Language of document : ECLI:EU:T:2022:430

BENDROJO TEISMO (dešimtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. liepos 6 d.(*)

„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Europos Sąjungos vaizdinis prekių ženklas „NEHERA“ – Absoliutūs negaliojimo pagrindai – Nesąžiningumo nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktas (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies b punktas)“

Byloje T‑250/21

Ladislav Zdút, gyvenantis Bratislavoje (Slovakija), atstovaujamas advokatės Y. Echevarría García,

ieškovas,

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą D. Gája,

atsakovę,

kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme:

Isabel Nehera, gyvenanti Sutton, Ontario (Kanada),

Jean-Henri Nehera, gyvenantis Burnaby, Britanijos Kolumbija (Kanada),

Natacha Sehnal, gyvenanti Montferrier-sur-Lez (Prancūzija),

atstovaujami advokatės W. Woll,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. Kornezov, teisėjai E. Buttigieg, K. Kowalik-Bańczyk (pranešėja), G. Hesse ir D. Petrlík,

kancleris E. Coulon,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovas Ladislav Zdút prašo panaikinti 2021 m. kovo 10 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) antrosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1216/2020‑2) (toliau – ginčijamas sprendimas).

 Ginčo aplinkybės

2        2013 m. gegužės 6 d. ieškovas, remdamasis iš dalies pakeistu 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) (panaikintas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

3        Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

Image not found

4        Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašyta įregistruoti prekių ženklą, priskiriamos prie peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 18, 24 ir 25 klasės ir pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka, be kita ko, tokį aprašymą:

–        „18 klasė: „Odos ir odų pakaitalai, jų gaminiai, nepriskirti prie kitų klasių; gyvūnų odos; kelioniniai krepšiai ir lagaminai; lietaus ir saulės skėčiai; lazdos (kriukiai)“;

–        24 klasė: „Lovatiesės; staltiesės“;

–        25 klasė: „Drabužiai, avalynė, galvos apdangalai“.

5        2013 m. birželio 10 d. prekių ženklo registracijos paraiška buvo paskelbta Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 2013/107.

6        2014 m. spalio 31 d. ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas numeriu 11794112 šio sprendimo 4 punkte nurodytoms prekėms.

7        2019 m. birželio 17 d. įstojusios į bylą šalys Isabel Nehera, Jean-Henri Nehera ir Natacha Sehnal pateikė pagal Reglamento 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies b punktą prašymą pripažinti minėto prekių ženklo registraciją negaliojančia visoms šiuo prekių ženklu žymimoms prekėms. Jie tvirtino, kad paduodamas ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką ieškovas buvo nesąžiningas. Jie, be kita ko, nurodė, kad jų senelis Jan Nehera XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Čekoslovakijoje buvo įsteigęs drabužiais ir aksesuarais prekiaujančią įmonę ir pateikęs paraišką įregistruoti nacionalinį prekių ženklą, tapatų ginčijamam prekių ženklui (toliau – ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas), kurį naudojo.

8        2020 m. balandžio 22 d. sprendimu EUIPO anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įrodytas ieškovo nesąžiningumas paduodant ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką.

9        2020 m. birželio 15 d. įstojusios į bylą šalys, remdamosi Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniais, pateikė apeliaciją EUIPO dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.

10      Ginčijamu sprendimu EUIPO antroji apeliacinė taryba patenkino įstojusių į bylą šalių apeliaciją, panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir pripažino ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia.

11      Iš esmės Apeliacinė taryba nurodė, kad ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas buvo gerai žinomas prekių ženklas ir XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo iš tikrųjų naudojamas Čekoslovakijoje. Ji konstatavo, kad ieškovas žinojo apie Jan Nehera ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo, kuris turi tam tikrą išlikusią reputaciją, egzistavimą ir žinomumą. Apeliacinė taryba taip pat nurodė, kad ieškovas bandė įrodyti ryšį tarp jo paties ir šio prekių ženklo. Šiomis aplinkybėmis ji nusprendė, kad ieškovas siekė nesąžiningai pasinaudoti Jan Nehera ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo reputacija. Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad paduodamas ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką ieškovas buvo nesąžiningas.

 Šalių reikalavimai

12      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtąsias per procedūrą EUIPO apeliacinėje taryboje.

13      EUIPO ir įstojusios į bylą šalys Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl dokumentų, pateiktų pirmą kartą Bendrajame Teisme, priimtinumo

14      Ieškinio priede ieškovas pateikė, pirma, išrašą iš Slovakijos komercinio registro, susijusį su bendrove Jandl, ir, antra, šios bendrovės parengtą brošiūrą, kurioje reklamuojamas ginčijamas prekių ženklas.

15      Kaip teisingai nurodo EUIPO, į šiuos pirmą kartą Bendrajame Teisme pateiktus dokumentus negali būti atsižvelgta. Iš tikrųjų Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys susijęs su EUIPO apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrole, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 72 straipsnį, todėl Bendrajam Teismui nepriklauso peržiūrėti faktinių aplinkybių, remiantis pirmą kartą jam pateiktais dokumentais. Taigi minėti dokumentai yra atmestini ir nėra reikalo nagrinėti jų įrodomosios galios (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Sadas / VRDT – LTJ Diffusion (ARTHUR ET FELICIE), T‑346/04, EU:T:2005:420, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

 Dėl esmės

16      Iš pradžių reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos registracijos paraiškos padavimo dieną, t. y. 2013 m. gegužės 6 d., kuri yra lemiama nustatant taikytiną materialinę teisę, nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms taikomos Reglamento Nr. 207/2009 materialinės nuostatos (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Nutarties Alcon / VRDT, C‑192/03 P, EU:C:2004:587, 39 ir 40 punktus ir 2020 m. sausio 29 d. Sprendimo Sky ir kt, C‑371/18, EU:C:2020:45, 49 punktą). Todėl nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su materialinėmis normomis, Apeliacinės tarybos ginčijamame sprendime ir šalių rašytiniuose dokumentuose padarytos nuorodos į Reglamento 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti suprantamos kaip nuorodos į tokio paties turinio Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą.

