BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. rugsėjo 23 d. (*)
„Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Sveikatos problemos, kurias tariamai lėmė darbo sąlygos – Prašymas pripažinti ligos profesinę kilmę – Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis – Teisė būti išklausytam – Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis – Pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš priimant pirminį sprendimą“
Byloje T‑338/19
UE, atstovaujama advokatų S. Rodrigues ir A. Champetier,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą T. Bohr ir L. Vernier,
atsakovę,
dėl pagal SESV 270 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2018 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro (PMO) sprendimą, kuriuo ieškovės prašymas pripažinti profesinę ligą pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį buvo atmestas kaip nepriimtinas,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Svenningsen, teisėjai R. Barents ir T. Pynnä (pranešėja),
kancleris E. Coulon,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė aštuonerius metus, nuo 2000 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., dirbo laikinąja tarnautoja Europos rekonstrukcijos agentūroje (ERA).
2 Remiantis ieškinyje pateikta informacija, ieškovė dėl ypač sunkios darbo aplinkos per aštuonerius tarnybos ERA metus pradėjo sirgti keliomis ligomis, pirmiausia ją kankina psichologinių sutrikimų simptomai, kuriuos visus vertinant kartu, kaip ji mano, būtų galima laikyti profesiniu perdegimu (burnout). Prie ieškinio pridėti dokumentai patvirtina, kad nuo 2004 m. pradžios ieškovė konsultavosi su gydytojais Airijoje ir savo darbo vietoje. 2007 m. spalio mėn. ji konsultavosi su vienu psichiatru, o nuo 2009 m. kovo mėn. – su kitu psichiatru A.
3 2013 m. spalio 14 d. ieškovė, remdamasi Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 24 straipsniu ir 90 straipsnio 1 dalimi, pagal analogiją taikomais sutartininkams, kaip numatyta Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – Įdarbinimo sąlygos) 81 ir 117 straipsniuose, pateikė pagalbos prašymą, jame teigė patirianti priekabiavimą, kenkiantį jos sveikatos būklei (toliau – pagalbos prašymas). Ji taip pat prašė atlyginti žalą, kaip ji teigė, patirtą dėl tokio priekabiavimo; toks žalos atlyginimas pirmiausia turėjo apimti medicinos išlaidų atlyginimą (toliau – prašymas atlyginti žalą).
4 2016 m. spalio 4 d. sprendimu sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (toliau – STSĮT) atmetė šiuos prašymus. Dėl medicinos išlaidų STSĮT nusprendė, kad ieškovės pateiktos medikų pažymos neįrodė, jog ligas tikrai lėmė nurodytas psichologinis priekabiavimas. STSĮT taip pat nurodė ieškovei, kad ji turi pateikti prašymą pripažinti nurodytos ligos profesinę kilmę, laikydamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio, kuris jai taikomas pagal analogiją remiantis Įdarbinimo sąlygų 28 ir 95 straipsniais, ir Bendrųjų taisyklių dėl Europos Bendrijų pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, 2005 m. gruodžio 13 d. priimtų Sąjungos institucijų įgyvendinant Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį (toliau – Draudimo taisyklės), reikalavimų. STSĮT teigė, jog prireikus ieškovė galėtų reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurios atlyginimui netaikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų sistema.
5 2017 m. sausio 5 d. ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą dėl STSĮT sprendimo atmesti pagalbos prašymą ir prašymą atlyginti žalą, nurodydama, kad jos patirta žala susijusi ne tik su nurodyta profesine liga. 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu STSĮT atmetė šį skundą ir dar kartą nurodė, kad tam tikro žalos atlyginimo pirmiausia reikėjo prašyti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį ir Draudimo taisykles.
6 Tame pačiame 2017 m. sausio 5 d. rašte ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalimi, taip pat paprašė STSĮT atlyginti žalą, kurią ji manė patyrusi dėl to, kad STSĮT pažeidė protingą terminą, kiek tai susiję su administracinio tyrimo dėl nurodyto priekabiavimo trukme. 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu STSĮT atmetė šį prašymą, pateisindama šio tyrimo trukmę tuo, kad pagalbos prašymas buvo pateiktas 2013 m. ir buvo susijęs su 2003–2008 m. įvykiais agentūroje, kurios nebėra nuo 2008 m. Ji atmetė prašymą atlyginti žalą, grindžiamą protingo termino pažeidimu.
7 2017 m. liepos 25 d. ieškovė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė naują skundą dėl šio sprendimo 6 punkte nurodyto sprendimo atmesti prašymą, grindžiamą protingo termino pažeidimu. STSĮT atmetė šį skundą 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu.
