TEISINGUMO TEISMO (septintoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. sausio 30 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 56 straipsnis – Europos ekonominės erdvės susitarimo 36 straipsnis – Laisvė teikti paslaugas – Kitoje valstybėje narėje sudarytų ar įvykdytų biržos sandorių mokestis – Skirtingas vertinimas, nepalankus profesionalius tarpininkus nerezidentus pasitelkiantiems paslaugų gavėjams – Apribojimas – Pateisinimas“
Byloje C‑725/18
dėl Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija) 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. lapkričio 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Anton van Zantbeek VOF
prieš
Ministerraad
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininko pareigas einantis T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai C. Vajda ir A. Kumin,
generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Anton van Zantbeek VOF, atstovaujamos advokatų A. Maelfait ir S. van Bree,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet, P. Cottin ir J.-C. Halleux, padedamų advokato C. Decordier,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,
– Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir R. Pethke,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 56 ir 63 straipsnių ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 5 t., p. 3, toliau – EEE susitarimas) 36 ir 40 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Anton van Zantbeek VOF ir Ministerraad (Ministrų Taryba, Belgija) ginčą dėl ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis išplečiama biržos sandorių mokesčio taikymo sritis.
Belgijos teisė
3 2016 m. gruodžio 25 d. loi-programme (Programinis įstatymas; Moniteur belge, 2016 m. gruodžio 29 d., p. 90879, toliau – programinis įstatymas) 122 ir 123 straipsniais buvo iš dalies pakeisti Code des droits et taxes divers (Įvairių rinkliavų ir mokesčių kodeksas) 120 ir 126/2 straipsniai atitinkamai papildant juos antra pastraipa.
4 Programiniu įstatymu iš dalies pakeisto Code des droits et taxes divers (toliau – CDTD) 120 straipsnyje nustatyta:
„Biržos sandorių mokesčiu apmokestinami tokie Belgijoje sudaryti arba įvykdyti sandoriai dėl Belgijos arba užsienio vertybinių popierių:
1º bet koks pardavimas, pirkimas ir apskritai bet koks atlygintinis perleidimas ar įgijimas;
<…>
3° bet koks investicinės bendrovės atliekamas akcijų išpirkimas, kai sandoris susijęs su kapitalo akcijomis;
<…>
1 pastraipoje nurodyti sandoriai taip pat laikomi sudarytais arba įvykdytais Belgijoje, kai su sandoriais susijusį pavedimą užsienyje įsteigtam tarpininkui tiesiogiai ar netiesiogiai pateikė:
– fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijoje, arba
– juridinis asmuo veikdamas per buveinę ar padalinį Belgijoje.“
5 CDTD 125 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Mokestis mokėtinas ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną:
1° antrą mėnesį po to mėnesio, kurį sandoris buvo sudarytas ar įvykdytas, kai užsakovas yra asmuo, privalantis sumokėti mokestį;
2° mėnesį, einantį po mėnesio, kurį sandoris buvo sudarytas ar įvykdytas, kitais atvejais.
Mokestis sumokamas įmokant arba pervedant atitinkamą sumą į kompetentingos įstaigos banko sąskaitą.
Mokėjimo dieną asmuo, privalantis sumokėti mokestį, pateikia šiai įstaigai deklaraciją, kurioje nurodoma mokesčio bazė ir visa jai nustatyti reikalinga informacija.“
6 CDTD 126/2 straipsnyje numatyta:
„Profesionalūs tarpininkai asmeniškai atsako už rinkliavų, susijusių su trečiųjų asmenų vardu arba savo vardu vykdomais sandoriais, sumokėjimą.
Vis dėlto, jeigu profesionalus tarpininkas yra įsisteigęs užsienyje, užsakovas yra mokestį privalantis sumokėti asmuo ir apmokestinamasis asmuo atsižvelgiant į 125 straipsnyje nurodytas prievoles, išskyrus atvejus, kai jis gali įrodyti, kad mokestis sumokėtas.“
7 CDTD 126/3 straipsnyje nurodyta:
„Belgijoje neįsisteigę profesionalūs tarpininkai, prieš vykdydami arba sudarydami biržos sandorius Belgijoje, gali finansų ministrui arba jo įgaliotam atstovui pateikti prašymą patvirtinti Belgijoje įsisteigusį atsakingąjį atstovą. Šis atsakingas asmuo solidariai įsipareigoja Belgijos valstybei sumokėti rinkliavas už profesionalaus tarpininko trečiųjų asmenų vardu ar savo vardu įvykdytus sandorius ir įvykdyti visas prievoles, kurios profesionaliam tarpininkui taikomos pagal šią antraštinę dalį.
