GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2013 m. sausio 15 d.(1)
Byla C‑529/11
Olaitan Ajoke Alarape,
Olukayode Azeez Tijani
prieš
Secretary of State for the Home Department
(Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvas asmenų judėjimas – Direktyva 2004/38/EB – Teisė nuolat gyventi šalyje – 16 straipsnis – Legalus gyvenimas šalyje – Gyvenimas remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 12 straipsniu“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs, pirma, su reikalavimais, keliamais vaiko, kuriam buvo suteikta teisė mokytis priimančiojoje valstybėje pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje(2) 12 straipsnį, vienam iš tėvų, kad įgytų išvestinę teisę nuolat gyventi šalyje, antra, su galimybe vaikui, turinčiam teisę gyventi šalyje pagal šį 12 straipsnį, ir vienam iš tėvų, kuris turi išvestinę teisę gyventi šalyje, įgyti teisę nuolat gyventi šalyje pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 18 straipsnį(3).
2. Dėl šių Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London pateiktų klausimų konkrečiai turėsiu nagrinėti legalaus gyvenimo šalyje sampratą pagal Direktyvą 2004/38, kuri esminė, siekiant pripažinti nuolatinio gyventojo statusą, kuris neabejotinai yra šios direktyvos pakeitimo esminė priežastis(4).
3. Direktyva 2004/38 kodifikuoti egzistuojantys dokumentai ir integruota laisvo asmenų judėjimo srityje susiklosčiusi teismų praktika, judėjimo laisvę pagrindžiant Sąjungos pilietybe, kuria pagal Teisingumo Teismo pirmą kartą byloje Grzelczyk(5) nustatytą ir vėliau keletą kartų pakartotą(6) taisyklę siekiama suteikti valstybių narių piliečiams pagrindinį statusą.
4. Nors teisė „likti nuolat gyventi“ valstybėje narėje, kaip užuomazga, pagal anksčiau galiojusias teisės normas buvo pripažinta kai kurioms asmenų kategorijoms, kurių išsamus sąrašas buvo pateiktas(7), šia direktyva Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams, kartu legaliai gyvenusiems penkerius metus valstybės narės teritorijoje, suteikiama teisė nuolat gyventi šalyje, dėl kurios migrantams suteikiamas neprilygstamas pranašumas: užtikrinamas jų nuolatinis buvimas, kuris gali būti uždraustas tik dėl svarbių viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių(8), ir panaikinami likę vienodo požiūrio kaip į priimančiosios valstybės narės piliečius principo apribojimai(9).
5. Esminiai reikalavimai nuolatinio gyventojo statusui įgyti yra numatyti Direktyvos 2004/38 IV skyriaus I skirsnyje.
6. Pagal šios direktyvos 16 straipsnį „Bendra taisyklė Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams“:
„1. Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai.
2. Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.
3. Gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.
4. Įgyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė gali būti prarasta tik išvykus iš priimančiosios valstybės narės ilgesniam kaip dveji metai iš eilės laikotarpiui.“
7. Be to Direktyvos 2004/38 18 straipsnyje „Nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimas tam tikriems šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai“ numatyta:
„Nepažeidžiant 17 straipsnio, Sąjungos piliečio, kuriam taikomos 12 straipsnio 2 dalis ir 13 straipsnio 2 dalis, šeimos nariai, atitinkantys ten nustatytus reikalavimus, įgyja nuolatinio gyvenimo šalyje teisę legaliai išgyvenę priimančiojoje valstybėje narėje penkerius metus iš eilės.“
8. Nors aptariama direktyva panaikintos ir kodifikuotos dauguma ankstesnių Sąjungos teisės nuostatų dėl laisvo asmenų judėjimo, ja vis dėlto paliktas nepakeistas Reglamento Nr. 1612/68, kuris nuo 2011 m. birželio 16 d. panaikintas ir pakeistas 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje(10), 12 straipsnis.
9. Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 492/2011 10 straipsnis) numatyta:
„Valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai priimami į tos valstybės bendrojo lavinimo, pameistrystės ir profesinio mokymo mokyklas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai, jeigu šie vaikai gyvena jos teritorijoje.
Valstybės narės stengiasi, kad tokiems vaikams būtų sudarytos kiek įmanoma geresnės sąlygos lankyti pirmiau minėtas mokyklas“.
10. Šioje byloje, kurios dalykas yra motinos ir sūnaus, kurie abu yra trečiosios šalies piliečiai, ginčas su Secretary of State for the Home Department dėl to, kad pastarasis atmetė jų prašymą suteikti teisę nuolat gyventi, kyla dvi grupės nevienodo sudėtingumo klausimų.
11. Pirmoji grupė, jau plačiai išnagrinėta teismų praktikoje, susijusi su sąlygomis, kurioms esant pilnamečio besimokančio vaiko vienas iš tėvų gali įgyti teisę gyventi šalyje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį.
12. Antroji nenagrinėta grupė klausimų, tačiau atsakymas į kuriuos, mano manymu, labai siejasi su naujausia teismų praktika, yra susijusi su klausimu, ar pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį gyventų laikotarpių pagrindu gali atsirasti teisė nuolat gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38.
13. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės yra tokios.
14. O. A. Alarape, gimusi 1970 m. liepos 9 d., yra O. A. Tijani, gimusio 1988 m. vasario 28 d., motina. Jie yra Nigerijos piliečiai ir į Jungtinę Karalystę atvyko nelegaliai 2001 metais. Kai O. A. Alarape susituokė su Prancūzijos piliečiu J. Th. Salama, apeliantai pagrindinėje byloje gavo leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje kaip Sąjungos piliečio šeimos nariai. Leidimas pasibaigė 2009 m. vasario 17 dieną.
15. Kadangi 2010 m. sausio 29 d. Secretary of State for the Home Department atmetė jų prašymą, kuriuo siekta įgyti teisę nuolat gyventi šalyje kaip Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie naudojosi savo teisėmis ilgiau kaip penkerius metus, O. A. Alarape ir O. A. Tijani pateikė skundą First‑tier Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Jungtinė Karalystė), kuris atmetė jų skundą ir nusprendė, kad jam pateikti dokumentai rodo tik tai, kad J. Th. Salama buvo samdomas darbuotojas dvejus metus.
