BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. gruodžio 7 d.(*)
„EŽŪOGF ir EŽŪFKP – Nefinansuojamos išlaidos – Lietuvos patirtos išlaidos – Ankstyvo pasitraukimo parama – Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalis – Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalis ir 35 straipsnio 1 dalis“
Byloje T‑537/20
Lietuvos Respublika, atstovaujama R. Dzikovič ir K. Dieninio,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą J. Aquilina, J. Jokubauskaitės ir M. Kaduczak,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas R. da Silva Passos, teisėjai I. Reine ir M. Sampol Pucurull (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
atsižvelgęs į tai, kad šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu Lietuvos Respublika prašo panaikinti 2020 m. birželio 16 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2020/859 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 195, 2020, p. 59), kiek juo jai nustatyta 5 % fiksuoto dydžio finansinė pataisa ir atimta 2 186 447,97 euro suma iš finansavimo, skirto pagal ankstyvo pasitraukimo paramos priemonę laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2018 m. birželio 30 d. (toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčo aplinkybės
Dėl pirmojo ir antrojo sprendimų, kuriais atlikus tyrimus RD 1/2009/804/LT ir RD 1/2014/850/LT nustatyta fiksuoto dydžio finansinė pataisa dėl ankstyvo pasitraukimo paramos priemonės
2 Kaip nurodyta 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiančio bei panaikinančio tam tikrus reglamentus (OL L 160, 1999, p. 80; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 391) 10 straipsnyje, žemės ūkio sektoriuje teikiama parama anksčiau išeinantiems į pensiją ūkininkams siekiant, be kita ko, aprūpinti pajamomis pagyvenusius ūkininkus, apsisprendusius baigti ūkininkavimą, ir padidinti veikiančių žemės ūkio valdų ekonominį gyvybingumą, skatinant pagyvenusių ūkininkų keitimą.
3 Kad galėtų pasinaudoti ankstyvo pasitraukimo parama, ūkininkas turėjo atitikti tris Reglamento Nr. 1257/1999 11 straipsnio 1 dalyje išvardytas sąlygas: išties nutraukti komercinį ūkininkavimą, būti ne jaunesnis kaip 55 metų, bet valdos perdavimo metu dar nesulaukęs nustatyto pensinio amžiaus, ir iki jos perdavimo turi būti ūkininkavęs pastaruosius 10 metų.
4 Nuo 2007 m. sausio 1 d. šios Reglamento Nr. 1257/1999 nuostatos buvo panaikintos ir pakeistos 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 277, 2005, p. 1) 20 straipsnio a punkto iii papunkčiu ir 23 straipsniu.
5 Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnyje buvo numatyta, kad ankstyvo pasitraukimo parama skiriama ūkininkams, nusprendusiems sustabdyti prekinę žemės ūkio gamybą dėl savo valdos perleidimo kitiems ūkininkams ir ūkio darbuotojams, apsisprendusiems nutraukti ūkio darbuotojo veiklą po valdos perleidimo su viena iš sąlygų, kad perleidėjas galutinai sustabdo visą prekinę žemės ūkio gamybą.
6 2004 m. rugpjūčio 3 d. Sprendimu C(2004) 2949 final ir 2007 m. spalio 19 d. Sprendimu C(2007) 5076 final Europos Komisija patvirtino Lietuvos valdžios institucijų pateiktus 2004–2006 m. ir 2007–2013 m. kaimo plėtros planus, o juose buvo numatyta įgyvendinti ankstyvo pasitraukimo po to, kai vykdoma prekinė žemės ūkio gamyba, priemonę.
7 2009 m. balandžio 20–24 d. Komisija atliko Lietuvoje šios priemonės atitikties patvirtinimo auditą (toliau – tyrimas Nr. RD 1/2009/804/LT).
8 2012 m. spalio 9 d. galutinėje pozicijoje ir 2012 m. spalio 15 d. suvestinėje ataskaitoje Komisija nusprendė, kad Lietuvos valdžios institucijos nepatikrino sąlygos, kad ūkininkai, kurie iki 2009 m. rugsėjo 16 d. prašė suteikti ankstyvo pasitraukimo paramą, turi užsiimti prekine žemės ūkio gamyba, ir kad šis pagrindinės kontrolės, susijusios su paramos skyrimo sąlyga, trūkumas pateisina fiksuoto dydžio finansinės pataisos taikymą.
9 2013 m. vasario 26 d. Įgyvendinimo sprendimu 2013/123/ES dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus, Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 67, 2013, p. 20) Komisija nustatė Lietuvos Respublikai 5 % dydžio 3 033 008,85 euro siekiančią finansinę pataisą dėl mokėjimų, atliktų pagal ankstyvo pasitraukimo priemonę laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 8 d. iki 2010 m. spalio 15 d.
10 Lietuvos Respublika neginčijo Įgyvendinimo sprendimo 2013/123.
11 2015 m. birželio 22 d. Įgyvendinimo sprendimu (ES) 2015/1119 dėl valstybių narių patirtų tam tikrų išlaidų nefinansavimo Europos Sąjungos lėšomis iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) (OL L 182, 2015, p. 39), priimtu atlikus antrąjį tyrimą (toliau – tyrimas RD 1/2014/850/LT), Komisija dėl tų pačių priežasčių, kuriomis buvo grįstas antrasis Įgyvendinimo sprendimas 2013/123, nustatė Lietuvos Respublikai 5 % dydžio 1 938 300,08 euro siekiančią finansinę pataisą dėl mokėjimų, atliktų pagal ankstyvo pasitraukimo priemonę laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 15 d.
12 2015 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublika pareiškė ieškinį dėl Įgyvendinimo sprendimo 2015/1119 panaikinimo.
13 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimu Lietuva / Komisija (T‑508/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:828) Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį.
14 2019 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismui pateiktu apeliaciniu skundu Lietuvos Respublika prašė panaikinti 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimą Lietuva / Komisija (T‑508/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:828).
15 2020 m. vasario 27 d. Sprendimu Lietuva / Komisija (C‑79/19 P, EU:C:2020:129) Teisingumo Teismas atmetė šį apeliacinį skundą.
Dėl ginčijamo sprendimo, kuriuo atlikus tyrimą RD 3/2017/009/LT nustatyta fiksuoto dydžio finansinė pataisa dėl ankstyvo pasitraukimo paramos priemonės
16 2017 m. spalio 2–6 d. Komisija, vykdydama trečiąjį tyrimą (toliau – tyrimas RD 3/2017/009/LT), Lietuvoje atliko trečiąjį auditą, apimantį ir ankstyvo pasitraukimo priemonės atitikties patvirtinimą.
17 2017 m. gruodžio 21 d. Komisija įspėjo Lietuvos valdžios institucijas, kad dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios tyrimų RD 1/2009/804/LT ir RD 1/2014/850/LT suvestinėse ataskaitose, turi būti skirta nauja 5 % finansinė pataisa, susijusi su ankstyvo pasitraukimo priemonės finansavimu laikotarpiu po 2013 m. spalio 15 d.