8 2017 m. rugpjūčio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės pagal SESV 270 straipsnį pareikštą ieškinį, jame prašoma panaikinti 2016 m. spalio 4 d. sprendimą atmesti pagalbos prašymą ir prašymą atlyginti žalą ir prireikus 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą atmesti skundus, pateiktus dėl atmestų pagalbos prašymo ir prašymo atlyginti žalą (T‑487/17).
9 2018 m. kovo 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo kitą ieškovės ieškinį dėl 2017 m. lapkričio 20 d. STSĮT sprendimo atmesti jos skundą dėl šios tarnybos atsisakymo patenkinti prašymą atlyginti žalą, patirtą dėl protingo administracinio tyrimo termino pažeidimo (T‑148/18).
10 Bendrajam Teismui pagal jo Procedūros reglamento 125a straipsnį apsvarsčius šių ginčų draugiško sprendimo galimybes, šalys susitarė remdamosi teisėjo pranešėjo pasiūlymu, todėl, konstatuojant šalių susitarimą, įskaitant dėl bylinėjimosi išlaidų, minėtos bylos buvo išbrauktos iš Bendrojo Teismo registro (2018 m. birželio 19 d. Nutartis ES / Komisija, T‑487/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:376, ir 2018 m. birželio 19 d. Nutartis UE / Komisija, T‑148/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:377).
11 2017 m. gegužės 3 d. ieškovės patarėjai Europos Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro (PMO) Finansų, nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriui išsiuntė raštą, jame prašė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį pripažinti, kad ieškovės liga yra profesinė. Šiame rašte nurodyta, kad po aštuonerių tarnybos ERA metų ieškovė pradėjo sirgti keliomis ligomis, pirmiausia ją kankina psichologinių sutrikimų simptomai, kuriuos visus kartu būtų galima kvalifikuoti kaip profesinį perdegimą (burnout).
12 2017 m. birželio 15 d. ieškovės patarėjai išsiuntė papildomą prašymą, prie jo pridėjo 2017 m. birželio 10 d. pasirašytą pareiškimo dėl profesinės ligos formą (toliau kartu su 2017 m. gegužės 3 d. prašymu – prašymas pripažinti ligos profesinę kilmę). Šioje formoje ieškovė nurodė, kad serga „[p]otrauminio streso sutrikimu, padidintu nerimu su bulimijos priepuoliais“.
13 2017 m. birželio 20 d. raštu PMO patvirtino, kad gavo prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę, ir informavo ieškovę, kad šis prašymas bus nagrinėjamas pagal Draudimo taisyklių 16 straipsnį, kuriame nustatyta:
„1. Apdraustieji, prašantys, kad šios taisyklės būtų taikomos dėl profesinės ligos, institucijos, kuriai jie priklauso, administracijai per pagrįstą laikotarpį nuo ligos pradžios ar dienos, kai ji buvo diagnozuota pirmą kartą, pateikia pareiškimą. Pareiškimą gali pateikti apdraustasis arba, kai tariamai dėl tarnybos atsiradusios ligos simptomai pajuntami po to, kai buvo baigta tarnyba, buvęs apdraustasis <…>
2. Administracija atlieka tyrimą visai būtinai informacijai surinkti, kad galėtų nustatyti ligos pobūdį, ar ji kilo dėl apdraustojo profesijos ir jos atsiradimo aplinkybes. <…>“
14 2017 m. birželio 20 d. rašte PMO nurodė, kad tyrimas bus atliktas siekiant „surinkti visą informaciją, kuria remiantis būtų galima nustatyti ligos pobūdį, jos galimą profesinę kilmę ir atsiradimo aplinkybes“, ir kad vėliau ši informacija bus perduota STSĮT paskirtam gydytojui, o šis vėliau patikrins ieškovę ir pateiks STSĮT savo išvadas pagal Draudimo taisyklių 18 straipsnį.
15 Draudimo taisyklių 18 straipsnyje sprendimų priėmimo procedūra apibūdinama taip:
„Nelaimingu atsitikimu įvykį pripažįstančius sprendimus <…> ir su tuo susijusius sprendimus, pripažįstančius profesinį ligos pobūdį <…> priima [STSĮT] 20 straipsnyje nurodyta tvarka:
‐ remdamasi institucijos paskirto gydytojo (-jų) išvada
ir
‐ kai apdraustasis to prašo, pasikonsultavusi su 22 straipsnyje nurodyta medicin[os] komisija.“
16 Draudimo taisyklių 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[p]rieš priimdama sprendimą pagal 18 straipsnį, [STSĮT] apdraustajam ar jo įpėdiniams praneša apie sprendimo projektą ir institucijos paskirto (-ų) gydytojo (-ų) išvadas <…>“.