16. Apeliantai pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London.
17. Šis teismas nurodė, kad O. A. Alarape ir J. Th. Salama išsiskyrė 2010 m. vasario 16 d. ir kad O. A. Alarape Jungtinėje Karalystėje kaip savarankiškai dirbantis asmuo dirbo ne visą darbo dieną ir per mėnesį uždirbo apie 1 600 GBP, mokėjo mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Tuo tarpu O. A. Tijani, kuris dirbo ne visą darbo dieną nuo 2006 metų iki 2008 metų, nuo atvykimo į Jungtinę Karalystę mokėsi dieniniame skyriuje, studijavo universitete ir įgijo bakalauro ir magistro laipsnius; paskui buvo priimtas į Edinburgo universitetą (Jungtinė Karalystė) doktorantūros studijoms. Studijuodamas metu jis planavo gyventi Edinburge pas universiteto asistentą.
18. Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London teigimu, apeliantai pagrindinėje byloje, kuriems tenka įrodinėjimo pareiga, sugebėjo įrodyti, kad J. Th. Salama naudojosi iš Sąjungos teisės kildinamomis teisėmis tik nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2006 m. balandžio mėnesio. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors dėl J. Th. Salama išvykimo iš sutuoktinių gyvenamosios vietos galėjo būti sunkiau gauti įrodymų, susijusių su jo ankstesne profesine veikla, šie apeliantai nepaprašė priimti laikinosios nutarties.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad Sąjungos piliečiui mirus ar išvykus šeimos narių teisė gyventi šalyje išsaugoma, jo manymu, netaikoma šiuo atveju, nes nė vienas iš šioje nuostatoje numatytų dviejų įvykių nagrinėjamu atveju neįvyko.
20. Tačiau teismas mano, kad reikia išnagrinėti klausimą, ar apeliantai pagrindinėje byloje turi teisę gyventi šalyje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį.
21. Šiomis aplinkybėmis Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar tam, kad vienas iš tėvų turėtų vaiką faktiškai prižiūrinčio vieno iš tėvų statusą ir galėtų įgyti išvestinę teisę gyventi šalyje, susijusią su tuo faktu, kad vyresnis negu 21 metų vaikas naudojasi teise į mokslą pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį <...>, būtina, kad toks vaikas:
a) būtų išlaikomas tokio vieno iš tėvų;
b) gyventų su tokiu vienu iš tėvų; ir
c) gautų emocinę paramą iš tokio vieno iš tėvų?
2. Jeigu tam, kad galėtų pasinaudoti tokia išvestine teise gyventi šalyje, vienas iš tėvų neprivalo įrodyti, kad įvykdyti visi trys pirma nurodyti reikalavimai, ar pakanka įrodyti, kad įvykdyti vienas arba du iš šių reikalavimų?
3. Ar kalbant apie [pirmojo klausimo b aplinkybę] gali būti laikoma, kad pilnametis studijuojantis vaikas tebegyvena su vienu iš tėvų (tėvais), net jeigu toks vaikas negyvena namuose studijų laikotarpiu (išskyrus atostogas ir kai kuriuos savaitgalius)?
4. Ar kalbant apie [pirmojo klausimo c aplinkybę] būtina, kad vieno iš tėvų teikiama emocinė parama atitiktų tam tikrus kriterijus (t. y. fizinio arba kitokio artumo), ar pakanka, kad tokią paramą sudarytų įprastinis vieno iš tėvų ir pilnamečio vaiko emocinis ryšys?
5. Jeigu asmuo turėjo teisę gyventi <...> pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį <...> nepertraukiamą ilgesnį nei penkerių metų laikotarpį, ar į tokį gyvenimą turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar asmuo gali įgyti teisę nuolat gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38<…> IV skyrių „Nuolatinio gyvenimo šalyje teisė“ ir gauti leidimo gyventi šalyje kortelę pagal šios direktyvos 19 straipsnį?“
I – Vertinimas
A – Dėl pirmųjų keturių klausimų
22. Pirmaisiais keturiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia dėl reikalavimų, kuriuos turi atitikti besimokančio pilnamečio vaiko vienas iš tėvų, kad galėtų pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį.
23. Pagal šį straipsnį valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi teisę būti priimti į tos valstybės bendrojo lavinimo, pameistrystės ir profesinio mokymo mokyklas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai, jeigu šie vaikai gyvena jos teritorijoje.
24. Remdamasis šia nuostata, kurioje įtvirtinta darbuotojų migrantų vaikų teisė į vienodą požiūrį, kiek tai susiję su teise lankyti švietimo įstaigą, Teisingumo Teismas 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Baumbast ir R(11) pripažino Sąjungos piliečio, turinčio darbuotojo migranto ar buvusio darbuotojo migranto statusą, vaikui savarankišką teisę gyventi šalyje, kai šis vaikas nori mokytis priimančiojoje valstybėje narėje. Jis nusprendė, kad atėmus galimybę vaikui tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje, atsisakant išduoti tokiam vaikui leidimą gyventi šalyje, toks pilietis galėtų atsisakyti pasinaudoti judėjimo laisve.
25. Be to, Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad atsisakymas pripažinti besimokančio vaiko tėvams galimybę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje gali atimti iš vaiko teisę, kurią jam pripažino Sąjungos teisės aktų leidėjas, pripažino tėvų, kurie „faktiškai prižiūri“ vaiką, galimybę naudotis pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį išvestine teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje(12).
26. Paskui Teisingumo Teismas 2010 m. vasario 23 d. Sprendime Teixeira(13) išnagrinėjo, kokios įtakos vaiko pilnametystė turi teisei gyventi šalyje, kurią turi vienas iš jo tėvų kaip jį faktiškai prižiūrintis asmuo. Taigi teismas pažymėjo, kad teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis darbuotojo migranto vaiką, kai šis mokosi šioje valstybėje, pasibaigia šiam vaikui sulaukus pilnametystės, „nebent vaikui ir toliau reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus“(14).
