Sujungtos bylos T‑102/07 ir T‑120/07
Freistaat Sachsen (Vokietija) ir kt.
prieš
Europos Komisiją
„Valstybės pagalba – Vokietijos suteikta pagalba akcijų ir paskolų garantijų forma – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Komisijos patvirtinta bendroji pagalbos teikimo schema – Sąvoka „sunkumus patirianti įmonė“ – Gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti – Pagalbos suma – Pareiga motyvuoti“
Sprendimo santrauka
1. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos patvirtinta bendroji pagalbos teikimo schema – Atskira valstybės pagalba, apie kurią buvo pranešta kaip apie tenkinančią patvirtinimo reikalavimus – Komisijos tyrimas
(EB 87 ir 88 straipsniai)
2. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos
(EB 87 straipsnio 1 ir 3 dalys bei 88 straipsnio 3 dalis; Komisijos komunikato 1999/C 288/02 3 punktas)
3. Valstybių teikiama pagalba – Draudimas – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Komisijos pranešimas dėl valstybės pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms gairių
(Komisijos komunikato 1999/C 288/02 4–6 punktai)
4. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje – Pagalbos sunkumų patiriančiai įmonei sumos apskaičiavimas
(EB 87 ir 253 straipsniai; Komisijos komunikatas 97/C 273/03)
1. Kai Komisija susiduria su individualia pagalba, kuri tariamai buvo suteikta taikant iš anksto patvirtintą schemą, ji jos negali iš karto tiesiogiai tirti pagal Sutartį. Prieš pradėdama bet kokią procedūrą, ji pirmiausia privalo patikrinti, ar pagalba patenka į bendrąją schemą ir ar atitinka ją patvirtinančiame sprendime numatytas sąlygas. Jei Komisija taip nesielgtų, ji kiekvienos individualios pagalbos tyrimo atveju galėtų pakeisti pagalbos schemą patvirtinantį savo sprendimą, kurį priimant jau buvo preziumuojama, kad buvo atliktas tyrimas pagal EB 87 straipsnį. Todėl griežtai ir aiškiai laikantis bendrąją patvirtintą schemą patvirtinančio sprendimo sąlygų suteikta pagalba yra laikoma esama pagalba, apie kurią neturi būti pranešama Komisijai ir kuri neturi būti tiriama pagal EB 87 straipsnį.
Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pagalbos suderinamumas su atitinkama schema, patenka į jos pareigą prižiūrėti, kaip taikomi EB 87 ir 88 straipsniai. Todėl Komisijos atliekamas pagalbos suderinamumo su šia schema nagrinėjimas nėra iniciatyva, kuri viršija jos kompetencijos ribas. Tad Komisijos vertinimo neturėtų riboti nacionalinių institucijų, kurios suteikė pagalbą, vertinimas.
(žr. 59–60, 62, 136 punktus)
2. Iš Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, kurias Komisija turėjo teisę priimti siekdama pasinaudoti plačia diskrecija, kuria ji naudojasi taikydama EB 87 straipsnio 3 dalį, ir kurios jai privalomos, 3 dalies matyti, kad „valstybės pagalbą, skiriamą sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti siekiant išvengti bankroto ir padėti joms restruktūrizuotis, galima laikyti teisėta tik esant tam tikroms sąlygoms“. Būtent dėl šios priežasties šiose gairėse numatyta, kad apie bet kokį valstybės teikiamą finansavimą arba jo garantijas finansinius sunkumus patiriančiai įmonei būtina iš anksto pranešti Komisijai.
Negalima sutikti, jog egzistuoja specifinė sąvokos „sunkumus patirianti įmonė“ apibrėžtis pagal patvirtintos regioninės pagalbos schemą. Iš tiesų pripažinus, kad gali tuo pat metu egzistuoti skirtingos sąvokos „sunkumus patirianti įmonė“ apibrėžtys, galėtų susidaryti situacija, kai įmonė, patirianti sunkumų pagal minėtas gaires, vis dėlto galėtų gauti valstybės pagalbą nereikalaujant pranešti apie tokią pagalbą ir nesilaikant šių gairių. Tačiau tokia situacija prieštarautų EB 87 straipsnio 1 ir 3 dalių ir EB 88 straipsnio 3 dalies, kaip ji paaiškinta šiose gairėse, turiniui.
(žr. 74, 76 punktus)
3. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti 4 dalyje tik bendrai nurodyta, kad įmonė patiria sunkumų, kai savo pačios finansiniais ištekliais arba iš savo savininkų ir (arba) akcininkų ar kreditorių gautomis lėšomis negali sustabdyti nuostolių, dėl kurių be valdžios institucijų įsikišimo per trumpą ar vidutinės trukmės laikotarpį garantuotai būtų pasmerkta žlugti. Be to, iš šių gairių 5 ir 6 dalių formuluotės matyti, kad nors įmonė „bet kuriuo atveju“ laikoma sunkumus patiriančia įmone, kai prarasta didelė akcinio kapitalo dalis, niekas netrukdo įmonei kitais 6 dalyje išvardytais būdais įrodyti turint finansinių sunkumų šių gairių prasme, net jei ji neprarado didelės savo akcinio kapitalo dalies.
Reikšmingas akcinio kapitalo sumažinimas yra labai svarbus veiksnys, rodantis, kad įmonė patiria sunkumų. Be to, egzistuoja tam tikras skaičius ekonominių veiksnių, kurių neišsamus sąrašas pateiktas minėtų gairių 6 dalyje ir kurie taip pat gali parodyti, kad įmonė patiria sunkumų, net jei ji neprarado didelės savo akcinio kapitalo dalies arba nėra bankrutavusi šių gairių 5 dalies prasme.
(žr. 103–105, 133, 135 punktus)
4. Pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos samprotavimus, kad, pirma, suinteresuotieji asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas pagrįstas, galėtų žinoti priemonės pateisinimą ir, antra, teismas galėtų vykdyti teisėtumo priežiūrą. Nereikalaujama, kad motyvavimas atspindėtų visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, nes jo atitiktis EB 253 straipsnio reikalavimams vertintina atsižvelgiant ne vien į akto formuluotę, bet taip pat į jo kontekstą ir į atitinkamą klausimą reguliuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai tariant, Komisija neprivalo išreikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, tačiau sprendimo ekonomijos sumetimais pakanka išdėstyti tik esminius faktus ir teisines pastabas.
Tačiau turi būti panaikintas Komisijos sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad egzistuoja su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba ir apskaičiuojant pagalbos sunkumų patiriančioms įmonėms sumą visiškai nenurodoma finansinių rinkų praktika dėl bendros rizikos (sunkumų patirianti įmonė, užstatų stoka, kt.), jei ryšys tarp Komisijos taikytų padidinimų ir konkrečios nagrinėjamų įmonių padėties neatrodo aiškus, o padidinimai, bent jau atrodo, pasirinkti atsitiktinai, ir kai Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo visiškai neminima tokia bendra rizika. Komisija turėjo paaiškinti, kodėl ji taikė papildomas priemokas ir kaip nustatė jų dydį analizuodama praktiką rinkoje, kad minėtos bendrovės galėtų ginčyti padidinimų tinkamumą, o Bendrasis Teismas − įvertinti jų teisėtumą.
(žr. 180, 217–218 punktus)