18 2018 m. vasario 22 d. Lietuvos valdžios institucijos pareiškė nesutinkančios su Komisijos pasiūlyta pataisa ir rėmėsi argumentais, pateiktais per tyrimus RD 1/2009/804/LT ir RD 1/2014/850/LT, o taip pat Bendrajam Teismui byloje T‑508/15 perduotuose dokumentuose.
19 2018 m. birželio 15 d. per dvišalį susitikimą, numatytą 2014 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 908/2014, kuriuo nustatomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 taikymo taisyklės, susijusios su mokėjimo agentūromis ir kitomis įstaigomis, finansų valdymu, sąskaitų patvirtinimu, patikrų taisyklėmis, užstatais ir skaidrumu (OL L 255, 2014, p. 59), 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Komisija laikėsi savo pozicijos, nurodytos šio sprendimo 17 punkte.
20 2019 m. kovo 15 d. oficialiu pranešimu, priimtu pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą (toliau – 2019 m. kovo 15 d. oficialus pranešimas), Komisija Lietuvos valdžios institucijoms nurodė, kad palaiko savo poziciją, nurodytą šio sprendimo 17 punkte, ir ketina nefinansuoti Europos Sąjungos lėšomis 2 185 084,16 euro sumos už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2018 m. birželio 30 d.
21 2019 m. gegužės 2 d. Lietuvos valdžios institucijos pateikė taikinimo prašymą, jame remdamosi naujais duomenimis, gautais atlikus papildomus patikrinimus, priėjo prie išvados, kad išlaidų dalis, dėl kurios Sąjungai gali kilti finansinė rizika, yra tik 0,08 %, t. y. 33 244 eurai, ir paprašė Komisijos netaikyti finansinės pataisos pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 35 straipsnio 1 dalį.
22 2019 m. gegužės 28 d. Komisija taikinimo institucijos sekretoriatui išsiuntė raštą, jame pakartojo savo poziciją dėl 2 185 084,16 euro fiksuoto dydžio pataisos taikymo.
23 2019 m. liepos 19 d. taikinimo institucija pateikė savo ataskaitą.
24 2019 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos valdžios institucijos paprašė Komisijos persvarstyti savo poziciją, atsižvelgiant į šio sprendimo 21 punkte nurodytus naujus duomenis.
25 2019 m. gruodžio 18 d. išvadoje, apie kurią Lietuvos valdžios institucijoms buvo pranešta 2020 m. sausio 6 d., Komisija toliau laikėsi pozicijos, kad reikia taikyti 5 % fiksuoto dydžio finansinę pataisą, atitinkančią perskaičiuotą 2 186 447,97 euro sumą.
26 2020 m. sausio 24 d. Lietuvos valdžios institucijos paprašė Komisijos persvarstyti savo poziciją ir prireikus pratęsti tyrimo terminus pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 9 dalį.
27 2020 m. gegužės 19 d. suvestinėje ataskaitoje Komisija laikėsi savo pozicijos dėl 5 % fiksuoto dydžio finansinės pataisos, atitinkančios 2 186 447,97 euro, taikymo.
28 2020 m. birželio 16 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.
Šalių reikalavimai
29 Lietuvos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
30 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš Lietuvos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
31 Grįsdama savo ieškinį Lietuvos Respublika iš esmės remiasi, pirma, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 (OL L 347, 2013, p. 549), 52 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir, antra, Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies pažeidimu ir vertinimo klaida atsižvelgiant į šio reglamento 35 straipsnio 1 dalį, visas šias nuostatas siedama su proporcingumo ir lojalaus bendradarbiavimo principais.
32 Remiantis jurisprudencija Bendrasis Teismas šalių rašytinius pareiškimus turi vertinti atsižvelgdamas į jų turinį, o ne kvalifikavimą (žr. 2009 m. vasario 10 d. Sprendimo Deutsche Post ir DHL International / Komisija, T‑388/03, EU:T:2009:30, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
33 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos argumentai, grindžiami Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies pažeidimu, yra susiję su procedūriniu pažeidimu ir turi būti atskirti nuo argumento, grindžiamo vertinimo klaida atsižvelgiant į šio reglamento 35 straipsnio 1 dalį, kuris savo ruožtu susijęs su ginčijamo sprendimo pagrįstumu.
34 Taigi, Bendrasis Teismas pirmiausia turi išnagrinėti pirmąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies ir proporcingumo bei lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu, paskui – antrąjį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalies ir šių principų pažeidimu, ir galiausiai trečiąjį pagrindą, grindžiamą vertinimo klaida atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 35 straipsnio 1 dalį ir šių principų pažeidimu.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies ir proporcingumo bei lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu
35 Lietuvos Respublika teigia, kad Komisija pažeidė Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalį, pagal kurią turi būti siekiama išvengti didelio Sąjungos biudžetui padarytos finansinės žalos pervertinimo, todėl Komisija turi atsižvelgti į atitinkamos valstybės narės jai pateiktą informaciją.
36 Komisija neatsakė į pakartotinius Lietuvos valdžios institucijų prašymus atsižvelgti į naujus duomenis, gautus atlikus papildomus patikrinimus; šie duomenys buvo pateikti 2019 m. gegužės 2 d. taikinimo prašyme ir 2019 m. rugsėjo 27 d. ir 2020 m. sausio 24 d. raštuose, o toks motyvų nepateikimas rodo Komisijos nenorą bendradarbiauti.
37 Komisija ginčija Lietuvos Respublikos argumentus.
38 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1306/2013 5 straipsnį ir suformuotą jurisprudenciją Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP) finansuoja tik intervencines priemones, kurių imamasi pagal Sąjungos nuostatas bendro žemės ūkio rinkų organizavimo srityje (žr. 2020 vasario 12 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, T‑505/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:56, 34 ir 75 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
39 EŽŪFKP padengia tik tas sumas, kurios buvo išmokėtos pagal šioje bendro organizavimo srityje nustatytas taisykles. Taigi, valstybės narės turi padengti visas kitas išmokėtas sumas, ypač tas, kurias nacionalinės valdžios institucijos klaidingai manė galinčios pačios išmokėti šioje bendro organizavimo srityje (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑332/19, EU:C:2020:1041, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
40 Pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 1 dalį, jeigu Komisija nustato, kad, pavyzdžiui, EŽŪFKP išlaidos neatitinka Sąjungos teisės, ji priima sprendimą ir jame nustato sumas, kurioms neskiriamas Sąjungos finansavimas.
41 Iš Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 3 dalies matyti, jog per atitikties patikrinimo procedūrą prieš priimant sprendimą nefinansuoti Komisijos patikrinimų rezultatai ir suinteresuotųjų valstybių narių paaiškinimai pateikiami raštu ir tada abi šalys stengiasi susitarti dėl priemonių, kurių reikia imtis (pagal analogiją žr. 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑341/17 P, EU:C:2019:409, 99 punktą).