17      Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo vienintelį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.

18      Ieškovas iš esmės tvirtina, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog paduodamas ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką jis buvo nesąžiningas. Pirma, įstojusios į bylą šalys neįrodė, kad tuo metu ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas vis dar buvo įregistruotas ar naudojamas, todėl jos neturi jokios teisės į žymenį ir pavadinimą „Nehera“. Antra, įstojusios į bylą šalys taip pat neįrodė, kad tuo metu Jan Nehera ir ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas vis dar buvo žinomi ar turėjo išlikusią reputaciją. Šiomis aplinkybėmis ieškovui negalima priekaištauti dėl nesąžiningų ketinimų ir nesąžiningos veiklos.

19      EUIPO ir įstojusios į bylą šalys ginčija ieškovo argumentus.

 Pirminės pastabos

20      Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą, padavus prašymą EUIPO arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, Europos Sąjungos prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu pareiškėjas buvo nesąžiningas, paduodamas šio prekių ženklo registracijos paraišką.

21      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta nesąžiningumo sąvoka teisės aktuose nėra niekaip apibrėžta, atribota ar bent apibūdinta (2017 m. birželio 29 d. Sprendimo Cipriani / EUIPO – Hotel Cipriani (CIPRIANI), T‑343/14, EU:T:2017:458, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22      Vis dėlto reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas patikslino, kaip reikėtų aiškinti Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte vartojamą nesąžiningumo sąvoką ir įvertinti jos buvimą.

23      Pirma, atsižvelgiant į įprastą reikšmę bendrinėje kalboje, nesąžiningumo sąvoka reiškia nesąžiningą tikslą ar ketinimą (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Koton Mağazacilik Tekstil Sanayi ve Ticaret / EUIPO, C‑104/18 P, EU:C:2019:724, 45 punktas ir 2020 m. sausio 29 d. Sprendimo Sky ir kt., C‑371/18, EU:C:2020:45, 74 punktas).

24      Be to, nesąžiningumo sąvoka turi būti suprantama prekių ženklų teisės kontekste, kuris susijęs su komercine veikla. Šiuo klausimu teisės aktais dėl Europos Sąjungos prekių ženklo konkrečiai siekiama prisidėti kuriant neiškraipytos konkurencijos sistemą Europos Sąjungoje, kurioje kiekviena įmonė, siekianti pritraukti klientus savo prekių ar paslaugų kokybe, turi turėti galimybę įregistruoti kaip prekių ženklus žymenis, leidžiančius vartotojams neklystamai atskirti jos prekes ar paslaugas nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Koton Mağazacilik Tekstil Sanayi ve Ticaret / EUIPO, C‑104/18 P, EU:C:2019:724, 45 punktas ir 2020 m. sausio 29 d. Sprendimo Sky ir kt., C‑371/18, EU:C:2020:45, 74 punktas).

25      Taigi Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas absoliutus negaliojimo pagrindas taikomas, kai iš reikšmingų ir neprieštaringų įrodymų matyti, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas pateikė paraišką įregistruoti šį prekių ženklą ne siekdamas sąžiningai dalyvauti konkurencinėje kovoje, bet ketindamas nesilaikyti sąžiningos praktikos ir pažeisti trečiųjų asmenų interesus arba net negalvodamas apie konkretų trečiąjį asmenį įgyti išimtinę teisę kitais tikslais nei tie, kurie atitinka prekių ženklo funkcijas, visų pirma šio sprendimo 24 punkte primintą esminę kilmės nuorodos funkciją (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Koton Mağazacilik Tekstil Sanayi ve Ticaret / EUIPO, C‑104/18 P, EU:C:2019:724, 46 punktas ir 2020 m. sausio 29 d. Sprendimo Sky ir kt., C‑371/18, EU:C:2020:45, 75 punktas).

26      Antra, prekių ženklo registracijos paraišką padavusio asmens ketinimas yra subjektyvus veiksnys, kurį turi objektyviai nustatyti kompetentingos administracinės ir teisminės institucijos. Taigi bet koks kaltinimas nesąžiningumu turi būti įvertintas visapusiškai, atsižvelgiant į visas nagrinėjamam atvejui svarbias faktines aplinkybes. Tik taip galima objektyviai įvertinti tariamą nesąžiningumą (žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Koton Mağazacilik Tekstil Sanayi ve Ticaret/EUIPO, C‑104/18 P, EU:C:2019:724, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27      Šiuo tikslu būtina, be kita ko, atsižvelgti: pirma, į tai, kad pareiškėjas žino ar turi žinoti, jog trečiasis asmuo naudoja – bent vienoje valstybėje narėje – tapatų arba panašų žymenį tapačioms ar panašioms prekėms ar paslaugoms, kuris gali būti supainiotas su prašomu įregistruoti žymeniu, antra, į pareiškėjo ketinimą užkirsti kelią šiam trečiajam asmeniui toliau naudoti šį žymenį ir, trečia, į teisinės apsaugos, kuri taikoma trečiojo asmens žymeniui ir prašomam įregistruoti žymeniui, laipsnį (2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli, C‑529/07, EU:C:2009:361, 53 punktas).