Atsakingojo atstovo mirties, patvirtinimo atšaukimo arba įvykio, dėl kurio atstovas nebegali vykdyti šių pareigų, atveju būtina jį nedelsiant pakeisti.
Karalius nustato atsakingojo atstovo patvirtinimo sąlygas ir tvarką.“
8 CDTD 127 straipsnyje nustatyta:
„Ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sandorio įvykdymo dienos tarpininkas privalo kiekvienam užsakovui išduoti pažymą, kurioje nurodomi paslaugų gavėjas ir tarpininkas, pateikiamas sandorių apibūdinimas, nurodoma jų suma arba vertė ir mokėtino mokesčio suma.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
9 2017 m. birželio 20 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija) – gavo Belgijoje įsteigtos bendrovės Anton van Zantbeek ieškinį dėl programinio įstatymo 122 ir 123 straipsnių, kuriais CDTD 120 ir 126/2 straipsniai atitinkamai papildyti antra pastraipa, panaikinimo.
10 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šiomis nuostatomis buvo išplėsta biržos sandorių mokesčio (taxe sur les opérations de bourse; toliau – TOB), taikomo Belgijoje sudarytiems ar įvykdytiems sandoriams, susijusiems su Belgijos ar užsienio vertybiniais popieriais, kai sandoris vykdomas per profesionalų tarpininką, taikymo sritis. Šis teismas patikslina, kad pagal tas nuostatas šie sandoriai nebėra vieninteliai, kurie apmokestinami šiuo mokesčiu, nes taip pat apmokestinami sandoriai, „laikomi sudarytais arba įvykdytais Belgijoje“, todėl šis mokestis taip pat mokėtinas, kai pavedimą pirkti ar parduoti profesionaliam tarpininkui nerezidentui pateikia užsakovas rezidentas, t. y. „fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijoje“, arba „juridinis asmuo, veikiantis per buveinę ar padalinį Belgijoje“. Minėtas teismas priduria, kad pastaruoju atveju užsakovui, o ne profesionaliam tarpininkui atsiranda prievolė sumokėti TOB, nes profesionalūs tarpininkai nerezidentai negali būti įpareigoti laikytis Belgijos mokesčių teisės nuostatų. Užsakovas turi deklaruoti ir sumokėti šį mokestį per du mėnesius nuo nagrinėjamo sandorio sudarymo ar įvykdymo, nebent gali įrodyti, kad šį mokestį jau sumokėjo šis tarpininkas arba jo atsakingas atstovas.
11 Grįsdama savo ieškinį Anton van Zantbeek tvirtina, kad programinio įstatymo 122 ir 123 straipsniai tiek, kiek juose įtvirtintas skirtingas Belgijos užsakovų vertinimas, atsižvelgiant į tai, ar jie naudojasi Belgijoje įsteigto ar neįsteigto profesionalaus tarpininko paslaugomis, prieštarauja, pirma, lygybės principui, garantuojamam Belgijos konstitucijos 10, 11 ir 172 straipsniuose, ir, antra, jos konstitucinėms nuostatoms, siejamoms su SESV 56 straipsniu ir EEE susitarimo 36 straipsniu, kuriuose įtvirtinta laisvė teikti paslaugas, arba su SESV 63 straipsniu ir EEE susitarimo 40 straipsniu, susijusiais su laisvu kapitalo judėjimu.
12 Šiuo klausimu Anton van Zantbeek teigia, kad jeigu Belgijoje gyvenantis užsakovas kreipiasi į šioje valstybėje narėje neįsisteigusį profesionalų tarpininką, šis užsakovas bus laikomas profesionaliu tarpininku ir, viena vertus, jam teks vykdyti TOB deklaravimo ir sumokėjimo prievoles, antra vertus, jam gali būti taikomos administracinės sankcijos, kurios yra beveik identiškos taikomoms Belgijos profesionaliems tarpininkams. Todėl tokiam užsakovui Belgijos rezidentui administraciniu požiūriu daug rizikingiau, brangiau ir sudėtingiau naudotis profesionalių tarpininkų nerezidentų paslaugomis, o tai yra laisvės teikti paslaugas ir laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, kurio negalima pateisinti bendrojo intereso tikslais.
