Language of document : ECLI:EU:C:2017:936

Byla C42/17

Baudžiamoji byla

prieš

M.A.S. ir M.B.

(Corte costituzionale prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 325 straipsnis – 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Taricco ir kt. (C‑105/14, EU:C:2015:555) – Baudžiamasis procesas dėl nusikaltimų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) srityje – Nacionalinės teisės aktas, kuriame numatyti senaties terminai, galintys lemti nebaudžiamumą už nusikaltimus – Kenkimas Europos Sąjungos finansiniams interesams – Nacionalinio teismo pareiga netaikyti bet kurios nacionalinės teisės nuostatos, galinčios pažeisti Sąjungos teisėje valstybėms narėms nustatytas pareigas – Nullum crimen, nulla poena sine lege principas“

Santrauka – 2017 m. gruodžio 5 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Sąjungos finansinių interesų apsauga – Kova su sukčiavimu ir kitais neteisėtais veiksmais – Valstybių narių pareiga nustatyti veiksmingas ir atgrasančias sankcijas – Apimtis – Nusikaltimai mokesčių tvarkai pridėtinės vertės mokesčio srityje

(SESV 325 straipsnio 1 dalis)

2.        Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Sąjungos finansinių interesų apsauga – Kova su sukčiavimu ir kitais neteisėtais veiksmais – Valstybių narių pareiga nustatyti veiksmingas ir atgrasančias sankcijas – Apimtis – Nusikaltimai mokesčių tvarkai pridėtinės vertės mokesčio srityje – Senaties terminų nustatymas – Valstybių narių kompetencija – Ribos

(SESV 4 straipsnio 2 dalis ir 325 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2017/1371)

3.        Europos Sąjungos teisė – Principai – Bausmių teisėtumo principas – Apimtis

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnis)

4.        Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Sąjungos finansinių interesų apsauga – Kova su sukčiavimu ir kitais neteisėtais veiksmais – Valstybių narių pareiga nustatyti veiksmingas ir atgrasančias sankcijas – Apimtis – Nusikaltimai mokesčių tvarkai pridėtinės vertės mokesčio srityje – Nacionalinės teisės aktas, kuriuo užkertamas kelias paskirti veiksmingas ir atgrasomas baudžiamąsias sankcijas – Nepriimtinumas – Nacionalinio teismo pareiga netaikyti susijusių nacionalinės teisės nuostatų – Sąlyga – Principo „Nullum crimen, nulla poena sine lege“ laikymasis

(SESV 325 straipsnio 1 ir 2 dalys; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnis)

1.      Valstybės narės turi užtikrinti veiksmingą Sąjungos nuosavų išteklių surinkimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo Degano Trasporti, C‑546/14, EU:C:2016:206, 21 punktą). Tuo tikslu šios valstybės narės turi išieškoti sumas, kurios sudaro nuosavus išteklius, dėl sukčiavimo nepatekusius į Sąjungos biudžetą. Siekdamos užtikrinti visų pajamų iš PVM surinkimą ir kartu Sąjungos finansinių interesų apsaugą, valstybės narės turi taikytinų sankcijų pasirinkimo laisvę, kurios gali būti administracinės, baudžiamosios sankcijos arba jų dviejų derinys (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 34 punktą ir Sprendimo Taricco 39 punktą).

Vis dėlto šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, pirma, baudžiamosios sankcijos gali būti būtinos tam, kad būtų veiksmingai ir atgrasomai kovojama su tam tikrais sukčiavimo stambiu mastu PVM srityje atvejais (šiuo aspektu žr. Sprendimo Taricco 39 punktą). Taigi valstybės narės privalo užtikrinti, jog už sukčiavimo stambiu mastu atvejus, kuriais kenkiama Sąjungos finansiniams interesams PVM srityje, būtų priimtos veiksmingos ir atgrasomos baudžiamosios sankcijos, antraip jos neįvykdytų savo pareigų pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Taricco 42 ir 43 punktus). Todėl reikia konstatuoti, kad valstybės narės nevykdo joms pagal SESV 325 straipsnio 1 dalį nustatytų pareigų, kai baudžiamosiomis sankcijomis, kurios priimtos siekiant užkirsti kelią sukčiavimui stambiu mastu PVM srityje, neleidžiama veiksmingai užtikrinti viso šio mokesčio surinkimo. Šiuo tikslu valstybės narės taip pat turi užtikrinti, kad nacionalinėje teisėje numatytos senaties taisyklės leistų veiksmingai nubausti už nusikaltimus, susijusius su tokiu sukčiavimu.

(Žr. 32-36 punktus)

2.      Pirmuoju atveju nacionalinės teisės aktų leidėjas turi numatyti senaties taisykles, kurios leistų įvykdyti pareigas pagal SESV 325 straipsnį, atsižvelgiant į Sprendimo Taricco 58 punkte Teisingumo Teismo pateiktus argumentus. Būtent šis teisės aktų leidėjas turi užtikrinti, kad nacionalinė senaties taikymo tvarka baudžiamosios teisės srityje nelemtų nebaudžiamumo daugeliu sukčiavimo stambiu mastu PVM srityje atvejų arba nebūtų griežtesnė kaltinamiesiems valstybės narės finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo atvejais, palyginti su tais, kai kenkiama Sąjungos finansiniams interesams. Šiuo klausimu reikia priminti, kad tai, jog nacionalinės teisės aktų leidėjas prailgina senaties terminą ir jį taiko nedelsdamas, įskaitant atvejus, kai veikų, kuriomis kaltinama, senatis dar nepasibaigusi, iš esmės nepažeidžia nullum crimen, nulla poena sine lege principo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Taricco 57 punktą ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją).