27. Vadinasi, Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Teixeira iš esmės jau atsakė į pirmuosius keturis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, pažymėjęs, kad teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria naudojasi vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis darbuotojo migranto vaiką, kai šis mokosi šioje valstybėje, pasibaigia šiam vaikui sulaukus pilnametystės, nebent jam ir toliau reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų.
28. Kadangi Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London klausime apsiribota tik vaiko, kuris yra vyresnis nei 21 metų, situacija, ir daroma prielaida, kad pilnamečių vaikų, tačiau jaunesnių nei 21 metų, tėvų situacija turi būti prilyginta nepilnamečių vaikų situacijai, man atrodo pirmiausia būtina pabrėžti, kad ši prielaida yra klaidinga atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką.
29. Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje numatyta teisė mokytis išaiškinta savarankiškai(15), atsižvelgiant į jos tikslus integruoti darbuotojus ir jų vaikus į priimančiosios valstybės narės socialinį gyvenimą. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas, be kita ko, padarė išvadą, kad aptariamo reglamento anksčiau galiojusiose 10 ir 11 straipsniuose, kurie panaikinti Direktyva 2004/38, numatytas amžiaus apribojimas netaikomas(16).
30. Taigi minėtame Sprendime Teixeira Teisingumo Teismo priimtas sprendimas taikomas vaikui, kai jis sulaukia pilnametystės. Nors vaiko pilnametystės sulaukimas neturi įtakos pirminėms vaiko teisėms, dėl išvestinės teisės, kurią turi faktiškai jį prižiūrintis vienas iš tėvų, šiame sprendime įtvirtintas priešingas principas, t. y. teisės gyventi praradimas, o šios teisės pratęsimas vaikui sulaukus pilnametystės yra išimtis. Šis principas paremtas prezumpcija, kad pilnametis vaikas gali save išlaikyti, tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta, nes gali būti pateiktas priešingas įrodymas, kad išliko vaiko priklausomybė nuo vieno iš tėvų.
31. Teisingumo Teismo pateikta formuluotė pakankamai aiški. Iš jos matyti, kad besimokančio vaiko vieno iš tėvų teisė gyventi šalyje suformuluota kaip „sąlyginė“, „tikslinė“ teisė, o jos pratęsimas po vaiko pilnametystės galimas tik jei jis būtinas, kad vaikas galėtų baigti mokslus. Taigi šios teisės išsaugojimas priklauso nuo būtinumo kriterijaus, kurį turi nustatyti nacionalinės institucijos.
32. Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisės išsaugojimui po vaiko pilnametystės nustatytas švietimo tikslas atitinka Teisingumo Teismo praktikoje pateiktą šios teisės pagrindimą, siejamą su vaikų teisės lankyti švietimo įstaigą, kuri gali netekti savo prasmės, jeigu jų tėvams bus neleista asmeniškai jais pasirūpinti jų mokymosi metu, veiksmingumu(17).
33. Galiausiai atsižvelgdami į šį švietimo tikslą nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar vaikui reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus.
34. Atsakymas į klausimą, ar pilnamečiam vaikui reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus, yra, mano manymu, fakto klausimas, kurį turi išsiaiškinti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.
35. Taip pat manau, kad Teisingumo Teismas neturi atsakyti į pirmuosius keturis klausimus, dėl ko jis turėtų atsitraukti nuo teisės aiškinimo ir imtis faktinių aplinkybių vertinimo, o tai priklauso atlikti nacionaliniam teismui, kurio laisvė vertinant jam pateiktus įrodymus negali ir neturi būti apribota nustačius konkrečius kriterijus.
36. Šiuo klausimu reikia turėti omenyje, kad įvairūs veiksniai, į kuriuos gali būti atsižvelgta, iš tiesų yra ne kriterijai ar sąlygos, kurių neįvykdžius negali būti įgyta išvestinė teisė gyventi šalyje, bet labiau paprasti požymiai, leidžiantys nustatyti, kad vaikui, nors jis ir tapo pilnametis, tebereikia vieno iš tėvų buvimo šalia ir rūpinimosi.
37. Negalima nustatyti šių požymių, kurie turi būti vertinami ne atsietai, bet kartu, ir turi būti suderinti, baigtinio sąrašo.
38. Tik pažymėsiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti trys veiksniai man atrodo svarbūs.
39. Pavyzdžiui, nurodoma tebesitęsianti po vaiko pilnametystės jo finansinė priklausomybė nuo vieno iš tėvų yra elementas, į kurį turi būti atsižvelgta. Priešingai Jungtinės Karalystės pozicijai, manau, kad prielaida, pagal kurią vaiką prižiūrintis vienas iš tėvų gali toliau jį finansiškai remti iš trečiosios valstybės, neatitinka tikrovės. Kaip nurodė O. A. Alarape atstovas žodinėse pastabose, visiškai neakivaizdu, kad vienas iš tėvų savo kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje galės rasti darbą, už kurį mokamas toks pats atlyginimas kaip ir tas, kuris jam leidžia priimančiojoje valstybėje narėje išlaikyti besimokantį vaiką. Be to, nesuprantu, kodėl priimančioji valstybė narė suinteresuota atimti iš studento šeimos teikiamą finansinę paramą ir jį skatinti naudotis šios valstybės socialinės pagalbos sistema.
40. Taip pat gali būti atsižvelgta į emocinio artumo tarp vieno iš tėvų ir pilnamečio vaiko laipsnį, tačiau nėra būtina, kad ši emocinė parama būtų ypatingos kokybės, artumo ar stiprumo(18).
