Byla T‑219/10 RENV
World Duty Free Group, SA, buvusi Autogrill España, SA
prieš
Europos Komisiją
„Valstybės pagalba – Su pelno mokesčiu susijusios nuostatos, pagal kurias įmonėms, reziduojančioms mokesčių tikslais Ispanijoje, leidžiama amortizuoti prestižą, susidariusį įsigijus bendrovių, reziduojančių mokesčių tikslais užsienyje, akcijų – Sprendimas, kuriuo tokia valstybės pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodoma ją susigrąžinti – Valstybės pagalbos sąvoka – Atrankinis pobūdis – Referencinė sistema – Leidžianti nukrypti nuostata – Skirtingas požiūris – Skirtingo vertinimo pateisinimas – Įmonės priemonės naudos gavėjos – Teisėti lūkesčiai“
Santrauka – 2018 m. lapkričio 15 d. Bendrojo Teismo (devintoji išplėstinė kolegija) sprendimas
1. Teismo procesas – Nagrinėjimas iš esmės, atliekamas iki priimtinumo klausimo nagrinėjimo – Priimtinumas
2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas – Referencinis pagrindas, į kurį atsižvelgiant vertintinas pranašumas – Materialinis apribojimas – Kriterijai – Ryšys tarp nagrinėjamos priemonės dalyko ir referencinės sistemos – Situacijų, kurioms taikoma ginčijama priemonė, ir situacijų, kurioms taikomas referencinis pagrindas, panašumas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas – Bendro pobūdžio priemonė, taikoma visiems ūkio subjektams – Priemonė, netaikytina sandoriams, panašiems į sandorius, kuriems ji taikoma – Priemonės, kurios gali būti kvalifikuojamos atrankinėmis
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas – Referencinis pagrindas, į kurį atsižvelgiant vertintinas pranašumas – Materialinis apribojimas – Priemonė, kuri yra jos pačios referencinis pagrindas – Sąlygos – Aiškiai atskirta mokesčių sistema, kuria siekiami konkretūs tikslai – Nebuvimas – Priemonės sistemiškumas ir bendras pobūdis
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Nukrypimas nuo bendros mokesčių sistemos – Įmonių, kurių faktinė ir teisinė situacija panaši, atskyrimas – Vertinimo kriterijai – Palyginimas atsižvelgiant į visa bendra mokesčių sistema siekiamą tikslą
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankinis pobūdis – Nukrypimas nuo bendros mokesčių sistemos – Sistemiškumu ir bendra struktūra grindžiamas pateisinimas – Vertinimo kriterijai – Priemonė, skirta tikslui, priskiriamam prie bendros mokesčių sistemos, įgyvendinti – Tinkamumas – Įrodinėjimo pareigos apimtis
(SESV 107 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamentas Nr. 659/1999)
7. Ieškinys dėl panaikinimo – Dalykas – Dalinis panaikinimas – Sąlyga – Ginčijamų nuostatų atskiriamumas – Objektyvus kriterijus – Neįvykdyta sąlyga – Nepriimtinumas
(SESV 263 straipsnis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 1 dalį – Atsižvelgimas į ankstesnę praktiką – Netaikymas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
9. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Pagalbos gavėjo nustatymas – Faktinis pasinaudojimas – Vertinimas
(SESV 107 straipsnio 1 dalis)
10. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas atsižvelgiant į objektyvią padėtį, nepriklausomai nuo institucijų veiksmų – Atsižvelgimas į šiuos veiksmus nagrinėjant pareigą susigrąžinti nesuderinamą pagalbą – Teisėtų lūkesčių apsauga
(SESV 107 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis)
11. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnyje nustatytas procedūros taisykles – Pagalbos gavėjų galimi teisėti lūkesčiai – Nebuvimas, išskyrus ypatingas aplinkybes – Teisėti lūkesčiai, atsiradę dėl Komisijos tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų – Komisijos sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą paskelbimas, dėl kurio pasibaigia šie lūkesčiai
(SESV 107 straipsnio 1 dalis ir 108 straipsnio 3 dalis)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 29, 30 punktus)
2. Siekdama SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais nacionalinę mokesčių priemonę kvalifikuoti kaip „atrankinę“ Komisija, pirma, turi nustatyti bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, taikomą atitinkamoje valstybėje narėje, ir, antra, įrodyti, kad šia priemone nukrypstama nuo tokios bendros sistemos tiek, kiek pagal šią priemonę diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios mokesčių sistemos tikslą, yra panaši. Vis dėlto sąvoka „valstybės pagalba“ neapima priemonių, pagal kurias diferencijuojamos įmonės, esančios panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, atsižvelgiant į nagrinėjamos mokesčių sistemos tikslą, todėl jos a priori yra atrankinės, jeigu atitinkama valstybė narė įrodo, jog ši diferenciacija atsiranda dėl sistemos, kuri taikoma įmonėms, pobūdžio ar bendros struktūros.
