BENDROJO TEISMO (septintoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. lapkričio 23 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo – Konkurencija – Karteliai – Europos įtempiamosios armatūros rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas – Pareigos pateikti banko garantiją vykdymo sustabdymas – Laikinai atliekamų mokėjimų grafikas – Teismo sprendimas, kuriuo iš dalies panaikinamas Komisijos sprendimas ir nustatoma tokio pat dydžio bauda, kokia buvo nustatyta pradžioje – Laikinai atliktų mokėjimų įskaitymas – Delspinigiai – SESV 266 straipsnio pirma pastraipa – Nepagrįstas praturtėjimas – Pakankamai sunkus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas – Teisinio pagrindo nebuvimas – Neteisėtumas“
Byloje T‑275/20
Westfälische Drahtindustrie GmbH, įsteigta Hame (Vokietija),
Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. KG, įsteigta Hame,
Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. KG, įsteigta Izerlone (Vokietija),
atstovaujamos avocats O. Duys ir N. Tkatchenko,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą P. Rossi ir L. Mantl,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji išplėstinė kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas R. da Silva Passos, teisėjai V. Valančius, I. Reine, L. Truchot ir M. Sampol Pucurull (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį, visų pirma į:
– ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. gegužės 11 d.,
– atskiru dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. rugpjūčio 13 d., pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnį Komisijos pareikštą nepriimtinumu ir jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą,
– 2021 m. vasario 1 d. nutartį prijungti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą prie bylos nagrinėjimo iš esmės,
atsižvelgęs į tai, kad per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, bylos šalys nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
1 Pateiktuose ieškiniuose ieškovės Westfälische Drahtindustrie GmbH (toliau – WDI), Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. KG (toliau – WDV) ir Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. KG (toliau – Pampus) suformulavo pagrindinį prašymą, pirma, remiantis SESV 263 straipsniu panaikinti 2020 m. kovo 2 d. Komisijos raštą, kuriuo ši institucija paragino ieškoves sumokėti, jos teigimu, likusią 12 236 931,69 euro dydžio 2010 m. rugsėjo 30 d. joms skirtos baudos dalį; antra, konstatuoti, kad visa bauda buvo sumokėta 2019 m. spalio 17 d., pervedus 18 149 636,24 euro sumą, ir, trečia, priteisti iš Komisijos sumokėti WDI 1 633 085,17 euro sumą su palūkanomis nuo tos datos dėl šios institucijos nepagrįsto praturtėjimo. Jei tie reikalavimai nebūtų patenkinti, ieškovės, remdamosi SESV 268 straipsniu, prašo priteisti iš Komisijos joms 12 236 931,69 euro sumą, kurios Komisija reikalavo iš WDI, ir šios institucijos gautą permokos sumą, lygią 1 633 085,17 euro su palūkanomis nuo 2019 m. spalio 17 d. iki visiško mokėtinos sumos grąžinimo.
I. Ginčo aplinkybės
2 Ieškovės yra įtempiamosios armatūros tiekėjos.
3 2010 m. birželio 30 d. Komisijos sprendimu C (2010) 4387 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38344 – Įtempiamoji armatūra) (toliau – APC sprendimas) Komisija skyrė sankcijas kelioms įmonėms, įskaitant ieškoves, už jų dalyvavimą kartelyje įtempiamosios armatūros rinkoje. Komisija WDI skyrė 56 050 000 eurų baudą. WDV ir Pampus buvo pripažintos solidariai atsakingomis ir joms skirtos atitinkamai 45 600 000 eurų ir 15 485 000 eurų dydžio baudos.
4 Ši sankcija buvo skirta APC sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkte.
5 Per administracinę procedūrą ieškovės, remdamosi Pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – 2006 m. gairės) 35 punktu, paprašė sumažinti baudą dėl nepajėgumo ją mokėti. Tame punkte nurodyta:
„Išskirtinėmis aplinkybėmis Komisija gali, jeigu yra to prašoma, atsižvelgti į ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės nepajėgumą mokėti baudą. Komisija jokiu būdu nemažins baudos vien konstatavusi, kad įmonė atsidūrė nepalankioje ar nuostolingoje finansinėje situacijoje. Baudą sumažinti bus galima tik remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas pagal šiose gairėse numatytas sąlygas sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą.“
6 APC sprendime Komisija nepatenkino ieškovių prašymo išimties tvarka sumažinti baudą dėl nepajėgumo ją mokėti.
7 2010 m. rugsėjo 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija įregistravo ieškovių ieškinį dėl APC sprendimo panaikinimo ir pakeitimo. Byla buvo užregistruota numeriu T‑393/10.
8 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimu C(2010) 6676 final (toliau – 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas) Komisija iš dalies pakeitė APC sprendimą, visų pirma jo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punktą, siekdama sumažinti tam tikroms įmonėms skirtas baudas (toliau kartu – ginčijamas sprendimas). Taigi WDI buvo skirta 46 550 000 eurų bauda. WDV ir Pampus buvo pripažintos solidariai atsakingomis ir joms skirtos atitinkamai 38 855 000 eurų ir 15 485 000 eurų dydžio baudos.
9 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendime nustatyta, kad, nukrypstant nuo APC sprendimo 2 straipsnio antros pastraipos, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkte skirtos baudos turi būti sumokėtos per tris mėnesius nuo pranešimo apie 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą dienos ir kad pasibaigus šiam terminui automatiškai bus skaičiuojamos palūkanos pagal Europos Centrinio Banko (ECB) pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą normą pirmąją mėnesio, kurį buvo priimtas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas, dieną, pridėjus 3,5 procentinio punkto. Taip pat buvo nustatyta, kad jeigu įmonė, kuriai skirta bauda, pareikštų ieškinį, ji galėtų arba sumokėti baudą per nustatytą terminą, arba pateikti banko garantiją, arba laikinai sumokėti baudą pagal 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles (OL L 357, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 145), 85a straipsnio 1 dalį.
10 2010 m. gruodžio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškovės pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑393/10, iš esmės siekdamos, kad būtų sustabdytas ginčijamo sprendimo vykdymas, kol bus paskelbtas sprendimas dėl pagrindinio ieškinio.
11 2011 m. vasario 14 d. raštu Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato (GD) generalinis direktorius atmetė naują ieškovių prašymą sumažinti baudą dėl jų pajėgumo mokėti (toliau – 2011 m. vasario 14 d. raštas).
12 2011 m. balandžio 13 d. Nutartimi Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑393/10 R, EU:T:2011:178, toliau – nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) Bendrojo Teismo pirmininkas iš dalies patenkino ieškovių pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė sustabdyti joms nustatytos pareigos Komisijos naudai pateikti banko garantiją, kad būtų išvengta baudų išieškojimo nedelsiant, jeigu jos šiai institucijai, viena vertus, iki 2011 m. birželio 30 d. laikinai perves 2 000 000 eurų ir, kita vertus, nuo 2011 m. liepos 15 d. iki naujo nurodymo, tačiau ne vėliau kaip iki sprendimo pagrindinėje byloje paskelbimo, kiekvieno mėnesio 15 d. mokės po 300 000 eurų.
13 2015 m. liepos 15 d. Sprendime Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑393/10, EU:T:2015:515; toliau – 2015 m. liepos 15 d. sprendimas) Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepadarė klaidos, kai ginčijamame sprendime konstatavo, kad ieškovės pažeidė SESV 101 straipsnį.
14 Vis dėlto Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek juo ieškovėms skirta bauda, ir 2011 m. vasario 14 d. raštą, nes vertindama jų pajėgumą mokėti Komisija padarė klaidų.
15 Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, nurodė ieškovėms sumokėti tokio paties dydžio baudą, kokia joms buvo skirta ginčijamame sprendime, ir tai atsispindi 2015 m. liepos 15 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje.
16 Ši rezoliucinė dalis suformuluota taip:
„1. Nebėra reikalo priimti sprendimą dėl šio ieškinio, kiek jis susijęs su 2010 m. rugsėjo 30 d. <…> sprendime [WDI] ir [WDV] skirtos baudos sumažinimu.
