TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. gegužės 11 d.
Byla F‑30/08
Fotios Nanopoulos
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Tarnautojų teismo kompetencija — Priimtinumas — Asmens nenaudai priimtas aktas — Deliktinė atsakomybė — Informacijos nutekėjimas į spaudą — Nekaltumo prezumpcijos principas — Neturtinė žala — Sprendimas pradėti drausminę procedūrą — Akivaizdi vertinimo klaida — Pareiga padėti — Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo F. Nanopoulos prašo, kad iš Komisijos dėl pažeidimų, kuriuos ji padarė būdama atsakinga už jo situaciją ir karjerą, jam būtų priteistas 850 000 eurų tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimas.
Sprendimas Priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui 90 000 eurų. Atmesti likusią ieškinio dalį. Komisija padengia visas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Ikiteisminė procedūra
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai — Ieškinys — Asmens nenaudai priimtas aktas — Sąvoka — Sprendimas dėl administracijos pareigos padėti — Įtraukimas — Vėlavimas priimti sprendimą — Netaikymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24, 90 ir 91 straipsniai)
3. Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Prašymas atlyginti žalą, patirtą dėl sprendimo pradėti drausminę procedūrą — Ikiteisminė procedūra
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
4. Pareigūnai — Ieškinys — Terminai — Institucijai pateiktas prašymas atlyginti žalą — Protingo termino laikymasis — Vertinimo kriterijai
(Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnis)
5. Pareigūnai — Deliktinė institucijų atsakomybė — Sąlygos — Neteisėtumas — Sąvoka
(SESV 270 straipsnis)
6. Pareigūnai — Administracijos pareiga padėti — Apimtis — Vėlavimas priimti sprendimą — Tarnybinis nusižengimas, dėl kurio gali kilti administracijos atsakomybė
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)
7. Pareigūnai — Deliktinė institucijų atsakomybė — Sąlygos — Neteisėtumas — Informacijos apie pareigūno asmeninius duomenis nutekėjimas
(SESV 270 straipsnis ir 340 straipsnio antra pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 45/2001)
8. Pareigūnai — Drausminės priemonės — Drausminės procedūros pradėjimas — Paskyrimų tarnybos diskrecija — Teisminė kontrolė — Ribos — Pradėjimas nesant pakankamai tikslios ir svarbios informacijos — Tarnybinis nusižengimas, dėl kurio gali kilti administracijos atsakomybė
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnis; IX priedas)
9. Pareigūnai — Deliktinė institucijų atsakomybė — Tarnybinis nusižengimas — Užduočių, atitinkančių pareigūno lygį, neskyrimas
(SESV 270 straipsnis ir 340 straipsnio antra pastraipa)
1. Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniais nustatytoje teisių gynimo priemonių sistemoje ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris yra savarankiška teisių gynimo priemonė, palyginti su ieškiniu dėl panaikinimo, yra priimtinas, tik jeigu prieš jį pareiškiant buvo įvykdyta Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas nuostatas atitinkanti ikiteisminė procedūra. Ši procedūra skiriasi atsižvelgiant į tai, ar žalą, kurią prašoma atlyginti, lėmė asmens nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, ar kiti nei sprendimas administracijos veiksmai. Pirmuoju atveju suinteresuotasis asmuo per nustatytą terminą turi kreiptis į Paskyrimų tarnybą, apskųsdamas atitinkamą aktą. Antruoju atveju administracinė procedūra turi būti pradėta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį paduodant prašymą dėl žalos atlyginimo. Tik aiškus arba implicitinis šio prašymo atmetimas reiškia asmens nenaudai priimtą sprendimą, kuris gali būti apskųstas, ir tik aiškiai arba implicitiškai atmetus šį skundą Tarnautojų teismui gali būti pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo.
(žr. 83 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1991 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Marcato prieš Komisiją, T‑5/90, Rink. p. II‑731, 49 ir 50 punktai; 1996 m. birželio 28 d. Sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą, T‑500/93, Rink. VT p. I‑A‑335 ir II‑977, 64 punktas.
2. Sprendimas dėl pareigos padėti yra asmens nenaudai priimtas aktas. Tačiau institucijos vėlavimas priimti sprendimą dėl savo pareigos padėti ir pranešti apie savo sprendimą iš principo nėra asmens nenaudai priimtas aktas. Dėl Komisijos pagalbos nesuteikimo savo iniciatyva reikia pažymėti, kad iš principo pareigūnas, manantis, kad gali remtis Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu, turi pateikti prašymą suteikti pagalbą institucijai, kurioje jis dirba. Tik tam tikros ypatingos aplinkybės gali įpareigoti instituciją be išankstinio suinteresuotojo asmens prašymo savo iniciatyva suteikti konkrečią pagalbą. Jei tokių aplinkybių nėra, institucijos pagalbos nesuteikimas savo iniciatyva jos pareigūnams ir tarnautojams nėra asmens nenaudai priimtas aktas.
