GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2012 m. sausio 31 d.(1)
Byla C‑418/11
TEXDATA Software GmbH
(Oberlandesgericht Innsbruck (Austrija) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)
„Bendrovių teisė – Įsisteigimo laisvė – SESV 49 ir 54 straipsniai – Direktyva 2009/101/EB, Ketvirtoji direktyva 78/660/EEB, Vienuoliktoji direktyva 89/666/EEB – Kapitalo bendrovės ir jos filialų apskaitos dokumentų atskleidimas – Nuobaudos neatskleidimo atveju – Nuobaudos proporcingumas – Veiksmingos teisminės apsaugos principas – Teisės į gynybą paisymo principas – Non bis in idem principas“
1. Ar pagal Sąjungos teisę draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias, praleidus nustatytą terminą atskleisti bendrovės apskaitos dokumentus, bendrovei ir jos organams nedelsiant skiriama piniginė bauda, neparaginus ir nesuteikus galimybės pareikšti išankstines pastabas, ir pagal kurią, jei ir toliau vėluojama, nedelsiant skiriamos papildomos nuobaudos? Iš esmės į šį klausimą Oberlandesgericht Innsbruck (Insbruko aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) prašo atsakyti šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo visų pirma patikrinti, ar tokio pobūdžio teisės normos, neseniai įtvirtintos Austrijoje, yra suderinamos, pirma, su SESV 49 ir SESV 54 straipsniuose įtvirtinta įsisteigimo laisve ir nuostatomis, susijusiomis su nuobaudomis už apskaitos dokumentų neatskleidimą, numatytomis Sąjungos direktyvose bendrovių teisės srityje, ir, antra, su veiksmingos teisminės apsaugos, teisės būti išklausytam paisymo ir ne bis in idem principais, įtvirtintais įvairiose Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatose.
3. Nors nagrinėjamas prašymas turi santykinai nedidelę reikšmę pagrindinei bylai, vis dėlto Teisingumo Teismo šioje byloje prašoma pateikti nuomonę ir dėl kitų Sąjungos teisės klausimų, kurie yra svarbūs.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4. Pirmosios direktyvos bendrovių teisės srityje, t. y. Direktyvos 68/151/EEB(2), 6 straipsnyje, kuris, panaikinus šią direktyvą, tapo Direktyvos 2009/101/EB(3) 7 straipsniu, numatyta:
„Valstybės narės numato atitinkamas sankcijas bent tokiais atvejais, kai:
a) neatskleidžiami apskaitos dokumentai, kaip reikalaujama 2 straipsnio f punkte; <…>.“
5. Ketvirtosios direktyvos bendrovių teisės srityje, t. y. Direktyvos 78/660/EEB(4), 60a straipsnyje nustatyta, kad „[v]alstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, ir imasi visų priemonių, kurios yra reikalingos užtikrinti, kad šios sankcijos būtų įgyvendintos. Numatytos sankcijos privalo būti efektyvios, proporcingos ir atgrasančios“.
6. Vienuoliktosios direktyvos bendrovių teisės srityje, t. y. Direktyvos 89/666/EB(5), 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Dokumentai ir duomenys, susiję su filialu, kurį kitoje valstybėje narėje steigia bendrovė, kurios veiklą reglamentuoja kitos valstybės narės įstatymai ir kuriai taikoma Direktyva 68/151/EEB, atskleidžiami pagal tos valstybės narės, kurioje yra filialas, įstatymus laikantis tos direktyvos 3 straipsnio.“
7. Pagal šios direktyvos 12 straipsnį „valstybės narės numato atitinkamas nuobaudas už dokumentų ir duomenų, nurodytų 1, <…> straipsnyje, neatskleidimą <…>.“
B – Nacionalinė teisė
8. Pagal Unternehmensgesetzbuch (Austrijos bendrovių teisės kodeksas, toliau – UGB) 277 straipsnio 1 dalį kapitalo bendrovės teisėti atstovai turi pateikti bendrovės buveinės vietos teismui, atsakingam už bendrovių registro tvarkymą, metines finansines atskaitomybes, valdymo ataskaitą ir kai kuriuos kitus bendrovės dokumentus po jų aptarimo visuotiniame susirinkime ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per devynis mėnesius nuo metinio balanso sudarymo dienos.
9. UGB 280bis straipsnyje „Užsienio kapitalo bendrovių filialų atskleidimas“ numatyta, kad užsienio kapitalo bendrovių filialų atveju filialo atstovai turi atskleisti vokiečių kalba, kaip numatyta UGB 277 straipsnyje, apskaitos dokumentus, kurie buvo sudaryti, audituoti ir atskleisti pagal bendrovės pagrindinei buveinei taikytiną teisę(6).
10. UGB 283 straipsnyje „Baudos“ numatytos minėtų atskleidimo pareigų nevykdymo pasekmės. 2011 metais šis straipsnis buvo pakeistas (toliau – 2011 m. reforma)(7).
11. Pagal iš dalies pakeistos šios nuostatos pirmą dalį valdybos nariai arba likvidatoriai turi laikytis UGB 277 straipsnio, o užsienio kapitalo bendrovės filialo atveju, jam atstovauti įgalioti asmenys turi laikytis UGB 280 bis straipsnio, nes priešingu atveju teismas gali skirti baudą nuo 700 eurų iki 3 600 eurų. Ši bauda turi būti skiriama pasibaigus atskleidimo terminui ir turi būti pakartotinai skiriama kas du mėnesius, kol minėti organai įvykdys įsipareigojimus.
12. UGB 283 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta baudos skyrimo procedūra, kurią sudaro du etapai. Pirmajame etape, kuris numatytas šio straipsnio 2 dalyje, tuo atveju, kai valdymo organai neįvykdo jiems tenkančių atskleidimo pareigų iki paskutinės nustatyto termino dienos, sprendimu turi būti skiriama 700 eurų bauda neatliekant jokių kitų išankstinių procedūrinių veiksmų. Toks išankstinių procedūrinių veiksmų skirti šią pirmąją nuobaudą nebuvimas yra 2011 m. reformos naujiena, skirta pakeisti galiojant ankstesnei tvarkai Austrijos teismuose nusistovėjusią praktiką prieš skiriant nuobaudą išsiųsti raginimus įsipareigojimų neįvykdžiusioms įmonėms(8).
13. Pagal UGB 283 straipsnio 2 dalį bauda gali būti neskiriama tik jei įpareigotas organas atskleidimo pareigų akivaizdžiai negalėjo įvykdyti laiku dėl nenumatyto arba neišvengiamo įvykio. Tokiu atveju sprendimo priėmimas gali būti atidedamas maksimaliam keturių savaičių laikotarpiui. Suinteresuotasis organas gali per keturiolika dienų apskųsti sprendimą skirti baudą, nurodydamas pareigos neįvykdymą pateisinančias priežastis. Jei skundas nepaduodamas, sprendimas tampa galutinis. Jei skundas pavėluotas arba nepagrįstas, jis turi būti atmestas sprendimu. Tačiau terminas gali būti pratęsiamas.
14. UGB 283 straipsnio 3 dalyje numatytas galimas antrasis baudos skyrimo etapas. Pagal šią dalį laiku pateikus motyvuotą skundą dėl spendimo, kuriuo skiriama 2 dalyje nurodyta bauda, šis sprendimas nebetaikomas ir pradedamas įprastas procesas. Toks procesas gali baigtis bylos nutraukimu arba baudos nuo 700 eurų iki 3 600 eurų skyrimu. Suinteresuotasis valdymo organas turi galimybę apskųsti baudos skyrimą per įprastą procesą.
15. Tuo atveju, jei apskaitos dokumentai neatskleidžiami per du mėnesius nuo paskutinės UGB 277 straipsnyje nurodyto ir šios išvados 8 punkte minėto atskleidimo termino dienos, UGB 283 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad priimamas sprendimas skirti dar vieną 700 eurų baudą, kuris tuo atveju, jei ir toliau nevykdoma atskleidimo pareiga, taikomas pakartotinai kas du mėnesius. UGB 283 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad įmonių, kurios pagal tame pačiame UGB nurodytus kriterijus priskiriamos prie vidutinių arba didelių įmonių, atveju 3 dalyje numatytos baudos ir pakartotinos baudos, kurios skiriamos tęsiant pažeidimą, didinamos atitinkamai tris arba šešis kartus.
