Byla T‑59/07
Polimeri Europa SpA
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Butadieno kaučiuko ir stireno‑butadieno kaučiuko, gauto emulsinės polimerizacijos būdu, rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Vienas pažeidimas – Kartelio egzistavimo įrodymai – Baudos – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Sunkinančios aplinkybės“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę – Įrodinėjimo naštos apimtis
(EB 81 straipsnio 1 dalis ir 82 straipsnis)
2. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Teisinis pobūdis – Parengiamasis pobūdis
(EB 81 straipsnis)
3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos teisės – Teisė sujungti dvi skirtingas procedūras
(EB 81 straipsnis)
4. Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Antikonkurencinis tikslas – Pakankamas konstatavimas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
5. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Inkriminavimas
(EB 81 ir 82 straipsniai)
6. Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Analogiški reikalavimai dėl kaltinimų, kuriais grindžiamas ieškinio pagrindas
(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas)
7. Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Antikonkurencinis tikslas – Pakankamas konstatavimas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
8. Konkurencija – Karteliai – Įmonių susitarimai – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą – Ribos
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
9. Konkurencija – Karteliai – Įrodymai – Įmonės atsakymas į Komisijos prašymą pateikti informacijos
(EB 81 ir 82 straipsniai)
10. Konkurencija – Karteliai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, sudarantys vieną pažeidimą
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
11. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį – Labai sunkūs pažeidimai
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
12. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Komisijos diskrecija – Pareiga užtikrinti, kad baudų dydis būtų proporcingas visam atitinkamo produkto rinkos dydžiui – Nebuvimas
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis)
13. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atgrasomasis baudos pobūdis
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
14. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Apyvarta, į kurią buvo atsižvelgta
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
15. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Recidyvas – Sąvoka
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 punktas)
16. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Susitarimo neįgyvendinimas praktikoje – Vertinimas
(EB 81 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto antra įtrauka)
1. Kiek tai susiję su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymų pateikimu, Komisija turi įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti pakankamai įrodymų, patvirtinančių pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą. Taigi Komisija turi pateikti tikslių ir nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių tvirtą įsitikinimą, kad pažeidimas buvo padarytas.
Be to, įprasta, kad antikonkurencinius susitarimus ir veiksmus apimanti veikla vykdoma slapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Tai reiškia, kad net jeigu Komisija randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtus santykius tarp ūkio subjektų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras detales dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Dėl to daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas.
Tokiomis aplinkybėmis jokia Bendrijos teisės nuostata ar bendrasis teisės principas nedraudžia Komisijai įmonės atžvilgiu remtis kitų kaltinamų įmonių pareiškimais. Jei būtų kitaip, būtų neįmanoma įvykdyti Komisijai nustatytos pareigos įrodyti EB 81 ir 82 straipsniams prieštaraujančius veiksmus ir tai būtų nesuderinama su jai EB sutartimi patikėta užduotimi prižiūrėti tinkamą šių nuostatų taikymą.
Kiek tai susiję būtent su pareiškimais, padarytais pagal pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, jokia teisės nuostata Komisijai nedraudžiama naudoti tokių pareiškimų siekiant įrodyti, kad buvo padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas. Negalima laikyti, kad tokie pareiškimai neturi įrodomosios galios, nes pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais. Nors tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškais parodymais paprastai yra priimtinas, atsižvelgiant į tai, kad šie dalyviai gali stengtis sumažinti savo įtaką pažeidimui ir padidinti kitų įtaką, vis dėlto prašymas taikyti pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant baudos sumažinimo, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitų kartelio dalyvių elgesį. Bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali kelti abejonių dėl prašymo pateikėjo nuoširdumo ir bendradarbiavimo visapusiškumo, todėl tai gali kelti pavojų prašymo pateikėjo galimybei visiškai pasinaudoti pranešimu dėl bendradarbiavimo. Konkrečiai kalbant, aplinkybė, kad asmuo prisipažįsta padaręs pažeidimą ir taip pripažįsta, jog egzistuoja kitos faktinės aplinkybės nei tos, kurias tiesiogiai galima nustatyti iš nagrinėjamų dokumentų, jei nėra kitų tam prieštaraujančių aplinkybių, a priori reiškia, kad tas asmuo yra nusprendęs sakyti tiesą.