41. Pagaliau gali būti atsižvelgta į gyvenimo kartu kriterijų, tačiau jis negali būti laikomas lemiamu. Nors Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London nurodo, kad minėtame Sprendime Baumbast ir R Teisingumo Teismas nusprendė, jog faktiškai vaiką prižiūrintis vienas iš tėvų turi turėti galimybę gyventi kartu su vaiku priimančiojoje valstybėje narėje, jis, mano manymu, bendro gyvenimo nenustatė kaip sąlygos teisei gyventi šalyje įgyti, o tik šioje byloje, kuri susijusi su nepilnamečiais vaikais, preziumavo, kad vienas iš tėvų, prižiūrintis vaikus, gyveno su jais. Be to, bylos, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Teixeira, aplinkybėmis, kurios, kaip teisingai nurodo Europos Komisija, yra artimesnės nagrinėjamai bylai, Teisingumo Teismas išvestinę teisę gyventi šalyje siejo tik su vieno iš tėvų „buvimu šalia“ ir „rūpinimųsi“. Tačiau nemanau, kad a priori galima paneigti, jog vaikui gali reikėti tėvų buvimo šalia ir rūpinimosi dėl to, kad jis privalėjo palikti šeimos gyvenamąją vietą, kad galėtų tęsti ir baigti mokslus.
42. Galiausiai manau, kad nereikia atsakyti į pirmuosius keturis prejudicinį prašymą pateikusio teismo klausimus, nes būtinybės darbuotojo migranto vaikui sulaukus pilnametystės, kad vienas tėvų, kuris jį faktiškai prižiūri, būtų šalia ir juo rūpintųsi, kad jis tęstų ir baigtų mokslus, įvertinimas yra fakto klausimas, kuris išimtinai priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai ir į kurį turi būti atsakyta atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
B – Dėl penktojo klausimo
43. Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar vaikas, kuris naudojasi teise mokytis pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį ir vienas iš tėvų, kuris jį faktiškai prižiūri, kai jie remdamiesi šia nuostata priimančiojoje valstybėje narėje gyveno ilgiau nei penkerius metus, įgyja teisę nuolat gyventi šalyje, numatytą Direktyvoje 2004/38.
44. Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie nėra kurios nors valstybės narės piliečiai, teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo reikalavimai išvardyti šios direktyvos 16 straipsnio 2, 17 ir 18 dalyse.
45. Pagal minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalį šie asmenys įgyja teisę nuolat gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje, jeigu jie ten „legaliai gyveno“ su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.
46. Nukrypstant nuo reikalavimo legaliai gyventi su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį, Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 3 dalyje numatyta: neatsižvelgiant į pilietybę, darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo šeimos nariai turi nuolatinio gyvenimo teisę priimančiosios valstybės narės teritorijoje, jei Sąjungos pilietis pats galėjo įgyti nuolatinio gyvenimo teisę nepasibaigus ištisiniam penkerių metų laikotarpiui, kai įrodo, kad jam suėjo pensinis amžius, jis nustojo dirbti dėl nuolatinio nedarbingumo arba vertėsi veikla kitoje valstybėje narėje, išlaikydamas gyvenamąją vietą priimančiojoje valstybėje narėje. Taip pat jei Sąjungos pilietis miršta prieš įgydamas teisę nuolat gyventi šalyje, jo šeimos nariai gali įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, jei darbuotojas iki mirties buvo išgyvenęs priimančiojoje valstybėje narėje dvejus metus, arba mirtis įvyko dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos, arba likęs sutuoktinis neteko tos valstybės narės pilietybės dėl santuokos su tuo darbuotoju.
47. Nepažeidžiant Direktyvos 2004/38 17 straipsnio, šios direktyvos 18 straipsnyje galiausiai numatyta, kad Sąjungos piliečio mirties, išvykimo, skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atveju šeimos nariai įgyja nuolatinio gyvenimo šalyje teisę legaliai išgyvenę priimančiojoje valstybėje narėje penkerius metus iš eilės, jeigu jie atitinka tos pačios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus, pagal kuriuos, be kita ko, reikalaujama, kad suinteresuoti asmenys galėtų prieš teisės įgijimą patys įrodyti, kad jie atitinka tokius pačius reikalavimus kaip numatyti aptariamos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktuose.
48. Teisingumo Teismas neseniai patikslino, į kokius laikotarpius turi būti atsižvelgta, kad būtų įgyta Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje numatyta teisė nuolat gyventi šalyje.
49. 2010 m. spalio 7 d. Sprendime Lassal(19), kuris susijęs su Prancūzijos piliete, turėjusia „darbuotojo“ statusą pagal Sąjungos teisę laikotarpiu nuo 1999 m. sausio mėnesio iki 2005 m. vasario mėnesio, Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad nors iki Direktyvos 2004/38 įsigaliojimo galimybė įgyti teisę nuolat gyventi šalyje pagal EB 18 straipsnį patvirtintuose Sąjungos teisės aktuose nebuvo numatyta, nusprendė, kad, skaičiuojant ištisinį penkerių metų gyvenimo laikotarpį siekiant įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, reikia atsižvelgti ne tik į gyvenimo laikotarpius pasibaigus aptariamos direktyvos perkėlimo terminui, bet ir į ankstesnius gyvenimo laikotarpius „pagal <...> Sąjungos teisės aktus“.
50. Vėliau jis pažymėjo, kad iki 2006 m. balandžio 30 d. pasibaigę gyvenimo šalyje laikotarpiai, pagrįsti vien pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvą 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo(20) teisėtai išduotu leidimu gyventi šalyje, neįvykdžius reikalavimų dėl bet kokios teisės gyventi šalyje įgijimo, negali būti laikomi legaliai išgyventais tam, kad būtų įgyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį(21).
51. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime Ziolkowski ir Szeja(22) Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Direktyvos 2004/38 struktūrą, nusprendė: „legalaus gyvenimo sąvoka, kuri apima Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalyje numatytus žodžius „legaliai gyventi“, suprantama kaip gyvenimas šalyje laikantis šioje direktyvoje, būtent jos 7 straipsnio 1 dalyje, numatytų reikalavimų“(23). Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad Sąjungos pilietis, kuris tik pagal nacionalinę teisę daugiau nei penkerius metus legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje, negali būti laikomas įgijusiu teisę nuolat gyventi šalyje.