16. Be to, remiantis UGB 283 straipsnio 7 dalimi, pareigos, tenkančios teisėtiems atstovams pagal 277 ir 280bis straipsnius, taikomos ir bendrovei. Jei bendrovė šių pareigų neįvykdo per savo organus, ji pati kartu turi būti baudžiama baudą.
II – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17. Ribotos atsakomybės bendrovė Texdata Software GmbH (toliau – Texdata), kurios buveinė yra Karlsrūhėje (Vokietija), kuria programinę įrangą ir ja prekiauja. Savo veiklą Austrijoje ji vykdo per filialą, kuris 2008 m. kovo 4 d. į Austrijos bendrovių registrą buvo įrašytas kaip užsienio bendrovė.
18. 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu Landesgericht Innsbruck (Insbruko apygardos teismas) skyrė Texdata dvi baudas po 700 eurų pagal 2011 m. iš dalies pakeisto UGB 283 straipsnio 2 dalį už 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. gruodžio 31 d. metinių finansinių atskaitomybių nepateikimą per nustatytą terminą, kuris, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, baigėsi 2011 m. vasario 28 d.
19. 2011 m. gegužės 23 d. Texdata per nustatytą terminą pateikė Landesgericht du skundus, kuriuose teigė, kad baudų skyrimas neparaginus arba iš anksto neįspėjus yra neleistinas ir kad bet kuriuo atveju galėjo būti pateiktos tik metinės finansinės atskaitomybės, jau atskleistos Amtsgericht Karlsruhe (Karlsrūhės apylinkės teismas), su kuriomis buvo galima susipažinti pasinaudojant e. teisingumo priemonėmis.
20. Tą pačią dieną Texdata pateikė Landesgericht abi minėtas metines finansines atskaitomybes.
21. Dviem 2011 m. gegužės 25 d. priimtomis nutartimis Landesgericht nutarė, kad dėl per nustatytą terminą pateiktų skundų abu sprendimai skirti baudas yra netaikomi, ir, vadovaudamasis UGB 283 straipsnio 3 ir 7 dalimis, per įprastą procesą iš naujo skyrė bendrovei dvi baudas po 700 eurų už metinių finansinių atskaitomybių nepateikimą per nustatytą terminą.
22. Gavęs Texdata skundą dėl šių dviejų nutarčių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suabejojo dėl nagrinėjamų nacionalinės teisės normų, iš dalies pakeistų 2011 metais, suderinamumo su Sąjungos teise, todėl sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar pagal galiojančią Sąjungos teisę, ypač:
1) SESV 49 ir SESV 54 straipsniuose įtvirtintą įsisteigimo laisvę;
2) bendrąjį teisės į veiksmingą teisminę apsaugą principą (veiksmingumo principas) (ESS 6 straipsnio 3 dalis);
3) teisės į gynybą užtikrinimo principą, įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalyje (ESS 6 straipsnio 1 dalis) ir EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje (ESS 6 straipsnio 1 dalis);
4) ne bis in idem principą, įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje, arba
5) nuostatas, susijusias su nuobaudomis atskleidimo procedūroje, įtvirtintas Direktyvos 68/151/EEB 6 straipsnyje, Direktyvos 78/660/EEB 60a straipsnyje ir Direktyvos 83/349/EEB 38 straipsnio 6 dalyje(9),
draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias praleidus teisės aktuose numatytą devynių mėnesių terminą parengti metinę finansinę atskaitomybę ir ją atskleisti kompetentingam teismui, atsakingam už įmonių registro tvarkymą, reikalaujama, kad šis teismas nedelsdamas skirtų bendrovei ir visiems įgaliotiems jai atstovauti organams minimalią 700 eurų dydžio baudą, darydamas prielaidą, jog bendrovė ir jos organai tyčia neatskleidė šių dokumentų, nebent būtų įrodyta priešingai, ir pagal kurias, jei kiekvienas tolesnis vėlavimas įvykdyti pareigą tęsiasi du mėnesius, reikalaujama kiekvieną kartą nedelsiant skirti bendrovei ir visiems įgaliotiems jai atstovauti organams papildomas minimalias 700 eurų dydžio baudas, darant prielaidą, jog bendrovė ir jos organai tyčia neatskleidė dokumentų, nebent būtų įrodyta priešingai,
– prieš tai nesuteikus galimybės pareikšti pastabų dėl pareigos atskleisti buvimo ir galimų jos neįvykdymo motyvų, ir ypač prieš tai nepatikrinus, ar metinė finansinė atskaitomybė dar nebuvo pateikta pagrindinės buveinės vietos teismui, atsakingam už įmonių registro tvarkymą, ir
– prieš tai nepateikus individualaus raginimo bendrovei ar įgaliotiems jai atstovauti organams įvykdyti pareigą atskleisti?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
23. Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo gauta 2011 m. rugpjūčio 10 dieną. Rašytines pastabas pateikė Texdata, Austrijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Komisija.
24. 2012 m. lapkričio 27 d. posėdyje dalyvavo Textada, Austrijos vyriausybė ir Komisija.
IV – Teisinė analizė
A – Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
25. Pirmiausia reikia išanalizuoti argumentus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo.
26. Austrijos vyriausybė nurodo kelias klaidas, kurios buvo padarytos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą apibūdinant nacionalinės teisės normas, ir tvirtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šių normų nepateikė taip, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti naudingą, o ne tik hipotetinį atsakymą.
27. Vis dėlto šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 267 straipsnyje numatytos prejudicinės procedūros tikslas nėra aiškinti nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas; galimi netikslumai apibūdinant ginčijamas nacionalinės teisės nuostatas nacionalinio teismo sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepanaikina Teisingumo Teismo kompetencijos atsakyti į šio teismo pateiktus prejudicinius klausimus(10). Šiuo atveju laikytina, kad, remdamasis informacija, pateikta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas žino teisines ir faktines aplinkybes, būtinas naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus.
28. Jungtinės Karalystės vyriausybė, formaliai nepateikusi nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, tvirtina, kad neaišku, dėl kokių priežasčių naujoji procedūra, UGB 283 straipsnyje numatyta po 2011 m. reformos, atgaline data buvo taikyta pareigai pateikti metines finansines atskaitomybes už 2008 ir 2009 metus.
29. Šiuo klausimu iš teismo praktikos matyti, kad Teisingumo Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo ar nustatyti ginčui pagrindinėje byloje išspręsti svarbias faktines aplinkybes. Iš tiesų Teisingumo Teismas, vadovaudamasis kompetencijos tarp Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų pasidalijimu, turi atsižvelgti į faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis buvo iškeltas prejudicinis klausimas, nurodytas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime(11). Kita vertus, Teisingumo Teismas yra, be kita ko, paaiškinęs, kad ratione temporis taikytinos nacionalinės teisės nustatymas yra nacionalinės teisės aiškinimo klausimas, kuris nepatenka į Teisingumo Teismo kompetenciją, kai jam pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą(12).
30. Manau, kad iš pateiktų paaiškinimų matyti, jog prejudicinis klausimas laikytinas priimtinu.
B – Dėl prejudicinio klausimo
1. Įsisteigimo laisvė ir direktyvos bendrovių teisės srityje
a) Bendrosios pastabos
31. Pirma ir penkta prejudicinio klausimo dalimis, kurias, mano nuomone, reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 49 ir 54 straipsniuose numatyta įsisteigimo laisvė ir Pirmosios direktyvos 68/151/EEB 6 straipsnio, Ketvirtosios direktyvos 78/660/EEB 60a straipsnio ir Septintosios direktyvos 83/349/EEB 38 straipsnio 6 dalies nuostatos turi būti aiškinamos kaip draudžiančios tokias nacionalinės teisės normas, susijusias su nuobaudų už pareigų atskleisti kapitalo bendrovių apskaitos dokumentus skyrimo tvarka, kaip antai numatytas 2011 metais iš dalies pakeistoje UGB redakcijoje ir apibūdintas šios išvados 10–16 punktuose.
32. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pareiga atskleisti metines finansines atskaitomybes negali būti taip pat veiksmingai įvykdoma taikant mažiau „drastišką“ procedūrą nei ta, kuri buvo įtvirtinta vykdant 2011 m. reformą, pavyzdžiui, tokią, kuri galiojo iki reformos(13). Iš tikrųjų dėl naujosios tvarkos užsienio bendrovės patiria nereikalingų išlaidų, nes yra priverstos kreiptis į advokatus, kad apgintų iš įsisteigimo laisvės kylančias savo teises, nors kai norima išsiaiškinti, ar šios bendrovės jau atskleidė atitinkamus apskaitos dokumentus, t. y. balansus, kurie buvo atskleisti pagrindinės buveinės vietos teismui, informacijos paiešką galima atlikti minėtame užsienio teisme arba aptariamos bendrovės pagrindinėje buveinėje.
33. Visų pirma nurodoma, kad pareiga atskleisti metines finansines atskaitomybes ir atitinkama nuobaudų skyrimo tvarka, numatyta nacionalinės teisės normose ir nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikytina Texdata dėl to, kad ši vokiško kapitalo bendrovė vykdė savo veiklą Austrijoje per filialą, joje registruotą kaip užsienio kapitalo bendrovės filialas. Tokiu atveju laikytina, kaip nurodo Jungtinės Karalystės vyriausybė, kad šiai bylai nagrinėti svarbi ne Septintoji direktyva 83/349/EEB dėl konsoliduotos atskaitomybės, kurią minėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir kuri taikoma įmonių grupėms, sudarytoms iš patronuojančios bendrovės ir filialų, kurie turi skirtingą teisinį subjektiškumą(14), o veikiau Vienuoliktoji direktyva 89/666/EEB dėl atskleidimo reikalavimų kapitalo bendrovių filialams. Be to, kaip nurodyta šios išvados 4 punkte, Pirmoji direktyva 68/151/EEB, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą, buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2009/101/EB.
34. Šiuo klausimu reikia priminti, kad tai, jog nacionalinis teismas formaliai pateikė prejudicinį klausimą, nurodęs tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui išsamų teisės aiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į bylos dalyką, turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų, išrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus(15).
35. Todėl, atsižvelgiant į pagrindinio ginčo faktines aplinkybes ir taikytinas Austrijos teisės normas, reikia, kad Teisingumo Teismas išaiškintų ne tik SESV 49 ir 54 straipsnius, bet ir Direktyvą 2009/101/EB, Ketvirtąją direktyvą 78/660/EEB ir Vienuoliktąją direktyvą 89/666/EEB.
b) Dėl direktyvų 2009/101/EB, 78/660/EEB ir 89/666/EEB
36. Visos minėtos direktyvos priskirtinos prie papildomų priemonių, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė siekdamas palengvinti įsisteigimo laisvės įgyvendinimą. Jomis įgyvendinamas SESV 50 straipsnio 2 dalies g punktas(16) ir 1961 m. gruodžio 18 d. Tarybos priimta Bendroji įsisteigimo laisvės suvaržymų panaikinimo programa(17) ir siekiama koordinuoti apsaugos priemones, kurių valstybėse narėse reikalaujama iš bendrovių jų narių ir trečiųjų asmenų interesų apsaugai. Šios apsaugos priemonės apima pareigą atskleisti tam tikrą su šiomis bendrovėmis susijusią informaciją. Taigi šiam tikslui minėtose direktyvose įtvirtintos nuostatos, skirtos koordinuoti nacionalinės teisės normas, susijusias su atitinkamos informacijos apie bendroves atskleidimu(18).
37. Iš šių direktyvų įvairių „konstatuojamųjų dalių“ matyti, kad nacionalinės teisės aktų, susijusių su atskleidimu, koordinavimo pagrindinis tikslas yra apsaugoti trečiųjų asmenų interesus. Įtvirtinant bendrovėms tenkančią atkleidimo pareigą iš tikrųjų siekiama kad tretieji asmenys turėtų galimybę susipažinti su bendrovės pagrindiniais dokumentais ir sužinoti kai kuriuos su bendrove susijusius duomenis, ypač duomenis apie asmenis, kurie yra įgalioti prisiimti įsipareigojimus bendrovės vardu(19).
38. Be to, kiek tai konkrečiai susiję su kapitalo bendrovių metinių finansinių atskaitomybių atskleidimu, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad jis yra esminis trečiųjų asmenų apsaugai(20) ir kad iš principo juo siekiama informuoti trečiuosius asmenis, kurie nežino arba negali pakankamai žinoti apie bendrovės balansą ir finansinę situaciją(21). Konkretus tikslas yra leisti jiems įvertinti, ar verta kurti arba išlaikyti tam tikrus teisinius santykius su aptariama bendrove(22).
39. Kadangi teisės normų taikymas tiesiogiai susijęs su tuo, kad egzistuoja prievartos priemonių sistema, kuri taikoma siekiant užtikrinti jų laikymąsi, Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė valstybėms narėms ne tik pareigą imtis priemonių, kurios būtinos tam, kad bendrovėms būtų nustatyta atskleidimo pareiga, visų pirma apskaitos dokumentų atžvilgiu, bet ir pareigą numatyti „tinkamas nuobaudas“, kai šios pareigos nevykdomos(23).
40. Taigi reikia konstatuoti, kad tai, jog nacionalinės teisės normose, kaip antai nagrinėjamose pagrindinėje byloje, bendrovėms ir užsienio kapitalo filialams numatyta pareiga atskleisti UGB 277 straipsnio 1 dalyje ir 280bis straipsnyje nurodytus apskaitos ir kitus dokumentus ir numatytos nuobaudos už tokių dokumentų neatskleidimą, yra suderinama su minėtomis direktyvomis.
41. Tačiau, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kyla tokios nuobaudų skyrimo tvarkos tinkamumo ir proporcingumo problema.
42. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad, siekiant išsiaiškinti nuobaudų, numatytų už atskleidimo pareigų nesilaikymą, tinkamumo reikalavimo apimtį, naudinga atsižvelgti į nusistovėjusią šio teismo praktiką, susijusią su lojalaus bendradarbiavimo principu, įtvirtintu ESS 4 straipsnio 3 dalyje, iš kurios išplaukia tokio paties pobūdžio reikalavimas. Pagal šią teismo praktiką, nors valstybės narės turi teisę pasirinkti nuobaudas, jos privalo atsižvelgti į tai, kad už Sąjungos teisės pažeidimus turi būti baudžiama pagal panašias materialines ir procesines taisykles kaip už tokio paties pobūdžio ir sunkumo nacionalinės teisės pažeidimus, kartu nuobaudos bet kuriuo atveju turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios(24).
43. Be to, reikia pažymėti, kad nors direktyvose nurodyta, jog valstybės narės turi numatyti tinkamas nuobaudas, jose nėra tikslių nuostatų dėl tokių nacionalinių nuobaudų nustatymo ir visų pirma neįtvirtinti aiškūs kriterijai jų proporcingumui įvertinti.
44. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką nesuderinus Sąjungos teisės aktų dėl nuobaudų, taikomų nesilaikant šiais teisės aktais nustatytoje tvarkoje numatytų sąlygų, valstybės narės turi teisę pasirinkti, jų manymu, tinkamas nuobaudas. Vis dėlto valstybės narės turi naudotis šia kompetencija laikydamosi Sąjungos teisės ir jos bendrųjų principų, taigi – ir proporcingumo principo(25).
45. Taigi šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės normose nustatytos nuobaudos neturi viršyti to, kas tinkama ir būtina įgyvendinant tikslus, kurių teisėtai siekiama nagrinėjamomis teisės normomis, ir, esant galimybei pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių, turi būti pasitelkiamos švelniausios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams(26).