13 Ministrų Taryba ginčija šiuos argumentus, nurodydama, kad CDTD 120 ir 126/2 straipsniuose numatyta apmokestinimo tvarka vienodai taikoma visiems biržos paslaugų teikėjams, neatsižvelgiant į jų rezidavimo vietą, tačiau tik Belgijoje įsisteigę profesionalūs tarpininkai privalo rinkti TOB už įvykdytus sandorius. Todėl užsakovo rezidento, kuris kreipiasi į profesionalų tarpininką rezidentą, padėtis nėra panaši į to paties užsakovo, kuris kreipiasi į profesionalų tarpininką nerezidentą, padėtį. Ministrų Taryba subsidiariai teigia, kad nurodytas skirtingas vertinimas yra grindžiamas objektyviu kriterijumi, juo siekiama teisėto tikslo ir jis nėra neproporcingas.
14 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Belgijos teisės aktų leidėjas siekė išplėsti TOB taikymo sritį, nes tuo atveju, kai Belgijoje įsisteigęs užsakovas kreipdavosi į profesionalų tarpininką nerezidentą, sandoris paprastai buvo įvykdomas užsienyje ir dėl to mokestis netapdavo mokėtinas. Šis teisės aktų leidėjas taip pat konstatavo nesąžiningą kai kurių profesionalių tarpininkų nerezidentų konkurenciją su Belgijos profesionaliais tarpininkais, kurie renka šį mokestį. Šis teismas priduria, kad CDTD 120 ir 126/2 straipsnių poveikis gali būti toks, kad Belgijos rezidentų laisvė pasirinkti profesionalų tarpininką jų biržos sandoriams vykdyti yra ribojama, turint omenyje, be kita ko, užsakovo atsakomybę, kylančią dėl naudojimosi profesionalaus tarpininko nerezidento paslaugomis tuo atveju, kai TOB nedeklaruojamas ar nesumokamas arba vėluojama tai padaryti.
15 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad siekiant palengvinti įrodinėjimą, kad šis mokestis sumokėtas, o tai leidžia atleisti užsakovą nuo mokesčio, profesionalūs tarpininkai nerezidentai gali pateikti prašymą patvirtinti atsakingąjį atstovą, kuris jų vardu įpareigojamas vykdyti su šio mokesčio sumokėjimu susijusias deklaravimo ir administracines pareigas. Vis dėlto šie tarpininkai negali būti įpareigoti paskirti tokį atstovą. Be to, jei užsakovas paskirtų įgaliotąjį atstovą, kad šis įvykdytų jo prievoles, susijusias su TOB, užsakovas liktų atsakingas Belgijos valstybei. Minėtas užsakovas galėtų įrodyti, kad šis mokestis sumokėtas, pateikdamas CDTD 127 straipsnio reikalavimus atitinkančią pažymą, kurioje, be kita ko, nurodyta sandorio vertė, nuo kurios skaičiuojamas šis mokestis, ir įrodymą, kad mokestis tarpininkui sumokėtas, pavyzdžiui, sąskaitos išrašą.
16 Šiomis aplinkybėmis Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [SESV] 56 straipsnis ir [EEE susitarimo] 36 straipsnis aiškintini taip, kad jie prieštarauja nacionalinės teisės aktui, kuriuo nustatomas biržos sandorių mokestis pagal [CDTD] 120 ir 126/2 straipsnius ir dėl kurio atsiranda Belgijos užsakovo prievolė sumokėti šį mokestį, jei profesionalus tarpininkas yra įsisteigęs užsienyje?
2. Ar [SESV] 63 straipsnis ir [EEE susitarimo] 40 straipsnis aiškintini taip, kad jie prieštarauja nacionalinės teisės aktui, kuriuo nustatomas biržos sandorių mokestis pagal [CDTD] 120 ir 126/2 straipsnius ir dėl kurio atsiranda Belgijos užsakovo pareiga sumokėti šį mokestį, jei profesionalus tarpininkas yra įsisteigęs užsienyje?