28      Taigi 27 punkte išvardyti veiksniai yra tik keli pavyzdžiai aplinkybių, į kurias galima atsižvelgti sprendžiant dėl galimo paraišką įregistruoti padavusio asmens nesąžiningumo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo momentu (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 29 d. Sprendimo CIPRIANI, T‑343/14, EU:T:2017:458, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29      Gali būti atvejų, kai prekių ženklo registracijos paraiška gali būti laikoma pateikta nesąžiningai, nepaisant to, kad nėra galimybės supainioti trečiojo asmens naudojamą žymenį su ginčijamu prekių ženklu arba kad trečiasis asmuo nenaudoja žymens, tapataus arba panašaus į ginčijamą prekių ženklą. Kitos faktinės aplinkybės prireikus gali būti svarbūs ir nuoseklūs įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo nesąžiningumą (žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Koton Mağazacilik Tekstil Sanayi ve Ticaret/EUIPO, C‑104/18 P, EU:C:2019:724, 52–56 punktus).

30      Taigi reikia pažymėti, kad, atliekant visapusišką analizę pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą, gali būti taip pat atsižvelgta į nagrinėjamo žymens kilmę ir naudojimą nuo jo sukūrimo, komercinę logiką, kuria vadovautasi pateikiant paraišką įregistruoti žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą, ir su minėtu pateikimu susijusių įvykių chronologiją (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Copernicus-Trademarks / EUIPO – Maquet (LUCEO), T‑82/14, EU:T:2016:396, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31      Panašiai galima atsižvelgti ir į atitinkamo žymens žinomumo laipsnį tuo momentu, kai buvo paduota paraiška jį įregistruoti (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli, C‑529/07, EU:C:2009:361, 51 punktą), ypač kai šį žymenį trečiasis asmuo anksčiau įregistravo ar naudojo kaip prekių ženklą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Simca Europe / VRDT – PSA Peugeot Citroën (Simca), T‑327/12, EU:T:2014:240, 40 punktą).

32      Aplinkybė, kad naudodamas prašomą įregistruoti žymenį pareiškėjas galėtų nesąžiningai pasinaudoti ankstesnio prekių ženklo ar žymens arba net žymaus asmens vardo reputacija, gali patvirtinti pareiškėjo nesąžiningumą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimą Simca, T‑327/12, EU:T:2014:240 ir 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimą Moreira / EUIPO – Da Silva Santos Júnior (NEYMAR), T‑795/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:329).

33      Trečia, kai prekių ženklo registracijos paraišką padavusio asmens nesąžiningumas grindžiamas jo ketinimu nesąžiningai pasinaudoti ankstesnio žymens ar vardo reputacija, pažymėtina, kad, siekiant įvertinti tokios reputacijos buvimą ir nesąžiningą pasinaudojimą tokia reputacija, atitinkamą visuomenę sudaro visuomenė, kuriai skirtas ginčijamas prekių ženklas, t. y. vidutinis prekių, kurioms prekių ženklas buvo įregistruotas, vartotojas (pagal analogiją žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Intel Corporation, C‑252/07, EU:C:2008:655, 36 punktą).

34      Galiausiai, ketvirta, reikia priminti, kad pripažinti registraciją negaliojančia prašantis ir šiuo pagrindu ketinantis remtis asmuo privalo įrodyti aplinkybes, leidžiančias padaryti išvadą, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas buvo nesąžiningas, paduodamas paraišką įregistruoti šį prekių ženklą (žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Simca, T‑327/12, EU:T:2014:240, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), o sąžiningumas preziumuojamas, kol neįrodyta kitaip (2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo pelicantravel.com / VRDT – Pelikan (Pelikan), T‑136/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:689, 57 punktas).

35      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia patikrinti, ar ginčijamas sprendimas, kiek jame Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo momentu ieškovas buvo nesąžiningas, yra teisėtas.

 Ieškovo nesąžiningumo buvimas

36      Iš ginčijamo sprendimo 35 ir 37 punktų matyti, jog tam, kad padarytų išvadą dėl ieškovo nesąžiningumo, Apeliacinė taryba rėmėsi aplinkybe, kad prašydamas įregistruoti ginčijamą prekių ženklą ieškovas iš tikrųjų siekė pasipelnymo tikslais pasinaudoti Jan Nehera vardo ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo reputacija ir taip neteisėtai gauti naudos iš šios reputacijos. Taigi Apeliacinės tarybos išvadą pagrindžia būtent ketinimas elgtis taip, kad būtų pasipelnyta (anglų k. „free-riding“) iš minėtos reputacijos.

37      Šiomis aplinkybėmis, be įvairių veiksnių, į kuriuos galima atsižvelgti visapusiškai vertinant ieškovo sąžiningumą arba nesąžiningumą, ypač svarbu išnagrinėti ne tik faktines ir istorines bylos aplinkybes, bet ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo ir Jan Nehera vardo teisinės apsaugos, faktinio naudojimo ir reputacijos laipsnį, taip pat ieškovo žinojimo apie šias aplinkybes lygį.