(žr. 50–52, 58 punktus)
2. Pranešimas apie kaltinimus yra procedūrinis ir parengiamasis dokumentas, kuriame, siekiant užtikrinti veiksmingą teisės į gynybą įgyvendinimą, apibrėžiamas Komisijos pradėtos administracinės procedūros dalykas, taip užkertant Komisijai kelią savo sprendime, kuriuo užbaigiama atitinkama procedūra, remtis kitais kaltinimais. Be to, tai, kad Komisija parengė pranešimą apie kaltinimus, jokiu būdu negali būti laikoma atitinkamos įmonės kaltumo prezumpcijos įrodymu. Priešingu atveju, bet kokios procedūros šioje srityje pradėjimas galėtų potencialiai pažeisti nekaltumo prezumpcijos principą.
Šiomis aplinkybėmis pirmojo, o vėliau antrojo pranešimo apie kaltinimus parengimas savaime negalėtų būti koks nors pažeidimas.
Kiek tai susiję su bet kokiais antrajame pranešime apie kaltinimus padarytais pakeitimais, palyginti su pirmuoju pranešimu apie kaltinimus, šiam procedūriniam aktui būdinga tai, kad jis yra negalutinis ir gali būti pakeistas per vertinimą, kurį vėliau atlieka Komisija, remdamasi pastabomis, kurias jai atsakydamos pateikė šalys, ir kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Komisija turi atsižvelgti į visos administracinės procedūros elementus arba tam, kad atsisakytų nepagrįstų kaltinimų, arba tam, kad performuluotų ir faktiniu bei teisiniu požiūriais papildytų argumentus, kuriais ji grindžia savo nurodytus kaltinimus. Todėl jei Komisija turi teisę keisti savo argumentus tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu laikotarpiu nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo, juo labiau ji gali tai daryti laikotarpiu tarp dviejų pranešimų apie kaltinimus.
(žr. 68–70, 73 punktus)
3. Kiek tai susiję su karteliais, Komisija turi teisę tiek išskirti, tiek sujungti procedūras dėl objektyvių priežasčių. Todėl gali būti sujungtos dvi procedūros, kurių kiekviena susijusi su skirtingu produktu, kai šie produktai priklauso tam pačiam veiklos sektoriui, atsižvelgiant, be kita ko, į jų fizines savybes ir panaudojimą, ir kai tam tikri neteisėti įmonių susitikimai buvo susiję tiek su vienu, tiek su kitu produktu. Be to, net jeigu būtų galima teigti, kad pažeidimas, su kuriuo susijęs sujungimas, iš tikrųjų apima du skirtingus pažeidimus, tai, ar šie pažeidimai konstatuoti keliuose sprendimuose, ar viename, neturi reikšmės, jei nagrinėjamiems pažeidimams netaikomas senaties terminas.
Be to, EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų daugetu arba tęstiniu elgesiu. Šio aiškinimo negalima užginčyti motyvuojant tuo, kad viena ar kelios šių veiksmų daugeto ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Jei įvairiais veiksmais vykdomas bendras planas, nes siekiama vieno tikslo – iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija, remdamasi dalyvavimu vykdant pažeidimą, turi teisę pripažinti atsakomybę už tokius veiksmus, juos įvertinusi kartu. Jei Komisija gali padaryti teisiškai pagrįstą išvadą, kad įvairios apraiškos sudarė vieną pažeidimą, nes buvo bendro plano, skirto iškraipyti konkurenciją, dalis, tai, kad susitarimų skaičius ir intensyvumas skyrėsi, atsižvelgiant į atitinkamą rinką, nereiškia, jog pažeidimas nesusijęs su rinkomis, kuriose tokie susitarimai buvo ne tokie intensyvūs ir dažni. Būtų dirbtina išskaidyti tęstinį elgesį, kuriam būdingas vienas bendras tikslas, į kelis atskirus pažeidimus, motyvuojant tuo, kad susitarimai atitinkamose rinkose skyrėsi.