3. Ar Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) galėtų, jei jis, remdamasis atsakymu į pirmąjį ir antrąjį prejudicinį klausimą, padarytų išvadą, kad ginčijami straipsniai pažeidžia vieną ar daugiau iš šiuose klausimuose minėtų nuostatų kylančių įpareigojimų, laikinai palikti galioti [CDTD] 120 ir 126/2 straipsnių teisines pasekmes, kad būtų išvengta teisinio netikrumo ir teisės aktų leidėjui būtų suteikta galimybė suderinti juos su tais įpareigojimais?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
17 Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, pagrindinėje byloje ginčijamomis nacionalinėmis teisės nuostatomis, t. y. CDTD 120 straipsnio antra pastraipa ir 126/2 straipsnio antra pastraipa, buvo pakeista TOB taikymo sritis ir apmokestinimo šiuo mokesčiu kriterijai. Pagal šias nuostatas, viena vertus, šis mokestis taikomas ne tik Belgijoje sudarytiems ar įvykdytiems biržos sandoriams, bet, jei sandoris vykdomas per profesionalų tarpininką, ir sandoriams, kurie „laikomi sudarytais arba įvykdytais“ šioje valstybėje narėje, t. y. sandoriams, dėl kurių pavedimą pateikė Belgijos rezidentas profesionaliam tarpininkui nerezidentui. Kita vertus, kai profesionalus tarpininkas yra įsteigtas užsienyje, ne jis privalo sumokėti jo kliento mokėtiną TOB ir įvykdyti su tuo susijusias deklaravimo prievoles, o pats užsakovas.
18 Tuo remiantis darytina išvada, kad pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 56 ir 63 straipsniai ir EEE susitarimo 36 ir 40 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis nustatytas mokestis už biržos sandorius, šios valstybės narės rezidento pavedimu sudaromus arba įvykdomus profesionalaus tarpininko nerezidento, ir pagal kurias toks užsakovas privalo sumokėti šį mokestį ir įvykdyti su minėtu mokesčiu susijusias deklaravimo prievoles.
19 Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia reikia konstatuoti, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos gali daryti poveikį ir laisvei teikti paslaugas, ir laisvam kapitalo judėjimui.
20 Šiuo klausimu pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kai nacionalinė priemonė susijusi tiek su laisve teikti paslaugas, tiek su laisvu kapitalo judėjimu, Teisingumo Teismas nagrinėja atitinkamą priemonę iš esmės atsižvelgdamas tik į vieną iš šių dviejų laisvių, jei iš pagrindinės bylos aplinkybių paaiškėja, kad viena iš jų yra tik antrinė kitos atžvilgiu ir gali būti su ja susieta (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Fidium Finanz, C‑452/04, EU:C:2006:631, 34 punktą; 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimo NN (L) International, C‑48/15, EU:C:2016:356, 39 punktą ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimo Van der Weegen ir kt., C‑580/15, EU:C:2017:429, 25 punktą).
21 Iš pagrindinės bylos matyti, kad laisvės teikti paslaugas aspektas yra svarbesnis už laisvo kapitalo judėjimo aspektą. Nors mokestis, kaip antai TOB, gali daryti poveikį laisvam kapitalo judėjimui tiek, kiek jis taikomas biržos sandoriams, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad šis mokestis taikomas tik tuomet, kai sandoryje dalyvauja profesionalus tarpininkas. Be to, šiam teismui kyla klausimas dėl apribojimo, kuris galėtų atsirasti dėl to, kad užsakovui, kuris kreipiasi į finansinio tarpininkavimo paslaugų teikėją nerezidentą, atsiranda prievolė sumokėti šį mokestį, nors taip nėra tuo atveju, kai jis kreipiasi į paslaugų teikėją rezidentą. Tokia išvada daugiausia taikoma laisvei teikti paslaugas, nes poveikis laisvam kapitalo judėjimui yra tik neišvengiama galimo paslaugų teikimo apribojimo pasekmė.
22 Darytina išvada, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant tik į SESV 56 straipsnį ir EEE susitarimo 36 straipsnį.