42 Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos paskutiniame sakinyje, šiame procedūros etape valstybėms narėms suteikiama galimybė įrodyti, kad reikalavimų nesilaikymo faktinis mastas yra mažesnis nei Komisijos įvertinime.
43 Be to, pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, jeigu nepavyksta susitarti, valstybė narė gali prašyti pradėti procedūrą, kurios tikslas yra suderinti abiejų šalių pozicijas, o Komisija turi atsižvelgti į pasibaigus taikinimo procedūrai parengtoje ataskaitoje pateiktas rekomendacijas.
44 Galiausiai Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnyje numatyta, kad prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą dėl nefinansuotinų sumų vertinimo valstybė narė ir Komisija turi laikytis sudėtingos ir išsamios sistemos. Komisijos pranešimas apie patikrinimų rezultatus ir galimas taisomąsias priemones yra administracinės procedūros pagrindas ir apibrėžia jos ribas. Valstybė narė turi galimybę pateikti savo pastabas rašytiniame atsakyme ir per šioje nuostatoje numatytą dvišalį susitikimą prieš Komisijai pateikiant oficialų pranešimą. Be to, valstybė narė dar gali pateikti savo argumentus taikinimo institucijai. Tik išnagrinėjusi taikinimo institucijos ataskaitą Komisija priima savo išvadas, kuriose nusprendžia dėl galimo atsisakymo finansuoti. Per administracinę procedūrą valstybė narė turi turėti visas garantijas, reikalingas jos nuomonei pareikšti. Taigi, administracinė procedūra yra sudėtinga ir išsami, nes taip užtikrinama, kad Komisija galėtų priimti galutinį sprendimą, remdamasi visa turima informacija (žr. 2020 m. liepos 8 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, T‑38/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:325, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
45 Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nagrinėti pirmąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą, viena vertus, Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies ir, kita vertus, proporcingumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu.
46 Reikia pažymėti, kad iš dalies pataisyto Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 (OL L 114, 2015, p. 25) 34 straipsnio 6 dalies redakcijoje, galiojusioje ginčijamo sprendimo priėmimo momentu, numatyta, kad vertinant išlaidas, kurios nebus Sąjungos finansuojamos, į informaciją, kurią valstybė narė perduoda po 34 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje nurodyto Komisijos oficialaus pranešimo, galima atsižvelgti, pirma, tik siekiant išvengti didelio Sąjungos biudžetui padarytos finansinės žalos pervertinimo (Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies a punktas) ir, antra, jei tinkamai pagrindžiama, kad informaciją perduoti vėluojama dėl išorės veiksnių, ir jei dėl tokio vėlavimo Komisijai nekyla kliūčių laiku priimti sprendimą pagal Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 52 straipsnį (Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies b punktas).
47 Šiuo atveju tik 2019 m. gegužės 2 d. kartu su taikinimo prašymu Lietuvos valdžios institucijos pirmą kartą pateikė Komisijai naujus duomenis, gautus šioms institucijoms atlikus papildomus patikrinimus, nors Komisija joms jau buvo perdavusi 2019 m. kovo 15 d. oficialų pranešimą.
48 Taigi, nebūtina tikrinti, ar toks pavėluotas perdavimas atitinka Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies a ir b punktuose nustatytas sąlygas, ir atsižvelgti į 2019 m. liepos 19 d. taikinimo institucijos ataskaitoje pateiktą informaciją, nes iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija atsižvelgė į šią papildomą informaciją per atitikties patvirtinimo procedūrą, kurią užbaigus priimtas ginčijamas sprendimas, nes įvertino tos informacijos svarbą.
49 Iš 2019 m. gegužės 28 d. Komisijos rašto taikinimo institucijai matyti, kad ji jame nurodė kruopščiai išnagrinėjusi Lietuvos valdžios institucijų argumentus, pateiktus jų taikinimo prašyme. Konkrečiai kalbant, Komisija pažymėjo, kad dalykai, kuriuos Lietuvos valdžios institucijos nurodė patikrinusios, nepakankamai įrodė, kad prieš suteikiant ankstyvo pasitraukimo paramą jos gavėjai užsiėmė prekine žemės ūkio gamyba.
50 Be to, nors 2019 m. gruodžio 18 d. išvadoje Komisija apgailestavo, kad Lietuvos valdžios institucijų patikrinimai atgaline data buvo atlikti tik taikinimo etape ir kad nauji duomenys jai buvo pateikti pavėluotai, nepateikus Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies b punkte numatyto pateisinimo, ji patvirtino, kad šiuos duomenis ji išnagrinėjo, ir pažymėjo, jog atitinkamiems ūkininkams nepateikus sąskaitų faktūrų ar pieno, gyvulių ar augalininkystės produktų pardavimo užsakymų, jie nepakankamai įrodo, kad ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjai užsiėmė prekine žemės ūkio gamyba.
51 Galiausiai 2020 m. gegužės 19 d. suvestinėje ataskaitoje Komisija pažymėjo, kad dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios 2019 m. gruodžio 18 d. išvadoje, ji laikosi tokios pat pozicijos dėl papildomos informacijos, kurią Lietuvos valdžios institucijos pateikė taikinimo etape.
52 Taigi, Lietuvos Respublika nepagrįstai teigia, kad Komisija neatsižvelgė, kaip tai suprantama pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalį, į naujus duomenis, gautus atlikus papildomus patikrinimus, kuriuos Lietuvos valdžios institucijos jai perdavė su taikinimo prašymu.
53 Be to, iš 2019 m. gegužės 28 d. Komisijos rašte, 2019 m. gruodžio 18 d. išvadoje ir 2020 m. gegužės 19 d. suvestinėje ataskaitoje esančios informacijos matyti, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su atsižvelgimu į papildomą informaciją, kurią Lietuvos Respublika pateikė po 2019 m. kovo 15 d. oficialaus pranešimo.
54 Tiesa, kad Sąjungos institucija, šiuo atveju Komisija, turi tinkamai reaguoti į tikslią ir išsamią informaciją, pateiktą valstybės narės, kuri per administracinę procedūrą siekdama įvykdyti jai tenkančią pareigą įrodyti nustatytų trūkumų finansines pasekmes užmezga dialogą su ja tam, kad rastų taikomų teisės aktų reikalavimus labiausiai atitinkantį sprendimą (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑480/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:191, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
55 Vis dėlto iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad sprendimo nefinansuoti dalies išlaidų iš žemės ūkio fondų motyvavimas turi būti laikomas pakankamu, kai per sąskaitų patvirtinimo procedūrą vykęs susirašinėjimas ir suvestinė ataskaita rodo, kad atitinkama valstybė narė aktyviai dalyvavo rengiant sprendimą ir žinojo pagrindinius jo motyvus (žr. 2021 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑107/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:937, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
56 Viena vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 16–28 ir 49–51 punktų, Lietuvos valdžios institucijos aktyviai dalyvavo ginčijamo sprendimo rengimo procedūroje.