(žr. 100, 272 punktus)
4. Tam, kad būtų taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad juo siekiama riboti, trukdyti ar iškraipyti konkurenciją. Kiek tai konkrečiai susiję su antikonkurenciniais susitarimais, sudaromais per konkuruojančių įmonių susitikimus, EB 81 straipsnio 1 dalis pažeidžiama, jei šių susitikimų tikslas yra riboti, trukdyti ar iškraipyti konkurenciją ir jais siekiama dirbtinai organizuoti rinką. Tokiu atveju, siekiant įrodyti atitinkamos įmonės dalyvavimą kartelyje, pakanka, kad Komisija įrodytų, jog ši įmonė dalyvavo susitikimuose, per kuriuos buvo sudaryti antikonkurenciniai susitarimai. Tuo atveju, kai dalyvavimas tokiuose susitikimuose įrodytas, ši įmonė turi pateikti duomenis, galinčius įrodyti, kad dalyvavo minėtuose susitikimuose neturėdama antikonkurencinių ketinimų, ir patvirtinti, kad nurodė savo konkurentams, jog dalyvauja šiuose sutikimuose turėdama kitokių tikslų nei jie.
Taigi, kai kelių įmonių suderintų veiksmų įrodymas grindžiamas ne paprasčiausiu panašaus elgesio rinkoje konstatavimu, bet dokumentais, iš kurių matyti, jog neteisėtos šių įmonių praktikos buvo suderintų veiksmų rezultatas, alternatyvus paaiškinimas apie taikytas kainas, pagal kurį tariamą kainų koordinavimą iš tikrųjų lėmė gamintojų reakcija į žaliavų kainas ir rinkos plėtrą, negali paneigti Komisijos išvados, kad buvo sudarytas kartelis.
(žr. 103, 108 ir 109 punktus)
5. Kai ekonominę veiklą vykdantis ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą. Tačiau kai du subjektai sudaro vieną ekonominį vienetą, aplinkybė, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo nubausti subjekto, kuriam jis perdavė savo ekonominę veiklą. Toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo, ir jie, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, juos vienijančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių.
Taigi, jei dvi bendrovės vykdydamos pažeidimus visiškai (tiesiogiai arba netiesiogiai) priklausė tai pačiai bendrovei, asmeninės atsakomybės principas nekliudo visos sankcijos už pažeidimą, kurį iš pradžių padarė pirmoji bendrovė, o tęsė antroji, skirti pastarajai bendrovei.
Bet kuriuo atveju sankcija, paskirta įmonei, kuri toliau teisiškai egzistuoja, tačiau nebevykdo ekonominės veiklos, gali neturėti atgrasomojo poveikio. Be to, jeigu nebūtų numatyta jokios kitos galimybės skirti sankciją kitam subjektui nei tam, kuris padarė pažeidimą, įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausiai pakeitusios savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis ar organizacinėmis reformomis.
(žr. 123–126, 129 punktus)
6. Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų, kurie pagal anksčiau nurodytas nuostatas turi būti nurodyti pačiame ieškinyje, nebuvimo.
Be to, Bendrasis Teismas prieduose neturi ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją.
Analogiški reikalavimai taikomi tada, kai grindžiant ieškinio pagrindą pateikiamas kaltinimas. Taigi kaltinimas, kurio pagrindiniai elementai yra pateikti tik ieškinio prieduose, neatitinka šių reikalavimų.