52. Taigi Teisingumo Teismas teisės nuolat gyventi pripažinimą sieja su atitiktimi Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje numatytiems reikalavimams, kad teisė gyventi šalyje būtų pratęsta ilgiau nei trims mėnesiams.
53. Pagal aptariamą 7 straipsnį reikalaujama: suinteresuoti asmenys turi įrodyti, kad jie yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad turi pakankamai išteklių sau ir šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir priimančioje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai.
54. Jungtinės Karalystės ir Danijos vyriausybės bei Komisija, iš viena vertus, ir AIRE Centre for Advice on Individual Rights in Europe(24) bei O. A. Alarape, kita vertus pateikia visiškai skirtingą Teisingumo Teismo praktikos aiškinimą.
55. Pirmieji remdamiesi minėtu Sprendimu Ziolkowski ir Szeja daro išvadą, kad trečiosios šalies pilietis, kuris pagal Reglamento 1612/68 12 straipsnį naudojosi teise gyventi šalyje ištisinį penkerių metų laikotarpį, negali remdamasis vien šia aplinkybe įgyti teisės nuolat gyventi pagal Direktyvą 2004/38.
56. Iš esmės jie mano: teisė gyventi šalyje pagal Reglamento 1612/68 12 straipsnį egzistuoja tol, kol būtina, kad vaikas galėtų baigti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje; ši teisė skiriasi nuo teisių gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38 ir neatitinka šios direktyvos 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų; į kai kuriuos gyvenimo laikotarpius, gyventus remiantis direktyva, neatsižvelgiama, kad būtų įgyta teisė nuolat gyventi šalyje, jei neįvykdyti reikalavimai, susiję su vertimųsi atlygintina veikla ar pakankamų pajamų turėjimu(25).
57. AIRE Centre, atvirkščiai, mano, kad asmuo, kuris turėjo teisę gyventi šalyje pagal Reglamento 1612/68 12 straipsnį ištisinį penkerių metų laikotarpį, taikant pagal analogiją Direktyvos 2004/38 16 straipsnį įgyja teisę nuolat gyventi atitinkamoje valstybėje narėje. Pažymėjęs, kad šios nuostatos galutinis tikslas yra užtikrinti darbuotojų Sąjungos piliečių ir jų šeimų integraciją į priimančiąją valstybę narę, ir pabrėžęs, kad gyvenimas penkerius metus yra laikomas pakankamu atitinkamos integracijos rodikliu, AIRE Centre pagrįsdamas šį teiginį nurodo, kad Reglamento 1612/68 nuostatos, kurios liko galioti priėmus Direktyvą 2004/38, kartu su ja laikytinos teisės aktų sistemos dalimi, ir kad pagal analogiją taikant aptariamą 16 straipsnio 2 dalį būtų gautas Teisingumo Teismo siekiamas rezultatas, t. y. vienodas Sąjungos teisės normų taikymas, išvengiant įvairių nacionalinės teisės sistemų nenuoseklumo.
58. Per posėdį pateiktose žodinėse pastabose O. A. Alarape, pritardama AIRE Centre pastaboms, nurodė, kad nėra jokios priežasties nukrypti nuo minėto Sprendimo Lassal, kuriame reikalaujama atsižvelgti į kiekvieną gyvenimo laikotarpį, gyventą pagal ankstesnius nei Direktyva 2004/38 teisės aktus. Ji pabrėžia, kad šioje byloje konkrečiai egzistuoja gyvenimo laikotarpis iki 2006 m. balandžio mėnesio, taigi į jį turi būti atsižvelgta, ir nurodo, kad nėra jokios priežasties manyti, kad gyvenimas, pripažintas „legaliu“ iki 2006 metų, vėliau toks nebebuvo. Ji mano, kad minėtas Sprendimas Ziolkowski ir Szeja buvo priimtas esant visiškai kitokiai situacijai, kai ieškovas rėmėsi teise gyventi šalyje pagal savo nacionalinę teisę.
59. O. A. Alarape teigimu, atsisakymas suteikti nuolatinio gyventojo statusą turėtų atgrasomąjį poveikį, nes, be kita ko, priimančiojoje valstybėje narėje įgyta kvalifikacija galėtų prarasti savo veiksmingumą valstybėje, kurios pilietybę turi vaikas, ir kad vaikas gali nesijausti integruotas, jei iš anksto žino, kad niekada negalės tapti nuolatiniu gyventoju, net jei ilgą laiką mokysis.
60. Galiausiai ji pažymi, kad bet kuriuo atveju ir jos sūnus, ir ji pati atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio kriterijus.
61. Taigi O. A. Alarape argumentai paremti dvejopa prielaida: pirma, minėtame Sprendime Ziolkowski ir Szeja neatsižvelgta į gyvenimo laikotarpius, gyventus remiantis nacionaline teise, antra, minėtame Sprendime Lassal leidžiama atsižvelgti į kiekvieną gyvenimo laikotarpį, gyventą pagal anksčiau nei Direktyva 2004/38 galiojusius teisės aktus.
62. Šios dvi prielaidos man atrodo klaidingos.
63. Iš tiesų manau, kad iš minėto Sprendimo Ziolkowski ir Szeja aišku, kad Teisingumo Teismas atskyrė gyvenimo laikotarpius, kurie leidžia įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, nuo laikotarpių, kurie to neleidžia, atsižvelgęs ne į teisės kilmę, bet į jos turinį. Kitaip sakant, Teisingumo Teismas supriešino ne Sąjungos teisę ir nacionalinę teisę, bet gyvenimo laikotarpius, atitinkančius Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje numatytus ekonominius reikalavimus, ir laikotarpius, kurie šių reikalavimų neatitinka.
64. Taigi Teisingumo Teismas, atsakydamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą, pažymėjo, kad Sąjungos pilietis, gyvenęs priimančiojoje valstybėje narėje daugiau nei penkerius metus remdamasis vien nacionaline teise, negali būti laikomas įgijusiu teisę nuolat gyventi, „jeigu per šį laikotarpį jis neatitiko tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų“(26), ir tuo remiantis darytina išvada a contrario: jei suinteresuotas asmuo, nors ir gyveno remdamasis nacionaline teise, tačiau atitiko minėtus reikalavimus, jis gali įgyti teisę nuolat gyventi šalyje.