57 Kita vertus, 2019 m. gegužės 2 d. taikinimo prašyme Lietuvos valdžios institucijos paaiškino, kad papildomi patikrinimai, kuriuos jos atliko siekdamos pagrįsti ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjų dalyvavimą prekinėje žemės ūkio gamyboje, buvo paremti objektyviais ir patikrinamais įrodymais.
58 Vis dėlto Lietuvos valdžios institucijos patikslino, kad pasirinkti kriterijai dėl įvairių priežasčių nebūtinai rodo visą realizuotos produkcijos apimtį, nes, pavyzdžiui, kai kurie ūkininkai parduodavo savo produkciją tiesiogiai kaimynams ar turgavietėse ir neprivalėjo saugoti finansinių ar kitų dokumentų.
59 2019 m. gegužės 28 d. rašte Komisija priminė, kad per dvišalį susitikimą, kuris vyko 2010 m. kovo 4 d. atlikus tyrimą RD 1/2009/804/LT, Lietuvos valdžios institucijos nurodė, kad apie didelę ūkininkų grupę nebuvo informacijos vyriausybės duomenų bazėse, visų pirma pieno pardavimo duomenų bazėje, kuri galėtų įrodyti, kad prieš pateikdami paraišką dėl ankstyvo pasitraukimo paramos tie ūkininkai užsiėmė prekine žemės ūkio gamyba.
60 Tame pačiame dokumente Komisija priminė Lietuvos valdžios institucijų taikinimo prašyme pateiktus paaiškinimus, minėtus šio sprendimo 57 ir 58 punktuose. Komisija nurodė, kad ūkininkai, dėl kurių prekinės žemės ūkio gamybos nėra įrodymų, negali naudotis ankstyvo pasitraukimo schema, ir jiems neturėjo būti leista joje dalyvauti. Komisija pridūrė, kad Lietuvos valdžios institucijų pateikti nauji duomenys neleidžia apskaičiuoti vienkartinės finansinės pataisos, nes didelio skaičiaus ūkininkų, t. y. ūkininkų, kurie tiesiogiai parduodavo savo produkciją turgavietėse, atžvilgiu nebuvo jokių įrodymų, kad jie dalyvavo prekinėje žemės ūkio gamyboje iki prisijungimo prie ankstyvo pasitraukimo paramos schemos.
61 Tokiomis aplinkybėmis 2019 m. gruodžio 18 d. išvadoje ir 2020 m. gegužės 19 d. suvestinėje ataskaitoje Komisija nusprendė, kad Lietuvos valdžios institucijų pateikti nauji duomenys, nesant sąskaitų faktūrų ar pieno, gyvulių ar augalininkystės produktų pardavimo užsakymų, nepakankamai įrodo, kad ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjai vykdė prekinę žemės ūkio gamybą.
62 Taigi, Lietuvos valdžios institucijos žinojo pagrindinius ginčijamo sprendimo motyvus, visų pirma motyvus, dėl kurių Komisija nusprendė, kad šių institucijų taikinimo prašyme pateikti nauji duomenys negali lemti finansinės pataisos sumos persvarstymo.
63 Todėl priekaištas, grindžiamas Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 34 straipsnio 6 dalies pažeidimu, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
64 Galiausiai grįsdama priekaištus, susijusius su proporcingumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu, Lietuvos Respublika nepateikia kitų argumentų, nei nurodytieji šio sprendimo 35 ir 36 punktuose. Kadangi šie argumentai buvo atmesti šio sprendimo 38–63 punktuose, minėtus priekaištus taip pat reikia atmesti.
65 Taigi pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo bei lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu
66 Lietuvos Respublika tvirtina, kad Komisija klaidingai taikė fiksuoto dydžio finansinę pataisą, nes apskaičiavo Sąjungai realiai padarytą finansinę žalą, neatsižvelgusi į Lietuvos valdžios institucijų kartu su taikinimo prašymu pateiktus naujus duomenis.
67 Lietuvos Respublika pažymi, kad per papildomus patikrinimus, per kuriuos buvo surinkti šie nauji duomenys, visų paraiškų, įregistruotų nuo ankstyvo pasitraukimo paramos priemonės įsigaliojimo Lietuvoje iki 2009 m. rugsėjo 16 d., atžvilgiu buvo tikrinama sąlyga dėl užsiėmimo prekine žemės ūkio gamyba prieš pateikiant ankstyvo pasitraukimo paramos paraiškas.
68 Lietuvos Respublika nurodo, kad atlikdamos šiuos papildomus patikrinimus jos institucijos nusprendė, jog sąlygą dėl prekinės žemės ūkio gamybos prieš suteikiant ankstyvo pasitraukimo paramą patvirtina nacionalinėse duomenų bazėse įregistruotas pieno ar gyvulių pardavimas, įskaitant pardavimą skersti, arba, jei tokio pardavimo neįregistruota, – dokumentai, įrodantys pajamų gavimą iš pieno, gyvulininkystės ar augalininkystės produkcijos tiekimo rinkai, ir galiausiai – ūkio ekonominis dydis, kuris turi būti ne mažesnis už europinio dydžio vienetą.
69 Pirma, dėl duomenų, susijusių su pieno pardavimu, kuriuos Lietuvos Respublika vadina „faktiniais pieno pardavimais“, ji nurodo, kad šiuos duomenis paėmė iš informacinės pieno kvotų duomenų bazės (toliau – pieno kvotų duomenų bazė).
70 Antra, dėl duomenų, susijusių su gyvulių pardavimu, Lietuvos Respublika nurodo, kad jos valdžios institucijos, remdamosi 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimu Lietuva / Komisija (T‑508/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:828), atmetė atvejus, kai ūkyje buvo tik vienas gyvulys, ir atvejus, kai, nutraukiant žemės ūkio veiklą, buvo parduotas tik vienas gyvulys, taip, kad atrinkti būtų tik mažiausiai du gyvulius rinkai pateikusių pareiškėjų duomenys.
71 Trečia, Lietuvos Respublika pažymi, kad, nesant pieno ir gyvulių pardavimo informacinėse bazėse duomenų apie vykdytą prekinę žemės ūkio gamybą, Lietuvos institucijos patikrino, ar tarp dokumentų, kurie buvo gauti per ex post patikrą, atliktą vykdant tyrimą RD 1/2009/804/LT, yra ūkininkų dokumentų, patvirtinančių pajamų gavimą iš pieno, gyvulininkystės ar augalininkystės produkcijos tiekimo rinkai.
72 Ketvirta, Lietuvos Respublika nurodo, kad jos valdžios institucijos taikė ūkio ekonominio dydžio kriterijų su sąlyga, kad tas dydis atitinka bent vieną europinio dydžio vienetą, jei nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad buvo vykdoma prekinė žemės ūkio gamyba pagal šio sprendimo 69–71 punktuose nurodytus tris kriterijus, arba papildant duomenis, patvirtinančius tokios veiklos vykdymą taikant vieną iš šių trijų kriterijų.