2. Panaikinti [ginčijamo] sprendimo 2 straipsnio [pirmos pastraipos] 8 punktą.
3. Panaikinti 2011 m. vasario 14 d. <…> raštą.
4. Nurodyti [WDI], [WDV] ir Pampus <…> solidariai sumokėti 15 485 000 EUR baudą.
5. Nurodyti [WDI] ir [WDV] solidariai sumokėti 23 370 000 EUR baudą.
6. Nurodyti [WDI] sumokėti 7 695 000 EUR baudą.
7. Atmesti likusią ieškinio dalį.
8. [WDI], [WDV] ir Pampus <…> padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra. Komisija padengia savo ir pusę [WDI], [WDV] ir Pampus <…> patirtų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.“
17 Vykdydama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. WDI laikinai sumokėjo Komisijai iš viso 16 400 000 eurų sumą.
18 Paskelbus 2015 m. liepos 15 d. sprendimą, ieškovių konsultantai susisiekė su Komisijos Biudžeto GD, kad taikiai susitartų dėl to sprendimo rezoliucinės dalies 4–6 punktuose skirtų baudų mokėjimo grafikų. Tuomet išsiskyrė nuomonės dėl datos, nuo kurios turėtų būti skaičiuojamos už šias baudas mokėtinos palūkanos. Ieškovės teigė, kad palūkanos turėtų būti pradėtos skaičiuoti nuo 2015 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimo, o Biudžeto GD teigė, kad palūkanos turi būti mokamos nuo ginčijamo sprendimo 2 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nurodytos datos, t. y. kiek tai susiję su ieškovėmis, po trijų mėnesių nuo pranešimo apie 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Ši pozicija buvo išdėstyta 2015 m. rugpjūčio 12 d. Biudžeto GD elektroniniame laiške, kuriuo atsakyta į 2015 m. rugpjūčio 5 d. ieškovių atstovo elektroninį laišką, ir pakartota per 2015 m. rugsėjo 4 d. įvykusį Komisijos ir WDI susitikimą.
19 2015 m. lapkričio 17 d. WDI pateikė Komisijai pasiūlymą dėl baudos mokėjimo grafiko iki 2029 m. gruodžio 15 d. mėnesinėmis 300 000 eurų įmokomis ir mokant delspinigius nuo 2011 m. sausio 15 d., kurių dydis skaičiuojamas taikant 4,5 % palūkanų normą.
20 2015 m. lapkričio 27 d. Komisija pateikė WDI baudos mokėjimo dalimis iki 2030 m. kovo 15 d. planą. Šis planas taip pat buvo grindžiamas 300 000 eurų mėnesinėmis įmokomis ir laikantis principo, kad skola turėjo būti sumokėta 2011 m. sausio 4 d., o po tos datos turėjo būti taikomos 4,5 % dydžio palūkanos.
21 Dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo ieškovės pateikė apeliacinį skundą; jos, be kita ko, ginčijo tai, kad Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, atsižvelgė į jų pajėgumą mokėti 2015 m., o ne 2010 m. Šis apeliacinis skundas buvo atmestas 2016 m. liepos 7 d. Nutartimi Westfälische Drahtindustrie ir Pampus Industriebeteiligungen / Komisija (C‑523/15 P, EU:C:2016:541).
22 Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės paprašė Bendrojo Teismo išaiškinti 2015 m. liepos 15 d. sprendimą taip, kad tuo sprendimu skirtai baudai taikomos palūkanos skaičiuojamos nuo jo paskelbimo dienos. Jei tas prašymas nebūtų patenkintas, ieškovės Bendrojo Teismo prašė pataisyti arba papildyti šį sprendimą ir nurodyti, nuo kada pradedamos skaičiuoti palūkanos.
23 2018 m. gegužės 17 d. Nutartimi Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑393/10 INTP, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:293) Bendrasis Teismas pripažino šiuos prašymus nepriimtinais. Dėl prašymo išaiškinti Bendrasis Teismas priminė, jog tam, kad būtų priimtinas, tas prašymas turi būti susijęs su sprendime, kurį prašoma išaiškinti, išspręstu klausimu. Tačiau 2015 m. liepos 15 d. sprendime nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl delspinigių, mokėtinų atidėjus ieškovams paskirtų baudų mokėjimą, skaičiavimo pradžios. Bendrojo Teismo teigimu, ieškovių prašymu buvo siekiama gauti nuomonę apie 2015 m. liepos 15 d. sprendimo pasekmes, o tai nėra prašymas išaiškinti sprendimą, pateiktą pagal Procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalį. Kiti du prašymai buvo pripažinti pateiktais pavėluotai.
24 2019 m. spalio 16 d. WDI pranešė Komisijai, viena vertus, kad jau sumokėjo 31 700 000 EUR, ir, kita vertus, kad jau ketina mokėti likusią baudos dalį, t. y. baudą ir palūkanas, kurią ji įvertino 18 149 636,24 euro. Atlikdama šį skaičiavimą WDI atsižvelgė į palūkanas, susikaupusias nuo 2015 m. spalio 15 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po 2015 m. liepos 15 d. sprendimo paskelbimo, ir taikė 3,48 % palūkanų normą.
25 2019 m. spalio 17 d. WDI pervedė minėtą 18 149 636,24 euro sumą į Komisijos banko sąskaitą, tad bendra nuo 2011 m. birželio 29 d. atliktų mokėjimų, skirtų baudai padengti, suma yra 49 849 636,24 euro.
26 2020 m. kovo 2 d. rašte (toliau – ginčijamas aktas) Komisija pareiškė nesutinkanti su 2019 m. spalio 16 d. rašte WDI išreikšta pozicija. Komisija nurodė, kad pagal 1995 m. liepos 14 d. Sprendime CB / Komisija (T‑275/94, EU:T:1995:141) nustatytus kriterijus palūkanos pradėtos skaičiuoti ne nuo 2015 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo, o nuo ginčijamame sprendime numatytos datos, t. y. nuo 2011 m. sausio 4 d., taikant 4,5 % palūkanų normą. Todėl Komisija paragino WDI jai pervesti 12 236 931,69 eurų dydžio mokėtiną likutį ir atsižvelgti į 2020 m. kovo 31 d. datą.
II. Šalių reikalavimai
27 Ieškinyje ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą aktą,
– dėl tos priežasties konstatuoti, kad nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. WDI atliktus mokėjimus (16 400 000 eurų) su 1 420 610 eurų palūkanomis už tą sumą tuo laikotarpiu (17 820 610 eurų), Komisija turėjo įskaityti į baudą, kurią Bendrasis Teismas, pasinaudodamas neribota jurisdikcija, skyrė 2015 m. liepos 15 d. sprendimu nuo tos datos, ir kad dėl to šią baudą WDI visiškai sumokėjo, kai 2019 m. spalio 17 d. atliko 18 149 636,24 euro mokėjimą.
– priteisti iš Komisijos sumokėti WDI 1 633 085,17 euro sumą su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2019 m. spalio 17 d. iki visiško mokėtinos sumos grąžinimo,
– papildomai tuo atveju, jeigu Bendrasis Teismas netenkintų trijų pirmųjų reikalavimų, priteisti iš Europos Sąjungos, atstovaujamos Komisijos, viena vertus, sumokėti ieškovėms kompensaciją, lygią ginčijamame akte reikalaujamai sumai, t. y. 12 236 931,69 euro, ir, kita vertus, sumokėti WDI 1 633 085,17 euro sumą su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2019 m. spalio 17 d., iki visiško mokėtinos sumos grąžinimo,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
28 Pastabose dėl nepriimtinumu ir jurisdikcijos neturėjimu grindžiamo prieštaravimo ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– patenkinti ieškinyje išdėstytus reikalavimus sprendimu už akių, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 123 straipsnį,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti nepriimtinumu ir jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą,
– nepatenkinus ir šio reikalavimo, nagrinėti šį prieštaravimą nagrinėjant bylą iš esmės,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
29 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį pirmiausia kaip nepriimtiną, o priešingu atveju – kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
III. Dėl teisės
A. Dėl ieškovių prašymo, kad Bendrasis Teismas patenkintų jų reikalavimus, priimdamas sprendimą už akių
30 Pastabose dėl nepriimtinumu ir jurisdikcijos neturėjimu grindžiamo prieštaravimo ieškovės Bendrojo Teismo prašo kad jų reikalavimai būtų patenkinti už akių priimtu sprendimu pagal Procedūros reglamento 123 straipsnį, nes Komisija šį prieštaravimą pateikė pasibaigus terminui.