46. Kaip žinoma, prejudicinio sprendimo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar nacionalinės priemonės suderinamos su Sąjungos teise, konkrečiai kalbant su proporcingumo principu, nes Teisingumo Teismas yra kompetentingas tik pateikti pastabas dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo, kurios padėtų nustatyti tokį suderinamumą(27). Taigi tik minėtas teismas, kuris yra vienintelis kompetentingas aiškinti nacionalinę teisę, turi nuspręsti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės normose numatyta nuobaudų skyrimo tvarka atitinka veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasymo reikalavimus ir visų pirma ar tuo atveju, kai pažeidžiamos pareigos atskleisti, dėl šios tvarkos formaliai užsienio bendrovės vertinamos mažiau palankiai nei Austrijos bendrovės(28). Vis dėlto reikia, kad, vertindamas tokį suderinamumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsižvelgtų į visą Teisingumo Teismo pateiktą aiškinamąją medžiagą.
47. Šiuo atžvilgiu reikia, pirma, minėtą esminį trečiųjų asmenų, turinčių reikalų su bendrove, apsaugos tikslą laikyti tikslu, kurio, nepaisant to, kad jis būdingas Sąjungos teisės normoms, turi būti siekiama nacionalinės teisės normomis atskleidimo srityje. Šiuo klausimu negaliu nenurodyti, kad, remiantis paaiškinimais, susijusiais su vyriausybės įstatymo projektu, kuriuo buvo pradėta 2011 m. reforma, galiojant ankstesnei tvarkai Austrijoje mažiau nei pusė įmonių, kurioms numatyta atskleidimo pareiga, šią pareigą įvykdydavo per nustatytą laiką(29). Manau, vien šios pastabos pakanka įrodyti, kad ankstesnė sistema(30), kuria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi tam, kad pagrįstų tam tikras savo abejones dėl naujos nuobaudų skyrimo tvarkos proporcingumo, nebuvo tinkama užtikrinti bendrovei tenkančių apskaitos dokumentų atskleidimo pareigų įvykdymą, todėl neatitiko veiksmingumo ir atgrasymo reikalavimų ir minėto esminio direktyvoms būdingo trečiųjų asmenų apsaugos tikslo. Taigi tiek iš minėtų paaiškinimų, susijusių su vyriausybės įstatymo projektu, tiek iš Austrijos vyriausybės per posėdį aiškiai pateiktų tvirtinimų matyti, kad reforma, konkrečiai kalbant, nuostata, kuria buvo įtvirtintas automatinis minimalios 700 eurų baudos taikymas, buvo priimta būtent siekiant užtikrinti, kad įmonės, kurioms nustatytos pareigos atskleisti, veiksmingiau ir greičiau įvykdytų tokias pareigas, t. y. tikslo, kuris, kaip per posėdį paaiškino Austrijos vyriausybė, buvo pasiektas, nes įvykdžius 2011 m. reformą pastebimai išaugo bendrovių atkleidimo pareigų įvykdymo per nustatytą terminą procentas.
48. Antra, reikia nurodyti, kad iš Komisijos paaiškinimų matyti, jog minimali 700 eurų bauda kapitalo bendrovėms už atskleidimo pareigų nesilaikymą maždaug atitinka baudų, numatytų valstybėse narėse už tokio pobūdžio pažeidimus, vidurkį, ir kad kai kuriose valstybėse narėse minimali bauda gali siekti 1 500 eurų. Manau, kad, numatant tokio dydžio minimalią nuobaudą, neviršijama tai, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų normų esminiam tikslui, nurodytam šios išvados 37 ir 38 punktuose, pasiekti.
49. Be to, nepaneigdamas paaiškinimų, kuriuos toliau pateiksiu dėl ne bis in idem principo, tai, kad numatytas pakartotinis baudos skyrimas kas dvejus metus tuo atveju, jei pažeidimas tęsiasi, taip pat nėra neproporcinga priemonė siekiamų tikslų atžvilgiu. Iš tikrųjų tai yra priemonė, kuria siekiama skatinti bendroves, kurioms baudos taikymas nėra pakankamas atgrasomasis, kuo greičiau įvykdyti joms tenkančią atskleidimo pareigą.
50. Trečia, reikia nurodyti, kad aptariamose normose numatytas devynių mėnesių atskleidimo terminas nuo metinio balanso sudarymo dienos. Atrodo, kad šis terminas yra visiškai pakankamas, išskyrus ypatingas situacijas, tam, kad bendrovė galėtų įvykdyti pareigą parengti ir atskleisti savo metines finansines atskaitomybes. Be to, jeigu būtų leista atskleisti praėjusių metų finansines atskaitomybes per dar ilgesnį laikotarpį, kiltų pavojus pačiam atskleidimo pareigų tikslui, t. y. trečiųjų asmenų apsaugai, nes pastarieji galėtų susipažinti su informacija apie įmonių situaciją, kuri galėtų būti nepakankamai nauja, kad būtų galima užtikrint jos tikslumą ir atitiktį realiai bendrovės situacijai.
51. Ketvirta, reikia pastebėti ir tai, kad bet kuriuo atveju bendrovė ir jos organai turi galimybę skųsti sprendimą skirti baudą nurodydami priežastis, kurios pateisintų jiems tenkančios atskleidimo pareigos neįvykdymą.
52. Penkta, dėl reikalavimų, išplaukiančių iš šios išvados 42 punkte minėtos teismo praktikos, reikia pastebėti, kad ir materialiniu, ir procesiniu požiūriais nacionalinės teisės normose Austrijos bendrovėms ir užsienio bendrovių filialams numatyta visiškai vienoda nuobaudų skyrimo tvarka.
53. Visi pateikti paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad nacionalinės teisės normos, kaip antai taikytinos pagrindinėje byloje, neviršija to, kas tinkama ir būtina įgyvendinant tikslus, teisėtai siekiamus normomis, numatančiomis bendrovėms pareigą atskleisti.
c) Dėl SESV 49 ir 54 straipsnių
54. Atsakant į klausimą, ar tokio pobūdžio teisės normos yra suderinamos su SESV 49 ir54 straipsniais, reikia įvertinti, ar jos yra priemonė, kuria ribojama bendrovės, įsteigtos pagal kitos valstybės narės teisės aktus ir veikiančios per filialą, įsisteigimo Austrijoje laisvė (31).
55. Šiuo atžvilgiu iš pateiktų paaiškinimų matyti, kad nuobaudos, kaip antai pagrindinėje byloje taikytinose normose numatytos už pareigų atskleisti nevykdymą, yra tinkamos ir atitinka Sąjungos teisę. Reikia konstatuoti, kad tokios nuobaudos skiriamos tik tada, kai bendrovė pažeidžia Sąjungos teisėje numatytus minėtas teisines atskleidimo pareigas. Todėl, kaip teisingai pastebi Komisija, tik dėl su teisės aktais nesuderinamo bendrovės ir jos organų elgesio gali kilti nagrinėjamose nacionalinės teisės normose numatytos teisinės pasekmės.
56. Be to, jau nurodžiau, kad teisės normos dėl nuobaudų skyrimo už atskleidimo pareigų nevykdymą yra vienodai taikomos ir Austrijos bendrovėms, ir kitų valstybių narių bendrovėms, Austrijoje įsteigtoms steigiant filialą. Be to, šios įmonės privalo pagal 280bis straipsnį ir Vienuoliktosios direktyvos 89/666/EEB nuostatas atskleisti „apskaitos dokumentus, kurie buvo sudaryti, audituoti ir atskleisti pagal bendrovės pagrindinei buveinei taikytiną teisę“(32).
57. Atsižvelgiant būtent į šiuos paaiškinimus galima atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones, minėtas šios išvados 32 punkte, kad dėl naujos nuobaudų skyrimo tvarkos nagrinėjamos užsienio bendrovės patiria nereikalingų išlaidų, nes yra priverstos kreiptis į advokatus, kad apgintų iš įsisteigimo laisvės kylančias savo teises. Iš tikrųjų tokios išlaidos visiškai nebūtinos ir patiriamos tik tada, kai atitinkama bendrovė neįvykdo teisės aktuose numatytos pareigos. Be to, jų gali patirti ne užsienio, bet ir Austrijos bendrovės.
58. Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minėtos galimybės atlikti informacijos paiešką pagrindinės buveinės vietos teisme nurodysiu, kad pagal Vienuoliktąją direktyvą 89/666/EEB tam, kad būtų laikoma, jog filialas paiso jam tenkančios atskleidimo pareigos, nepakanka to, kad pagrindinė bendrovė įvykdytų šias pareigas toje valstybėje narėje, kurioje ji įsteigta. Be to, nacionalinis teismas neprivalo atlikti paieškų, kurios gali brangiai kainuoti, bent jau laiko atžvilgiu, kitų valstybių narių teismuose, kai egzistuoja teisės aktuose numatyta pareiga atskleisti bendrovės dokumentus toje valstybėje narėje, kurioje veikia filialas, siekiant, kad būtų apsaugoti tretieji asmenys, turintys reikalų su šiuo filialu. Taip pat aplinkybė, kad minėti apskaitos dokumentai prieinami internete valstybės narės, kurioje yra pagrindinės bendrovės buveinė, kalba, kuri gali skirtis nuo valstybės narės, kur veikia filialas, kalbos, nepateisina atskleidimo pareigos nevykdymo valstybėje narėje, kurioje įsteigtas filialas.
59. Atsižvelgdamas į šiuos paaiškinimus, manau, kad dėl teisės normų, kuriose, esant tokioms aplinkybėms, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, remiantis taikytina antrine Sąjungos teise numatytos tinkamos nuobaudos už pareigų atskleisti metines finansines atskaitomybes ir kitus svarbius bendrovės dokumentus nevykdymą, kitų valstybių narių bendrovių faktinė ir teisinė padėtis netampa mažiau palanki nei įsisteigimo valstybės narės bendrovių padėtis(33) ir jomis neribojama įsisteigimo laisvė, nes šios laisvės įgyvendinimas jomis nedraudžiamas, netrukdomas ir nepadaromas mažiau patrauklus.
2. Dėl veiksmingos teisminės apsaugos, teisės į gynybą paisymo ir non bis in idem principų
a) Pirminės pastabos
60. Antra, trečia ir ketvirta prejudicinio klausimo dalimis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar bendrieji veiksmingos teisminės apsaugos, teisės į gynybą paisymo ir non bis in idem principai, įtvirtinti Chartijoje ir EŽTK, turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės normas, susijusias su nuobaudų už pareigos atskleisti kapitalo bendrovių apskaitos dokumentus skyrimo tvarka, kaip antai numatytas UGB, iš dalies pakeistame 2011 metais, ir apibūdintas šios išvados 10–16 punktuose.
61. Visus tris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytus principus Teisingumo Teismas pripažino bendraisiais Sąjungos teisės principais. Jie įtvirtinti Chartijos (ir EŽTK) nuostatose ir yra įgiję Sąjungos pagrindinių teisių statusą.
62. Konkrečiai kalbant, veiksmingos teisminės apsaugos principas, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų(34). Jis įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir iš naujo patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje.
63. Teisės į gynybą paisymo principą, taikomą visose procedūrose, kurioms vykstant gali būti skirta nuobauda, Teisingumo Teismas jau ne kartą apibrėžė kaip pagrindinį Sąjungos teisės principą(35). Jis numatytas EŽTK 6 straipsnio 3 dalyje ir įtvirtintas Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte ir 48 straipsnio 2 dalyje.
64. Draudimą du kartus teisti ar bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (ne bis in idem principas) Teisingumo Teismas taip pat pripažino bendruoju teisės principu(36). Jis aiškiai numatytas EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje ir Chartijos 50 straipsnyje.
65. Tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo šiuos principus ir atitinkamas Chartijos nuostatas, kelia du aiškinimo klausimus, dėl kurių buvo plačiai diskutuota per posėdį: pirma, Austrijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir per posėdį iškėlė klausimą dėl Chartijos nuostatų taikymo faktinėms aplinkybėms, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje; antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai iškėlė klausimą dėl nagrinėjamose nacionalinės teisės normose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos baudžiamojo pobūdžio. Iš tikrųjų galimas šios tvarkos laikymas baudžiamąja darytų įtaką minėtų principų taikymui.
b) Dėl Chartijos taikymo
66. Pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį Chartijos nuostatos taikomos „valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę“.
67. Austrijos vyriausybė pastebi, kad nors minėtose direktyvose nustatyta pareiga valstybėms narėms numatyti tinkamas nuobaudas už atskleidimo pareigų pažeidimus, Sąjungos teisėje išsamiai nereglamentuojama nei nuobaudų taikymo procedūra, nei apskundimo procedūra. Kadangi procesinė teisė priskirtina valstybių narių kompetencijai, Chartija iš principo netaikytina tokioms faktinėms aplinkybėms, kaip antai nagrinėjamoms pagrindinėje byloje.
68. Šiuo atžvilgiu negaliu nenurodyti, kad valstybių narių aiškinama sąvoka „Sąjungos teisės įgyvendinimas“, todėl Chartijos taikymo sritis yra klausimai, dėl kurių neseniai buvo plačiai diskutuota ir doktrinoje, ir tarp generalinių advokatų(37).
69. Vis dėlto neapsiribosiu daugiau ar mažiau griežto Chartijos 51 straipsnio 1 dalies aiškinimo galimybėmis, todėl ir galimomis skirtingomis taikymo sritimis, kurios galėtų būti jai priskirtos, ir pažymėsiu, kad šioje byloje tiesiogiai iš Sąjungos teisės kyla ne tik atskleidimo pareigos, kurių atžvilgiu numatyta nuobaudų skyrimo tvarka, nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, bet ir pačios nuobaudos, numatytos nacionalinės teisės normose, kuriomis tiesiogiai įgyvendinama Sąjungos teisė, visų pirma Pirmosios, Ketvirtosios ir Vienuoliktosios direktyvos 89/666/EEB nuostatos, kuriose numatyta valstybių narių pareiga nustatyti nuobaudas, tinkamas užtikrinti minėtų atskleidimo pareigų vykdymą(38). Nacionalinės teisės aktuose yra konkrečių nuostatų, kuriomis reglamentuojama nuobaudų, aiškiai numatytų Sąjungos teisėje, taikymo procedūra, įskaitant apskundimo tvarką.
70. Atsižvelgiant į tai, Austrijos vyriausybės nurodyta aplinkybė, kad pagal Sąjungos teisę buvo leista kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės sistemoje nustatyti šių nuobaudų skyrimo procedūrą, mano nuomone, nekeičia aplinkybės, kad priimdama nacionalinės teisės normas, kaip antai taikomas pagrindinėje byloje, nagrinėjama valstybė narė įgyvendino Sąjungos teisę. Iš tikrųjų, kadangi, kaip šiuo atveju, valstybės narės priima konkrečias nuostatas, kuriomis siekiama perkelti į nacionalinę teisę Sąjungos teisėje aiškiai numatytą nuobaudų skyrimo tvarką, todėl nacionalinės teisės normos tiesiogiai kyla iš Sąjungos teisės, valstybėms narėms pripažinta procesinė autonomija visiškai nereiškia, kad jos neįgyvendina šios teisės(39).
71. Atsižvelgdamas į pateiktus paaiškinimus manau, kad Chartijos nuostatos turi būti taikomos šioje byloje.
c) Dėl nacionalinės teisės normose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos baudžiamojo pobūdžio
72. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Austrijos teismų praktikoje ir doktrinoje dažniausiai laikomasi nuomonės, kad UGB 283 straipsnyje numatyta nuobaudų skyrimo tvarka yra ir prievartinė ir represinė, todėl jai būdingi baudžiamosios teisės požymiai(40). Tačiau tokias išvadas ginčija Komisija ir Jungtinės Karalystės vyriausybė.
73. Kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar nuobaudų skyrimo tvarka yra baudžiamojo pobūdžio, buvo suformuluoti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, susijusioje su sąvokų „baudžiamasis kaltinimas“, „bausmė“ ir „baudžiamasis procesas“, pateiktų EŽTK 6 ir 7 straipsniuose bei šios konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje, aiškinimu(41). Šią teismo praktiką aiškiai perėmė Teisingumo Teismas(42).