Dėl bendros nacionalinės mokesčių sistemos nustatymo, t. y. pirmojo iš pirmiau minėtų metodų, pažymėtina, kad šio referencinio pagrindo materialinis apribojimas atliekamas iš esmės jį siejant su priemone, kuri laikoma pagalba. Be to, kad egzistuoja ryšys tarp nagrinėjamos priemonės dalyko ir įprastos sistemos, remiantis situacijų, kurioms taikoma priemonė, ir situacijų, kurioms taikoma ši sistema, panašumo analize taip pat galima nustatyti tokios sistemos materialinę taikymo sritį. Šis panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama įprasta sistema. Taigi remiantis šių situacijų panašumu galima daryti išvadą apie nukrypti leidžiančios nuostatos buvimą, kai situacijos, kurioms taikoma ginčijama priemonė, vertinamos skirtingai, palyginti su situacijomis, kurioms taikoma įprasta sistema, nors šios situacijos yra panašios. Vadinasi, remiantis bendrais argumentais dėl nurodytų pirmųjų dviejų metodo etapų tam tikrais atvejais galima kartu nustatyti ir įprastą sistemą, ir leidžiančios nukrypti nuostatos buvimą.
(žr. 63, 64, 95, 98, 102–104, 106 punktus)
3. Valstybės pagalbos srityje atrankinis pobūdis konstatuojamas nebūtinai dėl to, kad tam tikros įmonės negali pasinaudoti ginčijamos priemonės numatyta mokesčių lengvata dėl teisinių, ekonominių arba praktinių kliūčių, neleidžiančių joms atlikti operacijų, kurios yra sąlyga pasinaudoti lengvata; jis gali atsirasti ir dėl paprasto konstatavimo, jog yra operacija, dėl kurios neatsiranda teisė į lengvatą, nors ši operacija panaši į operaciją, kuri yra sąlyga pasinaudoti lengvata. Iš to matyti, kad mokesčių priemonė gali būti atrankinio pobūdžio, net jei bet kuri įmonė gali laisvai pasirinkti operaciją, kuri yra sąlyga pasinaudoti šios priemonės numatyta lengvata.
(žr. 82 punktą)
4. Valstybės pagalbos srityje siekiant įvertinti atrankinio pobūdžio sąlygą priemonė, kuria suteikiama mokesčių lengvata, gali būti referencinis pagrindas, kai ja įtvirtinama aiškiai apibrėžta mokesčių sistema, kuria siekiama konkrečių tikslų ir kuri skiriasi nuo visų kitų mokesčių sistemų, taikomų atitinkamoje valstybėje narėje. Tokiu atveju, siekiant įvertinti atrankinio pobūdžio sąlygą, reikia įvertinti, ar tam tikriems ūkio subjektams netaikoma priemonė, kai, atsižvelgiant į ja siekiamą tikslą, tų ūkio subjektų faktinė ir teisinė padėtis yra tokia pati kaip ir ūkio subjektų, kuriems ji taikoma.
Kalbant apie priemonę, kuria neįtvirtinama aiškiai apibrėžta mokesčių sistema, bet kuri priklauso platesnei teisinės sistemos daliai, reikia remtis priemonės sistemiškumo ir bendrumo požymiais siekiant prireikus nustatyti atskirą sistemą, kuri galėtų būti referenciniu pagrindu. Šiomis aplinkybėmis kaip pavyzdžiais naudinga remtis Europos Komisijos pranešimais šioje srityje.
(žr. 127, 128, 130, 131 punktus)
5. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 143–149 punktus)
6. Sąvoka „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, neapima priemonių, diferencijuojančių įmones, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į nagrinėjamos mokesčių sistemos tikslą, yra panaši, todėl jos a priori yra atrankinės, jeigu atitinkama valstybė narė įrodo, jog ši diferenciacija atsiranda dėl sistemos, taikomos įmonėms, pobūdžio ar bendros struktūros.