(žr. 93, 99 ir 101 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją, 229/84, Rink. p. 1805, 20 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. spalio 26 d. Sprendimo Caronna prieš Komisiją, T‑59/92, Rink. p. II‑1129, 100 punktas; 1994 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Ditterich prieš Komisiją, T‑79/92, Rink. VT p. I‑A‑289 ir II‑907, 66 punktas; 1997 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Ronchi prieš Komisiją, T‑223/95, Rink. VT p. I‑A‑321 ir II‑879, 25–31 punktai; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Andrieu prieš Komisiją, T‑285/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑161 ir II‑A‑2‑775, 135 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑181 ir II‑A‑2‑1219, 32 punktas; 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Belgija ir Komisija prieš Genette, T‑90/07 P ir T‑99/07 P, Rink. p. II‑3859, 100–102 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 31 d. Nutarties Frankin ir kt. prieš Komisiją, F‑91/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑25 ir II‑A‑1‑83, 24 punktas.
3. Ikiteisminė procedūra, taikytina siekiant gauti žalos, padarytos priėmus sprendimą pradėti drausminę procedūrą, atlyginimą, priklauso nuo galutinio administracijos priimto sprendimo pobūdžio.
Kai pradėta drausminė procedūra baigiama sprendimu asmens nenaudai, pareigūnas gali remtis sprendimo pradėti šią procedūrą neteisėtumu tik pagrįsdamas skundą, kuris per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytus skundo pateikimo bei ieškinio pareiškimo terminus tiesiogiai pateikiamas dėl sprendimo, priimto asmens nenaudai po šios procedūros.
Tačiau kai administracija priima sprendimą nutraukti drausminę procedūrą nesiimdama tolesnių veiksmų, šis sprendimas nėra asmens nenaudai priimtas aktas, todėl ieškovas, siekdamas žalos, padarytos priėmus sprendimą pradėti drausminę procedūrą, atlyginimo, turi pirmiausia laikytis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių nuostatose numatytų dviejų ikiteisminės procedūros etapų.
(žr. 111–113 punktus)
4. Pareigūnai ar tarnautojai, kurie nori, kad Sąjunga atlygintų jos padarytą žalą, turi pateikti prašymą dėl žalos atlyginimo per protingą terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie situaciją, dėl kurios skundžiasi, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje nenustatyta jokių prašymo pateikimo terminų.
Laikytis protingo termino reikalaujama visais atvejais, kai, nesant teisės aktų nuostatų, teisinio saugumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos principai neleidžia, kad Sąjungos institucijos ir fiziniai bei juridiniai asmenys imtųsi veiksmų be jokių terminų, taip sukeldami pavojų, kad, be kita ko, bus pažeistas susidariusios teisinės padėties stabilumas. Ieškinių dėl atsakomybės, dėl kurių gali kilti Sąjungos pareiga mokėti, atveju protingo termino laikymasis pateikiant prašymą dėl žalos atlyginimo taip pat grindžiamas siekiu apsaugoti viešuosius finansus, kuris su deliktine atsakomybe susijusių ieškinių atveju įtvirtintas kaip penkerių metų senaties terminas, nustatytas Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje. Termino protingumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes, ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir dalyvaujančių šalių elgesį.
(žr. 116 ir 117 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 59 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 65 ir 66 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. lapkričio 4 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, F‑87/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑351 ir II‑A‑1‑1915, 27 punktas, pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑16/09.
5. Pagal SESV 270 straipsnį pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstas, kai tenkinamos visos sąlygos, t. y. veiksmai, kuriais kaltinamos institucijos, yra neteisėti, žala yra reali ir egzistuoja priežastinis ryšys tarp veiksmų, kuriais kaltinama, bei nurodytos žalos.
Institucijų deliktinė atsakomybė, kai jos atsiradimo klausimas keliamas remiantis SESV 270 straipsnio nuostatomis, gali kilti vien dėl asmens nenaudai priimto akto (ar kito nei sprendimas veiksmo) neteisėtumo, ir nėra reikalo nagrinėti, ar tai pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios privatiems asmenims teisių, pažeidimas.