74. Remiantis tokiu aiškinimu, egzistuoja trys svarbūs „Engel kriterijai“, pavadinti pagal sprendimą, kuriame jie buvo pirmą kartą išdėstyti(43). Pirmasis kriterijus susijęs su pažeidimo teisiniu kvalifikavimu pagal nacionalinę teisę, kuris bet kuriuo atveju aiškiai laikomas paprasčiausiu „atspirties tašku“(44). Antrasis kriterijus susijęs su pažeidimo pobūdžiu, o trečiasis – su numatytos nuobaudos pobūdžiu ir griežtumo laipsniu(45). Antrasis ir trečiasis kriterijai, kurie yra svarbesni už pirmąjį, yra alternatyvūs ir nebūtinai kumuliaciniai, tačiau tai netrukdo juos vertinti kumuliatyviai tuo atveju, jeigu atskira kiekvieno kriterijaus analizė neleidžia prieiti prie aiškios išvados(46).
75. Šioje byloje, kalbant apie pirmąjį kriterijų, t. y. teisinį pažeidimo kvalifikavimą pagal Austrijos teisę, neatrodo, kad šis yra aiškiai baudžiamojo pobūdžio. Tačiau, kaip minėta, ši aplinkybė nėra lemiama(47).
76. Kalbant apie antrąjį kriterijų, t. y. pažeidimo pobūdį, EŽTT vertina daug aplinkybių, įskaitant nuostatos adresatus, saugomas teisines vertybes ir nuobaudos paskirtį. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad UGB 283 straipsnyje numatytos nuobaudos už atskleidimo pareigų neįvykdymą skirtos ne visuomenei, jomis siekiama užtikrinti, kad kapitalo bendrovės ir jų atstovai paisytų šių pareigų(48). Tokiomis pareigomis ir susijusiomis nuobaudomis už jų nevykdymą siekiama, kaip nurodyta šios išvados 37 ir 38 punktuose, trečiųjų asmenų apsaugos jiems palaikant komercinius santykiuos su bendrove tikslų. Saugoma teisinė vertybė, t. y. „trečiųjų asmenų teisė žinoti bendrovės būklę“, gali būti saugoma ir administracine, ir baudžiamąja teise(49). Kalbant apie nuobaudų paskirtį, manau, neginčytina, kad jų tikslas yra ne kompensuoti, nes jomis nesiekiama atkurti iki pažeidimo buvusios padėties(50). Manau, kad iš esmės jos yra prevencinės, nes numatytos siekiant užtikrinti atskleidimo pareigų paisymą ir užkirsti kelią šių pareigų nevykdymui(51). Šiuo klausimu taip pat svarbu nurodyti, kad nusistovėjusioje Austrijos Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis teismas) praktikoje neigiama, kad net ir po 2011 m. reformos nagrinėjama nuobaudų skyrimo tvarka yra represinio pobūdžio(52). Be to, priešingai nei nuobaudų, apie kurias kalbama minėtoje byloje Bonda, kurioje Teisingumo Teismas taikė „Engel kriterijus“, atveju, šioje byloje nagrinėjamos nuobaudos nėra suteiktos paramos sumažinimas suinteresuotojo asmens prašymu(53), bet daro tiesioginę įtaką baudžiamo subjekto turtui.
77. Trečiasis „Engel kriterijus“ susijęs su nagrinėjamose teisės normose numatytų nuobaudų griežtumo laipsniu. Remiantis EŽTT praktika, nustatant minėtą griežtumo laipsnį reikia atsižvelgti į taikytinose teisės nuostatose numatytą maksimalią nuobaudą(54). Automatiška nuobauda, pirmuoju sprendimu skirta pagal UGB 283 straipsnio 2 dalį, kuri yra atskiras prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo dalykas, lygi fiksuotai 700 eurų sumai. Taigi reikia nurodyti, kad šios nuobaudos griežtumo laipsnis yra veikiau nedidelis(55). Tačiau taip nėra vėlesnių nuobaudų, skirtų pagal UGB 283 straipsnio 4 dalį, atveju(56). Bet kuriuo atveju nemanau, kad nagrinėjamų nuobaudų poveikis yra labai didelis(57).
78. Galiausiai atsižvelgdamas į pateikus paaiškinimus, manau, kad net jeigu nagrinėjama nuobaudų skyrimo tvarka turi būti laikoma patenkančia į baudžiamosios teisės sritį, kaip tai suprantama pagal EŽTK, ji tikrai nėra „baudžiamosios teisės branduolio“ dalis, nes, kaip nurodė pats EŽTT, „garantijos, kurios suteikiamos atsižvelgiant į baudžiamąjį [EŽTK 6 straipsnio] aspektą, nebūtinai turi būti taikomos visu savo griežtumu“(58).
d) Dėl veiksmingos teisminės apsaugos ir teisės į gynybą paisymo principų
i) Bendrosios pastabos
79. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia, ar dėl UGB nuostatų, kaip antai pakeistų per 2001 m. reformą, susijusių su nuobaudų kapitalo bendrovėms už pareigų atskleisti apskaitos dokumentus nevykdymą skyrimo procedūra, šioms įmonėms tampa itin sunku įgyvendinti iš įsisteigimo laisvės išplaukiančias teises ir ar dėl to jos nėra prieštaraujančios veiksmingos teisminės apsaugos principui. Šis teismas nurodo nemažai „struktūros trūkumų“, kurie išsamiai bus analizuojami 87 ir paskesniuose punktuose ir dėl kurių nagrinėjamos nacionalinės teisės normos gali tapti nesuderinamomis su veiksmingumo principu. Kalbėdamas apie šiuos „struktūros trūkumus“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar nagrinėjamos nacionalinės teisės normos yra suderinamos su teisės į gynybą paisymo principu. Todėl minėtas teismas Teisingumo Teismo klausia, ar turi netaikyti per 2011 m. reformą įtvirtintų naujų teisės normų.
80. Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad veiksminga teismine apsauga, kuri yra bendrasis principas, įtvirtintas 62 punkte minėtose nuostatose, asmenims užtikrinama galimybė ginti jų teises, kylančias iš Sąjungos teisės(59).
81. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, pirma, nacionaliniai teismai turi vadovaudamiesi ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu užtikrinti šių teisių teisminę apsaugą(60) ir, antra, jei nėra atitinkamą sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmens teisių apsaugai užtikrinti, procesinę nagrinėjimo tvarką; bet kuriuo atveju valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingą šių teisių gynybą(61). Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta pareiga valstybėms narėms numatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.
82. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad ieškinių, skirtų asmenų teisėms, kylančioms iš Sąjungos teisės, užtikrinti, procesinė nagrinėjimo tvarka negali būti mažiau palanki nei atitinkamiems nacionaliniams ieškiniams nustatyta tvarka (ekvivalentiškumo principas) ir Sąjungos teisės suteiktų teisių įgyvendinimas negali būti padarytas praktiškai neįmanomas arba pernelyg apsunkintas (veiksmingumo principas)(62).
83. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo jokios aplinkybės dėl galimo ekvivalentiškumo principo nepaisymo. Jis abejoja tik dėl nacionalinės teisės normų suderinamumo su veiksmingumo principu.
84. Būtent dėl šio principo taikymo Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad kiekviena byla, kurioje kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos taikyti Sąjungos teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse administracinėse ir teisminėse institucijose. Žvelgiant iš šios perspektyvos, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą(63).
85. Kalbant konkrečiai apie teisės į gynybą paisymą, kuris įtvirtintas 63 punkte minėtose nuostatose, iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad ši teisė yra pagrindinė teisė ir kad ja reikalaujama, pirma, kad suinteresuotasis asmuo būtų informuotas apie kaltę pagrindžiančius įrodymus, kuriais grindžiamas jo nenaudai priimtas aktas, ir, antra, kad jam būtų suteikta galimybė naudingai pareikšti savo nuomonę dėl šių įrodymų. Teisės į gynybą paisymas turi būti užtikrintas visose procedūrose, per kurias gali būti priimtas asmeniui nepalankus aktas(64).