73 Komisija ginčija Lietuvos Respublikos argumentus.
74 Pagal Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalį per atitikties patvirtinimo procedūrą Komisija įvertina sumas, kurios nebus finansuojamos, atsižvelgdama, be kita ko, į nustatytą neatitikties mastą. Šiuo tikslu ji tinkamai atsižvelgia į pažeidimo pobūdį ir į Sąjungai padarytą finansinę žalą. Be to, sprendimą neskirti finansavimo ji pagrindžia nurodydama neteisėtai išleistas sumas ir, jei dedant proporcingas pastangas tų sumų nurodyti neįmanoma, gali, be kita ko, taikyti fiksuoto dydžio pataisas. Fiksuoto dydžio pataisos taikomos tik tais atvejais, kai dėl atvejo pobūdžio ar dėl to, kad valstybė narė nepateikė Komisijai būtinos informacijos, dedant proporcingas pastangas neįmanoma tiksliau nustatyti Sąjungai padarytos finansinės žalos (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑404/19 P, EU:C:2020:1041, 49 punktas).
75 Taigi, yra daromas skirtumas tarp valstybių narių netinkamai išleistų sumų vienkartinių pataisų ir fiksuoto dydžio pataisų (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑404/19 P, EU:C:2020:1041, 50 punktas). Vienkartinės pataisos taikomos tik tada, kai nepagrįstai išleistos sumos gali būti nustatytos dedant proporcingas pastangas, o jei ne, taikomos ekstrapoliuotos arba fiksuoto dydžio pataisos (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑106/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:914, 78 punktas).
76 Tokiomis aplinkybėmis 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 907/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų, finansų valdymo, sąskaitų patvirtinimo, užstatų ir dėl euro naudojimo (OL L 255, 2014, p. 18), 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu Komisija negali dėdama proporcingas pastangas nustatyti neteisėtai išleistų sumų, valstybės narės gali, laikydamosi atliekant atitikties patvirtinimo procedūrą Komisijos nustatytų terminų, pateikti duomenis apie tų sumų patikrinimą, atliktą nagrinėjant visus atskirus atvejus, kuriems galėjo padaryti poveikį neatitiktis.
77 Be to, Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti valstybių narių pateikti duomenys, jeigu jos nori, kad joms būtų taikoma, pavyzdžiui, vienkartinė pataisa pagal to straipsnio 2 dalį, kai Komisija negali nustatyti nepagrįstai išleistų sumų, dėdama proporcingas pastangas (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑106/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:914, 83 punktas).
78 Konkrečiai kalbant, Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 4 dalies c ir d punktuose numatyta, jog tam, kad galėtų atsižvelgti į valstybių narių pateiktus rezultatus, Komisija turi turėti galimybę patikrinti jai pateikto nustatymo turinį ir rezultatus ir gauti pakankamų ir tinkamų audito įrodymų, susijusių su pagrindiniais duomenimis.
79 Galiausiai pagal suformuotą jurisprudenciją, susijusią su žemės ūkio fondų sąskaitų patvirtinimo procedūra, Komisijos įrodinėjimo pareiga yra palengvinta. Ji turi ne išsamiai įrodyti, kad nacionalinių institucijų atlikti patikrinimai buvo nepakankami ar kad jų pateikti skaičiai neteisingi, o pateikti didelių ir pagrįstų abejonių, kurių jai kyla dėl šių patikrinimų ar skaičių, įrodymą. Savo ruožtu valstybė narė gali paneigti Komisijos išvadas tik jei savo teiginius pagrindžia patikimos ir veiksmingos kontrolės sistemos buvimo įrodymais. Jei valstybei nepavyksta įrodyti, kad Komisijos išvados netikslios, tokiu atveju šios išvados tampa įrodymais, galinčiais sukelti didelių abejonių dėl tinkamų ir veiksmingų priežiūros ir kontrolės priemonių buvimo. Ji turi pateikti kuo detalesnę ir išsamesnę informaciją apie savo patikrinimų ir skaičių realumą (žr. 2021 m. birželio 17 d. Sprendimo Lietuva / Komisija, C‑153/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:494, 133 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
80 Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus nagrinėti įrodymus, turi įvertinti Komisijos po tokių patikrinimų priimtų sprendimų dėl finansinių pataisų teisėtumą ir patikrinti, ar ji padarė klaidą dėl nustatytų finansinių pažeidimų pasekmių, ar ne (žr. 2021 m. birželio 17 d. Sprendimo Lietuva / Komisija, C‑153/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:494, 134 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
81 Būtent atsižvelgiant į šias nuostatas ir šiuos principus reikia nagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą, pirma, Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalies ir, antra, proporcingumo bei lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu.
82 Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublika ginčija ne kompetentingų valdžios institucijų atliktos pagrindinės kontrolės, susijusios su tinkamumo finansuoti sąlyga dėl ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjų pareigos užsiimti prekine žemės ūkio gamyba prieš jiems skiriant šią paramą, trūkumus, o tik tai, kaip Komisija įvertino dėl šių trūkumų atsiradusias finansines pasekmes.
83 Šiuo atveju Bendrasis Teismas turi įvertinti, ar nauji duomenys, gauti Lietuvos valdžios institucijoms atlikus papildomus patikrinimus, turėjo pakankamą įrodomąją galią, kad būtų galima atgaline data patikrinti, ar tenkinama sąlyga, kad ankstyvo pasitraukimo paramos suteikimo momentu pareiškėjai užsiimtų prekine žemės ūkio gamyba, ir atitinkamai, ar šie duomenys leido tiksliai nustatyti Lietuvos valdžios institucijų įgyvendinant šią priemonę nepagrįstai išleistas sumas.
Dėl naujų duomenų, susijusių su pieno kvotų duomenų bazėje nurodytais pieno pardavimais
84 Primintina, jog vien tai, kad yra suteikta pieno kvota, neleidžia teigti, kad ūkininkas užsiėmė prekine žemės ūkio gamyba (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Lietuva / Komisija, C‑79/19 P, EU:C:2020:129, 46 punktą.
85 Kadangi ankstyvo pasitraukimo paramos pagrindinis tikslas yra skatinti ūkininkus nutraukti žemės ūkio veiklą tada, kai jie paprastai to nedarytų, t. y. kai iš šios veiklos jie gauna pajamų, žemės ūkio veiklos vykdymas siekiant patenkinti savo ir savo šeimos poreikius negali būti prilygintas veiklai, iš kurios gaunamos pajamos (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, C‑210/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:529, 45 ir 46 punktus).
86 Iš tų ūkių, kurie yra įtraukti į pieno kvotų duomenų bazę, tik tie, kurie gaudavo realių ir nemažų pajamų, atitinka prekinės žemės ūkio gamybos kriterijų, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1257/1999 11 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 1698/2005 23 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Lietuva / Komisija, C‑79/19 P, EU:C:2020:129, 53 punktą).