17 2018 m. sausio 29 d. STSĮT pakvietė ieškovę į sveikatos patikrinimą, jį atliko institucijos gydytojas B, STSĮT paskirtas pagal Draudimo taisyklių 16 straipsnį, ir papildomą sveikatos patikrinimą; jį tą pačią dieną atliko gydytojas psichiatras C, gydytojui B paprašius jo nuomonės.
18 2018 m. vasario 13 d. psichiatras pateikė išvadą, joje nurodė, kad ieškovė jaučia psichinio pobūdžio simptomų „dėl profesinio perdegimo sindromo, glaudžiai susijusio su darbe patirtu psichologiniu priekabiavimu“.
19 Susipažinęs su psichiatro išvadą ir nurodęs 2018 m. vasario 24 d. kaip patikrinimo datą, institucijos gydytojas B 2018 m. vasario 26 d. padarė išvadą, jog prašymas pripažinti ligos profesinę kilmę priimtinas, ir kaip žalą nurodė „lengvą adaptacijos sutrikimą dėl profesinio perdegimo sindromo“. Šiuo aspektu jis paaiškino, kad ieškovei „buvo diagnozuotas lengvas adaptacijos sutrikimas, apimantis nerimą su tam tikro laipsnio disforija, rodančia narsicizmo sindromą“, ir kad „tai galėtų būti susiję su jos tarnyba ES institucijose“.
20 Gavusi šią išvadą STSĮT 2018 m. liepos 12 d. nusiuntė medicinos tarnybos gydytojui elektroninį laišką, siekdama išsiaiškinti, ar, remiantis ieškovės medicinos byloje esančia informacija, gali būti medicininių priežasčių, pateisinančių pavėluotą ieškovės prašymo pateikimą.
21 2018 m. liepos 15 d. gydytojas B atsakė į šį prašymą, nurodydamas, kad per sveikatos patikrinimą ieškovė pareiškė, jog problemos prasidėjo 2004 m., jai dirbant ERA. Jis atkreipė dėmesį į pernelyg didelį darbo krūvį ir gydytojų, į kuriuos ieškovė kreipėsi 2004, 2006 ir 2017 m., dokumentuose diagnozuotą profesinį perdegimą. Savo atsakymą jis baigė šiuo sakiniu: „nėra medicininių priežasčių, kuriomis remiantis būtų galima paaiškinti pavėluotą pareiškimo pateikimą“.
22 2018 m. rugpjūčio 1 d. registruotu laišku, skirtu ieškovės patarėjams (toliau – ginčijamas sprendimas), Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuras (PMO), kaip STSĮT, atmetė prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę kaip pateiktą pavėluotai, todėl nepriimtiną. STSĮT nusprendė, kad šis prašymas nebuvo pateiktas per „pagrįstą terminą“, kaip to reikalaujama pagal Draudimo taisyklių 16 straipsnio 1 dalį, nes sveikatos problemos prasidėjo beveik prieš dešimt metų. Be to, PMO atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m., kai pateikė pagalbos prašymą, ieškovė taip pat galėjo prašyti pripažinti profesinę ligą, tai būtų leidę institucijai išsaugoti bylai nagrinėti reikalingus duomenis, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. gruodžio mėn. ERA nustojo egzistuoti. STSĮT paaiškino, kad, nepaisydama šių aplinkybių, vis dėlto nusprendė pakviesti ieškovę į jos medicinos tarnybos gydytojo atliekamą sveikatos patikrinimą, nes negalėjo atmesti galimybės, jog vėlavimas pateikti prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę galėjo būti pateisintas medicinine priežastimi. STSĮT tvirtina, jog 2018 m. liepos 15 d. institucijos paskirtas gydytojas padarė išvadą, kad „jokia medicininė priežastis nepateisino laikotarpio, per kurį buvo pateiktas minėtas prašymas“.