31 Šiuo klausimu ieškovės pažymi, kad 2020 m. gegužės 26 d. raštu Bendrasis Teismas jas informavo, jog ieškinys įteiktas Komisijai. Šiomis aplinkybėmis terminas pateikti nepriimtinumu ir jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą baigėsi 2020 m. rugpjūčio 5 d. Tačiau šis prieštaravimas pateiktas tik 2020 m. rugpjūčio 13 d.
32 Procedūros reglamento 123 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu Bendrasis Teismas konstatuoja, kad atsakovas, kuris buvo tinkamai informuotas, nepateikė atsiliepimo į ieškinį pagal to reglamento 81 straipsnyje nurodytus reikalavimus arba per tame straipsnyje nurodytą terminą, nepažeidžiant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antros pastraipos nuostatų, ieškovas gali prašyti Bendrojo Teismo patenkinti jo reikalavimus.
33 Remiantis kartu aiškinamomis Procedūros reglamento 81 straipsnio ir 130 straipsnio 1 dalies nuostatomis galima teigti, kad atsakovo keliamas nepriimtinumu arba jurisdikcijos neturėjimu grindžiamas prieštaravimas atskiru dokumentu turi būti pateiktas per du mėnesius nuo ieškinio įteikimo dienos. Remiantis to reglamento 60 straipsniu, šis terminas pratęsiamas fiksuotu dešimties dienų terminu dėl nuotolių.
34 2018 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo sprendimo dėl procesinių dokumentų pateikimo ir įteikimo per taikomąją programą e-Curia (OL L 240, 2018, p. 72) 6 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad tame sprendime nurodyti įteikiamų dokumentų adresatai elektroniniu paštu informuojami apie kiekvieną jiems per e-Curia įteikiamą dokumentą. Minėto 6 straipsnio trečioje pastraipoje patikslinama, kad procesinis dokumentas įteikiamas tuomet, kai adresatas (atstovas arba asistentas) paprašo prieigos prie šio dokumento per e-Curia. Beje, nesant prašymo dėl prieigos, dokumentas laikomas įteiktu praėjus septynioms dienoms nuo tos dienos, kai buvo išsiųstas elektroninis laiškas, kuriuo adresatui pranešta, kad jam buvo įteiktas pranešimas.
35 Kadangi nagrinėjamu atveju nepriimtinumu ir jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą Komisija pateikė per nustatytą terminą, Bendrasis Teismas neparagino ieškovių pateikti pastabų dėl galimybės pagal Procedūros reglamento 123 straipsnio 1 dalį patenkinti jų reikalavimus sprendimu už akių.
36 Iš tiesų, kaip galima teigti remiantis e-Curia ataskaita, 2020 m. birželio 2 d. elektroniniu laišku kanceliarija pranešė ieškovėms apie šio sprendimo 31 punkte minėto 2020 m. gegužės 26 d. rašto įteikimą per šią taikomąją programą. 2020 m. birželio 2 d. elektroniniu laišku kanceliarija taip pat pranešė Komisijai apie tai, kad per taikomąją programą e-Curia taip pat perduotas 2020 m. gegužės 26 d. raštas, kuriuo įteikiamas ieškinys ir prie jo pridėti priedai. Su šiais dokumentais Komisija per e-Curia susipažino 2020 m. birželio 3 d. Remiantis šio sprendimo 34 punkte priminto 2018 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo sprendimo dėl procesinių dokumentų pateikimo ir įteikimo per taikomąją programą e-Curia 6 straipsnio trečia pastraipa, 2020 m. birželio 3 d. data yra dviejų mėnesių ir dešimties dienų termino, per kurį ši institucija turėjo pateikti nepriimtinumu ir jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą, skaičiavimo pradžia. Kadangi šis prieštaravimas buvo pateiktas 2020 m. rugpjūčio 13 d., to termino buvo laikytasi.
37 Darytina išvada, jog ieškovių prašymas, kad Bendrasis Teismas patenkintų jų reikalavimus, priimdamas sprendimą už akių, turi būti atmestas.
B. Dėl ieškinio dalyko
38 Ieškiniu prašoma: panaikinti sprendimą, konstatuoti ir atlikti su nepagrįstu praturtėjimu susijusį mokėjimą, taip pat, jei šie prašymai nebūtų patenkinti, – atlyginti patirtą žalą dėl neteisėtų Komisijos veiksmų. Šie prašymai buvo pateikti šio sprendimo 27 punkte nurodytose keturiose ieškovių reikalavimų dalyse.
39 Šie keturi ieškovių prašymai grindžiami teiginiu, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas, pirma, panaikino ex tunc ginčijamu sprendimu Komisijos paskirtą baudą. Dėl šio panaikinimo atsirado skola ieškovių naudai, lygi jų laikinai sumokėtai sumai nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (16 400 000 eurų) su palūkanomis (1 420 610 eurų). Palūkanos mokėtos remiantis 2019 m. vasario 12 d. Sprendimu Printeos / Komisija (T‑201/17, EU:T:2019:81). Antra, Bendrasis Teismas skyrė naują atskirą baudą nuo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo paskelbimo dienos. Ieškovės pastarąją nurodo kaip „teismo skirtą baudą“, priešpastatydamos ją 2010 m. „panaikintai baudai“.
40 Ieškovių reikalavimų pirmoje dalyje pateiktas prašymas panaikinti susijęs su ginčijamu aktu, kuriuo Komisija paragino ieškoves pervesti jai 12 236 931,69 euro sumą, kuri, jos nuomone, yra nesumokėtas baudos likutis, ir atsižvelgti į 2020 m. kovo 31 d. datą.
41 Ieškovių reikalavimų antroje dalyje pateiktu prašymu konstatuoti siekiama, kad Bendrasis Teismas pripažintų, jog vykdydama 2015 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo sprendimą Komisija turėjo į Bendrojo Teismo skirtą baudą įskaityti nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. WDI atliktus mokėjimus (16 400 000 eurų) ir palūkanas (1 420 610 eurų), ir kad dėl šios priežasties bauda buvo visiškai sumokėta 2019 m. spalio 17 d., kai WDI sumokėjo 18 149 636,24 euro sumą.
42 Prašymu dėl nepagrįsto praturtėjimo, pateiktu ieškovių reikalavimų trečioje dalyje, siekiama, kad Komisija grąžintų WDI 1 633 085,17 euro sumą su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo 2019 m. spalio 17 d.
43 Šis prašymas aiškinamas skaičiavimo klaida, kurią ieškovės teigia padariusios savo ankstesniuose Komisijai pateiktuose prašymuose.
44 Iš tiesų 2015 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniame laiške ir 2019 m. spalio 16 d. rašte WDI tik paprašė Komisijos į baudą įtraukti vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėtą sumą (16 400 000 eurų), nepridedant prie šios sumos palūkanų už tą dydį nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. (1 420 610 eurų) ir nuo 2015 m. liepos 15 d. skaičiuojamų sudėtinių palūkanų. Anot ieškovių, remiantis nauju 2020 m. gegužės 7 d. skaičiavimu, kurį jos pateikė Bendrajam Teismui, ir atsižvelgiant į šias palūkanas suma, kurią joms liko sumokėti 2019 m. spalio 17 d., kad būtų padengtas „teismo baudos“ likutis, buvo tik 16 516 551,07 euro, o ne 18 149 636,24 euro, kaip apskaičiuota 2019 m. spalio 16 d., o dėl to susidarė 1 633 085,17 EUR permoka Komisijos naudai.
