgti į rekomendacijas, pateiktas čia ir Sprendime A.B. ir kt., taip pat į kitas susijusias aplinkybes, apie kurias jis gali sužinoti, ir prireikus į konkrečius motyvus ar tikslus, kurie gali būti jam nurodyti siekiant pateisinti nagrinėjamas priemones. Be to, šis teismas turės įvertinti, ar dėl tokių nacionalinių nuostatų, kokios įtvirtintos KRS įstatymo 44 straipsnio 1a–4 dalyse, teisės subjektams gali kilti pagrįstų abejonių dėl to, ar pagal nagrinėjamas KRS rezoliucijas paskirtiems teisėjams nedaro įtakos išorės veiksniai, visų pirma dėl Lenkijos įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios tiesioginės ir netiesioginės įtakos jiems, ir dėl jų neutralumo, kai jų nagrinėjamoje byloje susikerta interesai, dėl kurių šie teisėjai gali būti nelaikomi nepriklausomais ir nešališkais, todėl kelti grėsmę pasitikėjimui, kurį demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje teismai turi kelti teisės subjektams.

58.      Iš tiesų, atsižvelgiant į bendrą situaciją Lenkijoje, ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje reikalaujama, kad sprendimams, priimtiems per Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo procedūrą, būtų taikoma teisminė kontrolė, turinti stabdomąjį poveikį.

59.      Galima pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 27 d. sprendime (byla SK 57/06) konstatavo, jog teisės į KRS rezoliucijų nesiūlyti Respublikos Prezidentui kandidato į teisėjo pareigas, teisminę kontrolę apribojimas prieštarauja Konstitucijai.

60.      Kaip pagrįstai nurodė ombudsmenas, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Chartijos 47 straipsnį vykdant skyrimo procedūrą teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkamiems teisėjams po jų paskyrimo nedaro įtakos išorės veiksniai. Taigi, atsižvelgiant į esminį KRS vaidmenį teisėjų paskyrimo procedūroje ir į tai, kad Respublikos Prezidento sprendimų skirti teisėją teisminė kontrolė nenumatyta, reikia, kad būtų numatyta veiksminga teisėjų kandidatūrų teisminė kontrolė. Tai ypač galioja tada, kai, kaip šiuo atveju, valstybė savo veiksmais taip kišasi į teisėjų skyrimo procesą, kad gali kilti pavojus tų teisėjų nepriklausomumui ateityje. Reikiamai teisminei kontrolei taikomi šie reikalavimai: a) ji turėtų būti atliekama prieš paskiriant teisėją, nes vėliau jis yra saugomas pagal nepašalinamumo principą; b) jos metu turėtų būti nagrinėjamas bent jau įgaliojimų viršijimas ar piktnaudžiavimas jais, teisės klaidos ar akivaizdžios vertinimo klaidos; c) jos metu turėtų būti galimybė išsiaiškinti visus skyrimo procedūros aspektus, įskaitant pagal Europos Sąjungos teisę taikomus reikalavimus, prireikus teikiant Teisingumo Teismui klausimus, be kita ko, dėl reikalavimų, kylančių iš veiksmingos teisminės gynybos principo(20).

61.      Kaip nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodė jį pateikęs teismas, buvo padarytas dvigubas Konstitucijos 179 straipsnio pažeidimas. Visų pirma Respublikos Prezidentas paskyrė A. S. tokiomis aplinkybėmis, kuriomis KRS rezoliucijos Nr. 331/2018, į kurią buvo įtrauktas siūlymas jį paskirti, teisinis statusas nebuvo nuolatinis (nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 24 ir paskesni punktai). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, taip pat buvo pažeistas valdžių padalijimo ir pusiausvyros principas bei teisėtumo principas. Atsižvelgiant į Vyriausiojo administracinio teismo, kaip teisminės institucijos, konstitucinį statusą, į tai, kad pagal įstatymą jam buvo suteikta kompetencija vertinti – šiuo atveju – ar KRS rezoliucijos atitinka įstatymus, ir į būtinybę atsižvelgti į būsimą bylos nagrinėjimo tame teisme rezultatą, Respublikos Prezidentas negalėjo naudotis savo prerogatyva paskirti asmenį Aukščiausiojo Teismo teisėju prieš baigiant nagrinėti bylą Vyriausiajame administraciniame teisme.