23 Vėliau, 2018 m. spalio pabaigoje, ieškovės prašymu jos psichiatrui A buvo išsiųsti keli medicinos dokumentai.
24 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo, jame nurodė, pirma, kad Komisija padarė akivaizdžią termino, per kurį pateikė prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę, pagrįstumo vertinimo klaidą, nes 2013 ir 2014 m. ji buvo labai silpna, pirmiausia dėl tėvų mirties, todėl jai atrodė „logiška“ pirma pateikti pagalbos prašymą, kad būtų galima atsižvelgti į jos ligos gydymo eigą, ir kad ji buvo pakviesta atlikti sveikatos patikrinimus, vadinasi, prašymo priimtinumo etapas baigėsi ir jis turėjo būti išnagrinėtas. Antra, ji tvirtina, kad Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, nes užsiminė apie tariamai 2018 m. vasario 24 d. ir 2018 m. liepos 15 d. atliktus sveikatos patikrinimus, kad pripažintų, jog prašymas pripažinti ligos profesinę kilmę nepriimtinas, nors ieškovė ginčijo, kad jos sveikata buvo tikrinama nurodytomis datomis. Trečia, ji teigė, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes ji turėjo būti išklausyta prieš 2018 m. liepos 15 d. gydytojui B parengiant išvadą. Kadangi jai nebuvo suteikta teisė būti išklausytai medicinos tarnybos gydytojo, ji neturėjo galimybės nei jam, nei galiausiai STSĮT nurodyti priežasčių, dėl kurių negalėjo anksčiau pateikti prašymo pripažinti ligos profesinę kilmę. Ieškovės nurodo, kad iš A išsiųstų medicinos dokumentų matyti, jog apie tai jos nebuvo klausiama. Be to, ji tvirtino, kad gydytojo B medicinos išvada nemotyvuota.
25 2019 m. kovo 5 d. sprendimu STSĮT atmetė 2018 m. lapkričio 2 d. skundą (toliau – sprendimas atmesti skundą). STSĮT išnagrinėjo tris ieškovės argumentus dėl akivaizdžios vertinimo klaidos. Ji nusprendė, kad ieškovės sveikatos problemos, tarp jų ir tos, kurios nurodytos grindžiant prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę, prasidėjo 2004 m.; ieškovė pradėjo kelias administracines procedūras, susijusias su liga, dėl kurios pateiktas šis prašymas; prašymas pripažinti ligos profesinę kilmę pateiktas užpildžius dviejų puslapių formą, o tam nereikėjo daug ieškovės pastangų, ir kad B padarė išvadą, jog ieškovės atveju nėra medicininės priežasties, pateisinančios pavėluotą šio prašymo pateikimą. STSĮT patvirtino, kad prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę, pateiktą praėjus daugiau nei dvylikai metų nuo pirmųjų ligos simptomų atsiradimo ir daugiau nei aštuoneriems metams po to, kai ieškovė nutraukė tarnybą ERA, laiko pateiktu pavėluotai.
26 Be to, STSĮT manė, kad prašymas pripažinti ligos profesinę kilmę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį visiškai nesusijęs su pagalbos prašymu, pateiktu pagal šių nuostatų 24 straipsnį, ir kad šių dviejų skirtingų rūšių prašymus nagrinėja skirtingos tarnybos. Todėl STSĮT teigia, kad ieškovė turėjo pateikti prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę anksčiau ar bent jau kartu su pagalbos prašymu. Galiausiai STSĮT pažymėjo, kad aplinkybė, jog ji pakvietė ieškovę atlikti sveikatos patikrinimus pas medicinos tarnybos gydytoją, neturėjo įtakos galutiniam sprendimui, kurį ji turėjo priimti pasibaigus administracinei procedūrai.
27 Dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais STSĮT tame pačiame sprendime atmesti skundą nurodė, kad ieškovės sveikatos būklė buvo patikrinta tik 2018 m. sausio 29 d. 2018 m. vasario 24 d. ir 2018 m. liepos 15 d. „patikrinimai“, kuriais rėmėsi suinteresuotasis asmuo, reiškia tik ieškovės bylos analizes, kurios neturėjo įtakos STSĮT priimant galutinį sprendimą.