65. Be to, atsakydamas į antrąjį klausimą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad į trečiosios šalies piliečio gyvenimo laikotarpius, gyventus valstybėje narėje iki šios valstybės įstojimo į Europos Sąjungą, turi būti atsižvelgta, kad būtų įgyta teisė nuolat gyventi šalyje, jei tuo metu gyventa laikantis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Vadinasi, teoriškai šie laikotarpiai galėjo būti gyventi tik pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinę teisę(27).
66. Atsižvelgiant į šį sprendimą, kurio išvada pakartota 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Czop ir Punakova(28), aišku, kad gali būti atsižvelgta į gyvenimo vien remiantis nacionaline teise laikotarpį, tačiau laikantis reikalavimų, atitinkančių Direktyvoje 2004/38 numatytus reikalavimus, teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo tikslais. Praktiškai tai bus gyvenimo laikotarpiai, Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario gyventi iki Direktyvos 2004/38 perkėlimo dienos arba trečiosios šalies piliečio gyventi iki šios valstybės įstojimo į Sąjungą.
67. Telieka išsiaiškinti, ar, atvirkščiai, gali būti atsižvelgta į gyvenimo laikotarpį, gyventą remiantis Sąjungos teise, tačiau nesilaikant Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje numatytų reikalavimų.
68. Teigiamam atsakymui į šį klausimą pirmiausia galėtų būti pasiremta atskirai aiškinamu minėtu Sprendimu Lassal, nes tam, kad būtų įgyta teisė nuolat gyventi šalyje, jame leidžiama atsižvelgti į kiekvieną gyvenimo laikotarpį „pagal <...> Sąjungos teisės aktus“ iki Direktyvos 2004/38 perkėlimo, neapsiribojant kai kuriais apibrėžtais atvejais, kaip antai, kai pagal anksčiau galiojusias teisės normas jau buvo numatyta teisė nuolat gyventi šalyje.
69. Vis dėlto aptariamo sprendimo reikšmė turi būti vertinama atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nurodytas faktines aplinkybes ir minėtame Sprendime Ziolkowski ir Szeja pateiktus patikslinimus. Teisingumo Teismas nurodė, kad T. Lassal turėjo „darbuotojo“ statusą pagal Sąjungos teisę“(29), o tai reiškia, kad ji iki Direktyvos 2004/38 įsigaliojimo atitiko tokius pačius reikalavimus, kurie vėliau buvo įtvirtinti direktyvos 7 straipsnyje. Atsižvelgiant į minėtą Sprendimą Ziolkowski ir Szeja negalima daryti kitokios išvados nei ta, jog tam, kad gyvenimo laikotarpis, gyventas iki šios direktyvos perkėlimo, būtų legalus, jis turėjo atitikti Sąjungos teisės aktus, pagal kuriuos teisei gyventi šalyje keliami tokie patys reikalavimai kaip numatytieji minėtos direktyvos 7 straipsnyje.
70. Telieka nustatyti, ar dėl to, kad Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis kartu su Direktyva 2004/38 patenka į nuoseklią „teisės aktų sistemą“, šios direktyvos 16 straipsnis turi būti taikomas pagal analogiją.
71. Man atrodo, kad norint atsakyti į šį klausimą reikia atlikti analizę, kurios esmė – teisės gyventi šalyje savarankiško pobūdžio įtvirtinimas teismų praktikoje.
72. Iš tiesų „teisės gyventi šalyje“ savarankiškumas gali būti grindžiamas dviem prieštaringais samprotavimais.
73. Kaip pabrėžia Jungtinės Karalystės ir Danijos vyriausybės bei Komisija, panašu, kad dėl Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu grindžiamos teisės gyventi šalyje savarankiško pobūdžio draudžiama pagal analogiją ją prilyginti antrai kategorijai, kuri progresyvioje integracijos skalėje, kurią numato Direktyva 2004/38, atitinka gyvenimą šalyje ilgiau kaip tris mėnesius.
74. Tačiau su besimokančių vaikų teisės gyventi šalyje savarankiškumu siejamas argumentas gali būti paneigtas ir gali būti pateiktas visiškai priešingas vertinimas. Teismų praktikoje ši teisė gyventi šalyje atleidžiama nuo reikalavimo dėl išteklių ir sveikatos draudimo, nes ji grindžiama „ne <...> ekonominiu nepriklausomumu, bet ta aplinkybe, kad Reglamento Nr. 1612/68 tikslas – laisvas darbuotojų judėjimas – reikalauja kuo geriausių darbuotojo šeimos integracijos į priimančiąją valstybę narę sąlygų“(30). Kadangi vaikai ir juos prižiūrintys tėvai gali įgyti teisę gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius, kuri atitinka teisę, numatytą Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje, tačiau kurios įgyvendinimas nepriklauso nuo šiame straipsnyje išvardytų reikalavimų, tokių reikalavimų nustatymas tam, kad būtų įgytas nuolatinio gyventojo statutas, yra paradoksalus, ypač kai teisės gyventi šalyje savarankiškumo principas, nustatytas, kad būtų pagerinta vaiko padėtis jam netaikant bet kokio ekonominio savarankiškumo reikalavimo, galiausiai atsigręžia prieš teisės turėtoją ir jam užkertamas kelias įgyti nuolatinio gyventojo statusą(31).