Teismui nedraudžiama vertinti administracijos diskrecijos tarnybinių ginčų srityje apimties; priešingai, šis kriterijus yra pagrindinis veiksnys nagrinėjant aptariamo sprendimo ar veiksmo teisėtumą, nes teismo atliekama teisėtumo kontrolė ir jos apimtis priklauso nuo didesnės ar mažesnės diskrecijos, kurią turi administracija, atsižvelgiant į taikytiną teisę ir administracijai keliamus tinkamo veikimo reikalavimus.
Sąjungos teismas, nagrinėdamas, ar pirmoji administracijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga įvykdyta, turi įvertinti tik tai, ar veiksmai, kuriais kaltinama institucija, atsižvelgiant į diskreciją, kurią turi administracija teismo nagrinėjamame ginče, yra tarnybinis pažeidimas.
(žr. 128–133 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 42 punktas; 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija prieš Girardot, C‑348/06 P, Rink. p. I‑833, 52 ir 53 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Clotuche prieš Komisiją, T‑339/03, Rink. VT p. I‑A‑2‑29 ir II‑A‑2‑179, 219 ir 220 punktai; 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑250/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑191 ir II‑A‑2‑1251, 86 punktas.
6. Administracija turi didelę diskreciją pasirinkdama vertinimo priemones ir būdus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Vis dėlto, kai pateikiami rimti ir nepagrįsti kaltinimai, susiję su einančio pareigas pareigūno profesine garbe, ji turi atmesti šiuos kaltinimus ir imtis visų priemonių, kad suinteresuotojo asmens reputacija, kuriai pakenkta, būtų atkurta. Visų pirma administracija privalo energingai įsikišti ir skubiai bei rūpestingai išsiaiškinti susiklosčiusią padėtį.
Pareigūno prašymai suteikti pagalbą dėl šmeižto spaudoje arba dėl to, kad spauda pakenkė jo garbei ar profesinei reputacijai, iš esmės reikalauja, kad administracija imtųsi veiksmų ypač greitai tam, kad tai būtų veiksminga ir pareigūnas, esant reikalui, galėtų išvengti pavojaus netekti teisės kreiptis į teismą, kai nustatyti trumpi ieškinių dėl spaudos įvykdytų deliktų pateikimo kai kuriuose nacionaliniuose teismuose terminai.
Administracijos vėlavimas, jei nėra ypatingų aplinkybių, yra tarnybinis nusižengimas, dėl kurio gali kilti atsakomybė.
(žr. 139–141 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1972 m. liepos 13 d. Sprendimo Heinemann prieš Komisiją, 79/71, Rink. p. 579, 12 punktas; 1986 m. vasario 6 d. Sprendimas Castille prieš Komisiją, 173/82, 157/83 ir 186/84, Rink. p. 497.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1991 m. sausio 24 d. Sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑27/90, Rink. p. II‑35, 49 ir 50 punktai; 1993 m. balandžio 21 d. Sprendimo Tallarico prieš Parlamentą, T‑5/92, Rink. p. II‑477, 31 punktas; minėto Sprendimo Caronna prieš Komisiją 64, 65 ir 92 punktai bei juose nurodyta teismo praktika; 1996 m. vasario 28 d. Sprendimo Dimitriadis prieš Audito Rūmus, T‑294/94, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑151, 39 ir 45 punktai; 1998 m. kovo 17 d. Sprendimo Carraro prieš Komisiją, T‑183/95, Rink. VT p. I‑A‑123 ir II‑329, 33 punktas.
7. Neteisėtas asmens duomenų nutekinimas yra asmens duomenų tvarkymas, kuris prieštarauja Reglamento Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo nuostatoms.
Ieškovas, pateikdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, turi įrodyti, jog atitinkamos institucijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra patenkintos. Taigi iš esmės ieškovas turi įrodyti, jog su juo susijusi spaudoje paskelbta informacija gauta dėl to, kad administracija nutekino informaciją. Vis dėlto ši taisyklė gali būti sušvelninta, jei aplinkybė, dėl kurios atsirado žala, galėjo būti išprovokuota daugelio įvairių priežasčių ir jei institucija atsakovė, būdama palankesnėje padėtyje, kad pateiktų įrodymus šiuo klausimu, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti, dėl kurių iš šių priežasčių ta aplinkybė galėjo atsirasti, todėl ši institucija yra atsakinga dėl kilusio neaiškumo.
Tuo atveju, kai pareigūno pavardės atskleidimas dėl neteisėto informacijos nutekinimo, susieto su institucijos pranešime spaudai buvusia informacija, leido spaudai ir plačiajai visuomenei manyti, kad jis dalyvavo finansiniame skandale, dėl tokio asmens duomenų nutekinimo tiesiogiai iš esmės padidėja žala suinteresuotojo asmens reputacijai ir profesinei garbei.