45 Galiausiai prašymu atlyginti žalą, kuris pateiktas tam atvejui, jei kiti trys prašymai nebūtų patenkinti, ir kuris išdėstytas reikalavimų ketvirtoje dalyje, siekiama, kad Bendrasis Teismas nurodytų Komisijai atlyginti žalą, neva patirtą vykdant 2015 m. liepos 15 d. sprendimą, kurios dydis prilygsta ginčijamame akte Komisijos reikalaujamam dydžiui (12 236 931,69 euro), ir 2019 m. spalio 17 d. šios institucijos gautai permokai (1 633 085,17 euro) kartu su palūkanomis nuo šios datos. Anot ieškovių, klaidingas 2015 m. liepos 15 d. sprendimo vykdymas yra pakankamai sunkus Komisijos įsipareigojimų pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą, pažeidimas. Patirta žala yra nuostoliai, atsiradę dėl reikalaujamos sumos, klaidingai gautos vykdant šį sprendimą.
46 Tuo remiantis teigtina, kad 27 punkte išdėstytos antroji–ketvirtoji reikalavimų dalys yra tarpusavyje susijusios.
47 Iš tiesų vienas iš antroje reikalavimų dalyje nurodytų konstatavimų, t. y. Komisijos pareiga vykdant 2015 m. liepos 15 d. sprendimą į likusią sumokėti baudos sumą įskaityti ne tik sumas, kurias WDI laikinai pervedė nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d., bet ir su jomis susijusias palūkanas, pagrindžia prašymą grąžinti 1 633 085,17 EUR sumą su palūkanomis nuo 2019 m. spalio 17 d., pateiktą trečioje reikalavimų dalyje.
48 Dėl trečiosios reikalavimų dalies reikia priminti, kad ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo nepatenka į deliktinės atsakomybės siaurąja prasme taikymo sritį, nes ji atsiranda įvykdžius visas sąlygas, susijusias su Sąjungai inkriminuojamų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio veiksmų ir nurodytos žalos ryšio egzistavimu. Nuo ieškinių, pareikštų remiantis šiomis taisyklėmis, jis skiriasi tuo, kad nereikalaujama įrodyti nei neteisėtų atsakovo veiksmų, nei pačių veiksmų egzistavimo, tereikia įrodyti atsakovo praturtėjimą be galiojančio teisinio pagrindo ir tai, kad dėl šio praturtėjimo ieškovas patyrė nuostolių (žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) / Komisija, C‑47/07 P, EU:C:2008:726, 49 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
49 Vis dėlto, nepaisant šių ypatumų, negalima atsisakyti suteikti galimybę asmeniui pareikšti Sąjungai ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo vien todėl, kad SESV nėra aiškiai numatytos tokio pobūdžio teisių gynimo priemonės. SESV 268 straipsnio ir 340 straipsnio antros pastraipos aiškinimas, pagal kurį ši galimybė nebūtų suteikta, prieštarautų veiksmingos teisminės gynybos principui (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 82 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
50 Nagrinėjamu atveju, kaip Komisija pripažino atsiliepime į ieškinį, galima teigti, kad trečioje ir ketvirtoje reikalavimų dalyse pateikti prašymai atlyginti žalą grindžiami SESV 268 straipsniu ir 340 straipsnio antra pastraipa. 1 633 085,17 EUR sumos su palūkanomis nuo 2019 m. spalio 17 d. alternatyviai reikalaujama šiose dviejose reikalavimų dalyse.
51 Atsižvelgiant į antrosios–ketvirtosios reikalavimų dalių sąsajas, kurios jau buvo konstatuotos šio sprendimo 46–50 punktuose, ir į tai, kad, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 40 ir 45 punktais, taip pat egzistuoja ryšys tarp prašymo panaikinti, kuris yra pirmosios reikalavimų dalies dalykas, ir dalies prašymo atlyginti žalą, kuris yra ketvirtosios reikalavimų dalies dalykas, Bendrasis Teismas teigia, kad, siekiant tinkamai vykdyti teisingumą, pirmiausia kartu reikia išnagrinėti šio sprendimo 27 punkte nurodytas antrąją–ketvirtąją reikalavimų dalis, susijusias su 2015 m. liepos 15 d. sprendimo pasekmėmis.
52 Antra, Bendrasis Teismas išnagrinės ieškovių reikalavimų pirmąją dalį dėl ginčijamo akto panaikinimo.
C. Dėl ieškovių antrosios, trečiosios ir ketvirtosios reikalavimų dalių, susijusių su 2015 m. liepos 15 d. sprendimo pasekmėmis
1. Dėl priimtinumo ir Bendrojo Teismo jurisdikcijos
53 Komisija teigia, kad antroji–ketvirtoji ieškovių reikalavimų dalys yra nepriimtinos ir kad Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl antrosios reikalavimų dalies.
54 Dėl antrosios reikalavimų dalies Komisija tvirtina, kad ji ne tik nepagrįsta jokia „teisine ar procesine nuostata“, taip pažeidžiant Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą, bet ir ja siekiama, kad Bendrasis Teismas priimtų deklaratyvų sprendimą, kuriuo, panaikinus ginčijamą aktą, būtų nurodyta Komisijai iki 2015 m. liepos 15 d. sprendimo priėmimo sumokėtas sumas su palūkanomis įskaityti į šio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas baudas.
55 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Sąjungos teisminių ginčų srityje nėra teisinės gynybos priemonės, kuri leistų teismui užimti poziciją pateikiant bendrą arba principinę deklaraciją (žr. 2012 m. kovo 21 d. Sprendimo Fulmen ir Mahmoudian prieš Tarybą, T‑439/10 ir T‑440/10, EU:T:2012:142, 41 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Be to, vykdydamas teisėtumo kontrolę pagal SESV 263 straipsnį Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos nustatyti įpareigojimų Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams (žr. 1995 m. spalio 26 d. Nutarties Pevasa ir Inpesca / Komisija, C‑199/94 P ir C‑200/94 P, EU:C:1995:360, 24 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2018 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Švedija / Komisija, T‑260/16, EU:T:2018:597, 104 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
56 Tuo remiantis darytina išvada, kad antrąją reikalavimų dalį reikia atmesti dėl jurisdikcijos neturėjimo.
57 Dėl trečiosios ir ketvirtosios reikalavimų dalių Komisija tvirtina, kad jos nepriimtinos, nes jomis siekiama užginčyti galutiniu tapusį aktą, t. y. ginčijamą sprendimą. Iš tiesų, jos teigimu, šiomis reikalavimų dalimis ieškovės prašo grąžinti sumas, kurios jau buvo mokėtinos dėl ginčijamu sprendimu paskirtos baudos, kurios dydis vėliau buvo patvirtintas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu.
58 Atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą Komisija neteigė, kad trečiąja ir ketvirtąja reikalavimų dalimis siekiama užginčyti kitus jos priimtus aktus, kurie būtų tapę galutiniai, jei nebūtų pareikštas ieškinys. Iš tiesų, pasak Komisijos, visi elektroniniai laiškai ir raštai, kuriuos ji išsiuntė ieškovėms iškart po 2015 m. liepos 15 d. sprendimo priėmimo, nėra aktai, kuriuos galima ginčyti remiantis SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, nes tai yra ginčijamo sprendimo vykdymo aktai.
59 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ketvirtąja reikalavimų dalimi ieškovės siekia ne užginčyti ginčijamą sprendimą, o gauti žalos, patirtos neva klaidingai įvykdžius 2015 m. liepos 15 d. sprendimą, atlyginimą.
60 Vis dėlto pažymėtina, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį gali būti pareikštas tuo atveju, jei Komisija ar jos tarnautojai, vykdydami Bendrojo Teismo sprendimą, padarė pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gegužės 17 d. Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir kt./Komisija, T‑393/10 INTP, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:293, 21 punktą).
61 Beje, tai, kad šiuo atveju Komisija ir ieškovės iš anksto keitėsi informacija dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo vykdymo, nėra kliūtis teisei pateikti prašymą atlyginti žalą pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą.