Šiuo klausimu turi būti nustatytas skirtumas tarp konkrečios mokesčių priemonės arba mokesčių sistemos tikslų, kurie joms nebūdingi, ir pačiai mokesčių sistemai būdingų mechanizmų, kurie yra būtini siekiant šių tikslų. Todėl atleidimui nuo mokesčių, kylančiam iš apmokestinimo sistemai, kuriai jis priklauso, nebūdingo tikslo, negalima netaikyti SESV 107 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Remdamasi tokiu skirstymu valstybė narė gali pagrįstai remtis mokesčių neutralumo principu, siekdama pateisinti skirtingą vertinimą, nustatytą priemone, suteikiančia mokesčių lengvatą tam tikroms įmonėms. Vis dėlto atitinkama valstybė narė turi įrodyti, kad nukrypimas nuo bendros mokesčių sistemos yra pateisinamas. Šiuo klausimu nukrypti leidžiančios nuostatos negalima laikyti pateisinama atsižvelgiant į mokesčių neutralumo principą, kai valstybė narė neįrodo, jog tokia nuostata galima atkurti mokesčių neutralumą arba kai pačia aptariama nuostata sukuriama diskriminacija.
Šiomis aplinkybėmis Europos Komisija, priimdama sprendimą, pagal priemonė, kuria suteikiama mokesčių lengvata, pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka, neprivalo nustatyti ginčijamos priemonės taikymo sąlygų, kurios jai būtų galėjusios tam tikrais atvejais sudaryti sąlyga nepripažinti jos pagalba. Iš tikrųjų, jei Komisijai būtų nustatyta pareiga patikrinti įvairias ekonomines operacijas, kurioms nagrinėjama priemonė galėtų būti teisėtai taikoma, negalint konstatuoti valstybės pagalbos, tai pakeistų nagrinėjamos priemonės turinį ir taikymo sąlygas, o ne apibrėžtų geografinę arba sektoriaus taikymo sritį. Taigi tokia pareiga Komisijai būtų viršyti jai suteikti įgaliojimai pagal SESV nuostatas ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles.
(žr. 166, 167, 171, 172, 179–188, 190–199, 206, 211 punktus)
7. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 221 punktą)
8. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 224, 249 punktus)
9. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 238–247 punktus)
10. Kai nacionalinė priemonė gali būti pagrįstai kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, kaip jis suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ankstesnės Europos Komisijos garantijos, kad priemonė nėra pagalba, negali būti suderinamos su SESV 107 straipsnio 1 dalimi, nes valstybės pagalbos sąvoka atitinka objektyvią situaciją. Taigi negalima remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu ginčijant Komisijos sprendimą tiek, kiek jame minėta priemonė kvalifikuojama valstybės pagalba.
Vis dėlto pagrindas, susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, gali būti tinkamai pateiktas dėl sprendimo, kuriuo Komisija nusprendžia, kad atitinkama valstybė narė turi panaikinti nacionalinę priemonę ar ją iš dalies pakeisti per Komisijos nustatytą terminą arba nurodyti ją susigrąžinti. Vadinasi, pagalbos gavėjas, siekdamas užginčyti Komisijos sprendimo teisėtumą, kiek jame numatytas suteiktos pagalbos susigrąžinimas, gali Bendrajame Teisme veiksmingai remtis pagrindu, grindžiamu teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, taip pat garantijomis, kurių joms galėjo suteikti Komisija, nekvalifikavusi ginčijamos priemonės kaip pagalbos, o tai būtinai reiškia, jog nauda, kurią joms suteikė ši priemonė, nebus susigrąžinama arba tik bus susigrąžinama atsižvelgiant į tas garantijas.
Iš tiesų, nors Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles, 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija „nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo“, pareigos susigrąžinti neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą išimtis yra nurodyta minėtos dalies antrame sakinyje, kuriame nustatyta, jog Komisija nereikalauja susigrąžinti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Sąjungos teisės principui. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra pripažįstamas bendruoju Sąjungos teisės principu. Be to, kadangi Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalies antru sakiniu kaip tik siekiama užtikrinti teisėtų lūkesčių apsaugą, pirmo sakinio negalima aiškinti taip, kad jis draudžia taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
(žr. 258, 259, 266, 268–272 punktus)
11. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 274–297 punktus)