62.      Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, o tai 2020 m. sausio 23 d. rezoliucijoje(21) (35 punktas, p. 45) taip pat patvirtino trys Aukščiausiojo Teismo jungtinės kolegijos, KRS rezoliucijos nebuvo galutinės, nes buvo nuolat nagrinėjami skundai ir jos galėjo būti panaikintos. Tokios rezoliucijos negalėjo būti pagrindas siūlyti, kad Respublikos Prezidentas atitinkamus asmenis paskirtų į laisvas teisėjų darbo vietas. Kadangi rezoliucijos buvo apskųstos, laisvos teisėjų darbo vietos buvo užimtos nesilaikant teisės aktų.

63.      Taigi Respublikos Prezidento sprendimas paskirti asmenį Aukščiausiojo Teismo teisėju prieš Vyriausiajam administraciniam teismui priimant galutinį sprendimą dėl skundo, kuriuo ginčijama KRS rezoliucija Nr. 331/2018, yra akivaizdus nacionalinių nuostatų dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo procedūros, aiškinamų pagal taikomas Sąjungos teisės nuostatas (visų pirma ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą), pažeidimas.

2)      Dėl prejudicinio klausimo antros dalies: paskyrimas į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas nepaisant Vyriausiojo administracinio teismo priimtos nutarties sustabdyti KRS rezoliucijos, kurioje siūloma paskirti kandidatus, vykdymą

64.      Nors šį klausimą, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, taip pat turės išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vis dėlto manau, kad per IKNSP(22) teisėjo (A. S.) skyrimo procedūrą padarytas pažeidimas yra a fortiori susijęs su tuo, kad jis buvo paskirtas Aukščiausiojo Teismo ir tos kolegijos teisėju, nepaisant Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo nurodyta sustabdyti nagrinėjamos KRS rezoliucijos Nr. 331/2018 vykdymą.

65.      Taigi sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, taip pat su W. Ż., ombudsmenu ir Komisija, kad vykdomosios valdžios padarytas sąmoningas ir tyčinis teismo sprendimo, konkrečiai kalbant – Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriuo taikomos laikinosios apsaugos priemonės (t. y. 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties) – pažeidimas, akivaizdžiai siekiant užtikrinti, kad valdžia turėtų poveikį teisėjų skyrimui, reiškia, kad nebuvo laikomasi teisinės valstybės principo, ir savaime yra vykdomosios valdžios padarytas „pagrindini[ų] nuostat[ų], kurios yra sudedamoji šios teismų sistemos steigimo ir veikimo dalis“, pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Peržiūra Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C-542/18 RX-II ir C-543/18 RX-II, EU:C:2020:232) (toliau – Sprendimas Simpson ir HG) 75 punktą.

66.      Minėtomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti visišką Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo veiksmingumą, jei skundą, kuriuo ginčijama KRS rezoliucija Nr. 331/2018, tas teismas pripažintų pagrįstu ir tą rezoliuciją panaikintų, kaip prašo pareiškėjas.

67.      Akivaizdu, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo teisiškai privalomas galutinis sprendimas.

68.      Tai reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Sprendimo Simpson ir HG 75 punktu, turės įvertinti, ar aptariamo IKNSP teisėjo (A. S.) paskyrimas yra pažeidimas, dėl kurio kyla realus pavojus, kad kitos valstybės valdžios, ypač vykdomoji valdžia, galėtų nepagrįstai pasinaudoti diskrecija, pažeisdamos viso skyrimo proceso rezultatą, ir dėl to teisės subjektams kiltų pagrįstų abejonių dėl minėto teisėjo nepriklausomumo ir nešališkumo.