23 Antra, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 56 straipsniu reikalaujama panaikinti bet kokius laisvės teikti paslaugas ribojimus, nustatytus dėl to, kad paslaugų teikėjas įsteigtas kitoje valstybėje nei ta, kurioje teikiama paslauga (2014 m. birželio 19 d. Sprendimas Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C‑53/13 ir C‑80/13, EU:C:2014:2011, 34 punktas ir 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Vorarlberger Landes- und Hypothekenbank, C‑625/17, EU:C:2018:939, 28 punktas). Laisvės teikti paslaugas apribojimais laikomos nacionalinės priemonės, kuriomis draudžiama ar trukdoma šią laisvę įgyvendinti arba jos įgyvendinimas daromas mažiau patrauklus (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C‑53/13 ir C‑80/13, EU:C:2014:2011, 35 punktą ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo TTL, C‑553/16, EU:C:2018:604, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
24 Be to, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 56 straipsniu suteikiama teisių ne vien paslaugų teikėjams, bet ir šių paslaugų gavėjams (1984 m. sausio 31 d. Sprendimo Luisi ir Carbone, 286/82 ir 26/83, EU:C:1984:35, 10 punktas; 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo X, C‑498/10, EU:C:2012:635, 23 punktas ir 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C‑53/13 ir C‑80/13, EU:C:2014:2011, 26 punktas).
25 Šiuo atveju Anton van Zantbeek tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis pažeidžiama laisvė teikti paslaugas, nes jomis įtvirtinamas nepateisinamas skirtingas Belgijoje gyvenančių užsakovų vertinimas, atsižvelgiant į tai, ar biržos sandorių vykdymo tikslais jie kreipiasi į toje pačioje valstybėje narėje, ar užsienyje įsisteigusius profesionalius tarpininkus. Dėl šių nacionalinės teisės nuostatų užsakovui rezidentui tampa rizikingiau, brangiau ir sudėtingiau naudotis tarpininko nerezidento paslaugomis ir todėl tokios paslaugos pasidaro mažiau patrauklios.
26 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad užsakovų rezidentų, kurie, kaip finansinio tarpininkavimo paslaugų gavėjai, nusprendžia pasinaudoti tarpininko rezidento paslaugomis, kad įvykdytų biržos sandorius, padėtis yra panaši į tų, kurie renkasi naudotis tarpininko nerezidento paslaugomis, padėtį.
27 Nors pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas užsakovams rezidentams išties taikomas vienodas apmokestinimas, neatsižvelgiant į šių tarpininkų įsisteigimo vietą, jose taip pat nustatyta atsakomybė ir papildomos prievolės tiems užsakovams, kurie nusprendžia kreiptis į tarpininką nerezidentą.
28 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pastaruoju atveju užsakovai rezidentai tampa asmenimis, privalančiais sumokėti TOB ir įvykdyti su šiuo mokesčiu susijusias deklaravimo prievoles pagal CDTD 126/2 straipsnį, tačiau, jeigu jie naudotųsi tarpininko rezidento paslaugomis, būtent pastarajam tektų šios prievolės ir jis turėtų rinkti šį mokestį prie šaltinio. Taigi užsakovai rezidentai, kurie naudojasi tarpininko nerezidento paslaugomis, visų pirma privalo patys deklaruoti tą mokestį pateikdami pažymą, kurioje yra CDTD 127 straipsnyje nurodyta informacija, ir sumokėti jį per du mėnesius, o to nepadarius gali būti skiriamos baudos, nebent jie įrodo, kad šį mokestį jau sumokėjo šis tarpininkas arba jo atsakingasis atstovas Belgijoje.
29 Todėl tokiomis nacionalinės teisės nuostatomis įtvirtinamas skirtingas Belgijoje reziduojančių finansinio tarpininkavimo paslaugų gavėjų vertinimas, galintis juos atgrasyti nuo naudojimosi paslaugų teikėjų nerezidentų paslaugomis, ir kartu pastariesiems dėl to tampa sudėtingiau siūlyti savo paslaugas šioje valstybėje narėje. Taigi tokios nacionalinės teisės nuostatos reiškia laisvės teikti paslaugas apribojimą.