Šio trūkumo įmonė negali kompensuoti dubliko stadijoje pateikdama tam tikrą faktinę ar teisinę informaciją ir nurodydama tam tikrus ieškinio priedus arba pateikdama naujus dubliko priedus. Nagrinėjant ieškinio atitiktį Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, suponuojama, kad dubliko turinys yra nesvarbus. Konkrečiai kalbant, dublike pateiktų pagrindų ir argumentų, skirtų ieškinyje išdėstytiems pagrindams papildyti, priimtinumu negalima remtis siekiant kompensuoti Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies reikalavimų nesilaikymą pateikiant ieškinį, nes priešingu atveju ši nuostata netektų prasmės.
(žr. 161 ir 162, 168 ir 169 punktus)
7. Susitarimų, pasiektų per konkuruojančių įmonių susitikimus, atveju konkurencijos taisyklės pažeidžiamos, jei šiais susitikimais siekiama antikonkurencinio tikslo ir jie skirti dirbtinai organizuoti rinką. Tokiu atveju konkreti įmonė yra tinkamai pripažinta atsakinga už pažeidimą, jei dalyvavo tokiuose susitikimuose, žinodama apie jų tikslą, net jei vėliau neįgyvendino vienos ar kitos per šiuos susitikimus sutartos priemonės. Įmonės dalyvavimo susitikimuose reguliarumas ir sutartų priemonių įgyvendinimo laipsnis turi įtakos ne šios įmonės atsakomybės egzistavimui, bet šios atsakomybės mastui, taigi – sankcijos dydžiui.
(žr. 173 punktą)
8. Praktiškai konkurencijos taisyklių pažeidimą Komisijai dažnai tenka įrodinėti nepalankiomis sąlygomis, nes pažeidimo aplinkybės galėjo įvykti prieš daug metų ir tam tikros įmonės, kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas, aktyviai su ja nebendradarbiavo. Tokiomis aplinkybėmis pažeidimą padariusi įmonė pernelyg lengvai išvengtų bet kokių sankcijų, jeigu galėtų remtis argumentu, kad apie neteisėto susitarimo veikimą pateikta informacija yra neaiški, nepaisant to, jog susitarimo sudarymo faktas ir jo antikonkurencinis tikslas yra pakankamai įrodyti. Esant tokiai situacijai įmonės gali veiksmingai gintis, nes turi galimybę pareikšti nuomonę dėl visų Komisijos prieš jas pateiktų įrodymų.
(žr. 177 punktą)
9. Vykdant administracinę procedūrą dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonių vardu padaryti pareiškimai turi nemažą įrodomąją galią, nes kelia didelę teisinę ir ekonominę riziką. Ši įrodomoji galia ypač didelė tuo atveju, kai įmonių pareiškimai patvirtina kitus tokio paties pobūdžio pareiškimus.
Be to, atsakymai įmonės vardu yra patikimesni nei jos darbuotojo atsakymas, nesvarbu, kokia jo patirtis ar asmeninė nuomonė.
(žr. 179, 183, 267, 270 punktus)
10. Įmonė gali būti laikoma atsakinga už visą kartelį, net jei yra nustatyta, kad ji tiesiogiai dalyvavo tik vienoje ar keliose jo sudedamosiose dalyse, jeigu, pirma, ji žinojo ar neišvengiamai turėjo žinoti, jog susitarimas, kurio šalis ji buvo, ypač dalyvaudama reguliariuose ne vienus metus organizuotuose susitikimuose, buvo bendro plano, skirto iškreipti įprastą konkurenciją, dalis, ir, antra, šis planas apėmė visas kartelio sudedamąsias dalis. Taip pat aplinkybė, kad įvairios įmonės, siekdamos bendro tikslo, atliko įvairius vaidmenis, nepanaikina antikonkurencinio tikslo, taigi – pažeidimo, jei kiekviena įmonė savo lygmeniu prisidėjo siekiant bendro tikslo.