69.      Reikalavimu, kad teismas turi būti įsteigtas pagal įstatymą, siekiama užtikrinti, kad teismų sistemos organizavimas būtų grindžiamas įstatymų leidžiamosios valdžios priimtomis nuostatomis ir nepriklausytų nei nuo vykdomosios valdžios, nei nuo pačių teisminių institucijų diskrecijos.

70.      ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir Chartijos 47 straipsnyje numatyta teisė į veiksmingą teisminę apsaugą apima teisę, kad bylą nagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas, o tų nuostatų ir tos sąvokos taikymo sritis turi būti nustatoma atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio.

71.      Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos susijusios su reikalavimu, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių skyrimo, įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai“(23).

72.      Teisingumo Teismas taip pat aiškiai nurodė, kad, „kaip matyti iš su Chartijos 47 straipsniu susijusių išaiškinimų, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, ją aiškinant turi būti atsižvelgta, Chartijos 47 straipsnio pirma ir antra pastraipos atitinka [EŽTK] 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį“(24).

73.      Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad joje nustatytų teisių, atitinkančių EŽTK užtikrinamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokios pat kaip šioje konvencijoje įtvirtintų teisių.

74.      Remiantis EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, „teismas visada turi būti „pagal įstatymą įsteigtas“(25).

75.      Kaip pažymėjo EŽTT, įstatymas, kaip jis suprantamas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, reiškia ne tik teisės aktą, kuriame numatytas teisminių institucijų įsteigimas ir kompetencija, bet ir bet kurią kitą nacionalinės teisės nuostatą, kurią pažeidus vieno ar daugiau teisėjų dalyvavimas nagrinėjant bylą būtų netinkamas <…>. Tai apima, be kita ko, nuostatas dėl teismo narių nepriklausomumo, kadencijos trukmės ir nešališkumo <…>. Kitaip tariant, žodžiu junginys „pagal įstatymą įsteigtas“ apima ne tik paties teismo egzistavimo teisinį pagrindą, bet ir tai, kaip tas teismas laikosi jam taikomų konkrečių nuostatų“(26).

76.      Taigi, sąvoka „įsteigimas“ dėl savo pobūdžio apima teisėjų paskyrimo procedūrą atitinkamoje teismų sistemoje, kuri pagal teisės viršenybės principą turi būti vykdoma griežtai laikantis taikomų nacionalinės teisės nuostatų.

77.      Sprendime Ástráðsson v. Iceland EŽTT didžioji kolegija, iš esmės patvirtindama kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimą, nurodė, kad, atsižvelgiant į galimas pasekmes nustačius pažeidimą ir susijusius svarbius interesus, teisė, kad bylą nagrinėtų „pagal įstatymą įsteigtas teismas“, neturėtų būti aiškinama per daug plačiai, kad dėl bet kokio teisėjų skyrimo procedūros pažeidimo kiltų pavojus tą teisę pažeisti. Todėl EŽTT suformulavo trijų pakopų testą, skirtą nustatyti, ar teisėjų skyrimo procedūros pažeidimai yra tokio sunkumo, kad jais pažeidžiama teisė, kad bylą nagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas: 1 pakopa – ar buvo padarytas akivaizdus nacionalinės teisės pažeidimas (to sprendimo 244–245 punktai); 2 pakopa – ar nacionalinės teisės pažeidimai susiję su esmine teisėjų skyrimo procedūros nuostata (246 ir 247 punktai); 3 pakopa – ar nurodyti teisės, kad bylą nagrinėtų „pagal įstatymą įsteigtas teismas“, pažeidimai buvo veiksmingai peržiūrėti ir ištaisyti nacionalinių teismų (248–252 punktai).

78.      Pirma nurodyti principai taikomi ne tik nuostatų, kuriomis konkrečiai reglamentuota skyrimo procedūra stricto sensu, pažeidimų atveju, bet, kaip matyti iš šios bylos, jie taip pat turi būti taikomi, jei nepaisoma teisminės kontrolės, kuri buvo įvesta dėl ankstesnių su paskyrimų susijusių sprendimų, kurie yra to paskyrimo pagrindas (pvz., kaip šiuo atveju – KRS rezoliucija Nr. 331/2018).