62 Iš tiesų, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 44 ir 45 punktais, ketvirtoje ieškovių reikalavimų dalyje pateikto prašymo atlyginti žalą apimtis yra platesnė nei prašymo, kurį Komisija atmetė 2015 m. rugpjūčio 12 d. elektroniniame laiške. Pastarajame prašyme nebuvo atsižvelgta į palūkanas, susikaupusias nuo 16 400 000 eurų sumos laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. Todėl, net jeigu dėl šio elektroninio laiško būtų buvę galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (Komisija tai neigia), to akto panaikinimas nebūtų lėmęs tokio paties rezultato, kurio siekiama Bendrajam Teismui pateiktu prašymu dėl žalos atlyginimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Europos Sąjunga / Guardian Europe ir Guardian Europe / Europos Sąjunga, C‑447/17 P ir C‑479/17 P, EU:C:2019:672, 49–64 punktus).
63 Trečioji reikalavimų dalis taip pat susijusi su žalos atlyginimu (žr. šio sprendimo 49 ir 50 punktus). Joje siekiama ne užginčyti galutiniu tapusį Komisijos aktą, o nurodyti, kad nėra teisinio pagrindo šiai institucijai surinkti 1 633 085,17 euro perteklinę sumą. Ši permoka esą susidarė dėl 2019 m. spalio 17 d. WDI padarytos klaidos, kai ginčijamos baudos likutį ji apskaičiavo neatsižvelgusi į palūkanas nuo 16 400 000 eurų sumos laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d.
64 Taigi trečioji ir ketvirtoji reikalavimų dalys yra priimtinos.
65 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos pateiktas prieštaravimas yra pagrįstas tik tiek, kiek jis susiję su ieškovių reikalavimų antra dalimi.
2. Dėl esmės
66 Bendrasis Teismas teigia, kad, atsižvelgiant į gerą teisingumo vykdymą, pagrįstai reikia pirmiausia išnagrinėti ieškovių reikalavimų ketvirtąją dalį dėl neteisėtu Komisijos elgesiu grindžiamo prašymo atlyginti žalą, paskui – trečiąją dalį dėl nepagrįsto Komisijos praturtėjimo.
a) Dėl Komisijos elgesio neteisėtumu grindžiamo prašymo atlyginti žalą
67 Iš pradžių reikia priminti, kad Sąjungos deliktinė atsakomybė kyla, jeigu tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos, t. y. pažeista teisės norma turi būti suteikiamos teisės asmenims, o pažeidimas – pakankamai sunkus, taip pat turi būti įrodytas žalos realumas ir galiausiai turi egzistuoti tiesioginis priežastinis ryšys tarp akto autoriui tenkančios pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 39–42 punktus ir 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Klein / Komisija, C‑346/17 P, EU:C:2018:679, 60 ir 61 punktus ir nurodytą jurisprudenciją). Kai Sąjungos institucija turi labai nedidelę diskreciją arba išvis jos neturi, paprasčiausio Sąjungos teisės pažeidimo gali užtekti siekiant įrodyti, kad buvo padarytas pakankamai sunkus tos teisės pažeidimas, dėl kurio gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė (žr. 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Printeos, C‑301/19 P, EU:C:2021:39, 103 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
68 Ieškovės tvirtina, kad Komisija netinkamai įvykdė 2015 m. liepos 15 d. sprendimą, o tai yra pakankamai sunkus pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą Komisijai nustatytų įsipareigojimų pažeidimas. Patirta žala, kurią jos prašo atlyginti, atitinka ginčijamame akte Komisijos reikalaujamą sumą, t. y. 12 236 931,69 euro, ir šios institucijos permokos dydį 2019 m. spalio 17 d., t. y. 1 633 085,17 euro su palūkanomis nuo šios datos.
69 Grįsdamos Komisijos veiksmų neteisėtumu grindžiamą prašymą atlyginti žalą ieškovės iš esmės nurodo keturis pagrindus.
70 Pirmajame pagrinde, susijusiame su SESV 266 straipsnio pirmos pastraipos pažeidimu, ieškovės teigia, kad ginčijamu sprendimu joms skirta bauda ex tunc buvo panaikinta 2015 m. liepos 15 d. sprendimu ir pakeista „teismo bauda“, kuri mokėtina tik nuo to sprendimo paskelbimo dienos.
71 Antrajame pagrinde ieškovės iš esmės teigia, kad, vykdant 2015 m. liepos 15 d. sprendimą ir ex tunc panaikinus iš pradžių skirtą baudą, nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d. laikinai sumokėtos sumos vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo mokėtinos ir kad WDI turėjo teisę susigrąžinti šias sumas kartu su palūkanomis už šį laikotarpį. Kadangi panaikinta bauda buvo pakeista „teismo bauda“, šios sumos turėjo būti įskaitytos į pastarosios baudos mokėjimą 2015 m. Dėstydamos tą pagrindą ieškovės nurodo, kad buvo pažeista ne tik SESV 266 straipsnio pirma pastraipa, bet ir 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018, p. 1), 98 straipsnio 1 dalis.
72 Trečiajame pagrinde ieškovės teigia, kad Komisijos nurodyta pareiga mokėti delspinigius nuo 2011 m. sausio 4 d. pažeidžia SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą, Reglamento 2018/1046 99 straipsnio 4 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą. Iš tiesų bauda yra mokėtina tik nuo 2015 m. liepos 15 d.
73 Ketvirtasis pagrindas, kuris taip pat grindžiamas SESV 266 straipsnio pirmos pastraipos ir Reglamento 2018/1046 99 straipsnio 4 dalies d punkto pažeidimu, susijęs su Komisijos nustatyta palūkanų norma, atitinkančia tą, kuri nustatyta 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendime. Ieškovių teigimu, „teismo baudai“ turėjo būti nustatyta nauja ir mažesnė palūkanų norma, apskaičiuota pagal vidutinę palūkanų normą, kurią ECB 2015 m. rugpjūčio mėn. nustatė pagrindinėms refinansavimo operacijoms.
74 Pirmiausia reikia pažymėti, kad antrajame–ketvirtajame pagrinduose ieškovių nurodytos pasekmės iš 2015 m. liepos 15 d. sprendimo gali kilti tik tuo atveju, jei pirmajame pagrinde iškelta prielaida yra teisinga.
75 Iš tiesų visi ieškovių nurodyti pažeidimai grindžiami prielaida, kad ginčijamame sprendime skirta bauda nebuvo „palikta“ ar „patvirtinta“ Bendrojo Teismo, o panaikinta ir pakeista „teismo bauda“.
76 Ši prielaida išplaukia iš pirmojo pagrindo, susijusio su ginčijamu sprendimu paskirtos baudos panaikinimo 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pasekmėmis, kurių nepašalino tai, kad Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, nustatė tokio paties dydžio baudą.
77 Beje, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad antrajame ir trečiajame pagrinduose ieškovės pateikė tam tikrus argumentus, pagrindžiančius pirmajame pagrinde iškeltą prielaidą. Šie argumentai taip pat bus nagrinėjami toliau kartu su pirmuoju pagrindu.
1) Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su neatsižvelgimu į ginčijamu sprendimu skirtos baudos panaikinimo 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pasekmes
78 Grįsdamos pirmąjį pagrindą apeliantės teigia, kad Komisija pažeidė jai tenkančius įsipareigojimus pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą po to, kai buvo paskelbtas 2015 m. liepos 15 d. sprendimas, kuriuo panaikinta ginčijamu sprendimu skirta bauda. Šios pareigos kyla tiek iš to sprendimo rezoliucinės dalies, tiek iš jį pagrindžiančių motyvų.
79 Viena vertus, dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkte skirta bauda buvo panaikinta, tačiau Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo apriboti tokio panaikinimo pasekmių laiko atžvilgiu. Taigi ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punktas nebegali būti skolinio reikalavimo pagrindas.
80 Paskui, kaip nurodyta 2015 m. liepos 15 d. sprendime, ieškovės buvo „nubaustos“ nauja bauda, kurios dydis yra toks pats kaip ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkte skirtos baudos. Tai yra antrasis savarankiškas sprendimas po to, kai buvo panaikinta pirminė bauda, kuris neturi įtakos šiam panaikinimui.