75. Juo labiau finansinio savarankiškumo reikalavimo taikymas, kad būtų įrodytas integracijos į priimančiosios valstybės narės visuomenę pakankamas ryšys, atrodo menkai suderinamas su idėja, pagal kurią darbuotojams migrantams ir jų šeimos nariams pripažinta teisė nuolat gyventi šalyje grindžiama integracijos prielaida, kuri išplaukia iš to, kad jie pateko darbo rinką. Po to, kai Teisingumo Teismas nurodė atribojimą tarp, viena vertus, darbuotojų migrantų bei jų šeimos narių ir, kita vertus, Sąjungos piliečių, kurie ekonomiškai neaktyvūs, 2012 m. birželio 14 d. Sprendime Komisija prieš Nyderlandus(32) jis pabrėžė, kad, kalbant, be kita ko, apie darbuotojus migrantus, integracijos ryšys visų pirma atsiranda dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje mokėdamas mokestines įmokas dėl dirbamo darbo darbuotojas migrantas taip pat prisideda prie šios valstybės socialinės politikos finansavimo ir turi turėti galimybę ja pasinaudoti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir darbuotojai tos valstybės piliečiai(33).
76. Galiausiai, jei integracijos ryšys nebūtų preziumuojamas, bet turėtų būti įrodytas, taip pat būtų galima teigti, kad tai, jog vaikas, įsikūręs priimančiojoje valstybėje narėje kaip darbuotojo migranto šeimos narys, ten baigė pradinį ir vidurinį mokslą prieš tęsdamas aukštojo mokslo studijas, taip pat sukuria pakankamą integracijos ryšį.
77. Nors atsargiai vertinu argumentą, susijusį su realiu integracijos priimančiojoje valstybėje lygiu, dėl kurio savo išvadoje, pateiktoje byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Ziolkowski ir Szeja, pasiūliau į legalaus gyvenimo sąvoką įtraukti laikotarpius, gyventus vien pagal nacionalinę teisę, prilyginant legalų gyvenimą pagal Direktyvą 2004/38 teisėtam gyvenimui, vis dėlto atsižvelgdamas į šį sprendimą manau, jog tam, kad būtų įgytas nuolatinio gyventojo statusas, neturi būti atsižvelgta į laikotarpius, gyventus pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį.
78. Tokios pozicijos laikausi dėl šių argumentų.
79. Pirma, tai, kad Reglamentas Nr. 1612/68 grindžiamas integracijos prezumpcija, ar tai, kad besimokantis vaikas dažniausiai galės pagrįsti savo realų integracijos priimančiojoje valstybėje narėje ryšį, yra nereikšmingi elementai nuolatinio gyventojo statuso įgijimo požiūriu.
80. Minėtą Sprendimą Ziolkowski ir Szeja pagrindžiančios priežastys, man atrodo, gali būti apibūdintos poreikiu išsaugoti pusiausvyrą, kurios siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas, tarp, viena vertus, laisvo judėjimo ir integracijos reikalavimų ir, kita vertus, valstybių narių finansinių interesų. Šį pusiausvyros siekį rodo tai, kad priimta integracijos laipsnio reikalaujanti samprata, nes Teisingumo Teismas nusprendė, kad „integracija, kuri yra <...> nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimo pagrindas, pagrįsta ne vien teritorijos ir laiko aspektais, bet ir kokybės elementais, susijusiais su integracijos priimančiojoje valstybėje narėje laipsniu“(34). Tiesą sakant, kadangi integracijos „kokybė“ vertinama vien atsižvelgiant į finansinio nepriklausomumo reikalavimą, man susidaro įspūdis, kad labiau tikrovę atitiktų išvada, jog reikalavimai teisei nuolat gyventi šalyje įgyti galiausiai nepriklauso nuo pareiškėjo integracijos priimančiojoje valstybėje narėje laipsnio.
81. Tačiau Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis, kurio tikslas leisti darbuotojo migranto vaikui mokytis ir baigti mokslus, kad darbuotojas neatsisakytų judėjimo laisvės, taikomas buvusių darbuotojų migrantų(35) vaikams ir pagal jį tik reikalaujama, kad vaikas būtų gyvenęs su tėvais arba vienu iš jų valstybėje narėje tuo metu, kai bent vienas iš tėvų gyvendamas joje turėjo darbuotojo statusą(36). Todėl ryšys su ekonominės veiklos vykdymu, kuris laikomas leidžiančiu preziumuoti pakankamą integracijos lygį, gali pasirodyti labai subtilus, ypač kai Sąjungos pilietis, su kuriuo siejamos vaiko teisės, dirbo prieš daugelį metų ir labai trumpai. Taigi atrodo natūralu reikalauti iš vaikų, kurie mokosi, kad jie patys atitiktų Direktyvos 2004/38 reikalavimus.
82. Galiausiai pripažinus, kad reikia atsižvelgti į laikotarpius, gyventus pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, kiltų pavojus nepagrįstai padidinti atotrūkį tarp dviejų neaktyvių grupių – tų, kurie gali įgyti teisę tik jei yra finansiškai nepriklausomi, ir tų, kuriems netaikomas šis reikalavimas vien dėl to, kad jų teisė gyventi kildinama iš darbuotojo migranto teisės gyventi.
83. Antra, atsižvelgimas į laikotarpius, gyventus pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, man neatrodo atitinkantis bendrąją Direktyvos 2004/38 nuostatų, susijusių su reikalavimais teisei nuolat gyventi šalyje įgyti, kai išlieka teisė gyventi šalyje, nepaisant to, kad atsitiko įvykis, dėl kurio netenkama Sąjungos piliečio šeimos narių statuso, logiką.
84. Nors pagal Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 2 dalį ir 13 straipsnio 2 dalį leidžiama, laikantis atitinkamų reikalavimų, Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, įgyti savarankišką teisę gyventi šalyje Sąjungos piliečio mirties, išvykimo, skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atveju, į laikotarpius, gyventus remiantis šia teise, bus atsižvelgta, kad būtų įgyta teisė nuolat gyventi šalyje, tik jei jie patys atitiks nustatytus reikalavimus.
85. Dar svarbiau pabrėžti, kad Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalyje, kurios tikslas kaip tik yra atsižvelgti į vaikų, lankančių mokymo įstaigą, ir vieno iš jų tėvų, kurie faktiškai juos prižiūri, situaciją ypatingu Sąjungos piliečio išvykimo ar mirties atveju, nėra jokių nuorodų į teisės nuolat gyventi šalyje įgijimą.