79.      Kaip pažymėjo Komisija, kalbant apie teisėjų skyrimo nuostatas, nekelia nuostabos tai, kad ir EŽTT (2020 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Astráðsson prieš Islandiją, 247 punktas(27)), ir Teisingumo Teismas (Sprendimo Simpson ir HG 75 punktas(28)) reikalavimą, kad teismas būtų įsteigtas pagal įstatymą, tiesiogiai susiejo su teisėjų nepriklausomumo principu taip, kad būtina įvertinti, ar dėl per teisėjų skyrimo procedūrą padaryto pažeidimo „kyla realus pavojus, jog kita valdžia, visų pirma vykdomoji, gali nepagrįstai pasinaudoti diskrecija, pažeidžiant viso skyrimo proceso rezultatą, ir dėl to teisės subjektams kyla pagrįstų abejonių dėl vieno ar kelių atitinkamų teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo“ (Sprendimo Simpson ir HG 75 punktas).

80.      Iš nurodytos jurisprudencijos matyti, jog reikalavimas, kad teismas būtų įsteigtas pagal įstatymą, ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimai yra glaudžiai susiję.

81.      Nors Teisingumo Teismo sprendime Simpson ir HG (75 ir 79 punktai) reikalaujama riba panaši į tą, kuri buvo nustatyta sprendime A. K. ir kt.(29), šie sprendimai skiriasi tuo, kad Sprendime Simpson ir HG nurodyti teisingumo organizavimo ir ypač teisėjų skyrimo nuostatų pažeidimo vertinimo kriterijai, taigi, tas sprendimas yra susijęs su nuostatų pažeidimu; o Sprendime A. K ir kt. nurodyti vertinimo, ar teisingumo organizavimo „per se“ teisine sistema užtikrinamos reikiamos garantijos, kad būtų užtikrintas teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas, kriterijai.

82.      Atsižvelgiant į tai, kad ši byla susijusi su galimo teisėjo (IKNSP teisėjo A. S.) skyrimo procedūros pažeidimo vertinimu, tiesiogiai reikšmingas Sprendimas Simpson ir HG.

83.      Siekiant nustatyti, ar toks pažeidimas yra reikalavimo, kad teismas turi būti įsteigtas pagal įstatymą, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnį, pažeidimas, pagal Sprendimo Simpson ir HG 75 punktą reikia vertinti, ar pažeidimas „yra tokio pobūdžio ir sunkumo, kad kyla realus pavojus, jog kita valdžia, visų pirma vykdomoji, gali nepagrįstai pasinaudoti diskrecija, pažeidžiant viso skyrimo proceso rezultatą, ir dėl to teisės subjektams kyla pagrįstų abejonių dėl vieno ar kelių atitinkamų teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo, o taip yra tuo atveju, kai pažeidžiamos pagrindinės nuostatos, kurios yra sudedamoji šios teismų sistemos steigimo ir veikimo dalis“ (išskirta mano).

84.      Kalbant apie reikalavimą „pagal įstatymą įsteigtas“, kaip pažymėjo ombudsmenas, turi būti griežtai laikomasi paskyrimo nuostatų, nes tada atitinkamas teisėjas suvokia, kad į pareigas jis buvo paskirtas vien atsižvelgiant į jo kvalifikacijas ir objektyvius kriterijus ir atlikus patikimą procedūrą, nesukuriant jokio šio teisėjo ir toje paskyrimo procedūroje dalyvaujančių institucijų priklausomybės santykio. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikimai nustatė, kad, pirma, veiksminga teisėjų skyrimo proceso teisinė kontrolė yra reikalavimas, kylantis iš konstitucinių principų dėl teismų nepriklausomumo ir subjektyvių teisių dirbti valstybės tarnyboje ir kreiptis į teismą, ir, antra, kad aptariamas teisėjas buvo paskirtas pažeidžiant tą veiksmingą teisminę kontrolę ir teismo sprendimą, kuriuo buvo sustabdytas KRS rezoliucijos Nr. 331/2018 vykdymas.