81 Galiausiai Bendrasis Teismas nurodė Komisijai padengti ne tik savo, bet ir pusę ieškovių patirtų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra. Šis nurodymas įrodo, kad ieškovių ieškinys buvo sėkmingas, nes panaikinta bauda neišvengiamai buvo pakeista „teismo bauda“ dėl konstatuoto neteisėtumo. Jei būtų pritarta Komisijos teiginiui, tai reikštų, kad ieškovės būtų baudžiamos du kartus, taip pažeidžiant ne bis in idem principą.
82 Kita vertus, dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo motyvų ieškovės teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas vienareikšmiškai pripažino, jog Komisija neturėjo teisės skirti joms baudos nei 2010 m., nei 2011 m.
83 Antra, ieškovės teigia, kad naudodamasis neribota jurisdikcija ir, priešingai situacijai, susiklosčiusiai byloje, kurioje priimtas 1995 m. liepos 14 d. Sprendimas CB / Komisija (T‑275/94, EU:T:1995:141), Bendrasis Teismas neketino „nurodyti“, kad Komisijos skirta panaikinta bauda yra „tęstinė“.
84 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 335 punkte esanti nuoroda į „sprendimo priėmimo metu susiklosčiusią padėtį“, pabrėžia Bendrojo Teismo nustatytos „teismo baudos“ nepriklausomumą ir savarankiškumą.
85 Be to, ieškovės pažymi, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 346 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog po to, kai buvo laikinai sumokėta daugiau kaip 15 000 000 eurų, „klausimas, ar jų finansinė padėtis leidžia joms mokėti baudą, susijęs tik su suma, sudarančia apie du trečdalius iš pradžių WDI priskirtos sumos“, t. y. 46 550 000 eurų. Šis teiginys įrodo, kad Bendrasis Teismas rėmėsi tiesioginiu laikinai sumokėtų sumų priskyrimo jo skirtai „teismo baudai“ principu, todėl palūkanos negalėjo būti pradėtos skaičiuoti atgaline data nuo 2011 m. sausio 4 d.
86 Remiantis 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 356 punktu taip pat galima teigti, kad bauda nebuvo laikoma mokėtina iki 2015 m. liepos 15 d. Ieškovės pažymi, kad tame punkte Bendrasis Teismas priminė, jog dėl ieškovių prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinimo iš dalies „prievolės sumokėti visą joms skirtą baudą vykdymas sustabdytas iki [to] sprendimo priėmimo“.
87 Be to, remiantis 2018 m. gegužės 17 d. Nutartimi Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑393/10 INTP, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:293) galima teigti, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas nenagrinėjo palūkanų klausimo, o tai patvirtina, kad jų nereikia mokėti dėl ginčijamu sprendimu skirtos baudos panaikinimo.
88 Trečia, atsakydamos į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą ieškovės teigė, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas nenustatė reformatio in pejus. Atvirkščiai, 2016 m. liepos 7 d. Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir Pampus Industriebeteiligungen / Komisija (C‑523/15 P, EU:C:2016:541) 42 punkte nurodytas baudos dydžio pakeitimas neišvengiamai būtų joms palankus.
89 Komisija nesutinka su ieškovių argumentais.
90 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnio 2 dalies a punktą Komisijos turima teisė sprendimu skirti baudas apima teisę reikalauti delspinigių, jei baudos nesumokamos per sprendime nustatytą terminą (pagal analogiją žr. 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, EU:T:1995:141, 81 punktą). Pagal SESV 299 straipsnį šis sprendimas yra vykdomas privaloma tvarka.
91 Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose buvo numatyta, kad baudos turi būti sumokėtos per tris mėnesius nuo pranešimo dienos ir kad pasibaigus šiam terminui automatiškai turi būti mokamos palūkanos pagal ECB pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą palūkanų normą, padidintą 3,5 procentinio punkto, pirmą mėnesio, kurį buvo priimtas minėtas sprendimas, dieną. Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje buvo numatyta, kad jei nubausta įmonė pareiškia ieškinį, ji gali padengti baudą, laiku pateikdama banko garantiją, arba laikinai ją sumokėdama.
92 Teigdamos, be kita ko, kad neturi pajėgumų sumokėti ginčijamu sprendimu skirtos baudos, ieškovės Bendrajame Teisme pateikė prašymą sustabdyti šio sprendimo vykdymą pagal SESV 278 straipsnį.
93 Nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Bendrojo Teismo pirmininkas šį prašymą patenkino tik iš dalies. Iš tiesų Bendrasis Teismas tik nurodė sustabdyti ieškovėms nustatytos pareigos pateikti banko garantiją Komisijos naudai vykdymą, kad būtų išvengta baudų išieškojimo nedelsiant, su sąlyga, kad iki 2011 m. birželio 30 d. Komisijai bus pervesta 2 000 000 eurų suma ir 300 000 eurų mėnesinės įmokos kiekvieno mėnesio penkioliktą dieną nuo 2011 m. liepos 15 d. iki naujo nurodymo, tačiau ne vėliau kaip iki sprendimo pagrindinėje byloje paskelbimo.
94 Pareigos pateikti banko garantiją sustabdymas nereiškė, kad sustabdomas skolinio reikalavimo, už kurį ir toliau mokamos palūkanos, vykdymas (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 15 d. nutarties DSR-Senator Lines prieš Komisiją, T‑191/98 RII, EU:T:1999:332, 46 punktą).
95 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Bendrasis Teismas to sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte pirmiausia panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punktą, kuriuo ieškovėms skirta 46 550 000 EUR bauda, ir tos rezoliucinės dalies 4–6 punktuose joms „nurodė“ sumokėti tokio paties dydžio baudą. Iš tiesų Bendrasis Teismas, remdamasis šalių pateikta informacija apie ieškovių finansinę padėtį, susiklosčiusią po ginčijamo sprendimo priėmimo, nusprendė, kad ieškovės neturėjo pagrindo teigti, kad joms skirta bauda turėjo būti sumažinta dėl nepajėgumo ją mokėti dėl tų pačių motyvų, kurie numatyti 2006 m. gairių 35 punkte.
96 Kaip galima teigti remiantis 2018 m. gegužės 17 d. Nutartimi Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (T‑393/10 INTP, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:293, 14 punktas), per teismo procesą šalys visiškai nediskutavo klausimu apie delspinigių nuo baudos dydžio mokėjimo pradžios datą ir tas klausimas nebuvo aiškiai aptartas nei 2015 m. liepos 15 d. sprendimo motyvuose, nei jo rezoliucinėje dalyje.
97 Kadangi 2015 m. liepos 15 d. sprendime aiškiai neišnagrinėtas palūkanų klausimas, reikia nustatyti, ar remiantis tuo sprendimu galima daryti išvadą, kad Bendrojo Teismo nustatyta bauda teisiškai skyrėsi nuo ginčijamame sprendime Komisijos skirtos baudos.
98 Reikia pažymėti, kad remiantis Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnio formuluote jau galima teigti, kad Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija konkurencijos srityje, kuria naudodamasis jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti Komisijos skirtą baudą, susijusi tik su Komisijos iš pradžių skirta bauda. Taigi Sąjungos teismo skirta bauda nėra nauja bauda, teisiškai atskirta nuo Komisijos paskirtos baudos (šiuo klausimu žr. 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, EU:T:1995:141, 58 ir 60 punktus).
99 Kai Sąjungos teismas pakeičia Komisijos vertinimą savuoju ir naudodamasis neribota jurisdikcija sumažina baudos dydį, Komisijos sprendime iš pradžių nustatytą baudos dydį jis pakeičia jo paties atliktame vertinime nustatytu dydžiu. Taigi pripažįstama, kad dėl Sąjungos teismo sprendimo pakeičiamojo poveikio Komisijos sprendimas visada yra tas sprendimas, kuris priimtas teismui atlikus jo vertinimą (šiuo klausimu žr. 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, EU:T:1995:141, 60–65 ir 85–87 punktus).
100 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas, pirma, panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jame nustatytas ieškovėms skirtos baudos dydis, ir, antra, pasinaudojęs neribota jurisdikcija nustatė tokio paties dydžio baudą.