28 Atsakydama į trečiąjį argumentą STSĮT, remdamasi 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimu Parlamentas / Reynolds (C‑111/02 P, EU:C:2004:265, 57 punktas) ir 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimu Bui Van / Komisija (T‑491/08 P, EU:T:2010:191, 75 punktas), nurodė, kad tai, jog sprendimas nepalankus pareigūnui ar tarnautojui, neleidžia daryti išvados, kad prieš priimdama tokį sprendimą atitinkama tarnyba privalėjo išklausyti suinteresuotąjį asmenį. Jurisprudencijoje teisė būti išklausytam buvo pripažinta vykstant specialioms administracinėms procedūroms, t. y. tik toms, kurios pradėtos prieš suinteresuotąjį asmenį. Tačiau nagrinėjamu atveju STSĮT neprivalėjo išklausyti ieškovės prieš priimdama ginčijamą sprendimą, nes tai buvo sprendimas, priimtas atsakant į ieškovės prašymą, pateiktą jos iniciatyva, ir iš tikrųjų vykstant tokiai suinteresuotojo asmens „prašymu“ pradėtai procedūrai būtent ieškovė turėjo pateikti administracijai šiam prašymui vertinti reikšmingą informaciją. Šiomis aplinkybėmis STSĮT nusprendė, kad ieškovė negalėjo remtis teise būti išklausytai prieš priimant ginčijamą sprendimą. Bet kuriuo atveju pateikdama skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ieškovė pasinaudojo teise būti išklausytai STSĮT. Galiausiai ji nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog jeigu būtų buvusi išklausyta prieš priimant ginčijamą sprendimą, procedūros rezultatas būtų buvęs kitoks.
29 Dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo STSĮT pažymėjo, kad savo išvadoje STSĮT B nurodė įvairių ieškovės gydytojų nuomones ir išnagrinėjo jos sveikatos būklės pokyčius nuo 2004 m., kad patikrintų, ar buvo medicininė priežastis, galinti pateisinti pavėluotą prašymo pripažinti ligos profesinę kilmę pateikimą 2017 m. birželio mėn. Taigi tarp kelių gydytojų nuomonių ir gydytojo B išvados buvo ryšys. Galiausiai STSĮT priminė, kad bet kuriuo atveju pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį užginčyto sprendimo motyvai gali būti papildyti arba net pateikti ne vėliau kaip priimant sprendimą atmesti skundą.
Procesas ir šalių reikalavimai
30 2019 m. birželio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.
31 Siekdamas apsaugoti ieškovės ir kitų byloje paminėtų asmenų asmens duomenis Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 66 straipsnį, nusprendė savo iniciatyva įslaptinti jų pavardes.
32 Du kartus pasikeitus pareiškimais, rašytinė proceso dalis buvo baigta 2019 m. gruodžio 5 d., vėliau ieškovės paprašyta pateikti ištaisytą ieškinio versiją, kuri buvo perduota Komisijai. Kadangi per nustatytą terminą nė viena šalis nepateikė prašymo pagal Procedūros reglamento 106 straipsnio 2 dalį, Bendrasis Teismas, manydamas, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, nusprendė pagal to reglamento 106 straipsnio 3 dalį priimti sprendimą, nerengdamas žodinės proceso dalies.
33 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– prireikus – panaikinti sprendimą atmesti skundą,
– nurodyti atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
34 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
1. Dėl ieškinio dalyko
35 Net jei ieškovė pateikia reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą ir prireikus – panaikinti sprendimą atmesti skundą, reikia konstatuoti, kad sprendime atmesti skundą STSĮT papildė ginčijamo sprendimo motyvus, būtent atsakydama į ieškovės skunde nurodytus argumentus. Atsižvelgiant į ikiteisminės procedūros besikeičiantį pobūdį, vertinant pirminio asmens nenaudai priimto akto, t. y. ginčijamo sprendimo, teisėtumą, taip pat reikia atsižvelgti į sprendimo atmesti skundą motyvus, nes šie motyvai laikytini sutampančiais su ginčijamo sprendimo motyvais (žr. 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Mocová / Komisija, T‑347/12 P, EU:T:2014:268, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. birželio 10 d. Sprendimo HI / Komisija, F‑133/15, EU:F:2016:127, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
36 Nagrinėjamu atveju sprendimu atmesti skundą tik patvirtinamas ginčijamas sprendimas. Todėl reikia konstatuoti, kad vienintelis ieškovės nenaudai priimtas aktas yra ginčijamas sprendimas ir jo teisėtumas bus išnagrinėtas atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo WI / Komisija, T‑379/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:617, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
2. Dėl reikalavimo panaikinti
37 Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus, grindžiamus atitinkamai:
– akivaizdžia termino, per kurį buvo pateiktas prašymas pripažinti ligos profesinę kilmę, pagrįstumo vertinimo klaida,
– piktnaudžiavimu įgaliojimais,
– teisės į gynybą ir pareigos motyvuoti pažeidimu.
38 Bendrasis Teismas mano, kad iš pradžių tikslinga išnagrinėti trečiąjį pagrindą, nes jis susijęs su administracinės procedūros eiga ir sprendimo suvokimu.
Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą ir pareigos motyvuoti pažeidimu
39 Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė nurodo, kad teisė būti išklausytam, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 2 dalies a punkte, yra pagrindinė teisė.
40 Ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas tik medicinos išvada, parengta neatlikus tinkamo patikrinimo. Šiuo klausimu ji konstatuoja, kad jai nebuvo suteikta galimybė nurodyti priežastis, dėl kurių nepateikė prašymo anksčiau. Šis klausimas jai nebuvo pateiktas nei per 2018 m. sausio 29 d. sveikatos patikrinimą, nei prieš gydytojui B parengiant 2018 m. liepos 15 d. išvadą. Ji mano, kad sprendimas būtų buvęs kitoks, jeigu ji būtų išklausyta per 2018 m. sausio 29 d. patikrinimą ir prieš parengiant 2018 m. liepos mėn. išvadą. Ieškovė daro išvadą, kad ginčijamu sprendimu iš jos atėmus tokią galimybę buvo pažeistas teisės būti išklausytam principas.
41 Trečiojo pagrindo antroje dalyje ieškovė teigia, kad nebuvo laikytasi pareigos motyvuoti, nes 2018 m. liepos 15 d. medicinos išvadoje esantis teiginys, kad „nėra jokių medicininių priežasčių, paaiškinančių pavėluotą pareiškimo pateikimą“, neparemtas jokiu medicininiu paaiškinimu, nors ginčijamame sprendime teigiama, kad aptariamoje medicinos išvadoje buvo atsižvelgta į gydytojų D, E ir F nuomones ir atitinkamai į ieškovės sveikatos būklės pokyčius nuo 2004 m.
42 Komisija prašo atmesti šį pagrindą kaip nepagrįstą, iš esmės pakartodama argumentus, kuriuos STSĮT nurodė sprendime atmesti skundą.
43 Šiuo klausimu primintina, kad Chartijos, kuri nuo 2009 m. gruodžio 1 d. turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta „kiekvieno asmens teisė būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę“.
44 Priešingai, nei teigia Komisija, teisė būti išklausytam yra visuotinai taikoma (žr. 2013 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo L / Parlamentas, T‑317/10 P, EU:T:2013:413, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
45 Taigi šios teisės turi būti paisoma, neatsižvelgiant į administracinės procedūros, po kurios priimama individuali priemonė, pobūdį, jeigu administracija ketina taikyti asmeniui „individualią jam nepalankią priemonę“, kaip suformuluota pačioje nuostatoje. Teisė būti išklausytam, kuri turi būti užtikrinta net ir nesant taikytinos nuostatos, reikalauja, kad atitinkamam asmeniui iš anksto būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl jam nepalankių aplinkybių, kuriomis gali būti remiamasi numatomame priimti akte (2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑584/16, EU:T:2017:282, 150 punktas).
46 Paisant teisės būti išklausytam suinteresuotajam asmeniui, prieš priimant jam nepalankų sprendimą, būtent turi būti suteikta galimybė veiksmingai pareikšti nuomonę dėl faktų ir aplinkybių, kuriais remiantis bus priimtas toks sprendimas, tikrumo ir svarbos (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo L / Parlamentas, T‑317/10 P, EU:T:2013:413, 80 ir 81 punktus ir 2019 m. birželio 17 d. Nutarties BS / Parlamentas, T‑593/18, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:425, 76 ir 77 punktus).
47 Dėl Komisijos argumentų, grindžiamų 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimu Parlamentas / Reynolds (C‑111/02 P, EU:C:2004:265, 57 punktas) ir 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimu Bui Van / Komisija (T‑491/08 P, EU:T:2010:191, 75 punktas), reikia pažymėti, jog iš šios jurisprudencijos matyti, kad tai, jog sprendimas yra asmens nenaudai priimtas aktas, neleidžia automatiškai, neatsižvelgiant į prieš suinteresuotąjį asmenį pradėtos procedūros pobūdį, daryti išvados, kad prieš jį priimdama STSĮT arba paskyrimų tarnyba privalo tinkamai išklausyti suinteresuotąjį asmenį.
48 Vis dėlto šioje jurisprudencijoje nagrinėtos faktinės aplinkybės susiklostė prieš įsigaliojant Chartijai ir jos 41 straipsnio 2 dalies a punktui, pagal kurį reikalaujama paisyti kiekvieno asmens teisės būti išklausytam prieš priimant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 44 punkte, šios teisės turi būti paisoma, neatsižvelgiant į administracinės procedūros, po kurios priimama individuali priemonė, pobūdį, net jei taikytinoje nuostatoje to nenumatyta (žr. 2019 m. liepos 3 d. Sprendimo PT / EIB, T‑573/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:481, 265 punktą).