85.      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Aukščiausiojo Teismo IKNSP nariai, atsakingi už bylos I NO 47/18 nagrinėjimą, buvo paskirti į pareigas, nors Respublikos Prezidentas žinojo apie 2018 m. rugsėjo 27 d. Vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Todėl manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės konstatuoti, kad sprendimas dėl paskyrimo buvo priimtas sąmoningai pažeidžiant tą nutartį.

86.      Be to, manau, kad Respublikos Prezidento sprendimas į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas paskirti KRS rezoliucijoje Nr. 331/2018 nurodytus kandidatus neabejotinai yra tos KRS rezoliucijos vykdymas (nepaisant to, kad ji dar nebuvo vykdytina), reiškiantis akivaizdų Vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kuria tos rezoliucijos vykdymas sustabdytas tol, kol bus išnagrinėtas tame teisme nagrinėjamas skundas, pažeidimą.

87.      Akivaizdus ir tyčinis Vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kuria sustabdytas KRS rezoliucijos Nr. 331/2018 vykdymas, pažeidimo, padaryto tokio svarbaus valstybės pareigūno, koks yra Respublikos Prezidentas, įgaliotas priimti sprendimą dėl skyrimo į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, pobūdis reiškia, kad buvo padarytas akivaizdus nacionalinės teisės nuostatų dėl teisėjų skyrimo pažeidimas.

88.      Dėl sunkumo kriterijaus manau, kad, atsižvelgiant į bendras ginčytinos Lenkijos teismų reformos aplinkybes, pažeidimai šioje byloje yra sunkesni, nei pažeidimai, kurie buvo nagrinėjami byloje Ástráðsson prieš Islandiją.

89.      Bet kuriuo atveju apie padaryto pažeidimo sunkumą galima spręsti vien iš to, kad Respublikos Prezidentas neatsižvelgė į Vyriausiojo administracinio teismo (t. y. paskutinės instancijos administracinio teismo) galutinį sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti KRS rezoliucijos Nr. 331/2018 vykdymą, kol tas teismas priims sprendimą dėl jo nagrinėjamo pagrindinio skundo.

90.      Teisingumo Teismas jau yra aiškiai nurodęs, kad valstybės narės kompetentingų institucijų pareiga laikytis nacionalinių teismų paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių yra „teisinės valstybės vertybė, įtvirtinta ESS 2 straipsnyje ir kuria grindžiama Sąjunga“(30)

c)      Pasekmės sprendimui skirti A. S. į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas ir (arba) 2019 m. kovo 8 d. nutarčiai atsižvelgiant į teisinio saugumo ir teisėjų nepašalinamumo principus

91.      Siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris jam gali būti naudingas vertinant vienos ar kitos jos nuostatos poveikį(31), taip pat reikia įvertinti galimos išvados, kad A. S., nagrinėjantis bylą kaip vienas teisėjas, nėra pagal įstatymą įsteigtas teismas, pasekmes.

92.      Pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, pakankamas veiksmingai teisminei apsaugai, kaip tai suprantama visų pirma pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti (Sprendimo A. K. ir kt. 168 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), todėl į Chartijos 47 straipsnio nuostatą reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą(32).

93.      Kaip nurodžiau savo išvados byloje A.B. ir kt. 94 ir 95 punktuose, Teisingumo Teismas jau yra netiesiogiai pripažinęs, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa veikia tiesiogiai. Sprendime toje byloje tai buvo patvirtinta ir tiesiogiai (146 punktas): „ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje valstybėms narėms nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas pasiekti rezultatą, ir jis nėra susietas su jokia sąlyga dėl nepriklausomumo, kuris turi būti būdingas teismams, turintiems aiškinti ir taikyti Sąjungos teisę“.

94.      Taigi, privatus asmuo ar nacionalinio teismo teisėjas, siekiantis, kad būtų patikrinta, ar teismo sprendimą priėmė teismas, kuris atitinka nepriklausomo ir nešališko ar pagal įstatymą įsteigto teismo reikalavimus, gali remtis ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa.