38      Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 33 punkte nurodytą jurisprudenciją, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, siekiant įvertinti ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo ir Jan Nehera vardo reputacijos bei nesąžiningo pasinaudojimo šia reputacija buvimą, atitinkamą visuomenę sudaro vidutiniai 4 punkte nurodytų prekių vartotojai, t. y. plačioji Sąjungos visuomenė.

–       Faktinės ir istorinės aplinkybės

39      Neginčijama, kad Jan Nehera, gimęs 1899 m. Kostelec na Hané (dabar – Čekijos Respublika), buvo verslininkas, vykdęs veiklą mados srityje Čekoslovakijoje XX a. trečiajame, ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose. Visų pirma ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Prostějov (dabar – Čekijos Respublika) jis įsteigė įmonę, kurios pavadinime buvo nuoroda į jo asmenvardį ir kuri gamino ir pardavinėjo moteriškus, vyriškus ir vaikiškus drabužius bei aksesuarus. Dėl modernių valdymo metodų ir intensyvaus reklamos naudojimo ši įmonė gana sėkmingai veikė Čekoslovakijoje ir užsienyje. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse joje dirbo beveik 1 000 darbuotojų ir ji turėjo daugiau kaip 130 mažmeninės prekybos parduotuvių tinklą Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Afrikoje. Per Antrąjį pasaulinį karą minėta įmonė ir toliau veikė, o po susijungimo, kurį Jan Nehera buvo priverstas atlikti, ją faktiškai kontroliavo Vokietijos pilietis. 1946 m. sausio 1 d. ji buvo nacionalizuota ir jos nuosavybės teisė perleista Čekoslovakijos valstybei. Vėliau minėta įmonė tęsė savo veiklą nauju pavadinimu, kuriame nebeliko nuorodos į jos steigėjo asmenvardį. Tuo metu Jan Nehera jau buvo išvykęs iš Čekoslovakijos ir įsikūrė Maroke, kur toliau valdė dvi drabužių parduotuves ir kur 1958 m. mirė.

40      Taip pat neginčijama, kad per savo įmonę Jan Nehera Čekoslovakijoje padavė paraišką įregistruoti ginčijamam prekių ženklui tapatų prekių ženklą, t. y. ankstesnį Čekoslovakijos prekių ženklą (žr. šio sprendimo 7 punktą). Šis prekių ženklas (Nr. 6414) 1936 m. birželio mėn. buvo įregistruotas Čekoslovakijos prekybos rūmų registre, kurio išrašą pateikė įstojusios į bylą šalys. Jan Nehera šį prekių ženklą naudojo XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose Čekoslovakijoje ir užsienyje, prekiaudamas savo įmonės gaminamomis prekėmis. Iki XX a. šeštojo dešimtmečio šį prekių ženklą jis taip pat naudojo savo drabužių parduotuvėse Maroke.

41      Ieškovas yra Slovakijos verslininkas, vykdantis veiklą reklamos ir rinkodaros srityje. Jis neturi jokio giminystės ryšio su Jan Nehera ir jo šeima. 2006 m. Čekijos Respublikoje jis padavė paraišką įregistruoti nacionalinį prekių ženklą, tapatų ankstesniam Čekoslovakijos prekių ženklui ir ginčijamam prekių ženklui; šio čekiško prekių ženklo registracijos galiojimas baigėsi 2016 m. 2013 m. gegužės 6 d. ieškovas paprašė įregistruoti ginčijamą prekių ženklą kaip Europos Sąjungos prekių ženklą; šis prekių ženklas buvo įregistruotas 2014 m. spalio 31 d. (žr. šio sprendimo 2, 3 ir 6 punktus). 2014 m. ieškovas pradėjo pristatinėti moteriškų drabužių kolekcijas madų šou ir prekiauti šiais drabužiais, naudodamas ginčijamą prekių ženklą.

–       Ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo ir Jan Nehera vardo teisinė apsauga

42      Iš bylos medžiagos nematyti – beje, to neginčijo nė viena iš šalių – kad ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas vis dar buvo įregistruotas trečiojo asmens vardu. Priešingai, pirma, EUIPO pripažįsta, kad ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas nustojo galioti 1946 m. Iš tikrųjų iš įstojusių į bylą šalių pateikto Čekoslovakijos prekybos rūmų registro išrašo matyti, kad 1946 m. birželio mėn. šis prekių ženklas buvo išbrauktas iš registro. Antra, neginčijama, kad nors ankstesniam Čekoslovakijos prekių ženklui tapatus nacionalinis prekių ženklas buvo įregistruotas 1992–2002 m. Čekijos Respublikoje trečiojo asmens vardu, šio prekių ženklo registracijos galiojimas baigėsi prieš paduodant ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką.

43      Be to, nenustatyta ir net neteigiama, kad ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną Jan Nehera vardas turėjo specialią teisinę apsaugą.

–       Ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo ir Jan Nehera vardo naudojimas

44      Iš bylos medžiagos taip pat nematyti, ir, beje, to neginčijo nė viena iš šalių, kad ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną trečiasis asmuo, prekiaudamas drabužiais, vis dar naudojo ankstesnį Čekoslovakijos prekių ženklą arba Jan Nehera vardą. Pirma, EUIPO pripažįsta, kad, išskyrus tai, jog Jan Nehera XX a. šeštajame dešimtmetyje šį prekių ženklą naudojo Maroke, po 1946 m. šis prekių ženklas nebebuvo naudojamas. Įstojusios į bylą šalys taip pat nebesinaudojo minėtu prekių ženklu nei Europoje po Jan Nehera įmonės nacionalizavimo 1946 m., nei Maroke po jo mirties 1958 m. Antra, neatrodo, kad trečiasis asmuo, kuris yra ankstesniam Čekoslovakijos prekių ženklui tapataus nacionalinio prekių ženklo, įregistruoto 1992–2002 m. Čekijos Respublikoje, savininkas, kada nors jį naudojo.