49 Šiuo klausimu Komisija teigia: kadangi STSĮT turėjo priimti sprendimą, atsakydama į suinteresuotojo asmens prašymą, nagrinėjamu atveju – prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę, pati ieškovė turėjo pateikti STSĮT visą svarbią informaciją, kad įrodytų, jog taikytinoje nuostatoje numatytos sąlygos įvykdytos, būtent, kaip numatyta Draudimo taisyklių 16 straipsnio 1 dalyje, informaciją, leidžiančią pripažinti, kad toks prašymas buvo pateiktas per pagrįstą laikotarpį nuo ligos pradžios ar dienos, kai ji buvo diagnozuota pirmą kartą.
50 Pirma, reikia konstatuoti, kad tokios išimties nenumato Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas ir ją reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Kaip pažymėta šio sprendimo 44 ir 48 punktuose, teisė būti išklausytam taikoma visuotinai. Taip yra ir tuomet, kai administracija ketina priimti sprendimą, atsakydama į asmens prašymą, pateiktą jo paties iniciatyva.
51 Antra, primintina, kad Draudimo taisyklių 16 straipsnyje nustatyta, jog būtent administracija turi atlikti tyrimą visai būtinai informacijai surinkti, kad galėtų nustatyti ligos pobūdį, jos profesinę kilmę ir atsiradimo aplinkybes. Kaip matyti iš šios nuostatos, STSĮT sprendimą priima remdamasi ne tik pareiškėjo pateikta informacija. Be to, šių taisyklių 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prieš priimdama sprendimą pagal tų pačių taisyklių 18 straipsnį STSĮT apdraustajam ar jo įpėdiniams praneša apie sprendimo projektą, prie kurio pridedamos institucijos paskirto (-ų) gydytojo (-ų) išvados.
52 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo kaip pavėluotas atmetamas prašymas pripažinti ligos profesinę kilmę, ieškovei buvo toks pat nepalankus kaip ir galimas sprendimas atmesti tokį prašymą dėl to, kad jis būtų pripažintas nepagrįstu. Taigi, priešingai, nei sprendime atmesti skundą teigė STSĮT ir atsiliepime į ieškinį nurodė Komisija, toks sprendimas dėl nepriimtinumo negalėjo būti priimtas prieš tai neužtikrinus ieškovei teisės būti išklausytai, įtvirtintai Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte.
53 Komisija taip pat tvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę pateikti skundą dėl STSĮT priimto sprendimo, todėl ji tiek faktiškai, tiek teisiškai galėjo ginti savo teises STSĮT, pateikdama argumentus, pagrindžiančius tai, kad pateikiant prašymą pripažinti ligos profesinę kilmę buvo laikytasi pagrįsto termino.
54 Vis dėlto šiuo klausimu primintina, kad, kaip jau yra nusprendęs Tarnautojų teismas, pritarus tokiam argumentui Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta pagrindinė teisė būti išklausytam netektų prasmės, nes pats šios teisės turinys reikalauja, kad suinteresuotasis asmuo turėtų galimybę daryti įtaką atitinkamo sprendimo priėmimo procesui, šiuo atveju jau pradinio sprendimo priėmimo etape, t. y. priimant ginčijamą sprendimą, o ne tik pateikdamas skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį (žr. 2016 m. vasario 5 d. Sprendimo GV / EIVT, F‑137/14, EU:F:2016:14, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
55 Kaip matyti iš jurisprudencijos, teisės būti išklausytam pažeidimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (2017 m. vasario 9 d. Sprendimo M, C‑560/14, EU:C:2017:101, 33 punktas).
56 Kalbant apie sprendimus, susijusius su profesinės ligos pripažinimu, pažymėtina, kad Draudimo taisyklių 18 straipsnyje reikalaujama, kad juos STSĮT priimtų laikydamasi tų pačių taisyklių 20 straipsnyje numatytos procedūros, t. y. remdamasi institucijų paskirto (-ų) gydytojo (-ų) išvadomis. Draudimo taisyklių 20 straipsnio 1 dalyje būtent numatyta, kad prieš priimdama sprendimą pagal 18 straipsnį STSĮT apdraustajam ar jo įpėdiniams praneša apie sprendimo projektą kartu su institucijos paskirto (-ų) gydytojo (-ų) išvadomis.
