TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. liepos 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB – 4 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „nepilnametis vaikas“ – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis – Vaiko interesas – Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę – Globėjo vaikai, kurie vykstant sprendimo priėmimo procedūrai arba teismo procesui dėl sprendimo atmesti prašymą dėl šeimos susijungimo tapo pilnamečiai“
Sujungtose bylose C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19
dėl Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) 2019 m. sausio 31 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2019 m. vasario 19 d. (C‑133/19) ir 2019 m. vasario 20 d. (C‑136/19 ir C‑137/19), pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
B. M. M. (C‑133/19 ir C‑136/19),
B. S. (C‑133/19),
B. M. (C‑136/19),
B. M. O. (C‑137/19)
prieš
Belgijos valstybę
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal (pranešėja), teisėjai L. S. Rossi, J. Malenovský, F. Biltgen ir N. Wahl,
generalinis advokatas G. Hogan,
posėdžio sekretorė M. Krausenböck, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. sausio 30 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– B. M. M., B. S., B. M. ir B. M. O., atstovaujamų advokato A. Van Vyve,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. P. Cottin, C. Pochet ir C. Van Lul, padedamų advokatų E. Derriks, G. van Witzenburg ir M. de Sousa Marques E Silva,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos R. Kanitz ir J. Möller,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir M. Condou-Durande,
susipažinęs su 2020 m. kovo 19 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas, 19 sk., 6 t., p. 224) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant Gvinėjos piliečių B. M. M. (C‑133/19 ir C‑136/19), B. S. (C‑133/19), B. M. (C‑136/19) ir B. M. O. (C‑137/19) bei Belgijos valstybės ginčus dėl prašymų išduoti vizą šeimos susijungimo tikslu atmetimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2003/86 2, 4, 6, 9 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(2) Laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų, visų pirma, [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos] Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje bei [Chartijoje].
<…>
(4) Šeimos susijungimas yra būtinas, kad būtų galimas šeimos gyvenimas. Jis padeda kurti sociokultūrinį stabilumą, palengvinantį trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėje narėje, o tai padeda siekti ekonominės ir socialinės sanglaudos, vieno iš pagrindinių Sutartyje nurodytų Bendrijos tikslų.
<…>
(6) Šeimai saugoti ir šeimos gyvenimui kurti ar išlaikyti, remiantis bendrais kriterijais, turėtų būti nustatytos materialinės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą.
<…>
(9) Šeimos susijungimas turėtų būti visais atvejais taikomas šeimos branduolio nariams, t. y. sutuoktiniams ir nepilnamečiams vaikams.
<…>
(13) Turėtų būti nustatytos taisyklės, reglamentuojančios šeimos susijungimo prašymų nagrinėjimo bei šeimos narių atvykimo ir gyvenimo tvarką. Ta tvarka turėtų būti veiksminga ir valdoma, atsižvelgiant į įprastą valstybių narių administracijų darbo krūvį, taip pat ji turėtų būti skaidri ir teisinga, kad suinteresuotiesiems būtų suteiktas atitinkamas teisinis apibrėžtumas.“
4 Direktyvos 2003/86 1 straipsnis suformuluotas taip:
„Šios direktyvos tikslas – nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas.“
5 Šios direktyvos 4 straipsnyje numatyta:
„1. Pagal šią direktyvą ir laikydamosi IV skyriuje, taip pat 16 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi šiems šeimos nariams:
a) globėjo sutuoktiniui;
b) globėjo ir jo / jos sutuoktinio nepilnamečiams vaikams, įskaitant vaikus, įvaikintus atitinkamoje valstybėje narėje kompetentingos institucijos priimtu sprendimu arba sprendimu, kuris yra automatiškai įvykdomas dėl tos valstybės narės tarptautinių įsipareigojimų ar turi būti pripažintas pagal tarptautinius įsipareigojimus;
c) nepilnamečiams vaikams, įskaitant globėjo įvaikintus vaikus tais atvejais, kai globėjui priklauso jų globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi. Valstybės narės gali leisti susijungimą su vaikais, kurių globa dalijamasi, jeigu ta kita šalis, su kuria dalijamasi globa, yra davusi savo sutikimą.
d) nepilnamečiams vaikams, įskaitant sutuoktinio įvaikintus vaikus tais atvejais, kai sutuoktiniui priklauso jų globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi. Valstybės narės gali leisti susijungimą su vaikais, kurių globa dalijamasi, jeigu ta kita šalis, su kuria dalijamasi globa, yra davusi savo sutikimą.
Šiame straipsnyje nurodyti nepilnamečiai vaikai turi būti nesulaukę atitinkamos valstybės narės įstatymais nustatytos pilnametystės ir neturi būti susituokę.
<…>“
6 Šios direktyvos 5 straipsnyje nurodyta:
„1. Valstybės narės nustato, ar siekiant pasinaudoti šeimos susijungimo teise prašymą atvykti bei gyventi atitinkamos valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikia globėjas, ar šeimos narys arba nariai.
2. Prie prašymo pridedami dokumentiniai šeimos santykių ir 4 bei 6 straipsniuose bei atitinkamais atvejais 7 ir 8 straipsniuose nurodytų sąlygų laikymosi įrodymai, taip pat šeimos nario (-ių) kelionės dokumentų patvirtintos kopijos.
Prireikus siekdamos gauti įrodymų, jog šeimos santykiai egzistuoja, valstybės narės gali apklausti globėją ir jo ar jos šeimos narius bei atlikti reikiamus tyrimus.
<…>
4. Valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą pateikusiam asmeniui kuo greičiau ir visais atvejais ne vėliau kaip praėjus devyniems mėnesiams nuo prašymo pateikimo dienos pateikia rašytinį pranešimą apie sprendimą.
Išskirtinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su prašymo nagrinėjimo sudėtingumu, pirmoje pastraipoje nurodytas laikotarpis gali būti pratęstas.
Turi būti nurodomi motyvai, dėl kurių prašymas atmetamas. Jei sprendimas nepriimamas pirmoje pastraipoje numatyto laikotarpio pabaigoje, pasekmes nustato atitinkamos valstybės narės nacionalin[ės] teisės aktai.
5. Nagrinėdamos prašymą, valstybės narės deramai atsižvelgia į nepilnamečių vaikų geriausius interesus.“
7 Tos pačios direktyvos 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Valstybės narės gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi šeimos susijungimo tikslu arba prireikus panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi dėl šių priežasčių:
a) jei nesilaikoma arba daugiau nebesilaikoma šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų.
<…>
2. Valstybės narės taip pat gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi šeimos susijungimo tikslu arba panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi, jei įrodoma, kad:
a) buvo naudojama neteisinga ar klaidinanti informacija, netikri ar suklastoti dokumentai, buvo kitaip sukčiaujama ar naudojamos kitos neteisėtos priemonės;
<…>“
8 Direktyvos 2003/86 18 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad globėjas ir (arba) jo / jos šeimos nariai turi teisę teisiškai užginčyti tais atvejais, kai prašymas susijungti su šeima yra atmetamas arba leidimas gyventi yra arba neatnaujinamas, arba panaikinamas ar priimamas sprendimas išsiųsti.
Naudojimosi pirmoje pastraipoje nurodyta teise tvarką ir kompetenciją nustato atitinkamos valstybės narės.“
Belgijos teisė
9 Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Loi du 15 décembre 1980 sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalį, įsikūrimo ir buvimo šalyje bei išsiuntimo iš jos) (1980 m. gruodžio 31 d. Moniteur belge, p. 14584) (toliau – 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:
„Atsižvelgiant į 9 ir 12 straipsnių nuostatas, Karalystėje gyventi ilgiau kaip tris mėnesius pagal įstatymą leidžiama šiems asmenims:
<…>
4° Toliau nurodytiems užsieniečio, kuris bent dvylika mėnesių turi leidimą gyventi Karalystėje neribotą laiką arba bent dvylika mėnesių turi leidimą joje įsikurti, šeimos nariams. Šis dvylikos mėnesių terminas panaikinamas, jeigu santuoka arba registruota partnerystė jau buvo sudarytos prieš užsieniečiui, pas kurį asmuo ketina persikelti, atvykstant į Karalystę arba jeigu tokie asmenys turi bendrą nepilnametį vaiką, arba jeigu tai yra užsieniečio, kuris pripažintas pabėgėliu ar kuriam suteikta papildoma apsauga, šeimos nariai:
– užsieniečiui sutuoktiniui arba užsieniečiui, su kuriuo jis yra sudaręs registruotą partnerystę, Belgijoje prilyginamą santuokai, kai jis atvyksta gyventi su juo, jei abu šie asmenys yra vyresni nei dvidešimt vienų metų. Šis minimalus amžius sumažinamas iki aštuoniolikos metų, jeigu santuoka arba registruota partnerystė jau buvo sudarytos prieš užsieniečiui, pas kurį asmuo ketina persikelti, atvykstant į Karalystę,
– aštuoniolikos metų nesulaukusiems ir nesusituokusiems jų vaikams, kurie atvyksta gyventi su jais,
– užsieniečio, pas kurį asmuo ketina persikelti, sutuoktinio arba pirmoje įtraukoje nurodyto registruoto partnerio vaikams, atvykstantiems gyventi kartu su jais, nesulaukusiems aštuoniolikos metų ir nesusituokusiems, jeigu užsienietis, pas kurį asmuo ketina persikelti, jo sutuoktinis arba registruotas partneris turi vaiko globos teises ir jį išlaiko, o bendros globos atveju – jeigu kitas globos teises turintis asmuo davė sutikimą.
<…>“
10 Šio įstatymo 10ter straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Ministras arba jo įgaliotas asmuo gali nuspręsti atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje ilgiau nei trims mėnesiams <…> jeigu užsienietis <…> panaudojo neteisingą arba klaidinančią informaciją, netikrus ar suklastotus dokumentus, sukčiavo arba pasinaudojo kitomis neteisėtomis (lemiamą reikšmę) turinčiomis priemonėmis tokiam leidimui gauti <…>“
11 Šio įstatymo 12bis straipsnyje numatyta:
„1. Užsienietis, kuris pareiškia, kad yra vienoje iš 10 straipsnyje nurodytų situacijų, pateikia prašymą Belgijos diplomatiniam arba konsuliniam atstovui, kompetentingam pagal jo gyvenamąją arba buvimo vietą užsienyje.
<…>
2. <…>
Prašymo padavimo data yra ta diena, kai pagal 2004 m. liepos 16 d. Įstatymo dėl Tarptautinės privatinės teisės kodekso 30 straipsnį arba tos pačios srities tarptautines konvencijas pateikiami visi šie dokumentai.
Sprendimas dėl leidimo gyventi šalyje priimamas ir apie jį pranešama kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodyto prašymo pateikimo dienos. <…>
Išimtiniais atvejais, susijusiais su sudėtingu prašymo nagrinėjimu <…> ministras arba jo įgaliotas asmuo gali du kartus pratęsti nagrinėjimo terminą trims mėnesiams, priimdamas motyvuotą sprendimą, apie kurį pranešama prašytojui.
Jeigu pasibaigus devynių mėnesių terminui, skaičiuojamam nuo prašymo pateikimo datos, galimai pratęstam pagal šio straipsnio 5 dalį, sprendimo nepriimama, leidimas gyventi šalyje pripažįstamas suteiktu.
<…>
7. Nagrinėjant prašymą turi būti deramai atsižvelgiama į vaiko interesą.“
12 To paties Įstatymo 39/56 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:
„Užsienietis 39/2 straipsnyje nurodytus ieškinius [Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) (Belgija)] gali pareikšti pagrindęs žalą arba suinteresuotumą.“
Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
13 Iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2012 m. kovo 20 d. trečiosios šalies pilietis B. M. M., kuriam Belgijoje suteiktas pabėgėlio statusas, savo nepilnamečių vaikų B. S., B. M. ir B. M. O. vardu ir naudai Belgijos ambasadai Konakryje (Gvinėja) pateikė prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, grindžiamus 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 4 punkto trečia įtrauka. 2012 m. liepos 2 d. šie prašymai buvo atmesti.
14 2013 m. gruodžio 9 d. B. M. M. Belgijos ambasadai Dakare (Senegalas) savo nepilnamečių vaikų B. S., B. M. ir B. M. O vardu ir naudai pateikė naujus prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje, grindžiamus tomis pačiomis 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo nuostatomis.
15 Trimis 2014 m. kovo 25 d. sprendimais kompetentingos Belgijos valdžios institucijos atmetė šiuos prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 10ter straipsnio 3 dalį, motyvuodamos tuo, kad B. S., B. M. ir B. M. O. panaudojo neteisingą arba klaidinančią informaciją, netikrus ar suklastotus dokumentus, sukčiavo arba pasinaudojo kitomis neteisėtomis priemonėmis tokiems leidimams gauti. Dėl B. S. ir B. M. O. minėtos valdžios institucijos pažymėjo, kad savo prašyme išduoti leidimą gyventi šalyje jie nurodė gimę atitinkamai 1999 m. kovo 16 d. ir 1996 m. sausio 20 d., o B. M. M. savo prieglobsčio prašyme nurodė, kad jie gimė atitinkamai 1997 m. kovo 16 d. ir 1994 m. sausio 20 d. Dėl B. M. O. minėtos valdžios institucijos pabrėžė, jog B. M. M. savo prieglobsčio prašyme nenurodė, kad turi šį vaiką.
16 2014 m. kovo 25 d., kai buvo priimti sprendimai atmesti prašymus, kaip teigia pagrindinės bylos ieškovai, B. S. ir B. M. dar buvo nepilnamečiai, o B. M. O. jau buvo pilnametis.
17 2014 m. balandžio 25 d. B. M. M. ir B. S. (byla C‑133/19), B. M. M. ir B. M. (byla C‑136/19) ir B. M. O. (byla C‑137/19) pareiškė ieškinius dėl minėtų sprendimų atmesti prašymus vykdymo sustabdymo ir panaikinimo Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba). 2015 m. rugsėjo 10 d., 2016 m. sausio 7 d. ir 2017 m. spalio 24 d. raštuose suinteresuotieji asmenys prašė minėto teismo priimti sprendimą dėl jų ieškinių.
18 2018 m. sausio 31 d. sprendimais Conseil du contentieux des étrangers atmetė ieškinius kaip nepriimtinus dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo. Priminęs, kad pagal suformuotą nacionalinę jurisprudenciją ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti ieškinio pareiškimo metu ir išlikti iki sprendimo paskelbimo, minėtas teismas pažymėjo, kad šioje byloje, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjami sprendimai dėl prašymų atmetimo būtų panaikinti ir kompetentingoms Belgijos valdžios institucijoms tektų persvarstyti prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje, šie prašymai bet kuriuo atveju negalėtų būti patenkinti, nes per tą laiką, net atsižvelgus į šiuose prašymuose nurodytas gimimo datas, B. S., B. M. ir B. M. O. tapo pilnamečiai, todėl nebeatitiko nuostatose, kuriomis reglamentuojamas nepilnamečių vaikų susijungimas su šeima, numatytų sąlygų.
19 Pagrindinės bylos ieškovai padavė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija). Jie iš esmės teigia, kad Conseil du contentieux des étrangers pateiktu aiškinimu, pirma, pažeidžiamas Sąjungos teisės veiksmingumo principas, nes pagal tokį aiškinimą B. S., B. M. ir B. M. O. kliudoma pasinaudoti Direktyvos 2003/86 4 straipsnyje užtikrinama teise į šeimos susijungimą, ir, antra, teisė į veiksmingą teisinę gynybą, atimant iš jų galimybę apskųsti pagrindinėje byloje nagrinėjamus sprendimus dėl prašymų atmetimo, nors jie, kalbant apie bylas C‑133/19 ir C‑136/19, buvo ne tik priimti, bet ir ginčijami tuo metu, kai ieškovai dar buvo nepilnamečiai.
20 Šiuo klausimu Conseil d’État pažymi, jog Teisingumo Teismas 2018 m. balandžio 12 d. Sprendime A ir S (C‑550/16, EU:C:2018:248) konstatavo, kad Direktyvos 2003/86 2 straipsnio f punktas, siejamas su šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalies a punktu, turi būti aiškinami taip, kad „nepilnamečiu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti laikomas trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris atvykimo į valstybės narės teritoriją ir prieglobsčio prašymo šioje valstybėje narėje pateikimo momentu neturi 18 metų, bet vykstant prieglobsčio procedūrai sulaukia pilnametystės ir vėliau jam suteikiamas pabėgėlio statusas.
21 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad byla, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, skiriasi nuo pagrindinių bylų, nes jos nesusijusios su nepilnamečiu, kuriam buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Be to, kadangi Direktyvoje 2003/86 numatytas terminas sprendimui dėl prašymo dėl šeimos susijungimo priimti, teisė į šeimos susijungimą nepriklauso nuo to, kaip operatyviai išnagrinėjamas šis prašymas. Bet kuriuo atveju šioje byloje nagrinėjamu atveju pagrindinėje byloje nagrinėjami sprendimai dėl prašymų atmetimo buvo priimti per 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 12bis straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.
22 Tokiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
Bylose C‑133/19 ir C‑136/19:
„1. Ar siekiant užtikrinti Europos Sąjungos teisės veiksmingumą ir neatimti galimybės naudotis teise į šeimos susijungimą, kuri, kaip tvirtina pareiškėja, jai suteikiama pagal [Direktyvos 2003/86] 4 straipsnį, šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad pagal ją globėjo vaikas gali naudotis teise į šeimos susijungimą, jeigu tampa pilnametis vykstant teismo procesui dėl užginčyto sprendimo, kuriuo atsisakyta jam suteikti šią teisę ir kuris priimtas tuo metu, kai dar buvo nepilnametis?
2. Ar [Chartijos] 47 straipsnis ir [Direktyvos 2003/86] 18 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą dėl nepilnamečiam vaikui nesuteiktos teisės į šeimos susijungimą, draudžiama pripažinti nepriimtinu dėl to, kad vaikas tapo pilnametis vykstant teismo procesui, nes iš jo būtų atimta galimybė reikalauti, kad būtų priimtas sprendimas dėl jo ieškinio, kuriuo apskųstas sprendimas nesuteikti šios teisės, ir būtų pažeista jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą?“
Byloje C‑137/19:
„Ar [Direktyvos 2003/86] dėl teisės į šeimos susijungimą 4 straipsnio 1 dalies [pirmos pastraipos] c punktas, prireikus siejamas su šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį, siekiant trečiosios šalies piliečius laikyti „nepilnamečiais vaikais“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jie turi būti „nepilnamečiai“ ne tik prašymo leisti gyventi šalyje pateikimo momentu, bet ir tuo metu, kai institucija in fine nusprendžia dėl šio prašymo?“
23 2019 m. kovo 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑133/19, C‑136/19 ir C‑137/19 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo prejudicinio klausimo bylose C‑133/19 ir C‑136/19 ir dėl prejudicinio klausimo byloje C‑137/19
24 Pirmuoju prejudiciniu klausimu bylose C‑133/19 ir C‑136/19 ir prejudiciniu klausimu byloje C‑137/19 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad data, kuria turi būti remiamasi nustatant, ar nesusituokęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra „nepilnametis vaikas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra prašymo leisti nepilnamečiams vaikams atvykti į šalį ir gyventi joje dėl šeimos susijungimo pateikimo data, ar kompetentingų šios valstybės narės valdžios institucijų sprendimo dėl šio prašymo priėmimo data, atitinkamu atveju – po to, kai yra paduodamas skundas dėl sprendimo atmesti tokį prašymą.
25 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyva 2003/86 siekiama palengvinti šeimos susijungimą, be to, užtikrinti apsaugą trečiųjų šalių piliečiams, visų pirma nepilnamečiams (2019 m. kovo 13 d. Sprendimo E., C‑635/17, EU:C:2019:192, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
26 Tokiomis aplinkybėmis minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatomos konkrečios pareigos imtis veiksmų, kurias atitinka aiškiai apibrėžtos subjektyvios teisės. Minėtoje direktyvoje apibrėžtais atvejais jos įpareigojamos leisti susijungti atitinkamiems globėjo šeimos nariams ir negali naudotis savo diskrecija (2019 m. kovo 13 d. Sprendimo E., C‑635/17, EU:C:2019:192, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą vieni iš globėjo šeimos narių, kuriems atitinkama valstybė narė turi leisti atvykti į šalį ir gyventi joje, yra jo „nepilnameči[a] vaika[i], įskaitant sutuoktinio įvaikintus vaikus tais atvejais, kai sutuoktiniui priklauso jo globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi“.
28 Šiuo klausimu, nors Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad nepilnamečiai vaikai neturi būti sulaukę atitinkamos valstybės narės įstatymais nustatytos pilnametystės, joje nepatikslinta, kokiu momentu turi būti remiamasi vertinant, ar ši sąlyga yra įvykdyta, ir pastaruoju klausimu nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę.
29 Nors pagal minėtą nuostatą valstybėms narėms palikta pačioms spręsti, kada pagal teisės aktus asmuo sulaukia pilnametystės, vis dėlto joms negali būti suteikiama jokios diskrecijos nustatant momentą, kuriuo reikia remtis vertinant prašytojo amžių Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto tikslais.
30 Reikia priminti, jog iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad kai šios teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Ouhrami, C‑225/16, EU:C:2017:590, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Kaip buvo priminta šio sprendimo 25 punkte, Direktyva 2003/86 siekiama skatinti šeimos susijungimą. Šiuo tikslu, kaip patikslinta jos 1 straipsnyje, šioje direktyvoje nustatomos valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių naudojimosi teise į šeimos susijungimą sąlygos.
32 Be to, kaip matyti iš minėtos direktyvos 2 konstatuojamosios dalies, joje pripažįstamos pagrindinės teisės ir laikomasi Chartijoje įtvirtintų principų.
33 Šiuo klausimu reikia priminti, kad valstybės narės, visų pirma jų teismai, ne tik privalo savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet ir nesivadovauti tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, kuriuo būtų pažeidžiamos Sąjungos teisės sistemos saugomos pagrindinės teisės (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Detiček, C‑403/09 PPU, EU:C:2009:810, 34 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 78 punktą).
34 Visų pirma Chartijos 7 straipsnyje, kuriame nurodytos teisės, atitinkančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi garantuojamas teises, pripažįstama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Ši Chartijos nuostata turi būti taikoma kartu su pareiga atsižvelgti į svarbiausią vaiko interesą, pripažintą jos 24 straipsnio 2 dalyje, ir atsižvelgiant į to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtintą būtinybę vaikui reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem tėvais (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 76 punktas).
35 Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2003/86 nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, kaip, beje, tai matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies ir 5 straipsnio 5 dalies, pagal kurias valstybės narės turi nagrinėti aptariamus prašymus susijungti su šeima, atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos sudaryti palankias šeimos gyvenimo sąlygas (2019 m. kovo 13 d. Sprendimo E., C‑635/17, EU:C:2019:192, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
36 Vis dėlto reikia konstatuoti, pirma, kad jeigu data, kai kompetentinga atitinkamos valstybės narės institucija priima sprendimą dėl prašymo leisti atvykti į šios valstybės teritoriją ir gyventi joje dėl šeimos susijungimo, būtų laikoma ta data, kuria reikia remtis vertinant prašytojo amžių taikant Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą, tai neatitiktų nei šia direktyva siekiamų tikslų, nei reikalavimų, kylančių iš Chartijos 7 straipsnio ir 24 straipsnio 2 dalies, o pagal pastarąją nuostatą reikalaujama, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, be kita ko, kuriuos valstybės narės atlieka taikydamos minėtą direktyvą, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.
37 Kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 43 punkte, kompetentingos nacionalinės institucijos ir teismai gali būti neskatinami prioritetine tvarka nagrinėti nepilnamečių pateiktus prašymus taip skubiai, kaip tai yra reikalinga, kad būtų atsižvelgta į jų pažeidžiamumą, todėl jų veiksmai galėtų sukelti pavojų šių nepilnamečių prašytojų teisės aktuose numatytoms teisėms į šeimos susijungimą (pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 58 punktą).
38 Šioje byloje nagrinėjamu atveju iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2013 m. gruodžio 9 d. B. M. M. savo nepilnamečių vaikų B. S., B. M. ir B. M. O. vardu ir naudai Belgijos ambasadai Dakare pateikė prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje dėl šeimos susijungimo ir kad 2014 m. kovo 25 d. laikantis Belgijos įstatyme numatytų terminų šie prašymai buvo atmesti.
39 Vis dėlto, nors 2014 m. balandžio 25 d. B. M. M., B. S., B. M. ir B. M. O. padavė skundus dėl šių sprendimų atmesti prašymus vykdymo sustabdymo ir panaikinimo Conseil du contentieux des étrangers ir nors 2015–2017 m. jie keletą kartų prašė šio teismo priimti sprendimą dėl jų skundų, neginčijama, kad tik 2018 m. sausio 31 d., t. y. praėjus trejiems metams ir devyniems mėnesiams nuo skundo padavimo, Conseil du contentieux des étrangers atmetė šiuos skundus kaip nepriimtinus dėl suinteresuotumo nebuvimo, remdamasi tuo, kad jos sprendimo priėmimo dieną B. S., B. M. ir B. M. O. buvo pilnamečiai, todėl nebeatitiko nuostatose, kuriomis reglamentuojamas nepilnamečių vaikų susijungimas su šeima, numatytų sąlygų.
40 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Belgijoje tokie nagrinėjimo terminai neatrodo jokia išimtis, nes, kaip Belgijos vyriausybė pažymėjo per teismo posėdį, terminas, per kurį Conseil du contentieux des étrangers vidutiniškai priima sprendimą dėl ginčų, susijusių su šeimos susijungimu, yra treji metai. Ta pati vyriausybė taip pat patikslino, kad minėtas teismas pagrindinės bylos pareiškėjų atvejų nelaikė prioritetiniais.
41 Taigi pirmesniame punkte nurodytos aplinkybės rodo, kad toks Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkto aiškinimas, pagal kurį nagrinėjamos valstybės narės kompetentingos administracijos sprendimo dėl prašymo leisti atvykti į šios valstybės teritoriją ir gyventi joje priėmimo data yra būtent ta, kuria reikia remtis vertinant prašytojo amžių taikant šią nuostatą, neleistų užtikrinti, kad pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį valstybės narės, taikydamos Direktyvą 2003/86, pirmiausia vadovautųsi vaiko interesu.
42 Antra, toks aiškinimas taip pat neleistų, laikantis vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principų, užtikrinti vienodo ir nuspėjamo požiūrio į visus prašytojus, kurių padėtis chronologiškai yra tokia pati, nes dėl tokio aiškinimo prašymo dėl šeimos susijungimo sėkmę iš esmės lemtų aplinkybės, kurios priklauso nuo nacionalinės administracijos ar teismų, visų pirma nuo to, kaip operatyviai yra išnagrinėjamas prašymas, kai yra priimamas sprendimas dėl skundo dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, o ne nuo aplinkybių, už kurias yra atsakingas prašytojas (pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo A ir S, C‑550/16, EU:C:2018:248, 55 ir 60 punktus).
43 Be to, toks aiškinimas, pagal kurį teisė į šeimos susijungimą priklausytų nuo atsitiktinių ir nenuspėjamų aplinkybių, kurios savo ruožtu visiškai priklausytų nuo atitinkamos valstybės narės kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų ir teismų, gali lemti reikšmingus prašymų dėl šeimos susijungimo nagrinėjimo skirtumus valstybėse narėse ir toje pat valstybėje narėje.
44 Tokiomis aplinkybėmis atsižvelgimas tik į prašymo leisti atvykti į šalį ir gyventi joje dėl šeimos susijungimo pateikimo datą, siekiant nustatyti, ar įvykdyta Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte nustatyta amžiaus sąlyga, atitinka šios direktyvos tikslus ir Sąjungos teisinėje sistemoje saugomas pagrindines teises. Šiuo klausimu neturi reikšmės tai, ar sprendimas dėl šio prašymo priimamas iš karto po prašymo pateikimo, ar po to, kai panaikinamas sprendimas atmesti šį prašymą.
45 Šia išvada neleidžia suabejoti Belgijos ir Lenkijos vyriausybių rašytinėse pastabose pateiktas argumentas, kad pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies a punktą, jeigu leidimo išdavimo sąlygos „nėra arba nebėra įvykdytos“, valstybės narės gali atsisakyti išduoti leidimą atvykti į šalį ir gyventi joje dėl šeimos susijungimo. Iš esmės, kaip teigia minėtos vyriausybės, tam, kad prašymas dėl šeimos susijungimo galėtų būti patenkintas, asmuo, ketinantis susijungti su šeima, būtinai turi būti nepilnametis ir prašymo pateikimo, ir sprendimo dėl šio prašymo priėmimo dieną.
46 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašytojo amžius negali būti laikomas materialine pasinaudojimo teise į šeimos susijungimą sąlyga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 6 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnį, panašiai kaip yra kalbant apie sąlygas, numatytas, be kita ko, šios direktyvos IV skyriuje. Iš tiesų, priešingai nei pastarosios sąlygos, amžiaus sąlyga yra prašymo dėl šeimos susijungimo priimtinumo sąlyga ir jos pasikeitimas yra aiškus ir nuspėjamas, vadinasi, ji gali būti vertinama tik šio prašymo pateikimo dieną.
47 Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą bylose C‑133/19 ir C‑136/19 ir į prejudicinį klausimą byloje C‑137/19 reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad data, kuria turi būti remiamasi nustatant, ar nesusituokęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra nepilnametis vaikas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra prašymo leisti atvykti į šalį ir gyventi joje dėl nepilnamečių vaikų susijungimo su šeima pateikimo data, o ne data, kai šios valstybės narės kompetentingos institucijos priima sprendimą dėl šio prašymo, atitinkamu atveju – po to, kai pareiškiamas ieškinys dėl sprendimo atmesti tokį prašymą.
Dėl antrojo prejudicinio klausimo bylose C‑133/19 ir C‑136/19
48 Antruoju klausimu bylose C‑133/19 ir C‑136/19 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2003/86 18 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį skundą dėl sprendimo atmesti nepilnamečio vaiko naudai pateiktą prašymą leisti atvykti į šalį ir gyventi joje dėl šeimos susijungimo draudžiama atmesti kaip nepriimtiną, motyvuojant vien tuo, kad vykstant teismo procesui vaikas tapo pilnametis.
49 Šiuo aspektu, pirma, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog šis klausimas grindžiamas prielaida, kad nepilnametis vaikas, kuris per teismo procesą, pradėtą dėl sprendimo atmesti jo prašymą dėl šeimos susijungimo, tapo pilnametis, nebėra niekaip suinteresuotas šio sprendimo panaikinimu, todėl kompetentingas teismas neabejotinai turi atmesti jo ieškinį.
50 Vis dėlto, kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą bylose C‑133/19 ir C‑136/19 ir į prejudicinį klausimą byloje C‑137/19, tokia prielaida yra klaidinga, todėl pirmesniame punkte nuodytoje situacijoje toks prašymas dėl šeimos susijungimo negali būti atmestas, motyvuojant vien tuo, kad atitinkamas vaikas vykstant teismo procesui tapo pilnametis.
51 Antra, reikia pažymėti, kad nors Direktyvos 2003/86 5 straipsnio 4 dalyje numatytas pagrindinis devynių mėnesių terminas, per kurį kompetentingos atitinkamos valstybės narės institucijos turi pranešti prašymą dėl šeimos susijungimo pateikusiam asmeniui apie sprendimą dėl šio asmens, vis dėlto joje ieškinį dėl sprendimo atmesti tokį prašymą nagrinėjančiam teismui nenustatyta jokio termino sprendimui priimti.
52 Vis dėlto šios direktyvos 18 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad globėjas arba jo šeimos nariai turėtų teisę teisiškai užginčyti tokį sprendimą ir šios valstybės narės įpareigojamos nustatyti naudojimosi šia teise tvarką ir kompetenciją.
53 Taigi, nors šioje nuostatoje valstybėms narėms pripažįstama tam tikra diskrecija, be kita ko, nustatyti taisykles, susijusias su ieškinio dėl sprendimo atmesti prašymą dėl šeimos susijungimo nagrinėjimu, reikia pažymėti, kad, nepaisant tokios diskrecijos, valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvą 2003/86, privalo laikytis Chartijos 47 straipsnio, kuriame įtvirtinta, kad bet kuris asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, buvo pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynimą teisme (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Torubarov, C‑556/17, EU:C:2019:626, 55 punktas).
54 Vis dėlto, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 42 ir 44 punktuose, Direktyvos 2003/86 18 straipsnyje, siejant jį su Chartijos 47 straipsniu, reikalaujama, kad nacionalinės teisių gynimo priemonės, kurios leidžia globėjui ir jo šeimos nariams pasinaudoti teise apskųsti teismui sprendimus atmesti prašymus dėl šeimos susijungimo, būtų veiksmingos ir realios.
55 Taigi toks ieškinys negali būti atmestas kaip nepriimtinas, motyvuojant vien tuo, kad vykstant teismo procesui atitinkamas vaikas tapo pilnametis.
56 Be to, ir, priešingai, nei nurodė kai kurios pastabas pateikusios valstybės narės, ieškinio dėl sprendimo atmesti prašymą dėl šeimos susijungimo atmetimas kaip nepriimtino negalėtų būti grindžiamas išvada, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, kad atitinkami asmenys jau nebegali pagrįsti suinteresuotumo, kad bylą nagrinėjantis teismas priimtų sprendimą.
57 Iš tiesų negalima atmesti, kad trečiosios šalies pilietis, kurio prašymas dėl šeimos susijungimo atmetamas, net ir sulaukęs pilnametystės išlieka suinteresuotas, kad ieškinį dėl tokio atmetimo nagrinėjantis teismas priimtų sprendimą dėl esmės, nes kai kuriose valstybėse narėse toks teismo sprendimas yra būtinas tam, kad, be kita ko, prašytojas galėtų pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo atitinkamai valstybei narei.
58 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį prejudicinį klausimą bylose C‑133/19 ir C‑136/19 reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/86 18 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį ieškinį dėl nepilnamečio vaiko prašymo dėl šeimos susijungimo atmetimo draudžiama atmesti kaip nepriimtiną, motyvuojant vien tuo, kad vykstant teismo procesui vaikas tapo pilnametis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad data, kuria turi būti remiamasi nustatant, ar nesusituokęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra nepilnametis vaikas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra prašymo leisti atvykti į šalį ir gyventi joje dėl nepilnamečių vaikų susijungimo su šeima pateikimo data, o ne data, kai šios valstybės narės kompetentingos institucijos priima sprendimą dėl šio prašymo, atitinkamu atveju – po to, kai pareiškiamas ieškinys dėl sprendimo atmesti tokį prašymą.
2. Direktyvos 2003/86 18 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį ieškinį dėl nepilnamečio vaiko prašymo dėl šeimos susijungimo atmetimo draudžiama atmesti kaip nepriimtiną, motyvuojant vien tuo, kad vykstant teismo procesui vaikas tapo pilnametis.
Parašai.