95.      Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendimo Simpson ir HG 57 punkte, „teisės kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą nepriklausomą ir nešališką teismą užtikrinimo garantijos, būtent tos, kuriomis remiantis apibrėžiama teismo sąvoka ir sudėtis, yra kertinis teisės į teisingą bylos nagrinėjimą akmuo. Ši teisė reiškia, kad kiekvienas teismas privalo patikrinti, ar jo sudėtis atitinka tokio teismo apibrėžtį, kai šiuo klausimu kyla rimtų abejonių. Tokį patikrinimą būtina atlikti, kad teisės subjektai demokratinėje visuomenėje pasitikėtų teismais. Šiuo požiūriu tokia kontrolė yra esminis reikalavimas, kurio laikymasis priskirtinas viešosios tvarkos sričiai ir turi būti tikrinamas ex officio“.

96.      Jei šie reikalavimai neįvykdyti, toks nesuderinamumas iš principo gali būti nurodomas kaip teismo sprendimo panaikinimo pagrindas, remiantis tuo, kad minėto teismo sudėtis buvo sudaryta netinkamai.

97.      Tokia išvada turi būti padaryta per nustatytus terminus ir joje reikia atsižvelgti į teisinio saugumo principą.

98.      Kaip pažymėjo Komisija, šios bylos aplinkybėmis tai reiškia, kad, kai A. S., nagrinėdamas bylą kaip vienas teisėjas, priėmė aptariamą nutartį dėl nepriimtinumo, kurios skųsti negalima, tada – darant prielaidą, kad iš vieno teisėjo susidedanti kolegija neatitinka pagal įstatymą įsteigto teismo reikalavimo, – tos nutarties teisinė galia turi būti ribota.

99.      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų tą nutartį panaikinti (arba jos nepaisyti) ir priimti sprendimą dėl W. Ż. pateikto prašymo nušalinti IKNSP teisėjus, kad W. Ż. skundą galėtų išnagrinėti teismas, atitinkantis ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytus reikalavimus (t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

100. Manau, kad šioje byloje teisėjų skyrimo proceso pažeidimai, taip pat W. Ż. tinkamos teisminės apsaugos nebuvimo pavojus, yra aplinkybės, kuriomis pateisinamas 2019 m. kovo 8 d. nutarties privalomojo pobūdžio ribojimas nesilaikant teisinio saugumo principo.

101. Be to, svarbu aptarti teisėjų nepašalinamumo principą ir klausimą, ar šioje byloje nepriklausomo, nešališko ir pagal įstatymą įsteigto teismo reikalavimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą pažeidimai taip pat turėtų turėti poveikį pačiam sprendimui dėl paskyrimo (dėl A. S. paskyrimo į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas).

102. Iš tos nuostatos, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, kylančiais reikalavimais siekiama apsaugoti pagrindinę asmens teisę į veiksmingą teisminę apsaugą taikant Sąjungos teisę to asmens atveju.

103. Vadinasi, tokiais reikalavimais siekiama užtikrinti tinkamą pareiškėjo teisminę apsaugą jam atliekant teisėjo darbą, o prireikus tokia apsauga gali būti užtikrinama panaikinant teisėjo, kuris bylą nagrinėjo vienas ir todėl neatitinka ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytų reikalavimų, priimtą sprendimą (arba jo nepaisant).

104. Manau (kaip ir Komisija bei ombudsmenas), kad, jei panaikinus ginčijamą nutartį (arba jos nepaisius) užtikrinama iš Sąjungos teisės viršenybės kylanti apsauga, Sąjungos teise nebūtina kištis nei į skyrimo į teisėjo pareigas sritį, nei į teisėjo teisinius santykius su jį paskyrusia valstybe nare.

105. Kitaip tariant, šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamas galimas reikalavimo, kad teismas būtų įsteigtas pagal įstatymą, pažeidimas nereiškia, kad sprendimas dėl A. S. (teisėjo, kuris priėmė nutartį dėl nepriimtinumo) paskyrimo teisėju savaime negalioja.