87 Šiuo atveju, viena vertus, Lietuvos Respublika tvirtina, kad tiesioginio pieno pardavimo atvejais ūkininkai turėjo tvarkyti mėnesinę apskaitą ir deklaruoti duomenis, kurie sutikrinami su bendraisiais ūkio pieno produkcijos skaičiais ir pajėgumais. Ji priduria, kad visais atvejais deklaracijos būdavo teikiamos kompetentingoms institucijoms ir kad perduoti duomenys buvo tikrinami.
88 Kita vertus, Lietuvos Respublika iš esmės aiškina, kad parduodant pieną perdirbimo tikslais tiek ūkininkai, tiek supirkėjai turėjo deklaruoti sandorį, todėl dviguba pranešimo ar deklaravimo sistema leido pagal skirtingus duomenų teikimo šaltinius patikrinti duomenų realumą ir tikslumą.
89 Vis dėlto pirmiausia reikia pažymėti, kad iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad 2019 m. gegužės 2 d. taikinimo prašyme ir 2019 m. rugsėjo 27 d. rašte pateikdamos Komisijai naujus duomenis Lietuvos valdžios institucijos būtų atskyrusios tiesioginio pieno pardavimo atvejus nuo pardavimo perdirbti.
90 Toliau iš Lietuvos Respublikos ieškinyje pateiktų paaiškinimų matyti, kad nauji duomenys, susiję su tiesioginiu pieno pardavimu, yra gauti iš pieno kvotų duomenų bazės remiantis ūkininkų, t. y. pačių pareiškėjų, pateikta informacija.
91 Be to, per administracinę procedūrą Lietuvos valdžios institucijos pareiškė, kad daug ūkininkų tiesiogiai parduodavo savo produkciją kaimynams arba turgavietėse ir neišsaugojo jokių įrodymų apie šiuos sandorius.
92 Galiausiai Lietuvos Respublikos pateikti paaiškinimai ir įrodymai neįrodo, kad ūkininkų pateiktos deklaracijos, o pardavimo perdirbti atveju – supirkėjų deklaracijos – tuo metu, kai jos būdavo įtraukiamos į pieno kvotų duomenų bazę, būdavo tikrinamos remiantis jų parengtais apskaitos dokumentais arba sąskaitomis ar užsakymais.
93 Taigi, nauji duomenys, susiję su pieno kvotų duomenų bazėje nurodytais pieno pardavimais, neturėjo pakankamos įrodomosios galios, kaip reikalaujama Deleguotojo reglamento Nr. 907/2014 12 straipsnio 4 dalyje, ir, nesant patvirtinamųjų dokumentų, kaip antai sąskaitų faktūrų ar užsakymų, Komisija pagrįstai suabejojo šių naujų duomenų patikimumu.
94 Vadinasi, iš Bendrajam Teismui pateiktų dokumentų nematyti, kad Lietuvos valdžios institucijos per administracinę procedūrą pateikė įrodymų, įrodančių, jog pieno kvotų duomenų bazėje nurodytas pieno pardavimas leido atitinkamiems ūkininkams gauti realių ir nemažų pajamų, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 86 punkte nurodytą jurisprudenciją, prieš jiems gaunant ankstyvo pasitraukimo paramą.
95 Lietuvos Respublika negali pagrįstai teigti, kad pieno kvotų duomenų bazė buvo tvarkoma laikantis 2001 m. liepos 9 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1392/2001, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3950/92, nustatančio papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje, taikymo taisykles (OL L 187, 2001, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 33 t., p. 391), 5, 6, 11 ir 14 straipsnių, 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1788/2003, nustatančio mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje (OL L 270, 2003, p. 123; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 40 t., p. 391), ir 2004 m. kovo 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 595/2004, nustatančio išsamias Reglamento Nr. 1788/2003 taikymo taisykles (OL L 94, 2004, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 43 t., p. 333).
96 Iš Reglamentų Nr. 1392/2001, 1788/2003 ir 595/2004 nuostatų nematyti, kad pateikdami metines deklaracijas, susijusias, pirma, su tiesioginiu pardavimu, t. y. su pieno kiekiu, parduotu tiesiogiai vartoti, ir, antra, su pristatytu pieno kiekiu, t. y. perdirbti parduoto pieno kiekiu, pieno gamintojai ir supirkėjai turėjo kartu su šiomis deklaracijomis pateikti apskaitos ar verslo dokumentus, patvirtinančius deklaruoto pieno pardavimo realumą.
97 Žinoma, Reglamentu Nr. 1392/2001, o vėliau Reglamentu Nr. 595/2004, nustatyta pieno kvotų sistema įpareigojo nacionalines institucijas patikrinti duomenų apie pieno tiekimą ir tiesioginį pardavimą, apie kuriuos atitinkamai pranešė pieno supirkėjai ir gamintojai, tikslumą.
98 Šiuo tikslu Reglamento Nr. 1392/2001 14 straipsnyje, kurio turinys pakartotas Reglamento Nr. 595/2004 24 straipsnyje, reikalauta, kad supirkėjai ir gamintojai ne mažiau kaip trejus metus nuo dokumentų sudarymo saugotų ir leistų valstybės narės kompetentingai institucijai susipažinti su 12 mėnesių įrašais apie atsargas, leidžiančiais patvirtinti tiekimo ir tiesioginių pardavimų komercinių sandorių realumą.
99 Vis dėlto Komisija nurodė, ir Lietuvos Respublika šiuo klausimu jai neprieštaravo, neturinti jokios informacijos, jog Lietuvos valdžios institucijos būtų patikrinusios šiuos pieno supirkėjų ir gamintojų įrašus apie atsargas, kad patvirtintų pieno tiekimo ir pardavimo duomenų, kuriuos deklaravo tie supirkėjai ir gamintojai, tikslumą.
100 Be to, iš 2005 m. balandžio 4–8 d. Komisijos atlikto audito LA/2005/11/LT išvadų, kuriomis remiasi Lietuvos Respublika, nematyti, kad jos valdžios institucijos patikrino tiesiogiai vartoti pristatytų ar parduotų pieno kiekių deklaracijas, remdamosi įrašais apie atsargas ar komercinių sandorių dokumentais, kurių šios institucijos galėjo reikalauti iš pieno supirkėjų ir gamintojų.
101 Atvirkščiai, iš šio audito išvadų dėl pieno kvotų sistemos matyti, kad Lietuvos valdžios institucijų Komisijai pateikta informacija rodė, jog deklaruotų duomenų tikrinimo, kurį turėjo atlikti Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, kokybė turi būti dar geresnė ir kad Komisija negalėjo vienareikšmiškai vertinti situacijos.
102 Tokiomis aplinkybėmis Komisija teisingai nusprendė, kad duomenys, susiję su pieno kvotų duomenų bazėje nurodytais pieno pardavimais, nepakankamai įrodo, jog pieno gamintojai, kuriems buvo skirta ankstyvo pasitraukimo parama, užsiėmė prekine žemės ūkio gamyba.