Tokiu atveju žala tik iš dalies buvo atitaisyta institucijos pranešimu spaudai, kuriame nurodoma, kad prieš nekaltą pareigūną pradėta drausminė procedūra buvo nutraukta, nes jis turėjo gerokai mažesnį poveikį nei straipsniai, paskelbti spaudoje.
(žr. 160, 161, 246 ir 247 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Nikolaou prieš Komisiją, T‑259/03, neskelbiamo Rinkinyje, 141 ir 208 punktai; 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, Rink. p. II‑1585, 182 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gegužės 2 d. Sprendimo Giraudy prieš Komisiją, F‑23/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑121 ir II‑A‑1‑657, 206 punktas.
8. Sprendimo pradėti prieš pareigūną drausminę procedūrą tikslas leisti Paskyrimų tarnybai išnagrinėti pažeidimų, kuriais kaltinamas susijęs pareigūnas, tikrumą ir rimtumą ir šiuo klausimu jį išklausyti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnį, siekiant susidaryti nuomonę, pirma, dėl galimybės nutraukti drausminę procedūrą nesiimant tolesnių veiksmų arba skirti pareigūnui drausminę nuobaudą ir, antra, prireikus dėl būtinybės prieš skiriant šią nuobaudą perduoti bylą Drausmės komisijai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede numatytą procedūrą.
Toks sprendimas neišvengiamai reiškia, kad, atsižvelgiant į galimas rimtas ir nepataisomas sprendimo pasekmes, institucijos vertinimas turi būti atsargus. Šiuo klausimu institucija turi didelę diskreciją, o teismo kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar aplinkybės, į kurias atsižvelgė administracija pradėdama procedūrą, faktiškai teisingos, ar nėra pažeidimų, kuriais kaltinama, akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais.
Taigi, kad būtų apsaugotos atitinkamo pareigūno teisės, Paskyrimų tarnyba prieš pradėdama drausminę procedūrą turi turėti pakankamai konkrečių ir svarbių įrodymų. Vis dėlto, net jeigu vidaus audito ataskaitos paskirtis nėra tokia, nedraudžiama, kad ji prireikus galėtų būti pagrindas pradėti drausminę procedūrą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju reikia patikrinti, ar kai administracija pasiremia tokia ataskaita, tokio pobūdžio dokumente esanti informacija yra pakankamai konkreti ir svarbi, kad pagrįstų drausminės procedūros pradėjimą. Institucija padaro akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidžia gero administravimo principą, jeigu drausminę procedūrą prieš pareigūną pradeda remdamasi tik vidaus audito ataskaita, parengta remiantis šališkais ir neišsamiais pagrindais. Šis veiksmas yra pažeidimas, dėl kurio kyla atsakomybė.
Sprendimas pradėti drausminę procedūrą, nors institucija neturi pakankamai konkrečių ir svarbių duomenų, yra pažeidimas, dėl kurio padaroma labai didelė žala ieškovo garbei ir profesinei reputacijai, jeigu dėl šio sprendimo plačioji visuomenė, taip pat aplinkiniai ir suinteresuotojo asmens kolegos galėjo manyti, kad jis atliko neteisėtus veiksmus.
Tokiu atveju žala tik iš dalies buvo atitaisyta institucijos pranešimu spaudai, kuriame nurodoma, kad prieš nekaltą pareigūną pradėta drausminė procedūra buvo nutraukta, nes jis turėjo gerokai mažesnį poveikį nei straipsniai, paskelbti spaudoje.
(žr. 208–210, 216, 226, 230, 245 ir 247 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo N prieš Komisiją, T‑273/94, Rink. VT p. I‑A‑97 ir II‑289, 125 punktas; 2000 m. gegužės 17 d. Sprendimo Tzikis prieš Komisiją, T‑203/98, Rink. VT p. I‑A‑91 ir II‑393, 50 punktas; 2003 m. kovo 13 d. Sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją, T‑166/02, Rink. VT p. I‑A‑89 ir II‑471, 36 punktas; 2005 m. spalio 5 d. Sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, T‑203/03, Rink. VT p. I‑A‑279 ir II‑1287, 41 punktas; minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 352 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Giraudy prieš Komisiją 98, 99 ir 206 punktai; 2010 m. sausio 13 d. Sprendimo A ir G prieš Komisiją, F‑124/05 ir F‑96/06, 366 punktas.
9. Keletą metų neskirdama pareigūnui praktinių užduočių, atitinkančių jo kategoriją, institucija padaro tarnybinį nusižengimą, dėl kurio gali kilti jos deliktinė atsakomybė.
(žr. 237 ir 249 punktus)