86. Atsižvelgiant būtent į ankstesniuose punktuose minėtus principus reikia išanalizuoti tariamus nagrinėjamos nuobaudų skyrimo tvarkos „struktūros trūkumus“, kuriuos nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
ii) Dėl tariamų „struktūros trūkumų“, kuriuos nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
87. Pirmasis tariamas „struktūros trūkumas“, kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijęs su tariamai nepagrįstais, sudėtingais ir nepataisomais procedūros ir kompetencijos reikalavimais, dėl kurių nagrinėjamos teisės normos gali tapti nesuderinamos su veiksmingumo principu. Kalbėdamas apie draudimą pateikti naujus pagrindus apeliacinėje instancijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nurodo pavėluotų ir nemotyvuotų skundų atmetimą, kaip numatyta UGB 283 straipsnio 2 dalyje.
88. Dėl pavėluotų skundų atmetimo turiu pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrįstų terminų skundui pareikšti, kuriems praėjus ši teisė prarandama, nustatymas iš principo atitinka veiksmingumo reikalavimą, nes taip įgyvendinamas pagrindinis teisinio saugumo principas. Iš tikrųjų dėl tokių terminų netampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal Sąjungos teisę suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti. Atsižvelgdamos į šią sąlygą, valstybės narės gali nustatyti ilgesnius ar trumpesnius terminus. Dėl naikinamųjų terminų, kiek tai susiję su nacionalinės teisės normomis, patenkančiomis į Sąjungos teisės taikymo sritį, pažymėtina, kad valstybės narės turi nustatyti terminus atsižvelgdamos pirmiausia į tai, kokią svarbą suinteresuotiesiems asmenims turės būsimi sprendimai, į procedūros ir taikytinų teisės aktų sudėtingumą, asmenų, kuriems jie gali būti skirti, skaičių ir kitus svarbius viešus ar privačius interesus, į kuriuos būtina atsižvelgti(65).
89. Nagrinėjamose teisės normose numatytas keturiolikos dienų naikinamasis terminas apskųsti sprendimą skirti 700 eurų nuobaudą už pareigų atskleisti bendrovės apskaitos dokumentus, kylančių iš Sąjungos teisės, nevykdymą. Reikia nurodyti, kad bendrovė ir jos atstovai šiuos dokumentus turi atskleisti per devynis mėnesius nuo metinio balanso sudarymo dienos. Atsižvelgiant į tai, mano nuomone, negalima manyti, kad tokio trumpo naikinamojo termino nustatymas yra nepagrįstas ir dėl jo tampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises (66). Šiuo atžvilgiu reikia, be kita ko, priminti, kad nagrinėjamoje nuostatoje aiškiai numatyta galimybė pratęsti terminą(67).
90. Analogiškas motyvavimas taikytinas ir nuostatai, susijusiai su visiškai nepagrįstų skundų, kurie, kaip matyti iš Austrijos vyriausybės pastabų, buvo pateikti pagal iki 2011 m. galiojusią tvarką, atmetimu nedelsiant. Iš tikrųjų pareiga nurodyti skundo motyvus, kad ir glaustus, kurie leistų teismui suprasti jame pateiktą prašymą pagrindžiančias priežastis, neturi būti laikoma veiksmingumo principui prieštaraujančiu reikalavimu. Be to, draudimas pateikti naujus pagrindus apeliacinėje instancijoje, kuris, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, trukdytų nubaustai bendrovei, kurios skundas buvo atmestas kaip pavėluotas ir nemotyvuotas, net ir vėliau nurodyti priežastis, yra draudimas, egzistuojantis skirtingų valstybių narių teisės sistemose ir, mano nuomone, nedarantis neigiamos įtakos skundo veiksmingumui. Be to, šis draudimas netaikytinas atleistinos klaidos, kurios sąvoka yra plati ir teismų gali būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės apsaugos principą, atveju(68).
91. Tariami antrasis ir trečiasis „struktūros trūkumai“, kuriuos nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atitinkamai susiję su tuo, kad nenumatyta rengti posėdį ir kad neįmanoma pateikti pastabų prieš paskiriant nuobaudą, o tai galėtų būti laikoma rungimosi principo pažeidimu.
92. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, kaip primena pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nors pagal nusistovėjusią EŽTT praktiką viešo posėdžio rengimas yra pagrindinis principas, įtvirtintas EŽTK 6 straipsnyje ir labai svarbus baudžiamosios teisės bylose, pareiga rengti tokį posėdį nėra absoliuti(69). Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagrindinės teisės nėra absoliuti prerogatyva ir gali būti ribojamos su sąlyga, kad tokie ribojimai faktiškai atitinka bendrojo intereso tikslus, kurių siekiama aptariamomis priemonėmis, ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra akivaizdus ir neproporcingas garantuojamų teisių pažeidimas(70).
93. Atsižvelgiant į nagrinėjamas teisės normas, iš UGB 283 straipsnio išplaukia, kad, gavus motyvuotą skundą dėl sprendimo skirti pirmąją 700 eurų nuobaudą, minėtas sprendimas nedelsiant tampa netaikytinas ir pradedamas įprastas procesas, per kurį, laikantis rungimosi principo, rengiamas posėdis ir suteikiama galimybė nubaustai bendrovei išdėstyti savo nuomonę.
94. Esant tokiame kontekstui, net jeigu remdamiesi 74 ir paskesniuose punktuose pateiktais paaiškinimais galėtume pripažinti aptariamos nuobaudų skyrimo tvarkos baudžiamąjį pobūdį, faktas, kad ji nesudaro baudžiamosios teisės „branduolio“, reiškia, kad šio baudžiamojo pobūdžio nulemtos garantijos nebūtinai turi būti taikomos visu savo griežtumu. Atsižvelgdamas į tai manau, kad teisės normos, pagal kurias, esant aplinkybėms, kaip antai nagrinėjamoms šioje byloje, pirmojoje instancijoje taikomos mažesnės nuobaudos, kurių poveikis nedidelis, gali būti suderinamos su veiksmingos teisminės apsaugos ir teisės į gynybą paisymo principais net ir taikant nuobaudų sistemą, kuri laikoma baudžiamojo pobūdžio ir kurios taikymo procedūra dėl to, kad nerengiamas posėdis ir nesilaikoma rungimosi principo, pati savaime neatitinka EŽTK 6 straipsnio reikalavimų. Bet kuriuo atveju tokio pobūdžio tvarka galėtų atitikti šiuos principus tik jei sprendimų dėl nuobaudų skyrimo kontrolę vykdytų institucija, kuriai suteikti visi teismų įgaliojimai ir kurios procedūra atitinka minėtus reikalavimus. Kitaip tariant, turi būti aiškiai nustatyta, kad pasinaudojus apskundimo galimybėmis įmanoma pašalinti visus proceso pirmojoje instancijoje trūkumus(71).
95. Todėl, atsižvelgiant į šios išvados 37 ir 38 punktuose nurodytus bendrojo intereso tikslus, kurių siekiama aptariamomis teisės normomis, automatinis 700 eurų baudos skyrimas už bendrovės dokumentų neatskleidimą, esant tokioms apskundimo galimybėms, kaip antai nurodytoms ankstesniuose punktuose, nelaikytinas, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, akivaizdžiu ir neproporcingu teisės į gynybą pažeidimu ir, mano nuomone, neprieštarauja veiksmingos teisminės apsaugos principui.
96. Ketvirtas tariamas „struktūros trūkumas“, kurį nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijęs su įrodinėjimo pareigos paskirstymu bendrovės nenaudai, nes jai taikoma teisinė kaltumo prezumpcija. Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, net darant prielaidą, kad baudos skyrimas automatiškai priimant sprendimą, prieš tai neišklausius suinteresuotosios bendrovės, grindžiamas kaltumo prezumpcija, kuri bet kuriuo atveju yra paprasta prezumpcija, galinti būti užginčyta įprastame procese, pradėtame apskundus sprendimą skirti nuobaudą. Vykstant minėtam procesui bendrovė turi galimybę pateikti atitinkamų įrodymų ir įrodyti, kad yra teisės aktuose numatytų priežasčių, galinčių pateisinti atskleidimo pareigos neįvykdymą. Manau, kad tokiomis aplinkybėmis teisė į gynybą ir veiksmingas skundo pareiškimas yra pakankamai užtikrinti(72).