Be to, reikia pridurti, kad Sąjungos finansinių interesų apsauga nustatant baudžiamosios teisės sankcijas priskiriama prie Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos, kaip ji suprantama pagal SESV 4 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju tuo metu, kai klostėsi pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės, baudžiamiesiems nusikaltimams PVM srityje taikytinos senaties taikymo tvarkos Sąjungos teisės aktų leidėjas dar nebuvo suderinęs, o paskui tik atliktas suderinimas iš dalies priėmus 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis (OL L 198, 2017, p. 29). Taigi tuo momentu Italijos Respublika galėjo numatyti, kad jos teisės sistemoje ši tvarka, kaip ir taisyklės dėl nusikaltimų apibrėžties ir bausmių nustatymo, priklauso baudžiamosios materialinės teisės sričiai ir dėl to jai, kaip ir toms taisyklėms, taikomas nullum crimen, nulla poena sine lege principas.

(Žr. 41–45 punktus)

3.      Dėl reikalavimų, kylančių iš nullum crimen, nulla poena sine lege principo, reikia nurodyti, kad, pirma, Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl EŽTK 7 straipsnio 1 dalies nusprendė, jog, remiantis šiuo principu, baudžiamosios teisės nuostatos turi atitikti tam tikrus galimybės susipažinti ir numatomumo reikalavimus, kiek tai susiję su nusikaltimo apibrėžtimi ir bausmės nustatymu (žr. 1996 m. lapkričio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Cantoni prieš Prancūziją, CE:ECHR:1996:1115JUD001786291, 29 punktą; 2002 m. vasario 7 d. Sprendimo E. K. prieš Turkiją, CE:ECHR:2002:0207JUD002849695, 51 punktą; 2006 m. kovo 29 d. Sprendimo Achour prieš Prancūziją, CE:ECHR:2006:0329JUD006733501, 41 punktą ir 2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo OAO Neftyanaya Kompaniya Yukos prieš Rusiją, CE:ECHR:2011:0920JUD001490204, 567–570 punktus). Antra, reikia pabrėžti, kad taikytino įstatymo apibrėžties reikalavimas, kurį apima minėtas principas, reiškia, kad įstatyme turi būti aiškiai apibrėžti nusikaltimai ir už juos taikomos bausmės. Ši sąlyga laikoma įvykdyta, jei teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus iš teismų pateikto išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ar neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 162 punktą). Trečia, pagal baudžiamojo įstatymo negaliojimo atgaline data principą draudžiama, be kita ko, kad teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą nustatytų sankciją už veiką, kuri nebuvo uždrausta nacionaline norma, priimta iki nusikaltimo, kuriuo kaltinama, padarymo, arba sugriežtintų baudžiamąją atsakomybę tiems, kuriems tokia byla iškelta (pagal analogiją žr. 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Ognyanov, C‑554/14, EU:C:2016:835, 62–64 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją).

(Žr. 55–57 punktus)

4.      SESV 325 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nacionalinis teismas baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimų, susijusių su pridėtinės vertės mokesčiu, turi netaikyti nacionalinės materialinės teisės nuostatų dėl senaties, priskiriamų prie nacionalinės materialinės teisės srities, kuriomis daugeliu atvejų užkertamas kelias paskirti veiksmingas ir atgrasomas baudžiamąsias sankcijas už sukčiavimą stambiu mastu, kuriuo kenkiama Europos Sąjungos finansiniams interesams, arba kuriose numatyti senaties terminai dėl sukčiavimo stambiu mastu, kuriuo kenkiama šiems finansiniams interesams, yra trumpesni nei numatytieji dėl tokio sukčiavimo, kuriuo kenkiama atitinkamos valstybės narės finansiniams interesams, nebent toks netaikymas pažeistų nullum crimen, nulla poena sine lege principą dėl to, kad neapibrėžtas taikytinas įstatymas, arba dėl to, kad atgaline data taikomas teisės aktas, kuriame nustatytos griežtesnės baudžiamumo sąlygos nei galiojusios nusikaltimo padarymo momentu.

Iš to matyti, kad, pirma, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar Sprendimo Taricco 58 punkte padaryta išvada, kad nagrinėjamos Baudžiamojo kodekso nuostatos užkerta kelią skirti veiksmingas ir atgrasomas baudžiamąsias sankcijas daugeliu sukčiavimo stambiu mastu, kenkiančio Sąjungos finansiniams interesams, atvejų, sukelia netikrumą Italijos teisės sistemoje, kiek tai susiję su taikytinos senaties tvarkos nustatymu, kuriuo nepaisoma taikytino įstatymo apibrėžties principo. Jei taip būtų, nacionalinis teismas neturi netaikyti nagrinėjamų Baudžiamojo kodekso nuostatų. Antra, šio sprendimo 58 punkte paminėti reikalavimai užkerta kelią tam, kad bylose dėl asmenų, kurie kaltinami padarę nusikaltimus PVM srityje iki Sprendimo Taricco paskelbimo, nacionalinis teismas netaikytų nagrinėjamų Baudžiamojo kodekso nuostatų. Teisingumo Teismas to sprendimo 53 punkte jau nurodė, kad dėl šių nuostatų netaikymo šiems asmenims galėtų būti skirtos sankcijos, kurių, labai tikėtina, jie būtų išvengę, jeigu būtų buvusios taikomos nacionalinės teisės nuostatos. Taigi šiems asmenims atgaline data galėtų būti taikomos griežtesnės baudžiamumo sąlygos negu galiojusios nusikaltimo padarymo momentu.

(žr. 59, 60, 62 punktus ir rezoliucinę dalį)