30 Trečia, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką toks apribojimas gali būti pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Dar reikalaujama, kad šio apribojimo taikymas būtų tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo N, C‑470/04, EU:C:2006:525, 40 punktą; 2016 m. liepos 13 d. Sprendimo Brisal ir KBC Finance Ireland, C‑18/15, EU:C:2016:549, 29 punktą ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo TTL, C‑553/16, EU:C:2018:604, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Pirmiausia reikia išnagrinėti, ar laisvės teikti paslaugas apribojimas, kurį lemia pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus.
32 Šiuo atveju Belgijos vyriausybė nurodo, kad šiomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiama užtikrinti mokesčio surinkimo bei mokesčių kontrolės veiksmingumą ir kovoti su mokesčių vengimu.
33 Be to, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, privalomieji bendrojo intereso pagrindai, kuriais galima pateisinti laisvės teikti paslaugas ribojimą, yra ir būtinybė užtikrinti veiksmingą mokesčio išieškojimą ir mokesčių kontrolę (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo TTL, C‑553/16, EU:C:2018:604, 53 ir 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), pastarąja siekiant kovoti su mokesčių slėpimu ir vengimu (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 5 d. Sprendimo SIAT, C‑318/10, EU:C:2012:415, 44 punktą ir 2019 m. vasario 26 d. Sprendimo X (Tarpinės bendrovės, įsteigtos trečiosiose šalyse), C‑135/17, EU:C:2019:136, 74 punktą), ir kova su mokesčių vengimu (žr., be kita ko, 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Strojírny Prostějov ir ACO Industries Tábor, C‑53/13 ir C‑80/13, EU:C:2014:2011, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
34 Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta ir Belgijos vyriausybės patvirtinta informacija, iš parengiamųjų dokumentų, susijusių su programinio įstatymo 122 ir 123 straipsniais, matyti, kad šiomis nuostatomis, be kita ko, siekiama išvengti bet kokios nesąžiningos profesionalių tarpininkų rezidentų ir nerezidentų konkurencijos, kai pastarieji, vykdydami biržos sandorius, pagal CDTD privalo savo kliento vardu išskaičiuoti TOB prie šaltinio, o antrieji neprivalo to padaryti klientams Belgijos rezidentams vykdomų sandorių atžvilgiu, ir leidžiama užtikrinti mokesčio išieškojimo ir mokesčių kontrolės veiksmingumą.
35 Tokie motyvai, kurie nagrinėjamu atveju yra glaudžiai susiję, atitinka „privalomųjų bendrojo intereso pagrindų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 33 punkte primintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, todėl jie gali pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą.
36 Be to, dėl šių teisės nuostatų tinkamumo siekiamiems tikslams įgyvendinti reikia pažymėti, kad užsakovo, kuris naudojasi tarpininko nerezidento paslaugomis, apmokestinimas TOB užtikrina, kad atitinkami biržos sandoriai neliktų neapmokestinti (pagal analogiją žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo X, C‑498/10, EU:C:2012:635, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nes mokesčių kontrolė tampa veiksmingesnė ir sunkiau apeiti šį mokestį, kai jo našta tenka užsakovui.
37 Darytina išvada, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos yra tinkamos jomis siekiamiems tikslams įgyvendinti.
38 Dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos neviršija to, kas būtina šiems tikslams pasiekti, visų pirma reikia konstatuoti, kad, kaip pažymėjo Europos Komisija, informacija, reikalinga nustatyti ir kontroliuoti tokiam mokesčiui, kaip TOB, susijusiam su kiekvienu biržos sandoriu, negali būti gauta vien vykdant administracinį bendradarbiavimą ir automatiškai bei privalomai keičiantis informacija mokesčių srityje, kaip numatyta visų pirma 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvoje 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinančioje Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, 2011, p. 1; klaidų ištaisymai: OL L 162, 2013 6 14, p. 15 ir OL L 242, 2015 9 18, p. 48), iš dalies pakeistoje 2014 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 2014/107/ES (OL L 359, 2014, p. 1).
39 Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nors dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų Belgijos užsakovui atsiranda prievolė sumokėti TOB, kai profesionalus tarpininkas įsisteigęs užsienyje, vis dėlto su šiuo apmokestinimu susijusi našta neviršija to, kas būtina nustatytiems tikslams pasiekti.