103 Kiti Lietuvos Respublikos Bendrajame Teisme pateikti argumentai negali paneigti šios išvados.
104 Pirma, Lietuvos Respublika teigia, kad atitinkamai 2002 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. lapkričio 20 d. Žemės ūkio ministro nutarimais Nr. 529 ir Nr. 3D-495 nustatyta aiški ir griežta pieno kvotų duomenų bazėje esančių duomenų realumą, patikimumą ir atsekamumą užtikrinanti sistema.
105 Vis dėlto iš tų nutarimų nematyti, kad prie valdžios institucijoms pateiktų supirkto ar tiesiogiai vartoti parduoto pieno kiekių deklaracijų, kurias turėjo pateikti supirkėjai ir gamintojai, turėjo būti pridėti komercinius sandorius patvirtinantys arba apskaitos dokumentai. Iš šių nutarimų taip pat nematyti, kad priežiūros institucijos privalo nuolat tikrinti pieno gamintojų ir supirkėjų įrašus apie atsargas.
106 Antra, nors Lietuvos Respublika teigia, kad pieno kvotų duomenų bazę kontroliavo Europos Audito Rūmai, ji nepateikia nuorodų į šios institucijos ataskaitą ar ataskaitas, kuriomis nori remtis.
107 Trečia, Lietuvos Respublika remiasi 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimu Lietuva / Komisija (T‑508/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:828), nes, jos teigimu, byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, Komisijos abejonės buvo grindžiamos tuo, kad Lietuvos valdžios institucijos anksčiau nepateikė duomenų apie pieno pardavimo faktą, o šioje byloje tų institucijų pateikti nauji duomenys yra pakankamai įtikinami, kiek tai susiję su ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjų veiklos komerciniu pobūdžiu.
108 Reikia priminti, kad byloje, kurioje priimtas 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Lietuva / Komisija (T‑508/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:828), Lietuvos Respublika tvirtino, kad pareiškėjų, t. y. ūkininkų, įtraukimas į žemės ūkio duomenų bazes, kaip antai pieno kvotų duomenų bazę, pakankamai įrodo, kad buvo vykdoma prekinė žemės ūkio gamyba.
109 Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į įrodymus, pateiktus šiam konkrečiam teiginiui pagrįsti, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Lietuvos Respublikai nepavyko išsklaidyti didelių ir pagrįstų Komisijos abejonių dėl galimo ankstyvo pasitraukimo paramos skyrimo ūkininkams, kurie buvo įtraukti į pieno kvotų duomenų bazę, tačiau turėjo tik vieną karvę, todėl negalėjo būti laikomi gaunančiais pajamų iš prekinės žemės ūkio gamybos.
110 Darytina išvada, kad 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendime Lietuva / Komisija (T‑508/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:828) Bendrasis Teismas nenusprendė, kad pieno kvotų duomenų bazėje esantys pieno pardavimo duomenys gali įrodyti, jog į šią duomenų bazę įtraukti ūkininkai užsiima prekine žemės ūkio gamyba. Taigi, šis sprendimas negali būti aiškinamas taip, kad pieno pardavimų įrašymo į pieno kvotų duomenų bazę pakanka įrodyti šių pardavimų faktą, ir, bendriau kalbant, kad ūkininkai, kurie tariamai atliko tuos pardavimus, užsiėmė prekine žemės ūkio gamyba.
111 Ketvirta, Lietuvos Respublika iš esmės teigia, viena vertus, kad Komisijos reikalavimas, jog kompetentingos valdžios institucijos jai pateiktų visas sąskaitas, galinčias įrodyti, kad ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjai vykdė prekinę žemės ūkio gamybą, yra nepagrįstas. Valstybei narei tenkanti pareiga sukurti iš Europos žemės ūkio fondų finansuojamos pagalbos kontrolės sistemą nebūtinai reiškia pareigą surinkti visus su kontrole susijusius dokumentus.
112 Kita vertus, ji teigia, kad šioje byloje toks reikalavimas yra neproporcingas, nes dokumentai, kuriuos Komisija reikalauja pateikti, yra labai seni ir sunku ar net neįmanoma juos surasti dėl to, kad suėjo teisės aktuose nustatytas pareigos saugoti šiuos dokumentus terminas.
113 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog duomenys, susiję su pieno kvotų duomenų bazėje nurodytais pieno pardavimais, nepakankamai įrodo, jog pieno gamintojai, kuriems buvo skirta ankstyvo pasitraukimo parama, užsiima prekine žemės ūkio gamyba (žr. šio sprendimo 102 punktą). Tokiomis aplinkybėmis Komisija pagrįstai reikalavo, kad Lietuvos valdžios institucijos pateiktų visus apskaitos ar komercinio pobūdžio dokumentus, kaip antai sąskaitas faktūras, tam, kad a posteriori įrodytų, jog suteikiant paramą pareiškėjai užsiėmė prekine žemės ūkio gamyba, ir taip išvengtų fiksuoto dydžio pataisos taikymo.
114 Be to, iš bylos medžiagos nematyti, kad Komisija reikalavo iš Lietuvos valdžios institucijų pateikti visas pieno pardavimo sąskaitas faktūras, esančias pieno kvotų duomenų bazėje.
115 Atvirkščiai, iš administracinės procedūros ir Komisijos rašytinių pareiškimų matyti, kad siekdama tiksliai nustatyti Sąjungai padarytą finansinę žalą ji buvo pasirengusi atsižvelgti į kitus dokumentus, kaip antai iš pieno supirkėjų gautus užsakymus, patvirtinančius pieno pardavimo faktą.
116 Penkta, Lietuvos Respublika teigia, kad Komisijos reikalavimas pateikti apskaitos dokumentus buvo nurodytas tik 2019 m. gruodžio 18 d. Komisijos išvadose ir 2020 m. gegužės 19 d. suvestinėje ataskaitoje, todėl toks reikalavimas yra naujas ir prieštarauja ankstesnei Komisijos pozicijai, išreikštai, pavyzdžiui, per tyrimą RD 3/2017/009/LT.
117 Vis dėlto šis argumentas neatitinka faktinių aplinkybių, nes 2019 m. gegužės 28 d. rašte, kurį Komisija nusiuntė taikinimo institucijai, ji pažymėjo, kad Lietuvos valdžios institucijų pateikti nauji duomenys nėra pagrįsti pardavimo dokumentais, o ši sąvoka tikrai apima sąskaitas faktūras ir tam tikrais atvejais užsakymus.
118 Tokiomis aplinkybėmis iš to, kas išdėstyta, matyti, kad grindžiant ieškinio pagrindą dėl Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalies pažeidimo Lietuvos Respublikos pateiktus argumentus dėl naujų duomenų, susijusių su pieno kvotų duomenų bazėje nurodytais pieno pardavimais, reikia atmesti.