(žr. 193 punktą)
11. Iš Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse pateikto labai sunkių pažeidimų apibūdinimo matyti, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kurių tikslas yra, be kita ko, nustatyti tikslines kainas arba pasidalyti rinkos dalis, vien dėl savo pobūdžio gali būti vertinami kaip „labai sunkūs“, ir Komisija neprivalo įrodyti pažeidimo konkretaus poveikio rinkai. Taip pat horizontalūs kainų karteliai yra vieni sunkiausių konkurencijos teisės pažeidimų, taigi savaime gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs pažeidimai.
(žr. 225 punktą)
12. Nustatydama kiekvienos už konkurencijos taisyklių pažeidimą skirtos baudos dydį Komisija turi tam tikrą diskreciją. Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi, nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Be to, minėtas dydis yra Komisijos pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires atliktų apskaičiavimų rezultatas. Šio dydžio nustatymas priklauso, be kita ko, nuo įvairių aplinkybių, susijusių su individualiu atitinkamos įmonės elgesiu, pavyzdžiui, sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių egzistavimo.
Remiantis šiuo teisiniu pagrindu negali būti daroma išvada, kad Komisija turi užtikrinti proporciją tarp taip apskaičiuotos baudos dydžio ir atitinkamo produkto bendro rinkos dydžio pažeidimo padarymo metais, net jeigu atitinkamas pažeidimas truko kelerius metus, o baudos dydis priklauso ir nuo kitų aplinkybių, susijusių su individualiu įmonės elgesiu.
(žr. 232 punktą)
13. Komisijos įgaliojimai skirti baudas įmonėms, kurios tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia EB 81 straipsnio nuostatas, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, kad ji galėtų vykdyti jai Bendrijos teisės patikėtą kontrolės funkciją – užduotį, apimančią pareigą vykdyti bendrą politiką, kurios tikslas yra konkurencijos srityje taikyti Sutartyje nustatytus principus ir dėl to reguliuoti įmonių elgesį. Darytina išvada, jog vertindama pažeidimo sunkumą baudos dydžiui nustatyti Komisija turi rūpintis, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį, visų pirma dėl tokių pažeidimų, kurie ypač kenkia įgyvendinant Bendrijos tikslus.
Dėl to reikalaujama, kad baudos dydis būtų koreguojamas atsižvelgiant į siekiamą poveikį įmonei, kuriai ji skirta, ir kad bauda nebūtų nereikšminga arba, atvirkščiai, pernelyg didelė, pirmiausia atsižvelgiant į šios įmonės finansines galimybes, kaip reikalaujama dėl, pirma, būtinybės užtikrinti baudos veiksmingumą ir, antra, proporcingumo principo paisymo. Didelė įmonė, kuri turi didelių finansinių išteklių, palyginti su kitais kartelio dalyviais, gali lengviau surinkti baudai sumokėti būtinas lėšas, o siekiant atgrasomojo poveikio ši aplinkybė pateisina tai, kad skiriama, visų pirma pritaikius dauginimo koeficientą, bauda, kuri yra proporcingai didesnė nei bauda, už tą patį pažeidimą skirta tokių lėšų neturinčiai įmonei. Konkrečiai kalbant, nustatant baudos dydį svarbu atsižvelgti į kiekvienos kartelyje dalyvaujančios įmonės bendrą apyvartą.
Atgrasymo tikslu, kurio nustatydama baudos dydį gali siekti Komisija, norima užtikrinti, kad įmonės, veikdamos Bendrijos teritorijoje ar Europos ekonominėje erdvėje, laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių. Tai reiškia, kad atgrasymo veiksnys, kuris gali būti įtrauktas apskaičiuojant baudą, yra vertinamas atsižvelgiant į daugelį elementų, o ne tik į konkrečią atitinkamos įmonės padėtį. Šis principas taikomas, be kita ko, tuo atveju, kai Komisija nustato atgrasomąjį poveikį turintį daugiklį, turintį įtakos įmonei paskirtai baudai.