–       Ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo ir Jan Nehera vardo reputacija

45      Priešingai nei Anuliavimo skyrius, ginčijamo sprendimo 33 ir 34 punktuose Apeliacinė taryba teigė, kad, pirma, Jan Nehera buvo „įžymybė“ ir, antra, ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas paraiškos įregistruoti ginčijamą prekių ženklą padavimo dieną vis dar turėjo bent jau „tam tikrą išlikusią reputaciją“, taigi buvo išsaugojęs „istorinę vertę“.

46      Šalys sutaria dėl to, kad XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose Čekoslovakijoje ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas ir Jan Nehera vardas turėjo bent jau tam tikrą reputaciją ar pripažinimą. Tačiau jos nesutaria dėl to, ar ši reputacija arba šis pripažinimas buvo išlikę ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną.

47      Ieškovas mano, kad Jan Nehera ir ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas dabar yra visiškai užmiršti. EUIPO taip pat pripažįsta, kad iš pirmo žvilgsnio neatrodo, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jie vis dar turi išlikusią reputaciją Čekijos Respublikoje ar Slovakijoje. Tik įstojusios į bylą šalys teigia, kad 2013 m. jie vis dar turėjo reputaciją šiose dviejose valstybėse narėse.

48      Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad siekdamos įrodyti šios reputacijos išlikimą įstojusios į bylą šalys Bendrajame Teisme daro nuorodą tik į du įrodymus, t. y. pirma, enciklopedijoje „Wikipedia“ esantį straipsnį, skirtą Jan Nehera, ir, antra, vieno Čekijos studento diplominį darbą apie Jan Nehera įmonės nacionalizavimą ir šios įmonės istoriją 1945–1948 m. laikotarpiu. Įstojusios į bylą šalys, be kita ko, remiasi ištrauka iš šio diplominio darbo, pagal kurią „Jan Nehera vardas prisimenamas kaip vieno svarbiausių Čekoslovakijos verslininkų pirmosios [Čekoslovakijos] respublikos drabužių sektoriuje“.

49      Nors abiejuose įrodymuose, kuriais remiasi įstojusios į bylą šalys, yra informacijos apie Jan Nehera ir jo įmonės istoriją XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, juose nepateikiama jokios išsamios informacijos, galinčios patvirtinti, kad 2013 m. didelė atitinkamos visuomenės dalis vis dar žinojo Jan Nehera arba ankstesnį Čekoslovakijos prekių ženklą. Be to, pati EUIPO mano, kad šie du įrodymai neturi įrodomosios galios.

50      Toliau ieškovas teisingai pažymi, kad kiti įrodymai, kuriuos įstojusios į bylą šalys pateikė EUIPO, taip pat negali patvirtinti, jog Jan Nehera arba ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas turėjo išlikusią reputaciją. Įstojusios į bylą šalys prie EUIPO bylos medžiagos pridėjo, pavyzdžiui, XX a. šeštajame dešimtmetyje Maroke darytą nuotrauką, kurioje matyti parduotuvė su ankstesniu Čekoslovakijos prekių ženklu, antra, 2000 m. Slovakijos įmonės Ozeta 60-mečio proga išleistą atminimo brošiūrą, kurioje kalbama apie 1940 m. Jan Nehera įmonės atidarytą gamyklą Trenčine (dabar Slovakija), ir, trečia, daugybę straipsnių spaudoje ir kitų dokumentų, susijusių su ieškovo veikla. Tačiau šiuose įvairiuose įrodymuose nėra jokios informacijos, patvirtinančios, kad ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną atitinkama visuomenė faktiškai žinojo Jan Nehera arba ankstesnį Čekoslovakijos prekių ženklą.

51      Konkrečiai kalbant, ieškovas atkreipia Bendrojo Teismo dėmesį į įstojusių į bylą šalių pateiktą interviu su mados dizaineriu. Šiame interviu, duotame 2015 m., t. y. gerokai prieš pateikiant prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia, taigi visiškai su šiuo prašymu nesusijusiame interviu, Samuel Drira, vienas iš prancūzų mados žurnalo įkūrėjų ir vyriausiasis redaktorius, paaiškino, kad apie prekių ženklo „Nehera“ egzistavimą jam buvo pranešta tik vieną dieną prieš atvykstant į Bratislavą ir susitinkant su ieškovu, kuris jam pasiūlė tapti jo įmonės kūrybos direktoriumi. Taigi atrodo, kad net mados srities specialistas, kurį ieškovas įdarbino, kad pradėtų vykdyti moteriškų drabužių gamybos veiklą, visiškai nežinojo apie ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo egzistavimą.

52      Galiausiai reikia pažymėti, kad nuo 1946 m., kai ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas nustojo būti naudojamas Europoje, iki 2013 m., kai ieškovas pateikė paraišką įregistruoti ginčijamą prekių ženklą, praėjo beveik septyni dešimtmečiai.