Dėl kitų Lietuvos valdžios institucijų kartu su taikinimo prašymu pateiktų duomenų
119 Reikia priminti, kad Sąjungos teismas gali atmesti pagrindą arba priekaištą kaip nereikšmingą, jeigu konstatuoja, kad net būdamas pagrįstas jis negali lemti akto panaikinimo (žr. 2009 m. rugsėjo 1 d. Sprendimo KN / EESRK, T‑377/20, EU:T:2021:528, 203 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
120 Šiuo atveju iš naujų duomenų, gautų Lietuvos valdžios institucijoms atlikus papildomus patikrinimus, matyti, jog siekiant įrodyti, kad ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjai užsiėmė prekine žemės ūkio gamyba, pieno kvotų duomenų bazėje esančiais duomenimis atgaline data buvo remiamasi 14 647 atvejais iš 15 317, o tai atitinka 95,6 % pareiškėjų, ir, remiantis Lietuvos Respublikos duomenimis, – 93,4 % išmokų, atliktų laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki birželio 3 d.
121 Kiti Lietuvos valdžios institucijų pateikti duomenys, grindžiami, pirma, gyvulių pardavimo duomenų baze, antra, patvirtinamaisiais dokumentais ir, trečia, žemės ūkio valdų ekonominiu dydžiu, yra susiję su ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjų pogrupiais, kurie skiriasi nuo paramos gavėjų pogrupio, įtraukto į pieno kvotų duomenų bazę dėl pieno pardavimo.
122 Tokie papildomi duomenys susiję tik su 665 iš 15 317 gavėjų, t. y. 4,3 % paraiškų, kurių pagrindu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2018 m. birželio 3 d. buvo išmokėta 6,57 % ankstyvo pasitraukimo paramos, todėl šie duomenys, neatsižvelgiant į jų įrodomąją galią, negali pakeisti išvados, kad Komisija negali tiksliai nustatyti pagal ankstyvo pasitraukimo pagalbos priemonę per tą laikotarpį nepagrįstai išmokėtų sumų dėl 93,4 % išmokų.
123 Taigi, papildomi duomenys, susiję su trimis ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjų pogrupiais, kurie skiriasi nuo paramos gavėjų pogrupio, Lietuvos valdžios institucijos įtraukto į pieno kvotų duomenų bazę dėl pieno pardavimo, neturi įtakos išvadai, kad negalima tiksliai nustatyti finansinės žalos Sąjungai, patirtos dėl to, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos valdžios institucijos nekontroliavo tinkamumo finansuoti sąlygos dėl prekinės žemės ūkio gamybos vykdymo, kurią turėjo tenkinti ūkininkai ankstyvo pasitraukimo paramos gavimo momentu.
124 Vadinasi, Lietuvos Respublikos argumentą, grindžiamą, pirma, gyvulių pardavimo registravimo duomenų baze, antra, patvirtinamųjų dokumentų surinkimu ir, trečia, žemės ūkio valdų ekonominiu dydžiu, reikia atmesti kaip neturintį prasmės.
125 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad atsižvelgdama į nepakankamą vien pieno kvotų duomenų bazės duomenų įrodomąją galią Komisija turėjo teisę nuspręsti priimti ne vienkartinę, o fiksuoto dydžio pataisą, kad Sąjungos lėšomis nebūtų finansuojamos išlaidos, patirtos pagal ankstyvo pasitraukimo paramos priemonę laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2018 m. birželio 30 d. nesilaikant Sąjungos teisės, todėl priekaištas, grindžiamas Reglamento Nr. 1306/2013 52 straipsnio 2 dalies pažeidimu, turi būti atmestas.
126 Priekaištus, grindžiamus proporcingumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu, reikia atmesti dėl motyvų, analogiškų nurodytiesiems šio sprendimo 64 punkte.
127 Taigi, antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo vertinimo klaida, atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 35 straipsnio 1 dalį, ir proporcingumo bei lojalaus bendradarbiavimo principų pažeidimu
128 Lietuvos Respublika priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos institucijų apskaičiuota Sąjungos fondams padarytos žalos suma yra gerokai mažesnė už Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 35 straipsnio 1 dalyje numatytą maksimalią 50 000 eurų sumą, kurios nepasiekus Komisija gali netaikyti finansinės pataisos.
129 Komisija prašo atmesti šį pagrindą kaip nepagrįstą.
130 Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta vadinamoji de minimis riba, dėl kurios Komisija gali nevykdyti atitikties patvirtinimo tyrimo, jei galima finansinė pataisa neviršija 50 000 eurų ir bendrai 2 % atitinkamų išlaidų ar sumų, kurias reikia susigrąžinti (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Bulgarija / Komisija, T‑22/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:878, 147 punktą).
131 Šiuo atveju Lietuvos Respublika iš esmės teigia, kad nepateisinamų išlaidų dalis siekė 33 244 eurus, o tai atitinka 0,08 %, todėl, atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 35 straipsnio 1 dalyje nustatytą de minimis ribą, Komisija padarė vertinimo klaidą, netaikydama šios nuostatos.
132 Pirma, iš šio sprendimo 102 ir 120 punktų matyti, kad rėmimasis pieno kvotų duomenų baze atgaline data neleido Lietuvos valdžios institucijoms 14 647 ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjų atveju įrodyti, kad buvo vykdoma prekinė žemės ūkio gamyba, o tai, remiantis šių institucijų 2019 m. rugsėjo 27 d. rašte pateikta informacija, atitinka tokią dalį mokėjimų, kuri siekia 41 780 675,68 euro arba 93,40 % atitinkamų išlaidų.
133 Iš to matyti, kad šio sprendimo 131 punkte apibendrinta prielaida, kuria grindžiamas trečiasis ieškinio pagrindas, jog nepagrįstų išlaidų dalis šioje byloje siekė mažiau nei 50 000 euro, yra neįrodyta.
134 Antra, Lietuvos Respublika nepateikia įrodymų, kad Komisijos nustatyta 5 % dydžio pataisa yra neproporcinga arba neatitinka EŽŪFKP keliamos finansinės rizikos, nors išlaidų dalis, kurią gali paveikti reikalavimų nesilaikymas, nulemtas to, kad Lietuvos valdžios institucijos neatliko tinkamumo finansuoti sąlygos dėl ankstyvo pasitraukimo paramos gavėjų pareigos užsiimti prekine žemės ūkio gamyba prieš jiems ją skiriant kontrolės, viršija 93 % išlaidų, kurioms taikoma finansinė pataisa.
135 Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos Respublika neįrodė, kad Įgyvendinimo reglamento Nr. 908/2014 35 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma jos situacijai ir kad šiuo atveju pažeistas proporcingumo principas.
136 Priekaištą, grindžiamą lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, reikia atmesti dėl motyvų, analogiškų nurodytiesiems šio sprendimo 64 punkte.
137 Taigi trečiasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
138 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Lietuvos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Lietuvos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
da Silva Passos | Reine | Sampol Pucurull |
Paskelbta 2022 m. gruodžio 7 d. viešame posėdyje Liuksemburge.