101 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors dėl Bendrojo Teismo atliktos ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolės šis sprendimas buvo panaikintas tiek, kiek Komisija juo ieškovėms skyrė baudą, ši aplinkybė nereiškia, kad dėl šios priežasties Bendrasis Teismas negalėjo pasinaudoti neribota jurisdikcija (2016 m. liepos 7 d. Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir Pampus Industriebeteiligungen / Komisija, C‑523/15 P, EU:C:2016:541, 38 punktas). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog Bendrasis Teismas galiausiai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju tikslinga palikti tokio paties dydžio baudą, kokia nustatyta ginčijamame sprendime, neturi įtakos naudojimosi neribota jurisdikcija teisėtumui (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 7 d. Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir Pampus Industriebeteiligungen / Komisija, C‑523/15 P, EU:C:2016:541, 40 punktą).
102 Taigi tai, kad 2015 m. liepos 15 d. sprendime Bendrasis Teismas pasinaudojo neribota jurisdikcija nustatyti tokį patį baudos dydį, kokį Komisija nustatė ginčijamame sprendime, netrukdo taikyti šio sprendimo 98 ir 99 punktuose primintų principų. Dėl to nagrinėjamu atveju Komisija pagrįstai nusprendė: kadangi Bendrojo Teismo nustatyta bauda nėra nauja bauda, ji turėjo būti mokėtina nuo 2011 m. sausio 4 d.
103 Ieškovių pateikti argumentai nepaneigia šio vertinimo.
104 Pirma, 2015 m. liepos 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte Bendrasis Teismas tikrai panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punktą, kuriame buvo skirta bauda, priešingai nei 1994 m. vasario 23 d. Sprendimo CB ir Europay / Komisija (T‑39/92 ir T‑40/92, EU:T:1994:20) rezoliucinėje dalyje, kurioje buvo nustatyta mažesnė bauda prieš tai nepanaikinus iš pradžių Komisijos skirtos baudos.
105 Vis dėlto pakeičiamasis poveikis, kuris yra analogiškas šio sprendimo 99 punkte nurodytam poveikiui, jau buvo pripažintas rezoliucinėje dalyje, kurioje Bendrasis Teismas iš pradžių panaikino dydį, už kurio sumokėjimą patronuojančioji bendrovė buvo solidariai atsakinga, paskui iš naujo nustatė tą dydį, naudodamasis neribota jurisdikcija (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 12 d. Sprendimo Trioplast Industrier / Komisija, T‑669/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:285, 15 ir 56–62 punktus).
106 Be to, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovės, ginčijamu sprendimu skirtos baudos panaikinimas nebuvo pagrįstas argumentu, kad Komisija neturėjo teisės ieškovėms skirti baudos nei 2010 m., nei 2011 m., nes tuo metu jos neturėjo pajėgumų ją sumokėti.
107 Iš tiesų vykdydamas teisėtumo kontrolę Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad Komisija padarė klaidų, kai vertino ieškovių pajėgumą sumokėti, tačiau nenurodė, kad 2010 ir 2011 m. joms negalėjo būti skirta jokios baudos. Jis taip pat nenurodė kitų šio neteisėtumo pasekmių, išskyrus, viena vertus, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkto panaikinimą ir, kita vertus, pasinaudojimą ieškovių prašymu neribota jurisdikcija. Tai aiškiai matyti iš 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 324 ir 332 punktų.
108 Pats nagrinėdamas 2015 m. ieškovių turėtą pajėgumą mokėti Bendrasis Teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 346 punkte konstatavo, kad, remiantis nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustatytu laikino mokėjimo planu, ieškovės nuo 2011 m. jau galėjo sumokėti daugiau kaip 15 000 000 eurų sumą.
109 Todėl tam tikro ieškovių pajėgumo mokėti 2010 ir 2011 m. buvimą Bendrasis Teismas konstatavo 2015 m. liepos 15 d. sprendime, priešingai, nei jos teigia.
110 Tuo remiantis galima teigti, kad pasekmės, kurių ieškovėms kyla dėl to, jog Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punktą, yra nepagrįstos.
111 Antra, dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4–6 punktuose pavartoto žodžių junginio „nurodyti <…> sumokėti“ reikia pažymėti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, galima teigti, jog sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į motyvus, kuriais remiantis priimtas sprendimas ir kurie yra būtinas pagrindas, kiek to reikia siekiant tiksliai nustatyti rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo prasmę (žr. 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, EU:T:1995:141, 62 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
112 Nagrinėjamu atveju, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, iš 2015 m. liepos 15 d. sprendimo motyvų pakankamai aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas pasinaudojo neribota jurisdikcija (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 7 d. Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir Pampus Industriebeteiligungen / Komisija, C‑523/15 P, EU:C:2016:541, 41 punktą).
113 Vis dėlto, kaip priminta šio sprendimo 99 punkte, Bendrasis Teismas, pasinaudodamas neribota jurisdikcija, ginčijamą sprendimą pakeitė atgaline data.
114 Todėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje vartojamam žodžių junginiui „nurodyti <…> sumokėti“ neturi būti suteikta tokia reikšmė, kokią jam suteikia ieškovės.
115 Trečia, remiantis 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 335, 346 ir 356 punktais negalima daryti išvados, kad Bendrasis Teismas apribojo ginčijamo sprendimo pakeitimo galiojimą atgaline data.
116 Pirma, dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 335 punkte esančios nuorodos į ieškovių pajėgumą mokėti tuo metu, kai Bendrasis Teismas priima sprendimą, jau buvo nuspręsta, kad Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikciją, gali atsižvelgti į aplinkybes, atsiradusias po to, kai Komisija priėmė sprendimą, tačiau tai Bendrojo Teismo nustatytai baudai nesuteikia teisiškai skirtingo pobūdžio, nei Komisijos skirtai baudai (šiuo klausimu žr. 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, EU:T:1995:141, 64 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
117 Antra, dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 346 punkte pateikto vertinimo, kad tą dieną mokėtinas baudos likutis buvo „maždaug du trečdaliai“ Komisijos skirtos baudos, pažymėtina, kad Bendrojo Teismo nustatytos sumos apskaičiuojant baudą iš tikrųjų buvo susijusios tik su baudų kapitalu (be palūkanų).
118 Vis dėlto Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad toks vertinimas nėra nuomonė dėl ieškovių mokėtinų palūkanų skaičiavimo pradžios datos (2018 m. gegužės 17 d. Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija, T‑393/10 INTP, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:293, 17 punktas).
119 Be to, priešingai, nei teigia ieškovės, toks vertinimas nepaneigia Bendrojo Teismo naudojimosi neribota jurisdikcija taikymo atgaline data, apie kurį priminta šio sprendimo 99 punkte.
120 Iš tiesų 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 346 punkte Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad vykdydamos nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės tą dieną jau buvo sumokėjusios daugiau kaip 15 000 000 eurų sumą, o tai sudarė maždaug trečdalį 2010 m. skirtos baudos (46 550 000 eurų).
121 Kadangi Bendrasis Teismas nagrinėjo ieškovių pajėgumą mokėti, naudodamasis neribota jurisdikcija jis negalėjo neatsižvelgti į laikiną dalinį baudos sumokėjimą. Tik tai, kad sprendimo priėmimo dieną buvo įvertintas kapitalu išreikštas nesumokėto likučio dydis, nereiškia, kad Komisija, vykdydama 2015 m. liepos 15 d. sprendimą, turėjo laikinai sumokėtas sumas su palūkanomis įskaityti į menamą Bendrojo Teismo skirtą „teismo baudą“, kuri teisiniu požiūriu neva skyrėsi nuo Komisijos skirtos baudos.
122 Trečia, dėl 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 356 punkto pažymėtina, kad jame taip pat neneigiama, kad palūkanos nuo Bendrojo Teismo nustatytos baudos turi būti mokamos nuo 2011 m. sausio 4 d.
123 Iš tiesų 2015 m. liepos 15 d. sprendimo 356 punkte Bendrasis Teismas tik atsakė į ieškovių argumentą dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nurodė, jog dėl to, kad ieškovės pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, ir dėl to, kad jų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo iš dalies patenkintas, visos joms skirtos baudos mokėjimas buvo sustabdytas iki to sprendimo priėmimo, priešingai nei kitų įmonių, kurios nepareiškė ieškinių, atveju.