57 Iš šių nuostatų matyti, kad jomis siekiama patikėti medicinos specialistams galutinai įvertinti visus medicininio pobūdžio klausimus. Nagrinėjamu atveju prieš priimdama sprendimą dėl nepriimtinumo STSĮT nusprendė, kad būtina prašyti gydytojo B nuomonės, kad būtų galima įvertinti, ar yra medicininė priežastis, pateisinanti pavėluotą prašymo pripažinti ligos profesinę kilmę pateikimą. Be to, STSĮT nurodė gydytojo B išvadą kaip prašymo nepriimtinumo motyvą. Prieš priimdama ginčijamą sprendimą STSĮT ieškovei nepateikė nei sprendimo projekto, nei STSĮT paskirtų gydytojų išvadų, ypač gydytojo B išvados dėl pavėluotai pateikto prašymo pripažinti ligos profesinę kilmę. Tik ieškovės prašymu 2018 m. spalio mėn. pabaigoje, t. y. jau priėmus 2018 m. rugpjūčio 1 d. ginčijamą sprendimą, jos psichiatrui A buvo nusiųsti keli medicinos dokumentai.
58 Galiausiai Komisija nurodo, kad pagal Sąjungos teisę teisės į gynybą, konkrečiai teisės būti išklausytam, pažeidimas lemia pasibaigus nagrinėtai administracinei procedūrai priimto sprendimo panaikinimą, tik jei nesant šio pažeidimo procedūros rezultatas galėtų būti kitoks. Komisija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovės pateikti argumentai jau buvo jos medicinos byloje ir administracijai buvo žinomi vykstant kitoms ieškovės pradėtoms administracinėms procedūroms, primintoms šio sprendimo 3–7 punktuose.
59 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją teisės būti išklausytam pažeidimas lemia pasibaigus atitinkamai administracinei procedūrai priimto sprendimo panaikinimą tik jeigu, nesant šio pažeidimo, šios procedūros rezultatas galėjo būti kitoks (2019 m. sausio 10 d. Sprendimo RY / Komisija, T‑160/17, EU:T:2019:1, 51 punktas).
60 Vis dėlto šios bylos aplinkybėmis, kai ieškovė net nežinojo, kad medicinos tarnybos gydytojo buvo paprašyta pateikti medicinos nuomonę ir kad tokia nuomonė buvo pateikta, pripažinti, kad STSĮT būtų priėmusi tokį patį sprendimą, jeigu ieškovei būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą, reikštų, jog pagrindinė teisė būti išklausytam, įtvirtinta Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte, taip pat netektų prasmės, nes pats šios teisės turinys reikalauja, kad suinteresuotasis asmuo turėtų galimybę daryti įtaką atitinkamo sprendimo priėmimo procesui (2019 m. sausio 10 d. Sprendimo RY / Komisija, T‑160/17, EU:T:2019:1, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
61 Ieškovė teigia, jog jeigu būtų paisyta jos teisės būti išklausytai, būtų galėjusi detaliau paaiškinti savo ligos pasekmes ir kitas aplinkybes, kurios galėjo sutrukdyti jai pateikti prašymą anksčiau, dėl kurių, kaip teigia ieškinyje, ji buvo visiškai fiziškai ir psichiškai išsekusi. Ji pažymi, jog pati galėjo pasakyti priežastis, dėl kurių prašymo pripažinti ligos profesinę kilmę nepateikė anksčiau.
62 Iš šių aplinkybių matyti, kad ieškovė nebuvo informuota apie administracijos ketinamą priimti sprendimą ir nebuvo išklausyta, kad pateiktų argumentų savo padėčiai apginti jau pradinio sprendimo, t. y. ginčijamo sprendimo, priėmimo etape, o ne tik pateikdama skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.
63 Taigi reikia pritarti trečiojo pagrindo pirmai daliai, grindžiamai teisės būti išklausytam, užtikrinamos pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą, pažeidimu. Vadinasi, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nesant reikalo nagrinėti ieškovės nurodyto trečiojo pagrindo antros dalies, grindžiamos pareigos motyvuoti pažeidimu, ir dviejų pirmųjų pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
65 Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2018 m. rugpjūčio 1 d. Europos Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro (PMO) sprendimą, kuriuo UE prašymas pripažinti profesinę ligą pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį buvo atmestas kaip nepriimtinas.
2. Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2020 m. rugsėjo 23 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.