40 Pagal CDTD 126/2 straipsnį užsakovas atleidžiamas nuo šio mokesčio mokėjimo ir su šiuo mokesčiu susijusių deklaravimo prievolių, jei įrodo, kad šis mokestis jau sumokėtas. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tam pakanka, jog šis užsakovas pateiktų CDTD 127 straipsnyje nurodytą pažymą, kurioje būtų nurodytas profesionalus tarpininkas nerezidentas, sandorio rūšis ir vertė, taip pat šio mokesčio vertė, pridedant, pavyzdžiui, sąskaitos išrašą, patvirtinantį mokesčio sumokėjimą.
41 Užsakovas rezidentas taip pat gali susitarti su profesionaliu tarpininku nerezidentu, kurio paslaugomis naudojasi, kad pastarasis jam pateiktų sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad TOB sumokėtas, kaip privalo padaryti ir Belgijoje įsisteigę tarpininkai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad profesionalus tarpininkas nerezidentas gali paskirti įgaliotąjį atstovą, kad šis atliktų minėtus formalumus.
42 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad priimdamas CDTD 126/3 straipsnį Belgijos teisės aktų leidėjas siekė supaprastinti įrodymų apie TOB sumokėjimą administravimą. Pagal šį straipsnį tarpininkams nerezidentams leidžiama (neįpareigojant to padaryti) pateikti prašymą patvirtinti Belgijoje įsisteigusį atsakingąjį atstovą, kuris jų vardu vykdytų deklaravimo pareigas, susijusias su šio mokesčio sumokėjimu, ir būtų už tai atsakingas. Ši galimybė, be kita ko, gali palengvinti sunkumus, susijusius su būtinybe užpildyti CDTD 127 straipsnyje nurodytą pažymą kita nei profesionalaus tarpininko nerezidento kalba.
43 Šiomis aplinkybėmis dėl tokio galimybių pasirinkimo, kurį turi ir užsakovai rezidentai, ir profesionalūs tarpininkai nerezidentai, nes gali iš šių galimybių pasirinkti sprendimą, kuris, jų nuomone, yra mažiausiai varžantis, laisvė teikti paslaugas pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis ribojama tik tiek, kiek būtina jomis siekiamiems tikslams įgyvendinti, todėl neatrodo, kad šios teisės nuostatos, kuriomis šiems užsakovams ir minėtiems profesionaliems tarpininkams suteikiamos priemonės, susijusios su TOB deklaravimo ir sumokėjimo prievolėmis, viršija tai, kas būtina šiems tikslams įgyvendinti.
44 Galiausiai dėl EEE susitarimo 36 straipsnio pažymėtina, kad ši nuostata yra analogiška SESV 56 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, todėl su pastaruoju straipsniu susiję svarstymai, nurodyti šio sprendimo 23‐43 punktuose, taip pat taikomi ir šiam 36 straipsniui.
45 Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad SESV 56 straipsnis ir EEE susitarimo 36 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis nustatytas mokestis už biržos sandorius, šios valstybės narės rezidento pavedimu sudaromus arba įvykdomus profesionalaus tarpininko nerezidento, ir kuriomis ribojama tokių profesionalių tarpininkų laisvė teikti savo paslaugas, nes šiomis teisės nuostatomis tokiam užsakovui ir minėtiems profesionaliems tarpininkams suteikiamos priemonės, susijusios su šio mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo prievolėmis, ir dėl jų minėta laisvė ribojama tik tiek, kiek būtina šiomis teisės nuostatomis siekiamiems tikslams įgyvendinti.
Dėl trečiojo klausimo
46 Atsižvelgiant į pateiktą atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
SESV 56 straipsnis ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 36 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis nustatytas mokestis už biržos sandorius, šios valstybės narės rezidento pavedimu sudaromus arba įvykdomus profesionalaus tarpininko nerezidento, ir kuriomis ribojama tokių profesionalių tarpininkų laisvė teikti savo paslaugas, nes šiomis teisės nuostatomis tokiam užsakovui ir minėtiems profesionaliems tarpininkams suteikiamos priemonės, susijusios su šio mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo prievolėmis, ir dėl jų minėta laisvė ribojama tik tiek, kiek būtina šiomis teisės nuostatomis siekiamiems tikslams įgyvendinti.
Parašai.