97. Penktasis tariamas „struktūrinis trūkumas“ susijęs su nepagrįstais naikinamaisiais terminais, visų pirma su galimybe skirti vėlesnes baudas nesulaukus, kol ankstesnės nutartys įgaus res judicata galią. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja tiek dėl devynių mėnesių termino, kuris pradedamas skaičiuoti apie jį nepranešus bendrovei, tiek dėl dviejų mėnesių termino pakartotinai skirti baudas, jeigu pažeidimas tęsiasi.
98. Visų pirma dėl devynių mėnesių termino 50 punkte jau nurodžiau, kad nagrinėjamose direktyvose numatytas kasmetinis apskaitos dokumentų atskleidimas skirtas užtikrinti trečiųjų asmenų, kurie saugomi šiomis nuostatomis, galimybę susipažinti su atnaujinta informacija apie bendrovių balansą. Taigi bendrovės ir jų kompetentingi organai turi žinoti, kad per teisės aktuose nustatytą terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo balanso sudarymo dienos, jie privalo atskleisti šiuos dokumentus. Todėl, nesant būtinybės pranešti jiems apie šį terminą, jie patys turi sužinoti šio termino trukmę skirtingose valstybėse narėse, kuriose ketina vykdyti veiklą per filialą. Be kita ko, iš Komisijos lyginamojo tyrimo matyti, kad Austrijos sistemoje numatytas devynių mėnesių terminas yra vienas ilgiausių terminų, suteikiamų skirtingose Sąjungos valstybėse narėse. Tokiomis aplinkybėmis negalima tvirtinti, kad toks terminas laikytinas nepagrįstu.
99. Antra, dėl dviejų mėnesių termino, numatyto skiriant vėlesnes baudas skyrimui tęstinio pažeidimo atveju nesulaukus, kol ankstesnės nutartys įgaus res judicata galią, reikia nurodyti, kad juo siekiama įtikinti įmones laikytis atskleidimo pareigos tuo atveju, kai pažeidimas kartojasi. Nėra prielaidų manyti, kad šis dviejų mėnesių terminas trukdo bendrovėms apskųsti sprendimus skirti nuobaudas ir kad praktiškai neįmanoma arba labai sudėtinga įgyvendinti pagal Sąjungos teisę suteiktas teises.
100. Galiausiai manau, kad iš visų pateiktų argumentų matyti, jog nuobaudų skyrimo tvarka, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, neprieštarauja nei veiksmingumo principui, nei teisės į gynybą paisymo principui.
e) Dėl ne bis in idem principo
101. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškia dvigubą abejonę dėl nacionalinės teisės normų suderinamumo su ne bis in idem principu. Šiuo principu, kaip jis suformuluotas Pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje, nustatoma, kad niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą.
102. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar naująja UGB 283 straipsnio 7 dalies redakcija nepažeidžiamas šis principas dėl to, kad joje numatyta, jog bendrovė ir jos organai iš esmės kaltinami dėl tų pačių veiksmų ir kad už šiuos veiksmus ir bendrovei ir jos organams skiriama piniginė bauda. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškia abejones dėl to, ar nuobaudos pakartotinis skyrimas kas du mėnesius tęstinio pažeidimo atveju yra suderinamas su ne bis in idem principu.
103. Visų pirma turiu nurodyti, kad, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje už apskaitos dokumentų neatskleidimą buvo nubausta tik bendrovė, o ne jos organai. Be to, kaip matyti iš 20 punkto, po to, kai Texdata pateikė metines finansines atskaitomybes, jokia kita bauda nebuvo skirta. Taigi, kadangi pagal šios išvados 29 punkte minėtą nusistovėjusią praktiką Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktines aplinkybes, kuriomis buvo iškeltas prejudicinis klausimas, nurodytas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ir paaiškėjus, kad nei baudos skyrimas tuo pat metu bendrovės organams ir bendrovei, nei periodinis vėlesnių nuobaudų taikymas nėra pagrindinės bylos dalykas, Teisingumo Teismas gali pripažinti šią prejudicinio klausimo dalį nepriimtina(73).
104. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas pripažintų šią prejudicinio klausimo dalį priimtina ir darant prielaida, kad Teisingumo Teismas pripažįsta nagrinėjamose teisės normose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos baudžiamąjį pobūdį, kuris yra būtina aptariamo principo taikymo sąlyga, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštos abejonės yra nepagrįstos. Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į tai, kaip plačiai galėtų būti aiškinamas ne bis in idem principas(74), šioje byloje, manau, nevykdomos jo taikymo sąlygos.
105. Dėl pirmos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės reikia nurodyti, kad UGB 283 straipsnio 1 dalyje numatytas baudų skyrimas valdymo organų nariams, o filialų atveju – asmenims, įgaliotiems jiems atstovauti, o 7 dalyje numatytas baudos skyrimas bendrovei. Taigi reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės normose numatytas ne dvigubas to paties asmens nubaudimas už tuos pačius veiksmus, bet nuobaudų skyrimas skirtingiems asmenims. Kapitalo bendrovė, kuri turi atskirą teisinį subjektiškumą, nesutampa su jos valdymo organus sudarančiais asmenimis(75). Manau, kad jeigu neįvykdoma pažeidėjų tapatumo sąlygą, nacionalinės teisės normos negali būti laikomos šiuo atžvilgiu nesuderinamos su ne bis in idem principu(76).
106. Dėl antros prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės reikia nurodyti, kad UGB 283 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai atskleidimo pareigos nevykdymas tęsiasi, turi būti taikoma papildoma 700 eurų bauda priimant sprendimą, kuris pakartotinai taikomas po kiekvieno vėlesnio dviejų mėnesių laikotarpio. Manau, kad tokio pobūdžio nuostata taip pat nepažeidžiamas ne bis in idem principas, nes neįvykdoma faktinių aplinkybių tapatumo sąlyga, kadangi veiksmai, už kuriuos baudžiama, yra skirtingi. Iš tikrųjų pirmoji nuobauda skiriama už bendrovės finansinių atskaitomybių neatskleidimą per devynis mėnesius nuo balanso sudarymo dienos, o vėlesniais atvejais baudžiama už tų pačių dokumentų neatskleidimą per vėlesnius teisės aktuose numatytus dviejų mėnesių terminus(77). Taigi vėlesnėmis nuobaudomis, pirma, baudžiama už kitus pažeidimus, kurie padaromi kitu metu, ir, antra, jomis siekiama kitokio atgrasymo tikslo(78).
107. Taigi, manau, kad iš pateiktų argumentų matyti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama nuobaudų skyrimo tvarka neprieštarauja ne bis in idem principui.
V – Išvada
108. Remdamasis išdėstytais motyvais siūlau Teisingumo Teismui į Oberlandesgericht Innsbruck pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
SESV 49 ir 54 straipsniuose įtvirtinta įsisteigimo laisve, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, 48 straipsnio 2 dalyje ir 50 straipsnyje įtvirtintais veiksmingos teisminės apsaugos, teisės į gynybą paisymo ir ne bis in idem principais, taip pat Direktyvos 2009/101/EB, Ketvirtosios direktyvos 78/660/EEB ir Vienuoliktosios direktyvos 89/666/EEB nuostatomis nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias, praleidus numatytą devynių mėnesių terminą atskleisti apskaitos dokumentus kompetentingam teismui, reikalaujama, kad šis teismas nedelsdamas skirtų bendrovei ir visiems įgaliotiems jai atstovauti organams 700 eurų dydžio baudą, ir, jei kiekvienas tolesnis vėlavimas įvykdyti pareigą tęsiasi du mėnesius, reikalaujama kiekvieną kartą nedelsiant skirti tiems patiems subjektams papildomas minimalias 700 eurų dydžio baudas, prieš tai nesuteikus galimybės pareikšti pastabų ir nepateikus individualaus raginimo bendrovei ar įgaliotiems jai atstovauti organams įvykdyti pareigą atskleisti.