TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2017 m. balandžio 5 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – 8 straipsnio 4 dalis – 65 straipsnio 1 ir 2 dalys – Žodinis prekių ženklas LAGUIOLE – Pagal nacionalinę teisę įgyta ankstesne teise grindžiamas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia – EUIPO taikoma nacionalinė teisė – Sąjungos teismo vaidmuo“
Byloje C‑598/14 P
dėl 2014 m. gruodžio 22 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO), atstovaujama A. Folliard-Monguiral,
apeliantė,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Gilbert Szajner, gyvenančiam Sen Mor de Fosė (Prancūzija), atstovaujamam advokato A. Sam-Simenot,
ieškovui pirmojoje instancijoje,
Forge de Laguiole SARL, įsteigtai Lagjolyje (Prancūzija), atstovaujamai advokatės F. Fajgenbaum,
įstojusiai į bylą šaliai pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Prechal (pranešėja), A. Rosas, C. Toader ir E. Jarašiūnas,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
susipažinęs su 2016 m. gruodžio 1 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo apeliaciniu skundu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) prašo panaikinti 2014 m. spalio 21 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Szajner / VRDT – Forge de Laguiole (LAGUIOLE) (T‑453/11, EU:T:2014:901, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas iš dalies panaikino 2011 m. birželio 1 d. EUIPO pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 181/2007‑1), susijusį su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Forge de Laguiole SARL ir Gilbert Szajner (toliau – ginčijamas sprendimas).
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Reglamentas (EB) Nr. 207/2009
2 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) buvo kodifikuotas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1). Reglamento Nr. 40/94 8, 52 ir 63 straipsnių nuostatos be esminių pakeitimų buvo perkeltos į Reglamento Nr. 207/2009 8, 53 ir 65 straipsnius.
3 Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens savininkui užprotestavus, pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius [Sąjungos] ir valstybės narės teisės aktus:
a) teisės į tą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti [Europos Sąjungos] prekių ženklą padavimo dienos arba iki prašymo suteikti prioritetą paraiškai įregistruoti [Europos Sąjungos] prekių ženklą pateikimo dienos;
b) tas žymuo jo savininkui suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą.“
4 Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta:
„Padavus prašymą Tarnybai arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, [Europos Sąjungos] prekių ženklo įregistravimas paskelbiamas negaliojančiu:
<…>
c) jeigu yra 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos ankstesnės teisės ir tenkinamos toje dalyje keliamos sąlygos.“
5 Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Teisingumo Teismui galima skųsti Apeliacinės tarybos sprendimus dėl apeliacijų.
2. Skundą galima pateikti dėl kompetencijos stokos, dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, dėl [ESV] Sutarties, šio reglamento arba bet kurios su jos [jų] taikymu susijusios teisės normos pažeidimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais.“
Įgyvendinimo reglamentas
6 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189, toliau – įgyvendinimo reglamentas), 37 taisyklės b punkto iii papunktyje nustatyta:
„Tarnybai paduodamame prašyme registraciją panaikinti arba paskelbti negaliojančia <…> nurodoma:
<…>
b) duomenys apie pagrindus, kuriais grindžiamas prašymas:
<…>
iii) jei prašymas paduodamas vadovaujantis Reglamento [Nr. 207/2009] [53] straipsniu, – duomenys apie teisę, kuria grindžiamas prašymas paskelbti registraciją negaliojančia, ir duomenys, įrodantys, kad pareiškėjas yra ankstesnės teisės savininkas, kaip nurodyta Reglamento [Nr. 207/2009] [53] straipsnyje, arba kad jis turi teisę pagal nacionalinę teisę pretenduoti į tą teisę.“
Prancūzijos teisė
7 Code de la propriété intellectuelle (Intelektinės nuosavybės kodeksas, toliau – CPI) L. 711‑4 straipsnis suformuluotas taip:
„Kaip prekių ženklas negali būti registruojamas žymuo, kuriuo pažeidžiamos ankstesnės teisės į:
<…>
b) įmonės pavadinimą arba įmonės ženklą, jeigu yra galimybė suklaidinti visuomenę;
<…>“
8 CPI L. 714‑3 straipsnyje numatyta:
„Prekių ženklo registracija teismo sprendimu pripažįstama negaliojančia, jei neatitinka L. 711‑1–L. 711‑4 straipsnių nuostatų.
<…>
Pagal L. 711‑4 straipsnį imtis veiksmų dėl registracijos pripažinimo negaliojančia gali tik ankstesnės teisės savininkas. Tačiau jo ieškinys yra nepriimtinas, jei prekių ženklo paraiška buvo pateikta sąžiningai ir jei jis toleravo prekių ženklo naudojimą penkerius metus.
Sprendimas dėl panaikinimo yra absoliutaus pobūdžio.“
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
9 Ginčo aplinkybes Bendrasis Teismas išdėstė taip:
„1 <…> [G. Szajner] yra žodinio [Europos Sąjungos] prekių ženklo LAGUIOLE, kurio paraiška buvo pateikta 2001 m. lapkričio 20 d. ir kurį 2005 m. sausio 17 d. [EUIPO] įregistravo pagal [Reglamentą Nr. 40/94, kodifikuotą Reglamentu Nr. 207/2009], savininkas.
2 Prekės ir paslaugos, kurioms įregistruotas prekių ženklas LAGUIOLE, <…> visų pirma priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 8, 14, 16, 18, 20, 21, 28, 34 ir 38 klasėms <…>
<…>
3 2005 m. liepos 22 d. <…> [Forge de Laguiole SARL] pateikė prašymą pripažinti prekių ženklo LAGUIOLE registraciją iš dalies negaliojančia pagal Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies c punktą, siejamą su to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalimi [dabar – Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punktas ir 8 straipsnio 4 dalis].
4 Prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia grindžiamas įmonės pavadinimu Forge de Laguiole, kurį [ši bendrovė] naudojo „peilių, žirklių, dovanų ir suvenyrų, t. y. visų stalo reikmenų gamybos ir pardavimo“ veiklai. [Forge de Laguiole SARL] teigimu, šis įmonės pavadinimas, kuris nėra vien vietinės reikšmės, pagal Prancūzijos teisę jai suteikia teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą.
5 Prašymas dėl dalinio registracijos pripažinimo negaliojančia pateiktas dėl visų šio sprendimo 2 punkte nurodytų prekių ir paslaugų.
6 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimu [EUIPO] Anuliavimo skyrius atmetė prašymą registraciją pripažinti negaliojančia.
7 2007 m. sausio 25 d. [Forge de Laguiole SARL] pagal Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsnius (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniai) dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo pateikė [EUIPO] apeliaciją.
8 [Ginčijamu sprendimu] [EUIPO] Pirmoji apeliacinė taryba iš dalies patenkino apeliaciją ir pripažino prekių ženklo LAGUIOLE registraciją negaliojančia 8, 14, 16, 18, 20, 21, 28 ir 34 klasių prekėms. Ji atmetė apeliaciją dėl 38 klasės paslaugų.
9 Visų pirma Apeliacinė taryba nusprendė, kad pagal Prancūzijos teismų praktiką įmonės pavadinimas iš principo saugomas visos įmonės įstatuose nurodytos veiklos atžvilgiu, tačiau, jeigu įmonės įstatai nėra tikslūs arba neapima jos vykdomos veiklos, apsauga taikoma tik realiai ir konkrečiai vykdomai veiklai. Šioje byloje [Forge de Laguiole SARL] įstatai yra pakankamai aiškūs, kiek tai susiję su „visų peilių, žirklių, gamyba ir pardavimu“. Apeliacinė taryba pridūrė, jog net darant prielaidą, kad įstatų formuluotė „visų dovanų ir suvenyrų, t. y. visų stalo reikmenų, gamyba ir pardavimas“ yra netiksli, pareiškėjos įmonės pavadinimas vertas apsaugos bent jau tuose sektoriuose, kuriuose ji realiai vykdė veiklą iki prekių ženklo LAGUIOLE paraiškos pateikimo.
10 Šiuo klausimu Apeliacinė taryba nusprendė, jog [Forge de Laguiole SARL] įrodė, kad vykdė komercinę veiklą iki prekių ženklo LAGUIOLE paraiškos pateikimo, kai prekiavo prekėmis, priskirtinomis „stalo reikmenims“, „namų apyvokos reikmenims“, prekėmis, susijusiomis su vynu, žirklėmis, prekėmis rūkantiesiems, golfo žaidėjams, medžiotojams ir laisvalaikiui ir kitais aksesuarais. Tačiau [Forge de Laguiole SARL] neįrodė, kad vykdė komercinę veiklą, kiek tai susiję su prabangos prekėmis ir kelionėms skirtomis prekėmis, kurios, beje, jos įstatuose nenurodytos. Galiausiai ji nusprendė, kad, išskyrus 38 klasės telekomunikacijų paslaugas, visos minėtu prekių ženklu žymimos prekės priskirtinos [Forge de Laguiole SARL] veiklos sektoriams arba susijusiems veiklos sektoriams.
<…>“
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
10 2011 m. rugpjūčio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo G. Szajner ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo; jis rėmėsi vieninteliu ieškinio pagrindu, grindžiamu Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies c punkto, siejamo su šio reglamento 8 straipsnio 4 dalimi, pažeidimu.
11 Bendrasis Teismas pritarė vieninteliam ieškinio pagrindui ir panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame EUIPO apeliacinė taryba konstatavo, kad yra galimybė supainioti įmonės pavadinimą Forge de Laguiole ir prekių ženklą LAGUIOLE dėl kitų prekių negu tos, kurios atitinka tuo įmonės pavadinimu paraiškos įregistruoti ginčijamą prekių ženklą pateikimo dieną realiai vykdomą veiklą. Jis atmetė likusią ieškinio dalį.
12 Konkrečiai kalbant, skundžiamo sprendimo 23–25 punktuose Bendrasis Teismas teigė, kad 2012 m. liepos 10 d. Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) sprendimas (Nr. 08‑12.010, toliau – 2012 m. liepos 10 d. sprendimas), kuriuo G. Szajner pirmą kartą rėmėsi žodinėje proceso dalyje, yra priimtinas kaip įrodymas, nes Bendrasis Teismas gali kontroliuoti, kaip EUIPO taiko CPI L. 711‑4 straipsnį, atsižvelgdamas į nacionalinio teismo sprendimą, kuris priimtas vėliau negu šios tarnybos sprendimas ir kuriuo remiasi viena iš proceso šalių.
13 Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 43–50 punktuose teigė, kad įmonės pavadinimas saugomas tik „bendrovės realiai vykdomos, o ne jos įstatuose nurodytos veiklos atžvilgiu“, kaip Cour de cassation nusprendė savo 2012 m. liepos 10 d. sprendime. Anot Bendrojo Teismo, šis sprendimas taikomas ginčams dėl CPI L. 711‑4 straipsnio taikymo, net jei jis priimtas kitokiomis aplinkybėmis. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nesvarbu, jog šis sprendimas priimtas vėliau nei ginčijamas sprendimas, nes jame tik „išaiškintas ginčijamas teisinis klausimas“, ir kad bet kokiu atveju teismų praktikos pakeitimai atgaline data taikomi esamoms situacijoms.
14 Skundžiamo sprendimo 51 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad įmonės pavadinimo Forge de Laguiole apsauga apima tik veiklą, kurią bendrovė šiuo vardu realiai vykdė prekių ženklo, dėl kurio kilo ginčas, paraiškos pateikimo dieną, t. y. 2001 m. lapkričio 20 d.
15 To sprendimo 78 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal Prancūzijos teismų praktiką galimybės supainioti vertinimas priklauso nuo kelių veiksnių, tarp kurių – nagrinėjamų žymenų (vizualaus, fonetinio ir konceptualaus) panašumo laipsnis, ekonomikos sektorių, kuriuos apima šie žymenys, panašumo laipsnis ir didesnis ar mažesnis ankstesnio žymens skiriamasis požymis.
16 Atsižvelgęs, pirma, į žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnį ir, antra, į prekes ir bylos šalių veiklos sektorius, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 166 punkte nusprendė, kad yra galimybė supainioti, kiek tai susiję su 8 klasės „įrankiais ir padargais (rankiniais); šaukštais; pjūklais, skustuvais, skutimosi peiliukais; skutimosi reikmenimis; nagų dildėmis ir žnyplėmis, nagų žirklėmis; manikiūro rinkiniais“, 16 klasės „peiliais popieriui pjaustyti“, 21 klasės „kamščiatraukiais; butelių atidarytuvais“ ir „skutimosi šepetėliais, tualeto reikmenimis“ ir 34 klasės „cigarų apipjaustymo įtaisais“ ir „pypkių valikliais“. Jis panaikino EUIPO apeliacinės tarybos sprendimą, kiek jame konstatuota tokia galimybė dėl kitų prekių.
Šalių reikalavimai
17 EUIPO prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš G. Szajner bylinėjimosi išlaidas.
18 Forge de Laguiole SARL (toliau – Forge de Laguiole) Teisingumo Teismo prašo patenkinti visus EUIPO apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus.
19 G. Szajner prašo:
– pripažinti EUIPO ir Forge de Laguiole apeliacinio skundo pagrindus ir reikalavimus nepriimtinais,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti juos nepagrįstais,
– atmesti apeliacinį skundą,
– pripažinti, kad nereikia panaikinti skundžiamo sprendimo, ir
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
20 Grįsdama apeliacinį skundą EUIPO remiasi dviem pagrindais, kurių pirmasis grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 2 dalies pažeidimu, o antrasis – šio reglamento 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su CPI L. 711‑4 straipsniu, pažeidimu.
21 G. Szajner pirmiausia teigia, kad EUIPO apeliacinis skundas ir Forge de Laguiole reikalavimai nepriimtini. Subsidiariai jis tvirtina, kad apeliacinio skundo pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus.
Dėl priimtinumo
22 G. Szajner tvirtina, kad apeliacinis skundas nepriimtinas, nes EUIPO neturi teisės pareikšti ieškinį. Konkrečiai kalbant, jos dvigubas statusas – kaip teisminės institucijos ir kaip apeliantės šioje byloje – akivaizdžiai pažeistų nepriklausomumo, nešališkumo ir teisminių institucijų neutralumo principus, teisėtų lūkesčių principą, taigi ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Bet kuriuo atveju šis apeliacinis skundas nepriimtinas, nes, pirma, skundžiamas sprendimas tiesiogiai nepaveikia EUIPO interesų ir, antra, jos nurodyti pagrindai, susiję su 2012 m. liepos 10 d. sprendimu, keičia ginčo turinį.
23 Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnį ieškinys, Bendrajame Teisme pareikštas dėl EUIPO apeliacinės tarybos sprendimo, yra pareikštas EUIPO kaip atsakovei. Be to, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antrą pastraipą apeliacinį skundą gali paduoti bet kuri pagal visus savo reikalavimus arba jų dalį bylą pralaimėjusi šalis, tačiau įstojusios į bylą šalys, išskyrus valstybes nares ir Sąjungos institucijas, apeliacinį skundą gali paduoti tik tais atvejais, kai Bendrojo Teismo sprendimas joms turi tiesioginės įtakos.
24 Kadangi šiuo atveju EUIPO pirmojoje instancijoje buvo atsakovė, o ne įstojusi į bylą šalis, ir ji pralaimėjo bylą pagal dalį savo reikalavimų, jos teisė pateikti apeliacinį skundą ir suinteresuotumas jį pateikti yra neginčijami ir šiuo aspektu ši tarnyba neprivalo įrodyti, kad Bendrojo Teismo sprendimas jai turi tiesioginės įtakos.
25 Iš to, kas išdėstyta, taip pat darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia G. Szajner, negalima tvirtinti, kad EUIPO yra „ir teisminė institucija, ir apeliantė“.
26 Antra, primintina, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 9 punkto, Prancūzijos teisės aiškinimas buvo jau ginčo per procedūrą EUIPO apeliacinėje taryboje dalykas. Todėl EUIPO argumentai dėl 2012 m. liepos 10 d. sprendimo nėra šalių ginčo per procedūrą EUIPO dalyko išplėtimas.
27 Taigi reikia atmesti G. Szajner prieštaravimą, grindžiamą EUIPO apeliacinio skundo nepriimtinumu.
Dėl Forge de Laguiole reikalavimų priimtinumo
28 G. Szajner ginčija Forge de Laguiole reikalavimų priimtinumą, nes jais, priešingai, nei nustatyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 174 straipsnyje, reikalaujama ne visiškai arba iš dalies patenkinti arba atmesti apeliacinį skundą, o panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl iš tiesų tai yra priešpriešinis apeliacinis skundas, kuris, remiantis šio Procedūros reglamento 176 straipsniu, turi būti pateiktas atskiru dokumentu.
29 Vis dėlto iš Forge de Laguiole atsiliepimo į apeliacinį skundą aiškiai matyti, kad jis pateiktas siekiant palaikyti EUIPO pateiktus pagrindus, taigi ši bendrovė prašė patenkinti apeliacinį skundą.
30 Darytina išvada, kad reikia atmesti G. Szajner pateiktą prieštaravimą, grindžiamą Forge de Laguiole reikalavimų nepriimtinumu.
Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 2 dalies pažeidimu
Šalių argumentai
31 Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu EUIPO, palaikoma Forge de Laguiole, kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis nesilaikė EUIPO apeliacinės tarybos sprendimų teisėtumo kontrolės apimties vertindamas 2012 m. liepos 10 d. sprendimą, nors šis buvo priimtas vėliau nei Apeliacinės tarybos sprendimas.
32 Šiuo klausimu EUIPO tvirtina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Prancūzijos teismų praktika buvo įtvirtinta 1996 m. gegužės 21 d. Cour de cassation sprendime (Nr. 94‑16531, toliau – 1996 m. gegužės 21 d. sprendimas), kuriame šis teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl draudimo naudoti vėlesnį prekių ženklą, atsižvelgė į pareiškėjos įmonės pavadinimą, bet neatsižvelgė į jos realiai vykdomą veiklą. Nors Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 46 punkte, remdamasis Prancūzijos žemesnės instancijos teismų sprendimais, priimtais po 1996 m. gegužės 21 d. sprendimo, padarė išvadą, kad teismų praktika vystėsi priešingai, negu teigia EUIPO apeliacinė taryba, Bendrasis teismas nenurodė šių sprendimų pavadinimų, taigi pažeidė pareigą motyvuoti.
33 Kadangi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 50 punkte konstatavo, kad 2012 m. liepos 10 d. sprendimas „savaime yra naujas faktas“, ginčijamo sprendimo teisėtumo nebuvo galima vertinti atsižvelgiant į tą sprendimą, nes apeliacinė taryba negalėjo į jį atsižvelgti.
34 G. Szajner tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 21–25 punktuose teisingai nusprendė, jog į 2012 m. liepos 10 d. sprendimą reikėjo atsižvelgti kaip į įrodymą a fortiori todėl, kad dėl šio sprendimo buvo ginčijamasi Bendrajame Teisme.
Teisingumo Teismo vertinimas
35 Visų pirma, kiek tai susiję su asmens, prašančio pripažinti registraciją negaliojančia, EUIPO kompetentingų instancijų ir Bendrojo Teismo vaidmenų pasiskirstymu, primintina, kad įgyvendinimo reglamento 37 taisyklėje numatyta, jog pareiškėjas turi pateikti informaciją, įrodančią, kad jis gali pagal nacionalinę teisę remtis ankstesne nacionalinės teisės saugoma teise. Pagal šią taisyklę pareiškėjas įpareigojamas pateikti EUIPO ne tik duomenis, įrodančius, kad jis atitinka nacionalinės teisės aktuose, kuriuos prašo taikyti, nustatytas sąlygas, kad galėtų uždrausti naudoti Europos Sąjungos prekių ženklą, remdamasis ankstesne teise, bet ir šių teisės aktų turinio įrodymus (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 49 ir 50 punktus ir 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 34 punktą).
36 Antra, konkrečiau dėl EUIPO tenkančių pareigų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai prašymas pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia grindžiamas ankstesne teise, saugoma pagal nacionalinės teisės nuostatą, kompetentingos VRDT instancijos pirmiausia turi įvertinti pareiškėjo pateiktų įrodymų galią ir apimtį, kad nustatytų minėtos nuostatos turinį (2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 51 punktas ir 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 35 punktas). Be to, kadangi dėl EUIPO kompetentingų instancijų sprendimo prekių ženklo savininkas gali prarasti jam suteiktą teisę, tokį sprendimą priimanti instancija privalo neapsiriboti vien nacionalinės teisės, kurią nurodo prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, patvirtinimu (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 43 punktas).
37 Trečia, pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 1 ir 2 dalis Bendrasis Teismas kompetentingas vykdyti neribotą teisėtumo priežiūrą dėl EUIPO atlikto pareiškėjo nurodytų nacionalinės teisės aktų, kurių teikiama apsauga jis remiasi, turinio įrodymų vertinimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 52 punktą ir 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 36 punktą).
38 Be to, kadangi pritaikius nacionalinę teisę tokiomis su procesu susijusiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė nagrinėjamu atveju, Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas gali netekti savo teisės, būtina užtikrinti, kad Bendrasis Teismas, nepaisant galimų spragų dokumentuose, pateiktuose kaip taikytinos nacionalinės teisės įrodymas, išlaikytų realią galimybę atlikti veiksmingą priežiūrą. Taigi šiuo aspektu, be teisės tikrinti pateiktus dokumentus, jam turi būti suteikta galimybė patikrinti teisės normų, kuriomis remiasi prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, turinį, taikymo sąlygas ir svarbą. Todėl Bendrojo Teismo atliekama teisminė kontrolė turi atitikti veiksmingos teisminės apsaugos principo reikalavimus (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 44 punktas).
39 Taip pat pažymėtina, kad EUIPO ir Bendrasis Teismas kontrolę turi atlikti laikydamiesi reikalavimo užtikrinti Reglamento Nr. 207/2009 veiksmingumą, t. y. užtikrinti Europos Sąjungos prekių ženklo apsaugą (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 40 punktą).
40 Kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 49 punkte, jei Bendrasis Teismas taikytų nacionalinės teisės normas tik taip, kaip jas aiškino nacionaliniai teismai EUIPO apeliacinės tarybos sprendimo priėmimo dieną, tai galėtų lemti atsisakymą įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą arba jos registracijos pripažinimą negaliojančia, nors pagal taikytiną nacionalinės teisės normą tuo momentu, kai Bendrasis Teismas priima sprendimą, tam nebūtų pagrindo.
41 Tai prieštarautų ne tik šio sprendimo 39 punkte primintam reikalavimui užtikrinti Reglamento Nr. 207/2009 veiksmingumą, bet ir veiksmingos teisminės apsaugos principui, nes Bendrasis Teismas netektų realios galimybės veiksmingai vykdyti neribotą teisėtumo kontrolę, nurodytą šio sprendimo 37 ir 38 punktuose.
42 Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas, siekdamas nustatyti, kokia apsauga suteikiama pagal nacionalinę teisę, nacionalinės teisės normą turi taikyti taip, kaip jam priimant sprendimą ją aiškina nacionaliniai teismai. Taigi jis taip pat gali atsižvelgti į nacionalinio teismo sprendimą, priimtą vėliau nei EUIPO apeliacinės tarybos sprendimas.
43 Tiesa, atsižvelgimas į nacionalinio teismo sprendimą, priimtą vėliau nei EUIPO apeliacinės tarybos sprendimas, gali lemti, kad Bendrasis Teismas nacionalinės teisės normą vertins kitaip negu Apeliacinė taryba. Vis dėlto Bendrojo Teismo vykdoma teisminė kontrolė, kaip Apeliacinė taryba vertino nacionalinę teisę, yra neribota teisėtumo kontrolė, todėl Apeliacinei tarybai jau priėmus sprendimą paaiškėjusi aplinkybė, kad šis sprendimas grindžiamas klaidingu nacionalinės teisės aiškinimu, negali būti kliūtis ištaisyti padarytą klaidą, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 53 punkte.
44 Šios išvados nepaneigia jurisprudencija, pagal kurią, pirma, Bendrasis Teismas, remdamasis EUIPO apeliacinės tarybos sprendimą pagrindžiančia informacija, iš principo turi tik nuspręsti, kokį sprendimą ji turėjo priimti, antra, Bendrasis Teismas gali panaikinti arba pakeisti sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys, tik tuomet, jeigu jį priimant egzistavo vienas iš Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 2 dalyje nurodytų panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, ir, trečia, jis neturi panaikinti arba pakeisti tokio sprendimo dėl pagrindų, atsiradusių po jo paskelbimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 71 ir 72 punktus ir 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Westermann Lernspielverlage / EUIPO, C‑482/15 P, EU:C:2016:805, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
45 Nors šis principas yra platus ir pagal jį, be kita ko, Bendrajam Teismui draudžiama panaikinti arba pakeisti EUIPO apeliacinės tarybos sprendimą atsižvelgiant į po to sprendimo priėmimo paaiškėjusias faktines aplinkybes arba taikant materialines teisės normas, dar negaliojusias to sprendimo priėmimo dieną, pagal jį Bendrajam Teismui vis dėlto nedraudžiama bylose, kuriose taikoma Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis, atsižvelgti į EUIPO apeliacinės tarybos nagrinėtos nacionalinės teisės normos aiškinimo, atliekamo nacionalinių teismų, raidą. Iš tiesų ši nacionalinės teisės norma buvo viena iš EUIPO apeliacinės tarybos vertintų aplinkybių, o pagal šio reglamento 65 straipsnio 2 dalį Bendrasis Teismas atlieka neribotą teisėtumo kontrolę, kaip Apeliacinė taryba taikė tokią teisės normą (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 36–38 punktus).
46 Vis dėlto pagal rungimosi principą, kuris yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, dalis, Bendrojo Teismo atsižvelgimas į nacionalinio teismo sprendimą, priimtą vėliau nei EUIPO apeliacinės tarybos sprendimas, siejamas su sąlyga, kad kaip nagrinėjamu atveju, šalys turėjo galimybę Bendrajame Teisme pateikti savo pastabas dėl tokio nacionalinio teismo sprendimo (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 52–54 punktus).
47 Galiausiai dėl pareigos motyvuoti pažeidimo konstatuotina, kad, kiek tai susiję su Prancūzijos teisės elementais, į kuriuos atsižvelgė Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 44 punkte vertindamas 2012 m. liepos 10 d. sprendimą šis teismas rėmėsi tik jo tekstu.
48 Nors Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 46 punkte konstatavo, kad iki 2012 m. liepos 10 d. sprendimo galiojusi Prancūzijos žemesnės instancijos teismų praktika nėra vienoda, tačiau ji leidžia daryti išvadą, kad įmonės pavadinimo apsauga apima tik atitinkamos bendrovės realiai vykdomą veiklą, vis dėlto iš skundžiamo sprendimo 43–45 punktų matyti, kad ginčijamo sprendimo teisėtumo vertinimą jis iš esmės grindė ne šia ankstesne teismų praktika, o 2012 m. liepos 10 d. sprendimu, ir kad jis pakankamai motyvavo tokį vertinimą.
49 Todėl negalima teigti, kad Bendrasis Teismas nesilaikė jam tenkančios pareigos motyvuoti savo sprendimus.
50 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tai, jog Bendrasis Teismas atsižvelgė į 2012 m. liepos 10 d. sprendimą, nėra Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 2 dalies pažeidimas, todėl pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies, siejamos su CPI L. 711‑4 straipsniu, pažeidimu
51 Antrąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro dvi dalys.
Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos 2012 m. liepos 10 d. sprendimo iškraipymu
– Šalių argumentai
52 Antrojo pagrindo pirmoje dalyje EUIPO, palaikoma Forge de Laguiole, kaltina Bendrąjį Teismą iškraipius 2012 m. liepos 10 d. sprendimą.
53 Konkrečiai kalbant, skundžiamo sprendimo 44 punkte pažymėjęs, kad 2012 m. liepos 10 d. sprendime Cour de cassation neaiškino CPI L. 711‑4 straipsnio, ir nusprendęs, kad nei iš to sprendimo ištraukos „įmonės pavadinimas saugomas tik bendrovės realiai vykdomos, o ne jos įstatuose nurodytos veiklos atžvilgiu“ formuluotės, nei iš jos faktinių ar procedūrinių aplinkybių neišplaukia joks apribojimas, kuris leistų manyti, jog ji turi būti taikoma tik konkrečiomis nagrinėtos bylos aplinkybėmis, ir kad dėl to ji gali būti pagal analogiją taikoma aiškinant CPI L. 711‑4 straipsnį, Bendrasis Teismas suteikė 2012 m. liepos 10 d. sprendimui apimtį, kurios jis akivaizdžiai neturi. Iš tiesų, anot EUIPO, šioje minėto sprendimo ištraukoje tik siekta apibrėžti, kad atitinkama įmonė piktnaudžiavo pateikdama nagrinėjamo prekių ženklo paraišką, o ne šios įmonės pavadinimo apsaugos apimtį vėlesnio prekių ženklo atžvilgiu. Taigi pagal CPI L. 711‑4 straipsnio b punktą reikalaujama atlikti galimybės supainioti „prognozinį vertinimą“, kurį atliekant galima neatsižvelgti į konkrečias žymenų, dėl kurių kilo ginčas, naudojimo sąlygas, įskaitant ankstesnį įmonės pavadinimą, nes įmonės pavadinimo apsaugos apribojimas taip, kad ji taikoma tik realiai vykdomos veiklos atžvilgiu, netaikomas vien potencialių ginčų atveju.
54 Forge de Laguiole priduria, kad 2012 m. liepos 10 d. sprendimas yra sprendimas atmesti, t. y. juo patvirtinamas apeliacinėje instancijoje priimtas sprendimas, todėl jis negali būti principinis sprendimas Prancūzijos teisėje.
55 G. Szajner tvirtina, kad EUIPO pozicija, pagal kurią 2012 m. liepos 10 d. sprendimas susijęs tik su piktnaudžiavimu pateikiant prekių ženklo paraišką, prieštarauja tiek ankstesnei teismų praktikai, suformuotai iki šio sprendimo, tiek šio sprendimo aiškinimui Prancūzijos doktrinoje, kur šis sprendimas vienbalsiai pripažįstamas visuotinai reikšmingu.
– Teisingumo Teismo vertinimas
56 Pirmiausia primintina, kad, kiek tai susiję su apeliaciniame procese vykdomu Bendrojo Teismo išvadų dėl taikytinų nacionalinės teisės normų nagrinėjimu, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas kompetentingas nagrinėti, pirmiausia, ar Bendrasis Teismas, remdamasis jam pateiktais dokumentais ir kitais įrodymais, neiškraipė nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų, su jomis susijusios nacionalinių teismų praktikos arba doktrinos, antra, ar dėl šių įrodymų Bendrasis Teismas nepadarė jų turiniui aiškiai prieštaraujančių išvadų, ir galiausiai, ar nagrinėdamas įrodymų visumą, kad nustatytų nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų turinį, Bendrasis Teismas kuriam nors iš jų nesuteikė neproporcingos reikšmės, palyginti su kitais įrodymais, jei tai akivaizdžiai matyti iš bylos medžiagos (2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 53 punktas).
57 Taigi Teisingumo Teismas turi įvertinti, ar EUIPO argumentuose nurodytos klaidos, kurių Bendrasis Teismas padarė savo išvadose dėl nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų ir kurias Teisingumo Teismas gali tikrinti, remdamasis šio sprendimo ankstesniame punkte išdėstytais samprotavimais (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 54 punktą).
58 Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 44 punkte konstatavo, kad 2012 m. liepos 10 d. sprendimas priimtas ne dėl ieškinio, pareikšto pagal CPI L. 711‑4 straipsnį, o dėl ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti prekių ženklą dėl piktnaudžiavimo pateikiant prekių ženklo paraišką, ir prašymo nesąžiningos konkurencijos srityje.
59 Kaip Bendrasis Teismas konstatavo tame punkte, iš 2012 m. liepos 10 d. sprendimo nematyti, kad Cour de cassation ketino apriboti savo vertinimą, susijusį su įmonės pavadinimo apsaugos apimtimi, taip, kad jis būtų taikomas tik konkrečioms tos bylos aplinkybėms. Priešingai, šis teismas pateikė tą vertinimą atmesdamas pirmąjį ieškinio pagrindą, grįstą visų pirma CPI L. 711‑4 straipsnio b punkto pažeidimu. Taigi negalima pritarti EUIPO argumentams, kad šis vertinimas nereikšmingas taikant šią nuostatą.
60 Be to, EUIPO tvirtina, kad Cour de cassation atsižvelgė į įmonės pavadinimo savininkės realiai vykdomą veiklą nagrinėdamas antrąjį pagrindą, susijusį su nesąžininga konkurencija, o tai reiškia, kad atitinkamos įmonės realiai buvo konkurentės.
61 Vis dėlto iš 2012 m. liepos 10 d. sprendimo teksto akivaizdžiai matyti, kad, pirma, vertinimas, jog „įmonės pavadinimas saugomas tik bendrovės realiai vykdomos, o ne jos įstatuose nurodytos veiklos atžvilgiu“, atliktas nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą piktnaudžiavimu pateikiant toje byloje nagrinėto prekių ženklo paraišką, ir, antra, kad Cour de cassation darė nuorodą į atitinkamos bendrovės realiai vykdomą veiklą nagrinėdamas tiek pirmąjį ieškinio pagrindą, tiek antrąjį, susijusį su ieškiniu nesąžiningos konkurencijos srityje.
62 Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, nėra akivaizdu, kad Bendrasis Teismas iškraipė 2012 m. liepos 10 d. sprendimą.
63 Šios išvados nepaneigia Forge de Laguiole argumentas, kad tas sprendimas nėra „principinis“. Iš tiesų, atsižvelgiant į šio sprendimo 56 ir 57 punktuose primintus principus, kuriais vadovaudamasis Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nagrinėja Bendrojo Teismo išvadas dėl taikytinų nacionalinės teisės nuostatų, ir kadangi Teisingumo Teismas neturi nustatyti, ar minėtas sprendimas yra „principinis“, pakanka konstatuoti, kad nepanašu, jog atsižvelgdamas į tą sprendimą Bendrasis Teismas akivaizdžiai nepaisė jo svarbos.
64 Darytina išvada, kad antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.
Dėl antrojo pagrindo antros dalies, grindžiamos Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida, kai nustatydamas Forge de Laguiole veiklos sektorius jis atsižvelgė tik į prekių pobūdį
– Šalių argumentai
65 Antrojo pagrindo antroje dalyje EUIPO, palaikoma Forge de Laguiole, ginčija kriterijus, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi nustatydamas šios bendrovės veiklos sektorius. Šiuo klausimu EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 32 punkte nusprendė, jog atsakymas į klausimą, ar dėl Forge de Laguiole įmonės pavadinimo ji gali uždrausti G. Szajner naudoti prekių ženklą LAGUIOLE ir, jei taip, kokiu mastu, priklauso tik nuo Prancūzijos teisės, tačiau Bendrasis Teismas nustatė įmonės pavadinimo apsaugos ribas, skundžiamo sprendimo 63 punkte remdamasis vien savo jurisprudencija (2007 m. vasario 13 d. Sprendimu Mundipharma / VRDT – Altana Pharma (RESPICUR) (T‑256/04, EU:T:2007:46)), kuri susijusi su ankstesnių prekių ženklų naudojimu ir kurią Bendrasis Teismas pagal analogiją taikė aiškindamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį, sutampančią su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi.
66 Taigi Bendrasis Teismas nustatė veiklos sektorius atsižvelgdamas tik į prekių pobūdžio kriterijų, todėl padarė teisės klaidą taikydamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, siejamą su CPI L. 711‑4 straipsniu. EUIPO tvirtina, kad nustatant veiklos sektorius pagal Prancūzijos teisę taip pat reikėjo atsižvelgti į ankstesnio įmonės pavadinimo savininkės parduodamų prekių paskirtį ir naudojimą.
67 G. Szajner tvirtina, kad Bendrasis Teismas teisingai vertino aptariamų prekių panašumą pagal jų pobūdį, paskirtį ir naudojimą.
– Teisingumo Teismo vertinimas
68 Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 78 punkte, Bendrasis Teismas, tirdamas, kokią veiklą vykdė Forge de Laguiole, savo jurisprudencijos netaikė bendrai pagal analogiją. Savo jurisprudenciją dėl ankstesnių prekių ženklų naudojimo jis nurodė tik skundžiamo sprendimo 63 punkte, siekdamas paaiškinti konstatavimą, kad prekyba šakutėmis negali būti veiklos vykdymo visame stalo reikmenų sektoriuje įrodymas, bet gali būti veiklos stalo įrankių srityje įrodymas.
69 Taip pat konstatuotina, kad Bendrasis Teismas iš tiesų aiškiai iš anksto nenurodė kriterijų, kuriais vadovaudamasis ketina nustatyti Forge de Laguiole realiai vykdomą veiklą, ir kad skundžiamo sprendimo 81 punkte jis citavo Prancūzijos teismų praktiką, kuria rėmėsi šalys, tik nagrinėdamas galimybę supainioti.
70 Vis dėlto iš skundžiamo sprendimo aiškiai matyti, kad jo 54–74 punktuose nagrinėdamas šią veiklą Bendrasis Teismas aiškiai atsižvelgė ne vien į aptariamų prekių pobūdį, bet ir į jų paskirtį, naudojimą, į tai, kokiems klientams jos skirtos, ir į jų platinimo būdą.
71 Darytina išvada, kad EUIPO ir Forge de Laguiole argumentai remiasi klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu.
72 Todėl antrojo pagrindo antrą dalį taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.
73 Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl jį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi G. Szajner prašė priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas ir ji pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
75 Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį reikia nurodyti įstojusiai į bylą šaliai Forge de Laguiole padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Priteisti iš Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) bylinėjimosi išlaidas.
3. Forge de Laguiole SARL padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.