III. Išvada

106. Dėl išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Teisė, kad bylą nagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas teismas, įtvirtinta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, siejamoje su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad toks teismas, kaip Aukščiausiojo Teismo (Lenkija) Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija, kurią sudaro vienas asmuo, neatitinka reikalavimo, kad toks teismas būtų įsteigtas pagal įstatymą, kai minėtas teisėjas į pareigas buvo paskirtas akivaizdžiai pažeidžiant valstybės narės teisės nuostatas dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo, tačiau tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti akivaizdų ir tyčinį pažeidimo pobūdį bei pažeidimo sunkumą ir atsižvelgti į tai, kad pirma nurodytas paskyrimas buvo atliktas: i) nepaisant to, kad prieš tai kompetentingam nacionaliniam teismui buvo pateiktas skundas dėl Nacionalinės teisėjų tarybos rezoliucijos, į kurią buvo įtrauktas siūlymas skirti tą asmenį į teisėjo pareigas, ir šis skundas atitinkamu metu dar buvo nagrinėjamas; ir (arba) ii) nepaisant to, kad tos rezoliucijos vykdymas buvo sustabdytas pagal nacionalinės teisės nuostatas ir kad prieš įteikiant paskyrimo raštą tos bylos nagrinėjimas kompetentingame nacionaliniame teisme nebuvo baigtas.


1      Originalo kalba: anglų.


2      Nacionalinės nuostatos nurodytos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą versijoje originalo kalba užima net dešimt puslapių.


3      Žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundai) (C-824/18, EU:C:2021:153) ir mano išvadą toje byloje (C-824/18, EU:C:2020:1053).


4      2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny (C-558/18 ir C-563/18, EU:C:2020:234, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


5      Šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimą A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C-585/18, C-624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 134–139 ir 145 punktai) (toliau – Sprendimas A. K. ir kt.).


6      Sprendimo A. K. ir kt. 74 punktas.


7      Žr. šiuo klausimu, pvz., Biltgen, F., L’indépendance du juge national vue depuis Luxembourg; Revue trimestrielle des droits de l’homme, Nr. 123, 2020 m. liepos 1 d., p. 551.


8      2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny (C-558/18 ir C-563/18, EU:C:2020:234).


9      Žr. 1997 m. kovo 20 d. Sprendimą Hayes (C-323/95, EU:C:1997:169).


10      Žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą Agrokonsulting-04 (C‑93/12, EU:C:2013:432).


11      Visų pirma žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C-619/18, EU:C:2019:531, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Žr. P. Bogdanowicz ir M. Taborowski, How to Save a Supreme Court in a Rule of Law Crisis: the Polish Experience, European Constitutional Law Review, Vol. 16, Issue 2, 2020 m. birželis, p. 306.


12      Visų pirma žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimą Simmenthal (106/77, EU:C:1978:49); 1990 m. birželio 19 d. Sprendimą Factortame ir kt. (C-213/89, EU:C:1990:257); 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Torubarov (C-556/17, EU:C:2019:626, 57 punktas).


13      Mano išvada byloje A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundas) (C-824/18, EU:C:2020:1053), 2021 m. kovo 2 d. Sprendimas A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundai) (C-824/18, EU:C:2021:153). Taip pat žr. dar nagrinėjamą bylą C-132/20, Getin Noble Bank.


14      Žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundai) (C-824/18, EU:C:2021:153) ir mano išvadą toje byloje (C-824/18, EU:C:2020:1053).


15      Žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A.B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – Skundai) (C-824/18, EU:C:2021:153) ir mano išvadą toje byloje (C-824/18, EU:C:2020:1053).


16      2020 m. spalio 6 d. Sprendimas État luxembourgeois (Teisinė apsauga nuo prašymo suteikti informaciją mokesčių teisės srityje) (C-245/19 ir C-246/19, EU:C:2020:795, 55 punktas).


17      Sprendimo A. K. ir kt. 167–169 punktai. Žr., be kita ko, P. Filipek, Only a Court Established by Law Can Be an Independent Court: The ECJ’s Independence Test as an Incomplete Tool to Assess the Lawfulness of Domestic Courts, Verfassungsblog.de, 2020 m. sausio 23 d.