53      Šiomis aplinkybėmis įstojusios į bylą šalys nepateikė įrodymų, kuriuos jos privalo pateikti pagal šio sprendimo 34 punkte primintą jurisprudenciją ir kurie patvirtintų, kad 2013 m. ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas vis dar turėjo tam tikrą reputaciją Čekijos Respublikoje, Slovakijoje ar kitose valstybėse narėse arba kad Jan Nehera vardas vis dar buvo žinomas didelei atitinkamos visuomenės daliai. Vadinasi, Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad šis prekių ženklas turėjo „tam tikrą išlikusią reputaciją“ ir kad paduodant ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką šis vardas vis dar buvo žinomas.

–       Ieškovo žinojimas apie ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo ir Jan Nehera vardo egzistavimą ir reputaciją praeityje

54      Neginčijama, kad, kaip ginčijamo sprendimo 29 punkte konstatavo Apeliacinė taryba, ieškovas žinojo apie Jan Nehera ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo egzistavimą ir reputaciją praeityje tuo momentu, kai pateikė paraišką įregistruoti ginčijamą prekių ženklą.

55      Iš bylos medžiagos, visų pirma iš ieškovo paaiškinimų, pateiktų ieškinyje ir 2016 m. vasario 16 d. N. Sehnal išsiųstame elektroniniame laiške, matyti, kad ieškovas kreipėsi dėl nebenaudojamo ir užmiršto ankstesnio prekių ženklo, kurį galėtų panaudoti savo moteriškų drabužių gamybos veiklai pradėti. Apsvarstęs keletą pavadinimų jis nusprendė naudoti prekių ženklą „Nehera Praguea“, o vėliau – ankstesnį Čekoslovakijos prekių ženklą, norėdamas „pagerbti“ „XX a. ketvirtojo dešimtmečio Čekoslovakijos tekstilės pramonės aukso amžių“, visų pirma Jan Nehera, kurį jis laikė „didžia asmenybe“ ir šio Čekoslovakijos drabužių pramonės „sėkmingo laikotarpio“ simboliu.

–       Bendrasis vertinimas

56      Iš šio sprendimo 42–53 punktų matyti, kad ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas ir Jan Nehera vardas jau nebuvo nei registruoti, nei saugomi, nei trečiojo asmens naudojami drabužių prekyboje ar net neturėjo reputacijos atitinkamai visuomenei.

57      Elgesys, susijęs su pasipelnymu iš žymens ar vardo reputacijos, kokį ginčijamame sprendime nurodė Apeliacinė taryba kaip pagrindą konstatuoti ieškovo nesąžiningumą, iš esmės galimas tik tuo atveju, jei šis žymuo ar vardas faktiškai ir dabar turi tam tikrą reputaciją ar yra įgijęs tam tikrą žinomumą (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Iron & Smith, C‑125/14, EU:C:2015:539, 29 punktą).

58      Taigi Sąjungos teismas jau yra konstatavęs, kad asmuo, padavęs paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą, turi ketinimą neteisėtai pasinaudoti ankstesnio prekių ženklo išlikusia reputacija, net jeigu jis jau nebuvo naudojamas (2014 m. gegužės 8 d. Sprendimas Simca, T‑327/12, EU:T:2014:240), arba dabartiniu fizinio asmens vardo žinomumu (2019 m. gegužės 14 d. Sprendimas NEYMAR, T‑795/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:329) tais atvejais, kai ši išlikusi reputacija arba dabartinis žinomumas buvo įrodyti. Tačiau jis yra pažymėjęs, kad trečiojo asmens prašomos įregistruoti sąvokos reputacija nėra pasisavinta, todėl prekių ženklo registracijos paraišką pateikęs asmuo nėra nesąžiningas, jeigu ši sąvoka Sąjungoje nebuvo nei įregistruota, nei naudojama, nei žinoma (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Khadi and Village Industries Commission / EUIPO – BNP Best Natural Products (Khadi Ayurveda), T‑683/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:860, 68–71 punktus).

59      Tokiomis aplinkybėmis, kadangi tuo momentu, kai buvo paduota ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiška, ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas neturėjo išlikusios reputacijos ir Jan Nehera vardas nebuvo faktiškai žinomas, tai, kad ieškovas vėliau naudojo šį prekių ženklą, iš principo negalėjo būti su pasipelnymu susijęs elgesys, rodantis ieškovo nesąžiningumą.

60      Šios išvados nepaneigia tai, kad ieškovas žinojo apie Jan Nehera ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo egzistavimą, taip pat buvusią reputaciją (žr. šio sprendimo 54 ir 55 punktus). Iš tikrųjų vien aplinkybės, kad prekių ženklo registracijos paraišką pateikęs asmuo žinojo ar turėjo žinoti, jog trečiasis asmuo praeityje naudojo prašomam įregistruoti prekių ženklui tapatų ar į jį panašų prekių ženklą, nepakanka, kad būtų įrodytas šio pareiškėjo nesąžiningumas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Malaysia Dairy Industries, C‑320/12, EU:C:2013:435, 36 ir 37 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Khadi Ayurveda, T‑683/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:860, 69 punktą).

61      Vis dėlto dar reikia išnagrinėti kitus EUIPO ir įstojusių į bylą šalių argumentus, kuriais iš esmės siekiama įrodyti ieškovo ketinimą pasipelnyti ir jo nesąžiningumą, neatsižvelgiant į tai, ar ankstesnis Čekoslovakijos prekių ženklas ir Jan Nehera vardas turėjo išlikusią reputaciją.

62      Pirma, EUIPO, palaikoma įstojusių į bylą šalių, iš esmės priekaištauja ieškovui dėl to, kad jis siekė sukurti asociaciją tarp jo veiklos ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo bei Jan Nehera. EUIPO teigimu, ieškovas rinkoje įgijo pranašumą, nes savo įmonės įvaizdį grindė aiškia sąsaja su anksčiau reputaciją turėjusiu prekių ženklu ir kadaise garsiu verslininku.

63      Šiuo klausimu tiesa, kad, kaip ginčijamo sprendimo 35 punkte iš esmės nurodė Apeliacinė taryba, ieškovas įrodė ryšį tarp jo įmonės ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo. Neginčijama, kad jis ne kartą minėjo šį prekių ženklą ir Jan Nehera savo įmonės komunikacijos ir rinkodaros strategijoje. Taigi daugelyje byloje esančių dokumentų, pavyzdžiui, minėtos įmonės interneto svetainėje, ieškovo puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ ir keliuose spaudos straipsniuose, teigiama, kad ta įmonė „atnaujino“ ir „atgaivino“ ankstesnį prekių ženklą „Nehera“, kurį XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sukūrė Jan Nehera.

64      Vis dėlto reikia priminti, kad remiantis jurisprudencija vien to, kad atitinkamos visuomenės sąmonėje egzistuoja ryšys tarp vėlesnio prekių ženklo ir ankstesnio žymens ar vardo, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog buvo nesąžiningai pasinaudota ankstesnio žymens ar vardo reputacija (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Intel Corporation, C‑252/07, EU:C:2008:655, 32 punktą ir 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Iron & Smith, C‑125/14, EU:C:2015:539, 31 punktą).

65      Be to, reikia pažymėti, kad nesąžiningo pasinaudojimo žymens ar vardo reputacija sąvoka apima atvejį, kai trečiasis asmuo mėgdžioja reputaciją turintį ankstesnį žymenį ar vardą, siekdamas naudos iš jo patrauklumo, reputacijos ir prestižo, ir be jokios finansinės kompensacijos bei neįdėdamas savo pastangų pasinaudoja šio žymens ar pavadinimo savininko arba naudotojo komercinio pobūdžio pastangomis, įdėtomis to žymens ar vardo įvaizdžiui įgyti ir išsaugoti (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2009 m. birželio 18 d. Sprendimo L'Oréal ir kt., C‑487/07, EU:C:2009:378, 49 punktą).

66      Nagrinėjamu atveju ieškovas tvirtina, o EUIPO ir įstojusios į bylą šalys tam neprieštarauja, kad 2013 m. atitinkama visuomenė visiškai pamiršo ankstesnį Čekoslovakijos prekių ženklą ir Jan Nehera vardą ir kad jis pats skyrė daug pastangų, laiko ir lėšų, kad atgaivintų prekių ženklą „Nehera“ ir paviešintų Jan Nehera ir jo įmonės istoriją. Iš to matyti, kad ieškovas ne tik pasipelnymo tikslais naudojosi buvusia ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo ir Jan Nehera vardo reputacija, bet ir pats dėjo komercines pastangas, siekdamas, kad atgaivintų šio prekių ženklo įvaizdį ir taip savo lėšomis atkurtų jo reputaciją. Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad vien tai, jog ginčijamam prekių ženklui reklamuoti buvo daroma nuoroda į istorinį Jan Nehera ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo įvaizdį, neprieštarauja sąžiningai pramoninei ar komercinei praktikai.

67      Antra, EUIPO ir įstojusios į bylą šalys teigia, kad ieškovas siekė suklaidinti visuomenę, įtikindamas ją, kad buvo Jan Nehera įpėdinis ir teisių perėmėjas. Konkrečiai kalbant, įstojusios į bylą šalys kritikuoja ieškovą, kad jis norėjo sukurti „tęstinumo iliuziją“ ir „fiktyvius paveldėjimo santykius“ tarp jo įmonės ir Jan Nehera. Įstojusios į bylą šalys taip pat nurodo Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies g punktą, kuriame numatyta, kad nėra registruojami prekių ženklai, kurie gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės.

68      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad negalima atmesti galimybės, jog tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis tai, kad trečiasis asmuo pakartotinai naudoja ankstesnį kadaise reputaciją turėjusį prekių ženklą arba anksčiau garsaus asmens vardą, gali sudaryti apgaulingą įspūdį apie ankstesnio prekių ženklo ar šio asmens veiklos tęstinumą ar su tuo susijusį paveldėjimą. Taip galėtų būti, be kita ko, tuo atveju, kai prekių ženklo registracijos paraišką pateikęs asmuo atitinkamai visuomenei prisistato kaip ankstesnio prekių ženklo savininko teisių bei pareigų ir ekonominės veiklos perėmėjas, nors ankstesnio prekių ženklo savininko ir prekių ženklo registracijos paraišką pateikusio asmens nesieja jokie tęstinumo ar paveldėjimo santykiai. Į tokią aplinkybę būtų galima atsižvelgti, prireikus siekiant įrodyti prekių ženklo paraišką pateikusio asmens nesąžiningumą ir dėl to konstatuoti naujo prekių ženklo registraciją negaliojančia remiantis Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatomis.

69      Vis dėlto šiuo atveju, pirma, reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba savo argumentų negrindė ieškovo ketinimu sudaryti klaidingą jo įmonės ir Jan Nehera įmonės veiklos tęstinumo ar paveldėjimo įspūdį.