124 Kaip priminta šio sprendimo 92 ir 93 punktuose, nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Bendrojo Teismo pirmininkas tik nurodė sustabdyti ieškovių pareigos pateikti Komisijai banko garantiją vykdymą, kad išvengtų neatidėliotino baudų išieškojimo, ir pats nustatė ieškovėms palankų laikino mokėjimo planą vėliausiai iki sprendimo pagrindinėje byloje paskelbimo dienos. Kaip nurodyta šio sprendimo 94 punkte, pareigos pateikti banko garantiją sustabdymas nereiškia, kad buvo sustabdyta pareiga mokėti skolą, nuo kurios toliau buvo skaičiuojami delspinigiai per teismo procesą.
125 Galiausiai, ketvirta, nurodymas Komisijai padengti pusę ieškovių patirtų bylinėjimosi išlaidų buvo priimtas remiantis Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalimi ir yra paaiškinamas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punkto panaikinimu.
126 Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 104–110 punktuose, dėl šio panaikinimo ieškovėms kilusios pasekmės yra nepagrįstos.
127 Beje, jau buvo nuspręsta, kad kai Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, palieka dalį baudos dydžio, pareiga mokėti palūkanas ab initio nėra iš pradžių Komisijos skirtą baudą papildanti sankcija, kuri būtų teisės į teisinę gynybą kliūtis. Tai, kad baudos teisinė prigimtis nesiskiria, kai ją peržiūri Sąjungos teismas, ir principas, kad ieškiniai neturi sustabdomojo poveikio, draudžia Komisijai įmonę, kuri šios baudos nesumokėjo iš karto ir kurios ieškinys buvo iš dalies patenkintas, atleisti nuo pareigos mokėti palūkanas nuo Sąjungos teismo nustatytos baudos sumos, skaičiuojant nuo tos dienos, kai Komisijos paskirta bauda tapo mokėtina (šiuo klausimu žr. 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, EU:T:1995:141, 86 ir 87 punktus).
128 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas.
2) Dėl antrojo–ketvirtojo pagrindų, susijusių su ginčijamame sprendime skirtos baudos panaikinimo pasekmėmis
129 Kaip nurodyta šio sprendimo 74 ir 75 punktuose, antrasis–ketvirtasis pagrindai grindžiami pirmajame pagrinde pateikta prielaida, kad Komisijos skirta bauda buvo panaikinta ir pakeista „teismo bauda“.
130 Kadangi ši prielaida buvo paneigta nagrinėjant pirmąjį pagrindą, antrasis–ketvirtasis ieškinio pagrindai yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.
3) Išvada
131 Kadangi ieškovių pateikti pagrindai nepagrįsti, reikia daryti išvadą, kad SESV 266 straipsnio pirmoje pastraipoje Komisijai nustatytos pareigos nėra neteisėtos ir a fortiori pakankamai sunkiai pažeistos, ir atmesti ieškovių reikalavimų ketvirtąją dalį, nesant reikalo priimti sprendimo dėl kitų Sąjungos deliktinės atsakomybės kilimo sąlygų, primintų šio sprendimo 67 punkte.
b) Dėl prašymo, susijusio su nepagrįstu praturtėjimu
132 Trečiojoje reikalavimų dalyje ieškovės Bendrojo Teismo prašo nurodyti Komisijai grąžinti WDI 1 633 085,17 euro sumą su palūkanomis nuo 2019 m. spalio 17 d. dėl nepagrįsto Komisijos praturtėjimo.
133 Šį praturtėjimą lėmė skaičiavimo klaida, kurią ieškovės padarė, kai 2019 m. spalio 17 d. WDI pervedė Komisijai 18 149 636,24 euro sumą, neatsižvelgusios į palūkanas, apskaičiuotas nuo 16 400 000 eurų sumos per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2015 m. birželio 16 d.
134 Komisija nesutinka su ieškovių argumentais.
135 Kaip pabrėžia Komisija, ieškovių pateiktuose argumentuose, kuriais siekiama, kad ji būtų pripažinta kalta dėl nepagrįsto praturtėjimo, tik pakartojami argumentai, jau pateikti grindžiant ketvirtąją reikalavimų dalį, kuri pateikta dėl neva neteisėtų jos veiksmų ir išnagrinėta bei atmesta šio sprendimo 67–131 punktuose.
136 Remiantis ketvirtosios reikalavimų dalies atmetimo motyvais darytina išvada, kad Komisija negavo 1 633 085,17 euro permokos.
137 Tuo remiantis galima teigti, kad ieškovių reikalavimų trečioji dalis nepagrįsta ir dėl to taip pat turi būti atmesta.
D. Dėl ieškovių reikalavimų pirmosios dalies dėl ginčijamo akto panaikinimo
138 Reikalavimų pirmojoje dalyje ieškovės prašo panaikinti ginčijamą aktą – juo Komisija paragino WDI pervesti jai 12 236 931,69 euro sumą, kuri, jos nuomone, yra nesumokėtas skolos likutis, ir atsižvelgti į 2020 m. kovo 31 d. datą.
139 Grįsdamos šią reikalavimų dalį ieškovės nurodo šio sprendimo 78–130 punktuose nagrinėtus keturis pagrindus ir penktąjį pagrindą dėl SESV 266 straipsnio pirmos pastraipos ir gero administravimo principo pažeidimo. Pateikdamos pastarąjį pagrindą ieškovės pakartoja argumentus, kurie jau buvo pateikti keturiems pirmiesiems pagrindams pagrįsti.
140 Komisija teigia, kad pirmoji reikalavimų dalis yra nepriimtina. Ginčijamu aktu tik atnaujinama pirminė 2010 m. debeto aviza. Tas aktas yra ne naujo skolinio reikalavimo ieškovėms pagrindas, o oficialus pranešimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2018/1046 103 straipsnio 2 dalį. 2015 m. liepos 15 d. sprendime neskiriama naujų baudų ir nedaroma įtakos klausimui dėl delspinigių. Tame sprendime tik panaikinamas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos 8 punktas. Atvirkščiai, to sprendimo 2 straipsnio trečia pastraipa dėl delspinigių mokėjimo liko nepakitusi, todėl taikoma visa. Kadangi ginčijamas aktas yra parengiamasis ir tik patvirtinamasis, dėl jo negalima pareikšti ieškinio.
141 Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 128 ir 130 punktais, pirmieji keturi ieškovių pateikti pagrindai yra nepagrįsti ir turi būti atmesti. Kadangi penktasis pagrindas grindžiamas tais pačiais argumentais, jį taip pat reikia atmesti.
142 Tokiomis aplinkybėmis ieškovių reikalavimų pirmoji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta, nesant reikalo nagrinėti dėl jo Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.
IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų
143 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės bylą pralaimėjo, jos turi padengti savo ir Komisijos patirtas išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Westfälische Drahtindustrie GmbH, Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. KG ir Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. KG bylinėjimosi išlaidas.
Da Silva Passos | Valančius | Reine |
Paskelbta 2022 m. lapkričio 23 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
I. Ginčo aplinkybės
II. Šalių reikalavimai
III. Dėl teisės
A. Dėl ieškovių prašymo, kad Bendrasis Teismas patenkintų jų reikalavimus, priimdamas sprendimą už akių
B. Dėl ieškinio dalyko
C. Dėl ieškovių antrosios, trečiosios ir ketvirtosios reikalavimų dalių, susijusių su 2015 m. liepos 15 d. sprendimo pasekmėmis
1. Dėl priimtinumo ir Bendrojo Teismo jurisdikcijos
2. Dėl esmės
a) Dėl Komisijos elgesio neteisėtumu grindžiamo prašymo atlyginti žalą
1) Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su neatsižvelgimu į ginčijamu sprendimu skirtos baudos panaikinimo 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pasekmes
2) Dėl antrojo–ketvirtojo pagrindų, susijusių su ginčijamame sprendime skirtos baudos panaikinimo pasekmėmis
3) Išvada
b) Dėl prašymo, susijusio su nepagrįstu praturtėjimu
D. Dėl ieškovių reikalavimų pirmosios dalies dėl ginčijamo akto panaikinimo
IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų