BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. kovo 21 d.
„Valstybės pagalba – Direktyva 92/81/EEB – Mineralinėms alyvoms taikomi akcizai – Mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminiui gaminti – Neapmokestinimas akcizu – Neapmokestinimo atitiktis Tarybos sprendimui dėl leidimo, priimtam pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį – Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcija – Teisinis saugumas – Geras administravimas“
Sujungtose bylose T‑50/06 RENV, T‑56/06 RENV, T‑60/06 RENV, T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV
Airija, iš pradžių atstovaujama D. O’Hagan, vėliau E. Creedon, padedamų baristerio P. McGarry,
ieškovė byloje T‑50/06 RENV,
Prancūzijos Respublika, atstovaujama G. de Bergues ir J. Gstalter,
ieškovė byloje T‑56/06 RENV,
Italijos Respublika, atstovaujama avvocati dello Stato G. Aiello, G. De Bellis ir S. Fiorentino,
ieškovė byloje T‑60/06 RENV,
Eurallumina SpA, įsteigta Portoskūze (Italija), atstovaujama solisitorių R. Denton ir L. Martin Alegi,
ieškovė byloje T‑62/06 RENV,
Aughinish Alumina Ltd, įsteigta Askeaton (Airija), atstovaujama solisitorių J. Handoll ir C. Waterson,
ieškovė byloje T‑69/06 RENV,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci, N. Khan, D. Grespan ir K. Walkerová,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimą 2006/323/EB dėl mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Gardanne, Shannon regione ir Sardinijoje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu Prancūzijoje, Airijoje ir Italijoje (OL L 119, 2006, p. 12),
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai V. Vadapalas, K. Jürimäe, K. O’Higgins ir M. van der Woude,
posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
Aliuminis
1 Aliuminis (ar aliuminio oksidas) – daugiausia lydyklose aliuminiui gaminti naudojami balti milteliai. Jie gaunami iš boksito rūdos per rafinavimo procesą, kurio paskutinį etapą sudaro kalcinavimas. Daugiau kaip 90 % kalcinuoto aliuminio oksido naudojama aliuminiui lydyti. Likusi dalis yra toliau perdirbama ir naudojama cheminiams procesams. Yra dvi atskiros produkto rinkos: metalurginio aliuminio ir cheminio aliuminio. Mineralinė alyva gali būti naudojama kaip kuras aliuminio gamybai.
2 Airijoje, Italijoje ir Prancūzijoje yra tik po vieną aliuminio gamintoją. Atitinkamai kalbama apie Aughinish Alumina Ltd (toliau – AAL), įsteigtą Shannon regione, Eurallumina SpA, įsteigtą Sardinijoje, ir Alcan Inc., įsteigtą Gardanne regione. Vokietijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje taip pat yra aliuminio gamintojų.
Direktyvos, susijusios su mineralinėms alyvoms taikomais akcizais
3 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvoje 92/81/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizų suderinimo (OL L 316, p. 12) įtvirtintos normos, susijusios su mineralinėms alyvoms taikomais akcizais.
4 Pagal Direktyvos 92/81 1 straipsnio 1 ir 2 dalis vadovaudamosi šia direktyva valstybės narės taiko mineralinėms alyvoms suderintą akcizą ir nustato akcizų tarifus pagal 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/82/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo (OL L 316, p. 19).
5 Pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį Taryba gali leisti valstybei narei neapmokestinti akcizu ar sumažinti akcizo tarifą kitais atvejais nei aiškiai numatytieji šioje direktyvoje. Joje nustatyta taip:
„Taryba, Komisijai pasiūlius, bet kuriai valstybei narei gali vienbalsiai leisti toliau atleisti nuo mokesčių ar juos sumažinti remiantis konkrečios politikos sumetimais.
Valstybė narė, norinti taikyti šią priemonę, apie tai atitinkamai praneša Komisijai ir taip pat jai pateikia visą tiesiogiai susijusią ir būtiną informaciją. Komisija per mėnesį apie siūlomas priemones praneša kitoms valstybėms narėms.
Taryba laikoma davusia sutikimą ir toliau atleisti nuo mokesčių ar juos mažinti, jei per du mėnesius nuo tos dienos, kai kitoms valstybėms narėms apie tai buvo pranešta pagal antros pastraipos nuostatas, nei Komisija, nei kuri nors valstybė narė nepaprašo šio reikalo svarstyti Taryboje.“
6 Pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalį:
„Jei Komisija nusprendžia, kad 4 dalyje numatyti atleidimai ir sumažinimai nebegali būti palikti galioti, ypač dėl sąžiningos konkurencijos, vidaus rinkos veiklos iškraipymo, arba Bendrijos aplinkos apsaugos politikos, ji Tarybai pateikia atitinkamus pasiūlymus. Taryba vienbalsiai priima sprendimą dėl šių pasiūlymų.“
7 Direktyvos 92/82 6 straipsnyje nustatytas minimalus 13 EUR akcizo tarifas, kurį nuo 1993 m. sausio 1 d. valstybės narės turėjo taikyti už 1 000 kg sunkiojo mazuto.
8 Nuo 2003 m. gruodžio 31 d. direktyvos 92/81 ir 92/82 buvo panaikintos 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičiančia Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 9 sk., 1 t., p. 405).
9 Pagal Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 4 dalies b punkto antrą įtrauką ji netaikoma energetikos produktų dvejopam naudojimui. Pagal tą pačią nuostatą energetikos produktas naudojamas dvejopai, kai yra naudojamas ir kaip krosnių kuras, ir kitiems nei variklių degalai ar krosnių kuras, tikslams; energetikos produktų naudojimas cheminei redukcijai ir elektrolitiniuose bei metalurginiuose procesuose laikomas dvejopu. Taip pat nuo 2004 m. sausio 1 d. nebėra minimalaus akcizo už sunkųjį mazutą, naudojamą aliuminiui gaminti, tarifo.
10 Be to, Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, atsižvelgiant į Tarybos atliktą išankstinę peržiūrą, remiantis Europos Bendrijų Komisijos pasiūlymu, valstybės narės gali ir toliau taikyti II priede nurodytų apmokestinimo lygių mažinimą ar neapmokestinimą iki 2006 m. gruodžio 31 d. Šio II priedo 6, 7 ir 8 punktuose, be kita ko, numatyta, kad neapmokestinamas sunkusis mazutas, naudojamas kaip kuras aliuminiui gaminti atitinkamai Gardanne regione (Prancūzija), Shannon regione (Airija) ir Sardinijoje (Italija).
Pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį Tarybos priimti sprendimai
11 Atitinkamai nuo 1983 m., 1993 m. ir 1997 m. Airija, Italijos Respublika ir Prancūzijos Respublika neapmokestina akcizu aliuminiui gaminti naudojamų mineralinių alyvų (toliau – Airijos neapmokestinimas, Italijos neapmokestinimas, Prancūzijos neapmokestinimas, arba visi kartu – ginčijami neapmokestinimo atvejai).
12 Airijos neapmokestinimas buvo įtvirtintas Airijos teisėje 1983 m. gegužės 12 d. Statutory instrument Nr. 126/1983 dėl 1983 m. Nutarties dėl mokesčių nustatymo (Nr. 265) (akcizai už hidrovandenilio alyvas) (Statutory instrument n° 126/1983, Imposition of Duties (n° 265) (Excise Duty on Hydrocarbon Oils) Order, 1983). Vėliau jis buvo įtrauktas ir į 1999 m. biudžeto įstatymo (Finance Act, 1999) 100 straipsnio 1 dalies e punktą. 1992 m. spalio 19 d. Tarybos sprendimu 92/510/EEB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, galiojančius sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos (OL L 182, p. 22), buvo leista jį taikyti Shannon regione. Šis neapmokestinimas buvo peržiūrėtas ir 1997 m. birželio 30 d. Tarybos sprendimu 97/425/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, galiojančius sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyva 92/81/EEB nustatytos tvarkos (OL L 182, p. 22), jo taikymas pratęstas iki 1998 m. gruodžio 31 d. Taryba iš naujo pratęsė jo taikymą iki 2000 m. gruodžio 31 d. 1999 m. gruodžio 17 d. Sprendimu 1999/880/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, galiojančius sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyva 92/81/EEB nustatytos tvarkos (OL L 331, p. 73).
13 Italijoje taikomas neapmokestinimas buvo įtvirtintas Italijos teisėje 1995 m. spalio 26 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 504 „Bendras teisės aktų, susijusių su gamybos ir vartojimo apmokestinimu bei baudžiamosiomis ir administracinėmis sankcijomis, tekstas“ (Decreto legislativo 26 ottobre 1995 n° 504, Testo unico delle disposizioni legislative concernenti le imposte sulla produzione e sui consumi e relative sanzioni penali e amministrative) GURI, Nr. 279, paprastasis priedas, 1995 m. lapkričio 29 d.). 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos sprendimu 93/697/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos (OL L 321, p. 29), buvo leista jį taikyti iki 1994 m. gruodžio 31 d. Sardinijoje. Pirmą kartą šį leidimą iki 1996 m. gruodžio 31 d. Taryba pratęsė 1996 m. balandžio 22 d. Sprendimu 96/273/EB, kuriuo leidžiama valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai, kai ji naudojama pagal specialią paskirtį, sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, laikantis Direktyvos 92/81/EEB 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos (OL L 102, p. 40). Antrą kartą Taryba jį pratęsė iki 1998 m. gruodžio 31 d. Sprendimu 97/425. Trečią kartą iki 1999 m. gruodžio 31 d. Taryba jį pratęsė 1999 m. kovo 30 d. Sprendimu 1999/255/EB, kuriuo leidžiama pagal Direktyvą 92/81/EEB valstybėms narėms pradėti taikyti ar toliau taikyti tam tikrai mineralinei alyvai sumažintus akcizo tarifus arba neapmokestinti akcizo mokesčiu, ir keičiančiu Sprendimą 97/425/EB (OL L 99, p. 26). Ketvirtą kartą iki 2000 m. gruodžio 31 d. Taryba jį pratęsė Sprendimu 1999/880.
14 Prancūzijos neapmokestinimas buvo įtvirtintas Prancūzijos teisėje 1997 m. gruodžio 29 d. 1997 m. biudžeto pataisų įstatymo Nr. 97‑1239 (Loi de finances rectificative pour 1997 n° 97‑1239) (JORF, 1997 m. gruodžio 30 d., p. 19101) 6 straipsnyje. Tarybos sprendimu Nr. 97/425 jį leista taikyti Gardanne regione iki 1998 m. gruodžio 31 d. Pirmą kartą Sprendimu 1999/255 Taryba šį leidimą pratęsė iki 1999 m. gruodžio 31 d. Antrą kartą Sprendimu 1999/880 Taryba jį pratęsė iki 2000 m. gruodžio 31 d.
15 2001 m. kovo 12 d. Tarybos sprendime 2001/224/EB dėl sumažintų akcizų tarifų ir atleidimo nuo akcizų tam tikroms mineralinėms alyvoms, kai jos naudojamos pagal specialią paskirtį (OL L 84, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 342), t. y. paskutiniame Tarybos sprendime, susijusiame su ginčijamais neapmokestinimo atvejais, pratęstas leidimas juos taikyti iki 2006 m. gruodžio 31 d. Pagal Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamąją dalį šis sprendimas „nedaro įtakos procedūroms dėl bendrosios rinkos veikimo iškraipymų, kurios gali būti pradėtos būtent pagal EB 87 ir 88 straipsnius, rezultatų ir neatleidžia valstybių narių nuo pareigos pranešti Komisijai apie galimos valstybės pagalbos atvejus pagal EB 88 straipsnį“.
Administracinė procedūra
16 1983 m. sausio 28 d. raštu Airija informavo Komisiją, kad ji ketina AAL atžvilgiu įgyvendinti 1970 m. balandį prisiimtą įsipareigojimą projekto plėtotojams dėl aliuminio gavybos iš boksito Shannon estuarijoje, susijusį su sunkiojo mazuto, naudojamo aliuminiui gaminti, neapmokestinimu akcizu. 1983 m. kovo 22 d. raštu Komisija nurodė, kad šis neapmokestinimas yra valstybės pagalba, apie kurią reikia pranešti. Ji taip pat patikslino, kad nors pagalba gali būti taikoma tik nuo dabar, Komisija galėtų 1983 m. sausio 28 d. raštą laikyti pranešimu, kaip jis suprantamas pagal EEB sutarties 93 straipsnio 3 dalį. 1983 m. gegužės 6 d. Airija paprašė Komisijos minėtą raštą laikyti tokiu pranešimu. Po šio susirašinėjimo Komisija nepriėmė jokio sprendimo.
17 1998 m. gegužės 29 d. ir birželio 2 d. raštais Komisija paprašė informacijos atitinkamai Italijos Respublikos ir Prancūzijos Respublikos tam, kad patikrintų, ar Italijos ir Prancūzijos neapmokestinimo atvejai pateko į EB 87 ir EB 88 straipsnių taikymo sritį. Po 1998 m. birželio 16 d. Komisijos priminimo Italijos Respublika atsakė 1998 m. liepos 20 d. 1998 m. liepos 10 d. paprašiusi pratęsti terminą atsakymui pateikti, kuris 1998 m. liepos 24 d. buvo pratęstas, Prancūzijos Respublika atsakė 1998 m. rugpjūčio 7 dieną.
18 2000 m. liepos 17 d. raštais Komisija paprašė Prancūzijos Respublikos, Airijos ir Italijos Respublikos pranešti apie ginčijamus neapmokestinimo atvejus. 2000 m. rugsėjo 4 d. raštu atsakė Prancūzijos institucijos. 2000 m. rugsėjo 27 d. raštais Komisija priminė apie savo prašymą Airijai ir Italijos Respublikai ir jų, kaip ir Prancūzijos Respublikos, paprašė pateikti papildomos informacijos. 2000 m. spalio 18 d. raštu Airijos institucijos atsakė į šį prašymą. Po 2000 m. lapkričio 20 d. Komisijos priminimo 2000 m. gruodžio 7 ir 8 d. atitinkamai atsakė Italijos ir Prancūzijos institucijos.
19 2001 m. spalio 30 d. sprendimais C(2001) 3296, C(2001) 3300 ir C(2001) 3295 Komisija pradėjo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą atitinkamai dėl Airijos neapmokestinimo, Italijos neapmokestinimo ir Prancūzijos neapmokestinimo. 2001 m. lapkričio 5 d. raštais, kurie buvo paskelbti 2002 m. vasario 2 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 30, p. 17, p. 21 ir p. 25), Airijai, Italijos Respublikai ir Prancūzijos Respublikai buvo pranešta apie šiuos sprendimus.
20 Komisija gavo AAL, Eurallumina, Alcan ir Europos aliuminio asociacijos pastabas. 2002 m. kovo 26 d. jos buvo perduotos Airijai, Italijos Respublikai ir Prancūzijos Respublikai.
21 2001 m. gruodžio 1 d. faksu paprašiusi pratęsti terminą atsakymui pateikti, kuris buvo pratęstas 2001 m. gruodžio 7 d., 2002 m. sausio 8 d. raštu Airija pateikė pastabas. 2002 m. vasario 18 d. raštu Komisija paprašė Airijos pateikti įrodymą, kad prieš įstodama į Europos Bendrijas ji prisiėmė privalomą įsipareigojimą AAL atžvilgiu. 2002 m. balandžio 26 d. raštu Airija patenkino šį prašymą. 2002 m. vasario 6 d. raštu Italijos Respublika pateikė pastabas. 2001 m. lapkričio 21 d. raštu paprašiusi pratęsti terminą atsakymui pateikti, kuris buvo pratęstas 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. vasario 12 d. raštu Prancūzijos Respublika pateikė pastabas.
Ginčijamas sprendimas
22 2005 m. gruodžio 7 d. Komisija priėmė Sprendimą 2006/323/EB dėl mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Gardanne, Shannon regione ir Sardinijoje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu Prancūzijoje, Airijoje ir Italijoje (OL L 119, 2006, p. 12, toliau – ginčijamas sprendimas).
23 Ginčijamas sprendimas susijęs su laikotarpiu iki 2004 m. sausio 1 d., t. y. dienos, nuo kurios taikytina Direktyva 2003/96. Vis dėlto jis taip pat apima formalią tyrimo procedūrą, vykusią po 2004 m. sausio 1 d.
24 Ginčijamos sprendimo rezoliucinėje dalyje, be kita ko, numatyta:
„1 straipsnis
Atleidimas nuo akcizo mokesčio sunkiojo mazuto, naudojamo aliuminio oksido gamybai, Prancūzijos, Airijos ir Italijos taikytas iki 2003 m. gruodžio 31 d., yra valstybės pagalba, kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 1 dalyje.
2 straipsnis
1990 m. liepos 17 d.–2002 m. vasario 2 d. laikotarpiu skirta pagalba, jeigu ji yra nesuderinama su bendrąja rinka, nebus susigrąžinama, nes tai prieštarautų bendriesiems Bendrijos teisės principams.
3 straipsnis
1 straipsnyje minima pagalba, skirta 2002 m. vasario 3 d.–2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, yra suderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 3 dalyje, jeigu pagalbos gavėjai mokėjo bent 13,01 EUR mokestį už 1 000 kg sunkiojo mazuto.
4 straipsnis
<...> pagalba, skirta 2002 m. vasario 3 d.–2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžiama [EB] 87 straipsnio 3 dalyje, jeigu pagalbos gavėjai nemokėjo 13,01 EUR mokesčio už 1 000 kg sunkiojo mazuto.
5 straipsnis
1. Prancūzija, Airija ir Italija imasi visų būtinių priemonių, kad iš pagalbos gavėjų susigrąžintų 4 straipsnyje minimą nesuderinamą pagalbą.
<…>
5. Prancūzija, Airija ir Italija per du mėnesius nuo šio sprendimo skelbimo dienos nurodo 4 straipsnyje minimos neteisėtos pagalbos gavėjams grąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą kartu su palūkanomis.“
Procedūros Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme
25 Ieškovės, Italijos Respublika, Airija, Prancūzijos Respublika, Eurallumina ir AAL pareiškė ieškinius, kuriuos Bendrojo Teismo (iki įsigaliojant Lisabonos sutarčiai – Pirmosios instancijos teismas) kanceliarija gavo atitinkamai 2006 m. vasario 16 d. (byla T‑60/06), 2006 m. vasario 17 d. (bylos T‑50/06 ir T‑56/06) ir 2006 m. vasario 23 d. (bylos T‑62/06 ir T‑69/06), siekdamos iš dalies ar visiškai panaikinti ginčijamą sprendimą.
26 Atskiru aktu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2006 m. kovo 22 d., pagal EB 242 straipsnį AAL pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo siekė, kad ginčijamo sprendimo vykdymas tiek, kiek jis susijęs su ja, būtų sustabdytas. 2006 m. rugpjūčio 2 d. Nutartyje Aughinish Alumina prieš Komisiją (T‑69/06 R, neskelbiamas Rinkinyje) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė šį prašymą ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
27 Vadovaudamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 14 straipsniu ir pasiūlius antrajai kolegijai, Bendrasis Teismas, išklausęs šalis, pagal Procedūros reglamento 51 straipsnį nusprendė perduoti bylas nagrinėti išplėstinei kolegijai.
28 2007 m. gegužės 24 d. Bendrojo Teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininkas, išklausęs šalis, sujungė bylas, kad pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį būtų kartu vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas sprendimas.
29 2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Airija ir kt. prieš Komisiją (T‑50/06, T‑56/06, T‑60/06, T‑62/06 ir T‑69/06, neskelbiamas Rinkinyje) Bendrasis Teismas sujungė bylas, kad būtų priimtas vienas sprendimas. Jis panaikino ginčijamą sprendimą, nes jame, kalbant apie Reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB [88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio b punkto v papunkčio netaikymą šiuo atveju, Komisija nesilaikė pareigos motyvuoti, kuri jai nustatyta EB 253 straipsnyje. Be to, byloje T‑62/06 jis atmetė kitą ieškinio dalį, nustatęs, kad Eurallumina reikalavimai, kuriais ji prašė arba pripažinti Italijos neapmokestinimą, leistą taikyti Sprendimu 2001/224, teisėtu iki 2006 m. gruodžio 31 d., taip pat tai, kad visos Italijos Respublikos sumokėtos ar mokėtinos sumos iki minėtos dienos ar bent jau iki 2003 m. gruodžio 31 d. neturi būti laikomos neteisėta valstybės pagalba ar kad ji neturi būti susigrąžinta, arba pakeisti ginčijamo sprendimo 5 ir 6 straipsnius, yra nepriimtini.
30 2008 m. vasario 26 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo.
31 Dėl apeliacinio skundo priimtu 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimu Komisija prieš Airiją ir kt. (C‑89/08 P, Rink. p. I‑11245) Teisingumo Teismas panaikino šio sprendimo 29 punkte minėtą Sprendimą Airija ir kt. prieš Komisiją dėl to, kad šiame sprendime, kalbant apie Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio netaikymą šiuo atveju, Komisija pažeidė pareigą motyvuoti, ir nurodė Komisijai padengti savo ir ieškovių bylinėjimosi išlaidas, kartu ir patirtas byloje T‑69/06 R. Be to, jis grąžino sujungtas bylas T‑50/06, T‑56/06, T‑60/06, T‑62/06 ir T‑69/06 Bendrajam Teismui ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
32 Priėmus sprendimą grąžinti bylas pagal Procedūros reglamento 118 straipsnio 1 dalį 2009 m. gruodžio 18 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos buvo paskirtos antrajai išplėstinei kolegijai.
33 Pagal Procedūros reglamento 119 straipsnio 1 dalį šalys pateikė pastabas raštu: 2010 m. vasario 1 d. Airija byloje T‑50/06 RENV, 2010 m. vasario 4 d. Italijos Respublika byloje T‑60/06 RENV, 2010 m. vasario 12 d. Eurallumina byloje T‑62/06 RENV, 2010 m. vasario 16 d. Prancūzijos Respublika byloje T‑56/06 RENV ir AAL byloje T‑69/06 RENV bei 2010 m. balandžio 28 d. Komisija visose bylose. Rašytinėse pastabose Prancūzijos Respublika nurodė, kad atsižvelgdama į Teisingumo Teismo sprendime grąžinti bylas pateiktą šio teismo poziciją ji atsisako vieno iš savo ieškinyje nurodytų pagrindų, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu.
34 2010 m. kovo 1 d. Bendrojo Teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi šios bylos sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.
35 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėja pranešėja buvo paskirta į ketvirtąją kolegiją, todėl šios bylos buvo paskirtos ketvirtajai išplėstinei kolegijai.
36 Susipažinęs su teisėjos pranešėjos pranešimu, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių ir Europos Sąjungos Tarybos atsakyti į tam tikrus klausimus. Šalys ir Taryba patenkino šį prašymą per nustatytą terminą.
37 Per 2011 m. rugsėjo 14 d. posėdį buvo išklausytos šalys ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
Šalių reikalavimai grąžinus bylą Bendrajam Teismui
38 Byloje T‑50/06 RENV Airija Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Airijos neapmokestinimu,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
39 Byloje T‑69/06 RENV AAL Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis su ja susijęs,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
40 Byloje T‑60/06 RENV Italijos Respublika Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Italijos neapmokestinimu,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
41 Byloje T‑62/06 RENV Eurallumina Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– panaikinti visą ginčijamą sprendimą ar jo 1 ir 4–6 straipsnius arba subsidiariai jo 4–6 straipsnius tiek, kiek šis sprendimas ar jo straipsniai yra su ja susiję,
ir (arba)
– pripažinti, kad Italijos neapmokestinimas, leistas taikyti Sprendimu 2011/224, buvo teisėtas iki 2006 m. gruodžio 31 d. ir kad visos Italijos Respublikos sumokėtos ar mokėtinos sumos neturi būti laikomos neteisėta valstybės pagalba ar bent jau neturi būti susigrąžintos,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
42 Byloje T‑56/06 RENV Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– panaikinti visą ginčijamą sprendimą ar subsidiariai jo 5 straipsnį tiek, kiek šis sprendimas ir šis straipsnis susiję su Prancūzijos neapmokestinimu,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
43 Šiose bylose Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinius,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl „Eurallumina“ reikalavimų, kuriais siekiama, kad Bendrasis Teismas pateiktų tam tikrus patvirtinimus
44 Nereikia nagrinėti Eurallumina reikalavimų, kuriais siekiama, kad Bendrasis Teismas pripažintų, kad Italijos neapmokestinimas, leistas taikyti Sprendimu 2011/224, buvo teisėtas iki 2006 m. gruodžio 31 d. ir kad visos Italijos Respublikos sumokėtos ar mokėtinos sumos neturi būti laikomos neteisėta valstybės pagalba ar bent jau neturi būti susigrąžintos. Iš tiesų šio sprendimo 29 punkte minėtame Sprendime Arija ir kt. prieš Komisiją šie reikalavimai jau buvo atmesti kaip nepriimtini. Kadangi šio sprendimo 31 punkte minėtu Sprendimu Komisija prieš Airiją ir kt. šio sprendimo nuostatos tuo klausimu nebuvo panaikintos, jos įgijo res judicata galią.
Ieškovių pagrindų ir kaltinimų santrauka
45 Grįsdamos reikalavimus dėl panaikinimo ieškovės iš esmės remiasi pagrindais ir kaltinimais, kurie iš dalies sutampa, nors formaliai jų objektas skiriasi, nes kiekviena iš jų ginčija ginčijamą sprendimą tiek, kiek, kalbant apie Italijos Respubliką (byla T‑60/06 RENV) ir Eurallumina (byla T‑62/06 RENV), jis susijęs su Italijos neapmokestinimu, kalbant apie Airiją (byla T‑50/06 RENV) ir AAL (byla T‑69/06 RENV), jis susijęs su Airijos neapmokestinimu, ir, kalbant apie Prancūzijos Respubliką (byla T‑56/06 RENV), jis susijęs su Prancūzijos neapmokestinimu. Šie pagrindai ir kaltinimai yra pagrįsti teisinio saugumo, Sąjungos aktų galiojimo ir veiksmingumo prezumpcijos, lex specialis derogat legi geneali, gero administravimo, estoppel, protingo termino paisymo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų ir EB 87 straipsnio EB 3 straipsnio 1 dalies m punkto, EB 87 straipsnio 1 ir 3 dalių, EB 88 straipsnio ir EB 157 straipsnio, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i, iii ir iv papunkčiuose kodifikuotų taisyklių ir to paties reglamento 14 straipsnio 1 dalies bei 17–19 straipsnių, Direktyvos 2003/96 18 straipsnio, skaitomo kartu su jos II priedu, taisyklių, kuriomis reguliuojama pagalba aplinkos apsaugai, ypač Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai (OL C 37, 2001, p. 3) 82 punkto a papunkčio, Valstybės pagalbos skyrimo regionams gairių (OL C 74, 1998, p. 9) ir pareigos motyvuoti pažeidimu.
46 Pirma, reikia pažymėti, kad ieškovių pagrindai ir kaltinimai yra, be kita ko, nukreipti prieš Komisijos išvadą, kurią ji padarė ginčijamame sprendime, kai taikė taisykles valstybės pagalbos srityje ginčijamiems neapmokestinimo atvejams. Ieškovės iš esmės nurodo, kad ši išvada negali teisėtai prieštarauti Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) sukeltoms teisinėms pasekmėms. Tačiau taip yra ginčijamo sprendimo atveju, kuriame konstatuojama arba kuriame remiamasi tuo, kad konstatuota, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. Italijos Respublikos, Airijos ir Prancūzijos Respublikos taikyti ginčijami neapmokestinimo atvejai yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir kuriame nurodyta dėl jų nesuderinamumo su bendrąja rinka susigrąžinti šią pagalbą iš jos gavėjų, nors Taryba leido šioms valstybėms narėms taikyti šiuos neapmokestinimo atvejus iki 2006 m. gruodžio 31 d. Be to, AAL nurodo, kad nagrinėjamu atveju dėl taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymo negali teisėtai atsirasti pasekmė, kuri prieštarautų EB 3 straipsnio 1 dalies m punktu ir EB 157 punktu siekiamam tikslui, t. y. Sąjungos pramonės konkurencingumo apsaugai ir didinimui. Tačiau ginčijamu sprendimu Sąjungos pramonės konkurencingumas tarptautiniuose santykiuose yra silpninamas.
47 Antra, Italijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos ir AAL nurodyti pagrindai ir kaltinimai yra susiję būtent su ginčijamu sprendimu tiek, kiek jame iki 2003 m. gruodžio 31 d. taikyti ginčijami neapmokestinimo atvejai kvalifikuojami kaip valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, arba remiamasi tokiu Komisijos kvalifikavimu.
48 Trečia, Italijos Respublikos, Airijos ir AAL nurodyti pagrindai ir kaltinimai yra susiję būtent su ginčijamu sprendimu tiek, kiek jame iki 2003 m. gruodžio 31 d. taikytas Italijos neapmokestinimas ir Airijos neapmokestinimas (Airijos atveju neatsižvelgiama į laikotarpį iki 1990 m. liepos 17 d.) yra kvalifikuojamas kaip nauja, o ne jau esama valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 88 straipsnį, arba remiamasi tokiu Komisijos kvalifikavimu.
49 Ketvirta, Italijos Respublikos nurodyti pagrindai ir kaltinimai yra susiję būtent su ginčijamu sprendimu tiek, kiek jame konstatuota, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. tariamai Italijos neapmokestinimu suteikta pagalba negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį, nes šis neapmokestinimas glaudžiai susijęs su Eurallumina vykdomais aplinkos apsaugos tikslais ar juo palengvinama Sardinijos ekonominė raida.
50 Penkta, ieškovių nurodyti pagrindai ir kaltinimai yra susiję būtent su ginčijamu sprendimu tiek, kiek jame Prancūzijos Respublikai, Airijai ir Italijos Respublikai nurodyta susigrąžinti iki 2003 m. gruodžio 31 d. tariamai ginčijamais neapmokestinimo atvejais suteiktą valstybės pagalbą iš jos gavėjų.
51 Šiuo atveju pirmiausia reikia nagrinėti ieškovių nurodytus pagrindus ir kaltinimus, susijusius iš esmės su neteisėtu taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymu iki 2003 m. gruodžio 31 d. Italijos Respublikos, Airijos ir Prancūzijos Respublikos taikytiems ginčijamiems neapmokestinimo atvejams, remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) ir jų laikantis.
Dėl pagrindų ir kaltinimų, susijusių su neteisėtu taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymu neapmokestinimo atvejams, nustatytiems remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo ir jų laikantis
52 Byloje T‑50/06 RENV Airija kaip pirmąjį ir ketvirtąjį pagrindus nurodo, be kita ko, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė teisinio saugumo ir estoppel principus, nes priėjo prie išvados, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. taikytas Airijos neapmokestinimas buvo iš dalies nesuderinamas su bendrąja rinka, nes taikytas remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) ir laikantis jų. Ji pastebi, kad Komisija niekada neginčijo Tarybos sprendimų dėl leidimo teisėtumo. Be to, kaip ketvirtąjį pagrindą Airija nurodo, be kita ko, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė estoppel principą tiek, kiek ji taikė taisykles valstybės pagalbos srityje Airijos neapmokestinimui praėjus per daug laiko nuo tada, kai sužinojo apie šiuo neapmokestinimu tariamai suteiktą pagalbą.
53 Byloje T‑56/06 RENV Prancūzijos Respublika antruoju pagrindu kaltina Komisiją, kad ši ginčijamame sprendime pažeidė teisinio saugumo principą, nes jame nurodyta susigrąžinti nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. tariamai Prancūzijos neapmokestinimu suteiktą pagalbą, nors jai buvo jį leista taikyti Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224).
54 Byloje T‑60/06 RENV Italijos Respublika kaip šeštąjį pagrindą nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija, be kita ko, pažeidė Sąjungos aktų galiojimo prezumpcijos principą tiek, kiek jame nurodyta susigrąžinti nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. tariamai suteiktą pagalbą Italijos neapmokestinimu, nors jai buvo leista taikyti šį neapmokestinimą Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224).
55 Byloje T‑62/06 RENV antruoju pagrindu Eurallumina kaltina Komisiją, kad ši ginčijamame sprendime pažeidė teisinio saugumo, Sąjungos aktų galiojimo ir veiksmingumo prezumpcijos bei lex specialis derogat legi geneali principus tiek, kiek priėjo prie išvados, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. taikytas Italijos neapmokestinimas yra iš dalies nesuderinamas su bendrąja rinka, atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje, nors šis neapmokestinimas buvo taikytas remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) ir laikantis jų. Be to, kaip trečiąjį pagrindą Eurallumina nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė gero administravimo principą tiek, kiek nurodė susigrąžinti nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. tariamai Italijos neapmokestinimu suteiktą pagalbą, neatsižvelgiant į tai, kad Italijos Respublikai buvo leista taikyti šį neapmokestinimą Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224).
56 Byloje T‑69/06 RENV antruoju pagrindu AAL, be kita ko, kaltina Komisiją, kad ginčijamame sprendime ji pažeidė teisinio saugumo, Sąjungos aktų veiksmingumo, lex specialis derogat legi geneali principus ir viršijo įgaliojimus tiek, kiek priėjo prie išvados, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. taikytas Airijos neapmokestinimas yra iš dalies nesuderinamas su bendrąja rinka, atsižvelgiant į taisykles valstybės pagalbos srityje, nors šis neapmokestinimas buvo taikytas remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) ir laikantis jų. Be to, kaip penktąjį pagrindą AAL nurodo, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė teisinio saugumo, protingo termino paisymo ir gero administravimo principus tiek, kiek taikė taisykles valstybės pagalbos srityje Airijos neapmokestinimui praėjus per daug laiko nuo tada, kai sužinojo apie šį neapmokestinimą. Galiausiai kaip ketvirtąjį pagrindą AAL nurodo, kad priimdama ginčijamą sprendimą, kuriame buvo nurodyta susigrąžinti nuo 2002 m. vasario 3 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. tariamai Airijos neapmokestinimu suteiktą pagalbą, nors Airijai buvo leista taikyti šį neapmokestinimą Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224), Komisija, be kita ko, pažeidė teisinio saugumo principą.
57 Bylose T‑50/06 RENV, T‑56/06 RENV, T‑60/06 RENV, T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV Komisija ginčija visus ieškovių argumentus ir prašo atmesti pagrindus bei kaltinimus, susijusius su ginčijamame sprendime neteisėtu taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymu neapmokestinimui, suteiktam remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo ir laikantis jų.
58 Pagal proceso ekonomijos principą, atrodo, tinkama pirmiausia nagrinėti pagrindus ir kaltinimus, susijusius su teisinio saugumo principo ir (arba) Sąjungos aktų galiojimo prezumpcijos principo pažeidimu. Šiais pagrindais ir kaltinimais ieškovės iš esmės kaltina Komisiją, kad ginčijamame sprendime nusprendusi, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. taikyti Italijos Respublikos, Airijos ir Prancūzijos Respublikos neapmokestinimo atvejai yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir nurodžiusi ją susigrąžinti iš jos gavėjų tiek, kiek ji nesuderinama su bendrąja rinka, ši institucija iš dalies paneigė Tarybos sprendimų dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224), kuriais šioms valstybėms narėms buvo leista taikyti šiuos neapmokestinimo atvejus iki 2006 m. gruodžio 31 d., teisines pasekmes.
59 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos institucijų teisės aktams taikoma teisėtumo prezumpcija, todėl jie sukelia teisinių pasekmių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, paskelbti negaliojančiais prejudiciniu sprendimu arba netaikytinais patenkinus prieštaravimą dėl teisėtumo (žr. 2004 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑475/01, Rink. p. I‑8923, 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
60 Nukrypstant nuo šio principo, teisės aktai su pažeidimu, kuris toks akivaizdus, kad jo negalima toleruoti Bendrijos teisės sistemoje, pripažintini nesukėlusiais jokių, net ir laikinų, teisinių pasekmių, t. y. laikytini niekiniais. Šios išimties tikslas yra išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų pagrindinių, kartais vienas kitam prieštaraujančių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teisės sistema, t. y. teisinių santykių stabilumo ir teisėtumo užtikrinimo (žr. 59 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
61 Padarius išvadą, kad Bendrijos institucijos teisės aktas yra niekinis, kyla sunkių pasekmių, todėl tokia išvada siekiant teisinio saugumo galima tik kraštutiniais atvejais (žr. 59 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
62 Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teisinio saugumo principu siekiama užtikrinti, kad Sąjungos teisėje reglamentuojamos situacijos ir teisiniai santykiai būtų numatomi (2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schulin, C‑305/00, Rink. p. I‑3525, 58 punktas ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Airija prieš Komisiją, C‑199/03, Rink. p. I‑8027, 69 punktas). Šiuo tikslu būtina, kad Sąjungos institucijos laikytųsi savo priimtų aktų, kuriais veikiama teisės subjektų teisinė ir faktinė padėtis, neliečiamumo, t. y. kad jos galėtų pakeisti šiuos aktus tik laikydamosi kompetencijos ir procedūros taisyklių (žr. 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 113 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Vis dėlto negalima remtis teisinio saugumo principo pažeidimu, jei teisės subjektas, kurio faktinė ir teisinė padėtis buvo paveikta nagrinėjamu aktu, nesilaikė šiame akte nurodytų sąlygų (žr. 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Forges de Clabecq prieš Komisiją, T‑37/97, Rink. p. II‑859, 98 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Laikantis teisinio saugumo principo taip pat būtina, kad Sąjungos institucijos iš principo vengtų neatitikimų, kurių gali atsirasti įgyvendinant įvairias Sąjungos teisės nuostatas, ir tai ypač taikytina tuo atveju, kai šiomis nuostatomis siekiama to paties tikslo, kaip antai neiškraipytos konkurencijos bendrojoje rinkoje (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1993 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Matra prieš Komisiją, C‑225/91, Rink. p. I‑3203, 41 ir 42 punktus ir 2001 m. sausio 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo RJB Mining prieš Komisiją, T‑156/98, Rink. p. II‑337, 112 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
63 Be to, tiek, kiek šiais pagrindais ir kaltinimais keliamas klausimas dėl taisyklių mokesčių teisės aktų, ypač susijusių su akcizais, suderinimo srityje ir taisyklių valstybės pagalbos srityje sąsajos, būtina priminti šiuos dalykus.
64 Besiklostant faktinėms aplinkybėms EB 2 straipsnyje, be kita ko, buvo numatyta, kad Bendrija siekia tikslų „įkurdama bendrąją rinką“. Siekiant EB 2 straipsnyje nurodytų tikslų EB 3 straipsnio 1 dalies c ir g punktuose buvo nustatyta, kad, kaip numatyta šioje EB sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų, Bendrijos veiklos sritys yra šios: „vidaus rinka, pasižyminti kliūčių laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių panaikinimu“ ir „sistema, užtikrinanti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma“.
65 EB sutartyje Bendrija įgaliota imtis priemonių, kad būtų panaikinti iškraipymai, trukdantys bendrajai rinkai tinkamai veikti.
66 EB 93 straipsniu siekiama sumažinti prekybos kliūtis, atsiradusias dėl nacionalinių mokesčių sistemų skirtumų, nors jos ir taikomos nediskriminuojant (1980 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daniją, 171/78, Rink. p. 447, 20 punktas). Jo redakcijoje, galiojusioje klostantis faktinėms aplinkybėms, buvo numatyta: „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, vieningai priima nuostatas dėl apyvartos mokesčius, akcizą ir kitas netiesioginio apmokestinimo formas reglamentuojančių teisės aktų suderinimo, būtino užtikrinanti, kad per 14 straipsnyje nustatytą terminą [būtų] sukurta ir [imtų] veikti vidaus rinka“. EB 93 straipsniu Taryba buvo įgaliota derinti nacionalinės teisės aktus akcizų srityje tiek, kiek tai būtina siekiant užtikrinti vidaus rinkos sukūrimą ir veikimą (šiuo klausimu žr., 1999 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Socridis, C‑166/98, Rink. p. I‑3791, 25 punktą ir generalinio advokato J. Mischo išvados byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, Rink. p. I‑3793, 53 punktą).
67 Iš Direktyvos 92/81 konstatuojamųjų dalių ir 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad suderinant mineralinėms alyvoms taikomus akcizus ja siekiama įgyvendinti laisvą nagrinėjamų produktų judėjimą ir tai darant skatinti gerą vidaus rinkos veikimą (2000 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją, T‑184/97, Rink. p. II‑3145, 61 punktas).
68 Be to, iš Direktyvos 92/81 šeštos konstatuojamosios dalies ir 8 straipsnio 4 dalies matyti, kad srityse, kurias apima mineralinėms alyvoms taikomų akcizų suderinimas, valstybės narės vienašališkai negali numatyti papildomo neapmokestinimo, nes būtinas Tarybos įsikišimas, kuri, spręsdama vienbalsiai dėl Komisijos pasiūlymo, gali leisti valstybėms narėms konkrečios politikos sumetimais taikyti tokias nukrypti leidžiančias nuostatas, jei šis neapmokestinimas yra suderinamas su geru vidaus rinkos veikimu tol, kol jis toks išlieka.
69 Direktyvos 92/81 šeštoje konstatuojamojoje dalyje patikslinta, „kad valstybėms narėms leidžiama pasirinktinai savo teritorijoje nustatyti tam tikrus neapmokestinimo atvejus arba sumažintus akcizo tarifus tais atvejais, kai tai neiškraipo konkurencijos“. Iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad visa Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į konkurencijos iškraipymą, kuris galėtų atsirasti dėl šią nuostatą įgyvendinančių priemonių (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 67 punkte minėto Sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją 62 punktą).
70 Tai patvirtinta Direktyvos 92/81 aštuntoje konstatuojamojoje dalyje, kurioje numatyta būtinybė „nustatyti visų šioje direktyvoje įtvirtintų atleidimų nuo mokesčių ir sumažintų tarifų tyrimo procedūrą, siekiant patikrinti ar jie yra suderinami su geru vidaus rinkos funkcionavimu“, šios direktyvos 8 straipsnio 5 dalyje, iš kurios matyti, kad vienbalsiai priimdama sprendimą dėl Komisijos pasiūlymo Taryba peržiūri savo sprendimus dėl leidimo, jei Komisija nusprendžia, kad leisti taikyti atleidimai nuo mokesčio ir sumažinimai nebegali būti palikti galioti, ypač dėl nesąžiningos konkurencijos ir vidaus rinkos veikimo iškraipymo.
71 Dėl valstybės pagalbos atsirandančius konkurencijos iškraipymus Komisija nagrinėja pagal išankstinių Komisijos leidimų, kuriuos gali peržiūrėti Sąjungos teismas, sistemą. Iš tiesų remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi valstybės pagalbai taikoma privaloma pranešimo Komisijai procedūra. Ši procedūra susijusi su visa valstybės pagalba, įskaitant fiskalinę pagalbą. Valstybės narės negali įgyvendinti savo projektų, kol jų nepatvirtinto Komisija. Komisija pagalbos suderinamumą su vidaus rinka nagrinėja ne pagal galimą pagalbos formą, bet pagal jos poveikį. Iš tiesų EB 87 straipsnyje įtvirtintas nesuderinamumo su vidaus rinka principas taikomas „bet kokios formos“ pagalbai ir, be kita ko, tam tikroms fiskalinėms priemonėms. Komisija gali nuspręsti, kad tam tikra valstybė narė turi pakeisti ar atšaukti jos pripažintą su vidaus rinka nesuderinama pagalbą. Jei pažeidžiant procedūrines taisykles nagrinėjama pagalba jau buvo suteikta, jos atšaukimas iš esmės reiškia, kad ši valstybė narė turi ją susigrąžinti iš pagalbos gavėjų.
72 Iš šio sprendimo 64–71 punktų matyti, kad EB 93 straipsnyje ir Direktyvoje 92/81 įtvirtintomis taisyklėmis nacionalinės mokesčių teisės aktų, ypač susijusių su akcizais, suderinimo srityje ir EB 87–89 straipsnyje numatytomis taisyklėmis valstybės pagalbos srityje siekiama to paties tikslo, t. y. skatinti gerą vidaus rinkos veikimą kovojant, be kita ko, su konkurencijos iškraipymais. Atsižvelgiant į jų bendrą tikslą ir darniai įgyvendinant įvairias taisykles reikia daryti išvadą, priešingai, nei tvirtina Komisija, kad konkurencijos iškraipymo sąvoka yra tos pačios apimties ir tos pačios reikšmės nacionalinės mokesčių teisės aktų suderinimo ir valstybės pagalbos srityse. Be to, iš šio sprendimo 66–70 punktų matyti, kad EB 93 straipsnyje ir Direktyvoje 92/81 įtvirtintose taisyklėse nacionalinės mokesčių teisės aktų, ypač susijusių su akcizais, suderinimo srityje Sąjungos institucijoms, t. y. Komisijai, kuri siūlo, ir Tarybai, kuri sprendžia, aiškiai numatyta pareiga įvertinti, ar yra galimas konkurencijos iškraipymas, siekiant leisti ar neleisti valstybei narei pradėti taikyti ar toliau taikyti neapmokestinimą suderintu akcizu pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį, ir ar yra galima nesąžininga konkurencija arba vidaus rinkos veikimo iškraipymas, kuris pateisintų remiantis šiuo straipsniu išduoto leidimo peržiūrėjimą vadovaujantis Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalimi. Jei šiuo atžvilgiu įvertinama neigiamai, Komisija turi pasiūlyti Tarybai neleisti taikyti prašomo neapmokestinimo ar prireikus panaikinti ar pakeisti jau išduotą leidimą. Jei Taryba šiuo klausimu turėtų kitokią nuomonę, Komisija galėtų pasinaudoti EB 230 straipsnyje įtvirtinta teise Sąjungos teisme pareikšti ieškinį dėl Tarybos sprendimo leisti neapmokestinti ar palikti galioti jau išduotą leidimą panaikinimo, siekdama, kad būtų patikrinta, jog objektyviai nėra dėl šio neapmokestinimo atsiradusio bet kokio konkurencijos iškraipymo, bet kokios nesąžiningos konkurencijos ar bet kokio vidaus rinkos veikimo iškraipymo.
73 Galiausiai reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, sąvoka atitinka objektyvią situaciją ir nepriklauso nuo institucijų elgesio ar pareiškimų (šiuo klausimu žr. 31 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 72 punktą). EB 87 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad valstybės narės arba iš valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Šioje nuostatoje taip pat nurodomi valstybių narių sprendimai, kuriais pastarosios, siekdamos savo ekonominių arba socialinių tikslų, vienašaliu ir nepriklausomu sprendimu suteikia įmonėms arba kitiems teisės subjektams lėšų arba pranašumą, kurie skirti ekonominiams ir socialiniams tikslams pasiekti (1980 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Denkavit italiana, 61/79, Rink. p. 1205, 31 punktas ir 2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑351/02, Rink. p. II‑1047, 100 punktas).
74 Darytina išvada, kad siekiant, jog teikiamas pranašumas galėtų būti priskirtas pagalbai, kaip suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, jį turi suteikti valstybė (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑482/99, Rink. p. I‑4397, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 73 punkte minėto 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją 101 punktą), tačiau reikia priminti, kad pagalbos teikimo priskyrimas valstybei skiriasi nuo klausimo, ar pagalba teikiama iš valstybinių lėšų (žr. minėto 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją 103 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
75 Remiantis šio sprendimo 59–74 punktuose primintomis taisyklėmis, reikia nagrinėti, ar, kaip nurodo ieškovės, Komisija pažeidė teisinio saugumo ir Sąjungos aktų galiojimo prezumpcijos principus tiek, kiek ginčijamame sprendime iki 2003 m. gruodžio 31 d. galiojusiam neapmokestinimui taikydama taisykles valstybės pagalbos srityje ji neteisėtai nepaisė Tarybos sprendimų dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) tam tikrų teisinių pasekmių.
76 Nagrinėjamu atveju Komisija neginčija, kad pradėdamos taikyti ar toliau taikydamos ginčijamą neapmokestinimą iki 2003 m. gruodžio 31 d. atitinkamai Sardinijoje, Shannon regione ir Gardanne regione Eurallumina, AAL ir Alcan naudai Italijos Respublika, Airija ir Prancūzijos Respublika rėmėsi Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224). Iš tiesų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 68 punkte, šie sprendimai dėl leidimo buvo būtina sąlyga tam, kad šios valstybės narės galėtų teisėtai neapmokestinti. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamosios dalies, Komisija pripažįsta, kad „valstybės narės <...> turėjo pasikliauti sprendimų 92/510/EEB, 93/697/EB, 96/273/EB, 97/425/EB, 1999/255/EB, 1999/880/EB ir 2001/224/EB formuluotėmis“.
77 Tarybos sprendimuose dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) Italijos Respublikai, Airijai ir Prancūzijos Respublikai aiškiai ir nedviprasmiškai buvo leista pradėti ar toliau taikyti mineralinių alyvų, naudojamų kaip kuras aliuminiui gaminti, atitinkamai Sardinijoje, Shannon regione ir Gardanne regione neapmokestinimą akcizu; pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą procedūrą (žr. šio sprendimo 6 punktą) Tarybai iš naujo apsvarsčius šį klausimą, remiantis Komisijos pasiūlymu, šis leidimas galiojo iki 2006 m. gruodžio 31 d. Tiek, kiek šiuose sprendimuose buvo numatytos tam tikros ribojamosios geografinės ir su laiku susijusios sąlygos, jie valstybių narių atžvilgiu turėjo ribojamąjį poveikį, į kurį Komisija taip pat atsižvelgė ginčijamo sprendimo 17 ir 63 konstatuojamosiose dalyse.
78 Neginčijama, kad Italijos Respublika, Airija ir Prancūzijos Respublika visiškai laikėsi Tarybos sprendimuose dėl leidimo nustatytų ribojamųjų geografinių ir su laiku susijusių sąlygų. Jos pradėjo taikyti ir toliau taikė ginčijamus neapmokestinimo atvejus tik Tarybos sprendimuose dėl leidimo nustatytuose regionuose, t. y. atitinkamai Sardinijoje, Shannon regione ir Gardanne regione. Be to, jos taikė ginčijamus neapmokestinimo atvejus tik laikotarpiu, kai Tarybos sprendimai dėl leidimo turėjo teisinių pasekmių, t. y. laikotarpiu iki 2006 m. gruodžio 31 d.
79 Žinoma, Komisija tvirtina, kad Tarybos sprendimai dėl leidimo buvo būtina sąlyga, tačiau nepakankama, kad atitinkamos valstybės narės galėtų taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus. Anot jos, šiais sprendimais nebuvo iš anksto nustatyta, kad jei ginčijami neapmokestinimo atvejai būtų valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, Komisijai turėjo būti apie juos pranešta ir leista juos taikyti pagal EB 88 straipsnį. Tarybos sprendimų dėl leidimo sąlyginis pobūdis, palyginti su vėlesniu procedūrų ir taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymu, patvirtintas Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamojoje dalyje, kur aiškiai nurodomos galimos Komisijos procedūros ir sprendimai pagal EB 87 ir 88 straipsnius.
80 Šiuo atžvilgiu, pirma, reikia priminti, kad, kaip pati Komisija tai pripažino ginčijamo sprendimo 97 konstatuojamojoje dalyje, ankstesniuose nei Sprendimas 2001/224 Tarybos sprendimuose dėl leidimo „nėra minimas prieštaravimas valstybės pagalbos taisyklėms ir nenurodoma prievolė pranešti“. Todėl negalima manyti, kad Taryba dėl šių sprendimų pasekmių aiškiai nustatė sąlygą, kad atitinkamos valstybės narės turi pranešti Komisijai apie ginčijamus neapmokestinimo atvejus pagal EB 88 straipsnį, o Komisija turi priimti sprendimą neprieštarauti ar teigiamą sprendimą dėl valstybės pagalbos.
81 Antra, priešingai, nei tvirtina Komisija, Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamosios dalies, kuri iš dalies pateikta šio sprendimo 15 punkte, negalima vertinti kaip aiškaus Tarybos valios pareiškimo, kad jos leidimas priklauso nuo to, ar atitinkamos valstybės narės laikėsi pareigos pranešti apie ginčijamus neapmokestinimo atvejus pagal EB 88 straipsnį ir Komisija priėmė sprendimą neprieštarauti arba teigiamą sprendimą šiuo klausimu, dėl toliau nurodytų priežasčių.
82 Pirmiausia atsakyme į Bendrojo Teismo klausimus (žr. šio sprendimo 36 punktą) Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamosios dalies aiškinimą, kurio laikėsi Komisija, Taryba implicitiškai, bet tikrai paneigė. Paprašyta pareikšti nuomonę dėl to, ar dėl ginčijamų neapmokestinimo atvejų nagrinėjimo remiantis taisyklėmis valstybės pagalbos srityje, kuris buvo užbaigtas galutiniu neigiamu Komisijos sprendimu, galėjo būti nustatytas ankstesnis terminas šiems neapmokestinimo atvejams neatsižvelgiant į Sprendimo 2001/224 1 straipsnyje, kuriame Italijos Respublikai, Airijai ir Prancūzijos Respublikai buvo leista toliau taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus iki 2006 m. gruodžio 31 d., nustatytus terminus, ji atsakė, kad Komisijai nesiėmus jokių veiksmų nei įgyvendinant savo įgaliojimus pagal EB 230 straipsnį, nei pateikiant naują pasiūlymą pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį, laikantis šios direktyvos 8 straipsnio 5 dalies, „Sprendimas 2001/224 lieka galioti ir [atitinkamos] valstybės narės galėjo remtis jame duotu leidimu toliau taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus“. Iš šio atsakymo matyti, kad Taryba Sprendimo 2001/224 pasekmėms nenorėjo nustatyti galimų procedūrų ir vėlesnių Komisijos sprendimų valstybės pagalbos srityje taikymo sąlygos.
83 Bet kuriuo atveju Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamosios dalies aiškinimui, kurio laikosi Komisija, ir tam, kad šioje konstatuojamojoje dalyje nurodytos galimos procedūros ir sprendimai pagal EB 87 ir 88 straipsnius, negali būti pritarta, nes nagrinėjamos bylos aplinkybėmis dėl šio aiškinimo būtų nedarniai įgyvendinamos taisyklės mokesčių teisės aktų, ypač susijusių su akcizais, suderinimo ir taisyklės valstybės pagalbos srityje; tai prieštarautų iš teisinio saugumo principo kylantiems reikalavimams (žr. šio sprendimo 62 punktą).
84 Pirmiausia taip aiškinant negalima darniai įgyvendinti įvairių Sąjungos teisės taisyklių, kuriomis remiamasi nagrinėjamu atveju, nes pagal šio sprendimo 66–68 punktuose nurodytas taisykles paeiliui vienbalsiai remiantis Komisijos pasiūlymu priimti Tarybos sprendimai dėl leidimo buvo pagrįsti bendru Tarybos ir Komisijos vertinimu, pagal kurį ginčijami neapmokestinimo atvejai neiškraipė konkurencijos ir nekliudė geram vidaus rinkos veikimui, todėl darytina išvada, kad a priori nebuvo vieno iš valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnį, sąvokos elementų, t. y. kad jie iškraipė konkurenciją.
85 Šį bendrą Tarybos ir Komisijos vertinimą patvirtina Sprendimo 92/510 4 konstatuojamoji dalis, pagal kurią „Komisija ir valstybės narės sutinka, kad šie atleidimai nuo mokesčių <...> neiškreipia konkurencijos ir nekenkia vidaus rinkos funkcionavimui“; panašus teiginys numatytas Sprendimo 93/697 ir Sprendimo 96/273 4 konstatuojamojoje dalyje.
86 Be to, šis vertinimas yra patvirtintas šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt. 83 punkte, pagal kurį „Komisija tuo metu, kai Taryba priėmė sprendimus leisti taikyti ginčijamus atleidimus nuo mokesčio, manė, kad šie neiškreipia konkurencijos ir nesudaro kliūčių tinkamai veikti vidaus rinkai“.
87 Atsakyme į Bendrojo Teismo klausimus (žr. šio sprendimo 36 punktą) Taryba taip pat patvirtino šį vertinimą, nurodydama, kad „remdamasi EB 93 straipsnyje įtvirtintais įgaliojimais ir dėl to atsižvelgdama į gero vidaus rinkos veikimo reikalavimus ji leido trims atitinkamoms valstybėms narėms susiklosčius jai žinomai situacijai, susijusiai su trimis konkrečiais pagalbos gavėjais ir trimis kitų valstybių ūkio subjektais, kurie taip pat gamino aliuminį, toliau taikyti [ginčijamus neapmokestinimo atvejus], kurių turinys, apimtis ir pasekmės buvo gerai žinomos tiek [jai], tiek Komisijai iki nustatytos dienos“.
88 Be to, remiantis bendru Tarybos ir Komisijos vertinimu Sprendimo 97/425 penktoje konstatuojamojoje dalyje, Sprendimo 1999/255 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, Sprendimo 1999/880 4 konstatuojamojoje dalyje ir taip pat formuluojamoje Sprendimo 1999/255 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje yra nurodyta, kad „Komisija reguliariai peržiūri atleidimo nuo mokesčių <...> pagrįstumą, kad būtų užtikrinta, jog jie yra suderinami su vidaus rinkos funkcionavimu ir kitais [EB] sutarties tikslais“.
89 Galiausiai ginčijamo sprendimo 97 konstatuojamojoje dalyje pati Komisija pripažino, kad kai vienbalsiai spręsdama dėl Komisijos pasiūlymo Taryba priėmė sprendimus dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224), „atrodė, kad <...> [trūko] vieno valstybės pagalbos apibrėžimo, vartojamo Sutarties 87 straipsnyje, elemento, t. y. konkurencijos iškreipimo“.
90 Atsižvelgiant į bendrą Tarybos ir Komisijos vertinimą, kuriuo pagrįsti visi Tarybos sprendimai dėl leidimo ir pagal kurį ginčijamais neapmokestinimo atvejais nebuvo iškraipoma konkurencija ir nekliudoma geram vidaus rinkos veikimui, būtų netinkama aiškinti Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamąją dalį ir nuorodą šioje konstatuojamojoje dalyje į galimas procedūras ir sprendimus pagal EB 87 ir 88 straipsnius taip, kad Taryba būtų siekusi nustatyti, jog Sprendimo 2001/224 pasekmės priklauso nuo galimų procedūrų ir Komisijos sprendimų valstybės pagalbos srityje. Atvirkščiai, šis bendras vertinimas atitinka priešingą aiškinimą, pagal kurį Taryba nenorėjo, kad Sprendimo 2001/224 pasekmės priklausytų nuo galimų procedūrų ir vėlesnių sprendimų valstybės pagalbos srityje rezultato.
91 Antra, atsižvelgiant į aiškinimą, kurio laikosi Komisija, negalima darniai įgyvendinti įvairių Sąjungos teisės taisyklių, kuriomis remiamasi nagrinėjamu atveju, nes faktas, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai buvo taikomi tik tam tikriems regionams, iš tiesų buvo tiesioginė Tarybos sprendimų dėl leidimo, kuriuose buvo nustatytos ginčijamų neapmokestinimo atvejų geografinį taikymą ribojančios sąlygos, pasekmė. Kaip ginčijamo sprendimo 17 ir 63 konstatuojamosiose dalyse pažymėjo pati Komisija, ginčijami neapmokestinimo atvejai, kaip įtvirtinta nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, negalėjo būti taikomi visoje atitinkamų valstybių narių teritorijoje, bet tik regionuose, nurodytuose Sprendimo 2001/224 I priede, į kurį buvo nukreipta šio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje, ir, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamojoje dalyje, jie „priklausė nuo regiono, nes [Tarybos sprendimai dėl leidimo] leido taikyti šią lengvatą tam tikruose regionuose, o potencialūs investuotojai, turintys interesų investuoti į aliuminio oksido gamybą kituose regionuose, negalėjo būti tikri, kad bus traktuojami panašiai. Todėl tai, kad šios priemonės taikomos tik tam tikriems regionams, a priori priklausė ne nuo atitinkamų valstybių narių, bet iš tiesų buvo Tarybos sprendimų dėl leidimo pasekmė.
92 Atsižvelgiant į tai, kad faktas, jog šie neapmokestinimo atvejai taikomi tik tam tikriems regionams, priklausė ne nuo atitinkamų valstybių narių vienašalių ir nepriklausomų sprendimų, bet nuo Tarybos sprendimų dėl leidimo, būtų netinkama aiškinti Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamąją dalį ir nuorodą šioje konstatuojamojoje dalyje į galimas procedūras ir sprendimus pagal EB 87 ir 88 straipsnius taip, kad Taryba būtų siekusi nustatyti, jog Sprendimo 2001/224 pasekmės priklauso nuo galimų Komisijos procedūrų ir sprendimų valstybės pagalbos srityje. Atvirkščiai, tai atitinka priešingą aiškinimą, pagal kurį Taryba nenorėjo, kad Sprendimo 2001/224 pasekmes priklausytų nuo galimų procedūrų ir vėlesnių sprendimų valstybės pagalbos srityje rezultato.
93 Trečia, atsižvelgiant į aiškinimą, kurio laikosi Komisija, negalima darniai įgyvendinti įvairių Sąjungos teisės taisyklių, kuriomis remiamasi nagrinėjamu atveju, nes tai, kad Italijos Respublika, Airija ir Prancūzijos Respublika nesilaikė Direktyvoje 92/82 nustatyto minimalaus akcizo tarifo, kuris nagrinėjamu laikotarpiu buvo lygus 13 EUR už 1 000 kg, atitiko Tarybos sprendimus dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224), kuriuose atitinkamoms valstybėms narėms buvo leista pradėti taikyti ar toliau taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus iki 2006 m. gruodžio 31 d. Kaip ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamoje dalyje pažymėjo pati Komisija, „visais trimis atvejais, [kuriais Taryba leido neapmokestinti] buvo visiškas atleidimas nuo mokesčių“. Taigi šie neapmokestinimo atvejai skyrėsi nuo Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) leisto taikyti akcizų sumažinimo ar skirtingų akcizų tarifų taikymo su aiškia sąlyga, kad taikant tarifus būtų laikomasi Direktyvoje 92/82 įtvirtintų reikalavimų ir, be kita ko, joje nustatyto minimalaus akcizo tarifo. Todėl iki 2006 m. gruodžio 31 d. Eurallumina, AAL ir Alcan nemokėjo mokesčio – bent jau lygaus Direktyvoje 92/82 nustatytam minimaliam akcizo tarifui, kuris nagrinėjamu laikotarpiu buvo lygus 13 EUR už 1 000 kg, – dėl Tarybos sprendimų, kuriais Italijos Respublikai, Airijai ir Prancūzijos Respublikai leista toliau iki minėtos dienos visiškai neapmokestinti akcizu mineralinių alyvų, naudojamų kaip kuras aliuminiui gaminti Sardinijos, Shannon ir Gardanne regionuose.
94 Atsižvelgiant į priemones, kurias leido taikyti Taryba, t. y. visišką neapmokestinimą akcizais, o ne akcizų sumažinimą laikantis Direktyvoje 92/82 nustatyto minimalaus akcizo tarifo, būtų paradoksalu, jei Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamąja dalimi Taryba būtų ketinusi išreikšti savo valią, kad šio sprendimo pasekmės turi priklausyti nuo vėlesnio Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje, kaip antai ginčijamas sprendimas, pagal kurį atitinkamos valstybės narės galėjo teisėtai vien sumažinti akcizus, su sąlyga, kad taikomi tarifai atitiks Direktyvoje 92/82 numatytą minimalų 13 EUR už 1 000 kg akcizo tarifą (žr. ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamąją dalį ir 4 straipsnį). Atvirkščiai, Tarybos leistų taikyti priemonių pobūdis atitinka priešingą aiškinimą, pagal kurį Taryba nenorėjo, kad Sprendimo 2001/224 pasekmes priklausytų nuo galimų procedūrų ir vėlesnių sprendimų valstybės pagalbos srityje rezultato.
95 Iš šio sprendimo 83–94 punktų matyti, kad Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamoji dalis ir nuoroda šioje konstatuojamojoje dalyje į galimas procedūras ir sprendimus pagal EB 87 ir 88 straipsnius negali, kaip tvirtina Komisija, apimti atvejų, kai valstybės narės taiko sumažintus akcizų tarifus ar neapmokestina akcizais aiškiai ir paprasčiausiai remdamosi Sąjungos institucijos leidimu (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 59 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Graikiją 15, 16, 24 ir 25 punktus ir 2010 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑582/08, Rink. p. I‑7195, 47–52 punktus). Iš tiesų tokiu aiškinimu būtų pažeidžiama pareiga užtikrinti darnų įvairių Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis remiamasi nagrinėjamu atveju, įgyvendinimą – pareiga, kuri pati kyla iš teisinio saugumo principo (šio sprendimo 62 punktas). Taigi minėta konstatuojamąja dalimi ir nuoroda a priori apimami atvejai, kurie skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo, kai valstybės narės taiko sumažintus akcizų tarifus ar neapmokestina akcizais įgyvendindamos Sąjungos teisėje joms numatytą diskreciją (šiuo klausimu žr. 73 punkte minėto 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją 113 punktą; pagal analogiją žr. 66 punkte minėto Sprendimo Socridis 19 ir 20 punktus) ar kai nesilaiko joje aiškiai nurodytų sąlygų, kaip antai Direktyvoje 92/82 nustatyti minimalūs akcizų tarifai, siekdamos užtikrinti gerą vidaus rinkos veikimą.
96 Todėl Komisija nepagrindė, kad toliau taikydamos ginčijamus neapmokestinimo atvejus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Italijos Respublika, Airija ir Prancūzijos Respublika nesilaikė Tarybos sprendimuose dėl leidimo, įskaitant Sprendimą 2001/224, nustatytos sąlygos, pagal kurią šių sprendimų pasekmės turėtų priklausyti nuo galimų procedūrų ir vėlesnių Komisijos sprendimų valstybės pagalbos srityje rezultato.
97 Darytina išvada, kad atitinkamos valstybės narės laikėsi visų Tarybos sprendimuose dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) įtvirtintų sąlygų, nes iki 2003 m. gruodžio 31 d. taikė ginčijamus neapmokestinimo atvejus ne tik remdamosi Tarybos sprendimais dėl leidimo, bet taip pat aiškiai ir paprasčiausiai laikydamosi juose įtvirtintų sąlygų.
98 Be to, reikia atmesti Komisijos argumentus, pagal kuriuos dėl Tarybos sprendimų dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) bet kuriuo atveju negalima atleisti Italijos Respublikos, Airijos ir Prancūzijos Respublikos nuo pareigos laikytis procedūrų ir taisyklių valstybės pagalbos srityje ir pagal kuriuos Taryba, įgyvendindama savo kompetenciją mokesčių suderinimo srityje, negalėjo pasisavinti Komisijos beveik išimtinės kompetencijos valstybės pagalbos srityje. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 73 ir 74 punktuose nurodytos teismų praktikos, pranašumas, kuris buvo suteiktas ginčijamais neapmokestinimo atvejais jų gavėjams, tam, kad galėtų būti kvalifikuojamas kaip valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, turėjo būti suteiktas atitinkamų valstybių narių nepriklausomu ir vienašaliu sprendimu. Tačiau nagrinėjamu atveju jos suteikė ginčijamą pranašumą remdamosi Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) ir laikydamosi juose nustatytų sąlygų. Taigi, kaip atsakymuose į Bendrojo Teismo klausimus ir per posėdį teisingai pastebėjo ieškovės, šis pranašumas turi būti laikomas suteiktu Sąjungos, kuri per vieną iš savo institucijų leido Italijos Respublikai, Airijai ir Prancūzijos Respublikai toliau taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus iki 2006 m. gruodžio 31 d., manant, be kita ko, kad šiais neapmokestinimo atvejais nebuvo iškraipoma konkurencija.
99 Darytina išvada, kad tol, kol Tarybos sprendimai dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) galiojo ir nebuvo nei Tarybos pakeisti, nei Sąjungos teismo panaikinti, Komisija, įgyvendindama savo beveik išimtinius įgaliojimus pagal EB 87 ir 88 straipsnį, negalėjo laikyti ginčijamų neapmokestinimo atvejų valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Be to, kadangi EB 88 straipsnyje numatytos procedūrinės pareigos atsirado dėl to, kad atitinkamos priemonės laikytos valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, Komisija negalėjo pagrįstai kaltinti atitinkamų valstybių narių, kad jos nepranešė apie jų iki 2003 m. gruodžio 31 d. taikytus ginčijamus neapmokestinimo atvejus remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) ir laikantis juose nustatytų sąlygų.
100 Komisija niekada nepasinaudojo savo įgaliojimais, kad Tarybos sprendimai dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) būtų panaikinti ar pakeisti, visa Direktyva 92/81 ar tik jos 8 straipsnio 4 dalis būtų pripažinta negaliojanti, nors ji už tai atsakinga (žr. šio sprendimo 72 punktą). Ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamojoje dalyje pati Komisija pripažino, kad „paprastai nesitikima, kad [ji] teiktų Tarybai pasiūlymus, leidžiančius nacionalines priemones, kurios būtų nesuderinamos su kitomis Sutarties nuostatomis, neužsimenant apie tokią galimybę, ypač kai pasiūlymai yra susiję su labai konkrečiu klausimu ir vos keliais pagalbos gavėjais, kaip yra šiuo atveju, ir kai nuostatų paskirtis yra išvengti konkurencijos iškreipimo Bendrijos teritorijoje“; nei to, kad „Komisija siūlytų Tarybai leisti išplėsti esamą lengvatą, jeigu būtų manoma, kad bet kokia pagalba pagal esamą lengvatą galėtų būti nesuderinama su bendrąja rinka“. Be to, nebuvo galima tikėtis, kad atsižvelgdama į pareigą užtikrinti darnų taisyklių valstybės pagalbos srityje ir kitų Sąjungos teisės nuostatų, taikomų ginčijamam neapmokestinimui, įgyvendinimą, Komisija, jei būtų maniusi, kad tam tikros Tarybos sprendimų dėl leidimo ar Direktyvos 92/81 pasekmės yra nesuderinamos su taisyklėmis valstybės pagalbos srityje, būtų neįgyvendinusi savo įgaliojimų tam, kad šie sprendimai būtų panaikinti ar iš dalies pakeisti arba Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalis, kuria remiantis buvo priimti šie sprendimai, būtų pripažinta negaliojanti.
101 Tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijami neapmokestinimo atvejai negalėjo būti kvalifikuojami kaip valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, neturėjo įtakos tam, kad jiems vis tiek galėjo būti taikoma Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalis – jų atžvilgiu galėjo būti taikomos galimos „procedūros dėl bendrosios rinkos veikimo iškraipymų“, kaip tai numatyta Sprendimo 2001/224 5 konstatuojamojoje dalyje. Sprendimo 2001/224 1 straipsnio antroje pastraipoje patvirtinta, kad Tarybos leidimas baigia galioti 2006 m. gruodžio 31 d., „Tarybai iš naujo apsvarsčius šį klausimą, remiantis Komisijos pasiūlymu“ pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 5 dalyje nustatytą procedūrą. Tačiau neginčijama, kad remdamasi šiuo pagrindu Komisija niekada nepateikė jokio tinkamo pasiūlymo, pagrįsto nuomone, kad ginčijami neapmokestinimo atvejai nebegali būti taikomi, ypač dėl nesąžiningos konkurencijos ir vidaus rinkos veikimo iškraipymo.
102 Be to, Komisija nepasinaudojo EB 230 straipsnyje įtvirtintais įgaliojimais, kad paprašytų panaikinti vieną ar kitą Tarybos sprendimą dėl leidimo, remdamasi tuo, jog vienu ar kitu sprendimu buvo padaryta vertinimo klaida, susijusi su bent kokių konkurencijos iškraipymų, nesąžiningos konkurencijos ar vidaus rinkos veikimo iškraipymo, atsiradusių dėl ginčijamų neapmokestinimo atvejų, nebuvimu. Ji taip pat pagal EB 241 straipsnį (dabar – SESV 277 straipsnis) nepateikė prieštaravimo dėl visos Direktyvos 92/81 ar jos 8 straipsnio 4 dalies neteisėtumo. Iš tiesų nei Tarybos sprendimų dėl leidimo, nei visos ar dalies Direktyvos 92/81 Sąjungos teismas nepanaikino ar nepripažino negaliojančia.
103 Galiausiai Komisija niekada netvirtino, net ir nagrinėjamos bylos dokumentuose, kad Tarybos sprendimai dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) ar visa Direktyva 92/81 arba vien jos 8 straipsnio 4 dalis turėjo būti laikomi niekiniais aktais ar bent jau kad šie aktai buvo neteisėti.
104 Darytina išvada, kad, kaip atsakyme į Bendrojo Teismo klausimus teisingai nurodė Taryba (šio sprendimo 36 punktas), kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, Sprendimas 2001/224 buvo priimtas ir galiojo. Pastarajam sprendimui, anksčiau priimtiems Tarybos sprendimams dėl leidimo, Direktyvai 92/81 ir, be kita ko, jos 8 straipsnio 4 daliai buvo taikytina teisėtumo prezumpciją, kuri yra susijusi su kiekvienu Sąjungos aktu. Kilo šių visų aktų visos teisinės pasekmės. Todėl Italijos Respublikai, Airijai ir Prancūzijos Respublikai buvo leista remtis Tarybos sprendimais dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224), kad galėtų toliau taikyti ginčijamus neapmokestinimo atvejus Sardinijoje, Shannon ir Gardanne regionuose būtent iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiais sprendimais iš esmės buvo kliudoma tam, kad ginčijamame sprendime Komisija galėtų teigti, jog minėtus ginčijamus neapmokestinimo atvejus suteikė atitinkamos valstybės narės, ir dėl to laikyti juos valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir nurodyti ją iš dalies susigrąžinti tiek, kiek laikė ją nesuderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 3 dalį.
105 Konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ginčijamu sprendimu tiek, kiek jame tiesiogiai ginčijamas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Italijos Respublikos, Airijos ir Prancūzijos Respublikos taikytų ginčijamų neapmokestinimo atvejų teisėtumas, taip pat netiesiogiai, bet būtinai ginčijamas Tarybos sprendimų dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) ir jų pasekmių galiojimas. Taip juo pažeidžiami teisinio saugumo ir Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcijos principai.
106 Taigi sujungtose bylose T‑50/06 RENV, T‑56/06 RENV, T‑60/06 RENV, T‑62/06 RENV ir T‑69/06 RENV reikia pritarti pagrindams ir kaltinimams, susijusiems su teisinio saugumo principo ir (arba) Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcijos principo pažeidimu.
107 Antra, kalbant apie kaltinimą, susijusį su gero administravimo principo pažeidimu, nurodytą Eurallumina byloje T‑62/06 RENV, pažymėtina, jog iš teismų praktikos matyti, kad pačiu gero administravimo principu nesuteikiamos teisės asmenims (2001 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Area Cova ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑196/99, Rink. p. II‑3597, 43 punktas), išskyrus kai jis reiškia konkrečias teises (2006 m. spalio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tillack prieš Komisiją, T‑193/04, Rink. p. II‑3995, 127 punktas ir 2008 m. lapkričio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SPM prieš Tarybą ir Komisiją, T‑128/05, neskelbiamo Rinkinyje, 127 punktas).
108 Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priėmusi ginčijamą sprendimą Komisija, be kita ko, pažeidė neapmokestinimą akcizais, kurį, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 18, 20 ir 63 konstatuojamųjų dalių, Italijos Respublika suteikė Eurallumina gamyklai Sardinijoje, remdamasi Tarybos suteiktu leidimu Sprendime 2001/224. Taigi tol, kol Tarybos sprendimai dėl leidimo (paskutinysis – Sprendimas 2001/224) galiojo ir nebuvo pakeisti nei Tarybos, nei panaikinti Sąjungos teismo, pagal teisinio saugumo ir Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcijos principus nebuvo leidžiama Komisijai, įgyvendinančiai savo beveik išimtinius įgaliojimus valstybės pagalbos srityje, priimti sprendimą, prieštaraujantį Sprendimo 2001/224 pasekmėms, ir taip sukelti abejonių dėl konkrečių teisių, kurias Italijos Respublika, taikydama pastarąjį sprendimą, suteikė Eurallumina.
109 Darytina išvada, kad priėmusi ginčijamą sprendimą ir prieš tai neatsižvelgusi į konkrečias teises, kurias Italijos Respublika, taikydama Sprendimą 2001/224, suteikė Eurallumina, kuri, kiek tai susiję su šio sprendimo pasekmėmis, buvo teisėtai apsaugota teisinio saugumo ir Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcijos principais, Komisija taip pat pažeidė gero administravimo principą.
110 Nesant reikalo nagrinėti kitų pagrindų ir kaltinimų, nurodytų Airijos byloje T‑50/06 RENV, AAL byloje T‑69/06 RENV, Italijos Respublikos byloje T‑60/06 RENV, Eurallumina byloje T‑62/06 RENV ir Prancūzijos Respublikos byloje T‑56/06 RENV, reikia panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame konstatuojama arba remiamasi tuo, kad konstatuota, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. Italijos Respublikos, Airijos ir Prancūzijos Respublikos taikytas mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminiui gaminti, neapmokestinimas akcizais yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir tiek, kiek jame nurodyta Italijos Respublikai, Airijai ir Prancūzijos Respublikai imtis visų būtinų priemonių, kad susigrąžintų šią pagalbą iš jos gavėjų, bent jau dėl to, kad jie nemokėjo 13,01 EUR akcizo už 1 000 kg sunkiojo mazuto.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
111 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
112 Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti ieškovių išlaidas pagal šių pateiktus reikalavimus, taip pat ir tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra byloje T‑69/06 R.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2005 m. gruodžio 7 d. Komisijos sprendimą 2006/323/EB dėl mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminio oksido gamyboje Gardanne, Shannon regione ir Sardinijoje, neapmokestinimo akcizo mokesčiu Prancūzijoje, Airijoje ir Italijoje tiek, kiek jame konstatuojama arba remiamasi tuo, kad konstatuota, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. Italijos Respublikos, Airijos ir Prancūzijos Respublikos taikytas mineralinės alyvos, naudojamos kaip kuras aliuminiui gaminti, neapmokestinimas akcizais yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir tiek, kiek jame nurodyta Italijos Respublikai, Airijai ir Prancūzijos Respublikai imtis visų būtinų priemonių, kad susigrąžintų šią pagalbą iš jos gavėjų, bent jau dėl to, kad jie nemokėjo 13,01 EUR akcizo už 1 000 kg sunkiojo mazuto.
2. Europos Komisija padengia savo ir Airijos byloje T‑50/06 RENV, Prancūzijos Respublikos byloje T‑56/06 RENV, Italijos Respublikos byloje T‑60/06 RENV, Eurallumina SpA byloje T‑62/06 RENV ir Aughinish Alumina Ltd byloje T‑69/06 RENV patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra byloje T‑69/06 R.
Pelikánová | Vadapalas | Jürimäe |
Paskelbta 2012 m. kovo 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Aliuminis
Direktyvos, susijusios su mineralinėms alyvoms taikomais akcizais
Pagal Direktyvos 92/81 8 straipsnio 4 dalį Tarybos priimti sprendimai
Administracinė procedūra
Ginčijamas sprendimas
Procedūros Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme
Šalių reikalavimai grąžinus bylą Bendrajam Teismui
Dėl teisės
Dėl „Eurallumina“ reikalavimų, kuriais siekiama, kad Bendrasis Teismas pateiktų tam tikrus patvirtinimus
Ieškovių pagrindų ir kaltinimų santrauka
Dėl pagrindų ir kaltinimų, susijusių su neteisėtu taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymu neapmokestinimo atvejams, nustatytiems remiantis Tarybos sprendimais dėl leidimo ir jų laikantis
Dėl bylinėjimosi išlaidų