18      2017 m. vasario 16 d. Sprendimas Folk Margarit Panicello (C-503/15, EU:C:2017:126, 27 punktas).


19      Tai susiję su pirmuoju prejudiciniu klausimu toje byloje; žr. to sprendimo 156–167 punktus.


20      Sprendimo A. K. ir kt. 134 punktas.


21      Žr. L. Garlicki, Polish Judicial Crisis and the European Court of Human Rights (a few observations on the Astradsson case), bus paskelbta A. Bodnar ir J. Urbanik, Waiting for the Barbarians – Law in the days of Constitutional Crisis, Studies offered to Mirosław Wyrzykowski, Varšuva, 2021.


22      Apie tai, kad Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija nėra pagal įstatymą įsteigtas teismas, žr. L. Pech, Protecting Polish judges from Poland’s Disciplinary ‘Star Chamber’, https://ssrn.com/abstract=3683683, p. 16. Taip pat žr. L. Pech, The Right to an Independent and Impartial Tribunal Previously Established by Law under Article 47 of the ES Charter, S. Peers ir kt, The ES Charter of Fundamental Rights: A Commentary, Hart, https://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=3608669.


23      Išskirta mano. Sprendimo A. K ir kt. 123 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.


24      2016 m. birželio 30 d. Sprendimas Toma ir Biroul Executorului Judecătoresc Horațiu-Vasile Cruduleci (C-205/15, EU:C:2016:499, 40 punktas).


25      2020 m. gruodžio 1 d. EŽTT sprendimas Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją (CE:ECHR:2020:1201JUD002637418, 211 punktas).


26      2020 m. gruodžio 1 d. EŽTT sprendimas Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją, didžiosios kolegijos sprendimas, (CE:ECHR:2020:1201JUD002637418, 212 ir 213 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).


27      Atitinkantis kolegijos sprendimo 103 punktą (2019 m. kovo 12 d. EŽTT Sprendimas Ástráðsson prieš Islandiją, CE:ECHR:2019:0312JUD002637418). Šios jurisprudencijos analizę, kalbant apie Lenkiją žr., be kita ko, M. Szwed „Orzekanie przez wadliwie powołanych sędziów jako naruszenie prawa do sądu w świetle wyroku Astradsson“, „Europejski Przegląd Sądowy“, 2019 m. liepos mėn., p. 42 ir H. P. Graver, A New Nail in the Coffin for the 2017 Polish Judicial Reform: On the ECtHR judgment in the case of Guðmundur Andri Ástráðsson v. Iceland (Application no. 26374/18), Verfassungsblog.de, 2020 m. gruodžio 2 d. Taip pat žr. Helsinkio žmogaus teisių fondo pastabas byloje Astradsson, 1926/2019/PSP/MSZ, 2019 m. gruodžio 30 d.


28      Žr. D. Simon, Composition du Tribunal de la fonction publique – Note sur l’arrêt Simpson c/ Conseil, „Europe“, Nr. 5, 2020 m. gegužės mėn. Dėl Lenkijos žr. L. Pech, Dealing with ‘fake judges’ under ES Law: Poland as a Case Study in light of the ruling in Simpson and HG, Reconnect Working Paper Nr. 8, 2020 m. gegužės mėn.


29      Žr. M. Leloup, The appointment of judges and the right to a tribunal established by law: The ECJ tightens its grip on issues of domestic judicial organization: Review Simpson, Common Market Law Review, Vol. 57, Nr. 4, 2020, p. 1152.


30      Pagal analogiją žr. 2017 m. lapkričio 20 d. Nutartį Komisija / Lenkija (C-441/17 R, EU:C:2017:877, 102 punktas).


31      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas CHEZ Razpredelenie Bulgaria (C-83/14, EU:C:2015:480, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir Sprendimo A. K. ir kt. 132 punktas.


32      2020 m. spalio 6 d. Nutartis Prokuratura Rejonowa w Słubicach (C-623/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:800, 28 punktas).