86. Šioje nuostatoje numatyta, kad, nepaisant Sąjungos piliečio išvykimo iš priimančiosios valstybės narės arba jo mirties, išlieka teisės gyventi šalyje jo vaikams ar tėvams, kurie faktiškai prižiūri vaikus, neatsižvelgiant į pilietybę, „jei vaikai „gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir mokosi švietimo įstaigoje, iki jų mokslų užbaigimo (37)“.
87. Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalies tikslas paaiškėja atsižvelgus į 2001 m. gegužės 23 d. Komisijos pateiktą direktyvos pasiūlymą(38), kuriame nurodyta, jog „šioje dalyje teisės akto lygmeniu įtvirtinamas Teisingumo Teismo 1989 m. kovo 15 d. sprendime sujungtose bylose [Echternach ir Moritz, 389/87 ir 390/87(39)] nustatytas principas ir numatyta Sąjungos piliečio vaikų, kurie neturi valstybės narės pilietybės ir mokosi bei yra integruoti į priimančiosios valstybės narės švietimo institucijų sistemą ir kurie gali sunkiai integruotis į naują švietimo sistemą dėl lingvistinių, kultūrinių ir kitų priežasčių, situacija: šie asmenys gali būti nubausti dėl to, kad vienas iš tėvų Sąjungos pilietis išvyksta iš priimančiosios valstybės narės dėl profesinių ar kitų priežasčių. Šiai teisei gyventi šalyje, kuri gali būti apribota mokymosi trukme, yra taikomas reikalavimas, kad vaikai lankytų vidurinio ar aukštesniojo mokslo švietimo įstaigą, būtent dėl to, kad šiame mokymosi etape integracija į naują švietimo sistemą tampa sudėtingiausia“(40). (Neoficialus vertimas)
88. Nors Direktyvos 2004/38(41) 12 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta savarankiška ir visiškai tokia pati teisė kaip teisė pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, ta dalis, parodanti ypatingą reikšmę, suteikiamą pagal šią direktyvą vaikų, kurie mokosi priimančiojoje valstybėje narėje, ir tėvų, kurie juos prižiūri, situacijai(42), yra tiesiogiai pagrįsta teismo praktika, kurią ja siekiama nors iš dalies konsoliduoti.
89. Tačiau Direktyvos 2004/38 18 straipsnis, kuriame numatyta, kad valstybės narės pilietybės neturintys šeimos nariai įgyja teisę nuolat gyventi šalyje, taikomas tik Sąjungos piliečio šeimos nariams, numatytiems šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje, išskyrus švietimo įstaigose besimokančius vaikus, numatytus aptariamos direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje, kurie negali įgyti teisės nuolat gyventi šalyje.
90. Todėl, jei būtų atsižvelgta į gyvenimo laikotarpius, gyventus remiantis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, kad būtų įgytas nuolatinio gyventojo statusas, tai reikštų sunkiai pagrindžiamą teisinio reguliavimo nenuoseklumą.
91. Antai, pavyzdžiui, vaikas, ketverius metus gyvenęs su savo tėvu Sąjungos piliečiu, neužsiimančiu ekonomine veikla, bet turinčiu pakankamai lėšų ir sveikatos draudimą, negalėtų įgyti nuolatinio gyventojo statuso po tėvo mirties, nepaisant to, kad jis kelerius metus mokėsi priimančiojoje valstybėje narėje, o Sąjungos piliečio sutuoktinio, kuris išsiskyrė ir paliko šeimą po to, kai šešis mėnesius dirbo kitoje valstybėje narėje, vaikas galėtų prašyti atsižvelgti į jo mokymosi laikotarpius.
92. Galiausiai, nors teisė gyventi šalyje pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, net jei ir kildinama iš vieno iš tėvų darbuotojo migranto situacijos, nuo jos atsiejama, kad, greta kitų padarinių, nebūtų taikomas finansinio nepriklausomumo reikalavimas, manau, kad atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktą legalaus gyvenimo sąvokos išaiškinimą ši lengvata negali būti taikoma siekiant įgyti nuolatinio gyventojo statusą.
93. Šis sprendimas, žinoma, sukelia nepatogumų asmenims, kurių teisės kyla išimtinai iš Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, nes negalima nustatyti, kad jie atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Šių asmenų situacija pasibaigus jų mokslams, kuriuos jie suinteresuoti tęsti, tampa laikina, nes jiems gali būti taikomos išsiuntimo iš šalies priemonės, nors gali būti patikrinta, ar šios priemonės įgyvendinamos proporcingai kėsinimosi į jų privatų ir šeimos gyvenimą atžvilgiu.
94. Vis dėlto nėra nelogiška manyti, kad nuolatinio gyventojo statuso, kurį kartą įgijus atsiranda teisė į socialinę paramą nekeliant jokių reikalavimų, suteikiamų teisių svarba turi būti atsverta jo įgijimui nustatytų reikalavimų griežtumu. Be to, griežtų, bet aiškių reikalavimų įvardijimas šiam statusui įgyti neabejotinai atitinka teisinio saugumo reikalavimą, kuris būtų iš esmės paneigtas, jei Teisingumo Teismas peržiūrėtų savo neseną praktiką, įtvirtintą minėtame Sprendime Ziolkowski ir Szeja.
95. Tokios yra priežastys, dėl kurių siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą penktąjį klausimą atsakyti, jog tam, kad būtų įgyta teisė nuolat gyventi šalyje, negali būti atsižvelgta į gyvenimo laikotarpius, gyventus vien remiantis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, kai nėra įvykdomi Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje nustatyti reikalavimai.
II – Išvada
96. Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London pateiktą penktąjį prejudicinį klausimą:
Į gyvenimo laikotarpius, gyventus vien remiantis 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 12 straipsniu, kai nėra įvykdomi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 7 straipsnyje nustatyti reikalavimai, negali būti atsižvelgta tam, kad būtų įgyta šioje direktyvoje numatyta teisė nuolat gyventi šalyje.