2023 m. liepos 11 d. Sofiyski rayonen sad (Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje D. D., B. Zh. / „Financial Bulgaria“ EOOD
(Byla C-426/23, Financial Bulgaria)
Proceso kalba: bulgarų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Sofiyski rayonen sad
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovai: D. D., B. Zh.
Atsakovė: „Financial Bulgaria“ EOOD
Prejudiciniai klausimai
1. Ar Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB)1 4 straipsnio 2 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad kai kredito sutartyje yra numatyta vartotojo prievolė sudaryti laidavimo sutartį su kreditoriaus paskirtu laiduotoju, laidavimo sutarties turinys yra ne sutarties su šiuo trečiuoju asmeniu „pagrindinis dalykas“, o kredito sutarties turinio dalis? Ar šiuo atveju svarbu tai, ar kreditorius ir laiduotojas yra susiję asmenys?
2. Ar Direktyvos 93/13/EEB priedo 1 punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad kai vartotojas pagal jau sudarytą kredito sutartį privalo nurodyti laiduotoją – viena iš galimybių yra ta, kad jis paskiria kreditoriaus pasiūlytą asmenį, – vėliau kredito sutarties sudarymo dieną sudarytoje laidavimo sutartyje nurodytos vartotojo prievolės turinys laikytinas neaiškiu, nes pats vartotojas negalėjo pasirinkti ar pasiūlyti asmens, kurį kreditorius paskirs būsimu laiduotoju?
3. Jei atsakymas į ankstesnį klausimą yra toks, kad laidavimo sutarties dalykas yra aiškus: ar Direktyvos 93/13/EEB priedo 1 punkto i, j ir m papunkčiai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, kai vartotojas pagal jau sudarytą kredito sutartį įsipareigojo nurodyti laiduotoją – viena iš galimybių yra ta, kad jis paskiria kreditoriaus nurodytą asmenį, – iš kredito sutarties išplaukiančios vartotojo prievolės turinys laikytinas neaiškiu ir tai gali lemti kredito sutarties ar atskirų jos sąlygų negaliojimą?
4. Ar Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 1 dalis, siejama su Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos1 8 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad kai kreditą suteikiantis asmuo reikalauja, jog vartotojas sudarytų sutartį su kredito davėjo nurodytu asmeniu, kuris užtikrina jo reikalavimą vartotojui, tai visada yra pasinaudojimas nepalankia vartotojo padėtimi, taigi agresyvi komercinė veikla?
5. Jei atsakymas į ketvirtąjį klausimą yra neigiamas: ar Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnis, siejami su Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos 8 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad vienašališkoje teisminėje procedūroje, kaip antai mokėjimo įsakymo procedūroje, kurioje vartotojas nėra šalis, savo abejones, kad viena iš sutarties sąlygų yra nesąžininga, teismas gali pagrįsti tik įtarimu, kad sąlygą vartotojas pripažino dėl nesąžiningos komercinės veiklos, o gal tokia veikla vis dėlto turi būti nustatyta neabejotinai?
6. Ar Direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau – Direktyva 2008/48/EB)1 15 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ši nuostata turi būti taikoma tais atvejais, kai kredito sutartis yra susieta su papildoma paslauga, t. y. trečiojo asmens atlygintinu laidavimu, ir atveria vartotojui galimybę ne tik pareikšti pretenzijas dėl laiduotojo elgesio, kuriuo šis pažeidžia savo pareigas, pavyzdžiui, dėl mokėjimo pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, bet ir imtis procesinių gynybos priemonių, kuriomis ginčijama prievolė laiduotojui?
7. Ar pagal Direktyvos 2008/48/EB 15 straipsnio 2 dalį, siejamą su veiksmingumo principu, arba, darant prielaidą, kad kredito sutartis ir laidavimo sutartis yra susiję sandoriai, pagal Direktyvos 93/13/EEB 5 ir 7 straipsnius, siejamus su šios direktyvos priedo 1 punkto b ir c papunkčiais, yra leidžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią su vartojimo kredito sutartimi susijusios sutarties laiduotojas, gavęs iš vartotojo atlygį už kredito sutarties užtikrinimą ir sumokėjęs pagrindiniam kreditoriui pagal sutarties sąlygą, nepaisydamas to, kad pasibaigė Zakon za zadalzheniata i dogovorite (Įstatymas dėl prievolių ir sutarčių) 147 straipsnyje nustatytas terminas – dėl ko pagal jurisprudenciją išnyksta visas laidavimas – vis dėlto gali remtis tuo, kad jis perėmė pradinio kreditoriaus teises, ir, remdamasis prieštaringa jurisprudencija dėl įstatymo taikymo, reikalauti, kad pagrindinis skolininkas jam sumokėtų?
8. Ar Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punktas, siejamas su Direktyvos 93/13/EEB 5 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad kai kredito sutartyje yra nustatyta prievolė sudaryti susietą laidavimo sutartį, dėl kurios padidėja bendra skolinio įsipareigojimo suma, bendros kredito kainos metinė norma taip pat turi būti apskaičiuojama pagal įmokas, padidėjusias dėl atlygio laiduotojui? Ar šiuo atveju svarbu, kas parinko laiduotoją ir ar jis yra su pagrindiniu kreditoriumi susijęs asmuo?
9. Ar Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalies g punktas turi būti aiškinamas taip, kad neteisingas bendros kredito kainos metinės normos nurodymas kredito sutartyje, sudarytoje tarp prekybininko ir vartotojo, kaip kredito gavėjo, turi būti laikomas bendros kredito kainos metinės normos nenurodymu kredito sutartyje ir kad nacionalinis teismas turi taikyti nacionalinėje teisėje numatytas teisines pasekmes už bendros kredito kainos metinės normos nenurodymą vartojimo kredito sutartyje? Ar reikia preziumuoti, kad šios pasekmės būtinai privalomos ir sumokėjusiam laiduotojui vartotojo atžvilgiu?
10. Ar Direktyvos 2008/48/EB 23 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės aktų leidėjo numatyta sankcija, pasireiškianti vartojimo kredito sutarties, pagal kurią turi būti grąžinta tik pagrindinė suteikto kredito suma, pripažinimu niekine, laikytina proporcinga tais atvejais, kai vartojimo kredito sutartyje netiksliai nurodyta bendros kredito kainos metinė norma, nes nenurodytos išlaidos kreditoriaus pasirinktam profesionaliam laiduotojui (nors bendros kredito kainos metinė norma kredito sutarties tekste nurodyta skaitine išraiška)?
11. Ar Direktyvos 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (toliau – Direktyva 2009/138/EB)1 2 straipsnio 2 dalis, siejama su šios direktyvos 1 priedo A dalies 14 punktu, turi būti aiškinama taip, kad profesinė laiduotojo veikla, už kurią mokamas atlygis, kai laiduojančioji bendrovė visais atvejais, kai nevykdomi įsipareigojimai, sumoka visą vartotojo, kaip pagrindinio skolininko, paimto kredito sumą, o atlygis mokamas kartu su kiekviena grąžinamo kredito įmoka, neatsižvelgiant į tai, kad vartotojas nevykdo įsipareigojimų, yra „draudimo veikla“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą?
12. Jei atsakymas į vienuoliktąjį klausimą yra teigiamas: ar Direktyvos 2009/138/EB 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vienuoliktame klausime nurodytą veiklą vykdantis asmuo privalo gauti nacionalinių reguliavimo institucijų, atsakingų už leidimų draudikams išdavimą, leidimą?
____________
1 OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288.
1 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (OL L 149, 2005, p. 22).
1 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, p. 66).
1 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (OL L 335, 2009, p. 1).