70      Antra, bet kuriuo atveju neįrodyta ir net neteigiama, kad ieškovas tvirtino esąs susijęs giminystės ryšiais su Jan Nehera arba kad jis prisistatė kaip Jan Nehera ar jo įmonės įpėdinis ir teisių perėmėjas. Be to, teigdamas, kad atnaujino ir atgaivino XX a. ketvirtajame dešimtmetyje klestėjusį prekės ženklą, ieškovas veikiau leido suprasti, kad Jan Nehera veikla nutrūko, todėl jokio tęstinumo tarp Jan Nehera veiklos ir jo paties veiklos nebuvo. Taigi neatrodo, kad ieškovas sąmoningai siekė sukurti klaidingą įspūdį apie jo įmonės ir Jan Nehera veiklos tęstinumą ar paveldėjimą.

71      Galiausiai Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies g punkto nuostatos neturi jokios reikšmės nagrinėjant šį ieškinį. Iš tiesų Apeliacinė taryba pripažino ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia, remdamasi ne Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis, siejamomis su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies g punkto nuostatomis, susijusiomis su prekių ženklais, galinčiais suklaidinti visuomenę, o tik minėto reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatomis, susijusiomis su nesąžiningumu.

72      Trečia, įstojusios į bylą šalys tvirtina, kad ieškovas siekė apgauti Jan Nehera palikuonius ir įpėdinius ir pasisavinti jų teises, nes prieš paduodamas paraišką įregistruoti ginčijamą prekių ženklą negavo jų sutikimo.

73      Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad Apeliacinė taryba savo argumentų negrindė ieškovo ketinimu apgauti Jan Nehera palikuonius ir įpėdinius arba pasisavinti jų teises.

74      Antra, bet kuriuo atveju paraiškos įregistruoti ginčijamą prekių ženklą padavimo dieną ankstesniam Čekoslovakijos prekių ženklui ir Jan Nehera vardui nebebuvo taikoma jokia teisinė apsauga trečiojo asmens naudai (žr. šio sprendimo 42 ir 43 punktus). Darytina išvada, kad Jan Nehera palikuoniai ir įpėdiniai neturėjo jokių teisių, dėl kurių ieškovas galėjo apgauti arba kurias galėjo pasisavinti. Todėl neatrodo, kad prašydamas įregistruoti ginčijamą prekių ženklą ieškovas ketino apgauti Jan Nehera palikuonius ir įpėdinius arba pasisavinti jų tariamas teises.

75      Ketvirta, įstojusios į bylą šalys tvirtina, kad iš Jan Nehera neteisėtai ir nepagrįstai buvo atimtas turtas, kai 1946 m. jo įmonė buvo nacionalizuota. Jos teigia, kad pagal principą, jog iš neteisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur), šiuo metu niekas negali pasinaudoti šia neteisybe, kad praturtėtų naudodamasis Jan Nehera vardu.

76      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovas nėra atsakingas už Jan Nehera įmonės nacionalizavimą 1946 m. Tas pats pasakytina apie ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo apsaugos neturėjimą ir nenaudojimą beveik septynis dešimtmečius, taip pat apie šio prekių ženklo reputacijos ir jo kūrėjo žinomumo išnykimą. Šiomis aplinkybėmis tai, kad iš Jan Nehera neteisėtai ar nepagrįstai buvo atimtas turtas, negali įrodyti ieškovo nesąžiningumo.

77      Galiausiai, penkta, EUIPO tvirtina, kad, kaip ginčijamo sprendimo 36 punkte nurodė Apeliacinė taryba, nesąžiningumo sąvoka nebūtinai reiškia bet kokio laipsnio moralinį nusižengimą.

78      Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad pagal šio sprendimo 23 punkte nurodytą jurisprudenciją nesąžiningumo sąvoka reiškia nesąžiningo mąstymo ar nesąžiningų ketinimų buvimą. Nagrinėjamu atveju EUIPO ir įstojusios į bylą šalys neįrodė, kad paduodamas ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką ieškovas elgėsi nesąžiningai ar turėjo nesąžiningų ketinimų.

79      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog ieškovas siekė nesąžiningai pasinaudoti Jan Nehera ir ankstesnio Čekoslovakijos prekių ženklo reputacija, ir tuo remdamasi padarė išvadą, kad paduodamas ginčijamo prekių ženklo registracijos paraišką ieškovas buvo nesąžiningas.

80      Taigi vienintelis ieškovo ieškinio pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu ir ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

81      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Šioje byloje EUIPO ir įstojusi į bylą šalis pralaimėjo bylą. Kadangi ieškovas reikalavo priteisti tik iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas Bendrajame Teisme, EUIPO turi padengti savo ir ieškovo šioje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

82      Taip pat ieškovas reikalavo priteisti iš EUIPO per apeliacinę procedūrą Apeliacinėje taryboje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį būtinosios išlaidos, kurias šalys patiria dėl procedūros Apeliacinėje taryboje, laikomos atlygintinomis bylinėjimosi išlaidomis. Taigi reikia taip pat nurodyti EUIPO padengti ieškovo bylinėjimosi išlaidas, kurias jis patyrė vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje.

83      Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį įstojusios į bylą šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2021 m. kovo 10 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) antrosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1216/2020-2).

2.      EUIPO padengia savo ir Ladislav Zdút patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant būtinąsias išlaidas, patirtas dėl procedūros Apeliacinėje taryboje.

3.      Isabel Nehera, Jean-Henri Nehera ir Natacha Sehnal padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Kornezov

Buttigieg

Kowalik-Bańczyk

Hesse

 

      Petrlík

Paskelbta 2022 m. liepos 6 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.