(žr. 243–246 punktus)
14. Kalbant apie Reglamento Nr. 2003/1 23 straipsnio 2 dalyje numatytos maksimalios ribos taikymą, pažymėtina, kad tai, jog kelios bendrovės turi solidariai sumokėti baudą, nes sudaro įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nereiškia, jog kiekvienos iš jų pareiga yra apribota 10 % nuo jos praėjusių mokestinių metų apyvartos. 10 % maksimali riba, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į bendrą visų bendrovių, sudarančių vieną ekonominį subjektą, veikiantį kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, apyvartą, nes tik visų bendrovių bendra apyvarta gali būti nagrinėjamos įmonės dydžio ir ekonominės galios rodiklis.
(žr. 253, 313 punktus)
15. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 2 punkte kaip sunkinančių aplinkybių pavyzdys minimas pakartotinis to paties pobūdžio tos pačios įmonės ar tų pačių įmonių pažeidimas. Pakartotinumo sąvoka, kaip ji suprantama tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, reiškia, jog asmuo naujų pažeidimų padarė jau nubaustas už panašaus pobūdžio pažeidimus. Galimas pažeidimo pakartotinumas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant atitinkamo pažeidimo sunkumą.
Kai Komisija atsižvelgia į įmonės sąvoką, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, kad pritaikytų sunkinančią aplinkybę, susijusią su pažeidimo pakartotinumu, ir mano, kad ta pati įmonė pakartojo veiksmus, kuriais padarytas pažeidimas, net jeigu juridiniai asmenys, dalyvavę darant nagrinėjamus pažeidimus, nėra tapatūs, ji turi tai pagrįsti išsamiais ir konkrečiais įrodymais.
Taigi, kai atitinkamų bendrovių struktūros ir kontrolės raida ypač sudėtinga, Komisija turi pateikti pakankamai išsamios ir tikslios informacijos apie bendrovių, priklausiusių atitinkamai įmonei, raidą iki pažeidimo ir pateikti visus išsamius įrodymus, kurių reikia tam, kad būtų galima konstatuoti, jog jos sprendime minimos ir vėlesniuose sprendimuose minimos bendrovės sudaro tą pačią įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
(žr. 293–295, 298, 299 ir 302 punktus)
16. Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto antrą įtrauką neteisėtų susitarimų arba veiksmų neįgyvendinimas praktiškai gali būti lengvinanti aplinkybė. Vis dėlto tai, kad įmonė, kurios dalyvavimas sudarant susitarimą su konkurentais buvo įrodytas, rinkoje veikia ne taip, kaip sutarta su tais konkurentais, nebūtinai yra veiksnys, į kurį, nustatant skirtinos baudos dydį, turi būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę.
Gali atsitikti taip, jog įmonė, kuri, nepaisydama susitarimo su savo konkurentais, vykdo daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką rinkoje, paprasčiausia bando panaudoti kartelį savo naudai, o įmonė, neatsiribojanti nuo susitikimo, kuriame dalyvavo, rezultatų, iš esmės lieka visiškai atsakinga už dalyvavimą kartelyje. Todėl Komisija privalo lengvinančia aplinkybe pripažinti kartelio neįgyvendinimą tik tada, kai įmonė, kuri remiasi šia aplinkybe, gali įrodyti, kad taip aiškiai ir ryžtingai priešinosi šio kartelio įgyvendinimui, jog buvo sutrukdytas kartelio veikimas, ir kad ji neleido suprasti, jog pritaria susitarimui, ir taip nepaskatino kitų įmonių įgyvendinti atitinkamo kartelio. Įmonėms būtų per daug paprasta sumažinti didelės baudos riziką, jeigu gavusios naudos iš neteisėto kartelio jos paskui galėtų pasinaudoti ir baudos sumažinimu dėl to, kad jų vaidmuo įgyvendinant pažeidimą buvo ribotas, nors jų pozicija skatino kitas įmones imtis konkurencijai žalingesnių veiksmų.
(žr. 306 ir 307 punktus)